Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo Glėbys nėra begalinis, o Kūrėjas – Begalinis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje Šventovėje, Romainiuose, 2024 08 18

Mano vardas – Algimantas. Esame Gyvojoje Šventovėje. Pasižiūrėkite mūsų Gyvąją Šventovę – kiekvieno širdyje. Štai mes esame tie, kurie pagarbinom Kūrėją – pagarbinom, patyrėm tą Kūrėjo nuostabią Energiją savo viduje. Ir per garbinimą išgirdau, kaip buvo pasakyta – Tu, Kūrėjau, laikai kūriniją Savo Begaliniame Glėbyje. Šitas teiginys nėra teisingas. Kūrėjo Glėbys nėra begalinis, o Kūrėjas – Begalinis. Kaip tą suprasti? Kūrėjas yra Šaltinis ir Centras. Jisai neturi pabaigos, kaip ir pradžios. Jis – Egzistencialus! Tuo tarpu Jo Glėbys yra toks, kokį Jis suteikia, Save apribojęs, pagal kūrinijos visą erdvę, kuri taip pat yra – erdvė – iš Kūrėjo Energijos. Jo pasireiškimas yra visuomet apribotas poreikio visai kūrinijai. Įsivaizduokit, aš dabar laikau kūdikį ant rankų – mano glėbyje. Tai ar mano glėbys yra kaip tas kūdikis, kuris yra mažytis ir labai švelnus, tyras? Mano glėbys atitinkamai modeliuojamas mano vidinės būsenos, mano santykio su tuo kūdikiu. Bet jeigu aš apkabinu Žygimantą, tai mano glėbys iš karto padidėja! Tai yra poreikis jau nebe kūdikio, bet rimto vyro. Tai kūrinijos Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Savo Glėbį visuomet apriboja, nors likdamas Pats Begalinis, bet Savo Savybes – Jis yra ir Visagalis, ir Visaišmintis, Visažinis, Visagailestingas – Jisai Savo Savybes pagal poreikį paskleidžia irgi energiniais virpesiais. Jeigu Jis Visaišmintis, tai Jis negali Savo Glėbio išskleisti, jeigu kūrinija yra tokio, sakykim, dydžio, bet ji plečiasi atitinkamai pagal poreikį. Jo Glėbyje kūrinija kuriama. Todėl Begalinis Kūrėjas Savo Glėbį tiktai potencialiai turi iš Savęs begalinį, bet, tariant, Jis laiko kūriniją Savo Begaliniame Glėbyje. Tai jau yra pagal poreikį. Kokia yra kūrinija, toks glėbys-apkabinimas yra Kūrėjo energijos virpesių. Juk dabar, sakykim, išorinėje kosminėje erdvėje, už šitų visatų, vyksta energijos – iš Kūrėjo – milžiniški viesulai, uraganai. Kūrėjo Sūnūs – Rojaus Pagrindiniai Jėgos Organizatoriai – įsuka tuos energinius milžiniškus liepsnos kamuolius, karštesnius negu Saulės temperatūra, centre Saulės, kur temperatūra yra dvidešimt du milijonai laipsnių pagal Celsijų, trisdešimt penki milijonai pagal Farengeitą – tai Jo Sūnūs sugeba tokią energiją įsukti į sukūrinius ūkus. Iš vieno ūko gali atsirasti šimtas milijonų saulių – šimtas milijonų saulių! Ir štai tokia energija – Kūrėjo Sūnūs turi tokią galią iš Kūrėjo, kvalifikaciją šitą Kūrėjo energiją formuot į sukūrinius ūkus, kad iš jų atsirastų saulės, evoliuciniu būdu jau atsirastų saulės. Natūralu, šitoje kūrinijos besiplečiančiame kosminėje erdvėje, visame tame vandenyne energijos, gyvasties be šitų veikiančių Rojaus Pagrindinių Jėgos Organizatorių nėra – neištveria tokios temparatūros. O Kūrėjo Glėbys jau yra padidintas – gyvybės dar nėra, tik tie Sūnūs, kurie manipuliuoja Jo energiją pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą, veikiantys tokioje aplinkoje. Užjaučiu juos. Daug karščiau negu mūsų vasara. Bet Kūrėjas poreikį jaučia Glėbio dydžiui ir Jisai tą Glėbį suteikia, ir nėra nė vieno energijos lašo už to Glėbio ribų. Tuo metu šita, milžiniškai išplėsta kūrinija, palyginus su šios akimirkos esančia kūrinija, kuri organizuota ir su gyvybe jau, yra dešimtis, šimtus tūkstančių kartų didesnė už dabartinę visą organizuotą kūrinijos dalį. Įsivaizduokit, kokia tai bus galia ir energijos, ir gyvasties tame Kūrėjo apribotame Glėbyje! Štai iš Begalinio Kūrėjo Gbėbys išplečiamas tiek, kiek Jisai nori tą plėst, bet Jisai tuo pačiu yra Visaišmintis. Tai kam Jam laikyt tą Glėbį, jeigu poreikio nėra, dar plačiau. Jis neturi tam tikros matomos formos. Jo Glėbys tai yra ne mūsų glėbys – tos materialios rankos. Energiškai Jo Glėbys pasiskleidžia, bet visuomet pasiskleidžia pagal Kūrėjo Evoliucinį sumanymą, pagal Kūrėjo Planą, ne šiaip chaotiškai ir atsitiktinai – viskas yra suplanuota, dėl to ir atiduokim Kūrėjui, pripažindami Jo Visažiniškumą, Visaišmintingumą, modeliuot mūsų gyvenimo planus, Jis suplanuoja tobulai – kiekvienam. Juk Jis patalpino mūsų viduje Savo Dvasią – Minties Derintoją – savo kokybe Patį Kūrėją. Tai negi jūs manot tas Minties Derintojas neturi to Visaišminčio Kūrėjo Išminties kokybės? Ta pati kokybė yra! Dieviška! Tai Jis ir mums suplanuoja visą gyvenimą visais epizodais. Mūsų problema – pajaust tą suplanuotą akimirką dabartinei akimirkai, atsidavus vedimui tą akimirką. Tai čia yra mūsų visas gyvenimo Kelias – atvert save kaip dvasinę asmenybę, kaip Kūrėjo sūnų ir dukrą Pačiam Šaltiniui ir Centrui, Tėvui ir Motinai visos Kūrinijos, visos Energijos. Ir tada gyvent tą gyvenimą, kokį Jis suplanavo mums kaip Savajam atvaizdui, kuris įrėmintas į materialų kūną, bet dvasinė asmenybė savo darbais, ji gi pranoksta tą materialų kūną. Juk, sakykim, paskleidžia kažkas net ir intelektualią idėją, o tą intelektualią idėją panaudoja kiti, ne tas, kuris sumanė tą idėją. Sakykim, internetas sukurtas, visa planeta panaudoja šitą jau prieinamą kiekvienam per materialias atitinkamas priemones ir energijos pasireiškimą, bet pati idėja tai iš Kūrėjo yra perduota per Minties Derintoją. Štai, kokią aš jums suteikiu patikimą ryšio priemonę tarpusavyje. Štai, kaip jūs galite bendrauti Brolystėje. Panaudokit tą priemonę! Kada pradėjo tą naudot studentai – juk jie sumanė tą, Amerikoje, studentai, trys studentai tarpusavyje, ir pavyko tas ryšys – tai, jeigu pavyko tarp tų bendrabučių, kur jie gyveno, tai kodėl negali pavykt didesniu atstumu? Pavyko didesniu atstumu. Kodėl negali tada pavykt planetos mastu? Štai taip ir planetos mastu atsirado galimybė bendrauti. O idėja buvo vieno galvoje, bet ji paduota tam vienam intelektualiai Minties Derintojo. Bet kai nėra kokybinės Minties Derintojo – Kūrėjo Dvasios – perduodamos virpesių bangos turinio tame mirtingajame, tai jis atiduoda visą šitą priemonę pasauliui, bet Jis nepaaiškina, kokia yra prasmė šito ryšio, koks yra sumanymas – ne šiaip plepalams, bet bendravimui visos planetos Gerovei, kad būtų kuriama Kūrėjo Tvarka planetoje, Brolystėje, atradus Kūrėją. Tai štai, toji žinia – jinai yra dvasinė. O šita žinia pasinaudojo intelektualiai tiktai mąstantys, ne dvasiškai, ir tada visa šita priemonė pradėjo reikštis jau piktais – piktais – veiksmais, kai pradėjo žmonės panaudoti piktam tą ryšį, kuris nenumatytas – Kūrėjo nenumatytas. Reiškia, dabar internetas veikia prieš Kūrėjo Valią. Kada išmokė, sakykim, skaidyt atomą, taigi, išmokė pateikdami idėją. Bet iškart visi tie vanagai puolė! Tai galima gi kitus parklupdyt, valstybes – sukurkim bombą atominę! Ir nuo to pradėjo. Nei iš šio, nei iš to ėmė numetė bombą ant Hirosimos Japonijoje. Ar tai broliška? Nėra turinio. Kūrėjas nenumatė, kad šita branduolinė reakcija būtų panaudojama naikinimui. Nėra tokios Kūrėjo Minties! Bet čia tie savanaudiški intelektai panaudoja taip, kad ir šiandien žmonija prispausta, ir gąsdina vienas kitą atominiu vėzdu. Todėl priemonė, mano supratimu, labai dažnai mūsų planetoje yra pateikiama per anksti idėjų pavidalu, nes visuomet yra rizika, kad tą idėją panaudos piktam. Net kada dar nebuvo maišto, Liuciferio sumanyto prieš du šimtus tūkstančius metų, tai prieš pusę milojono metų atsiųstas mūsų planetos Princas – Lanonandekas – Kaligastija – taigi panaudojo Gėrį, visas tas priemones – mokė, kaip taikiai tarp genčių sutarti, nežudant vieni kitiems pakeliui einančių kitų genčių narių, bet sutarti, kaip galima bendradarbiauti, mokė gamybos, ekonominio pamato – mokė – jau plytiniai namai stovėjo prieš pusę milijono metų. Tai čia dabar Vilniaus senamiestis, kuriame yra ten namai septyniolikto, aštuoniolikto amžiaus, net ne namai, o tiktai pastatai – nes namai, aš turiu minty, jau kur gyvena žmonės, tai tokiuose namuose jau ten yra aštuonioliktas amžius, devynioliktas amžius – jeigu Onos bažnyčia, tai – šešioliktas amžius. Bet prieš pusę milijono metų jau žmogus buvo išmokytas kreditą panaudoti, kad patogiau būtų, o ne daiktais keistis, barteriu atsiskaityti. Ką padarė dabartiniai bankininkai? Pavertė bankininkystę vietoje pagalbos priemonės – išnaudojimo, pavergimo ir visiškos priklausomybės nuo bankų, kuri pastaraisiais metais yra padidinama, jau sakykim taip, geometrine progresija, ir apie jokią pagalbą žmonėms čia ir kalbos negali būti, kad bankai padeda žmonėms. Nė iš tolo! Jie yra lupikautojai! Yra toks žodis – lupikautojas. Tai štai, ką reiškia nukrypimas nuo Kūrėjo Valios dvasiniam vedliui – tada visa planeta palaipsniui padeda patirt degradavimą, nes Kūrėjas, būdamas Visaišmintis ir Gailestingas, panaudoja Savo Gailestingumą – Jis nevaržo kito laisvos valios, net ir veikiančio prieš Kūrėjo Valią. Jis Gailestingas jam – leidžia atsikvošėt, kad jisai galėtų pajaust – ne taip reikia elgtis. Bet jeigu tu ir toliau kartoji tą patį prieš Kūrėjo Valią suplanuotą sprendimą, veiksmais įgyvendindamas jį, taip, tada – aš tiesiog apriboju tą erdvę, kurioje gali veikti tavo laisva valia, pagalbos aš tau nesiunčiu, tvarkykis šitame, nors ir Mano Glėbyje, kaip visos kūrinijos, bet šitas lopinėlis yra apribotas. Ir tie Mokytojai, kurie iš aukštesnio dvasinio statuso teikdavo patarimus, kaip tvarkytis tai žmonijai, visi buvo atšaukti, o šitoj apribotoj erdvėj vystymasis be Išminties Šaltinio – jis neįmanomas, nes maištas tai – prieš Išminties Šaltinį, o Išminties Šaltinis Širdimi neatrastas, ir to dvasinio vadovo – Kaligastijos. Jis niekada Jo nėra patyręs. Štai, maištas dėl to ir įvykt gali, jeigu nėra įtikėjimo. Yra tiktai supratimas intelekto lygiu – yra toks Kūrėjas, o jeigu tu pradedi neigti, kad tokio Kūrėjo nėra, Tėvo nėra, palaipsniui tavo ir intelektas pradeda susigūžti. Tada pradeda veikti savanaudiškasis ego – save išaukštint, kad tavęs privalėtų klausyti visi, nes kitaip išsilakstys. Vienintelė priemonė – baimė – baimė ir fizinė prievarta. Taip, taip ir vyksta iki šiol šitoj planetoj, kadangi Kristus užbaigė tą maištą politine prasme Vietinėje Sistemoje, bet taigi nepažadino dvasioje visų tų, gyvenančių šitoje Vietinėje Sistemoje, ir ypač žemiausiose pasauliuose, kur gyvena mirtingieji, kad jie nušvistų ir staiga būtų jau kitą dieną pasiekę, savo viduje atrastą Kūrėją, ir darytų Gėrio darbus. Ne. Politinis sprendimas lygiai taip pat, kaip ir Lietuvos atžvilgiu – laisvė iškovota, atstatyta nepriklausomybė. Kur ta laisvė yra? Kur ją jūs matote? Aš jos nematau. Jinai yra išduota! Nes laisvę prarado, kada atsisakė savo pinigų sistemos, atsisakė savo suverenumo politine prasme – kažkur tai įkišo per apgaulę alaus butelį ir skalbimo miltelių pokelį, pratesę neteisėtai antrai dienai referendumą į kažkokią pseudosąjungą, ir kur klerkai iš tos galvos, Briuselio, nurodinėja net ne įstatymais, o direktyvom, kaip gyventi, arba pseudosveikatos organizacija sukurta irgi ne medicinos siekius puoselėti, o turėt savanaudiškų tikslų tęst maištą, kad žmonija būtų baimės būsenoj, dėl to visi jos sprendimai yra pirmiausia neteisėti, nelegalūs ir neatitinkantys Tikrovės, prieš Kūrėjo Valią, kaip ir nebuvo jokios pandemijos, ir dabar negali būti karantino. Tai yra laisvos valios apribojimas! Niekas mano laisvos valios neturi teisės apriboti! Niekas! Kūrėjas neapribojo net maišto atveju, tik izoliavo tą teritoriją, kuri pakliuvo į maištą, bet joje laisvai – kiekvienam – leido skelbti savo idėjas ir toliau. Ir net, kada jau užbaigė politiškai Kristus maištą prieš du tūkstančius metų, tik tada buvo sulaikyti vadovai ir jie laukė nuosprendžio Paukščių Tako galaktikos centre esančioje – mūsų Supervisatos šito viso dangaus skliauto – sostinėje, Uversoje, Trijų Dienų Senųjų Dieviškojo Teismo nuosprendžio. Bet jie negalėjo paskelbti to nuosprendžio, kol patys pagrindiniai maištininkai nuoširdžiai neišpažins, kad jie maištą sukurstė prieš Kūrėją – ir tai yra piktybinis blogis, jų padarytas – bet jie turi tą suvokt ne intelektualiai, bet nuoširdžiai. Ir štai tiktai tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktais metais tas įvyko, kad jie nuoširdžiai išpažino savo maišto tą veiksmą, bet jiems niekas nesiūlė, kad jie būtų sunaikinti, siūlė iš naujo užsitarnauti pasitikėjimą, Kūrėjo žvilgsniu žvelgiant. Bet jiems buvo per daug milžiniška intelektuali spaudimo vidinė būsena. Negali ego, visą laiką save išaukštinęs, priimt tokio sprendimo, kad jis turi pradėt žengt į naują Kūrėjo pasitikėjimą nauju statusu, kada jis suvokė jau nuoširdžiai, ką jisai padarė. Todėl tas ego atstūmė tokį Gailestingumą – geriau aš jau išnyksiu. Ir jų valia šitokia buvo patenkinta. Bet daugybė žemesnio statuso dvasinių asmenybių – jos veikia ir siekia tos reabilitacijos tam tikro lygio.
Tai štai, mes ir esame šitame Gyvajame Kelyje, kad išliktume jame patys ir ne bet kokie – svyruojantys, abejojantys – tai nėra blogai, nes mąstymas vyksta. Kol mūsų yra siauras patyrimas, mes labai remiamės į įtikėjimą, kada vidinė būsena mums suteikia tą atramą, kuri pranoksta materiją, pranoksta viską, ką suteikia šita planeta, nes ta Būsena yra iš Kūrėjo energiniais virpesiais. Todėl įtikėjimo niekas negali pakeisti, bet jisai nėra konstanta, pastovi, jinai svyruoja – svyruoja nuo mūsų aplinkos, nuo aplinkybių, nuo sprendimų, kuriuos reikia priimti. Ir kuo mes daugiau atsiremiam į Kūrėją, bendraudami su Juo, veikdami su Juo taip, kaip Jisai veda iš vidaus, auga pasitikėjimas ir Kūrėju, ir savimi, ir įtikėjimas tuo pačiu. Bet jeigu mes mėginam padaryt kompromisą savo paties asmens atžvilgiu, mes pradedam degraduoti, sakydami sau – ai, tiek užteks, nebūtina čia man į šventovę važiuot, ko aš čia turiu važiuot, ne – degradavimas neišvengiamas. Mąstelis priklauso, kiek nusigręži nuo Šventovės. Ateityje laukia – net artimoje – didesni iššūkiai. Didesni! Kaip jūs ištversit juos be Šventovės? Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju. Yra, galbūt, intelektualiai suvokiančių, kad nebūtina. Kada Širdimi viską tą juntu, aš matau, kokia yra praraja – praraja – tarp minčių, praraja tarp žodžių, teiginių, ir jinai vis auga, ir auga, ir auga. Pažvelkit į aplinką, pamatysit kaip žmonės mąsto, kaip jie elgiasi, kaip jie šneka, kokia jų kalba. Tai degradacija vyksta ne dienomis – valandomis! Ir tai negali būti be sprogimų – negali būti! Nes degraduojanti gyvulinio proto, o iš tikrųjų žvėries, mąstysena, jinai tampa vis nekantresnė ir agresyvesnė, o jinai gali tiktai kitą pajungti, laikyt baimėje, kad pati išsilaikytų arba slopint – slopint – bet kokiais jėgos pasireiškimais. Tai štai, mes esam tas Gelbėjimosi Ratas žmonijai. Nėra kitų! Jūs tą turit suvokti. Čia aš ne tuščiai švaistau energiją ir jums tai aiškinu. Nuo jūsų kiekvieno – asmeniškai – indėlio priklauso ir Ukrainos karo pabaiga, ir bet kokio kito – ar ten bus Palestina, ar Afrika, ar Lotynų Amerika – visur virpesiai sklinda. Bet jeigu mūsų yra grupelė, tai įsivaizduokit, kitų virpesiai yra aštuoni milijardai. Natūralu, kad mes turim Apvaizdą, ko neturi jie – nė iš tolo jie neturi! Bet pirmiausia supratimo neturi, nes jie ten Jahvę, Izraelio Dievą garbina – bet čia nieko nėra bendro su mūsų Gyvuoju Keliu, ir jų garbinimas – intelektualus, nenuoširdus – tai reiškia, tas pats, kaip skambantys tuščiai cimbolai. Jų žodis Kūrėjui neina, nes Kūrėjui eina virpesiai, o jie ištaria žodžiu, prieina prie Raudų Sienos ten, atlieka savo ritualus, o viduje – akmeninė širdis, asmenybė nepažadinta. Kūrėjas tik iš asmenybės priima pranešimus – iš asmenybės, kuri yra dvasinė, o ne intelekto ir ritualo apraizgyti visokiausi ten chasidai ir tokie kažkokie. Ne! Tai štai, mes esam tas Gelbėjimosi Ratas. Vienintelis! Ne budistai, ne jahovistai, ne katalikai, ne stačiatikiai, niekas kitas. Ir jeigu jūs jutube žiūrit visokiausius – prasimanymai – nekreipkit dėmesio į juos ir neeikvokit savo energijos. Jeigu jūs patys nors kiek mylite save – save – taip, kaip Kūrėjas jus myli, tada jūs ieškosite, kad prasminga būtų kiekviena akimirka – kiekviena. Aš tą sakau ne metafora – tiesiogine prasme. Negali būti švaistoma nė viena sekundė per visas dienas, nė viena akimirka negali būti tuščia, švaistoma energija bet kam, kas labiau patraukia, ne. Visoje dienoje turėkite prasmę – prasmę kiekvieno darbo su Kūrėju, ir tik su Kūrėju, galit daryt bet kokį darbą, bet jums jį diktuoti turi Širdis. Bet viską pašveskit Kūrėjui. Tada bus prasmė. Visas mintis pašveskit Kūrėjui. Tada bus prasmė. Ir tada pamatysit, kaip valosi jūsų pasąmonė, ir mintys kokios ateina – sklandžios, nuoseklios ir globalios, milžiniškos, kūrinijos mąstelio. Ir tada pamatysit, kokios buvo tokios merkantiliškos mintys anksčiau – kaip aš to net nepajutau, kam aš tiek švaisčiau save visiškai nereikalingai? – ir tada jūs suprantate, kokia yra svarbi kiekvienam iš mūsų prasmė – prasmė. O prasmė visuomet yra pagal Kūrėją, pagal Jo Evoliucinį Planą. Tai jūs šito Plano suvokt negalit, nes jis yra iš tikrųjų Paties Šaltinio, bet patirt Jo vedimą iš vidaus ir, Jam atsidavus, tapti bendrakūrėju jau dabar, ne kažkada melst ateityje, kad tapčiau bendrakūrėju, ne, dabar jau! Nes jeigu lauksit, kol susiliesit su Minties Derintoju, ir tada manysit, kad jūs esat bendrakūrėjas – ne tas kelias. Šiandien, dar ir nesusiliejus su Minties Derintoju, bendrakūrėjas esu – bendrakūrėjas! Ir noriu tas mintis, kokias teikia Kūrėjas, vis giliau patirt ir veikt, kaip Jisai veda mane iš vidaus visumos Gerovei. Tai yra dvasinės asmenybės nuostata, ir jinai yra nuolat, nėra akimirkos, kad ji išnyktų. Bet tada yra ir veikimas, ir tada ta prasmė atsiranda kiekviename veiksme, nes ji atitinka Kūrėjo vedimą iš vidaus. O Kūrėjo vedimas yra įgyvendint Jo prasmingą visai kūrinijai Evoliucinį Planą su kiekvieno asmeniniu indėliu, koks jam yra dabar pagal pečius toje vietoje, kur jis yra, ir tuo metu, kada jis ten yra. Jis – Planuotojas, kaip sakiau, Tobulas. Tai mes ir pasitikėkim tuo Planu, kurį Jis sumanė mums, o ne patys čia mąstykim apie atostogas, planuokim, kur pajūryje gulėsim ir taip toliau, taip toliau. Chaosas! O aš noriu gyvent harmonija. Ir to vis daugiau siekiu.

Komentarai