Forumas: temos peržiūra
Jėzaus Kristaus apreiškimas-atsakymas į Povilo klausimą apie meditaciją, 2009 02 04
Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, Begaline Dvasia-Kūrnijos Motina-Sese, aš garbinu tave, nes tik tavosios meilės virpesių dėka mano siela gali atsiverti tau ir patirti tave tokio nuoširdaus atsivėrimo akimirką. Aš garbinu tave, kad tu savo meile paverti visą kūirniją gyva. Aš garbinu tave, kad tu kiekvienam iš mūsų suteikei amžinybę, kurioje tavoji meile mums suteikia vis naujų ir nepakartojamų patyrimų su tavimi, ir su mūsų sielos broliais ir sesėmis. Aš garbinu tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Mano ji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.
Mano mylimas sielos broli, mūsų gimtosios visatos Šeimininke Sūnau Kūrėjau, kurį mes žinome kaip Jėzų iš Nazareto, aš trokštu visa savo siela išgirsti tavo suteikiamą mokymą apie meditaciją, nes mano sielos broils, Povilas, klausia apie ją, kadangi Urantijos Knygos apreiškime jis nieko nesurado apie meditaciją. Todėl dabar aš pateikiu šį klausimą tau tiesiogiai, kad paaiškintum tiek Povilui, tiek kitiems, apie meditaciją.
Mano mylimas sielos broli, kurį žmogiškuoju vardu vadina Algimantu, ačiū tau, kad pateikei šitą klauisimą man, nes aš galėsiu paaiškinti mano ir tavo sielos broliui Povilui, kaip jis yra vadinamas žmogiškuoju vardu, ne tik, kas yra meditacija, bet ir kokia yra jos reikšmė jūsų gyvenime.
Meditacijos reikšmė yra milžiniška jūsų ieškojimuose pakeliui pas Tėvą. Šitaip jūs galite nuostabiai apraminti savo sunerimusį protą ir tuo pačiu šviesiau pažvelgti į pasaulį, kurio problemos prislegia jūsų kasdienio gyvenimo vingius, ir dėl to jūs be galo pergyvenate, kad jums kas nors nepasiseka, ko nors nepavyksta įgyvendinti, kas nors jus nuskriaudžia.
Ir tokios meditacijos akimirką jūsų protas ištirpsta kosmoso nepranokstamose jūsų protui erdvėse, jūs net patys pasimetate, nes nebegalite suvokti, kas jūs ir kur jūs, kas su jumis vyksta. Jūs tarsi skriejate pranokdami laiką ir erdvę, bet visiškai nesuvokdami šito skriejimo prigimties ir prasmės; ir vis tik patirdami nuostabų ramybės ir pasitenkinimo pojūtį, kuris jūsų protui yra realus ir kuris jus sustiprina, kad šitoks kelias yra labai gilus ir prasmingas, suteikiantis jums nuostabų patyrimą ir pasitikėjimą tokia akimirka.
Ir jūs iki šitos pačios akimirkos nieko neprašėte, nieko nesimeldėte, ir vis tik pasinėrėte į kosmoso skrydį su neaprašoma jūsų minties švara ir lengvumu.
Tokie patyrimai yra dėl to, kad jūsų sąmonė, kuri iki tol buvo žemų energetinių virpesių aplinkoje, nesvarbu, ar jūs buvote darbe, gatvėje, namuose, bet vis tiek jūs jautėte visos aplinkos žemus energetinius virpesius, nors apie juos jūs nežinojote nieko, net kad jie iš viso egxistuoja, tačiau jūsų sąmonė, per jūsų smegenų centrą, jautė ir reagavo į tokių žemų virpesių energijos foną, dabar pasinėrė į kitokius virpesius.
Tačiau kai tik jūs pasinėrėte į maditacijos būseną, visa aplinka, kuri jus taip betarpiškai iki tol veikė, jūsų pačių pakeliamų sąmonės energetinių virpesių dėka, atitolo nuo jūsų sąmonės dėl tos akimirkos betarpiško ir pasireiškiančio jūsų sąmonėje gyvo ryšio ir poveikio. Ir tos akimirkos metu jūsų sąmonės energetiniai virpesiai pakilo į daug aukštesnį dažnį, kuris ir yra visoje kosminėje erdvėje. Jūsų sąmonė, pakilusi į aukštesnį energetinį dažnį pati užblokavo ir atsiribojo nuo aplinkos žemų energetinių virpesių, kuriuos ji jautė iki pasinėrimo į meditacijos būseną. Todėl jūs ir pradėjote patirti tokį lengvumo pojūtį, kuris gali momentais pasiektį tokį aukštą energetinių virpesių dažnį, kad jūs galėsite patirti palaimos būseną, kurį jus pakylės į jūsų pačių protui nesuvokiamas kosmines aukštybes.
Būtent tokią būseną Sidharta Gautama – Buda – pavadino nirvana, arba giluminės palaimos būsena, kuri įmanoma tik susiliejus su Aukščiausiu Absoliutu.
Ir dabrtinai jūsų sielos broliai kai kuriose religijose būtent ir siekia tokio nirvanos būsenos patyrimo, kad joje galėtų patirti nuostabų išsilaisvinimo pojūtį.
Kada aš buvau tarp jūsų ir vienas iš jūsų materialiu pavidalu kaip Jėzus iš Nazareto, tada manoji tauta, kurioje aš gimau fiziniu ir jums matomu pavidalu, pati laikėsi labai griežtų taisyklių, kokiu būdu ir kada galima bendrauti su Dievu.
Ir tos taisyklės nenumatė jokios laisvės sielai.
Jos buvo tokios griežtos, kad bet kuriam vaikui iš karto užkirsdavo kelią tolimesniam dvasinės laisvės ieškojimui ir jos atradimui. Todėl žydai meditacijos nebuvo patyrę, kad ją įtrauktų į savo religinę praktiką.
Tačiau man pačiam tokia griežtai apribota religinio mąstymo praktika labai anksti ėmė užkliūti, nes mano siela negalėjo pasitenkinti vien tik per kartų kartas perteikta nuostata, jog su Dievu galima bendrauti tik nustatytomis formomis. Ir dar ne šiaip nustatytomis, bet taip griežtai, kad nebuvo leidžiama nuo jų nukrypti nė per menkiausia kryptelėjimą į šalį.
Tačiau ir jūs turite patarlę – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kada žydus taip suvaržė griežti religiniai ir dogmatiniai ritualai ir prietarai, tai mano siela pati viena, nežinodama, kaip tą daryti, ėmė ieškoti atsakymų į daugelį man neatsakytų klausimų. Mano žmogiškasis protas būtų iš karto paklusęs vien tik ritualiniam keliui ir jokių papildomų klausimų nebūtų kėlęs. Tačiau mano sielos aukštesnis protas, kuris buvo toks silpnas ir nežinantis tų atsakymų, ir nemokantis surasti kelią į tų atsakymų Šaltinį, vis tik nenurimo, o savyje mėgino surasti nors kokius patenkinančius atsakymus.
Ir mano aplinka buvo labai palanki, nes aš dar būdamas vaikas pamėgau žvalgytis į dangų, o miegodavome mes antrame aukšte. Mūsų klimatas buvo palankus, šiltas, dėl to tiek mūsų, tiek kitų namų, tikslaiu nedidelių namelių antrasis aukštas neturėjo jokių stogų. Nuo lietaus buvo vienintelė apsauga sunkus ir storas audeklas, primenantis jūsų brezentą. O giedromis naktimis jo iš viso nenaudojo. Ir aš matydavau, atsigulęs miegoti, nuostabų dangų, daugybę žvaigždžių, kurios mane nuo pat vaikystės pakerėjo tiek, kad man labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip gi jos pritvirtintos, kad laikosi net man virš galvos, ir niekada nenukrenta ant manęs.
Ir tiek besigėrėdamas dangaus skliaute šviečiančomis žvaigždėmis aš akimirkai užsimerkdavau ir prarasdavau suvokimą, kur aš esu ir kas aš esu. Aš ištirpdavau toje kosminėje žvaigždžių erdvėje.
Ir man buvo malonu patirti tokias akimirkas.
Ir buvo net tokių akimirkų, kada tėvams kildavo nerimas dėl mano tokių žiūrėjimų į dangų. Jiems buvo baisu, nes žydų ritualai tokių laisvių nenumatė, o kas nenumatyta, jiems visada kėlė baimę. Todėl net ir žiūrėjimas naktį į dangų, į spindinčias žvaigždes mano tėvams atrodė, kad gali atvesti mane prie blogų pasekmių. Todėl mane nuo tokio žiūrėjimo atkalbinėdavo; ir vis tikrindavo, ar aš žiūriu ar ne į dangų, pašaukdami mano vardą tarsi patikrinti, ar aš dar nemiegu, nors iš tikrųjų jų tikroji priežastis buvo nerimas dėl manęs, kad aš per daug sau duodu laisvės pagal žydams nustatytus gyvenimo ritualus. Bet mano tėvai buvo nors ir eiliniai ir paprasti žydai, bet geranoriški ir pakankamai išmintingi, pagal anų laikų supratimą, todėl manęs neįspraudė į patį kampą, kad aš nebegalėčiau sau leisti tokio malonumo, kaip žiūrėjimo į dangų prieš užmiegant.
Tačiau tokių akimirkų, kurias dabar galiu pavadinti taip, kaip ir jūs jas vadinate, meditacinėmis, metu pajusdavau palengvėjimą savo viduje. Todėl mane ir traukė vakarais, prieš užmiegant, pasidairyti po dangų, o tada pasinerti mintimis į kosminę erdvę, kad palaipsniui ir pačios mintys išnykdavo.
O klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojau vis tiek likdavo taip ir neatsakyti.
Tada pats ėmiau šituos pačius klausimus pateikti sau. Tarsi pats kalbėčiausi su savimi, su savo antruoju aš.
Ir po kurio laiko ėmiau patirti, kad mane apšviesdavo labai protinga mintis, kurios prieš tai tikrai neturėjau. Dar šiek tiek vėliau ėmiau, po truputį, suprasti, kad tokie apšviečiantys atsakymai ateina man, bet ne iš manęs. Ir pats sau ėmiau vis labiau ir labiau teigti, jog tie atsakymai man ateina iš Tėvo.
Ir savo kreipinius ir klausimus ėmiau nukreipti jau nebe savo antrajam aš, bet tiesiai Tėvui. Ir tokį savo bendravimą pats sau pavadinau – “mano pasikalbėjimai su Tėvu.”
Tai buvo mano paslaptis, apie kurią negalėjau nieko pasakyti nei savo tėvams, nei draugams, nes toks bendravimas vėl labai smarkiai pažeidė visas žydų nustatytas maldų Dievui – Jahvei ir Izraelio Tėvui – formas.
Ir tokiam mano bendravimui su Tėvu stiprėjant, aš ne tik gaudavau atsakymus iš Tėvo į Jam pateikiamus mano klausimus, bet pajutau nuostabų palaimos jausmą ir milžiniškos meilės antplūdį. Ir šitoji meilė vis augo ir gilėjo, kad mano siela ėmė trokšti dalintis viskuo, ko ji pati prisipildė iš Tėvo, su visais kitais.
O tai vėl neatitiko nustatytų žydams gyvenimo ritualų, ir aš turėjau savyje laikyti meilės virpesius, kurių mano siela tiek prisigerdavo atsivėrusi Tėvui, kad aš juos išliedavau verkdamas.
Ir tada, kada atradau Tėvą savo viduje, aš jokiu būdu nebenorėjau sugrįžti prie savo ankstesnio meditavimo būsenos, kurios metu jokios Tėvo meilės aš nejaučiau; ir nejutau jokio poreikio dalintis savo meile su kitais.
O atvėręs savo sielą Tėvui, kaip asmeniui, kaip pačiam nuostabiausiam Meilės Šaltiniui ir Centrui, ir pats Jo meile ėmiau gyventi visus pamilęs vienodai ir visiems ją dalindamas vienodai, kaip dalino ją man ir Tėvas, ir kaip ją man dalina dabar, kaip ir jums, visiems, ir kiekvienam.
Būtent dėl to ir Urantijos Knygos apreiškime nėra kalbama apie meditaciją, nes meditacija sutelpa į maldą, o malda į meditaciją netelpa.
Apie maldą aš mokiau labai daug ir savo apaštalus.
Ir Urantijos Knygoje apie ją yra parašyta, nes tik malda jums užtikrina gyva meilės ryšį su ASMENIU MEILĖS ŠALTINIU IR CENTRU – VISŲ TĖVU, KURIS LIEJA SAVO MEILĘ BE PERSTOJO.
Ir meditacijos metu Jis lieja meilę vienodai, tik jūs jos nepatirsite, nes neturėsite gyvo ryšio su pačiu Tėvu.
Taip ir Sidharta Gautama – Buda – patyrė nuostabių nirvanos akimirkų, bet Tėvo meilės savo sieloje taip ir nepatyrė, nes ieškojo kosmose Absoliuto, kai reikėjo atrasti Tėvą savyje. Todėl ir jo moralės siūlomas kelias nebuvo gyvybingas.
Visada siekite didesnio, ir mažesnis jame bus jau savaime. O siekdami mažesnio iki didesnio galite ir nebeiti, sustoti, ką ir padarė Buda.
Tad koks gi tikslas jums pasakoti apie meditaciją, kada jums mano apaštalas ir Rojaus Trejybės ambasadorius, jūsų sielos brolis Algimantas suteikia mokymus apie Tėvo atradimą savyje. Jau štuo savo veiksmu jūs pranoksite meditacinę būseną, nes jūs pamilsite visus ir bendrai su Tėvu kursite gėrį visų labui. Meditacija jūsų nepripildo Tėvo meile. Dėl to ir aš nekalbėjau apie meditaciją, o kalbėjau apie Tėvą, ir Jo dvasią, gyvenančią žmogaus prote.
Ir tą patį jums kalba jūsų sielos brolis Algimantas Rojaus Trejybės įgaliojimu, ir mano įgaliojimu. Jeigu jį mes būtume įgalioję kalbėti apie meditaciją, kaip apie ryšį su Tėvu, tai jis jums seniai visą laiką būtų apie tai kalbėjęs ir mokęs. Tačiau gyvas ryšys su Tėvu nėra pasiekiamas per meditaciją. Tai tik pirminis žingsnis nuraminti jūsų protą,. Jeigu jūs dar nedrįstate iš karto pradėti kalbėtis savo atsivėrusia siela su Tėvu ar su manimi.
Vienintelis gyvasis kelias yra jūsų bendraviams su Tėvu nuoširdžiu sielos atsivėrimu. O tai su meditacija neturi nieko bendro.
Jūs atsiveriate, daugiausia, kada jums skauda, kada jūs nebežinote, ko griebtis, nebesurandate išeities, šitai tada jūsų siela ir šaukiasi Tėvo gyvo ryšio ir pagalbos. Ir po tokio šaukimosi, jūsų protas ir nurimsta. Tačiau ne savaime, o Tėvas nuramina ir paglamonėja jūsų protą, taip, kaip mylintis tėvas nuramina savo mylimą ir verkiantį iš baimės mažylį. Juk kada tėvas glosto mažylio galvelę, jis ramina ne plaukus, nors ir meiliai braukia per plaukus, jis ramina mažylio sunerimusį protą.
Taip ir jūs, kada atsiveriate Tėvui, taip jis ir nuramina jūsų protą, kad jums ir problemos nebeatrodo tokios skaudžios, nors praėjo tik akimirka ir niekas nepasikeitė, bet jūsų ramybė iš vidaus pakeitė jūsų požiūrį į problemą.
O kada siela atsiveria Tėvui ir ne tik skausmo akimirką, bet ir džiaugsme, kada ji ima tą daryti nuolat, tada ji vis labiau ima pasitikėti šituo gyvu ryšiu su Tėvu, ir pradeda jausti Tėvo meilės gyvus virpesius. Ji pati pradeda mylėti visus.
Šito meditacijos būdu pasiekti žmogaus nuramintas priotas negali. Jis nusiramina tik neilgam, o vėliau vėl jį apima abejonės, troškimai, ir skausmas kančioje.
Tuo tarpu sielai vis labiau atsiveriant Tėvui, vis toliau tęsiant nuoširdų ir gyvą bendravimą, žmogus gimsta iš dvasios. Ir tada sielos morontinis protas ima viešpatauti žmogaus sunerimusio proto atžvilgiu ir žmogaus palaimos ir ramybės būsena tęsiasi ne tik bendraujant su Tėvu, bet ir po bendravimo, nes toks žmogus žino, kad jis yra Tėvo SŪNUS ar DUKRA, nes tokį jausmą patira savo atsivėrusia siela. O meditacija tokio jausmo suteikti negali.
Tik patyręs atsivėrimo akimirką ir gyvą meilės iš Tėvo tekėjimą savo paties sieloje žmogus gali pats sau tvirtai pasakyti – “Noriu bendrauti su Tėvu, noriu atsiverti Jam nuolat. Tai ir yra mano malda.”
--------------------------------------
Ačiū tau, mano mylimas sielos broli, mylimas Sūnau Kūrėjau, Jėzau, už tokį puikų mokymą, kuris suteiks dar gilesnį supratimą, kas yra meditacija ir koks yra skirtumas tarp atsivėrusios sielos maldos ir meditacijos.
2009 02 04
13.15
---------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-02-04 14:24:48
Komentarai
Ačiū Povilui, kad iškėlė tokį klausimą, ačiū Algimantui, kad atsakė kaip galėjo, tapo tikrai aiškiau..
Man toks klausimas taip pat aktualus nors jo ir nesureikšminu, todėl kai tik užvirė ši diskusija paklausiau Tėvo kaip čia yra apie tas čiakras ar energetinius centrus, kaip juos bepavadintum. Man Tėvas atsakė. Kai tu sirgai, gydei save reguliuodamas čiakras, gėrei vaistus ir ką tu pasiekei, tau darėsi vis blogiau ir blogiau, ir tu buvai akimirksniu pagydytas tik tada kai nuoširdžiai atsivėrei man ir atidavei viską mano valiai.
.
Arnoldas
2009-02-06 22:35:53
Ačiū,Algimantai,už išsamu paaiškinimą.
Su meile.
IRENA
2009-02-06 21:19:16
Viskas yra didžiausi kliedesiai apie čakras . Tai ezoterinių mokslų kliedesiai , kas rišasi su reinkarnacijomos , persikūnijimais , įsikūnijimais ir pan. Algimantas labai tiksliai ir gerai aprašo žmogaus kūno lastelių funkciją pagal Urantijos apreiškimus . Visa tai yra daugiau menamas žmogaus kūno žemėlapis , negu realybėje egzistuojantys fizinių lastelių darbas . Algimantas visai teisingai rašo , kad bet kuri lastelė yra funkcionaliai surišta su atitinkamo organo veikla , o patys organai yra pavaldūs vegetatyvinei nervų sistemai , kurią valdo mūsų pasąmonė .
Petras
2009-02-06 18:38:48
Algimantas:
"Mielas Povilai, tu rašai:
"... čakra yra jautriausių ląstelių sankaupa, mazgas. Todėl jei ląstelė spinduliuoja, tai jų sankaupos spinduliuos stipriau ir turės didesnę reikšmę žmogaus savijautai ir sveikatai."
Nėra žmogaus kūne kokių nors ląstelių SANKAUPŲ, yra ląstelės kiekvename organe TIK TAM, kad VYKDYTŲ PAGRINDINIO SMEGENŲ CENTRO KOMANDAS, kurių vykdymas užtikrina TO ORGANO, kurį ir sudaro ląstelės, normalų veikimą, o tuo pačiu ir visos SISTEMOS - viso kūno organizmo - normalų darbą. Ir nieko daugiau.
Kad nors kiek jums būtų aiškiau pateiksiu jums tokio palyginimo būdu."
---
Kaip tik ten tose čakrose (ar kaip jas bepavadintum) yra ląstelių sankaupos - hormoninių ląstelių, kurios ir spinduliuoja smarkiau.
Čakra
2009-02-06 18:06:24
Mielas Povilai, tu rašai:
"... čakra yra jautriausių ląstelių sankaupa, mazgas. Todėl jei ląstelė spinduliuoja, tai jų sankaupos spinduliuos stipriau ir turės didesnę reikšmę žmogaus savijautai ir sveikatai."
Nėra žmogaus kūne kokių nors ląstelių SANKAUPŲ, yra ląstelės kiekvename organe TIK TAM, kad VYKDYTŲ PAGRINDINIO SMEGENŲ CENTRO KOMANDAS, kurių vykdymas užtikrina TO ORGANO, kurį ir sudaro ląstelės, normalų veikimą, o tuo pačiu ir visos SISTEMOS - viso kūno organizmo - normalų darbą. Ir nieko daugiau.
Kad nors kiek jums būtų aiškiau pateiksiu jums tokio palyginimo būdu.
Ląstelės yra kiekvieną organą sudarantys EILINIAI KAREIVIAI, O SMEGENYS YRA JŲ ŠTABAS, O TAVO AŠ - YRA GENEROLAS, kuris komanduoja štabui.
Todėl tavo laisvos valios sprendimų klauso tavo smegenys, ir jos pasiunčia impulsus nervų kanalais, pasiekiančiais KIEKVENĄ LĄSTELĘ.
Tačiau kiekvieną TAVO - GENEROLO - komandą štabas TRANSFORMUOJA į energetinius impulsus, kurie pasiekia tik tuos impulsus tuo metu pasirengusius priimti eilinius kareivius. Jeigu tu nori pakelti ranką, tai smegenys ir siunčia tik tokius energetinius impulsus, kurie nėra skirti kojų raumenų ir kojų sąnariu ląstelėms. Tai reiškia jog tokių energetinių impulsų dažnis yra skirtingas nuo to dažnio, kai komanda iš tavęs - generolo - pasiekia štabą - smegenis - pakelti koją, ar palenti galvą, arba pradėti bėgti, greičiau bėgti, dar greičiau, arba sustoti.
Ir tik tada ir tik šitaip tu pakeli ranką, ar pradedi bėgti lėčiau ar sparčiau, nes TU DIKTUOJI ŠTABUI, KOKIAS SIŲSTI KOMANDAS LĄSTELĖMS.
Tačiau taip vyksta BE SUTRIKIMŲ visą laiką tik su sąlyga, jeigu tu, kaip visos Tėvo šeimos narys, laikaisi TĖVO MEILĖS įstatymo ir vykdai JO valią IŠ MEILĖS, ir KASDIEN BENDRUAJI SU JUO.
Jeigu nebendrauji, palaispiniui tavo komandos visam štabui tampa tokios, kad jos prasilenkia su eilinių kareivių-ląstelių numatytomis funcijomis ir poreikiais. O šitas joms funkcijas ir poreikius yra numatęs TĖVAS, net ne tu, nors tu ir GENEROLAS savo ŠTABUI.
Ir tuomet šitie eiliniai kareiviai, ląstelės, tau jau siunčia signalus, kad trūksta joms sveiko maisto, o tu vis tiek savo štabui duodi komandas maitintis baime, pykčiu, erzuliu, nerimu, perdaug gausiu maistu, mėsa, žuvimi, nikotinu, vynu, alumi, ir t.t.
Eiliniai kareiviai siunčia vis naujus pavojaus signalus į štabą, kad ne tuo juos aprūpina, kaip yra numatęs TĖVAS, ir net štabas, tavo smegenys, protarpiais pajunta susirūpinimą, kažkokią graužatį, bet tavasis aš, būdamas generolas, vėl paima kaušą alaus, ar saują pinigų ir pasididžiuodamas tarp saviškių demonstruoja savo jėgą, savo gyvulinį ego prieš kitus, tuo visiškai ignoruodams ląstelių-eilinių kareivių pagabos šauksmus.
Ir čia jokios neegzistuojančios čiakros neatsivers, kada GENEROLAS NEATSIVĖRĘS, IR VISOMIS IŠGALĖMIS NUODIJA SAVO ŠTABĄ ir net neieško ŠVIESOS IR MEILĖS IŠ TĖVO, ESANČIO JO PATIES VIDUJE, O NE NEEGZISTUOJANČIOSE ČIAKROSE.
Toliau, mielas Povilai, rašai:
"Dar vienas teiginys: "Žmogaus protas yra MATERIALUS, bet tai nėra MATERIALIOS SMEGENYS." Jei protas yra materialus kur jis? Kurioje kūno vietoje jis yra?
Per kur ateina minties drintojas? Per kurią ląstelę? Per smegenys kaukolėje?"
Žmogaus protas yra NE MATERIALIOS SMEGENYS, bet smegenų VEIKLA - MĄSTYMAS, SPRENDIMAI, IR VEIKSMAI, ĮGYVENDINANT TUOS SPRENDIMUS.
Šito VISUMA ir sudaro žmogaus PROTĄ.
Tėvo dvasia - Minties Derintojas - NĖRA NEI SMEGENYSE, NEI KEPENYSE, JIS NĖRA JOKIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS ORGANE. Jis yra TAVO MĄSTYMO VYDURYJE, JIS YRA TAVO MĄSTYMO ŠERDIS. Tačiau kada tu savo mąstymą užterši neegzistuojančiomis čiakromis, kada domiesi ne šviesa, bet jos PAKAITALU, KURIS TAVE IR KLAIDINA, tada tu ir negali pajusti net ir SAVOJO ASMENINIO PROTO TIKROVĖS - SAVOSIOS SIELOS MORONTINIO PROTO, KURIAM IR SUTEIKIA MOKYMUS MINTIES DERINTOJAS PER PASĄMONĘ, KADA SĄMONĖ YRA ATJUNGA, KAI TU MIEGI, ARBA KADA UŽMEZGI GYVĄ RYŠĮ PER VIRŠSĄMONĘ.
ŠITOKIU BŪDU IR NUGYVENI VISĄ GYVENIMĄ VIEN TIK ILIUZIJOJE IR SAVO UŽTERŠTOS PASĄMONĖS VERGIJOJE NET NEPATIRDAMAS, KAS YRA TĖVAS IR JO MEILĖ, KAS ESI TU - TĖVO SŪNUS.
Šitaip tu visą savo gyvenimą iššvaistai iliuzijų kolekcionavimui, o tikrovės PILNATVĖS taip ir nepatyręs.
Žmogaus PROTAS YRA MATERIALUS, dėl to jis po vadinamosios mirties NEBEIŠLIEKA. Viskas, kas materialu, turi pradžią ir turi pabaigą.
Be pagaigos yra tik DVASIA. O mes ir esame DVASIA-ASMENYBĖ, ŠITĄ DOVANĄ GAVĘ IŠ ROJAUS TĖVO.
Kadangi Tėvo Dvasia - Minties Derintojas - registruoja mūsų visas mintis, jų neišbarsto, tai po prisikėlimo, su sąlyga, jeigu iki vadinamosios mirties mes ĮTIKĖJOME Į TĖVĄ, tik tuomet esame pažadinami TREČIĄJĄ DIENĄ PO VADANAMOSIOS MIRTIES, IR Į MŪSŲ SIELOS MORONTINĮ PROTĄ SUGRĮŽTA MŪSŲ MINTIES DERINTOJAS, KURIS IR ATSTATO MŪSŲ BUVUSIAS MINITS, PRIEŠ TAI JAS APVALĘS NUO BALASTINIŲ, NEREIKALINGŲ MINČIŲ.
Tačiau mūsų visos savybės bus išlikusios lygiai tokios, kokios ir buvo išėjimo iš Urantijos akimirką. Jeigu turėjome pykčio, jis ir liko, turėjome baimės, ji ir liko, jei turėjome pavydo - jis ir liko. Tačiau jeigu pavydėjome konkrečiam kaimynui, tai tokia KONKRETI mintis bus išvalyta, nes to kaimyno vis tiek nebėra šalia, todėl ir pati ši konkreti mintis būtų tik balastas. Tuo tarpu mūsų charakterio savybės yra paliktos visos sąmoningai, kad mes toliau augdami jau sielos, nebe žmogaus pavidalu dvasingėtume per didesnį atsivėrimą ir kūrinijos pažinimą, kad vis labiau Tėvo meilė mus keistų iš vidaus į mūsų tikrąjį aš, kurį mums ir padovanojo Tėvas nuo pat mūsų pirmosios akimirkos Urantijoje kaip amžinos mūsų asmenybės dovaną.
Todėl Derintojo tikrai neieškokite savo smegenyse. Kaip ir SAVĘS. Tačiau Derintojo-Tėvo ieškokie SAVYJE.
TU RAŠAI:
"Rašai, kad aš neturėčiau jausti džiaugsmo, meilės, palaimos, nes nesu įtikėjęs, net priešingai vis labiau netikintis ir netikintis. Turiu tave nudžiuginti, mano savijauta priklauso tik nuo manęs, o ne nuo dievo. Aš jaučių džiaugsmą rašydamas čia, galėdamas medituoti ir vis labiau atsipalaiduoti. Ta ramybė kuri mane aplanko yra tyli ir subtili, kai fizinis kūnas dingsta ir jokia mintis netrikdo sąmonės, tada manyje teka kylanti viršun meilės, sąmoningumo upė."
Ir tai, ką tu dabar parašei, tik paliudija, kiek nedaug tu supranti, kaip veikia tavo smegenys. Ir tik per jas tu patiri ir džiaugsmo akimirką ir tarsi ištirpimo kosmose pojūtį. Ir visa tai ateina vien tik tavo smegenų, ne širdies, ne neegzistuojančių čiakrų dėka, bet tik tavo smegenų, tavo DABARTINIO ŠTABO DĖKA, taip, kaip jauti TU, TAS SMEGENŲ GENEROLAS. Tačiau net ir šituos pajūčius tu GAUNI IŠ TĖVO, ne iš KOSMOSO.
Kadangi tu, kaip savo smegenų GENEROLAS, neatsiveri TĖVUI, tai kaip mažas vaikas sakai, nevalgysiu, neskanu, nors nė karto net neragavai. O jeigu neragavai, tai iš kur tau žinoti TĖVO MEILĖS GYVŲ VIRPESIŲ SKONĮ, KURĮ PAJUNTA JO SŪNUS, ATRADĘS JĮ PATĮ SAVYJE?
O Irenai atsakysiu dėl to, ką ji parašė apie jos draugės patyrimus maldos metu, kai sukasi jos galva ratu - "jinai sako ,kad jos galvos čiakra taip įsisuka;ir dar maždaug ties kairiu smilkiniu jinai jaučia keistą lyg ir ne visai malonų siurbimą,pati jinai galvoja,kad kažkas jai išsiūrbia energiją."
Miela Irena, kada maldos metu, jeigu malda yra gili ir nuoširdi, bendravimas su Tėvu, ar su Jėzumi, vyksta per VIRŠSĄMONĘ. Tuo metu SĄMONĖ yra tik budrumo būsenoje, kad žmogus jaustų, jog jis nemiega, meldžiasi.
Kadangi žmogaus pasąmonė turi milžinišką informacijos rezervuarą, kurį galėtume palyginti su vandenynu, o sąmonės lygiu mes informacijos tepasiamiame to vandens vos šaukštelį. Ir kuomet sąmonė yra maldos metu tik budrumo būsenoje, smegenys jokių kitų komandų iš mūsų gauti negali, nes mūsų aš yra užimtas nuoširdžiu bendravimu su Tėvu, ar su Jėzumi, nesvarbu kokiu vardu bus kreipiamasi, svarbu, kad būtų NUOŠIRDUS IR IKI GALO ATSIVĖRĘS BENDRAVIMAS, tada toks bendravimas vyks vien tik per viršsąmonę. Tuo tarpu PASĄMONĖ taip pat kartas nuo karto gali ĮSITERPTI tol, kol ji NĖRA TIEK IŠVALYTA, KAD JOS VIRPESIAI SUTAPTŲ SU TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS, KURIE SIELĄ, ATSIVĖRUSIĄ SIELĄ PASIEKIA PER VIRŠSĄMONĘ, todėl per viršsąmonę ateinančių daug AUKŠTESNIŲ ENERGETINIŲ VIRPESIŲ ANTPLŪDIS PASIEKIA IR PASĄMONĘ, KURI ŠITAIP YRA VIS LABIAU IŠ CHAOTIŠKOS BŪSENOS ORGANIZUOJAMA Į TVARKINGĄ IR SUSISTEMINTĄ INFORMACINIŲ VIRPESIŲ VANDENYNĄ. Tačiau toks pasąmonės chaoso pavertimas į tvarkingą ir švarią neateina per akimirką, ir todėl KURĮ LAIKĄ, kol ir pasąmnė vis labiau prisipildo TĖVO MEILĖS AUKŠTO DAŽNIO GYVŲ ENERGETINIŲ VIRPESIŲ, vyksta TARSI SAKYTUM klaidingų impulsų iš smegenų centro pasiuntimas į kūną. Ir pati labiausiai atpalaiduota NUOŠIRDŽIOS MALDOS metu kūno dalis ir sureaguoja į tuos impulsus ir įvykdo šitą komandą, ima sukti galvą.
Tačiau tai yra LAIKINAS ETAPAS. Kol pasąmonė vis labiau ir labiau išsivalys nuo teršalų, nuo žemo dažnio virpesių. Ir ateis tokia akimiką, kada tavo draugė, miela Irena, jaus visu savo kūnų, kiekviena kūno ląstele, tokią palaimą ir lengvumą tarsi skristų aukštai virš planetos, nors tuo metu nejudės nei kaklas, nei galva.
Šį pojūtį jaučia siela, tikrasis aš savo aukštensiu negu žmogaus gyvulinis protas, savo sielos morontiniu protu.
Bet net ir tai vyksta ne per kokias nors neegzistuojančias čiakras, bet vien tik sveikų materialių smegenų dėka.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-02-06 14:41:26
per meditaciją teko patirti ir man Galvos judėjimą ratu,(arba net silpno judėjimo ratu viso kūno). bet dabar dažniau patiriu, kad savaime išsitiesia visas stuburas, ir nereikia jokių jokių pastangų tiesiai sedėti. ( na mano budavo toks paaškinimas, kad kyla prana(dieviška energija). Gal but didėja skleidžiamos vibracijos. Ir pan.Yra manau labai gerai kad meditacijų mokytojai niekada neatsako, kodėl taip vyksta. tarsi mokina nekelti klausimų:)Todėl tampa nebeaktualu.
Aušra
2009-02-05 23:51:17
Taip ,miela Vita,tos čiakros užkabino ir manę,o labiausiai dar vieną moterį.Su ją bendraujam jau 11 metų,daug laiko praleidom kartu besimelsdamos,buvom pasinėrusios į dvasinęs paieškas,perskaitėm tą tema daug literatūros.Bet vienas dalykas,kurio aš iki šiol negaliu suprasti kas jai darosi, kai pradedam melstis,arba labiau gilintis į dvasinius dalykus įpatingai į UK knygos studijas;laike maldos matosi,kaip jai juda galva,beveik ratu,jinai sako ,kad jos galvos čiakra taip įsisuka;ir dar maždaug ties kairiu smilkiniu jinai jaučia keistą lyg ir ne visai malonų siurbimą,pati jinai galvoja,kad kažkas jai išsiūrbia energiją.Aš taip smulkiai čia rašau tikėdamasi, kad gal Algimantas galėtų paaiškinti.Jeigu čiakrų nėra,tai nejaugi toks galingas yra pasąmonės veikimas,kuris gali sukelti skausmą fiziniame lygmenyje.Algimanto paklausčiau dar kitaip;ar gali pasiųsta mintis paveikti kitą žmogų,nesvarbu kokia būtų mintis.
Tai tiek.
Su meile
IRENA
2009-02-05 23:14:19
Aciu, Tau , Ausra, kad daliniesi patyrimais. Viskas labai sklandu, nes paprasta ir nuosirdu. Kartais to forume truksta :)
Man taip pat buvo gana "astrus" Algimanto mokymas, Kad cakru nera. Taip pat pradejau nuo Lazarevo. Ir i baznycia ejau ir einu - giedu misiose. Budizmu pernelyg susidomejusi nebuvau, bet domiuosi reiki. Buvo momentas, kai bent kiek apraminti prota padejo violetines liepsnos liepimai.
Visa tai atvede mane ten, kur esu, o esu ten, kur ir Tu Ausra ir daugelis cia rasanciu. Man taip pat nesvarbu vieta. Nebesvarbu ir cakros. Garbinimo maldos metu jauciu vis didesni atsiverima. Ir net jeigu kyla kokia abejone del Algimanto sakomu zodziu (Algimantas daznai sako, kad per didele sviesa gali kiek apakinti, bet ta pajutau tik dabar - mokyme apie cakras),as zinau, ateis laikas ir jie bus patikrinti asmenine patirtimi ir sutvirtinti asmeniniu mokymu.
Vita
2009-02-05 22:06:12
Labai gerai ir suprantamai paaiškinai,miela Aušra.Ačiū,kad pasidalinai savo išmąstymais.Pasijunti turintis bendraminčių.
Gero vakaro.
Su meile.
IRENA
2009-02-05 20:57:55
mane čia kur esu, tam tikra prasme atvedė butent susidomėjimas čakromis, inkarnacija, karma.O apie Jėzų nieko nežinojau, Ir net iki šiol labiau "garbindavau" indiškus guru, nei Jėzų. Jausdavau antipatija kriščionybei. Taigi viska prasidėjo, kai Netyčia pakliuvo knyga "karmos diagnostika"(Lazarevo). Kaip dabar prisimenu, kokia buvau laiminga sužinojusi, kodėl vieni tokie, o kiti kitokie. Tuo metu įsižiebė kažkoks smalsumas, norėjosi daugiau informacijos apie tai, bet kildavo abejonės ar tai tiesa ar ne,nes sunku patikėti, kad to niekas nežinojo.Ir kaip tyčia po mėnesio pakliuvau į paskaitą, kur vienas sveikuolis pasakojo, kad jis prisimena praitus gyvenimus, ir t.t. Nuo tada dar didesne ugnimi užsidiegiau.Ezoterinės knygos buvo man kaip narkotikai:) Taip stipriai troškau jas skaityti.Mane gelbėja tai, kad aš niekada kategoriškai nei teigiu, nei neigiu, apie tai, ko ištikrųjų nesu įsitikinusi (pajautusi).(manau tam padedėjo ir padeda:).Bet ištiesų aš irgi esu pripratusi prie čakrų sąvoku, ir t.t., ir truputį per širdelę nuredėjo nepasitikėjimo bangelė Algimanto neigimas apie tai. Bet toj perskaičius žodžius: " Ir kada Tėvą žmogus atranda savyje, kada prisipildo tokių Tėvo meilės gyvų virpesių, tada jo siela ir tampa ne tik gyvybinga, veikli, bet ir mylinti visus, ir visus vienodai." VA TADA PRIEŠ ŠIUOS AUKSO ŽODŽIUS NUBLANKSTA VISOS ČAKROS, INKARNACIJOS IR KITI MANO BUDISTIŠKI NUOSTATAI. TAI TAMPA NEBESVARBU, NES ŽINAI, KAD TAI PAGRINDAS. MEILĖS JAUTIMAS VISIEMS BE IŠIMTIES- esmių esmė.KAI TURI ŠIĄ MEILĘ, TADA NEBEŽINAI KAS YRA PYKTIS. argi jūs suprantate, kad pykti jauti tada, kai nemyli, kai nėra tavyje meilės...darykit bet kokias praktikas, bet jei ši praktika neatneša besąlyginės meilės visiems žmonėms, tai neveiksminga. argi nesuprantate, kad pajautę meilę savo širdyje išsivaduosite iš visų vargų, nesklandumų, nes būsite kantrūs, nes nežinosite, kas yra gėda, kas yra egoizmas, nepykanta...nejausite vienatvės, būsite džiaugsmingi, lyg amžinai įsimylėję, isimylėję .... Juk Algimantas, mano supratimu, ir siūlo tiesiog pajauskite meilę...Didinkite šį patyrimą..nebeikite aplinkiniais keliais, arba šalia jų prisiminkite, jauskite meilę savo širdyje, dėkingumą...Kol kas man dar yra sunku pajausti besąlyginę meilę...nes pati rašydama šiame forume pastebėjau, kad mano meilė žmogui bųna sąlyginė, nes žmogui pajaučiu meilę tada, kai jis padaro man ką nors gero,arba, pamatau, koks tai kilnus, nuoširdus žmogus. Na žiūrėsim kaip bus toliau.
man labai įdomu, kaip kad ir tu, Povilai, supranti žodį atsivėrimas Tėvui ? nes manau, jei mes tai suprastumėme kuo tiksliau, tuo būtų aiškiau mums, ką siūlo Algimantas. Man šį žodį suprasti taip, kaip dabar suprantu padeda, pastebėjimas tokio keisto dalyko. Ar pajaučiate, kaip kartais užeina ožiukai, ir lyg tyčia nenori pripažinti, ką kitas žmogus sako. na man taip buna, kai močiutė prašo kartu eiti į bažnyčia, arba siūlo melstis. O jūs galite įsivaizduoti, kokia mano budavo savijauta, kai aš budizmu tik ir tetikėjau... O krikščionybė, man buvo atstumenti, nemaloni..Tad man lyg mažam vaikui norėjosi tyčia neiti į bažnyčia, kai ji beveik net verčia eiti į ją... Bet mane išgelbėjo ta mintis, kad egzistuoja vienas Dėvas. tad aš budama nors ir budistiniu nuostatų, SUVOKIAU, KAD galiu Dėkoti dievui,jausti jį ir BAŽNYČIOJE...nesvarbu vieta. Bet suprantate, kad ir suvokdama tai, aš vistiek iš unaro nenorėdavau eiti į bažnyčia, vakarais kalbėti poterių ir t.t. Bet kažkaip prisiversdavau iš pagarbos ar pan. Taigi vis dažniau kalbėdama potėrius su močiute, nors ir jausdama nuoskaudą,nusistatymą, kažkaip išeidavo kalbant pajausti tai, kas suminkštydavo širį. pajausti tarsi Tėva, nors ir silpną jo meilę, jo buvimą šalia. (tik dabar šį faktą supratau). Ir po poterių taip suminkštėdavo mano širdis, kad aš net padėkoju, pabučiuoju močiutę, kad ji mane pavadina maldai...Tas pats vykdavo ir bažnyčioje..galiausiai suminkštėdavau ant tiek, kad sakydavau, kad dabar kiekviena sekmadienį eisiu su močiute. svarbiausia kad kažkas paskatindavo mane atsidurti tokioje situacijoje, kur galiu susikaupti, ir pabūti su savo vidumi. Galvodavau, kad bažnyčioje, medituoju, o pasirodo aš meditavimą vadinu, bandyma pajausti šiltus jausmus savo širdyje, kurie ir ATVERIA. atverimas man asocijuojasi su nuoširdumo pajautimu, kada dingsta visi ožiukai :) ir tik jauti kažkokį malonų jausmą, kuris verčia būti nuoširdžiam...
Taigi, įdomu, ar suprantate, ką noriu pasakyti, kas man yra atsivėrimas. kaip Jūs tai suprantate savo suvokimu/patyrimu? Truputuka sunkoka jums sklandžiai išdėstyti ką noriu pasakyti :) Gal todėl yra sunku suprasti:)
Aušra
2009-02-05 20:45:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]