Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Visuose darbuose pašvęskit viską Kūrėjui, pašvęskit save Kūrėjui – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 06 21

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite Tavo Televizijoje mano dvasinius mokymus. Esame Gyvojoje šventovėje. Čia mūsų yra gyvų Kūrėjo sūnų ir dukrų sambūris. Taip, mes esam Kūrėjo sūnūs ir dukros. Žmogus nedrįsta tą pripažinti. Kaip jis pripažins, jeigu jis būsena savo vidumi nejaučia šitokios šviesos, kuri yra iš Kūrėjo paskleista per Kūrėjo dvasią kiekvieno viduje. Jūs turit Kūrėjo dvasią, visi, Minties Derintoją, nuo pat pirmo moralinio sprendimo vaikystėje. Prisiminkit vaikystę, kada buvot geras, ar gera, pirmą kartą. Aš žinau, kad jūsų vaikystė buvo visą laiką gera, buvot geri vaikai. O dabar mes esam čia, geri Kūrėjo sūnūs ir dukros. Subrendę fizine išraiška, bet dvasinės asmenybės atvėrimo įgūdžių formavimu, esam maži vaikai – maži vaikai. Dar neužteršti, kaip ir maži vaikai gimę pasaulyje neužteršti, aišku, per kartas mes turim pripildę įvairiausių, įvairiausių teršalų t.y. ritualų, įvairių dogmatinių tradicijų, taip, tas yra materialaus gyvulinio proto pasąmonės gelmėje. Bet aš turiu minty, kad mes esam neužteršti kaip dvasios, kaip dvasiniai asmenys, asmenybės, nes tai mūsų pati pradžia. Kada mes ieškome jau dvasios lygiu, dvasinė asmenybė savo tapatybe ima busti, busti, nes ji ieško kažko ko stinga, bet ji nesuvokia dar ko būtent stinga. Tada yra nuklydimai į įvairius suformuotus tam tikrus žmogiškuosius darinius. Ir įvairūs užsiėmimai, seminarai, jogos pratybos, įvairūs rytų filosofiniai ieškojimai. Jau čia yra teršalai, jie apsunkins jau priteršę dvasinę asmenybę, kuri ieško, jau apsunkins net ir pabudusios dvasinės asmenybės sampratų įsileidimą, kurios yra Šviesos sampratos. Yra dvasiniai apreiškimai, kuriuos aš nuolat jums rodau – Urantijos Knyga Penktasis Epochinis Apreiškimas. Ir tie žmonės, kurie iš tikrųjų daro gerą darbą – dvasinį darbą – rūpinasi, kad šita Knyga būtų verčiama į užsienio kalbas iš anglų kalbos, nes šita Knyga buvo apreikšta anglų kalba dvidešimtojo amžiaus pirmame trečdalyje, Čikagoje. Dabar jau išversta daugiau negu į dvidešimt kalbų. Tai štai, tie žmonės rūpinasi tuo šviesos skleidimu, bet jie nepripažįsta tokių knygų, kurios yra joms nesuprantamos. Kristaus mokymų knyga Kalbu Jums Vėl, čia jau su papildiniu, Kūrėjo ketvirtoji knyga Tu – Manyje, Meilės Galia, Gyvoji Tyla, Akimirkos Amžinybė. Štai, jų dvasinė asmenybė savąja tapatybe jau iškilusi virš Biblijos, virš Korano, virš Bhagavadgitos, virš jogos. Bet šitų šaltinių, kurie yra gyvi, neįsileidžia į vidų, ir toliau užsiima ta veikla teršdami savo dvasinės ieškančios ir beatsiveriančios asmenybės tapatybę. Ir jiems pajausti, kad tai yra iš tikrųjų gyvas Kūrėjo apreiškimas, gyvieji teiginiai, Gyvasis Vanduo – sunku tą patirti jiems, jie atstumia. Tuo tarpu Urantijos Knygą uoliai platina, taip kaip Bibliją platina, Koraną platina, atitinkamos konfesijos tikintieji. Reiškia jie turi tiktai skirtingą šaltinį, bet metodas ir kryptis yra ta pati – šitą šaltinį sudogmatinti, nes jo negalima niekaip kitaip nei išplėsti, nei papildyti, kaip ir Biblijos, kaip ir Korano, o juk Kūrėjo tiesa, tikrovė yra besivystanti, judėjime. Šita knyga pasirodė 1955-aisiais metais anglų kalba. Net ir šitoje knygoje yra teiginiai, kurie atskleidžia – šitas Apreiškimas yra skirtas visai žmonijai, bet jisai ateis laikas, kada bus papildytas nauju Apreiškimu. Jisai nėra kaip kažkokia negyva žalia žolė ir ji tokia turi išlikti. Žolė užauga, nuvysta, ateina žiema, pavasarį vėl jau yra žolė, bet jau yra kita žolė, tankesnė, gyvastis yra jau šito sezono, šitų metų, ji nėra ta pati gyvastis. Tai ir Urantijos Knygą reikia paversti, kad ji būtų gyvybinga, o ne tiktai informatyvi. Informacija, priklausomai nuo tiesos pažinimo, atskleidimo, ji privalu, turi būti papildyta. Bet dabar įsivaizduokit, tie kurie leidžia Urantijos Knygą įvairiomis kalbomis, jie gyvena net kartomis studijuodami. Kada aš buvau Amerikoj keliose konferencijose – Urantijos skaitytojų konferencijose – atvykdavo anūkas, sūnus ir tėvas – trys kartos, į tą pačią konferenciją, ir jie kaip ir biblininkai, kai kurie mokėdavo citatas iš Urantijos Knygos, kaip, kur, kas ten teigiama. Kaip biblininkai nurodo ten kokioj evengelijoj kieno tai išreikšta ir tiksliai atkartoja tą teiginį. Mane tai stebindavo. Aš klausdavau, tai jūs savo patyrimu paaiškinkit kaip jūsų gyvenime tas teiginys veikia? Tai buvo vienuomet atsakymas – kai aš klausiu vieną, antrą, nes neatsako į klausimą. Sako, Algimantai, netrukdykit seminaro eigai. Tai mane tada jau stebindavo kaip šitaip kartomis jau studijuojant negalima suprasti elementaraus klausimo, kad į jį atsakytų? Tai vien tiktai studijavimas, jis nepaverčia nuostabių teiginių gyvybingu turiniu, kad jisai pulsuotų kiekvieno asmenybės viduje. Štai dėl to mes ir jaučiame būseną, kada čia susirenkam gyvojoje šventovėje, atsiveriam ir garbinam Kūrėją. Tai tie propaguotojai Urantijos Knygos sako, nereikia kalbėti apie Urantijos fondą kaip religinę organizaciją, ji nėra religinė organizacija. Visi būkite savo kofesijoj nuoširdūs tikintieji – savo konfesijoj. Tada aš jus paprašyčiau, grįžkit į savo bažnyčią, eikit į tas pamaldas, klaupkitės, gulkit kryžiumi, neužmirškit išpažinties nueiti.
Žodžiu, mes esam šitam Kelyje, kad su niekuo mes nesutarsime, nėra galimybių sutarti, nes visuomet iš aukštesnio laiptelio tu matai klydimą, kurie stovi žemesniame laiptelyje. Bet jie savame laiptelyje negali pamatyti kaip ir kodėl elgiasi stovintis ant to aukštesnio laiptelio. Todėl jie savo veiksmo, savo lygiu, negali pripažinti, kad tai yra klydimas. Ir dėl to atmeta Gyvąją Religiją, Gyvąją Šventovę, ir visas šitas knygas kaip fantazijas. Tada išeitų, kad ir Kūrėjas yra fantazija, kuris pripildo Gyvuoju Vandeniu kiekvieną atsivėrusią asmenybę, pamaitina Gyvąja Duona. Jeigu mes atliktume kokį nors materialų veiksmą, kuris būtų matomas ir jiems padalintume ten pyragaitį kiekvienam, kavutę geriančiam, tada sakytų, aha, tikrai čia yra tikra. Kai Jėzus padalino duonos penkiems tūkstančiams, ir žuvies, tada jį norėjo paskelbti karaliumi, vainikuoti karaliumi. Štai kokia galia, o galia iš ko? Iš to matomo atliekamo stebuklingo veiksmo, kuris nėra stebuklingas. Bet jis neatveria asmenybės dvasios širdies, neatveria tos asmenybės tapatybės esmės pačios. Ir tu gali maitinti milijonus, o viduje bus užkietėjęs širdies sąstingis ir nieko nebus aplinkui atliekamo pagal Kūrėjo Valią, nors liesis teiginiai nuostabūs, bet nepatvirtinti bus šitie teiginiai būsena, veiksmu ir brolyste aplinkoje. Dėl to aš ir sakau, kad mes esam pateptieji, pateptieji, nes mes atvėrėm save, neišsigandom pripažinti šitas knygas dvasinėmis, nes širdis pajuto tų teiginių virpesių dažnį, kuris ir iškelia, iškelia tą dvasinės asmenybės pojūtį į aukštesnį virš tų dabar esančių penkių pojūčių, iškelia į būseną. Yra lytėjimas, garsas, rega, bet būsena, būsena tai jau dvasinės asmenybės pabudimas. Šitos būsenos negalima jokiu pojūčiu registruoti. Tai yra dvasinis asmens dvasinis pojūtis. O penki pojūčiai yra tą ką fiksuoja materialus organizmas. Dvasinį pojūtį fiksuoja dvasinė asmenybė, nors veikla yra materialių smegenų, bet jau čia yra nebe to materialaus proto išraiška, bet dvasinio pabudusio asmenybės proto būsenos pasireiškimas kiekvieno viduje. Ir nuo gelmės su tuo Šaltiniu, Kuris pripila mus tų virpesių, ir dvasinė pabudusi asmenybė patiria šitą būseną, ir priklauso ir gelmė, ir šito kūno sveikata, fizinio kūno. Nes gi Kūrėjas yra Dvasios Šaltinis. Visa kūrinija materiali, bet ji atremta į Dvasios Pamatą – į Kūrėją. Ir šitas organizmas, jis paklūsta pabudusiai dvasinei asmenybei, bet tą reikia pajausti būsena, ne materialiu protu, tik būsena. Ir dėl to, kur mes tada galim rasti sąsajų arba sutarimą – su daktarais, ne, su tikinčiaisiais, ne, kiekvienas užsidaręs savo narvelyje. O su Kūrėju nėra nė vienas. Jeigu jie būtų su Kūrėju, jie tada jaustų tą būseną ir suprastų, kad nereikalingi tie ritualai arba vaistai. Nereikalingi – tai yra nuodai. Tai yra narkotikai vaistai, smegenis užglūšint, tas materialias valdymo pulto smegenis. O dvasinė asmenybė bunda, kad kvėpuotų Kūrėjo ritmu. Ir šitas ritmas yra sumanytas ir šitam fiziniam pavidalui, tik tada jis gali veikti, šimtus metų – šimtus, ne šimtą metų. Bet prasmingai veikti, Visumos Gerovei. Ne šiaip sau gulėti Palangos pliaže. Nors kažkam svarbu, bet tai viską diktuoja būsena.
Man džiugu, kad buvo toks Jonas Krikštytojas. Džiugu, kad jisai jautė būseną, išėjo skelbti, skelbti – bėkite ir krikštykitės, atgailaukite, dangaus karalystė šalia! Jis pranoko tuos raštus. Ir kas įdomiausia, kad jis penkiolika mėnesių jis šiaip viešai veikęs, o kur viešai? Na, ne šituose rūmuose, ne Erodo Antipo rūmuose, ne – tai prie brastos, Betanėje, kur vyksta judėjimas, tai kituose kaimuose, jisai skelbia tą žodį, ir žmonės prieš du tūkstančius metų išgirdo tą žodį. Per penkiolika mėnesių jis pakrikštijo daug daugiau negu šimtą tūkstančių norinčių pasikrikštyti – šimtą tūkstančių per nepilnus pusantrų metų! Ir vien tik tokia žinia – dangaus karalystė šalia, atgailaukite! Po 2000 metų pasakykite tokį teiginį gatvėj – atgailaukite, dangaus karalystė šalia, krikštykitės, dvasioje krikštykitės. Nors Jonas tai krikštijo vandeniu, bet jis skelbia taip pat jau arčiau Jėzui pasirodant – ateis tas, kuriam aš ruošiu kelią ir kuris krikštys dvasia. Neatskleisdamas jo vardo. Tai štai, jis jautė vidinę būseną. Tai jau pabudusi dvasinė asmenybė. Įdomu aišku, kaip būtų buvę, jeigu būtų išlikęs ir Jonas Krikštytojas gyvas, jeigu jo būtų nenužudęs Erodas Antipas.
Kūrėjas, Jis leidžia vystytis natūraliai eigai, natūraliai vystytis, kaip toji visuomenė laisva valia priiminėja sprendimus – ir dabar lygiai taip pat, Jėzaus neišgelbėjo nuo kryžiaus. Ta visuomenė natūraliu vystymuisi ir galėjo priimti sprendimus. Ne visuomenė, bet sakykim ir ta minia, kuri šaukė Pontijui Pilotui, kad Perėjimo šventės proga, kai buvo tradicija, nuteistą myriop nusikaltėlį – galima vienam suteikti malonę, paleisti. Tai štai, šaukia minia, paleisti Jėzų, kai Pontijus Pilotas pasakė, aš nematau jo kaltės. Paleisti. Bet Pontijus Pilotas pabijojo paleisti. Dar nusivedė pasišnekėti Jėzų. Ir vėl sugrįžęs sako, nematau jo kaltės. Bet per šitą pertrauką fariziejai pasiuntė šnipus į minią. Minia tai yra amorfinė masė. Ne, sako, paleisti reikia Barabą, tą plėšiką, Jėzų nukryžiuoti, nukryžiuoti. Ir savo sprendimą pakeitė. Čia kaip seime Lietuvoj. Minia – seimas tai yra minia, ten protingų nėra. Savanaudžių, taip, gudrių – pilna ten gudrių yra, bet neprotingi jie, nes jie tiktai savanaudžiu materialiu protu veikia. O dvasioje nepažadintas dieviškasis protas priima įstatymus, kurie kenkia visuomenei, kenkia. Ir dėl to nėra šimto tūkstančių žengiančių Gyvuoju Keliu. Ir nebus. Per daug užteršta pasąmonė. Per daug yra baimės žmogaus viduje. Kūrėjas teikia Šviesą, Jo nėra suvokimo baimės reiškiniui, neegzistuoja. Baimę jaučia tiktai neturintys nieko bendro su Kūrėju. Kūrėjas teikia drąsą, ryžtą ir veiksmą visų šviesos labui, visų. Todėl, mes turėdami šituos dvasinius šaltinius, ir ypač gyvąją šventovę, tik savuoju patyrimu ir savo būsena galime pasireikšti Kūrėjo sūnumi arba Kūrėjo dukra ir būtent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus ir prabildami savo lūpomis, bet Kūrėjo mums teikiamais teiginiais, priklausomai nuo mūsų pastangų. Kuo tos pastangos bus nuoširdesnės, ir dažnesnės, tuo urantų veikla bus veiksmingesnė ir aktyvesnė, ryžtingesnė ir šviesesnė. Bet viskas priklauso nuo kiekvieno asmens laisvos valios. Tik laisva valia jūs priimsit sprendimus kiekvienoj aplinkybėj, kuri yra skirtinga, bet ji pasireikš dvasiniais sprendimais, nors veiksit jūs materialiu pavidalu.
Aš važiuoju su motociklu, šviesoforas, raudona šviesa, sustojau, reikia sukti į kairę pusę, ten dvi juostos suka į kairę pusę. Užsidegė žalia šviesa, važiuoju, iškart posūkis, suku, kita mašina važiuoja irgi, šalia. Užpakalį taip pat mašinos, ir matau įstrižai yra buvęs perkastas griovys – gal kokia šešiasdešimt-aštuoniasdešimt centimetrų pločio, bet dabar jis užpiltas ir paklotas naujas asfaltas, na toks įstrižas sluoksnis eina per abi juostas. Teoriškai aš žinojau, kad šitas šviežias asfaltas yra labai slidus, kaip ledas. Bet praktiškai, aš niekada nesusidūriau, ir aš pasukęs užvažiavau ant šito įstrižo naujo asfalto lopinėlio ir jaučiu mano užpakalinis ratas slysta ir aš negaliu išvažiuoti iš šito asfalto šviežio dangos. Ir neša motociklą taip tolyn, tolyn, kaip eina šitas įstrižai šviežias asfaltas, ta juosta. Ir aš matau periferiniu matymu, mašina gi važiuoja, užimta kita juosta, tik aš trupučiuką per korpusą savo motociklo, aš buvau priekyje, nes motociklas greičiau pajuda negu mašina. Greitis tai nedidelis, dvidešimt penki kilometrai per valandą. Ir mane įnešė į kitą juostą. Aš nežinau kaip aš ten trupučiuką daugiau pasukau kuro padavimo rankenėlę, nes jau artėjo bordiūras. Per visą tą perneša antrą juostą ir į bordiūrą trenksiuosi, o ten mašina važiuoja. Tai štai, Apvaizda čia išlaviravo, aš negalėjau išmąstyti. Apsauga yra teikiama. Akivaizdi apsauga, tam, kad mes būtume dėmesingi. Reiškia šituo patyrimu parodė, kad iš tikrųjų tas asfaltas yra kaip sviestas, kaip ledas, ypač važiuojant ant dviejų ratų, nėra kur kitų dviejų ratų atramos. Bet tuo pačiu ir patyrimas. Nors aš visą laiką meldžiuosi, kiekvienas išvažiavimas, ar su dviračiu, ar su mašina, ar su motociklu – vairuoji Tu, nes Tu Tobulumo Šaltinis ir Centras, bet panaudoji mano kūną ir protą. Štai taip panaudojo ir Minties Derintojai, kad aš ten nesąmoningai pasukau tą kuro padavimo rankeną ir aš ten išlindau prieš pat tą bordiūrą. Bet šoką patyriau, kada jau įvažiavau į stovėjimo aikštelę už kokia ten penkiasdešimt metrų. Na atsistojau ir negalėjau patikėti kad taip gali būti, nekaltas juostos gabaliukas naujo asfalto, toks pavojus. Ir dažai pavyzdžiui, kurie yra išdažyti – juostos, rodyklės ant asfalto, tai yra nepaprastai pavojinga motociklui – tai yra ledas. Ypač dar per lietų važiuojant. Tai tada važiuok tik su Kūrėju – tik su Kūrėju. Kita vertus, visuose darbuose taip pat, pašvęskit viską Kūrėjui, pašvęskit save Kūrėjui. Jeigu jūs garbinat Kūrėją, jūs Jį pripažįstat kaip Šaltinį ir Centrą, visa ko, Energijos, Amžinųjų Vertybių, Tiesos, Šviesos, Teisingumo, Meilės, Gailestingumo, Išminties, Kosminės Įžvalgos, tai tada savaiminis noras kyla susilieti su Tuo Šaltiniu. Tai čiupkit tą patį Minties Derintoją ir sakykit, eikše, aš noriu su tavim susilieti, dar šitam gyvenime, nėra ko čia laukti morontinių dalykų. Atidėsim susiliejimą – bet jūs būsena būsit jau užtikrinti, kad jūs esat pasiekę, įvyks virsmas, gimimas iš dvasios, kada nušluos, nupūs jūsų ydas, bus jumyse Kūrėjo charakterio savybės visos, savaime, bet jas reikės gilinti, atskleisti jau patyrimu kaupiant, priėmus sprendimus ir juos įgyvendinant. Visa tai amžinas, amžinas kelias ir pasireiškimas, kiekviename pasaulyje savuoju lygiu. Mes su nė viena dvasine kategorija nelenktyniaujam, tai nėra sporto varžybos. Nėra pirmo, nėra paskutinio. Mes esam patys, kiekvienas asmeniškai, patys, kada jau pabundam dvasioje, norintys geriau atlikti kiekvieną veiksmą ir būti geresniems, visumos Gerovei. Ir taip bus per visą mūsų kelionę, kuri yra amžina. Tai mums save visą laiką tapatybe atskleisti vis dar geresniu pasireiškimu ir tobulesniu veiksmu, bus tiesiog kasdienis gyvenimas, o ne tai, kad mes būtume pirmiau negu kitas, arba kad tik ne blogiau negu kitas. Žodžiu, mes turim žvelgti tiktai į savo vidų, į savo vidų ir į savo būseną, viduje esančią būseną. Ir būkite tada orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros. Ir jūs, kurie klausote mano mokymų. Nesigėdykit Kūrėjo, jūs esat Kūrėjo sūnūs ir dukros. Tai yra orus jūsų statusas, net ir būnant šiuo dar materialiu pavidalu, išoriniu apvalkalu, bet vis tiek viduje esate dvasinė asmenybė, amžina. Mirties nėra dvasinei asmenybei, nėra. Kūrėjo dovana – Kūrėjas – Amžinybės Šaltinis ir Centras, tai, ką teikia Jis – o amžinybės dovana, asmenybė, yra Kūrėjo mums suteikta, individuali. Ir nėra nė viena geresnė, nei kita blogesnė. Kiekviena yra unikali. Ir ji niekada neturės pabaigos. Taip kad mano mylimieji, būkite orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros jau dabar, pradiniame pasaulyje, savuoju gyvenimu. Gera gyventi su Kūrėju ir jaučiant Jį.

Komentarai