Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kada studijuoju Levą Tolstojų, žaviuosi jo minties gelme ir paprastumu – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 08 22

Mano vardas Algimantas. Atstovauju Kūrėjui kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU Ambasadorius šitai planetai, ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – Jėzaus iš Nazareto – ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas šitai planetai. Kūrėjo įgaliojimu įsteigiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę ir religiją. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Pagarbinome Kūrėją – Keturis Šaltinius ir Centrus. Sakau savo pamokomąjį žodį, atskirdamas garbinimo maldą ir prašymų maldą. Po mano pamokomojo žodžio mes patirsime komuniją su Kūrėju prašymų maldoje. Tarp kitko, garso įrašai taip pat yra visų pamaldų mūsų Šventovėje ... mūsų Šventovėje pamaldos tai – taip, bet šį kartą mes prisijungę tarptautiniu ryšiu, bet pamaldų garso įrašai yra mūsų svetainėje – urantija.lt. Klausykite, ir patys mėginkite prisijungti prie Šventovės, jeigu nedrįstate dar atvažiuoti. Jūs niekur negalite pabėgti nuo gyvo bendravimo su Kūrėju. Tik kol kas jūs Jo nesuprantate, kadangi nepatyrėte. O Kūrėjas yra pasireiškiantis visur – visoje kūrinijoje. Ir jūsų viduje. Tik jūs šito nejaučiate ir dargi net nežinote. Tam, kad sužinotumėte, prašau, yra pagalbinės priemonės – Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga. Man prireikė dešimt metų ją versti iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, nes ji apreikšta anglų kalba dvidešimto amžiaus pirmame trečdalyje. Kaip atsirasdavo pieštuku užrašytas tekstas šito Epochinio Apreiškimo, nebuvo žmogui atskleista, ir iki šiol nėra žinoma, kaip atsirado materialus rankraštis. Tiktai aplinkybės gali būti atskleistos. Tuo labiau yra išleistų knygų, kur žmonės aiškina su tais, kurie dalyvavo, palaikant ryšį su dvasinėmis nematomomis asmenybėmis – jų dabar jau nėra, jie iškeliavę – bet, kada dar jie buvo šitame pasaulyje, tai buvo renkami paliudijimai, bet ir jie patys nežino, kaip atsirasdavo tas materialus rankraštis. Jie surasdavo tiesiog kambaryje, ant rašomojo stalo, tam tikrą rankraščio dalį. Šitas Apreiškimas yra iš įvairaus rango dvasinių asmenybių. Studijuokite. Studijuokite šitas knygas – Kristaus apreiškimų knyga – Kalbu Jums Vėl – Kūrėjo mokymų pirmasis tomas – Akimirkos Amžinybė – antrasis tomas – Gyvoji Tyla – trečiasis tomas – Meilės Galia – ketvirtasis, baigiamasis, tomas – Tu – Manyje – ir šviežiausia knyga – Krikščionybės Duženos – studijuokite. Tada sužinosite, kad yra Kūrėjas jūsų viduje, kad jūs galite bendrauti, atrasti Jį, gauti mokymus, ir kaip Jis bendrauja su jumis, ir laukia, kad jūs atsigręžtumėte į Jį savo dvasine asmenybe, kuri yra šitame kūne.

Aš, kada studijuoju Levą Tolstojų, žaviuosi jo minties gelme ir paprastumu vienu ir tuo pačiu metu. Ir kadangi Tolstojų rusų cerkvės hierarchija – Sinodas – nuo cerkvės – tai įvyko tūkstantis devyni šimtai pirmaisiais metais – tai Levas Tolstojus, parašė tokį savo paaiškinimą. Aš mėginsiu jį versti tiesiai iš šitos knygos, čia yra rusų kalba. Kadangi teksto daug, aš braukiau, braukiau, visur pabraukta geltonai, nes visur labai svarbu. Tai štai, Sinodo tūkstantis devyni šimtai pirmų metų vasario dvidešimt antros dienos nutarimas. Čia jau Tolstojus rašo – Sinodo nutarimas apskritai turi daug trūkumų. Jis yra neteisėtas ir sąmoningai dviprasmis. Jis yra laisvai sumanytas, be jokio pagrindo, ir neteisingas. Ir be to jame yra šmeižtas ir netgi raginimas blogiems jausmams ir poelgiams. (Aš kai ką praleisiu, kadangi čia būtų daug skaitymo) Šitas nutarimas neturi pagrindo dėl to, kad pagrindiniu motyvu jo pasirodymo yra tas tvirtinimas, kad mano mokymai tvirkina žmones. Ir kaip man gerai yra žinoma, tai žmonės, kurie pritaria mano požiūriui, jų yra šimtai, ir tai, kad yra platinami mano rašiniai apie religiją, bet dėl cenzūros jie yra labai menko skaičiaus, ir neturi jokio supratimo ir žmonės, kurie skaito šitą Sinodo nutarimą, ką aš esu parašęs. Šitame nutarime yra akivaizdi netiesa, kada yra tvirtinama, kad iš cerkvės pusės buvo mėginama atvesti mane į protą. Iš cerkvės pusės niekas nebuvo man prieš tai išsakyta. Jeigu visą tai pervesti į juridinę kalbą, tai yra tiesiog šmeižtas mano atžvilgiu, kadangi šitame nutarime yra neteisingi ir skatinantys tiek mintis, tiek ir veiksmus man pakenkti, ir tuo labiau, kad tai yra skatinimas blogiems jausmams ir poelgiams. Kadangi daug žmonių, kurie perskaitė šitą nutarimą, pradėjo man rašyti laiškus, ir tuose laiškuose yra grąsinimai su manimi susidoroti. – Ir čia Levas Tolstojus cituoja: „Dabar tu esi atskirtas nuo cerkvės, ir tu eisi mirties keliu į amžinąją kančią, ir nustipsi kaip šuo! Tu esi senas velnias! Būk prakeiktas!“ – rašo vienas. Kitas rašo, priekaištaudamas vyriausybei – priekaištauja vyriausybei, kad manęs nepasodino kalėjimą, neuždarė į vienuolyną, ir pilnas tas laiškas keiksmų. Trečias rašo: „Jeigu vyriausybė napašalins tavęs, mes patys surasime priemonių, kaip tave priversti nutilti.“ – ir laiškas baigiamas prakeikimais. Ketvirtas rašo: „Kad tave galėtume sunaikinti, aš surasiu priemonių!“ ir tada nepadorūs keiksmažodžiai. Ir tokio žmonių nusiteikimo prieš mane banga jau buvo man juntama tą pačią dieną, kada tiktai buvo paskelbtas šitas nutarimas, tai yra dvidešimt penktą vasario. – Ir kada jis ėjo per aikštę, išgirdo, kaip žmonės vienas kitam sako: „Štai eina velnias žmogaus pavidalu!“ – ir jeigu minia būtų dar iš tų žmonių gausesnė, tai būtų galbūt jau ir sumuštas. – Šitame nutarime pasakyta: „Žinomas pasauliui rašytojas, pagal kilmę rusas, pagal krikštą stačiatikis, ir pagal auklėjimą grafas Tolstojus, pasidavęs savo puikybės išdidžiam protui, įžūliai sukilo prieš Viešpatį ir prieš jo Kristų, prieš jo šventumą, ir prieš visus atsiribojo nuo jį išmaitinusios ir išauklėjusios motinos – stačiatikių cerkvės.“ Tai, kad aš atsižadėjau cerkvės, kuri save vadina stačiatikių, tai – tikrai teisinga. Bet aš atsižadėjau nuo jos ne dėl to, kad aš sukilau prieš Viešpatį, priešingai, tiktai dėl to, kad visomis savo išgalėmis ir sielos jėgomis, troškau Viešpačiui tarnauti. Prieš tai, kaip atsižadėti nuo cerkvės, aš pasinėriau į studijas religinių mokymų, ir vykdžiau visus cerkvės nurodymus, laikiausių visų cerkvės hierarchų nurodymų. Ir, ką aš išsiaiškinau ir įsitikinau, kad cerkvės mokymai yra teoriškai klastingi ir sudaro kenksmingą melą. Praktiškai gi, tai yra rinkinys pačių grubiausių prietarų ir burtininkavimų, kurie kaip tik ir paslėpia krikščioniškojo mokymo esmę. Ir aš iš tikrųjų atsižadėjau cerkvės, nustojau vykdyti jos apeigas, ir net savo artimiesiems parašiau testamente, kad tuo metu, kada aš jau būsiu prie mirties slenksčio, neprileistų prie manęs jokio cerkvės tarnautojo, o mano mirusį kūną, kad kuo greičiau pašalintų be jokių užkalbėjimų ir maldų, kaip ir pašalina bet kokį niekam nereikalingą daiktą, kad jis nebemaišytų gyviesiems. O kas pasakyta, kad aš paskyriau savo literatūrinę veiklą ir man suteiktą talentą, kad tautoje platinčiau tokius mokymus, kurie prieštarauja Kristui ir Cerkvei, ir kad savo rašiniuose ir laiškuose, kuriuos aš gausiai siunčiau, ir kuriuos taip pat platino mano mokiniai po visą tėvynę, ir tą aš dariau kaip atkaklus fanatikas, mėginantis paneigti stačiatikių cerkvės dogmatus ir pačią krikščionybės tikėjimo esmę, tai tai yra neteisinga. Aš niekada nesirūpinau savo mokymų platinimu. Tiesa, aš pats sau išreiškiau savo kūriniuose savo sampratą, kaip aš suprantu Kristaus mokymus, ir neslėpiau šitų savo kūrinių nuo žmonių, kurie norėjo su jais susipažinti, bet niekada aš pats jų nespausdinau. Aiškinau žmonėms apie tai, kaip aš suprantu Kristaus mokymą, tiktai tada, kada manęs šito prašydavo. Tokiems žmonėms aš kalbėjau tai, ką aš galvoju, ir jiems duodavau, jeigu tuo metu turėdavau, savo knygų. Vėliau šitame nutarime yra pasakyta – kad aš neigiu, atstumiu Dievą Šventojoje Trejybėje, kaip tą Kūrėją, kuris sutvėrė Visatą, neigiu Viešpatį Jėzų Kristų – Dievą Žmogų, Atpirkėją ir pasaulio Išgelbėtoją, kuris atkentėjo dėl žmonių, ir dėl mūsų išgelbėjimo, prisikėlė iš mirusiųjų, ir kad aš neigiu besėklį Viešpaties Kristaus pradėjimą Švenčiausioje Mergelėje. – citata baigiama – Tai, kad aš neigiu nesuprantamą Trejybę, ir neturinčios jokios prasmės mūsų laikais, pasaką apie pirmojo žmogaus nuodėmę, tą šventvagiška istoriją apie Dievą, kuris gimė iš nekaltos mergelės, kuris išgelbsti žmogiškąją giminę, tai – tikrai teisinga. Tuo tarpu Dievą Dvasią, Dievą Meilę, Vieningą Dievą, Jo aš ne tiktai ne neigiu, bet dargi jį pripažįstu, kad visa, kas tik egzistuoja, tai yra iš Dievo, yra vien tiktai Dievas. Ir savo yvenimo prasmę aš matau tiktai Dievo valios vykdyme, kuri yra ir išreiškiama krikščioniškame mokyme. Taip pat nutarime pasakyta – Nepripažįsta pomirtinio gyvenimo ir bausmės! Jeigu įsivaizduoti pomirtinį gyvenimą tokia prasme, kad įvyks antrasis atėjimas, ir bus pragaras su amžinosiomis kančiomis, velniai, ir nuolatinės palaimos rojus, tai visiškai teisingai aš nepripažįstu tokio pomirtinio gyvenimo. Bet aš tikiu į amžinąjį gyvenimą ir į atpildą čia ir visur, dabar ir visada. Pripąžįstu tokiu laipsniu, kad jau stovėdamas ties savojo karsto slenksčiu, dažnai turiu dėti pastangas, kad nejausčiau troškimo patirti materialaus kūno mirtį. Tai yra – gimimą naujajam gyvenimui. Ir aš tikiu, kad kiekvienas Gėrio darbas padidina tikrąją Gerovę mano amžinajame gyvenime. O kiekvienas blogio poelgis mažina mano Gerovę amžinajame gyvenime. Taip pat nutarime pasakyta – kad aš paneigiu slėpinius, atmetu juos. Tai – visiškai teisinga. Visi slėpiniai, mano samprata, tai yra menki, grubūs, neatitinkantys jokios sampratos apie Dievą ir krikščionišką mokymą. Tai yra burtininkavimas, ir be to, tai yra pačių tiesioginių Evangelijos nurodymų pažeidimas. Kūdikių krikšte aš iš tikrųjų matau, kaip iškreiptas yra prasmingumas, kuris galėtų būti, jeigu būtų krikštijami suaugę, kurie sąmoningai priimtų sprendimą įstoti į krikščionybės tikėjimą. O, kada vykdomas slėpinys sutuokiant žmones, kurie jau prieš tai buvo išsiskyrę, ir dabar tokia antroji santuoka yra taip pat pašventinama, aš č,ia matau tiesioginį Evangelijos mokymo ir pažeidimą, ir prasmės nebuvimą. Ir kada yra taip pat periodiškas nuodėmių atleidimas per išpažintį, taip pat aš matau kenkmingą apgaulę, kuri tiktai skatina amoralumą ir naikina bet kokį vengimą nuodėmės. Taip pat aš matau grubų burtininkavimą, kada garbinamos ikonos ir palaikai. Kada matau tas apeigas, tas maldas, ir visokius užkalbėjimus komunijoje, aš matau, kad yra sudievinamas materialus kūnas ir iškreipiamas krikščioniškas mokymas. Taip pat aš matau, kai ruošiamasi apgavystei, ir tuo pačiu tai yra Kristaus žodžių tiesioginis pažeidimas, kuris uždraudė ką nors kitą vadinti mokytojais, tėvais, ir auklėtojais (čia nurodo citatą pagal Mato Evangeliją, tos eilutės pateikiamos). Taip pat nutarime galų gale yra pateikiama, kaip man pati aukščiausia kaltinimo išraiška, kad aš tyčiojuosi iš pačių švenčiausių tikėjimo reikmenų, ir dargi aš išdrįsau pasityčioti iš eucharistijos. Aš nesudrebėjau, kad tiesiog paprastai aprašyčiau ir paaiškinčiau tai, ką šventikas atlieka ruošdamasis tai eucharistijai, tiems tariamiems ir vadinamiems slėpiniams. Tai iš tikrųjų tai yra teisinga, bet tai, kas yra vadinama slėpiniu, yra ne kažkas švento ir, kad tai negalima aprašyti paprastais žodžiais, tai jau yra šventvagyvtė. Tai yra neteisinga. Šventvagystė ne tame, kad būtų galima kokią užuolaidėlę pavadinti užuolaidėle, o ne kažkokią ikoną arba puoduką puoduku, bet šventu terminu, ir kad žmonės naudojasi įvairiais būdais ir įvairiomis priemonėmis apgaudinėdami, netgi tikina vaikus ir paprastus, nuoširdžius žmones. Jeigu, pavyždžiui, atitinkamu būdu supjaustyti duonos gabalėlius ir juos pamerkti į vyną, tai į šituos duonos gabalėlius įeina Dievas, ir tas, kurio vardu, išimami iš vyno šitie kąsneliai duonos, bus išgydytas. O jeigu tą atlieka jau dėl mirusiojo, tai tas gabalėlis tarsi pagerins to mirusiojo gyvenimą, ir net tas, kuris suvalgys šitą gabalėlį, į tą įeis pats Dievas. Visa tai yra siaubinga! Kaip aš besuprasčiau Kristaus asmenybę, kaip aš besuprasčiau jo mokymą, kuris naikina pasaulio blogį, yra paprastas mokymas ir labai lengvai suteikiantis žmonėms Gerovę, jeigu tiktai jie nebūtų iškreipiami iš teisingo kelio. Šitas Kristaus mokymas yra nepaslėptas. Viskas yra paversta į grubų burtininkavimą, kūdikio maudymą, aliejais patepimą, įvairūs kūno judesiai, įvairūs užkalbėjimai, įvairūs kąsnelių prarijimai, ir taip toliau, tai galų gale iš to Kristaus mokymo nieko nebelieka. Ir jeigu kada nors, koks nors žmogus pamėgins priminti žmonėms tai, kad ne šituose burtininkavimuose, ne šitose pamaldose, ir žvakėse, ikonose, yra Kristaus mokymai, o Kristaus mokymas yra, kad žmonės mylėtų vienas kitą, nekeršytų vienas kitam, nemokėtų blogiu už blogį, neteistų vienas kito, nežudytų vienas kito. Tai iškart prieš tokį žmogų sukyla tie, kuriems šita apgavystė yra naudinga, ir tie žmonės garsiai pradeda reikšti savo nepasitenkinimą, ir tą išsako ir cekvėse, įžūliai išsako, tą pateikia knygose, laikraščiuose, kad Kristus niekada nedraudė priesaikos, niekada nedraudė žmogžudystės, mirties bausmės, karo, kad šitie mokymai nesipriešinti blogiui, su šėtonišku gudrumu, yra sugalvoti Kristaus priešų. O svarbiausia, baisu yra tai, kad tie žmonės, kuriems tai yra naudinga, apgaudinėja ne tiktai suaugusius, bet, turėdami tam valdžią, ir vaikus, tuos pačius, apie kuriuos Jėzus sakė: “O vargas tiems, kurie juos apgaus!“ Ir baisu, kad tie žmonės dėl savo menkų naudų daro tokį siaubingą blogį.
Taip jau užsitęsė šitas mano skaitymas, bet dar turėkite kantrybės, aš trupučiuką sutrumpinsiu – Kada aš matau, kad iš tikrųjų vyksta apgaudinėjimas – taip Tolstojus rašo – aš negaliu tylėti! Aš apie tai atvirai išreiškiu. Tiesiog aš negaliu tylėti! Jeigu tie, kurie vietoj to, pasibaisėtų savo pačių šventvagyste, vadina šventvagyste tuos, kurie demaskuoja jų apgaulę, tai tiktai įrodo, kad jų apgaulė ir turi tiktai padidinti žmonių tokias pastangas, kurie tiki į Dievą ir Kristaus paguodą. Ir dėl to jų pastangos ir turi naikinti apgaulę, kuri ir slepia Tikrąjį Dievą nuo žmonių. Apie Jėzų, kuris išvaikė iš šventovės avis ir pardavėjus turėtų taip pat pasakyti, kad jis šventvagiauja. Jeigu jis dabar ateitų į mūsų aplinką ir pamatytų tai, kas daroma jo vardu, ir cekvėje, tai jis dar su didesniu teisėtu įniršiu vėl išvartytų visus, vykdančius ritualą, rakandus, visus kryžius, visus, visus puodukus, žvakes, ir ikonas, visą tai, kokių priemonių dėka jie ir burtininkauja, ir nuo žmonių slepia Dievą ir jo mokymą. Tai štai, kas yra teisinga ir kas neteisinga, šitame Sinodo nutarime dėl manęs. Aš iš tikrųjų netikiu į tai, ką jie kalba, kuo jie tiki, bet aš tikiu daug tuo, kuo jie nori įtikinti žmones, kada aš netikiu. O aš tikiu į štai į ką – tikiu į Dievą, kurį aš suprantu kaip Dvasią, kaip Meilę, kaip viso ko Pradžią. Tikiu į tai, kad Jis yra manyje, ir aš esu Jame. Tikiu į tai, kad Dievo valia yra aiškesnė, suprantamesnė, ir labiausiai išreikšta žmogaus Kristaus mokyme, kurį laikyti Dievu, ir kuriam melstis, laikau didžiausia šventvagyste! Tikiu į tai, kad tikrasis žmogaus Gėris ir Gerovė tai Dievo valios vykdyme. O Jo valia yra tokia, kad žmonės mylėtų vienas kitą, ir dėl to elgtųsi su kitais taip, kaip jie norėtų, kad su jais elgtųsi tie kiti. Ir tai pasakyta Evangelijoje, kad tai yra ir įstatymas, ir pranašai. Tikiu į tai, kad gyvenimo prasmė, kiekvieno atskirai paimto žmogaus, yra didinti savo viduje Meilę, kad šitas Meilės didinimas veda kiekvieną gyvenime į vis didesnę ir didesnę Gerovę, ir suteikia po mirties dar daugiau Gerovės. Kuo daugiau bus tame žmoguje Meilės, tai tuo pačiu ir dar daugiau suteiks tvirtumo dieviškai karalystei visame pasaulyje. Tai būtent tokios sanklodos žmonijos gyvenime, kurioje dabar vyraujantys konfliktai, apgaulė, prievarta, bus pakeisti laisvanorišku susitarimu, Tiesa, ir Broliška Meile tarp žmonių. Tikiu, kad Meilei skleistis yra tiktai viena priemonė – malda. Ne visuomeninė malda šventovėse, tiesiogiai Kristaus uždrausta (vėl čia yra Matas cituojamas), o malda, kurios pavyzdį paliko pats Kristus – užsidarius vienatvėje, kad būtų prasminga, ir stiprinanti savo sąmoninga prasme, ir įsitvirtinanti gyvenime, kad visa tai būtų atremta tiktai į Dievo valios vykdymą. Galbūt tai įžeidžia, liūdina, arba vilioja ką nors, kažkam gal trukdo, galbūt kažkam nepatinka mano toks tikėjimas, bet aš mažai ką galiu pakeisti, kaip ir savo kūną. Man reikia pačiam vienam gyventi, pačiam vienam ir mirti, ir labai greitai, ir dėl to aš negaliu niekaip kitaip tikėti, kaip tiktai taip, kaip tikiu, ruošdamasis eiti pas Dievą, iš kurio aš ir atėjau. Aš nesakau, kad mano tikėjimas buvo viena nekintanti per visus laikus tiesa, bet aš nematau kitos – dar paprastesnės, aiškesnės, ir tinkančios visiems mano proto ir Širdies reikalavimams. Jeigu aš tokią sužinosiu, aš iškart ją priimsiu, dėl to, kad Dievui nieko, išskyrus Tiesą, nereikia. Sugrįžti prie to, nuo ko aš jau su tokiu kentėjimu taip ilgai išėjau, aš niekaip jau nebegaliu, kaip negali ir skraidantis paukštis vėl sugrįžti į pramuštą kiaušinį, iš kurio jis ir išskrido.

Štai maždaug taip, kad jūs suprastumėte, kaip Levą Tolstojų, nuostabiausią mąstytoją, nuostabiausią kūrėją, atskyrė pirmaisiais metais dvidešimto amžiaus cerkvės hierarchai nuo cerkvės. Juokinga! Bet pamąstykite apie dabartį – dvidešimt pirmą amžių – kiek Kristaus mokymai yra šiandien neiškreipti, nuoširdžiai išpažįstami, be ritualų, be apeigų, be išpažinties, be ritualinės komunijos? Kiek yra tokių bažnyčių ar cerkvių? Parodykite man nors vieną, be urantų Gyvosios Šventovės – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės. Nėra! Ir būti negali! Kas Gyva yra iš Kūrėjo. Gyvoji Šventovė ir Gyvoji Religija yra iš Kūrėjo. Su tuo ir sveikinu.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile Violeta (Ukmergė)

Komentarai