Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Urantijos Knygą reikia studijuoti ne intelektualiai, bet dvasiniu žvilgsniu – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 07 05

Esu Algimantas. Aišku, jūs pažįstate tie, kurie kaskart pasižiūrite mano mokymus. Pasižiūrėjau – yra jau virš trijų šimtų kai kurių. Daug. Iš dviejų milijonų – daug. Angliškai, kurie šneka angliškai, tai jų gi yra pilna gausybė tarp milijardų. Jau pasižiūrėjo – keturiasdešimt vienas. Smagu. Smagu iš tikrųjų. Paskaičiau vieną komentarą į paskutinį mano mokymą ir klausia, kur jūsų mokymai vyksta? Kur jus surasti? Kam manęs reikia ieškoti? Viskas yra atvira. Kaip ir Kūrėjas, niekur nesislepia, yra net jūsų viduje, kiekvieno jūsų viduje. Pasakysiu paslaptį. Yra tokia svetainė – urantija.lt. Štai ten yra ir mano telefonas, ir kur yra Gyvoji Šventovė. Kiekvieną savaitę primena urantams – pamaldos bus, prašom, pasirodykit. Štai ir visa informacija. O šiaip klausykit mokymų. Klausykit, bet ne materialia klausa – dvasine – dvasinės asmenybės klausa.
Kas ten neišjungia mikrofono? Vyksta gyvosios pamaldos gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. O kadangi mes ir tarptautiniu ryšiu kai kurie prisijungę, tai mikrofonas, na, trukdo, ta prasme, kad pašalinis triukšmas yra iš tos vietos kurioje yra tas įjungtas mikrofonas.
Tai štai, klausykite mano mokymų, skaitykite šituos šaltinius, kurie yra materialiai prieinami, bet ne knygyne. Knygyne šitų knygų jūs negausite. Kalbu Jums Vėl, Kristaus knyga, per du mėnesius užrašiau ką Kristus man kalbėjo. Tu – Manyje. Vieną kartą suklydau, sakydamas. Rodau Tu – Manyje, o sakau Gyvoji Tyla, jau prieš tai parodęs antrąjį Kūrėjo tomą. Čia paskutinysis, ketvirtasis Kūrėjo tomas. Meilės Galia, trečiasis. Gyvoji Tyla, antrasis. Akimirkos Amžinybė, pirmasis tomas – Kūrėjo mokymai. Jie chronologiška tvarka, kaip aš juos gavau iš Kūrėjo, taip ir yra išleisti atskiromis knygomis. Pradžia buvo gal du tūkstančiai kokia penktais metais. 2004 metais pasirodė štai šita Knyga – Urantijos Epochinis Apreiškimas. Studijuokit, studijuokit, jeigu norit tapti Dvasiniu Mokytoju. Knyga yra prieinama, bet knygyne, deja, jos nėra. Mes neturim tų knygų tiek daug, kad jos būtų prieinamos knygyne, visiems. Čia tiktai elitui, dvasiniam elitui. Krikščionybės duženos – šviežiausia knyga, studijuokit. Nebėra tos krikščionybės, dėl to ir nesikabinkit į tai, kas negyva. Gyvastis ateina iš Kūrėjo. Štai, gyvasties išraiška šitie tomai. Ne Biblija. Palikite Bibliją tiems, kurie gyvena vakarykšte diena. Kurie gyvena vergove, ritualais, dogmomis, atiduokite jiems, tegu jie tą makulatūrą ir skaitinėja kai neturi ką veikti. O jūs gyvenkite prasmingą gyvenimą, laisvalaikį prasmingai praleiskite, ne Palangos pliaže. Studijuodami – studijuodami – Urantijos Knyga, Epochinis Apreiškimas. Visi šitie šaltiniai šventovėj, pirmyn į šventovę. Per daug nesirinkite, nes neturėsiu tiek knygų. Čia nėra masinė produkcija, kaip Haris Poteris, gal domitės tokiais šiukšlynais kaip Haris Poteris, o ten milijoniniai tiražai eina. Kvailystė, bet kvailystėje maudosi žmonija, dėl to jie kariauja, žudo vieni kitus, nusikaltimų gausybė. Yra Meksikoj, Brazilijoj, atskirų miestų kvartalai, policija bijo su automatais įžengti, ten nusikalstamos gaujos turi savo tvarką. Tai kvailystė, prieš Kūrėjo Valią. Bet žmonės nenori išsilaisvinti iš tos kvailystės, nes nėra Dvasinių Mokytojų.
Mes dabar gyvosiose pamaldose pagarbinom Kūrėją ir garbinimo akimirką buvo ištartas teiginys, kad žmonės nesugeba daug ko padaryti šitame pasaulyje. Sugeba, kas susieta su dvasiniais dalykais, bet jie nežino, nežino, nes nėra Dvasinių Mokytojų. Jie sėdi tamsoje ir niekas jiems neparodo krypties. Ir šitos knygos, jos yra kryptis, bet jas reikia studijuoti ne intelektualiai, bet dvasiniu žvilgsniu. Daug yra skaitančiųjų Urantijos Knygą pasaulyje. Išleista daugiau negu dvidešimčia kalbų. Šitie vertimai, visi po 1955-ųjų metų pirmą kartą išleistos anglų kalba apreiškimo knygos, pasiekė skaitytojus – jau apie pusė milijono knygų išplatinta, bet dvasioje pabudusių iš jų nėra. Nėra pabudusių dvasioje. Intelektas viešpatauja dvasios atžvilgiu. O atvirkščiai turi būti, dvasia turi viešpatauti intelekto atžvilgiu. Dėl to jie nepripažįsta šventovės, nepripažįsta gyvosios Kūrėjo religijos. Net ir tos organizacijos leidžiančios šitą Epochinį Apreiškimą, ne, sako, jūs būkite savo religijoj, savo konfesijoj, būkite ten nuoširdūs tikintieji. Ne, štai šita Knyga yra religinė Knyga, ne filosofinė, ne kokia nors intelektualų parašyta. Tai dvasios apreiškimai. Ne iš dvasios, bet iš aukščiausio statuso dvasinių būtybių autorystė yra kai kurių dokumentų. Kitos dvasios yra žemesnio statuso. Kas yra dvasia? Tai yra dvasinė asmenybė turinti laisvą valią ir gali priimti laisva valia sprendimą, pasukti blogio keliu arba gėrio keliu. Mes esam irgi dvasinės asmenybės, o šitas kūnas duotas mums tiktai tarpusavio bendravimui pačiu žemiausiu materialiu lygiu. Bet pabudintas dvasinis asmuo, jisai pakylėja savo sampratas ir moralę, į Kūrėjo Amžinųjų Vertybių lygį kiek tas lygis atitinka to pakylėjančiojo dvasinę būseną sąmonės lygiu. O tai yra tiesos išraiška, gailestingumo išraiška, teisingumo, išminties, gėrio, grožio, kosminės įžvalgos išraiška. Visa tai atsispindi, visa tai iš Kūrėjo. Tai yra dvasia. Todėl Dvasinis Mokytojas irgi yra vidinis dvasios pasireiškimas. Kaip jisai nori paskleisti Šviesą, kuri jame yra tokia galinga, jis negali jos sutalpinti savyje. Jis turi atverti ir šitą išlieti Šviesą. Išlieti, kad būtų daugiau Šviesos aplinkui. Tie virpesiai, jie juntami, jie turi milžinišką poveikį ir tam išliejančiajam Dvasiniam Mokytojui ir tam nuoširdžiai juos geriančiam. Dėl to Kristus prieš du tūkstančius metų ir pasakė – Tėvas yra Gyvasis Vanduo, Gyvoji Duona. Tai yra virpesių pojūtis, kurį gali pajausti dvasinė asmenybė. Nors tai pasakyta vandens, materialaus vandens metafora, bet iš tikrųjų tai yra energinių virpesių dvasinės asmenybės pojūtis pajuntamas sąmonės lygiu. Tai nėra susigalvojimas, tai nėra įtaiga sau, sau, įtaiga, kad aš juntu kažką. Tai tiesiog yra tas gyvas aukščiausio energinio dažnio virpesių patyrimas sąmonės lygiu toje dvasinėje asmenybėje, kuri atranda Kūrėją savo viduje. Šitą atradimą ji patiria ta būsena. Gimsta iš dvasios, ji patiria šitą gimimą. Ir tai keičia dvasinės asmenybės tapatybės šviesėjimą į ryškesnį spindesį. Šitą turi pajausti tas, kuris nori tapti Dvasiniu Mokytoju, iš vidaus, būsena. Dėl to aš niekam ir negaliu pasakyti kas bus Dvasiniai Mokytojai. Aš dalinuosi ta šviesa, kuri yra man Kūrėjo teikiama. Ir ne tik dalinuosi, bet tiesiog na, tie virpesiai sklinda, sklinda, ir jie ramina, ramina aplinką. Ir tas raminimas, aš nežinau kaip jie veikia kiekvieną, bet aš žinau, kad jie veikia. Vieną daugiau, kitą mažiau. Vieną suerzina, tik virpesiai, nieko nepasakius nė žodžio, suerzina. Jis negali būti, arba ji, ir susigūžia.
Aš nežinau ar jūs prisimenat, Vilniuje buvo tas metas, kai iš esmės miestą valdė Dekanidzės vadovaujama Vilniaus brigada. Aš dirbdavau su užsienio televizijos kompanijomis, ir dažniausia jie gyvendavo Lietuvos viešbutyje – tai buvo geriausias Lietuvos viešbutis tuo metu. Tai dar buvo tik ką, tik ką išsilaisvinus iš tarybinės santvarkos, jau paskelbus nepriklausomybę. Ir aš važiuoju į Lietuvos viešbutį – tada dar buvo tokia mašina, išnuomota ji buvo filmavimo grupei, Volvo 740, tokia aštriu kampu. Tai ten buvo jau tas kur na, jau Vilniui nepamatysi jau tokio. Žiūri, pusė Vilniaus žiūri kaip pravažiuoju, o aš iš Brunzos, toks buvo rali lenktyninkas ir jis turėjo gamyklą, autoremonto gamyklą, ruošdavo rali automobilius iš žiguliukų, penktos serijos. Ir štai, aš iš jų išsinuomavau tą jau didesnį automobilį, kad sutalpinti aparatūrą ir filmavimo grupę, ir važiuoju pasiimti filmavimo grupės iš Lietuvos viešbučio. Ir įvažiavimas padarytas toks siauras, ten šlakbaumas atsidaro ir aš išvažiuoju, prieš mane toks važiuoja nu, Vilniaus brigados vienas tokių torpedų, jį vadino Gibonu. Jis atrodo toks panašus. Ir aš pamačiau, kad jisai nepraleidžia, jis važiuoja su vyšninės spalvos devintuku. Tada irgi jau buvo supermašina. Ir su savo ta Volvo, su buferiu, stuktelėjau taip, kad bamperiu aš perėščiau tą jo devintuką. Bet jisai manęs nepraleido per tą šlakbaumą, šlakbaumą pravažiuot pirmam, o ženklas rodo – pirmenybė man. Ir jisai išlipo, putoja visas. O aš jam taip – jūs gi pats pažeidėt taisykles. Aš į jį – jūs, jūs. Ir įsivaizduojat – aš tada gi nėjau Gyvuoju Keliu – jis nurimo. Taip, sako, viskas gerai, jokių pretenzijų nėra, jūs turėjot pirmenybę. Nieko nežinau apie virpesius. Virpesiai paskleidė, bet Minties Derintojas man pasufleravo – apie jį nieko nežinojau – bet mintis, reikia kreiptis – jūs – mandagiai, kad konfliktas neįsiliepsnotų, kuris paskiau, peraugtų ten, na, galia tai jų pusėj, ne mano. Na, ta fizinė galia. O virpesiais pasirodo yra galingesnė galia, negu fizinė galia. Tai štai tie virpesiai iš jūsų visų sklinda. Kiekvienas jūs skleidžiate. Tai dėl to norėdami veikti, kad būtų Lietuvoj daugiau šviesos, atsisėskite ramiai ir sau sakykit – Noriu, noriu. Ir aš žinau vienintelį būdą, aš turiu kelti savo virpesius į aukštesnį dažnį, nuoširdžiau pabendrauti su Tavimi, nuoširdžiau atsiverti, nuoširdžiau apmąstyti ir savo gyvenimą, ir savo asmenį, ir mano įnašą į tą Gyvąjį Kelią, į Kūrėjo Banką. O tai priklauso tik nuo mano laisvos valios. Aš žinau vektorių, žinau kryptį. Belieka tiktai man įgyvendinti, atsirėmus į Tave. Tu esi Pamatas. Ir šitaip jūs kiekvieną dienelę, visą laiką net ir tokiu būdu keldami virpesius į aukštesnį dažnį, turėsit poveikio visai Lietuvai, visai Lietuvai, visiems tiems nusigręžusiems nuo Tėvo, mūsų dvasiniams broliams ir sesėms, kurie dabar yra vedliai Lietuvos tautos. Bet tikrieji vedliai esat jūs, jūs, savo virpesiais. Jūs žaiskit su jais kaip su vaikais. Tampykit už virvučių, bet dvasinėmis gijomis, kad jų protas būtų tiesiog jūsų virpesių vis pripildomas. Minties Derintojas, jūsų Minties Derintojas, jums padėkos, nes tai yra išmintingiausias būdas paveikti – taikos keliu. Ne konfliktuojant, nemoralizuojant, nešaukiant, bet save atveriant stipriau ir giliau ir nuoširdžiau Kūrėjui. Ir niekas nejaus tada priekaištų jums, nes niekas net nežinos, kad jūs vadovaujat Lietuvai. Jūs esat tikrieji vadovai, vedliai. Iš kur gali urantai sudaryti vyriausybę? Tik iš savų. Iš savų, nes jie yra su Kūrėju atradusių savyje tą Kūrėją, jie patikimi. Jie ištikimi Kūrėjui. Ne Lietuvai. Reikia būti ne Lietuvai ištikimam, o Kūrėjui. O kraštas tik ta gyvenamoji vieta, kurioje išreiškiat save. Save. Negalima būti kraštui ištikimam. Kraštas tai yra teritorija. O ištikimam reikia būti – asmeniui. Vyrui, žmonai, žmonai, vyrui, o ne Lietuvai, žemei. Dar nueisit į kapines sakysit nu aš kalbuosi su tėvais, protėviais ir panašiai. Jam esat ištikimi. Būkit Visumos Šaltiniui ir Centrui ištikimi, va, esančiam viduje, jūsų širdyje. Ne širdyje – ir ne materialiose smegenyse – mąstyme. Mąstyme. Mes virpesiais jus paveiksime stipriau negu jūsų visi ideologiniai seminarai, partijų suvažiavimai, programos. Čia yra burbulas tuščias. Nėra kam ir nėra kokio nors tikslo švaistyti energiją tokiems tuštiems ir niekada neįgyvendinamiems projektams. Bet tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad būtų apšviesti.
Va, dabar čia mes kada susirinkom, čia šokių studija, išvažiuoja į stovyklą jaunimas, padėjome sukrauti daiktus, džiugu. O kaip būtų gražu jei prieš stovyklą jie čia būtų atėję į šventovę, pagarbinę Kūrėją. Kiek tai būtų jų viduje papildomai energijos iš paties Kūrėjo. Bet jie neturi Dvasinio Vedlio, neturi Dvasinio Mokytojo, net nežino, kad gali daug energijos sutaupyti, o atlikti šokį daug gražesnį, plastiškesnį.
Man liūdna, iš vienos pusės, mano anūkėlei pasiūlė laimėjus tarptautinį konkursą baletų šokių, Kaune, lankyti jau ruošiantis didžiajai scenai. Ten pakvietė tris tokias mokines jau asmeniškai. Bet tai kelias, kad ten yra milžiniška įtampa, traumos, vaikystę praranda tie vaikai, atsiranda konkurencija, tai yra jau savanaudiškumas skatinamas, būti geriausiu, būti pačiu tuo labiausiai mėgstamu, populiariausiu. Argi tam turi būti baletas? Baletas tai turi būti, kad plastika būtų, kūno elegantiškumas, minkštas žingsnis, laikysena, tam turi būti. Kaip ir sportas turi būti fizinė kultūra, kad žmogus galėtų neperkrauti savo organizmo, ypač jauname amžiuje. Tai, ką aš mačiau video medžiagoje, aš matau, ji turi potencijos, ne šiaip sau pakvietė, aš matau joje potenciją. Bet aš matau, tai ne ta vieta, kur turi būti ta potencija įgyvendinama. O vėl tas jos plastiškumas, lankstumas, iš kur ateina? Irgi, iš maldų, aš gi meldžiuosi dėl jų šventovėje nuolat, o namuose tai aš ten daugybę kartų meldžiuosi. Kad nušvistų, kad atrastų Kūrėją savo viduje. Aš jų negaliu žodžiu paveikti. Man neleidžiama to pasakyti šviesos žodžio, jokio. Ir dėl to man liūdna, kai aš arčiausia esu ir toliausia tuo pačiu, nes nei žodžio negaliu pasakyti apie Kūrėją, bet aš žinau, kad laisva valia yra aukščiausia ir aš neperžengiu tos ribos, kurią aš sakiau, gerai, nekalbėsiu apie tai. O virpesiais aš stengiuosi paveikti net ir sūnų, bei jo žmoną ir šiuos mažylius. Tai kol kas aš jiems perku tiktai materialais dovanėles, kai nuvažiuoju, bet virpesiais palieku irgi, palieku, nesakęs nei žodžio.
Tai štai mano mylimieji, atsakant į tai parašiusiai komentarą, kur surasti mus, kur mes renkamės. Viskas yra Urantijos svetainėj – urantija.lt., kas ieško, tas ir ras. O jeigu tokia bus Kūrėjo Valia, tai ateis ir į šventovę. O Kūrėją gali surasti tik savo viduje. Šventovėje Kūrėjo nėra, Jis yra kiekvieno mūsų iš viduje. Įsivaizduojat, mūsų čia gausybė – gausybė, nes gi mus stiprina ir tie nematomi, kurie yra gyvojoje komunijoje, mūsų dvasiniai broliai ir sesės. Štai ir mes kiekvienas turime, turime Kūrėją savyje. Tai tokia galia yra ir gera, gera, kada tu žinai, kad tu esi Kūrėjo sūnus. Būsena tą liudija, būsena. Ir tada džiaugiesi gyvenimu, nors aplinkui daug matau žmonių, kurie turi daug įtampos, streso, daug vargo, tai atsispindi jų laikysenoj, veide, elgesyje, šnekoje, net ir lietuvių kalbos vartojime. Tai atsispindi. Štai toks mano pamąstymas susijęs su tuo komentaru, kur mus surasti. Ieškokite nuoširdžiai – surasite. Iki malonaus.

Komentarai