Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kur nėra Šviesos, ten yra egzistavimas ir ydų išvešėjimas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 10 03

Esu Algimantas, Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – Ambasadorius šitoje planetoje, Jėzaus, tai yra, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – kuris buvo labai trumpam įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe – ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas šitai planetai. Kūrėjo įgaliojimu ruošiu Dvasinius Mokytojus, įkūriau Gyvąją Šventovę, gyvąją, Rojaus Trejybės-AŠ ESU apreikštąją religiją. Tai – Kūrėjo Religija – ji yra visoje kūrinijoje – visoje! Priimu mokymus iš Kūrėjo, iš Jėzaus, leidžiu knygas. Štai aš jums parodysiu, kaip ir kaskart rodau, kad tie, kurie nesidomi tokias dalykais gilumine prasme, bet paklausote mano dvasinių mokymų, geriau įsidėmėtumėte ir ieškotumėte šitų knygų, studijuotumėte. Tai – gyvenimo knygos. Kristaus – Kalbu Jums Vėl – antrasis su papildiniu leidimas. Kūrėjo mokymų knyga – pirmasis tomas – Akimirkos Amžinybė. Antrasis tomas – Gyvoji Tyla – pavadinimai yra Kūrėjo. Meilės Galia – trečiasis tomas. Čia – Kūrėjo simbolis (ant knygos viršelio), ir šitas ženkliukas taip pat Kūrėjo simbolis, ir vėliava už manęs taip pat Kūrėjo simbolis. Ketvirtas tomas Kūrėjo mokymų-apreiškimų – Tu Manyje. Mano knyga – Krikščionybės Duženos – pati šviežiausia. Studijuoti būtina visiems – mokykloje, jau suaugus, dirbant visą gyvenimą. Urantijos Knyga – Epochinis Apreiškimas, kuriam išversti iš anglų kalbos, kokia buvo ir apreikšta šitoji knyga, man prireikė apie dešimt metų. Bet šita knyga yra iš aukštesnių dvasinių asmenybių, ne žmogaus sukurta, kaip ir tos knygos, kur aš sakiau, tai irgi ne žmogaus sukurtos. Aš tik kaip instrumentas buvau panaudotas perteikti tą informaciją. O čia (Urantijos Knyga) žmogus net nebuvo panaudotas informacijai perteikti. Milžiniškas, daugiau negu dviejų tūkstančių puslapių Apreiškimas, bet jis leidžia suvokti, kas yra Kūrėjas, kas yra Kristus, kiek yra tokių kaip Kristus visoje kūrinijoje. Nemažai – septyni šimtai tūkstančių! Bent jau septyni šimtai tūkstančių, nes tiek yra Vietinių Visatų, o kūrinija – viena, bet ji plečiama. Kas ją plečia? Kaip plečia? Čia (Urantijos Knygoje) yra aiškinama. Yra Kūrėjo Sūnūs ir Dukros, taip, Jėzus yra tiktai vienas iš miriado Sūnų. Todėl tai, kas teigiama Pauliaus Naujajame Testamente, tai yra, sakyčiau taip – netiesa. Jeigu jis būtų žinojęs daugiau ir šitaip teigtų, tada aš sakyčiau, čia jau melas, o tada jis šito nežinojo, jis iškraipė Jėzaus mokymus. Nors jį pats ištikimiausias Jėzaus mokinys, Jono Krikštytojo dvylikos apaštalų vadovas, ir septyniasdešimties evangelininkų, Jėzaus paskirtas vadovas Abneris, Paulių pavadino melagiu – melagiu – kuris iškraipė Jėzaus mokymus. Ir jeigu ne tas iškraipymas, kuris vėliau įsitvirtino krikščionybėje, šiandien mes turėtume Šviesos planetą – Šviesos – ir ko gero Šviesos ir Gyvenimo epochą, įsivaizduokite, epocha bus tokia žmonijos – Šviesos ir Gyvenimo epocha. Reiškia, kur yra Šviesa, ten yra gyvenimas. Kur nėra Šviesos, ten yra egzistavimas ir ydų išvešėjimas! Tada ten negali būti, kur pasireikštų – Gėris, Grožis, Gailestingumas, Meilė, Teisingumas, Tiesa, Tikrovė, Išmintis, Kosminė Įžvalga – tokiu mastu, kokiu ir norėjo Jėzus prieš du tūkstančius metų, kad ji pasireikštų Dangiškoje Karalystėje, įkurtoje kiekvieno mirtingojo Širdyje – Širdyje – ne materialioje karalystėje su materialiu karžygiu-karaliumi, kokio žydai kaip Mesijo laukė, kad užimtų karaliaus Dovydo laisvą sostą, bet dvasinėje karalystėje, kur dvasinis Karalius yra Tėvas – Kūrėjas. Dabar mes jau tą suvokiame – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Keturios be pradžios Asmenybės – Egzistencialios – ne amžinos, bet Egzistencialios. Amžinas – tai ir Jėzus amžinas, jis turi kilmę, bet jis neturi pabaigos – tai yra amžinas. O Egzistencialus neturi kilmės, nes Jis visą laiką praeityje buvo. Jėzus nebuvo visą laiką praeityje, nors jis sakė – Aš buvau dar iki Abraomo. – Taip, natūralu, jis atėjo į pasaulį, kaip Sūnus Kūrėjas, sukūręs drauge su savo Partnere – Dukra Kūrėja – šitą Vietinę Visatą, didžiulę Vietinę Visatą, bet šitame dangaus skliaute yra šimtas tūkstančių tokių Vietinių Visatų, o tokių skliautų yra septyni, kurie skrieja aplink Kūrėjo gyvenamąją Buveinę, aplink Rojų. Štai mūsų Likimas – patekti į Rojų. Į Rojų! Įsivaizduojate? Pas Kūrėją, betarpiškai stovėti Jo akivaizdoje, per visą šitą Kelią ištobulėjus. Nes Kūrėjas suteikė mums priesaką – Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks Tobulas esu Aš. – Tą, ką aš sakau, tai yra Kūrėjo Žodis, aiškindamas jums savo dvasiniu mokymu, bet mano lūpomis kalba Kūrėjas.
Šiandien Šviesos spindėjimas jau pasklidęs iš mūsų Širdies, kurie Kūrėją atrado savo Širdyje, ir Širdimi, kur yra patyrimas šito atradimo, ir pripildyta Kūrėjo aukščiausio dažnio energinių virpesių būsena sąmonės lygiu. Mirtingieji tą aukščiausių dažnių energiją pavadina Meile. Kūrėjas teikia Savo Virpesius, Jo tvariniai sugalvoja įvairius pavadinimus tiems virpesiams. Tai štai, žmonės tą vadina Meile. Jėzus ir paliko priesaką savo apaštalams – Mylėkite vienas kitą, net ir priešus taip, kaip jus mylėjau aš. – Bet jis šlovino ir garbino Tėvą. Jis nereikalavo jo paties šlovinimo. Rojaus Trejybė per Savo atstovą Vietinėje Visatoje – Dienų Sąjunga – o Jėzaus Vietinei Visatai Rojaus Trejybės atstovas buvo ir yra Emanuelis – tuomet, dar prieš Jėzaus atvykimą į planetą, jis perdavė apribojimą Sūnui Kūrėjui, kad jis rodytų savo gyvenimu, kaip vykdoma Tėvo Valia, įgyvendinama Tėvo Valia, būnant mirtinguoju, nekuriant jokių ritualų, jokių religijų, jokių tradicijų, jokių bažnyčių. Štai prie ko privedė Pauliaus iškraipymai, sukūrus bažnyčią, kuri buvo vėliau pavirtusi į krikščionybę. Ir Paulius reikalavo ištikimybės bažnyčiai! Iškėlė Jėzų į centrinį sostą, kaip Viešpatį, kuris buvo ant kryžiaus užkeltas, atpirko žmonijos nuodėmes, prisikėlė, įsteigė bažnyčią, ir yra bažnyčios vyriausias kunigas, ne toks kaip Melkizedekas. Štai tokia nuostata ir leido po septynių šimtų metų Mahometui tęsti savo misiją, bet sava samprata, ir nepripažįstant Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, bet kaip pranašą tiktai, nes Mahometo samprata – Alachas-Dievas yra Visagalis ir Jam nereikalingas pagalbininkas, kažkoks sūnus. Jis viską pats susitvarko. Jeigu jam reikalingas sūnus, tai koks jis visagalis? Logiškai mąstant, iš tikrųjų taip. O jeigu Paulius nebūtų iškraipęs krikščionybės, ir nebūtų iškėlęs Jėzaus asmens, kuris užgožė Tėvo Asmenį, Kurį ir mokė Jėzus ir apaštalus garbinti Tėvą, ne jį. Jau prieš tai minėjau, Emanuelis perdavė Rojaus Trejybės apribojimus Jėzui, ko jis neturi daryti – nekurti jokių organizacijų. Žmogus – silpnas, jis pradės tą Kūrėją garbinti, šlovinti, stabu pavers. O Tėvas, štai dėl tokių iškraipymų iš tikrųjų ir nustelbtas, fone kažkur sušmėžuoja, bet jis nebuvo Centras. Ir jeigu jis būtų buvęs Centras, Mahometas tada prisijungtų ir sustiprintų ir po septynių šimtų metų Jėzaus mokymą – sustiprintų – kurti tą dvasinę karalystę, o ne materialią musulmonišką imperiją, užkariaujant gentis, užimant teritorijas, ir dar prisidengiant Alacho vardu. Tokie laikai, mano mylimieji. Iškraipymai žmones tiek paveikė per kartų kartas, giliai įleido šaknis į pasąmonę – šiandien tas gaju. Krikščionybės pati motininė religija išnyko – jos nebeliko. Liko tik krikščionybės duženos – sektos – katalikų, stačiatikių, anglikonų, protestantų įvairiausių pakraipų, Naujojo Amžiaus tikėjimai, Tiesos žodis, Tikėjimo žodis, saintologai – tai čia yra sektantiški judėjimai. Katalikų sekta dar turi išvis prieš Jėzaus valią įsteigę, ir prieš Tėvo Valią, valstybę Vatikano su popiežiemiu! Apie katalikus nėra jokios užuominos, nėra net ir Pauliaus laiškuose, ne – atsirado! Ir dar kryžiuočiai su kalaviju nešė krikščionybę, į Lietuvą atnešė, su kalaviju žudydami! Žemaičiai atsilaikė ilgiausiai, bet ir tie buvo parklupdyti. Jėzaus buvo įspėjimas apaštalams, einant mokyti – Nedrįskite gąsdinti žmonių ir vilioti įvairiais pažadais kaip jauku, kad priviliotumėte į Dangaus Karalystę! Atskleiskite savo gyvenimu tą karalystę – dvasioje. – Štai, kada atsirado popiežiai, tada jau buvo ir kalavijas, ir gvardiečiai. Kristus to neteigė ir neskelbė!
Šiandien mes gyvename apribotoje erdvėje, kuri pavadinta politine išraiška – valstybė. Kristus kalbėjo apie Dangaus Karalystę, pranokstančią politines sienas. Romos imperijoje žydai buvo priespaudoje, romėnų-pagonių priespaudoje, bet jie turėjo savo autonomiją. Bet Jėzus, gimęs žydu, ir žydų šeimoje, Juozapo ir Marijos šeimoje, kuri pagimdė devynis vaikus, keturiolikos metų Jėzus neteko Juozapo, savo tėvo, nes pastarasis žuvo per statybas. Marija dar išsiruošė, kai sužinojo apie tragišką sužeidimą, išsiruošė pas Juozapą – Juozapas dirbo statybose kaip darbų vykdytojas, taip sakykime, prižiūrėtojas – bet kol ji pasiekė statybų vietą kitame mieste, Juozapas jau buvo iškeliavęs. Tai Jėzus nuo tos akimirkos tapo šeimos galva Marijai ir tiems visiems aštuoniems vaikams, ir sau, maitintoju. Tai – milžiniškas sukrėtimas keturiolikmečiui. Milžiniškas! Jis ištvėrė jį, nes viską jis darė su Tėvu – su Tėvu. Jo protas dar negalėjo suvokti tokių dalykų, kad mirtis tai nėra tas reiškinys, kuris egzistuotų kūrinijoje. Mirties reiškinio nėra! Yra energinių virpesių transformavimas į kitą formą, ir transformuojamas tiktai šitas materialus perėjimas, bet prikeliama dvasinė asmenybė, kuri yra šitame kūne, ji nepatiria mirties. Nėra dvasinės asmenybės mirties, nes aš prieš sakiau, kad Kūrėjas yra Egzistencialus. Viską, ką Jis dovanoja, yra amžina. O mums Jisai suteikia asmenybę – kiekvienam. Todėl asmenybė yra nesunaikinama! Kūrėjas, net ir laisvą valią suteikęs, Jis negali sunaikinti asmenybės. Sunaikinama tiktai asmenybės tapatybė, tai yra, tos asmenybės, kuri sąmonės lygiu ir tapatybės lygiu priima laisva valia sprendimą sukti Gėrio ar blogio kryptimi, rūpintis visumos Gerove ar savo asmenine. Tai štai, jeigu toks asmuo – nesvarbu ar bus mirtingasis, ar po prisikėlimo jau sielos tapatybe žengianti asmenybė, ar jau dvasios tapatybės jau pasireiškimas yra – jeigu laisva valia jis apsisprendžia, kad jis nebenori likti kūrinijos Tikrovėje ir prisidėti prie Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo asmeniniu indėliu visumos Gerovei Meilės galia ir laisva valia taip, kaip suplanavęs Pats Kūrėjas, tuomet yra sunaikinama tiktai tos asmenybės tapatybė. Asmenybė lieka neveikli kaip išardytas automobilis atskiromis dalimis – jis nebegali važiuoti, jo nebegalima valdyti, vairuoti, bet automobilis yra, tik neveikiantis. Tai ir asmenybė yra vienintelėje patirtinėje Dievybėje, kuri dar ne iki galo įsiasmeninusi – Aukščiausioji Būtybė. Tai štai, ji yra patirtinė, ir visą patyrimą – ir asmenybių kiekvieną patyrimą – kaupia savyje, ir šituo patyrimu įsiasmenina. Taip kad, mano mylimieji, mirties reiškinio nėra! Nebijokite! Nė vienas nebijokite! Baimė yra dėl neišmanymo! Baimė – dėl Pauliaus iškraipymų, kad Jėzus mirtimi ant kryžiaus atpirko žmonijos nuodėmes, ir Tėvas paaukojo vienatinį Savo Sūnų, kad jis atpirktų žmonijos nuodėmes. Tai yra kvailystė! Tėvas niekada neaukoja! Neaukoja Jis nė vieno Savo Sūnaus!
Prieš suėmimą Jėzus pajuto viduje nerimą Getsemanės lauke, parke. Tai buvo naktį. Ir jis klausė Tėvo – Tėve, ar tu nori, kad šitaip tragiškai baigtųsi šitie įvykiai? – Ir jam buvo suteiktas atsakymas – Tėvas leidžia visiems įvykiams vystytis natūralia seka. – Tai nereiškia, kad jis nori, kad tragiškai baigtųsi Jėzaus gyvenimas materialiu pavidalu šitoje planetoje. Ne! Sprendimus priima Kūrėjo sūnūs, kurie yra tamsos užvaldyti, godumo, baimės spąstuose. Tai jie nusprendžia Jėzų nužudyti! Ir tą padaro. Bet tai nėra Tėvo toks noras. Jis tiktai leidžia pasireikšti visiems įvykiams natūralia tėkme. Tai yra du skirtingi požiūriai. Apkaltinti Tėvą, kad Jis paaukojo Savo vienatinį Sūnų – paaukojo! Įsivaizduojat? Tėvas Pats – Rojaus Trejybė – per Emanuelį Jėzui buvo, kaip Sūnui Kūrėjui, dar iki gimimo Jėzaus tapatybe, perteikęs ir tokį apribojimą – nedaryti jokių stebuklų. Kūrėjas žinojo, kad žmogus yra silpnas, ir stebukladarį iškart pradės aukštinti ir šlovinti. Paprastai stebuklas žmogaus protą tiek pritraukia, kad jis jau nebemato nieko aplinkui, tiktai tą stebukladarį, ir jam meldžiasi. Dėl to ir Tėvas leido įvykiams vystytis ir Getsemanėje, ir vėliau, teismo metu, pas Pilotą, ir Sanhedrino teisme, natūralia vaga – visiems įvykiams vystytis leista buvo. Stebuklingai, taip, Jis galėjo išgelbėti, net ir ne Tėvas, pats Jėzus galėjo išsigelbėti. Jis turėjo tą galią. Jis jau buvo savo misiją įgyvendinęs, kada jį Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jordano upėje, Jėzaus misija buvo įgyvendinta. Jis jau buvo net atsilaikęs prieš Šėtono gundymus ant Hermono kalno, ir užbaigęs Liuciferio maištą Vietinėje Sistemoje, Satanijos vardu vadinamoje, kuris truko du šimtus tūkstančių metų. O mūsų planetoje ir toliau dar trunka.
Štai, mano mylimieji, Jėzus vykdė Kūrėjo Valią, ir jis dar norėjo žmonėms parodyti, kaip gyventi tą gyvenimą, vykdant Tėvo Valią. Ir tą jis padarė. Tai jis, būdamas jau aukštesnio net statuso negu Sūnus Kūrėjas, įgyvendinęs visus savęs padovanojimus – septynis – kuriuos Kūrėjas numatęs kiekvienam Sūnui Kūrėjui, galėjo panaudoti visas dvasines galias, kada Jėzus sakė – Jeigu aš norėčiau, aš galėčiau panaudoti ir dvylika angelų legionų, kuriuos suteikė man Tėvas. – per akimirką jisai būtų nulipęs nuo to kryžiaus. Bet ne tokia buvo Tėvo Valia. Ir Jėzaus ne tokia valia. Jam nereikalingas šitas stebuklas. Čia tik žmogaus silpnam protui reikia stebuklo.
Pati galingiausia galia tai yra kiekvieno iš jūsų geriama, kaip Gyvasis Vanduo, Kūrėjo Meilės galia!
Todėl ir jūs nebūkite naivūs ir mažaraščiai, tikėdami, kad materialūs ginklai turi nors kokios galios. Jokios!

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile Violeta (Ukmergė)

Komentarai