Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Malda yra nepaprasta galia, ir ji yra būtina – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Kaune (Romainiuose) 2026 08 01

Esu Algimantas. Atstovauju Kūrėjui – Rojaus Trejybei AŠ ESU, kaip Jo Ambasadorius šitai planetai, ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo Jėzaus iš Nazareto ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos apaštalas, irgi šitai planetai. Manoji misija šviesinti žmoniją, ruošti Dvasinius Mokytojus. Sakau gyvąjį Kūrėjo žodį, lietuvišką lietuviškai per gyvąsias pamaldas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos.
Kada aš skaitau Epochinį Apreiškimą Urantijos Knygą, ypač Jėzaus gyvenimo ir mokymų dalį, mane žavi to meto laikmetis, Jėzaus laikų laikmetis. Ta prasme, kad buvo didelė gausa žmonių siekusių dvasinių kažkokių ieškojimų. Jėzus keliaudamas visą laiką turėjo ir savo apaštalus, dvylika, ir gausybė minių, kurios lydėdavo. Tai padidėdavo, tai sumažėdavo, bet visuomet būdavo. O buvo toks ilgiausias laikotarpis, penkių mėnesių laikotarpis, kada jie apsistojo vienoje vietoje, netoli Betsaidos, pasigyveno Zabediejaus namuose. Tai tas laikotarpis, 28-ais metais jau po Kristaus gimimo – čia kaip skaičiuojami metai dabartiniais laikais. O Kristui jau buvo daugiau negu dvidešimt aštuoneri metai, nes jisai kada gimė, tai buvo dar treji metai, ar ketveri metai iki Kristaus gimimo, bet skaičiuojant tuos metus pagal dabartinių laikų metų skaičiavimo kalendorių. Tai štai, 28-aisiais metais po Kristaus gimimo, nuo gegužės trečiosios iki spalio trečiosios, buvo tas sėslus laikotarpis, kada buvo tiek Jėzaus pasekėjų, kad Dovydui Zabediejui reikėjo organizuoti net stovyklą. Toj stovykloj pabuvojo keli tūkstančiai stovyklos gyventojų, jie atvykdavo iš įvairių imperijos pakraščių. Ieškojo, ieškojo tiesos grūdo, ieškojo kažkokių dvasinių tiesų, tūkstančiai – juk nebuvo tada taip kaip dabar, sėdi vienam kontinente į lėktuvą ir atsiduri po kelių valandų jau kitam gale planetos. Tūkstančiai – vienu metu ten gyvendavo maždaug 1500 žmonių toje stovykloje. Buvo įsteigta siriečio daktaro Elmano net ligoninė. Tai ta ligoninė buvo pirmoji dangiškos karalystės ligoninė planetoje. Įsivaizduokite toj stovykloj na, penkių mėnesių laikotarpį – keli tūkstančiai apsilankiusių. Įvairiausių būdavo atvejų, kada reikėdavo ir gydytojo pagalbos. Buvo ir ieškančių specialiai pagijimo, kurie atvykdavo paskui Jėzų. Jie jau buvo girdėję, kad jisai gali išgydyti, stebuklingu būdu išgydyti. Ir Jėzus lankydavo ligonius toje ligoninėje. Lankydavo bent kas antrą dieną. Bet kaip pareiškė apreiškėjai, mums niekada nebuvo atskleista, kad būtų padarytas koks nors, nors vienas stebuklingas išgydymas. Pagydavo žmonės, bet pagydavo dvasinio Įtikėjimo dėka. Ir natūralu, Jėzus kada apsilankydavo – juk jo aukšto energinio dažnio virpesiai pasklisdavo ir į tų ieškančių pasveikimo žmonių vidų. Juk virpesiai tai perskrodžia visą materiją. Ir tie mirtingieji ir sergantieji pajausdavo sustiprinimą – sustiprinimą, tuo labiau, kad ir pati ligoninė taikydavo ir dvasinį gydymą, ne vien tiktai tuo metu prieinamus vaistus. Taikydavo maldą, įtikėjimo gilinimą, dvasinę praktiką. Pažiūrėkite po 2000 metų, ar jūs matote tokius gydytojus, kad jie ligoninėje gydytų malda, gydytų dvasine praktika, ne vien vaistais? Ir natūralu, Jėzus taip pat skatindavo įtikėjimą ir tarp tų, kurie buvo jau ieškantys pasveikimo. Malda nepaprasta galia ir ji būtina. Ligoniai turi įtikėti. Gydymo procesas bus sklandesnis, trumpesnis, veiksmingesnis, ir natūralu, mažesniu patiriamu fiziniu skausmu. Juk ląstelei reikia Kūrėjo sumanyto ritmo. O liga, fizinis skausmas yra įtampa, padidinta įtampa, ir netgi stresas centrinei nervų sistemai, į tą stresą reaguoja ta ląstelė. Natūralu, tai prasilenkia su Kūrėjo sumanytu ritmu, kaip turi veikti ta ląstelė, kad būtų sveika ir galėtų šitas kūnas kurti gėrio darbus drauge su pačiu Kūrėju, kaip jo viduje esanti amžinoji Kūrėjo dovana, dvasinė asmenybė, junta tą gyvybingą ryšį su tos pačios gyvasties suteikėju Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Visa tai yra gyva sistema. Gyva. Tai jeigu būtų tokia ligoninė išlikusi iki šių laikų, šiandien visiškai kitokia būtų medicina, kitoks gydymas, ir netgi ligonių būtų mažiau. Kita vertus, aplinka, kada degraduoja, degraduoja viskas. Ne taip, kad degraduoja kūnas, degraduoja ir protas. Degraduoja tada to proto pasireiškimas ir natūralu, sutraukoma Kūrėjo sumanyta evoliucinė gyvoji sistema. Tada kiekvienas pradeda jau turėdamas aktyvesnį, temperamentingesnį charakterį, ieškoti ryžtingiau, drąsiau, naudos sau. Ir tada silpsta bet kokie dvasiniai mokymai, kokie buvo pateikiami Jėzaus prieš 2000 metų. Silpsta. Įsivaizduokit, toje stovykloje taip pat buvo ruošiami ir evangelininkai, būsimieji evangelininkai. Jėzus leido savo apaštalams pasireikšti kaip Dvasiniams Mokytojams, ruošiant tuos evangelininkus, kada jis galutinai atsirinks septyniasdešimt. Tai tarp tų kandidatų buvo virš šimto. Ir tų evangelininkų mokyklai vadovavo tas ugningasis Petras, apaštalas Petras, nes jo temperamentas tiesiog liete liejosi prieš išmintį. Jėzus leido jam tą tvarkyti. Andriejus tvarkė bendrus apaštalų reikalus. O Jėzus per tą laikotarpį daug skyrė vienatvės valandų. Niekada jis taip nebuvo ilgai vienatvėje, kaip per šitą penkių mėnesių laikotarpį. Ir kada kai kuris apaštalas išdrįsdavo jo paklausti, kodėl jis taip mažai praleidžia laiko su jais, jis sakydavo – aš turiu rūpintis ir Tėvo reikalais. Ir jis vis labiau įsitraukdavo į Tėvo reikalą, tvarkyti tą visatos reikalų ūkį. Kadangi jis taip pat irgi vis artėjo prie savosios misijos užbaigimo pasaulyje, tai jo ir protas vis daugiau atverdavo dieviškuosius klodus, jo kaip Sūnaus Kūrėjo įsikūnijusio žmogiškuoju pavidalu, tuos klodus, kuriais jis vadovavosi prieš atvykdamas į šitą planetą. Tarp kitko, jo Rojaus brolis Emanuelis, kuris tada vietoj jo vadovavo Vietinei Visatai, jis gi buvo perteikęs Rojaus Trejybės perspėjimus būsimajam Jėzui, Sūnui Kūrėjui, kad jis nedarytų stebuklų, nes žmonės silpni. Jie greit pradeda stebukladarį garbinti ir paversti stabu. Tai štai ir toje Elmano, siriečio gydytojo Elmano ligoninėje, pasveikimai galėjo būti Jėzaus akimirksniu įgyvendinti. Bet jis prisimindavo Emanuelio perteiktą apribojimą iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės, nereikalingi stebuklai. Dėl to Jėzus ir skatino, skatino Įtikėjimo stiprinimą. Ir natūralu, jisai stiprindavo, kada apsilankydavo ligoniai, stiprindavo tų ligonių įtikėjimą. Ir tarp kitko jis ir su kitais apaštalais, kada jie rengdami evangelininkus – dar tuos kandidatus į būsimuosius evengelininkus, jie patys aiškindavo Jėzaus mokymus. Ir Jėzus nereikalavo, kad būtų aiškinama pagal jo sampratą kokią nors vieną, jis leido laisvai pasireikšti kiekvienam apaštalui pateikiant savo požiūrius, kaip jie supranta tą dangiškąją karalystę. Todėl natūralu, kad kiekvienas apaštalas pateikdavo savo Jėzaus mokymų sampratą. Kita vertus, kiekvieną vakarą penkias dienas per savaitę būdavo valanda skiriama aptarti ir tiems apaštalams, tai ką jie per dienos laiką, kada vykdavo tie mokymai su būsimaisiais evengelininkais, ką jie patyrė, kokie iškilo sunkumai. Ir kartą per savaitę Jėzus taip pat vesdavo šitą valandą apaštalų klausimų, atsakymų, ir pateikdavo jau savo sampratas, savo mokymus. Tai tas laikotarpis iš tikrųjų pritraukdavo daug žmonių. Nebuvo jokio tarptautinio ryšio. Žmonės vieni iš kitų sužinodavo apie Jėzaus mokymus ir jie norėjo, norėjo išgirsti juos. Tūkstančiai eidavo, įsivaizduokit, per tą 2000 metų laikotarpį iki šios dienos, nėra tūkstančių, kurie ieškotų didesnės tiesos, nors didesnė tiesa pateikiama mano lūpomis, visam pasauliui, bet ieškančiųjų nėra. Ką tai liudija? Liudija intelektualų protinį ir ypač dvasinį degradavimą. Jeigu du tūkstančiai metų buvo išvaistyta, turėjo būti vietoj kelių tūkstančių, dabar čia keli šimtai tūkstančių tų ieškančiųjų, išalkusiųjų tiesos, išalkusiųjų to, ko geidžia viduje dvasinė asmenybė ir jų viduje veikiantis Minties Derintojas. Bet šito nėra, o tada žvelkit plačiau. Kas laukia? Laukia didesni sukrėtimai – didesni, negu jie buvo iki šios dienos per tuos 2000 metų. 2000 metų tai yra tiktai akimirka. Bet kiek toje akimirkoje buvo išminties, laimės, brolystės ir bendro kūrimo visumos Gerovei? Nebuvo, nebuvo, nes degraduojant negali būti kuriama visumos Gerovė. Kiekvienas patekęs į valdžią, nesiekia, o plėšia antklodę, kad tiktai jam būtų daugiau, kad tiktai jam būtų šilčiau, kad tik jam būtų sočiau. Jis jau ne sotus, bet jis nori dar godžiau patenkinti tą savo sotumą ir springsta jau persivalgymu ir vis tiek dar į save tempia. Kinija, pusantro milijardo gyventojų, ekonomika atrodo klesti, bet dabar ten paslėpta milžiniška problema – milžiniška – didžiausios statybos kompanijos bankrutuoja. Yra apie devyniasdešimt milijonų butų pastatytų ir jie tušti, ir jie net nebus apgyvendinti. O kiek dar yra pradėtų statyti ir neužbaigtų dėl to, kad yra komunistų partijos ideologija. Kas yra ideologija? Tai idėjų mokslas. Tai komunistų partija turi vienas idėjas ir pateikia savo pseudomokslą, propaguoja, ir tada visur tai pasireiškia, ir ekonomikoj, ir švietime, ir tarpusavio visuomenės santykiuose. Kapitalistinė ideologija turi pelno idėją, pelno bet kokią kainą, net ir kitų lipimo per galvas kainą. Tai ir politikoj, ir moksle, ir švietime, ir bet kokiame darbe, karjera, ir tarp valstybių, karai, konkurencija, užgrobimas rinkų, valstybių. Čia yra kapitalizmo, imperalizmo ideologoja. Tokia idėja, pelnas bet kokia kaina. Socializmo ideologija, tai yra visuomenės poreikių patenkinimas, bet lenktyniaujant, nekonkuruojant, dalinantis sukauptu patyrimu, kad ir kiti galėtų pritaikyti tai, kas yra geriausia savo aplinkoje. Bet be Kūrėjo. Nėra Kūrėjo kaip Vedlio. Dėl to ir yra socializmo ideologija, liberalizmo, viskas galima. Laisvė. O čia kuo kvepia? Liuciferizmu, šėtonizmu, kaligastizmu, nes Liuciferis paskelbė asmenybės laisvės deklaraciją. Viskas, laisvė yra kiekvienai asmenybei. Tėvo nėra. Čia yra menamas, menamas Tėvas, kuriuo prisidengę Sūnūs Kūrėjai mus valdo. Jeigu Tėvas būtų, štai Jis mane sunaikintų, aš nekalbėčiau tada. Jeigu aš kalbu, tai yra įrodymas, Tėvo nėra. Manęs jis nesunaikina. Kaip jis sunaikins, jeigu Jo nėra. Čia yra liberalizmas. Tai dėl to dabar išsigimsta šitame amžiuje iki visokiausių šimto, šimto dvidešimt, šimto keturiasdešimt įvairiausių neegzistuojančių lyčių. Tai gali kiekvienas susigalvoti, aš esu ten koks nors briedis, tigras, liūtas, ir jis tuo psichologiniu ir centrinės nervų sistemos sutrikimu viduje gyvena. Jam tai yra tikra. Tatuiruotės, pažiūrėkit, auskarų vėrimai – čia liberalizmo išraiška, bet jau psichika yra pažeista. Psichologai – kas yra psichologai? Graikiškas žodis psiche, reiškia, siela. Siela. Kuris psichologas ar psichiatras rūpinasi siela? Raskit man nors vieną. Sadleris buvo ir chirurgas, ir psichiatras, ir teologas, kuris dalyvavo – praktiškai ir buvo tas su žmona iniciatoriai šitų Dokumentų, anglų kalba, 20-ojo amžiaus pirmajame trečdalyje Čikagoje šitų Dokumentų, sakykim taip, priežastis. Priežastis. Bet čia kita tema. Aš apie tai nenoriu kalbėti, šį kartą. Tai štai aš dabar grįžtu, kad po 2000 metų, jau daugiau negu 2000 metų po Jėzaus, mes neturime tiek ieškančių Šviesos. Aš vienas esu Kūrėjo Ambasadorius ir Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalas visai planetai. Sakau mokymus anglų kalba, bet žiūrinčių yra keliasdešimt tiktai, įsivaizduokite – keliasdešimt. Jie neatveria širdies, neatveria sielos, tos psichės, savo vidaus. Dėl to jų nesujaudina. O kiti užsiėmę įvairiais merkantiliškų interesų tenkinimais. Kas karjera, kas kokia nors veiklos sritimi, sporte. Čia pamišimas yra centrinės nervų sistemos jau sutrikimas. Todėl ateitis yra žiauri. Ne tas žodis žiauri – tragiška. Kada pradės byrėti Kinija, ekonomika. Ji dabar visur turi užvaldžiusi rinkas, nuo paprastų skudurėlių iki elektronikos ir įvairiausių kitokių gaminių. Tada bus milžiniškos problemos visam pasauliui. Ekonominės problemos, o tada atsilieps ir kiekvienam žmogui, pragyvenimu, darbų netekimu, dėl to, kad egzistuoja ideologijos, įvairios ideologijos, reiškia, idėjų tam tikri įgyvendinimo būdai. O turi būti Kūrėjo Tikrovė, be jokios ideologijos, nėra Kūrėjo ideologijos. Tai yra Tikrovė. Arba tu joje gyveni, arba tu nusigręžęs iliuzijoje mėgini kurti kažkokias tai ideologines sistemas. Kaip sakykim, politinės partijos su savo programomis. Jos turi savo tuos ideologijų tam tikras sektantiškas ataugas. Bet čia iliuzija. O žmogus be dvasinio pamato – be Kūrėjo atrasto savo viduje – jis yra naivus, patiklus ir mulkinamas – mulkinamas. Iš kartų į kartą. Kartų kartomis. Ir tas mulkinimas tik stiprėja ir toliau stiprės, kol neišgirs mano lūpomis tariamo Kūrėjo žodžio. Ne tiktai Lietuva – pasaulis.

Komentarai