Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas neturi nei pavidalo, nei jokio išorinio apvalkalo, jokio kūno – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 10 10

Esu Algimantas, Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Ambasadorius, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – Jėzaus iš Nazareto, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos Apaštalas šitai planetai. Kūrėjo prašymu įkūriau gyvąją šventovę, ir religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, ir religiją. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Ką tik pagarbinom Kūrėją Keturiose Asmenybėse – Rojaus Trejybėje ir Visuminėje Dievybėje AŠ ESU – šitose Asmenybėse. Gaunu iš Kūrėjo mokymus. Savo mokymą per pamaldas sakau taip pat ir tai yra Kūrėjo Gyvasis Žodis. Jis nėra šventas žodis, yra Gyvas Žodis, nes šventų žodžių nėra, yra Gyvi Žodžiai arba prasilenkiantys su Kūrėjo Tikrove, Tiesa, Valia, nėra tarpinio – tarpinio laiptelio, kad būtų pusiau melas, pusiau Tiesa, pusiau atitinkantys Kūrėjo Valią, pusiau prieštaraujantys Kūrėjo Valiai. Yra tiktai taip arba ne – atitinka Kūrėjo Valią arba prieštarauja Kūrėjo Valiai. Gaunu iš Kūrėjo mokymus, iš Jėzaus mokymus, leidžiu knygas. Štai, Kristaus knyga, jau antrasis leidimas su papildiniu – Kalbu Jums Vėl. Kūrėjo keturios knygos, pirmoji – Akimirkos Amžinybė, antroji – Gyvoji Tyla, Meilės Galia, ketvirtoji – Tu - Manyje. Čia – šviežiausia knyga, mano knyga – Krikščionybės Duženos. Nebėra krikščionybės, yra tiktai duženos – sektos, katalikų – didžiausia, beveik pusantro milijardo tų tikinčiųjų. Bet jie yra ne tikrieji tikintieji, jie ritualistai švenčiantys įvairias religines šventes, bet Širdyje jie neturi Įtikėjimo, o atlikt ritualą, tai reiškia tiktai tikėti – tikėti tuo ritualu, bet ne Jėzumi. Tai du skirtingi lygiai, skirtingos kokybės. Įtikėti į Kūrėją, tai iš tikrųjų tikėti į Jėzaus mokymus ir pasiekti Įtikėjimą per tų Jėzaus mokymų taikymą kasdieniame gyvenime nuolat, katalikai to nedaro nė iš tolo. Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga – didžiulis, du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto.
Aš šiandien apsirengiau geltoną megztinį, baltą švarką ir pamąsčiau, taigi aš šiandien plevėsuoju kaip Vatikano vėliava. Vatikanas turi vėliavą iš dviejų spalvų – baltos ir geltonos. Štai, mylimieji, katalikiška apranga turi būt tokia! Juokauju, aišku.
Ką tik sakiau, kad mes pagarbinom Kūrėją – Keturias Asmenybes – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – per garbinimą išgirdau tam tikrų niuansų, kurie neatitinka Kūrėjo Tikrovės. Šiaip jų niekas nepastebės, bet pro mano ausis neprasprūsta, noriu kai ką išplėst – išplėst ir patikslint. Garbinant išgirdau tariant – Tave suvokiu tiek, kiek leidžia materialus protas. Materialus protas iš vis neleidžia suvokti Kūrėjo. Jis priešinasi bet kokiam platesniam požiūriui, ir ypač dvasiniam. Kūrėjas mums padovanojo amžiną dovaną – asmenybę. Per garbinimą išgirdau tariant – Kūrėjas padovanojo amžinybės dovaną, amžiną dovaną – asmenybę. Asmenybė nėra – nėra amžinybės dovana. Tai yra Kūrėjo dovana. Kūrėjas yra amžinybėje, savojoje gyvenamojoje buveinėje – Rojuje. Amžinybė yra tik Rojuje. Kodėl? Todėl, kad Rojus yra virš laiko. Jame nėra laiko, yra suvokiamas sekos tekėjimas, įvykiai vyksta vienas po kito. Bet laiko atžvilgiu Rojus neturi savo laiko skaičiavimo, todėl visoje kūrinijoje yra tiktai tenai amžinybė. Amžinybė negali dovanoti asmenybės. Tai yra vieta, kur nėra laiko. Ir toji vieta yra Kūrėjo amžinoji, egzistenciali netgi, neturinti pradžios gyvenamoji buveinė – Rojus. Ji neturi pradžios – nes Kūrėjas be pradžios – visą laiką esantis. Kitą vertus, materialus protas prieštarauja bet kokiam dvasiniam proveržiui. Dėl to žmogus, gavęs amžinąją dovaną iš Kūrėjo – asmenybę, kuri yra dvasinė, tiesiogine prasme atsiduria tokioje dviprasmiškoje padėtyje. Jis girdi tam tikras sampratas – yra Gėris, Grožis, Teisingumas, Tiesa – bet kiekvienas supranta ir aiškina savaip pagal savo supratimą. Bet šitos kategorijos yra dvasinės. Jos nėra materialios. Bet negali tas net materialus protas nepripažinti tų dvasinių tam tikrų kategorijų, kurios yra dažnai pateikiamos – pateikiamos įvairiose aplinkybėse arba įvairiomis aplinkybėmis, tai jis nusileidžia jas priimdamas, bet savaip išsiaiškindamas. Tuo tarpu kita dvasinės asmenybės dabar turinčios materialias smegenis mąstymui, protavimui, tai štai kita pusė to mąstymo yra dvasinė, ne materiali, dvasinė, ir tos pačios materialios smegenys su dviem smegenų pusrutuliais turi laviruot, kaip žvelgt į dvasinę Tiesą ir į materialią. Kadangi aplinka yra materiali ir viešpatauja materiali civilizacija, natūralu, vysto tiktai tą dalį materialaus proto, kuris priešgyniauja dvasiniams kažkokiems teiginiams, ypač kurių nėra tarp gausios visuomenės narių. Materialus protas yra bailus. Jis bijo – jis bijo netekti patogumo štai šitam išoriniam pavidalui, matomam materialiam žmogiškajam kūnui. Dvasinė asmenybės proto pusė, ji neturi sąsajos su šituo kūnu. Šitas kūnas sumanytas Kūrėjo tiktai tam, kad būtų panaudojamas Gėrio darbams visumos Gerovei pagal Kūrėjo laisvos valios išraišką. Ir materialus protas visom priemonėm priešgyniauja – vyksta viduje kova tarp altruizmo ir savanaudiškumo. Altruizmas yra jau iš dvasinės pusės, savanaudiškumas iš materijos – materialaus proto pusės. Štai dėl to žmonija dabar vadovaujasi tiktai materialiu protu, materialiu, dėl to ir nėra dvasinės Šviesos, dėl to pasaulis kariauja, dėl to naikina vieni kitus tiek emociškai, tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek užteršdami ir kūną, ir mąstymą narkotikais, svaigalais, alkoholiu, rūkymu dabar naujom cigaretėm ir net tuo neegzistuojančiu dirbtiniu intelektu. Tai yra kaip narkotikas! Tai tas materialus protas įsileidžia, nes jam rodo robotus, kurie, na, žingsniuoja, bėgioja, ir panašiai, ir tada jis patiki – štai, galima sukurt tokį dirbtinį intelektą. Tai čia nėra dirbtinis intelektas, tai yra atitinkama programa ir jos valdymas geležims bėgiot. O dvasinis – dvasinis protas, jisai siekia gyvo ryšio su Kūrėju – Šaltiniu – Energijos Šaltiniu – ir tų pačių geležų, kurios yra kaip robotai paversti, kad atitiktų žmogaus maždaug materialų kūną. Tai štai dvasinė proto pusė yra visiškai nustelbta. Nėra Dvasinių Mokytojų. Aš žadinu vienintelis visoje planetoje! Nėra nei Amerikoj, nei Australijoj, nei Brazilijoj, nei Europoj, nei Azijoj antro tokio Dvasinio Mokytojo, kuris aiškintų tokius dalykus. Dėl to viešpatauja vartotojiška, materiali mąstysena, civilizacija, kuri jau akligatvyje. Jau akligatvyje. Ir išeitis yra viena – atsidavimas Kūrėjo Valiai, ne Alachui pagal musulmonus, ne Jėzui pagal katalikus ar stačiatikius, ar anglikonus, ar kitus sektantus – ne – Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU! Ir ne atsidavimas šiaip sau ritualais, bet atradimu savo Širdyje, ir savo Širdimi, nes Kūrėjas suteikė savo dvasią kiekvienam. Ir tau suteikė, kuris žiūri mano mokymus per Tavo Televizijos kanalą, ne Yuotub‘ą, lietuviškas yra pavadinimas – Tavo Televizija. Taip, ir tu turi Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – štai jis ir žadina tave iš vidaus! Bet tu gi negirdi, nejauti, nes savanaudiškas mąstymas užgožia. Materialus protas viešpatauja to, kurį žadina Rojaus Trejybės-AŠ ESU dvasia – Minties Derintojas – viduje, tavo paties viduje! Tu jam trukdai, tu jau eini prieš Kūrėjo Valią. Ir nesvarbu, kas tu esi – katalikas, musulmonas, tu prieštarauji ir Alachui, ir Jėzui, ir Tėvui!
Dar pasakysiu tokį dalyką išplečiant ir urantų požiūrį. Pasistengsiu nors kiek suprantamiau tą išreikšti, bet galit nesuprast, nes tai man šitas mokymas buvo suteiktas tik prieš akimirką, prieš pamaldas – Rojaus Trejybės-AŠ ESU apreiškimas. Kadangi, kaip Biblija sako – žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo atvaizdą – o Kūrėjas neturi nei pavidalo, nei jokio išorinio apvalkalo, jokio kūno – nes Jis yra Begalybės Šaltinis! Begalybės negali įrėmint į kažkokį įspraustą išorinį matomą pavidalą, tai kaip Jis galėjo sukurti žmogų pagal Savo atvaizdą?
Urantijos Knygos tekste, šitame Epochiniame Apreiškime, galima surasti teiginius, kad tai yra Kūrėjo Charakterio Savybės, kurios suteiktos asmenybei, kada jos pasireiškia jau aktualia išraiška, tai yra kaip veikiančios, tikrai pasireiškiančios ne tik apie jas kalbant ir Gėris, ir Meilė, ir Gailestingumas, ir Teisingumas, ir Tiesa, Išmintis. Štai taip yra tas traktuojamas panašumas, koks tas atvaizdas Kūrėjo, sukuriant pagal Savo atvaizdą žmogų. Bet tai, ką man perteikė Rojaus Trejybės-AŠ ESU apreiškimas, pranoksta, pranoksta ir tas Savybes, nes asmenybė, kada Kūrėjas betarpiškai suteikia ją ir neturi jokio išorinio apvalkalo. Ir turėti negali! Tas, kas yra Pats Begalinis, ir Šaltinis Begalybės, Jis ir negali Savosios dovanos niekaip apriboti. Ji taip pat yra begalinė ir į jokį apvalkalą įsprausti neįmanoma asmenybės. Asmenybė yra apribota savo veikimu, kaip taiko tas Kūrėjo Charakterio Savybes – Gėrį, Grožį, Meilę, Teisingumą, Gailestingumą, Išmintį savojoje aplinkoje. Ir sako, štai, iš darbų galima pažinti žmogų, ką jisai šneka, tai dar ne tai, ką jisai daro. Bet tai čia yra tos tapatybės pasireiškimas ir tas apvalkalas tapatybės. O kadangi tapatybė keičiasi, ji gali patirt nuosmukį, ji gali patirt augimą, jeigu deda daugiau nuoširdžių pastangų, ir ta ta pati tapatybė tiesiog bus kitokia. Jeigu jūs sutiksite žmogų, nematę jo keletą mėnesių, ir patyrusį sukrėtimų, jūs galėsite jo neatpažint, jis galės būt visiškai pasikeitęs, susmukęs, nebėra to spindėjimo ir Energijos trykštančios iš jo. Bet tai yra ta pati asmenybė, tik jo tapatybė yra kitokios būsenos, daug žemesnio energinių dažnių virpesiuose gyvenanti.
Kada mes būsime pažadinti morontiniu pavidalu, mes pereisime per penkis šimtus septyniasdešimt išorinių pavidalų, kuriuos turės tos pačios asmenybės įvairios tapatybės pasireiškimo skirtingais etapais formos. Dabar įsivaizduokite, mes gauname po pažadinimo pirmąjį – pirmąjį morontinį kūną, na, formą. Šitoje formoje nėra kaulų sistemos, kraujo apytakos, nebėra to, kas mus kankina ligomis šitame pasaulyje. Yra dėl to nebe kūnas, o forma. Ji atitinka mūsų dvasios turinį, mūsų asmenybės tapatybės būseną ir savo energinių virpesių dažnio išraiška. Tokia yra forma suteikiama mums kiekvienam individuali. Taip, mes lankysime mokymus, mes taikysime tuos mokymus praktikoje, ir mūsų tapatybė plės požiūrį į aplinką, ją pradės suvokt, patirt geriau, sužinos daugiau apie Kūrėją, prisipildys daugiau dvasinės Šviesos, t. y. aukštesnio dažnio energinių virpesių. Ir tuo pačiu tapatybė bus jau išaugusi tą išorinį matomą pavidalą – morontinį kūną-formą, ir reikės jai suteikt aukštesnio energinio dažnio formą. Bet šitame pasaulyje yra tokio – tokio lygio Šviesa, tokios Šviesos laiptelis. Tai, kad įgyti aukštesnio energinio dažnio pavidalą reikia mūsų asmenybę, tą vienintelę ir nesikeičiančią, kurios keičiasi tiktai tapatybė, perkelti tada į kitą pasaulį, kur yra aukštesnio lygio mokymai, Aukštesnio Lygio Universitetas. Ir taip mes keliaujame iš pasaulio į pasaulį mokydamiesi, plėsdami savo sampratas, kol prieiname penki šimtai septyniasdešimtąjį savo morontinį pavidalą – išorinį pavidalą. Įsisavinę šitą mokymosi etapą, mums suteikiamas tas dvasios išorinis apvalkalas – dvasios amžinas išorinis apvalkalas. Bet juk tapatybė toliau auga. Mes užbaigę savo lavinimo procesą vietinėje Visatoje, mes susitiksime su Šeimininku Sūnumi Kūrėju – Jėzumi iš Nazareto, ir jo Partnere, Dukra Kūrėja – Nebadonija – ir gausime palaiminimą-palinkėjimą aukštesniame mūsų karjeros įgyvendinant Kūrėjo suteiktą Likimą pasiekti Rojų, aukštesniame etape palaiminimą ir išlydėjimą į tą aukštesnį Universitetą – į Supervisatos Mažuosius Sektorius. Vėliau iš jų mes eisime vis aukštyn į Didžiuosius Sektorius, į Supervisatą, Uversą, galu gale per Havonos vieną milijardą pasaulių mes žengsime, kol pasieksime jau tą tos pačios, nekintančios, dvasinės asmenybės tapatybės aukščiausią ištobulinimą atitinkantį mirtingojo – mirtingojo evoliucinio tvarinio lygį, kuris turi būti Rojuje. Kad mes stovėtume betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje tapatybė pereina per atitinkamų dažnių pakoregavimą išoriniu pavidalu – pakoreguojami dažniai taip, kad atitiktų mūsų dvasinį turinį. Ir dabar, kas yra sunkiausia, tai yra tapatybės tam tikras įrėminimas, tie patys – tie patys išoriniai pavidalai ar prieš tai buvę sielos tapatybės lygiu penki šimtai septyniasdešimt išorinių formų, ar žengiant dvasiniu pavidalu. Bet tas pats dvasinis jau apvalkalas išorinis, jis pakoreguojamas dažniais, nesuteikiamas naujas – naujas pavidalas, bet dažniai pakoreguojami to išorinio apvalkalo. O asmenybei nėra būtina išorinė apvilktis kaip pavidalas, kaip forma, kaip kūnas, kas suprantama šitame pasaulyje, yra tokių dvasinių asmenybių, sakykim, Trejybės Įkvėptosios Dvasios, jos neturi jokio išorinio pavidalo. Tai kadangi mes turėsime išorinį pavidalą nors jis bus pakoreguojamas dažniais, kad atitiktų mūsų tobulėjimą ir tuo pačiu tuos virpesius, kokius turi mūsų asmenybės tapatybė, bet gi tai nėra pačios asmenybės tas kūnas! Tai yra tapatybės kūnas tos pačios asmenybės, o asmenybę mums gi kaip dovaną teikia Kūrėjas, ir ne bet kokią, o pagal savąjį atvaizdą – o Jis neturi atvaizdo! Tai ir asmenybė negali turėti atvaizdo! Atvaizdą turi tiktai asmenybės tapatybė!
Juk kada mes net ir žengdami per penki šimtai septyniasdešimt pavidalų morontiniu lygiu Vietinėje Visatoje, mes užtruksime tūkstančius metų, būdami galbūt viename pasaulyje, bet tas keitimasis mūsų turės visą laiką tą pačią formą. Vėliau perkels į kitą pasaulį ir suteiks aukštesnio energinio dažnio virpesių formą. Vėl kitame pasaulyje mes būsime atitinkamą laiko matavimu patyrimų kaupimo etapą. Ir tas etapas užtrunka visą laiką tapatybei kintant, nors išliekama toje pačioje formoje, išoriniame pavidale. Asmenybė – nekintanti, ta pati, bet ji gi savyje talpina visas formas. Kiek besiplėstų tapatybė per visą laiką, per visą ateitį vis tiek ta pati asmenybė išlieka nekintanti. Ir jai priimtinos visos tapatybės formos. Bet, vėl, tapatybės formos, ne asmenybės formos! Asmenybė negali turėti savo pavidalo, nes tai yra begalinio Kūrėjo amžinoji dovana. Ir tada, kada mąstai ir ypač kada žvelgi į vidų, ir supranti, taigi aš net pats negaliu pamatyti savęs, kokia yra manoji asmenybė. Aš negaliu savęs įvilkti į išorinį pavidalą, aš matau tai, kas yra vadinama žmogiškuoju kūnu. Bet čia ne aš, ne mano asmenybė. Tai yra mano tiktai šitame pradiniame pasaulyje asmenybei suteikta forma tarpusavyje bendraut ir atlikti Gėrio darbus, jeigu pažadintas yra dvasinis mąstymas, dvasinis amžinosios Kūrėjo dovanos, asmenybės protas, bet pati asmenybė, sakykim, jau pažadinta, tai yra dvasia, dvasinė, tai materialus kūnas jai jau nebetinka, nes ji yra dvasia! Tas pats ir ateityje, ir pasiekus Rojų nesustoja Evoliucinis Procesas. Mes žengsime aukštesniu savo tobulėjimo laipteliu absonito lygiu pradėję nuo žemiausios pakopos. Tai jau bus aukštesnė mūsų samprata ir apie Kūrėją, ir apie kūriniją. Ir netgi kai kurie gausime tokią dovaną iš Kūrėjo, iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kad mums suteiks galimybę sutrejybinti kitą asmenybę – veikti taip, kaip veikia Kūrėjai drauge su arba Partneriu iš šitos planetos, jeigu mes nužengsime iki Rojaus drauge, arba su Havonos vietiniu gyventoju – transcedentalu. Tai yra transcedentalai tie vietiniai gyventojai. Jie yra pranokstantys tą, tą asmenybės lygį, kokį mes turime kaip ribiniai. Ribiniai – turintys pradžią, o transcedentalai yra nuo Havonos, kuri yra amžinoji Visata, Centrinė Visata – vietiniai gyventojai. Kaip yra Havona taip ir jie yra vietiniai gyventojai, dėl to jie yra transcedentalai – pranokstantys, transcedentiški, pranokstantys laiką. Tai štai, net ir po to, jeigu mums pavyksta sutrejybinti naują asmenybę, kaip kūrėjams, mes toliau vėl žengiame – žengiame tam tikru lygiu. Bet, vėl, mūsų asmenybė negali būt įrėminta į atitinkamą asmenybės formą. Tiktai tapatybė turės naują pavidalą – matomą pavidalą – dar aukštesnio energinio dažnio virpesių, bet pati asmenybė taip ir liks nematoma kaip ir Kūrėjas nematomas. Ir asmenybė pajuntama energinių virpesių dažniu kaip ir Kūrėjas pajuntamas energinių virpesių dažnio pojūčiu, būsena. Štai dėl to pasakymas Biblijoje, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, reiškia, be jokio atvaizdo – be jokio, nes negalima Dievo įtalpinti į atvaizdą. Ir asmenybės negalima sutalpinti į atvaizdą. Jinai visą laiką pritraukia visas savosios tapatybės išorėje esančias formas vis aukštėjančio dažnio, o pati asmenybė negali būti įrėminta. Tikiuosi jūs suprantate pačią esmę, ką aš noriu šituo pasakyt išplečiant jūsų mąstymą, išplečiant jūsų supratimą. Tai nėra lengva ypač kitiems ką nors paaiškint, bet norėjau šituo mokymu pasidalint su jumis iš karto šiandien.

Komentarai