Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Nesvarbu kokia yra aplinka, Kūrėjo Tikrovė prasideda širdyje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 08 16

Esu Algimantas, atstovauju Kūrėjui kaip Jo Ambasadorius šitoje planetoje, ir Jėzaus ir jo Partnerės apaštalas šitai planetai. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Esam Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Štai mūsų dvasiniai broliai ir sesės, Kūrėjo sūnūs ir dukros. Nuostabu, kada planetoje yra gyva šviesa, Kūrėjo Šviesa, kada ima skleistis Kūrėjo Tikrovė, o ji skleidžiasi per kiekvieną iš mūsų. Jeigu mes esam pažadinti dvasioje, mes iš tikrųjų gyvename Kūrėjo Tikrovėje. Nesvarbu kokia aplinka, Kūrėjo Tikrovė prasideda viduje, širdyje, širdimi, dvasine asmenybe. Dėl to ir yra dvasinė kalba, dvasinis regėjimas, dvasinė klausa, dvasinė Įžvalga, kuri toli pranoksta materialią. Bet planeta materiali, gyvenimas aplinkui vyksta, ir jeigu yra būtent pabudę dvasioje Kūrėjo vaikai, veiksmai išorėje yra atitinkantys tuos virpesius, kuriuos jaučia pabudęs dvasioje mirtingasis viduje. Tada sprendimai, veiksmai, yra nukreipti Kūrėjo šviesos vektoriumi-kryptimi.
Aš studijuoju Tolstojaus visą raštų daugybę tomų. Dabar aš jau studijuoju 17 – 18 tomus. Šitoj knygoj yra du tomai. Tai yra publicistinės apybraižos, publicistiniai darbai. Ir aš matau koks tai yra pabudęs dvasioje mūsų dvasinis brolis Levas Tolstojus. Aš nežinau kito tokio pasaulyje rašytojo, koks yra Levas Tolstojus. Daug yra rašytojų kiekvienoje tautoje, kurie iš tikrųjų rašo daug galbūt ir prasmingų kūrinių, kadangi aš skaitau tiktai rusiškai, angliškai ir lietuviškai, tai kitomis kalbomis aš nesu skaitęs, bet skaitant Tolstojų aš žaviuosi jo gelme, jo proto gelme. Lygaus aš jam nematau nei filosofo, nei politiko, netgi sakyčiau ir mokytojo. Ne veltui jis turėjo įkūręs savo mokyklą, ir mokė to, ko Rusijos caro imperijoj niekas nemokė. Jis daug darė visų valstiečių labui, laisvindamas juos. Pats buvo dvarininkas. Jisai priėmė sprendimus laisvinti savo baudžiauninkus. Bet jisai ir carui rašė laiškus, rašė straipsnius visuomenei atkreipti, kaip reikia organizuoti švietimą, kokia turi būti mokykla, kokia turi būti visuomenė. Jis nurodė konkrečias gaires. Bet čia yra milžiniškas slenkstis, kurio neįveikia nė vienas iki šiol, be urantų. Niekas nekalba apie Kūrėjo atradimą viduje. Kalba apie dešimt Dievo įsakymų. Kalba apie laikymąsi širdimi, širdyje, būsena, taip, svarbu. Ir Jėzus, ką mes sužinom labai smulkiai iš Epochinio Apreiškimo Urantijos Knygos, atsakydamas į Andriejaus klausimą – Jonas mokė savęs suvaržymo, atsižadėjimo, tu mus mokai savo proto sutvardymo, kuris yra teisingas mokymas, savęs sutvardymo ar atsižadėjimo savęs? Tai Jėzus Andriejui ir kitiems apaštalams paaiškino, čia per vakarinius seminarus, užsiėmimus su apaštalais, jis atsakė į šitą klausimą. Jonas Krikštytojas gyveno ir mokė to laikmečio dvasia, kuri buvo pagal žydų raštą. Ten auka, atsižadėjimas, savęs suvaržymas, pasninkavimo, aukų dalinimo. Jeigu padarei nusikaltimą, tai tu gali išpirkti savo nuodėmę aukomis, priklausomai nuo nuodėmės dydžio. Jėzus sako, štai, yra Tiesos Dvasia, ji veda, yra ir Tėvo dvasia. Ir reikia tada savo geidulius, savo troškimus, reikia suvaržyti. Suvaržyti. Ne tas didis, kuris yra stiprus ir leidžia panaudoti jėgą, bet tas, kuris susilaiko, nepanaudoja jėgos. Ir ta dvasia, kuri viduje gyvena, ji veda taip, kad būtų vykdoma Dievo valia. Tai kuo tu daugiau pažinsi šitą dvasią, tuo tu stipriau vykdysi Dievo valią – Tėvo valią. Aš šitą mokymą – Jėzaus mokymą – išplečiu, pagilinu, kad nereikėtų tiek save sunkiai įsprausti į savęs sutvardymą. Aš mokau atrasti Kūrėją savo viduje, kaip Asmenybę. Gyventi taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir šitaip gyvenant ateis akimirka, kada gimsi iš dvasios ir štai tada visi tie savo įvairių troškimų, geismų, asmeninių interesų tenkinimo siekiai bus pakeisti Kūrėjo Amžinosiomis Vertybėmis, kurias tiesiog su didžiule meile kurią jausi viduje iš Kūrėjo, puoselėsi ir įgyvendinsi savuoju gyvenimu. Visos ydos tiesiog ištirpintos bus, savaime ištirpintos per gimimą iš dvasios. Tam ir yra gimimas iš dvasios, tu tampi visiškai naujas, naujas gimęs Kūrėjo dvasinis sūnus arba dukra, neturi ydų. Kūrėjas gi nesukuria dvasinės asmenybės ir dar kaip į tešlą razinų, ydų, prideda. Ne, ten yra skaisti, peršviečiama dvasinė asmenybė, kuriai nereikia nieko nuo kito slėpti. Ji skaidri. Kada žmogus negimsta iš dvasios, gyvulinis protas visuomet siekia naudos sau, nes atkreipkit dėmesį, net ir vaikai, jeigu šeimoje auga keli, ir nemokami dvasinės šviesos, o ypač Kūrėjo atradimo savo viduje, ir tada gimimo iš dvasios, jie labai dažnai, kuo vyresnis amžius, tuo daugiau į save pirštais lenktais bccccyra. Tai gyvulinės kilmės proto veikimas. Jam tai yra natūralu. Jis negali suvokti, kad reikia pirštus atlenkti į priešingą pusę. Delnas atsiveria, nesusispaudžia. Jeigu susispaudžia, čia agresija, kumštis. Išskleistas delnas – atvirumas. Išskleistas glėbys – atvirumas. Suspaustas – uždarumas. Todėl, kada yra Kūrėjo sūnus ar dukra iš tikrųjų gimęs iš dvasios, jo vedami vaisiai yra Kūrėjui priimtini. Dėl ko Jėzų pagyrė sugrįžęs jau įasmenintas jo Minties Derintojas, kada perdavė Rojaus Trejybės – Tėvo – teiginį – šituo sūnumi aš esu labai patenkintas. Todėl, kad jisai savąją valią suliejo su Kūrėjo dvasia ir jis gimė iš dvasios. Jis gyveno tą skaidrų gyvenimą. Jis derinosi prie aplinkos, natūralu, jis nėjo prie kiekvieno ir neglebėščiavo kiekvieno. Būdavo ir pro pagonį praeina ir nė žodžio neištaria. Tai kada keliavo su Gonodu ir Ganidu, dviem indais, tėvu ir sūnumi, ir jis buvo nusamdytas kaip Gonodo, tėvo, vertėjas, ir Ganido, sūnaus, mokytojas, tai jie keliaudami užsuko į Romą, ir praleido tenai nemažai laiko. Tai vienu metu praėjo pro pagonį, Jėzus net nesustojo. Ganidas klausia – kodėl tu nieko nepaaiškinai kaip tu įpratęs aiškinti, kad pradėti pokalbį ir paskiau jį pakreipti į dvasios kryptį, į Tėvo kryptį? Jėzus atsakė, jisai dar tokios Šviesos nesupras. Jam dar reikia gyvenime patirti daug skausmo ir vargo. Arba pagyventi su mumis kažkiek laiko, kad pamatytų, kaip mes elgiamės ir gyvename, kad iš mūsų jisai matydamas pasimokytų.
Dabar tą patį epizodą perkelkime dabarčiai. Nėra gimusių iš dvasios nei politikų, nei mokytojų, nei gydytojų, ir jie nenori priimti Šviesos žodžio. Tai kas jų laukia? Nes jie to laiptelio, ir to slenksčio, dar nepriėjo. Reiškia jų laukia vargai, kančios, nes jie eina tolyn nuo Kūrėjo, nusigręžę, kaip ir tas pagonis. Ir Jėzus būdamas vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų – Sūnus Kūrėjas – atėjęs į žmogiškąjį pavidalą savęs padovanojimu, paaiškina štai koks tas yra mirtingasis. Jis dar nepriaugo prie tos Šviesos, kad jam sustoti ir paaiškinti, perteikti tą Šviesą. Na, visas indas užkimštas, viskas nutekės per išorines sieneles. Tai kam švaistyti savo brangią energiją ir laiką? Tai šiandien visa žmonija yra tokia. Daug yra ritualinių įvairių tikėjimų, bet tai jie yra užkimšti indai. Jie atlieka išorinį materialų ritualą. Kūrėjui reikalingi virpesiai, kuriuos sukelia dvasinė asmenybė. Tas dažnis yra Kūrėjo nustatyto bangos diapazono, kad pasiektų patį Kūrėją. Minties Derintoją turi kiekvienas, net ir tie, kurie nusigręžę nuo Kūrėjo. Bet jų savanaudis ir gyvulinės kilmės protas neprisileidžia iš Kūrėjo dvasios, Minties Derintojo, nei teiginių, nei virpesių, kad nors kiek sužadintų dvasinę asmenybę, kad ta dvasinė asmenybė nors kiek pabustų, kad ji patirtų, kad yra aplinka platesnė negu moko universitetas, mokykla, darželis ar šeima. Yra Kūrėjo mokymas, kurį tu turi savo viduje per Jo dvasios buvimą, bet jie net nežino, kad jie yra dieviški. Tik nepažadinti, nepabudę, todėl jiems nieko negali ir paaiškinti, jie neprisileidžia tos šviesos. Tolstojus rašo carui, pateikia planą, ką reikia daryti, kad nebūtų bado, ką reikia daryti, jis nurodo gaires. Bet argi caras klausys? Naivu. Dėl to, kad jis pats nėra atradęs Kūrėjo, kaip Buda nebuvo atradęs Tėvo savo viduje. Taip, jis pasiekė nirvaną, nušvito, bet jis nepajuto meilės iš Kūrėjo. Tas pats ir Tolstojaus atveju. Jisai kalba daug šviesos dalykų, bet jis pats našlaitis. Jis plačiau mąsto, jis nesutapatina religijos su cerkve ir tos cerkvės visa hierarchija. Dėl to jį atskyrė nuo cerkvės, cerkvės hierarchai, bet vis tiek jis liko ant seklumos. Ir štai dabar mes esam urantai, tie, kurie atradom Kūrėją savo viduje, tie, kurie patiriam dvasine asmenybe, kuri yra šitame kūne, ką reiškia atrasti Kūrėją. Ir kada mes prisimenam akimirkas kaip gyvenom kaip našlaičiai be Kūrėjo, mes žinom kokia tai yra skirtinga kokybė, koks yra išplėčiamas Įžvalgos diapazonas iki kūrinijos dvasinės šeimos. Aišku, tai yra ir Epochinio Apreiškimo Urantijos Knyga, dėka, iš šitų apreiškimų, Kūrėjo Akimirkos Amžinybės, Gyvoji Tyla, Kūrėjo mokymai. Jie turėjo tam tikrą impulsą. Meilės Galia, Kūrėjo mokymai. Tu – Manyje. Taip. Ir šitas nuostabus dvasinis šaltinis Jėzaus, Kalbu Jums Vėl, turėjo įtakos. Bet didžiausią įtaką turėjo – ir turi – gyvoji šventovė. Niekas nesusilygins su gyvąja šventove, nes tai yra mūsų gyvas atsivėrimas ir ypač kolektyvinis, kuris suteikia milžinišką galią pagal to dalyvaujančiųjų pamaldose skaičių pakeltą kvadratu. Ta galia yra. Pavieniui niekada toks garbinimas nepasieks tokios galios. Ir štai Krikščionybės duženos yra jau mano šita knyga, ji parodo, krikščionybė yra negyva religija. Urantijos Knyga – dar mėgina autoriai, ne Urantijos Knygos, bet tos dalies kur aprašinėja apie Jėzaus religiją ir religiją apie Jėzų. Tai yra Pauliaus sukurta krikščionybė. O krikščionybė tai nėra Jėzaus religija, tai yra Pauliaus religija iškraipiusi Jėzaus mokymus. Tai vietoj to, kad būtų Jėzaus religija, atsirado religija apie Jėzų. Ir ji neišsilaikė. Štai, dėl to ir liko krikščionybės tik duženos. Sektos, jų yra dešimtys tūkstančių. Katalikai didžiausi. Paskiau rusų stačiatikių sekta, antra pagal dydį, anglikonai jau mažiau, o įvairių kitų ten sektų tai mažesni dariniai. Tai štai, šventovė juk ne šiaip sau atsirado – Kūrėjas – Tėvas perteikė šitą žinią, kad ji turi būti. Tą žinią man atvežė Robertas iš Australijos. Aš netikėjau, netikėjau. Sakau, nereikia, reikia tiktai dvasinio švietimo, nes aš buvau paveiktas šitos knygos gilumine prasme, Urantijos Knygos. Ir aš maniau, kad bažnyčia tai yra pinklės, intrigos, hierarchija, ritualai, dogmos ir t.t. tai jos suvaržo, paima tą dvasią, kuri skleidžiasi laisvai ir įspraudžia į rėmus. Betgi, Tėvas man perteikė apreiškimą, su Robertu vakarieniaujant po susitikimo su Urantijos grupe, Kaune, kai susirinko daugiau negu 300 mūsų einančių Gyvuoju Keliu. Ir Tėvas pasakė vieną teiginį – Gerai melstis vienam, gerai garbinti Tėvą vienam, bet šito neužtenka. Būtina garbinti Tėvą kolektyviai, ir melstis kolektyviai, ir viskas. Teiginys vienas, bet dvasinė asmenybė iškart buvo pripildyta aukščiausio energinio dažnio virpesiais ir aš Robertui sakau, bažnyčia įsteigta. Sako, sveikinu. Pasimeldėm. Bažnyčia įsteigta. Štai kas buvo Kūrėjo sumanyta, kad šalia šitų apreiškimo knygų būtinai atsirastų šventovė – gyvoji šventovė, be ritualų. O nežinojau kaip vesti pamaldas. Atėjau Žvėryne prie Senojo tilto į skverą, aš neturėjau kur pakviesti. Prie tilto, rinkitės. Pasakiau skvere ten, parinkau iš trijų vietų vieną. Lengva pasiekti, atvažiuoti iš bet kurio Vilniau pakraščio. Ir buvo mūsų aštuoni, kurie susirinko. Ir nežinojau kaip garbinti, nežinojau, o ką daryti? Tai aš prieš pamaldas atėjau, dar nieko nebuvo, atsisėdu ir sakau – Tėve, aš nežinau kaip daryti. Vesk mane. Daryk, kad atskirtų atėję čia, kad čia yra ne Urantijos grupės užsiėmimas, koks vyksta Mokytojų namuose, bet kad čia yra pamaldos. Kada nėra į ką atsiremti, tada ir išreiški nuoširdžiai prašymą pagalbos – Tėve, atsiduodu Tavo valiai. Nėra į ką daugiau remtis. Ir kokia ėjo garbinimo išraiška. Viena pasakė, bet, sako, tikrai ėjo kaip dieviška malda. Ir net kvapai buvo paskleisti. Štai, šventovė yra ta šerdis, kuri turi būti žmonijai, visai žmonijai. Garbinimas kolektyvinis. Per visą kelionę į Rojų mes dalyvausime šventovėje Tėvo garbinime. O mes dar mokysime garbinti Keturias Asmenybes – Rojaus Trejybę AŠ ESU, jeigu būsime tiek susilieję su Kūrėju, kad turėsime ryžto ir drąsos, kai ten bus susirinkę milijonas, visi garbins Tėvą, o jūs norėsit išplėsti jų garbinimą iki Keturių Asmenybių. Ir jeigu jumyse pulsuos aukščiausio energinio dažnio virpesiai iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, jūs išdrįsite pasiūlyti – o dabar pagarbinkime ne vien Tėvą, bet Keturis Rojaus Trejybės ir Visuminės Dievybės Šaltinius ir Centrus. Ir tada parodysit kaip reikia garbinti Juos keturis. Dabar mes esam čia, kolektyviai, o tada būsim po vieną, ir reikės ryžto, reikės drąsos, nors ten bus palanki aplinka. Dabar tai nepalanki, nieks nenori garbinti Kūrėjo, ten norės, bet jie nežinos, kad galima garbinti net Keturis, o to nedaro net Rojuje. Rojuje tiktai Rojaus Trejybę garbina. Reiškia, mūsų garbinimas, kuris prasideda nuo Rojaus Trejybės, dar turint materialų pavidalą, tą nepalikusį gyvybinės energijos paskutinio lašelio ir dar pridėjus Visuminės Dievybės Asmenybę, štai, mes šituo esam Naujo Visatos Amžiaus ištakos – Naujo Visatos Amžiaus, visai kūrinijai, ištakos. Ištakos. Ištakos, tai nereiškia naujas Visatos amžius, tai yra pirmas spindulėlis. Dar šitas Visatos amžius toli nuo įpusėjusio. Tai įsivaizduokit kiek dar praeis milijonų metų, kai dar daugybė planetų yra net neapgyvendintų. O kiekvienas turės mirtingasis nušvisti Jėzaus lygiu. O dar nėra gyvybės plazma paskleista daugybėje pasaulių ir mūsų net Vietinėje Visatoje. Yra 3,5 milijono iš 10 milijonų planetų su žmonėmis. Tai įsivaizduokit, daugiau negu pusė dar net neapgyvendinta.
Ir kada per garbinimą išgirdau pasakyta – mano ir visų mylimas Tėve, Kūrėjau. Teiginys toli pralenkia laiką, toli, toli. Mano, taip, dabartis – aš sakau nuo savęs – mano – mano mylimas Tėve, bet, ir visų, šiandien tai netinka tas faktas, neatitinka tikrovės. Kiek yra maištaujančių prieš Kūrėją, neigiančių Kūrėjo buvimą, kiek yra kurie neneigia, nemaištauja, bet sako, aš esu ateistas, aš tikiu mokslu. Tai ką jis gali mylėti Kūrėją? Ne, jis Jį neigia. Iš kitos pusės, tai nieko tokio, kad taip pasako. Reiškia, nori, kad būtų visų mylimas. Bet logiškai mąstant, šiandien tamsoje tai nėra tikrovė, tai daugiau troškimas, kad šitaip būtų. Bus akimirka. Taip, kaip šitoje planetoje, bus. Bus ta šviesa, ir bus ta šviesos ir gyvenimo žmonija. Ir šitam esam tie tikrieji pirmeiviai, kad būtų mes, urantai, nes mes mokom Kūrėjo atradimo, gyvo atradimo, gyvos komunijos su Kūrėju. Gyvos komunijos, ne ritualinės, kur ostiją uždeda ant liežuvio kunigas per komuniją. Ne. Savo dvasinės asmenybės atvėrimo Kūrėjui. Štai komunija. Ir dėl to tai ir yra mūsų, kaip vienintelis gyvas Kūrėjo spindulys visai žmonijai ir visoms ateities kartoms. Dėl to labai svarbu, kad mes šitame pasaulyje būtume kuo ilgiau, kad galėtume perteikti savo patyrimą, kad kitos kartos tai iš mūsų matytų ir gyvenimo veiksmus. Kristus pasakė Ganidui, kodėl jis nesustojo prie to pagonio. Nu jis tam nepasiruošęs. Nebent jis kartu su mumis pagyventų, tai matytų mūsų gyvenimą. Štai mes ir esam tie, kurie galim savuoju gyvenimu rodyti kryptį, kokia turi būti visuomenė, kokia turi būti Lietuva, bet atsigręžiam kiekvienas į save – noriu šito aš ar nenoriu? Kiek aš pats indėlio įnešu? Kiek aš pats esu toje kryptyje gyvas – gyvas – Kūrėjo sūnus ar dukra, Kūrėjo atvaizdas. Jeigu matai, kad dar nesi, ar nori, tada daugiau pasinerk į Kūrėją, dažniau su Juo bendrauk, dažniau. Ir tai yra kiekvieno uranto kryptis. Bet ar nori šita kryptimi žengti žingsnį? Gerai. Antrą, gerai. Trečią, o ketvirtą, o n-tąjį? Tai nereiškia, kad čia yra užantspauduota. Žengi vieną, du žingsnius ir tu jau garantuotas, kad ir toliau tu žingsniuosi. Ne, gerbiamieji, žingsniuosit tiktai tiek žingsnių – 10 000 savo sveikatai gerai? Bet kiti sako dabar nebebūtina tie 10 000. Tai va, o čia nesuskaičiuojama gyvenimo metų išraiška. Gyvensit 600 metų ir sakysit, nu palaukit, dar negaliu išeiti, dar nėra tiek daug mano patyrimo perteikta. Dar aš sutinku susilaikyti nuo iškeliavimo. Nors aš žinau, kad man geriau kitur, bet čia dar daug yra darbų neatliktų.
Gyvenimo prasmė yra ne tam, kad jūsų mėgautumėtės įvairiais savų savanaudiškų interesų tenkinimais. Ne. Indėlis į visumos gerovę. Lietuva yra skirta pasaulio šviesinimui. Ne Lietuvos sau pasitenkinimui – pasauliui šviesti. Turi būti tada Dvasiniai Mokytojai, kurie turės mokyti kitus atvykstančius. Čia yra ne juokas, ne žaidimas. Aš jums pasakoju ne pasakas, o sakau ta tikrovė kokia yra. O jūs mąstykit, priimkit sprendimus patys. Ir tie, kurie nelankot šventovės, mąstykit, mąstykit ir džiaukitės gyvenimu. Džiaukitės patyrimais, bet ypač džiaukitės Kūrėju, kad Jis suteikia jums gyvastį ir save.
Būkite Kūrėjo Šviesoje ir Meilėje. O taip.

Komentarai