Forumas: temos peržiūra
Savižudybė
kai kas sako,kad po jos nebelieka jokios vilties islikti ir eiti link rojaus.manau,kad yra kitaip-tevas per daug mus myli mums nesuvokiama meile,kad atstumtu net ir taip zemai puolusi sunu.visdelto,nemanau,kad pabegimas nuo zemisku problemu nesukelia jokiu pasekmiu anapus.mes prarandame labai daug-musu kopimas dvasines karjeros laiptais suleteja ir stipriai komplikuojasi
arunas
2005-11-30 20:25:21
Komentarai
Miela Rita , tavo pasakojimas apie Niką Voičič yra nuostabus , tai rodo , kad žmogaus fizinės galimybės yra labai plačios ir netikėtos , ir neregėtos .Tai čia būtų tokia pirmoji žvilgsnio reakcija . Tikras stebuklas , kaip žmogus išlieka žmogumi , net tokioje beviltiškoje fizinio kūno būsenoje .
Antra reakcija būtų į tai , kad toks stebuklingas asmenybės išsivystymas įvyko ne bedarbio šeimoje , ne Bangladeše , ne Pakistane ir ne , ir t. t. , bet šis Nikas galėjo tapti tuo kuo šiandiena yra tik todėl , kad gimė pasiturinčioje šeimoje ir turtingoje valstybėje .
Aišku jo asmeninis indėlis į savęs tobulinimą tiek fiziškai , tiek dvasiškai yra nenuginčijamai didžiulis ir vertas viso to dėmesio kurį reiškia minia , bet visa ta techninė moderniška įranga jį supantį ir padedanti jam judėti tolimesnėje erdvėje , be abejo , galėjo atsirasti tik didelių pinigų dėka .
Taigi tiems planetiniams žemiškiems stebuklams atsirasti , visada reikia kažkokių tai anomalijų , kurios gimtų turtingoje šeimoje ir turtingoje valstybėje . Šitokios visiškai klaidingos žmogaus kūno anomalijos , matomai būna ir kitose tautose ir kitose rasėse , tačiau jeigu toks vaikelis gimė lūšnynuose , bedarbių šeimoje , invalido šeimoje , tai greičiausiai jis iš viso neišgyvens jau pirmaisiais mėnesiais ar savaitėmis .
Trečias pastebėjimas būtų į tai , kad sielos reinkarnuojasi . Štai pagal šitą tavo Rita pasakojimą aš manyčiau , kad šio Niko siela atėjo pasirinkdama šeimą ir šalį labai kruopščiai , kurioje nebus vargo su materialiu aprūpinimu , o tuo pačiu nebus ir perdėtos diskriminacijos jam kaip fiziniam invalidui .
Tai ketvirtas pastebėjimas jau būtų dvasinis . Nikas save surado ir suprato , kad yra dvasinė asmenybė . Jis tiesiog tai atsiminė , kaip modeliavo savo atėjimą ir gyvenimą su tokiu fiziniu kūnu. Ta atmintis ir galingas dvasinis užtaisas sintezavosi ir pradėjo vystytis unikali fizinė asmenybė , tobulai valdanti savo protą ir kūną per dvasinį susivienijimą su savo aukštąja dieviškąją dvasia AŠ ESU .
Ir penktas pastebėjimas . Nikas matomai yra jau labai ,,senas ir prityręs'' dvasinis Mokytojas , kuris atėjo su tikslu atkreipti į save minios dėmesį , o per tai duoti mokymus , kad kiekvienas žmogus yra vertas būti Dangiškojo Tėvo sūnumi ar dukryte . Štai taip , aš manau , jau labai galingai pažengę dvasiniai Mokytojai reinkarnuojasi į šios planetos šeimas , tačiau savo pasirinkimu padarę mažytę klaidą arba iš viso neišvyta šio pasaulio , arba tiesiog neišgyvena iki brandaus proto dėl aplinkos materialaus skurdo .
Tai tiek . Visiems sėkmės ir meilės .
paulius456
2015-06-01 20:29:55
Ejau kopdama i kalva. Aplink labai grazu, visada ramu ir labai mazai zmoniu. Pries mane ateinantis vyras staiga pasisveikino ir greitakalbe isbere ‘istorija’ prasydamas pinigu. Mano mintys nebuvo visai cia, tai nusprendziau apie ji nieko nesvarstyti, tik niekaip negalejau rasti savo pinigines. Pagaliau istiesiau jam pinigus, o jis sako, kad butinai grazins ir duoda savo telefono numeri. Geriau juos atiduok tam kam ju labiau reikes, gal benamiam zmogui ar kam nors. Pradek daryti gera kitiems, tik pasakiau. Nebuvo svarbu ar jis tik suskure, kad gauti kelis grasius. Koks mano reikalas, paprase-gavo. Atrakinusi duris tuoj pat ijungiau kompiuteri ir ziuredama viena man idomia programa susitikau su kitu zmogumi, kuris gime be ranku ir koju, bet siuo metu musu bedvaseje ir labai chaotiskoje planetoje skleidziantis meile. Jis nera urantas, bet kalba kaip butu juo. Jis nepazista Rojaus Trejybes-AS ESU, kalba jis tik apie Dieva ir Jezu, kalba apie begaline meile ir vilti. Jis turi tai, kas yra tikra. Jis yra ta gerio piliule, kuri duoda staigu ikvepima ir zinojima, kad man tikrai viskas yra gerai, kad esu dekinga uz viska, viska. Jis ikvepia milijonus zmoniu, jis gali juokauti ir pasijuokti net is savo neigalumo. Jis sako, kad jam keista, kai kiti ziuri i ji ir jis pats nori susukti, gal kas negerai.
Nikas Voicic taip pat megino nusizudyti, kai buvo dar vaiku. Ir jis to nepedare, nes suprato kiek skausmo jis suteiks savo biologiniams tevams, broliui ir sesei, nes jie visi labai ji mylejo. Nors jam visi sakydavo, Nikai viskas bus gerai, jis pats to suprasti negalejo. Kaip gali buti gerai, jei as neturiu nei ranku, nei koju. Kaip as gyvensiu, kaip as gausiu darba, kaip as galesiu vesti ir sukurti seima, jei as negalesiu laikyti savo drauges rankos. Ar as turesiu vaiku ir kaip as juos paimsiu ant ranku kai jie verks…
Siandien jis keliauja po pasauli ir zmones verkia, istisos sales verkia ir as verkiau. Kokie niekingi buna musu tikslai ir poelgiai is egozimo ir noro paniekinti kita. Issisaipyti, kad ta blogio kruva pasidaro tokio dydzio, kad jau ant jos uzlipes gali apdergti visus kitus ir dar didziuotis. Ta daro ne tik eiliniai zmones, bet tie kurie sedi ivairiuose postuose, uzima valstybines valdymo vietas, kiti siuncia analitikus ir kursto karus. Jei nepavyko vienoj vietoj, gal pavyks kitur. Ir pavyksta. Kariauja, zudo savo brolius.
Ana diena karaliene sedi ir sako kalba parlamente ir taria zodzius, MANO SALIS…man taip pasidaro negera nuo jos, nuo tos zibancios karunos…, o dvasioje juk ji man sese, sese, kuri nieko nezino apie meile kitiems, o gal zino, bet negali, nes tokia sukurta sistema. Ir laikosi isikibe savo bilijonu, o cia sedi zmogus-eilinis mirtingasis be ranku ir koju, kuris kalba, kad jo didziausia svajone uzbaigti musu planetoje chroniska badavima,kad jis nori, kad visi paaugliai paaukotu po viena doleri ir jau ryt musu planetoje visi turetu materialaus maisto.
Ikvepimo, meiles, tieso, gerio, grozio Saltinis yra Rojaus Trejybe-AS ESu. Ir mes esame JOS vaikai.Viena is musu ir Nikas Voicic, musu brolis, gal jis jums pades susivokti ir ikveps. Sekmes!
https://www.youtube.com/watch?v=8Aj_yiShQwg
Rita
2015-05-30 14:31:22
Kada pasipila pranešimai apie savižudybes, ir netgi gerai žinomų žmonių, advokatų, buvusių seimo narių, žurnalistų, supranti koks svarbus yra urantų gyvasis kelias, koks svarbus ir brangus yra Jėzaus Kristaus Apreiškimas „Kalbu Jums Vėl“, koks svarbus yra Urantijos Knygos Apreiškimas, kokie svarbūs gyvieji Apreiškimai iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenų, ir koks svarbus kiekvienas žmogus, įžengęs į gyvąjį urantų kelią. Gyvasis kelias prasideda žmogaus viduje.
Panašu, kad savižudybė tuoj taps, o gal jau tapo nacionaliniu lietuvių bruožu. Tačiau problemos yra labai rimtos ir gilios, jas spręsti nepajėgūs psichiologai ar psichoterapeutai, taip pat šių problemų niekada nesprendė medicina. Taip pat šitų problemų ir priežasčių neaiškina kunigai, nes patys nežino išeities, nes į žmogų žiūri per 10 Dievo įsakymų ir per Bažnyčios įsakymų prizmę. O kad jas spręsti dar reikalinga suvokti problemą, nes nesuvokiant problemos ir priežasties neįmanoma nei gydyti, nei patarinėti. Kunigų vedamos radijo laidos apie neturto dorybę, apie lytiškumą nei kiek žmogaus nepriartina prie tų tikrųjų metodų, kaipgi įgyti šviesos ir tapti šviesesniam. Neturtas dar nereiškia žmogaus dvasingumo. Kankinio imitavimas taip pat nėra dvasingumas.
O problema yra ne tik individuali žmogaus, bet kartu ir visuminė-sisteminė, nes jeigu serga visuomenė, tai sirgs ir individas, ir jeigu serga individas, tai sirgs ir visuomenė. Uždaras ratas. Tačiau sveikas organizmas siekia išgydyti susirgusias ląsteles, bet šios ląstelės net nežino, kad yra šiame organizme. Kiekviena savižudybė parodo kaip stipriai serga tiek visuomenė, tiek individualus mirtingasis, kuris seką paskui minią, ją kopijuoja, ją mėgdžioja, o gyventi savo gyvenimo nepradeda. Taip pat tai atspindi tikrąją padėtį tiek šeimose, tiek darbe, tiek tarpusavio santykiuose, tiek švietime, tiek politikoje.
Pradėti gyventi ne kažkieno kito primestų klaidingų nuostatų gyvenimą, bet gyventi savąjį gyvenimą neįmanoma be dvasinės šviesos ir dieviškosios meilės. Tačiau žmogus netgi nežino, kad dieviškoji meilė yra tikrovės pasireiškimas per žmogaus širdį-sielą, ir ji yra reali, ir ji netgi yra tai, ko žmogus turi siekti ir ieškoti, ir taip pat ji yra žmogaus asmenybės pagrindas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dar nesupranta, kad dvasinė šviesa yra ir sveikata, ir tikrumas, ir kūrybiškas mąstymas, ir gyvenimo pilnatvė, ir materialinė gerovė, ir žmogaus laimės pagrindas, ir noras gyventi, tai toks žmogus dar nepajudėjo iš gilaus asmenybės miego, nepajudėjo iš tamsaus kambario į dienos šviesą. Dvasinės šviesos ieškojimas prasideda nuo suvokimo, kad ji yra išsigelbėjimas. Jėzus mokė, kad įtikėjimas yra išsigelbėjimas nuo visų ligų, negandų, nuo bet kokio blogio. Pavyzdžiui sergančiam žmogui Jis sakė – tave išgydys įtikėjimas. Tai tikra. Jėzus nekalbėjo apie kokią nors viltį, bet kalbėjo apie Sūnystę, kurią mirtingasis žmogus priima sąmoningai, atsiverdamas dvasiniam šviesos poveikiui, atrasdamas Kūrėją savyje. Tai yra pats didžiausias atradimas, kokį žmogus gali patirti gyvenime. Nėra didesnio. Tačiau šis atradimas turi būti patvirtintas dvasiniu patyrimu, ne teorinis.
Savižudybė prasideda daug anksčiau nei žmogus galvoja, savižudybė yra natūrali žmogaus KLAIDINGO gyvenimo pasekmė. Perteklius prekyboje materialinių dalykų, tiek maisto, tiek technologijų nei kiek nepadidina žmogaus gyvenimo pilnatvės ir savivertės, netgi priešingai – nukreipia žmogų nuo prasmingo gyvenimo. Pavyzdžiui, dabar yra sukurta tiek kompiuterinių žaidimų, ir tai tapo labai dideliu verslu, ir jauno žmogaus sąmonė labai greitai įgauna priklausomybę nuo tokių žaidimų, kurie ištikrųjų žaloja žmogaus sąmonę ir naikina centrinės nervų sistemos funkcijas. Įnikęs į tokius žaidimus žmogus praranda save, tokių būdu jis pasineria į iliuzinį gyvenimą, ir pats tampa iliuziniu sąmonės lygyje dvasinės asmenybės pasireiškimo prasme. Jis negyvena. Natūrali pasekmė tokio jauno žmogaus bus ta, kad jis nesugebės mąstyti savarankiškai, ir kūrybingai žvelgti į gyvenimą, ir turės begales mąstymo problemų, o vėliau turės begalybę psichinių sutrikimų ir fizinio kūno negalavimų. Arba, pavyzdžiui, jeigu paimsime verslo žmonių tarpusavio santykius, į tas raštiškas tarpusavio sutartis, kuriose numatytos baudos, jeigu laiku neatlikti darbai, tai tokios pasirašytos sutartys ir yra tikroji žmogaus savižudybės pradžia ir savigriova, nes viskas paremta nepasitikėjimu ir baime. Arba visos iš bankų paimtos paskolos žmoguje sukelia tokią pasąmoninę įtampą, kurios pasekmes jis pajaus tik tuomet, kada atsidurs ligoninėje, arba kada jį kur nors skubės gaivinti, kada jis susmuks tiesiog gatvėje arba autobuse.
Viena vienintelė žvakė gali uždegti milijonus žvakių, ir netgi begalybes žvakių visame pasaulyje, kad būtų šviesu aplinkui. Taip ir žmogaus dvasinė šviesa gali būti uždegta per kito žmogaus šviesą. Tik uždegti materialią žvakę yra paprasčiau, nes ji neturi laisvos valios, o žmogus, turėdamas laisvą valią netgi pasirinkti blogį ir netgi gyventi amoralų gyvenimą, nesupranta kas yra gyvenimas šviesoje ir kas yra prasmingas gyvenimas, ir todėl jis nesiekia, kad jo vidinė šventovė būtų uždegta.
Bet kuri žmogaus veikla, nukreipta prieš Kūrėjo valią yra kuo gryniausia griaunamoji veikla, o žmogaus gyvenimo vidinė srovė nukreipta prieš Kūrėjo valią yra gryniausia savigriova ir savižudybė dvasine prasme, tik vėliau tai tampa įgyvendinta fiziškai. Todėl žmogus turi studijuoti ir pažinti KAIP gi jis turi gyventi gyvenimą, KAS yra prasmingas gyvenimas, kas yra prasmė. O šito jis nesuvoks ir nesupras, jeigu nuoširdžiai nestudijuos dvasinių šaltinių, jeigu nesigilins į tai, ko moko urantai. Šiuo metu yra įkurta Rojaus Trejybės-AŠ esu gyvoji Šventovė, tai labai didelis palengvinimas žmogaus dvasinei brandai pasiekti. Tai yra tokia Šventovė, kuri padeda išsitiesti žmogui dvasiniu ūgiu, ir gyvųjų pamaldų metu pripildanti žmogų dvasiniu turiniu-šviesa, o ši šviesa iš vidaus žmogui teikia norą gyventi.
Mantas
2015-04-30 13:05:56
Vakar nusišovė advokatas, gynęs gerai žinomą TV laidų vedėją, ir tai padarė savo asmeniniu savigynai įsigytu ginklu. Toks kraupus sprendimo įgyvendinimas skatina dar daugiau savižudybių. Savižudybių ypač padaugėja karo metu, bet juk karo nėra. Tačiau karas vyksta pirmiausiai ŽMOGUJE. Tai pats didžiausias karas, kuri mirtingasis turi įveikti DVASINIU BŪDU, įgyvendinant Naująją Evangeliją – Kūrėją-Rojaus Trejybę-AŠ ESU galima atrasti savyje. Ši Evangelija praplečia Jėzaus evangeliją, kuri skelbė Dievo tėvystę ir žmonių brolystę. Kūrėjo Asmens atradimas savyje pranoksta šią Jėzaus skelbtą gerąją naujieną.
Savižudybės tema man aktuali todėl, kadangi suprantu gilumines bet kurios savižudybės priežastis. O jas pradėjau suvokti, kai atradau urantų gyvąją šviesą, kai pradėjau gilinti į Urantijos Knygą, ir kai pradėjau lankyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvasias pamaldas. Tai nuostabi šviesa, kokią tik žmogus gali rasti šiame laikmetyje, kai tuo tarpu aplinkui matome tokį savižudybių proveržį ne tik tarp advokatų, bet ir tarp dvasininkų.
Nusižudžiusiojo artimųjų žodžiai, koks tai buvo puikus specialistas, nuostabus žmogus, kad tai buvo žmogus “žiūrintis į ateitį”, ir “neužsidaręs žmogus”, parodo, koks žmogaus žvilgsnis yra grynai paviršutiniškai materialus ir neskvarbus, kadangi sprendžia grynai apie žmogaus išorę ir nesupranta žmogaus gelmės, ir žmogaus dvasinio veikimo mechanizmo jo viduje, ir nesuvokia žmogaus kaip dvasinės asmenybės visuminiu žvilgsniu. Esu teikęs paslaugas trims advokatams skirtingu metu. Du iš jų nesivaldydavo – prarasdavo savikontrolę, ir tik vienas neprarasdavo savikontrolės bendraujant. Pavyzdžiui, susitinki su žmogumi antrą kartą gyvenime, ir per jo lūpas iš pasąmonės veržiasi tokie dvasiniai nuodai ir teršalai, kad sunku patikėti, kad žmogus taip gali bendrauti. O kai prasiveržia pasąmonės tamsa, per jo vidinę baimę ir jo visą užterštumą, tai žmogus dar daugiau užteršia tiek save, tiek nuskurdina ir šalia esantį. Patys advokatai sako - “teisingumo nėra”, tačiau savo darbą vistiek dirba ir toliau, nes pinigai padaro savo įtaką.
Kai perskaitai nusižudžiusiojo advokato artimųjų žodžius “jis siekė maksimalaus rezultato”, arba – “jo kalendorius buvo suplanuotas į priekį”, tai supranti, kad VISAS tokio žmogaus gyvenimas buvo netinkamos KRYPTIES, neprasmingas ir visai be dvasinių pagrindų ir pamatų. Pavyzdžiui, jeigu žmogus siekia maksimalaus rezultato ir dar per kuo trumpesnį laiko tarpą, kad kuo daugiau bylų būtų išspręsta, tai čia ir prasideda tikroji savižudybė, nes žmogaus centrinė nervų sistemą patiria tokį stresą ir ardomąją galią, kad per kurį laiką taip nualinama, kad vėliau gali nebeatsistatyti normali žmogaus dvasinė ramybės būsena ir ritmas jo viduje. Tas pats yra, kai žmogus suplanuoja daug veiksmų į priekį, pavyzdžiui, mėnesio bėgyje, ir vėliau šiuos planus kurie nors įvykiai koreaguoja, tai žmogus vėl bus nepatenkintas, kad įvyko ne taip kaip buvo suplanuota. Todėl, kai žmogus taip gyvena ir planuoja, tai yra nesibaigiantis žemo dažnio virpesių pasireiškimas tiek jame, tiek jo aplinkoje, nes viskas daroma per jėgą ir dirbtiniu būdu. Tokiu gyvenimo būdu yra suardomas vidinis dieviškasis meilės JAUSMAS, kurio dėka žmogus išlieka žmogumi.
Jėzus yra sakęs – pirmiausiai ieškokite dangaus karalystės. Tai ne tušti žodžiai, bet juose yra dvasinė gelmė ir turinys. Jėzus tvirtino, kad pagrindinis dalykas yra tai, kad dvasinės vertybės eitų PIRMIAUSIAI. Dvasinės vertybės nėra vertinamos pagal pinigų kiekį ar turtą. Kad žmoguje nevyktų nuolatinis karas jam reikalinga pradėti nuo savo asmenybės dvasinio atsivėrimo Kūrėjo šviesai. Tačiau kas yra šis atsivėrimas, kas yra Kūrėjas neįmanoma suprasti ir suvokti nesusipažinus su urantų gyvąja šviesa ir Apreiškimais, ir visu dvasiniu mokymu, kuriuo sakoma – atrask Kūrėją savyje, ir tik tuomet patirsi ramybę savyje, patirsi gyvenimo tėkmės lengvumą, ir tik tuomet net mintis neateis, kad reikalinga įsigyti ginklą savigynai.
Gyventi klaidingą gyvenimą, ir vėliau gyvenimo sunkumus bandyti užkamšyti išorinėm priemonėm yra tas pats, kaip pūsti orą į kiaurą padangą – vistiek nepripūsi. Žmogui yra skirtas dvasingėjimo kelias - nuolat pildytis dvasiniu turiniu maldoje ir dvasinės komunijos patyrime, ir gyventi kuo šviesesnį gyvenimą dvasioje.
Mantas
2015-04-10 20:28:13
Šiandien Šakių rajone nusišovęs ne šiaip kunigas ar vikaras, bet parapijos klebonas tik parodo, kokia krikščionybė yra sudužusi, o katalikybė suklupusi ties klaidingomis sampratomis apie kryžiaus kančią. Kokia tai yra tamsa, kai pats parapijos klebonas įvykdo tokį beviltiškumu paremtą sprendimą. Tačiau tai yra faktas, kad katalikybė kaip tikėjimas yra visai NEFUNKCIONUOJANTIS ir neveikiantis. Rašoma, kad klebonas sirgo depresija, ir vien tai, kad šis dvasininkas nepajėgė išsilaisvinti iš šios dvasinės negalios vėlgi parodo, koks tai yra negyvas tikėjimas, paremtas ritualais. Tai ritualizmas, bet ne tikėjimas. Tikėti į tai, kas yra klaidinga ir neegzistuoja tikrovėje yra blogiau negu visai neturėti nuomonės.
Matau tiesiogines sąsajas tarp tokių ritualizmo apraiškų, kurios vyksta kasdieną bažnyčiose, ir savižudybių skaičiaus didėjimo. Sąsaja tiesioginė, kadangi šviesus žmogus, ir turintis įtikėjimo patyrimą niekada gyvenime nepakels prieš save rankos, nes gyva šviesa yra KURIANČIOJI, todėl ją turinčiam žmogui niekada nekils net minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo savo noru. Depresija yra grynai dvasinio ryšio tarp žmogaus ir Kūrėjo nebuvimas. O dvasinio ryšio kanalas eina per visą žmogaus dvasinį stuburą, ir kol šis meilės kanalas nėra suvienytas su Kūrėjo Asmeniu per atsivėrimą dvasinėje komunijoje, tol žmogus nėra išlaisvintas iš materialios prigimties gniaužtų. O dar papildomai veikia milžiniška pasąmonės tamsos galia su visomis nerimo, baimės, ir bejėgiškumo apraiškomis. Žmogui, valdomam gyvulinio proto, ir veikiamam pasąmonės tamsos, yra nepaprasta įtampa ir kančia jo dieviškajam asmenybės protui, todėl neradęs dvasinės atgaivos ir nepatyręs gyvojo vandens tėkmės savyje neišveingiamai prieina prie sprendimo pasitraukti iš šio pasaulio.
Prie tokių savižudybių prisideda tokie žodžiai ir klaidingos sampratos kaip „Kristus mirė dėl tavo nuodėmių“, „nuodėmės buvo nuplautos nekalto Avinėlio krauju“, „esu kaltas, esu kaltas“, „nesu vertas, kad ateitum į mano širdį“, ir daugelis kitų ŽALINGŲ žmogui sampratų ir žodžių. Tai pražūtis žmogaus sielai ir pražūtis žmogaus dvasios atgaivinimui. Taip pat klaidingai suprastas Jėzaus paskutinės vakarienės simbolinis įprasminimas ir kryžiaus prasmė. Bet kuriam sergančiajam žmogui gali būti pasakyta – nešk savąjį kryžių, taip kaip Jėzus nešė. Ir žmogus tempia šį kryžių ligų pavidalu, tempia jį dvasinėse kančiose ir sielos skausme su prikrautais tamsos sunkiais maišais, su pilnais maišais išrašytų vaistų, ir nepajunta nė mažiausio dvasios atgaivinimo vėjelio savyje. O reikalinga iš šios vidinės kryžiaus tamsos išsilaisvinti, o ne tempti jį paskui save. Jėzus nemokė žmonių nei vieno ritualo, nemokė jokių sakramentų, nerodė įvairiausių sakramentalijų, tokių kaip šventintas vanduo, pašventintos žolelės, visokie smilkalai ir įvairūs dalykai, nukreipiantys žmogų nuo SAVOJO VIDAUS, nuo žvilgsnio į save. Ir visa ritualizmo gausa, konkretūs fiziniai veiksmai per pamaldas, žmogų veda kuo toliau nuo dvasinės komunijos.
Todėl vis labiau įsitikinu, kaip nepaprastai svarbu surasti urantų gyvąjį kelią, kaip tai nepaprastai svarbu žmogaus gyvybei – jo sielai ir dvasiai. Kaip nepaprastai svarbu pažinti Tiesą ir artėti prie jos savo vidumi, kaip tai yra begalo reikšminga ir prasminga. Netgi klausydamas kunigų aiškinimų per radijo transliacijas, matau kaip yra viskas susukta ir įsukta į gražaus žodžio tarimą be jokio dvasinio turinio užpildymo. Ir neįmanoma, kad paprastas mirtingasis žmogus, galėtų būti prikeltas dvasiniam gyvenimui, klausant klaidingai suprastų tiesų, klaidingai suvoktų pamokų. Tai parodo paties klebono savižudybė. Ir čia galima kalbėti, kad liga žmogų privertė taip pasielgti, betgi šis žmogus kalbėjo pamokslus iš sakyklų žmonėms, atleidinėjo nuodėmes, kurių netgi nereikalinga atleisti, nes Dievo atleidimas neegzistuoja. Kūrėjas myli dieviškąja šviesa, be paliovos siųsdamas meilės virpesius per Kūriniją į mirtingojo protą. Todėl reikalingas atsivėrimas maldoje, reikalinga dvasinė komunija, reikalinga dvasinė jungtis iš vidaus, kuri nėra Ostija, ir komunija nieko bendro neturi su altoriais ir papuošimais, ir gausiai sakomais žodžiais. Reikalinga ne tik melstis, bet ir daryti gerus darbus, ir netgi tapti geru žmogumi. O tai įgyvendinti be Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimo savyje tiesiog neįmanoma. Taip pat reikalingas pažinimas, kas gi yra Kūrėjo valia, nes Jo valia nėra ta, kad žmogus klūpėtų nusižeminęs bažnyčiose, tai nesukuria jokios šviesos nei danguje nei žmogaus dvasioje.
Kol šis dieviškosios meilės kontūras tarp žmogaus ir Kūrėjo sąmoningai neatstatytas ir neatnaujintas ĮTIKĖJIMO gelme, tol žmogus sirgs, o ligos forma nėra netgi svarbu. Svarbu išgelbėti sielą ir dvasią iš vidaus. Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės šviesa yra kuriančioji ir atkuriančioji, ji atkuria tai, kas žmoguje sugriauta, atkuria dvasinę šventovę žmoguje, atkuria žmogiškumą žmoguje, ir atkuria dieviškąjį orumą jame. Tik po dvasinių pamatų atstatymo žmogaus viduje gali vykti fizinių procesų organizme atnaujinimas, bet ne anskčiau. Ir kada žmoguje palaipsniui įsivyrauja vidinė tyla ir jausmo užtikrintumas, tik tuomet jis gali pradėti kurti savo gyvenimą, bendrystėje su Kūrėjo Asmeniu. Todėl žmogui nepaprastai svarbu gilintis į Urantijos Knygos epochinį apreiškimą, į Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, „Akimirkos Amžinybę“, ir EITI gyvuoju keliu ir būti jame. Tik tuomet jis supras ir patirs, kas yra dvasinis Sūnystės ir Dukterystės patyrimas savyje, ir supras kas yra dvasinė Tėvystė ir Motinystė. Einant šiuo gyvuoju keliu žmogus išsivaduoja iš dvasinės našlaitystės būsenos, nes būtent dvasinė našlaitystė ir sukelia tokius liūdnus ir karčius vaisius kaip savižudybė.
Mantas
2015-01-19 22:41:31
Savižudybės tema ypač aktuali šiuo laikotarpiu - užvakar lietuvis krepšininkas nušovė savo žmoną, o vėliau pats nusišovė, o prieš gerą savaitę Vingio parke, pačioje estradoje ant suoliuko buvo rastas, savo asmeniškai įsigytu ginklu, į galvą nusišovęs žurnalistas, kurį laiką dirbęs televizijoje.
Kaip tik šiandien kolektyvinėse Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosiose pamaldose meldėmės už linkusius į savižudybę žmones, kad patys žmonės savęs nenaikintų, kadangi savižudybė yra nukreipta prieš Kūrėjo valią, ir toks žmogaus sprendimas-poelgis yra grynai paskleisti žemo dažnio virpesiai į aplinką, dar labiau suteršiantys tą aplinką nematoma, bet realia dvasine tarša, nekalbant apie artimųjų žmonių dvasinį skausmą. O dvasinis skausmas yra toks skausmas, kurio taip paprastai žmogus negali pašalinti, netgi savo asmeninėmis jėgomis ne kiekvienas sugeba iš jo išsilaisvinti. Ir toks sprendimas-veiksmas taip pat yra užkrečiamas virusas, kaip dabar nesustabdomai pasklidęs virusas užsipilti ant savęs kibirą ledinio vandens ir dėti nuotraukas į internetą, nes žmogus sužinojęs apie tokį kraupų iškeliavimą iš šio pasaulio, paliekant materialų kūną, kartoja ankstesnių savižudžių veiksmus.
Visdėlto aš suprantu ir suvokiu tą giluminę priežastį, kodėl žmogus prieina prie tokio kraupaus sprendimo-poelgio, kad nutrauktų gyvybę šiame pradiniame kylančiojo mirtingojo evoliucijos etape, fiziniame kūne. Dažniausiai artimieji apie pasitraukusius kalba, kokie jie buvo ramūs, kokie jie buvo geri žmonės, niekada prieš svetimą nepakėlę rankos, ir daugelį kitų gražių epitetų galima išgirsti. Tačiau žmogaus vidaus niekas gi nemato, neskaito jo minčių, jo tikrosios dvasinės būsenos nežino, o matydami tik išorę padaro tas išvadas, kurios neatitinka tikrosios būsenos tame žmoguje, kuris pasitraukė iš šio gyvenimo. Netgi žmogaus žodžiai, kuriuos jis pasako, gali būti pasakyti tik tam, kad nuramintų artimuosius, o tikrosios dvasinės būklės neatspindi, ir ypač kada žmogui labai sunku dvasine prasme, tai jis nenori silpnumo akimirkomis prieš kitus pasirodyti silpnas, todėl į klausimą – kaip gyveni, jis automatiškai atsakys – gerai, tačiau vakare jau jo gali nebūti tarp šios planetos mirtingųjų. Po straipsnių spaudoje apie savižudžius visada pateikiamos psichologinės pagalbos telefonai, kuriais niekada gyvenime nesinaudos nei vienas žmogus, kuris eina į pasitraukimą iš šio pasaulio, ir tai nėra būdas padėti ir išgelbėti žmogų. Nei vienas psichologas negali padėti ir nežino kaip padėti žmogui iš vidaus, nes nežino KAS YRA žmogus, ir nežino, kad tokia psichologija išviso neegzistuoja - nes ji nėra pritaikoma praktikoje, bet egzistuoja žmogaus kaip individo DVASINIS RYŠYS su Kūrėju-Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir dėl to patiriama individuali tvarinio vidinė dvasinė gerovė, arba tas ryšys per ilgus metus yra suardytas ir ta subtili dvasinė komunija laikui bėgant nutraukiama dėl pačio žmogaus nesupratimo ir nežinojimo, o taip pat ir dėl tokios sunkios aplinkos, kokia yra dabar.
Netgi pamačius kasininkę prekybos centre nusidriekia visa eilė minčių, kodėl ištikrųjų ji patiria stresą, nežiūrint į tai, kad išoriškai yra gražiai pasidažius, bet vien tik žinant, kad toks žmogus kaip vergas yra išnaudojamas už minimalią algą, tai supranti jos tikrąją būseną ir tą būseną ji perteiks savo šeimoje, kaip nepasitenkimo bangą savo artimiesiems, vaikams, vyrui, draugams, todėl tai bus netgi santykių tarp žmonių iširimo priežastis. Pastaruoju metu gatvėse man yra rodomi nuorūkų mėtytojai per automobilių langus, anksčiau aš jų nei matydavau, nei man jie rūpėdavo, o pastaruoju metu tiesiog negaliu jų nematyti, ir visgi, kai toks savęs išrūkytojas iš vidaus meta nuorūką, aš negaliu niekaip patikėti, kaip jis NEMYLI SAVĘS, kaip jis šitaip gali teršti aplinką dvasiniais teršalais, nes tai netik materiali šiukšlė, bet grynai dvasinis visų žmonių vidinės šviesos gesinimo veiksmas, ir tuomet galvoju, kaip jis nejaučia jokio diskomforto tai daryti, ir net prie kitų žmonių. Viena jauna mergina rūko atsidariusi langą taksi automobilyje, plaukai JUODAI dažyti, o ištikrųjų netik plaukai, bet visa siela yra juoda, nes jeigu nebūtų juoda siela, tai ji išviso nerūkytų. O vien tik pats rūkymas jau apie žmogų pasako daug daugiau negu jis pats gali suvokti, nes jis rūko iš vidinės patiriamos dvasinės įtampos, kurią nori pašalinti iliuziniu būdu – cigarečių dūmais bando nusiraminti, bet nusiraminti šitaip niekada nepavyks. Praktiškai man ateina tokia mintis, kad rūkantis žmogus dar NEGYVENA, jis neturi gyvenimo. O negyvena tas, kuris neatrado Kūrėjo SAVYJE, ir kol nebus šito dvasinio atradimo, kuris yra pats didžiausias atradimas žmogaus gyvenime ir nėra didesnio atradimo, tol žmogus ir rūkys ir mėtys nuorūkas.
Ir nieko nuostabaus, kad ką tik šį pasaulį palikęs lietuvis krepšininkas, prieš tai nušovęs savo mylimąją, o ištikrųjų jis jos net NEMYLĖJO, nes dieviškojoje meilėje negimsta savigriovos mintys-veiksmai, buvo ištatuiruotais pečiais, o savo vaikų vardus išsitatuiravęs ant rankų. O vardų išsitatuiravimas ant fizinio kūno neparodo ir nei kiek nepadidina DIEVIŠKOSIOS MEILĖS tiems asmenims, o kaip tik ją paneigia, sukreivina, iškraipo ir pažemina patį meilės jausmą, kuris teka iš Kūrėjo Asmens, ir jeigu žmogus šitą dieviškąją meilę perleidžia per save dvasiniu atsivėrimu meilės Šaltiniui ir Centrui, tai jis niekada gyvenime nežalos savo kūno, niekada gyvenime nepirks metalinio ginklo net savigynai, kad vėliau panaudotų savižudybei. Žmonės yra linkę viens kitam sakyti – apie mirusį žmogų galima kalbėti gerai arba nieko - bet paneigti gi pačio fakto ir tų priežasčių kodėl įvyko tai, kas įvyko, neįmanoma. Ir kai išgirsti konkretaus žmogaus tam tikrus jau buvusius poelgius ir veiksmus, tai supranti, kokia buvo to žmogaus pasąmonės tarša ir pasąmoninė įtampa, kad susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, kada užtenka pasakyti vieną priekaištą arba žodį tam žmogui ir prasiveržus pasąmonės gaivalui, žmogus nevaldys savęs - PRARAS SAVIKONTROLĘ, ir toje akimirkoje jo agresija, pyktis ir visa vidinė tamsos lavina išsiverš per išorinius veiksmus ir pasireikš griovimo veiksmu – savižudybe.
Ir lygiai tas pats su žurnalistu, kurį rado kraujo klane, juk jo artimieji kalba, koks jis buvo mielas žmogus, tačiau būtent tada, kada žmogus viduje tampa ILIUZINIU, kada palaipsniui jo vidinė tikrovė tampa iliuzine, tuomet jis tampa nesąmoningu, o pasąmoningu, nes sąmonės šviesą yra apgaubusi pasąmonės iliuzinė baimės tamsa ir visas pasąmoninis gaivalas. Netgi vaikystėje, ir nebūtinai vaikystėje, patirtos patyčios lieka to žmogaus pasąmonėje, kaip žemo dažnio virpesių nusėdusi išraiška, ir ji niekur nedingsta iki to meto, kol į žmogaus vidų neįteka Kūrėjo meilės šviesa – sąmonės šviesa. Ir netgi bet kuri net menkiausia nuoskauda žmogaus viduje, nenuplauta dieviškąja meilės vandens tėkme, žmogų gali privesti prie savižudybės po daugelio metų. Tačiau ši vidinė pasąmoninė tamsa - dvasinė tarša žmogui gali atrodyti kaip tas neįveikiamas kalnas, kurį jis mato prieš save, tačiau net ir patį kalną galima perkelti PO VIENĄ AKMENĮ – kantriai ir nuosekliai tai darant, ir tuomet Jėzaus pasakymas, kad kalnas pasitrauks, jeigu jam tarsi-pasitrauk, taps tiesa konkrečiam žmogui, jeigu savąją tamsą jis palaipsniui perkeičia dieviškąja meile iš vidaus. Ir kuo labiau žmogus eina į Kūrėją, ir vis glaudesnį ryšį įgauna dvasinėje komunijoje Jame, tai vis labiau jis mato savąją tamsą – tuos rąstus, kurie gulėjo iki tol nepastebėti. Bet jau geriau pastebėti ir pamatyti tuos rąstus, negu atostogauti kokiame nors užsienio kurorte ir grižus su ta pačia dvasine tamsa girtis ką mačiau, kur buvau. Ir visgi jokios atostogos, jokie skraidymai ir tolimiausios kelionės ar įspūdingiausi maršrutai nepakeičia žmogaus vidaus, kad jis pasijaustų esantis dvasinėje Sūnystėje, neprašviesina pasąmonės tamsos klodų. Todėl žmogus turi stengtis keliauti į dvasinę šviesą IŠ VIDAUS, netgi vienumoje, o dar geriau koletyvinės komunijos maldoje, nes per kolektyvinę komuniją vyksta milžiniškos galios įkrova žmogaus viduje, kuri šalina ir keičia tai, kas nėra iš Kūrėjo, ir pripildo tuo, ką teikia Kūrėjas, o tai nekas kita, bet dieviškoji meilė, o dieviškoji meilė tai nėra žmogaus ribota meilės samprata, bet daug platesnė ir gilesnė būsenos energetinė išraiška žmoguje – ji yra KURIANČIOJI, o tai reiškia, kad ji atkuria žmoguje gyvybinę energiją, kurią žmogus iššvaisto, ir atkuria dieviškąjį proto energetinį buvimą ir tuo pačiu užpildo vidų, ir netgi jis supranta ką ištikrųjų reiškia mylėti save.
Urantijos Knygoje galima rasti frazę – kas atranda Dievą, tas suranda viską, arba – kas ieško Dievo, tas ieško visko. Kokia tai yra tiesa, kaip svarbu ieškoti galbūt pradžioje Dievo, galbūt Jėzaus, vėliau, jeigu žmogus eina į šviesą, tai Dievas taps ištikrųjų ir Tėvu, ir Motina – tuo visuminiu Asmeniu AŠ ESU, kuris tvarinį laiko savyje, ramina, stiprina, kelia jo dvasią, o tvarinys Jį suranda savyje. Kokia tai ne filosofija, bet tikrovė. Ir kada žmogus meldžiasi ir garbina Kūrėją, tai garbindamas DVASIOJE jis tampa PANAŠUS į Tą, kuris yra garbinamas. Žmogus yra dvasinė asmenybė, todėl jis pirmiausiai turi dėti pastangas PAMILTI SAVE per Kūrėjo atradimą savyje, kad jam niekada į galvą neateis tokia mintis, kad jis nenori gyventi, nes būsena bus tokia, kad jis NORĖS gyventi. Būtent Kūrėjuje-Rojaus Trejybėje-AŠ ESU yra gyvenimas. Norą gyventi žmogus turi atverti PATS, per nuolatinį beldimą iš vidaus maldoje ir garbinime. Nėra jokių svarbių praradimų, tik vienas – jeigu žmogus atsiriboja nuo šviesos Šaltinio gyvasties savo vidumi.
Jėzus savo apaštalams ir kitiems žmonėms kartodavo – jums kiekvienam reikia atgimti iš dvasios, surasti dangaus Tėvą savyje. Taip pat Jėzus praktikavo patirtinį įtikėjimą. Būtent gyvasis Rojaus Trejybės-AŠ ESU kelias yra patirtinis kelias, juo einantis nenusivils, jeigu kalną norės perkelti ne iš karto, bet po vieną akmenį. Kalnai yra vidiniai-dvasiniai, juos pašalinus, atsiveria horizontas, kurio iki tol niekada nebuvai matęs.
Mantas
2014-09-06 22:21:53
Kaip tik Mantai i tema, nes per kaledas ir nusizudo daugiausiai zmoniu.
Kaledos yra akcentuojamos kaip seimos svente. Visi skuba, lekia pas savo biologines seimas, nes tokia sukurta tradicija, kuri is sono ziurint yra grazi, bet paziurejaus giliau sitas metas pasizymi didziausiu savizudybiu skaiciumi. Nes dauguma zmoniu yra vienisi. Vienisi iki tokio lygio, kad priima sprendima tokiu metu laiku, kai be parstojo yra kalama i galva apie artimuju nudziuginima, buvima kartu, sventima, dovanu gavima…Ka daryti tam zmogui kuris yra vienisas ir jauciasi blogiau uz suni palikti lietuje? Ikuriami pagalbos telefonai, kad zmogus gautu psichologine pagalba tuo metu, kai viskas tik ir klykia kaip nuostabu - Kaledos ir brangus laikas praleistas kartu. Kai tuo tarpu tai yra apsirijimo svente ir tustumo viduje karnavalas.
Vakar po darbo skubejau namo, kad speciau iki kol visas transportas sustos ir nespejau. Nors viskas turi veikti iki vidurnakcio, bet viena linija nustojo veikti puse desimt. Jokios informacijos nebuvo stotyje, o tablo zybcioja, kad liko viena minute iki isvykimo. Toliau kelione teko testi autobusu, kuri uztruko dvigubai ilgiau. Ilipusi i autobusa porele ir dar viena mergina paprase vairuotoja, kad jis leistu vaziuoti juos be bilieto. Vairuotojas nesutiko. Ta pati mergina suokianciu balsu pradejo: kaip cia taip juk kaledos, bukit geras paveskit. Jis ir toliau nesutiko. Matydama, kad jie stovi ir megina vairuotojo kantrybe ir musu as ju paprasiau sumoketi arba lipti lauk ir nesulaikyti autobuso. Kaip negrazu, tare ji man, sitaip kalbeti per kaledos. Kaip negrazu, tariau as, noreti vaziuoti be bilieto. Pasipiktinusi manimi ji islipo ir pora taip pat. Bet tuo metu buves vyras autobuse atkreipe demesi i mane ir taip uzsimezge pokalbis. Kiek zmoniu kalbes apie Jezu rytoj?-paklausiau jo. Kiek?- delstelejo jis ir tare:- nedaug, gal nei vienas!
Siandien i darba turejau vaziuoti taxi ir ta darau jau kelinti metai, nes visuomeninis transportas neveikia.
Dirbu, nes galiu rinktis, dirbu, nes man tos sventes jau nereikia, o tai gera proga ir pasiziureti kaip jas svencia kiti ir pameginti inesti dvasines sviesos.
Kelione truko keturiasdesimt minuciu ir taxistas – Izmailas nenorejo skirtis su manimi. Jau amziuje vyras man tare,- as taves klausyciau ir klausyciau, man taip gera sirdyje. Padovanojau jam kaledu proga Jezaus Kalbu jums vel. Jam tiek perdaviau kiek tuometu galejau. Isiskyriau su juo, o jo akyse asaros. Dziaugsmo asaros. Jis man guodesi, kad neruke, o jo zmona ir penkios jos seses visos ruko ir turi daugybe problemu. Jis nori nustoti, bet jo ryztas nueina per nieka, nes jos padaro jam itaka ir jis neatsilaiko ir toliau duma traukia. Tai irgi savizudybe, bet letu budu.
Viskas ka siandien zmonija daro yra tranzitas i savizudybe.
Tik maza saujele zmoniu kapstosi is sito liuno ir padeda kitiems su tuo dvasinio zinojimu koki turi tuo metu. Tik Rojaus Trejybes atradimas savyje ir sukauptu ziniu taikymas praktikoje, pasidalinimas su kitais, pades sutiktiems zmonems atrasti ir pajausti Meiles Saltini ir taip pat dalintis su kitais.
Rita
2013-12-26 01:07:07
Mielieji, galbūt daugelis pagalvos, kad savižudybės tema yra netinkama tokiu metu, kada žmonių stalai nukrauti įvairiausiais patiekalais, žybčioja papuoštos eglutės, ir turėtų būti vienas kitam ramybės linkėjimo laikas, tarsi po tariamų švenčių jau nėra ramybės linkėjimo laikas, nėra viens kitam gėrio linkėjimo metas, o tiktai šis laikotarpis.
Šiandiena skambina telefonu, pakeliu ragelį, tenai įrašytas senelio šalčio balsas ir beria sveikinamą automatiškai, galvoju ar klausyti iki galo ar padėti ragelį, nes vistiek kalba robotas, ne gyvastingas žmogus su tikra meile, bet robotas. Kažkas užsako tokius robotizmo pripildytus sveikinimus, kada nedrįsta ir nemoka jau patys kalbėti ir linkėti, tikąja to žodžio prasme linkėti su šiluma pripildytais žmogaus žodžiais ir tuo pačiu kelti žmogaus dvasią, nes būtent taip užsimezga dvasinė brolystė, todėl ir pačios sveikinimų žinutės, kurias gausime ir gauname yra nukopijuotos ir negyvos, todėl nesinori skaityti dirbtinių kopijų iki galo, bet jas ištrinti kaip negyvas, nes pats žmogus nebesugeba sukurti gyvasties ir paprastumo pripildyto sveikinimo. Žmogui reikalinga kalbėti ir linkėti ne APIE meilę, bet SU meile.
Sužinojau, kad Lietuvoje per vienerius metus nusižudo 1000 žmonių. Ar galite įsivaizduoti, per vieną mėnesį 83 žmonės atima sau gyvybę, per parą – du trys žmonės atima sau gyvybę. Šiandien atims sau gyvybę mažiausiai 2 žmonės, rytoj dar dvi sielos, poryt dar dviejų neteksime. Ir tai vyksta šiandien, net sunku patikėti. Bet žmogui reikalinga nusiimti rožinius akinius, o taip pat reikalingas nusiimti ir užtamsintus akinius nuo savęs, kad žvelgtų į tikrovę tikroviškai. Ir štai vėl skambins bažnyčių varpai, kvies į bažnyčią, kvies į Dievo namus, o per metus neteksime vėl vieno tūkstančio žmonių, kurie savo valia - laisva valia, ne per avarijas, ne per nelaimingus atsitikimus, bet pačiam priėmus sprendimą, iš beviltiškumo pakels ranką prieš save. Aš tikrai žinau, nemažai žmonių bando eiti spręsti problemas per bažnyčią, jeigu ir niekam nesako, nueina vienas, meldžiasi prie Marijos paveikslo, meldžiasi prie kitų šventųjų paveikslų, bando dalyvauti mišiose ir kada nepajunta jokio gyvybės alsavimo, o pajunta tiktais dar didesnę ir sunkesnę juodų debesų sankaupą virš galvos, kaip tik tuomet kada žmogus mato, kad negali jam niekas padėti, negali pajusti vidinio palengvėjimo šioje žemelėje, būtent tuomet su ta sunkia dvasine našta žmogus neranda kitos išeities kaip tik pasitraukti, atimant sau gyvybę.
Į Rojaus Trejybės Šventovės gyvąsias pamaldas susirenka apie trisdešimt žmonių, o bandau įsivaizduoti vieną tūkstantį gyvų būtybių – žmonių, koks tai nuostolis dvasine prasme, praradimas gyvybės kibirkšties suteikto potencialo, kuris galėtų virsti aktualu.
Ir kaip tik šiandien skaičiau vieno kunigo atsakymus į tos pačios žurnalistės Ievos klausimus, kuri dirbdama delfyje ir nesusigaudo dvasinėje erdvėje, ir to kunigo atsakymas, kad žmogus turi nešti savo kryžių – ligas, žalingus įpročius, turi NEŠTI, kaip Jėzus nešė kryžių – koks tai yra iškraipytas kunigo ŽLUGDANTIS paprastą žmogų teiginys, kurio paklausius tikrai taip ir norisi bėgti kuo toliau nuo tokio žodžio, kuris yra MIRĘS, kuris nelaiko nieko savyje, tiktai kančią. Koks žemas dažnis plaukia ir vien tik dėl šitų žodžių, tikrai ne vienas žmogus netekęs vilties bus pastumėtas į savižudybę tiesiogiai šitų žodžių paskemėje, nes jis nematys prasmės gyventi kančioje. Kunigas nesupranta Jėzaus mokymo. Nesuvokia, KAIP Jėzus mokė žmonės ir KO mokė.
Kada prieš kelis metus iš to pačio kunigo bažnyčios vežiau vieną žmogų namo, kuris bandė spręsti alkoholizmo problemą būtent per bažnyčią, pagyvendamas toje izoliuotoje erdvėje, atseit šventoje vietoje porą savaičių, tai po trumpo laiko sužinojau, kad tas žmogus pasikorė. Jaunas, išoriškai tvirtas žmogus. Nesuteikė bažnyčia jokios vilties, neįpūtė jokios gyvybės žmogui, kada jis važiuoja dvasinio gyvojo vandens, kada jis jau pats prašo savo veiksmu – įpilkite man gyvasties. Ir štai tokie žodžiai – neškite savo kryžių – žmogui trenkia per galvą taip stipriai, taip jį prispaudžia prie žemės, kad jis likęs vienas neatlaiko tokio kunigo pasakymo dvasinio sunkaus svorio ir tuomet jo tariamam išsigelbėjimui tampa virvė. O dvasinio pakylėjimo, dvasinio impulso, tų dvasinių pakylėjančių oro srovių iš kunigo žmogus nesulauks, bet nuolat girdės – esi kaltas, nes jau gimęs esi nuodėmėje. Kokia pelkė tamsos naktyje be jokio šviesos taškelio.
O štai šiomis dienomis bažnyčioje bus viskas surikiuota, uždegtos žvakės, kunigams rūbai pagal atitinkamas šventes uždėti, bus šlakstomas ant žmonių pašventintas vanduo, o žmogus liks NEPAGIRDYTAS – paliktas be gyvojo deguonies, su esamom naštom ir dar daugiau prispausti, nes girdės sunkų svorį teikiantį kunigo žodį, kuris žmogaus nepakels, neiškels žmogaus asmenybės tikrojo Aš, bet nusės žmogaus pasąmonėje. Kaukių spektaklyje – mišiose – dalyvaujantys žmonės neapsivalys niekaip, neįmanoma. Aš žinau, kadangi tyrinėjau savimi, bendravau su kunigais tiesiogiai – kaip yra užspausta, kaip daug paslapties. Bažnyčioje kalbama apie paslaptį, tikėjimo paslaptis – kokia gali būti paslaptis, kai reikalingas aiškumas žmogui, aiški mintis, aiški kryptis, aiški nuoroda iš tos naštos, kurią žmogus nori pašalinti, nes jaučia vidinį dvasinį diskomfortą. O dabar – neškite kryžių, nes tai tikėjimo paslaptis. Koks priplojantis žmogų tamsos blokas. Urantai meldžiasi kad taptų tokio subalansuoti charakterio kaip Jėzus per įtikėjimą į Rojaus Trejybę, o štai katalikų kunigas, teigia, kad bent bent vieną ydą panaikinęs žmogus savo gyvenimą jau yra šventasis. Kokia tvankuma, naktis naktyje.
Todėl žmogus, neradęs išeities iš savo dvasinės naštos, neradęs žodžio tariamo SU meile, bet ne APIE meilę, neradęs nuoširdaus žvilgsnio, neradęs jį stiprinančio žodžio apkabinimo, neradęs išeities iš savo padėties ir toliau naikins savo gyvybę, tą gyvybės kibirkštį - asmenybės dovaną iš Kūrėjo, kurios patencialą žmogus dar gyvendamas materialiame kūne gali palaipsniui atskleisti tiek sau, tiek aplinkai.
Bendradarbiai suorganizavo įmonės šventinį vakarą, aš jame atsisakiau dalyvauti, jau žinojo mano sprendimą iš anksto. Kitą dieną, nors tai buvo darbo diena, vienas iš jų guli lovoje, neatsimena kaip grįžo namo ir kas parvežė, nes alkoholio užtvindytos smegenys gesina atminti, naikina sąmonės šviesą žmoguje naikina patį žmogiškumą žmoguje, neteikia jokio dvasinio turinio iš vidaus pripildymo. Dar žmogus nebrangina savyje gyvybės dovanos, nebrangina. Kol kas ją tik naikina savyje. Ir lygiai taip yra su šiomis tariamomis šventėmis – Kūčiomis, Kalėdomis, kaip tai įvilkta į blizgantį rūbą, bet parduotuvėse kiek išpirkta alkoholio, kiek žmonių bus privesta prie savižudybės ribos dėl pasąmonės tamos pasireiškimo, agresijos protrūkio, nes būtent alkoholis užgesinęs gyvybės šviesą, o tamsai suteikia vartus pasireikšti griovimo banga.
Bet jeigu žmogus tikrai norės iš visos širdies sau atsakyti, kas slypi už šitų tariamų švenčių, kas slypi už bažnyčios pastato sienų, kas slypi pačioje tikėjimo paslaptyje, kurios išviso neturi būti, kas yra dvasinė šventė manyje, kas gali uždegti dvasinius naujuosius metus manyje, kas gali įpūsti sielos skaidrumo, kaip nusiimti rožinius ir užtmasintus akinius nuo SAVŲJŲ akių ir tapti tikrovišku tikrovėje, tai jis tikrai ims vadovautis naują kokybę teikiančiai mokymais – urantų mokymais. Toks žmogus atmes, tai kas tamsu, nes dvasioje atskirs – pajaus, tas keliančias dvasines oro sroves nuo slopinančio tvankumo debesų. Šią akimirką ypač suprantu „Krikščionybės duženų“ mokymą ir tą pavadinimą, nes kas sudužę jau nesuklijuosi taip, kad blizgėtų, o reikalinga sukurti naujai, o sukurti naujai tai statyti ant naujų pamatų – įtikėjimo į Rojaus Trejybę pamatų. Žmogaus viduje yra kažkas, kas pasako – štai čia yra gerai, eik šiuo keliu.
Mantas
2013-12-25 15:20:22
Reali savizudybe ivyksta tik vienu atveju, kai samoningai ir galutinai priimi sprendima atstumti Dieva - meile,
tiesa. Tokiu atveju egzistencija kune turi tik tavo pacio jai priskirta prasme iki fizinio kuno mirties.
Pasikartosiu, del motyvo, nesvarbu koki veiksma nagrinetumem, reikia atsizvelgti i to veiksmo motyvus, tas pats
liecia ir savizudybe.
.
Viena is akimirku, kai nori pasitraukti is sio gyvenimo yra aplinkui vykstanciu dalyku beprasmybes matymas ir tuo
paciu metu nejauciant Dievo meiles sirdyje. Tai yra didziulis tikejimo isbandymas. Algimantas atsakytu tereikia
atsiverti Dievui. Bet to atsiverimo neatliksi chirurgu pagalba ir jo neisgalvosi protu. Kaip gi atsiverti?
Siaip ar taip norisi pasitraukti, tai kodel tuo nepasinaudojus gyvenime, juk prarasti nebeturi ka. Apsisprendimas
pasitraukti islaisvina prota is materijos panciu. Tu gali visa save atiduoti tai vienintelei gyvenimo prasmei -
meilei. Nors akimirkai pajutus meiles visiems pojuti, atsiras viltis ir stimulas gyventi toliau, bet gyventi jau
kitaip, tos buitines ir socialines problemos, kurios tave kamavo iki siol, taps nereiksmingomis, o jei vel
sureiksminsi, prisimink ko pasilikai. Ir nelauk Dievo, o "eik" pas ji pats, juo ne neabejok, jis taves nepaliko
ne menkiausiai akimirkai.
.
Prisiminiau pasakojima, kazkokiam filme panaudotas buvo.
Siela po mirties zvelgia i savo prabegusio gyvenimo pedsakus ir mato greta viena kitos einancias dvi eiles pedu,
vienos pedos jos, o kitos pedos Dievo. Ir klausia siela Dievo: "Kodel man tokiomis sunkiomis gyvenimo momentu
bega tik viena eile pedu, kodel mane palikai viena tomis akimirkomis." O Dievas jai ir sako: "Bega viena eile
pedu todel, kad as tuo metu nesiau tave ant ranku."
Arnoldas
2005-12-04 20:10:54
aciu,algimantai.visus,kurie dar neisigiline i urantijos knygoje apreikstas tiesas,privalau perspeti-nepadarykit klaidingu isvadu is to,jog po savizudybes vistiek busite pasigaileti.taip,tevo gailestis beribis,bet sielos diskomfortas po pazadinimo,keliones link rojaus ilgesnis ir komplikuotesnis laikotarpis yra dag daugiau,nei mes galime isivaizduoti.tai tikrai didele dvasine kancia paciam sau,kuomet po mirties suvoksi ka praradai pabeges nuo laikinu zemisku sunkumu,kad ir kokie jie atrodytu nepakeliami.iki malonaus
arunas
2005-12-01 19:58:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.