Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas apie Dievą ir Tėvą, 2009 03 03
Mielieji, absoliuti žmonijos dauguma nesuvokia labai subtilių skirtumų tarp tikėjimo ir įtikėjimo, tarp Dievo ir Tėvo, tarp maldos ir meditacijos, tarp žmogiškojo šalto intelekto proto ir sielos morontinio atsivėrusio Tėvui patirtinio išminties proto.
Būtent todėl žmonės, dėl savo nesuvokimo, ir net nenoro suvokti šituos skirtumus, ir gyvena tokį našlaitišką gyvenimą, apimti nerimo, skausmo, nepasitikėjimo, be meilės, kamuojami fizinių ligų ir kančių, ir miršta labai anksti, nes gyvena BE TĖVO, ATRASTO SAVYJE, nor sir kalba apie DIEVĄ. Bet tai KOKYBIŠKAI NE TAS PATS.
Šįkart aš jums ir paaiškinsiu skirtumą tarp DIEVO ir TĖVO, kad patys pagaliau savarankiškai galėtumėte pasinaudoti mano jums suteikiamu mokymu ir pamąstyti, kaip gi jūs patys vertinate savo asmeninį santykį su Dievu ir su Tėvu.
Dievas yra viskas. Tačiau ne viskas yra Dievas. Jūs jau suvokiate, kad Dievas yra DVASIA. Kad jis neturi KŪNO. Tačiau, kas JIS? – rūkas, oras, kosmosas, energija, protas? Ką reiškia būti DVASIA? Tapti nematomu?
Kada jūs kalbate apie Dievą, kada jūs patys pripažįstate, kad Dievas yra, tada sako šituos pažius žodžius jūsų protas. Ne smegenys, bet protas, kuris tą akimirką atitinka jūsų sąmonės lygį.
Smegenys yra tik materialus organas. Tačiau būtent jų dėka žmogus mąsto ir jaučia visą aplinką ir savo ryšį su ja.
Todėl, kol žmogaus sąmonė yra žemame lygyje, tol jis savo dėmesį ir vertybes koncentruoja į aplinką, kurią ji mato savo protu. Nesvarbu, supranta tą aplinką, ar ne. Sąmonės lygis apsprendžia žmogaus santykį su aplinka ir jo priimamus sprendimus toje aplinkoje.
Kada Jėzuis Kristus kabėjo ant kryžiaus, jis dalijo visiems, net ir jo budeliams, meilę. Ir tai buvo reali jo sąmonės būsena – ne keikti, bet mylėti. Ir visus vienodai, tiek savo apašatalus, tiek savo žmogiškos šeimos narius, kurie jį atstūmė, išskyrus jo jauniasiąją sesę, kurią jis švelniai vadindavo Rūtele, tiek tiek kareivius, kurie jį kalė ant kryžiaus, tiek fariziejus, tiek Pontijų Pilotą, kuris prėmė nuosprendį iš BAIMĖS jį nukryžiuoti.
Jėzus niekada nebūtų galėjęs šitaip mylėti žmonių vienodai, kurie jam darė ir bloga, ir gera, jeigu jis nebūtų atradęs TĖVO SAVYJE, jeigu jis būtų tik pasitenkinęs DIEVO samaprata.
Žydai jau nuo seno turėjo labai gilų religinį jausmą. Jie daug šimtmečių tikėjo į DIEVĄ.
Ir buvo prigalvoję daugybę būdų, kaip su Dievu bendrauti. Visas jų gyvenimas buvo surašytas į ritualų ir dogmų laikymosi taisykles. Ir daugybė šitų ritualų buvo tokie tamsūs, kad jie neturėjo nieko bendro su Dievu. Tai ir pirmagimį sūnų paaukoti, kad tik nerūstautų DIEVAS, tai ir gyvūnus skersti įvairių švenčių proga ir juos valgyti tų ritualinių švenčių metu, tai ir atvaryti gyvulius į sinagogas ir juos paaukoti Dievui, kada skerdžiamų gyvulių kriaujas upeliais liedavosi pačiose sinagogų prieigose. Ir visa tai DIEVO garbei.
Žydai Jėzaus laikais vadino Dievą Jahve ir net Izraelio TĖVU.
Jėzus Kristus atnešė NAUJĄ DIEVO SAMPRATĄ – TĖVO, KURIS MYLI VISUS IR KIEKVIENĄ – ŽYDĄ IR PAGONĮ – VIENODAI, NES JIS YRA MYLINTIS TĖVAS.
Ir Tėvas yra mylintis ne dėl to, kad Jam yra geras žmogus, bet dėl to, kad Tėvas yra MEILĖS ŠALTINIS IR CENTRAS. JIS tiesiog KITOKIO VEIKSMO ATLIKTI NEGALI.
Dievas yra visuma, kurios žmogus negali nei suvokti, nei pajausti, nes jis yra abstraktus ir nejuntamas žmogaus materialiam protui.
Kad jums būtų lengviau suprasti Dievą ir Tėvą, pateiksiu tokį palyginimą. Nors jis ir primityvus, bet leis bent šiek tiek išplėsti jūsų sampratą, kas gi vis tik yra Dievas ir Tėvas.
Įsivaizduokite vasaros karštą dieną. Lauke saulė. Ir jūs galvojate, kad šiandien yra karšta diena. Tai yra abstrakcija. Bet ji yra REALI. Tačiau, kas gi sukuria KARŠTĄ DIENĄ. O gi šviečianti SAULĖ. Ir jūs patys imate vis labiau suprasti dar nuo mažų dienų, kad išlindus iš šešėlio į saulę, tampa karšta, vėl sugrįžus į šešėlį – vėl vėsiau.
Todėl dabar visą karštą dieną sulyginkite su Dievu, o Saulę – tos dienos karščio šaltinį – su TĖVU. Ir tada patys pajausite jog tai yra vienas bendras ir neatsiejamas dalykas. Ir pasireiškia atitinkamai taip: kada veikia vienas, tada atsiranda ir visuma. Kada šviečia saulė, tada ir yra karšta ir šviesi diena.
Tačiau jūs žinote tos dienos šviesos ir karščio šaltinį – SAULĘ.
Jeigu jūs deginatės saulėje, jūsų kūnas tampa įdegęs. Saikingas deginimasis reikalingas jūsų sveikam kūnui.
Dievas yra ne tik TĖVAS, bet ir MOTINA, ir BROLIS, ir SESUO, nes jis savo ryšiais išreiškia visą DIEVIŠKĄJĄ ŠEIMĄ AMŽINYBĖJE. Dėl to Dievą ir sudaro TRYS Rojaus Trejybės Asmenys ir Asmenybės, kurios yra TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS-KŪRINIJOS MOTINA BROLIS, IR BEGALINĖ DVASIA-KŪRINIJOS MOTINA-SESĖ. Ir šitie Jų tarpusavio ryšiai atskleidžia VISUS ryšius Dieviškojoje AMŽINOJOJE Šeimoje ir visus juos esančius VIENA DVASIOJE. Ir Jie negali egzistuoti be savosios atitinkamos amžinosios buveinės – ROJAUS. Todėl Rojus yra jų buveinė ir mūsų likimas, į kurį žengiame jau dabar ir mes. Rojus nėra asmenis, nėra asmenybė, bet per jį pasklinda energija į kosmosą ir atsiranda pats kosmosas.
Todėl šviesią ir karštą dieną jūs galite primityviai sulyginti su Dievu, kuris apima VISKĄ. O saulę galite sulyginti su Tėvu, kuris skleidžia savo meilės karštį kaip MYLINTIS ASMUO.
Ir jeigu jūs atsiversite savo širdimi-siela Tėvui, tada Jį ir atrasite savyje, kadangi Jis pasiunčia savo dalelę – Minties Derintoją – į kiekvieno žmogaus protą, kad veiktų jį iš vidaus, kad jį šildytų. Jeigu jūs nesieksite ryšio su Tėvu, o stovėsite šešėlyje, tai jūs ir nejausite nei Tėvo meilės karščio, nei stiprės jūsų siela. Lygiai tas pats kaip su materialiu kūnu, jeigu gulėsite šešėlyje, jūsų kūnas negaus saulės TIESIOGINIŲ spindulių ir jis tiek neįdegs, kiek gulėdamas ne šešėlyje. Tačiau ir gulėdami šešėlyje, jūs vis tiek esate KARŠTOS DIENOS glėbyje.
Taip ir su Tėvu. Jeigu kreipsitės į Asmenį, į TĖVĄ, jeigu Jam atsiversite savo paprastais žodžiais išsakydami savo troškimus ir problemas, o tai ir bus jūsų NUOŠIRDI MALDA, tai po kurio laiko šitaip MELDŽIANTIS, jūs ir atrasite Tėvą. Ir jūsų Tėvo buvimo jūsų pačių viduje jautimas tik stiprės. Ryšys lygiai taip stiprės. Ir tada pamatysite, kad jūsų siela jau turi tvirtas pagrindą – TĖVĄ. Jis bus kaip gražiai ir sveikai įdegęs ir stangrus ir sveikas žmogiškasis kūnas, besimėgaująs saulės spinduliuose.
Jūs negalite atrasti Dievo, lygiai taip, kaip negalite patirti, kas yra kūno įdegimas DIENOS ŠVIESOJE, NORS ABU YRA REALŪS. Tačiau vienu atveju būtinas gyvas ryšys su asmeniu Tėvu per Jo dalelę, esančią jūsų viduje, ir savo meilės spinduliais pasiekiantį Jam atsivėrusią jūsų sielą, kitu atveju, būtina saulė, kuri tiesiogiai paliestų savo fiziniais ultravioletiniais spinduliais jūsų išsirengusį fizinį kūną.
Kadangi Dievą sudaro ne tik Tėvas, bet ir kiti DU ir Jam LYGIAVERČIAI Rojaus Trejybės Asmenys ir Jų buveinė Rojus, tai jūs atrasti JŲ VISŲ savyje negalite TAIP, KAIP GALITE ATRASTI TĖVĄ, NES JIS SAVO DVASIĄ ATSIUNTĖ MUMS ir LAIKO JĄ MŪSŲ, KIEKVIENO, VIDUJE, KAD TIK MES ATSIGRĘŽTUME Į SAVO VIDŲ IR ATRASTUME JĮ SAVYJE.
Todėl iš tikrųjų yra tiesa, kada sakoma, kad kelių pas Dievą yra begalybė, nes kiekvienas takelis, net ir klystkelis, vis tiek veda pas Dievą. Kaip ir dienos metu, kur beeitum, vis tiek lieki dienoje.
Tačiau yra vienas vienintelis TĖVO GYVASIS KELIAS, KURIS YRA TIKRAS IR KELIANTIS PALAIMĄ, SUTEIKIANTIS MEILĘ, IR TROŠKIMĄ DARYTI GĖRĮ VISIEMS IR MYLĖTI VISUS, NES TAI YRA TĖVO ASMENS MEILĖS GYVASIS KELIAS VISAI KŪRINIJAI.
Ir tik šitame kelyje NĖRA KANČIŲ, NĖRA VARGO, NĖRA PROBLEMŲ, NES VISA TAI YRA IŠTIRPINTA KARŠTUOSE TĖVO MEILĖS SPINDULIUOSE, kuriuos ir pajunta gyva siela, kada pati atsiveria Tėvui ir Jį atranda savyje.
Tai tas pats kaip kūnui būti sveikam ir be menkiausių sveikatos sutrikimų būtini saulės spinduliai, o ne tik dienos šviesa, matant ją vien tik šešėlyje ar net iš viso slepiantis nuo jos, taip ir sveikai sielai būtinas ne tik Dievas, bet BŪTINAI ir GYVAS ryšys su meilės Šaltiniu Asmeniu TĖVU, ESANČIU MŪSŲ VIDUJE.
Ir tas, kuris VIS DAR TEBESAKO ŽODĮ DIEVAS, dar nėra pažinęs, koks nuostabus yra jausmas atrasto savyje TĖVO.
TOKS ŽMOGUS TIKI Į DIEVĄ, BET DAR NĖRA ĮTIKKĖJĘS.
Tik atradus Tėvą savyje, siela ir tegali PATI atsiskleisti ryžtingai ir drąsiai, kaip TIKRASIS TĖVO PADOVANOTOS ASMENYBĖS AŠ, nes ji patyrusi, kas yra Tėvas, jau pati nebenori sugrįžti vien tik prie DIEVO šviesos, kurios jai jau MAŽA, jau ji pabuvusi SAULĖS spinduliuose, trokšte trokšta KARŠTOS TĖVO MEILĖS SPINDULIŲ IR BENDRAVIMO SU TĖVU.
Ir Tėvo taip sumanyta, kad DVASINIUOSE REIKALUOSE, kuo didesnis bendravimas su Tėvu, tuo didesnis troškimas šito paties bendravimo ir tuo didesnės meilės iš Tėvo prisipildo Jam atsivėrusi siela.
O kad nebūtų dvasinio persikaitinimo, kaip ir saulės spinduliuose fiziniam kūnui, sielai reikalingas savosios meilės spindulių išspinduliavimas kitiems savo sielos broliams ir sesėms. Šitaip išsilygina Tėvo meilės spaudimas sielos viduje, o siela auga ir stiprėja, kad savo dvasiniame augime žengtų VĖL naują žingsnį, ant aukštesnio dvasinio vystymosi laiptelio.
Šitaip per gyvą ryšį su Tėvu siela ir išdrįsta ryžtingai žingsniuoti savo dvasinio augimo kelyje.
Tik Dievą mininti siela šitokio palaimingo ir ryžtingo žingsnio bijo. Jai matosi daug šešėlių – žmonių apkalbos, šeimos narių požiūris, draugų nuostatos, savo interesai – kurie ją ir baugina. Todėl jos kelias taip pat yra pas Dievą, bet jis yra BŪTINAI SKAUSMINGAS, NES BE MYLINČIO TĖVO, panašiai, kaip našlaičio kelias net ir pačiuose geriausiuose vaikų namuose, kuriusoe vaikas jaučia ir globą, ir rūpestį, bet jam STINGA TĖVO MEILĖS. Dėl to ir stinga ryžto sielai, nes ji nejaučia mylinčio ją Tėvo meilės virpesių savyje, nejaučia jų meilės SPAUDIMO savyje, kad ir paskleistų juos pačius gėrio darbais visiems IR TOKIU BŪDU IŠLYGINTŲ ŠĮ TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ GYVĄ SPAUDIMĄ SAVO VIDUJE.
O MEILĘ patirti galima tik ATSIVĖRUS ASMENIAM TĖVUI, o ne šiaip Dievui, IR TĖVĄ ATRADUS SAVYJE.
Štai kodėl be skausmo ir kančios, bet tikros PALAIMOS IR MEILĖS amžinybės kelias yra tik VIENAS IR VIENINTELIS – GYVOJO TĖVO, IR ROJAUS TREJYBĖS, KELIAS, O NE ŠIAIP DIEVO KELIAS.
Todėl tas, kuris vartoja žodį Dievas, o ne Tėvas, JEIGU PAŽABOS SAVO PILNĄ BAIMĖS GYVULINĮ PROTĄ IR LEIS SIELAI SKLEISTI SAVO SPARNUS, KURI SIEKIA GYVO RYŠIO NE SU DIEVU, BET SU GYVU TĖVU, KURS JĄ IR RAGINA BŪTI RYŽTINGAI SIEKIANT ŠITO PATIES GYVO RYŠIO SU JUO, dar tik ateityje stosis ant AUKŠTESNIO savosios sielos atsiskleidimo ir vystymosi laiptelio, ant kurio jis patirs ir atsivėrimą TĖVUI, ir Jo atradimą savyje, ir Jo MEILĘ, APIE KURIĄ DABAR NET NESUVOKIA TAS, KURIS TĖVO NDRĮSTA PAVADITNI TĖVU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-03-03 14:31:05
Komentarai
Kaip ten bebūtų,bet kad melas mus supa,tai jau tikrai.Ir kad užimamos pareigos arba turtinė padėtis daro žmogų arogantišku,tampa vos ne aksioma.Ir tikra yra tai,kad kiek bebūtų kalbama šiame forume apie meilę,tikrąją,gyvąją,tai ir telieka tik žodžiai.Ne visiems tai būdinga,bet kartais šypsena pradingsta,kuomet pasakai,kas esi ar ko norėtum.Taigi,naudos beieškantiems materialinės ir gavus jos per mažai,sielos vožtuvėlis užsidaro ir atsiveria tik tada,kuomet piniginė papilnėja.Ir ar jau tikrai tas vožtuvėlis atsiveria,kaip manot?...Tai ne komentaras ir netaikau to niekam asmeniškai.Likite ramybėje ir meilėje,toje Tikroje.Nemanau,kad mylinčiam Tėvui reikia tokios,tariamai atsivėrusios sielos,kuri palieka užnugaryje...ką palieka,patys ir pamąstykit.Bent jau aš tai žinau.Visoarunas
2009-03-10 10:26:22
Miela Rita, nėra didesnės ir mažesnės tiesos. Tiesa yra viena. Taip vadinama "didesnė" tiesa neturi prieštarauti "mažesnei" tiesai, nes kitaip viena iš jų yra MELAS.
Beje, norėčiau Tavo nuorodos, kur NT yra kalbama apie Pagalbininką, sudominai.
*
Sveikas rimantai, žmogus nėra TIK kūnas. Tačiau pasakyk man, kodėl anot tavęs žmogui reikėtų "pakilti VIRŠ gamtos" dar būnant materialame kūne? KODĖL?
Jonas
2009-03-09 18:32:44
Esme yra tame, kad mes visi esame to pacio Tevo vaikai, o mano pasakymas buvo nuosirdus ir tikras, kad toje baznycioje, kurioje buvau, zmones patiketu, kad Tevas kalbeti gali, tik musu sito niekas nemokino. Tada noriu paklausti taves, kuris esi bailus ir sugebi parasyti <ritai>, kas pazadinis ir kur zmones isgirs Tiesa, jei tie kurie save vadina dvasiskiais neigia didesne tiesa ir mato tik NT, kurio taip pat nera perskaite atidziai. Gal nori pasakyti, jei to seminarijoj neuzdave, tai ir neegzistuoja. Ju cia taip pat yra po teletabiskais vardais. Jie turetu buti pirmieji, kad pristatytu UK knyga ir JEZUS KRISTUS "Kalbu jums vel" sakyklose. As pati platinu Jezaus apreiskima sekmadieniais ir ta darau be klebono "palaiminimo". Ir jau zinau ir patyriau, kad tuo kuo pasidalini su kitais pazadina sielas, nes tada Minties Derintojui yra lengviau veikti. Viena moteris JK "Kalbu jums vel" paeme, bet po kurio laiko grazino ir pasake man "Taip reikia". Bet ji man karts nuo karto skambino ir uzduodavo klausimu, as jai jau galiu pateikti daugiau, nei Biblija ar NT. Kas man buvo idomu, ji net neskaiciusi sito apreiskimo masto kaip ji jau zinotu. Praejusi sekmadieni paskambino, kalbejom daug ir pries atsisveikinant ji man pasake:"Kai susitiksim, noreciau kad jau ateitum su knyga" Kodel ji paprase knygos? Ji taip pat buvo ta diena baznycioj. Ji suprato, kad tuo kuo gyvenu nebijau dalintis su kitais. Ir situacija koplikuoja tik tie, kurie nenori pazinti didesnes tiesos, nes taip gyventi yra lengviau.
rita
2009-03-05 00:52:26
Nelabai čia pas Algimantą aišku - Dievas ir Tėvas tas pats asmuo, ar jie yra skirtingi asmenys?
Gal tikrai gerai būtų vieną kartą išsiaiškinti, nes dabar tai visiškai nesuprantama situacija.
O gal Algimanto supratimu Dievas yra beasmenis?
Būčiau dėkingas už paaiškinimą.
bičiulis
2009-03-04 13:14:24
Ar visa, ka cia pasakoji, nesugalvojai, rita ir nors ir geriausiu ketinimu vedama, nemeluoji? Ar tikrai esi sazininga, vaizduodama kuniga dideliu vaidmainiu? Juk toki klausima gali uzduoti tik nuosirdus tiesa pazistantis zmogus turintis teigiama atsakyma arba didelis klastunas,samoningai siekiantis nuvilti zmones, labiau panasu i tiesa, kad situacija sukompiliavai ir pateikei neadekatu vaizda.
ritai
2009-03-04 12:17:07
rimantai, tavo pasisakymuose man niekaip nepavyksta įžvelgti nei meilės, nei palaimos, o tik keistus įtarinėjimus ir nervingumą. Galbūt nemoku pastebėti, atleisk.
Jonas
2009-03-04 08:54:14
Kazkaip naturaliai iseina, kada tik beskaitau pasisakymus, visada jaucia savo vidum, kad vieni gaivina siela, o kiti kazkaip apvelia viska. Algimanto mokymai duoda labai daug aiskumo ir susivokimo, lyg pasitikrinimo tarp esamu ziniu ir pridedant naujus suvokimus. Gerai apmastant, isplecia Dievo Kaip TEVO supratima. Pries kelias savaites bunant kataliku baznycioj ir klausant skaitiniu, kurie yra is NT labai aiskai jautes, kad yra kalbama apie Minties Derintoja, ten jis vadinamas Pagalbininku. Bet nei vienas zmogus, manau, kuris neskaite UK negali atpazinti tu tiesu. Po to klebonas sake pamoksa... ir paklause zmoniu:"Ar jus noretumet girdeti Dieva kalbant jums?" Ten buvo apie simtas tikinciuju. Kas kaip vieni garsiau kiti tyliau pasake taip. Pamokslautojas patikino, kad Dievo girdeti jus negalit ir tese, kad Dievas kalba per zmoniu darbus, rankas... Zinodama didesne Tiesa pasijauciau, kad turiu dabar ir tuoj pat pazadinti sita "mieganti" zmoniu buri ir susukau is baznycios galo: "NETIESA, NETIESA KLEBONE, NETIESA." Klebonas sutriko neilgam ir tese toliau, kas man pasirode, senu ziniu perkratyma ir tiek. Zmones suregavo.
Skaitydama sita mokyma suvokiu klebona, nes jam DIEVAS yra abstrakcija, o kaip MYLINCIO TEVO nepazista, o juk abstrakcija kalbeti negali, tik asmuo.
Dekoju Algimantui uz mokymus ir pastovias maldas. Aciu. Jos tikrai daro "stebuklus".
rita
2009-03-04 11:34:17
Kaip tik neseniai turėjau progos truputį pamąstyti apie panašią temą. Dabar, perskaitęs Algimanto temą, panorau truputį pasidalinti.
Visų pirma, manau, žmogus linkęs susisteminti ir schematizuoti, katalogizuoti, ieškoti ryšių, priežasčių ir dėsningumų, suteikti vardus, pavadinimus.
Lygiai ta pati pakraipa matosi paskaičius UK arba paklausius Algimanto. Šis civilizuoto žmogaus bruožas yra suprantamas ir pasikartojantis tiek per civilizacijos istoriją, tiek per įvairias religijas ir kultus. kuo žmogus daugiau pažįsta ar tariasi pažįstąs, tuo daugiau jis turi darbo visa tai susisteminti.
Apskritai paėmus, visas šis susisteminimas yra smegenų veiklos produktas. Kiek tai duoda naudos ir kiek žalos civilizacijai - tai kitas klausimas. Geriau pakalbėkime, kaip tai įtakoja ir formuoja religinį žmogų, kokį ryšį su Dievu formuoja visa susisteminančios žmogaus smegenys.
Nors Algimantas akcentuoja tiesioginį dvasinį ryšį, o smegenis nuvertina iki materijos lygio, tačiau turiu pastebėti, kad tiesioginio dvasinio ryšio pobūdis tiesiogiai ir labiausiai priklauso nuo tų pačių smegenų veiklos. Jei smegenys sugeneruoja įvaizdį "tėvas", reiškia bus tėvas, jei "motina", tai motina, ir taip toliau. Atsivėrimas ir priėmimas irgi labiausiai priklauso nuo smegenų veiklos. Gyva siela be smegenų ir yra siela be smegenų. Algimantas nesuregztų nei sakinio, nei žodžio, nei garso, nei mintelės, jei neveiktų jo smegenys.
Einam toliau. Smegenys sugeneruoja įvaizdį "dievas". Žmogus nelabai žino, kas tai yra, kaip sako Algimantas - dvasia, energija, kosmosas, gamtos jėgos, paslaptinga galia? Pamažu iš to susiformuoja įvaizdis "kūrėjas". Kokį santykį tai formuoja? Kūrėjo ir kūrinio. Žmogus jaučia, kad jis yra kūrinijos dalis, tačiau kūrėjas jam yra paslaptis. Tas paslapties elementas yra labai svarbus, nes žmogus linkęs bijoti ir garbinti tai, ko nepažįsta. Paskui plečiantis pažinimui, žmogus atranda paaiškinimus daugeliui dalykų, kuriuos jis laikė paslaptimi, ir Dievo kaip paslapties įvaizdis pasikeičia. Žmogus pradeda nebijoti ir nebegarbinti gamtos jėgų, Dievas pradeda atrodyti draugiškas, vystantis socialiniams ryšiams, ir instinktus keičiant ar papildant aukštesniems jausmams, išsivysčius meilės jausmui, Dievui suteikiamas ir "tėvo" įvaizdis. Tėvas yra įvaizdis, kaip ir motina, ar brolis, ar sesuo. Tai yra mylimo ir mylinčio, gyvybę suteikiančio ASMENS įvaizdis. Viskas tvarkoj. Toliau pagal šį įvaizdį formuojamas vaiko ir tėvo santykis. Jei šio įvaizdžio nebūtų, nebūtų ir santykio.
Šiaip jau turiu pasakyti, kad Dievo kaip mylinčio tėvo įvaizdis buvo pradėtas formuoti ne Jėzaus laikais, o dar Senajame testamente. Jėzus tik savo asmeniu ir savo mokymais tai įtvirtino, ir būtent tai, kad Tėvas yra visų, ne tik žydų, bet ir pagonių. Iki šios vietos viskas yra gerai.
Toliau - kas atsitinka atradus "tėvą savyje"? Įtvirtinus šį įvaizdį, pasikeičia tavo ir Dievo santykis. Jis pasikeičia ryškiai. Tačiau kaip? Atradus "tėvą savyje", žmogus NUSTOJA JAUSTIS DIEVO VAIKU pilnutine prasme. Jis "suauga", tiksliau, pasijaučia suaugęs, ir geriausiu atveju tampa suaugusiu vaiku, o suaugusio vaiko santykis su tėvu yra visai kitoks negu mažo vaiko. Suaugę vaikai patys tampa tėvais. Mažas vaikas neieško tėvo ar mamos savyje, jis ieško jų ŠALIA savęs. Neaiškinsiu smulkiai kaip jis tai daro, jūs visi galite įsivaizduoti. Visai nesvarbu tam vaikui, koks yra saulės spindulių veikimo principas, ar mamos ar tėčio "veikimo" principas. Svarbu, kad jis jaustų, kad mylinti mama ar tėtis yra kažkur šalia ir jis tada bus saugus. Kažkoks šventasis yra pasakęs: "Mylėk Dievą, bet neklausk, kur jis gyvena."
Taigi vaiko santykyje su Tėvu visada yra tas paslapties elementas. Vaikas nežino, tačiau jis pasitiki. Šis elementas ir nusako pagrindinius vaiko ir tėvo ryšio požymius - tėvo viršenybės pripažinimą, priklausomybės, pasitikėjimo, tikėjimo ir meilės. Nes tikroje meilėje visada yra paslapties.
Dar grįškim prie smegenų. Kūdikio smegenys turi panašiai ląstelių kiek ir suaugusio, tačiau jų tarpusavio ryšiai yra nesusiformavę. Vaikui augant, jos vystosi ne dauginantis ląstelėms, kaip kiti organai, o būtent formuojantis smegenų ląstelių tarpusavio ryšiams. O tuos ryšius ir formuoja aplinka, atitinkamai. Štai kodėl labai svarbu mažam vaikui suteikti palankią ir meilės pripildytą aplinką, nes kai kurie pakitimai vyksta tik tam tikru metu ir gali būti negrįžtami. Pavyzdžiui, vaiko rega formuojasi pirmą pusmetį. Jei, tarkim, jis per tą laiką būtų tamsoje ar prieblandoje ir neišmoktų normaliai matyti, vėliau jis būtų aklas ar silpnaregis visą gyvenimą.
Man tai primena (o iš tikrųjų taip ir yra) ir žmogaus dvasinio formavimosi procesą. Mumyse yra visos užuomazgos, ir tie ryšiai, kuriuos mes stimuliuojam, stiprėja, o kurių nenaudojam - neveikia arba apmiršta. Taip atsiranda ir įvairios priklausomybės, polinkiai bei prisirišimai, tiek geros, tiek blogos.
Beje, vaikas pradeda meluoti tėvams maždaug nuo šešerių metų amžiaus, iki tol nelabai moka, arba ne meluoja, o fantazuoja. Minties derintojo įtaka, blogas tėvų pavyzdys ar tik šiaip smegenų ryšių formavimosi etapas?
Dar beje apie kančią ir skausmą. Algimantas teigia, kad tasai tėvo kelias visiškai eliminuoja kančią ir skausmą iš gyvenimo, o palieka tik palaimą ir meilę. Drįsčiau ginčytis. Viskas priklauso nuo to, kaip tu priimi tą kančią ir skausmą. Visa kas gyva, funkcionuoja cikliškai, ir gamta visa yra tokia, ir žmogus, be abejo. Ir laimingi yra tie, kurie su tuo susitaiko ir prisitaiko, o ne bėga ar kovoja. Nes susikūrus nerealius lūkesčius ir atėjus krizei, gali būti labai liūdna.
Jonas
2009-03-03 19:40:18
O ką tu geriausiai moki Jonai , kaip ne ginčytis. To ko tu nepatiri ir nenori patirti tu ginčyji. Bet ką kas neatitinka tavosios sampratos. Bet ar tiesa gimsta ginčuose.Ar žmogus tikrai tik gamtos dalis ir nieko daugiau. Ir kaip gamtos dalis turi susitaikyti ir prisitaikyti.Na šito jis buvo visą laiką mokomas o ir toliau tebemokomas, kad turėtų paklusti ir susitaikyti. Nėra didelė paslaptis kas šito jį tebemoko tame tarpe ir tu kaip ištikimas tos organizacijos tarnas Jonai.Ar žmogus tik kūnas kuris tikrai yra daugiau elektrocheminis fizinis ir tikrai yra gamtos dalis.O gal žmogus yra kažkas daugiau ir gali pakilti virš gamtos dar būdamas materialiam kūne.Ar yra sakoma , kad Tėvo kelias yra bėgimas ir kova ,atvirkščiai yra sakoma , kad nei bėgimo nei kovos nelieka, o lieka tik meilė ir palaima.
rimantas ( Kaunas )
2009-03-03 21:03:38
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]