Forumas: temos peržiūra
Pamilkime Dievą Tėvą ir tapkime Jo Kūrinijos piliečiais
MIELI ŽMONĖS , DAUGELIS IŠ JŪSŲ DALYVAUDAMI SAVO DVASINGUMO KĖLIMO DISPUTE , MAŽAI KĄ ŽINOTE APIE CENTRINĘ DIEVYBĘ . ALGIMANTAS RAŠO NUSTABIUS RAŠINIUS , BET DAUGELIS MEGSTA VISKAM PRIEŠTARAUTI.
AŠ ČIA PAĖMIAU CITATAS IŠ URANTIJOS KNYGOS , APIE DIEVĄ TĖVĄ . PRAŠYČIAU ĮDĖMIAI PERSKAITYTI , NET IR DAUG KARTŲ , NES TAI YRA NEMIRTINGA TIESA APIE DIEVĄ TĖVĄ , KŪRINIJĄ IR ŽMOGAUS VIETĄ , ŠIOJE KŪRINIJOJE . TAI KAS ČIA PARAŠYTA , YRA DAUGIAU NEGU NUOSTABU , TAI AUKŠČIAUSIO LYGIO , DIEVIŠKOSIOS DVASIOS , FILOSOFINIS - DVASINIS APRAŠYMAS . GAL JUMS KILS NORAS VISU TUO SUSIŽAVĖTI IR GERIAU SUPRASTI .
VISUOTINĮ DIEVĄ TĖVĄ
VISUOTINIS Tėvas yra visos kūrinijos Dievas, visų daiktų ir būtybių Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmiausia galvokite apie Dievą kaip apie kūrėją, tada kaip apie kontrolierių, ir galiausiai kaip apie rėmėją. Tiesa apie Visuotinį Tėvą buvo pradėjusi aušti tada, kada pranašas sakė: “Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą.” Tiktai samprata apie Visuotinį Tėvą – vieną Dievą vietoje daugelio dievų – įgalino mirtingąjį žmogų suvokti Tėvą kaip dieviškąjį kūrėją ir begalinį kontrolierių.
Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangus ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas.”
Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.
Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Visatos Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.
Tuose pasauliuose, kuriuose vienas iš Rojaus Sūnų gyveno savęs padovanojimo gyvenimą, Dievas paprastai yra žinomas kokiu nors vardu, kuris pažymi asmeninį ryšį, švelnią meilę, ir tėvišką atsidavimą. Jūsų žvaigždyno būstinėje Dievą vadina Visuotiniu Tėvu, o jūsų vietinės apgyvendintų pasaulių sistemos skirtingose planetose jis yra žinomas įvairiais vardais, tokiais, kaip Tėvų Tėvas, Rojaus Tėvas, Havonos Tėvas, ir Dvasinis Tėvas. Tie, kurie pažįsta Dievą per Rojaus Sūnų įsikūnijimų apreiškimus, galiausiai pasiduoda tvarinio-Kūrėjo asociacijos jaudinančiam sentimentaliam apeliavimui ir Dievą vadina “mūsų Tėvu.”
Dievas yra pirminė tikrovė dvasios pasaulyje; Dievas yra tiesos šaltinis proto sferose; Dievas apgaubia viską per visas materialias valdas. Visoms sutvertoms protingoms būtybėms Dievas yra asmenybė, o visatų visatai jis yra amžinosios tikrovės Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dievas nėra panašus nei į žmogų, nei į mašiną. Pirmasis Tėvas yra visuotinė dvasia, amžinoji tiesa, begalinė tikrovė, ir tėviška asmenybė. Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu.
Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.
Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana.
Teoriškai jūs galite galvoti apie Dievą kaip apie Kūrėją, ir jis yra asmeninis Rojaus ir tobulumo centrinės visatos kūrėjas, bet visas laiko ir erdvės visatas yra sukūręs ir organizavęs Sūnų Kūrėjų Rojaus korpusas. Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. Nors Tėvas asmeniškai evoliucinių visatų nekuria, bet jis tikrai kontroliuoja didelę dalį jų visatos ryšių ir kai kuriuos jų fizinės, protinės, ir dvasinės energijos pasireiškimus. Dievas Tėvas yra Rojaus visatos asmeninis kūrėjas ir, susivienijime su Amžinuoju Sūnumi, visų kitų visatų asmenių Kūrėjų sutvėrėjas.
“Dievas yra dvasia.” Jis yra visuotinis dvasinis buvimas. Visuotinis Tėvas yra begalinė dvasinė tikrovė; jis yra “suverenus, amžinas, nemirtingas, nematomas, ir vienintelis teisingas Dievas.” Nors jūs ir esate “Dievo palikuonys,” bet jūs neturite galvoti, jog savo forma ir fizine išvaizda Tėvas yra toks pat, kaip jūs, kadangi apie jus yra sakoma, jog esate sukurti “pagal jo atvaizdą” – jūsų viduje gyvena Paslaptingieji Pagalbininkai, atsiunčiami iš jo amžinojo buvimo centrinės gyvenamosios vietos. Dvasinės būtybės yra realios, nežiūrint to, kad jos yra nematomos žmogiškosioms akims; nors jos neturi materialaus kūno ir kraujo.
Sakė senovės išminčius: “Žiūrėkit, jis eina šalia manęs, o aš jo nematau; jis taip pat praeina, bet aš jo nejaučiu.” Mes galime nuolat matyti Dievo darbus, mes galime labai gerai sąmoningai suvokti jo didingo elgesio materialius įrodymus, bet mes tikrai retai kada iš tikrųjų galime pažvelgti į jo dieviškumo matomą pasireiškimą, net negalime pastebėti žmoguje gyvenančio jo atsiųstos dvasios buvimo.
Visuotinis Tėvas yra ne dėl to nematomas, kad jis slepiasi nuo žemų tvarinių, kurie turi materialius apribojimus ir ribotus dvasinius sugebėjimus. Šita padėtis yra daugiau tokia: “Jūs negalite matyti mano veido, nes nė vienas mirtingasis negali matyti manęs ir gyventi.” Nė vienas materialus žmogus negalėtų matyti dvasinio Dievo ir išsaugoti savo mirtingą egzistenciją. Prie dieviškosios asmenybės buvimo šlovės ir dvasinio nuostabumo neįmanoma priartėti dvasinių būtybių žemesniosioms grupėms arba materialių asmenybių bet kokiai kategorijai. Tėvo asmeninio buvimo dvasinis spindėjimas yra tokia “šviesa, prie kurios negali priartėti nė vienas mirtingasis žmogus; kurios nematė arba negali matyti nė vienas materialus tvarinys.” Bet nebūtina matyti Dievą materialaus kūno akimis tam, kad pamatytum jį sudvasinto proto įtikėjimo matymu.
Visuotinis Tėvas savojo aš dvasine prigimtimi iki galo dalinasi su savo kartu egzistuojančiu Rojaus Amžinuoju Sūnumi. Tiek Tėvas, tiek Sūnus tokiu pačiu būdu visuotine ir amžinąja dvasia visiškai ir be apribojimų dalinasi su bendrai su jais veikiančia lygiaverte asmenybe, Begaline Dvasia. Dievo dvasia yra, jame ir iš jo paties, absoliuti; Sūnuje ji yra beribė, Dvasioje, visuotinė, ir juose visuose ir iš jų visų, begalinė.
Vidiniame žmogaus patyrime, protas yra sujungtas su materija. Toks su materija sujungtas protas negali išlikti po mirtingojo mirties. Išlikimo metodą sudaro tie žmogiškosios valios suderinimai ir tos mirtingojo proto transformacijos, kurių dėka toks Dievo-sąmonės intelektas palaipsniui tampa dvasios mokomu ir galiausiai dvasios vedamu. Šita žmogiškojo proto evoliucija nuo asociacijos su materija iki dvasinės sąjungos sukuria mirtingojo proto potencialiai dvasinių fazių transmutavimą į nemirtingos sielos morontines realybes. Mirtingas protas, paklusdamas materijai, turi lemtį tapti materialesniu ir dėl to galiausiai patirtų asmenybės išnykimą; protas, atsidavęs dvasiai, turi lemtį tapti dvasingesniu ir galiausiai pasiekti vienumą su išliekančia ir vadovaujančia dieviškąja dvasia ir šitokiu būdu pasiekti asmenybės egzistencijos išlikimą ir amžinybę.
Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.
Mirtingųjų fiziniai kūnai yra “Dievo šventovės.” Nepaisant to, jog Suverenūs Sūnūs Kūrėjai priartėja prie savo apgyvendintų pasaulių tvarinių ir “patraukia visus žmones prie savęs”; nors jie “stovi prie” sąmonės “durų” ir “beldžiasi” ir jaučia palaimą įeiti pas visus tuos, kurie “atvers savo širdies duris”; nors iš tikrųjų egzistuoja šita artima asmeninė komunija tarp Sūnų Kūrėjų ir jų mirtingųjų tvarinių, nepaisant šito, mirtingieji žmonės turi iš paties Dievo kažką, kas realiai gyvena juose pačiuose; jų kūnai yra šito kažko šventovės.
Kada jūs viską užbaigiate žemai čia, kada jūsų kelias yra nueitas laikinojoje formoje žemėje, kada jūsų išmėginimų kelionė materialiame kūne yra užbaigta, kada ta dulkė, kuri sudaro mirtingojo tabernakulį, “sugrįžta į žemę, iš kurios atėjo”; tada, taip yra apreiškiama, ta viduje gyvenanti “Dvasia tikrai sugrįš pas Dievą, kuris ją suteikė.” Šitos planetos kiekvienoje mirtingoje būtybėje gyvena Dievo fragmentas, dieviškumo neatskiriama dalis. Ji dar nėra jūsų pagal nuosavybės teisę, bet suplanuotai numatyta, kad ji būtų vienu su jumis, jeigu jūs išliksite po mirtingosios egzistencijos.
PETRAS
2009-03-15 14:38:51
Komentarai
Mielas Tomai, apie reinkarnaciją yra atskira tema mūsų Forume, susirask ją ir susipažink su jau vykusia diskusija. Jeigu tau bus kas neaišku ir po to, tada ir klausk TOJE TOMOJE.Telydi tave ramybė.
Su obrliška meile,
Algimantas
2009-04-30 08:56:24
Petras uzsimine apie reinkarnacija,tai paklausiu...man teko skaityt kad reinkarnacija NERA priverstinis sielu ''prasukimas'' zemei.Siela pati pasirenka grizti i zieme,kad ismoktu kazka.Jj tariasi su dvasiniu vadovu,jie kartu pasirenka viska iki smulkmenu,net akiu spalva busimo isikunujimo.Pagal mane nieko cia blogo.bet
Jus visi tiesiog iki samones netekimo pries reinkarnacija,kad ji tipo jei ne isgalvotas tai butinai blogas dalykas.Ar as kazka nepagaunu,kazka nezinau ar nesuprantu?..Aciu
Tomas
2009-04-29 22:27:10
Rytoj , Verbų sekmadienis , tai diena , kai mūsų Visatos Kūrėjas Jėzus Kristus , savo žemiško gyvenimo metais , atvyko į Jeruzalę su gausia palyda savo mokinių . Jeruzalės gyventojai džiaugsmingai pasitiko mūsų Viešpatį , vieni skynė palmių šakas ir klojo po kojomis Jėzui Kristui ir Jo mokiniams , kiti klojo savo švarkus ir skaras po kojomis . Ši garbė išreikšta žmonių širdžių ir protų , prieš daugiau kaip du tūstančius metų Jeruzalės mieste , tepasilieka mumyse , kaip vienintelis moralus ir dieviškas žmogiškojo proto proveržis . Vėliau jau , ketvirtadienį , prasidėjo katstrofa žmonių protuose ir širdyse , nes jie nebežinojo ką bedarą .
Tačiau , jums mielieji , noriu pateikti mūsų Viešpaties žemiško gyvenimo vieną epizodą , kuris parodo kokią galią , meilę ir gailestingumą išliejo mūsų Viešpats , Kapernaumo mieste ant šimtų nelaimėlių ir sergančiųjų .
ŠTAI EPIZODAS IŠ JĖZAUS KRISTAUS GYVENIMO ( URANTIJA - 145 dokumentas , 1632 puslapis )
Tuoj po saulėlydžio, kai Jėzus ir apaštalai vis dar sėdėjo prie vakarienės stalo, Petro žmona išgirdo balsus priekiniame kieme ir, priėjusi prie durų, pamatė paprastų ligotų žmonių besirenkantį didžiulį būrį, ir kad kelias iš Kapernaumo buvo pilnas tų, kurie ėjo ieškoti pagijimo iš Jėzaus rankų. Pamačiusi šį reginį, ji iškart nuėjo ir pranešė savo vyrui, kuris tą persakė Jėzui.
Kada Mokytojas iš Zabediejaus namų išėjo per priekinį įėjimą, tada jo akys išvydo daugybę ligonių ir luošų žmonių. Jis žvelgė beveik į vieną tūkstantį nesveikų ir kenčiančių žmogiškųjų būtybių; bent jau toks buvo skaičius asmenų, susirinkusių prieš jį. Nevisi atėję buvo nesveiki, kai kurie buvo atėję tam, kad padėtų savo mylimiesiems, besistengiantiems užsitikrinti pagijimą.
Šitų nesveikų mirtingųjų vaizdas, vyrai, moterys, ir vaikai, kenčiantys didele dalimi dėl klaidų ir blogų poelgių, kuriuos padarė jo paties visatos administracijos Sūnūs, kuriais jis pasitikėjo, ypatingai sujaudino Jėzaus žmogiškąją širdį ir metė iššūkį šito geranoriško Sūnaus Kūrėjo dieviškajam gailestingumui. Bet Jėzus gerai žinojo, kad jis niekada negalėtų sukurti stipraus dvasinio judėjimo ant grynai materialių stebuklų pamatų. Jo nuosekli politika būtent ir buvo susilaikyti nuo savųjų kūrėjo išskirtinių teisių demonstravimo. Nuo pat Kanos epizodo jo mokymo nelydėjo jokie viršgamtiniai ar stebuklingi dalykai; ir vis tik, šitokia nesveikųjų gausybė sugraudino jo kupiną užuojautos širdį ir labai stipriai apeliavo į jo supratingą meilę.
Balsas iš priekinio kiemo sušuko: "Mokytojau, pasakyk tą žodį, sugrąžink mums sveikatą, išgydyk mūsų ligas, ir išgelbėk mūsų sielas." Vos tik šitie žodžiai buvo ištarti, serafimų, fizinių kontrolierių, Gyvybės Nešėjų, ir tarpinių būtybių gausi palyda, kuri visada lydėdavo šitą įsikūnijusį visatos Kūrėją, pasirengė veikti su kuriančiąja galia, jeigu tiktai jų Valdovas duotų ženklą. Tai buvo viena iš tų akimirkų per Jėzaus žemiškąją karjerą, kada dieviškoji išmintis ir žmogiškoji užuojauta buvo taip persipynusios Žmogaus Sūnui ieškant sprendimo, kad jis pagalbos kreipėsi į savojo Tėvo valią.
Kada Petras meldė Mokytoją atkreipti dėmesį į jų pagalbos šauksmą, tada Jėzus, žvelgdamas žemyn į nesveikųjų minią, atsakė: "Aš atėjau į šitą pasaulį, kad atskleisčiau
--------------------------------------------------------------------------------
[1633]▼
Tėvą ir įkurčiau karalystę. Dėl šito tikslo savąjį gyvenimą aš gyvenau iki šitos valandos. Todėl, jeigu tai būtų valia To, kuris pasiuntė mane, ir jeigu tai neprieštarautų manajam atsidavimui skelbti dangaus karalystės evangeliją, tai aš norėčiau matyti manuosius vaikus išgydytus – ir – " bet tolesnius Jėzaus žodžius nustelbė didžiulis sambrūzdis.
Jėzus atsakomybę dėl šio sprendimo išgydyti buvo perdavęs savojo Tėvo valiai. Akivaizdu, jog Tėvo valiai tai nesukėlė jokių prieštaravimų, nes, vos tik Mokytojo žodžiai buvo ištarti, kai dangiškųjų asmenybių asamblėja, tarnaujanti vadovaujama Jėzaus Personalizuoto Minties Derintojo, ėmė galingai veikti. Toji milžiniška palyda nusileido į šitą margą nesveikų mirtingųjų minią, ir per akimirksnį 683 vyrai, moterys, ir vaikai atsikratė negalavimų, buvo tobulai išgydyti nuo savo visų fizinių ligų ir kitokių materialių sutrikimų. Tokia scena žemėje buvo pirmą ir paskutinį kartą. Ir tiems iš mūsų, kurie ten dalyvavo ir pamatė šitą kuriančiąją išgydymo bangą, iš tikrųjų tai buvo jaudinantis reginys.
Linkiu visiems meilės ir ramybės .
PETRAS
2009-04-04 21:28:54
Nebūkite drungni , nes AŠ jus išspjausiu , berods , taip yra parašyta Šv. Rašte apie tikėjimą , kai žmogus pasyviai save įprasmina dvasiniame augime ir įtikėjime į Dievo Tėvo veikimą.
Šiandiena toks pasyvus tikėjimas Dievo Tėvo veikimu yra nulemtas krikščioniškojo Dievo ir Sūnaus sutapatinimu , kai visa kosminė Kūrinija sutalpinama aplink Žemės planetą . Ne paslaptis , kad dar milijonai tikinčiųjų tiki , kad Saulė sukasi apie Žemę , o kad mes esame kompaktiška Saulės sistema , su aštuoniomis planėtomis ir skriejame milžinišku greičiu į kosminę erdvę , tai dar milijonų milijonams tai yra negirdėta ,,pasaka'' .
O kur dar moderniškoji reinkarnacija , apvertusi aukštyn kojomis sielų evoliucija iš dangiškų morontinių pasaulių į Žemės orbitą . Čia sielos , pagal reinkarnacijos teoriją , prasukamos žemiškoje gimimų ir mirčių karusėlėje , tuo išeleminuojant Dievo Tėvo vaidmenį į žmogiškos sielos , kaip asmenybės formavimasi . Žmogus paliekamas už dievybių borto ir lieka vienas su savo laiveliu ir nuodėme sticijų vandenyno šėlsme .
Visose aukščiau paminėtose teorijose , žmogus yra atskirtas nuo dvasinio pasaulio , o baisiausia tai , kad atskirtas nuo visos Kūrinijos Centro , tai yra nuo Dievo Tėvo namų Rojaus ir visos Rojaus Šv. Trejybės . Žmogus yra apsuptas dogminių teorijų ir nušalintas visu savo protu nuo Dievo Dvasios veikimo . Žmogus paliktas su nudėme ir pasyviu protu . Protas yra nušalintas nuo tikėjimo ir įtikėjimo .
Pažiūrėkite ką šiandiena demonstruoja Povilas , Zilbermanas ir dar kai kas . Jie net nenori suvokti , kad Dievo Kūrinija , tai ne tik bažnyčia ar meditacija su savo mintimis , bet , kad tai stulbinančio dydžio kosminių visatų , galaktikų ir žvaigždynų Kūrinys , kuriame , tokių kaip mes , jau seniai gyvena milijardų milijardai . Ir šie milijardai besivystančių mirtingų esybių , panašių į mus , taip pat tiesia rankas ir savo protus į visos Kūrinijos CENTRĄ IR PIRMĄJĮ ŠALTINĮ , kad turėtų amžiną gyvenimą ir per įtikėjimą į amžiną gyvenimą pasirinktų Rojaus kelia , Dievo Tėvo atpažinimo kelią .
Todėl , kai aš skaitau tokių ir panašių žmonių rašinius - tiesiog norisi verkti iš sielvarto , kad taip mažai žmonių nori dvasiškai tobulėti . Nes dauguma , o jų milijonai , apsiriboja savo kiemu ir daržu ir nenori pakelti akių aukščiu , virš horizonto , bent jau į fizinę mūsų visatą ( Paukščių Taką ) , kad bent jau gimtų noras savo sielai auginti sparnus . Ne tam , kad galėtų skraidyti po šaltą kosmminę erdvę , ne tam , bet tam , kad mūsų sielų sparnai kurtų mūsų protuose sparnuotas mintis , kurios savo ruožtu , džiugintų ir skatintų mūsų sielų augimą .
Dar noriu pridurti šiek tiek minčių , tiems asmenims - besižavintiems reinkarnacijos teorijomos. Ši plačiai plintanti sielų reinkarnacijos teorija , tarp žemės ir dangaus yra tolimas aidas Liuciferio plano , kuris prieš 200.000 metų norėtas įgyvendinti žmogiškosioms sieloms . Buvo pasipriešinta prieš Dievo kvietimą visai Kūrinijai : ,, Būkite tokie tobuli , net ir taip , koks AŠ ESU tobulas''. Šio , mūsų sistemos tuometinio valdovo planas buvo labai supaprastintas . Užtenka , atseit , ir vietinio sielų prasukimo , mūsų VETINĖJE VISATOJE , kam dar tie žmogiškų sielų keliai į Rojų ? Tegu viskas čia sukasi , nes mes ir esame tie dievai , kuriems žmonės turi lenktis ir tikėti .
Štai šie mokslai , kaip tolimas aidas , buvusio dangaus maištaujančių dvasių pasekmė , nusėdo į Himalajų ir Indijos tarpukalnių civilizacijos protus prieš 10.000 metų ir pasiliko Vedose ir panašiuose rąštuose . Vėliau viskas , perrašinėjant , vis buvo gražinama ir grąžinama , kol išsivyste į šiuolaikinę vos ne mokslinę ir religinę teoriją . Tai tiek .
Branginkite , brangieji žmonės tas žinias , kurias gaunate iš mūsų gerb. Algimanto . Jis tikrai mato šviesą tunelio gale ir žino ką rašo ir ką kalba . Reikia tiesiog gerai įsiklausyti , ir tavo gyvenimas pasikeis kaip stebūklų lazdele mostelėjus . Tereikia panorėti keistis pačiam.
PETRAS
2009-04-03 21:31:44
Taip,skaitant apie mūsų ir visos Kūrinijos TĖVĄ,širdį užlieja šilumos banga,bet tuojau pat pagalvoji,kaip mažai JIS yra prisimenamas ir,kaip buvo skaudu JO,Rojaus Sūnui,Nebadono Visatos Valdovui,mūsų planetoje žinomam Jėzaus iš Nazareto vardu,kada mokiniai ir apaštalai nesuprato jo mokymų ir tikrosios misijos-APREIKŠTI TĖVĄ;dar daugiau,mylimi Jėzaus apaštalai,ir mokiniai,pasidavę euforijai suklaidino savo pasekėjus;šita klaida tęsesi jau du tūkstančius metų, ir toliu sujaugdama žmonių protus.
Su meile
IRENA
2009-03-15 16:09:04
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]