Forumas: temos peržiūra
Savižudybė
kai kas sako,kad po jos nebelieka jokios vilties islikti ir eiti link rojaus.manau,kad yra kitaip-tevas per daug mus myli mums nesuvokiama meile,kad atstumtu net ir taip zemai puolusi sunu.visdelto,nemanau,kad pabegimas nuo zemisku problemu nesukelia jokiu pasekmiu anapus.mes prarandame labai daug-musu kopimas dvasines karjeros laiptais suleteja ir stipriai komplikuojasi
arunas
2005-11-30 20:25:21
Komentarai
Mielas Arūnai, tu esi teisus, kad Tėvas yra toks gailestingas, jog kiekvieną, kuris Jį myli ir kuris Jam tarnauja ne kaip tarnas, bet kaip SŪNUS, suteikia prisikėlimą jau trečiąją dieną po mirties. Tie, kurie nusižudo gali turėti visokių motyvų dėl tokio savo valia pasirinkto išėjimo. Bet jeigu ir jų širdyje buvo Tėvas, nors ne taip stipriai jaučiamas, prišingu atveju jis nebūtų nusižudęs, ir jis bus prikeltas. Bet meilė tokiam mirtingajam yra vis vien tokia pati, kaip ir tienms, kurie mirė natūralia mirtimi. Problema yra kita. Kiekvienas veiksmas turi priežastį ir pasekmę. Savižudybė taip pat turi priežastį ir pasekmę. Ir po prisikėlimo. Tai nereiškia, kad tas mirtingasis vėl atsidurs tokioje pačioje padėtyje. JIs tiesiog atsibudęs, ir kada jam Minties Derintojas, Tėvo dvasia, gyvenanti mirtingojo prote, po prisikėlimo sugrąžins mirtingojo atmintį, ne visą, bet tik su tais patyrimais, kurie turėjo prasmės charakterio ugdymui, šitam naujai pridsikėlusiajam bus priominta ir jo išėjimo iš Urantijos būdas, kokš tas mirtingasis pasirinko. O tai neatitinka Tėvo valios, kad mirtingasis prieš laiką nutrauktų, bet kuriame savo vystymosi etape, patyrimo kaupimą. Tad tam prisikėlusiajam bus vidinis diskomfortas, kad dauguma čia patekusių atėjo natūraliu būdų, ne pagreitintu. Taip pat bus šalinamos ir tos mirtingojo savybės, kurios neleido mirtingajam iki pabaoigos užbaigti žmogiškojo gyvenimo natūraliai. Tai nereiškia, kad jam bus priekaištaujama. Jokiu būdu ne. JIs tik bus mokomas nuo žemesnio lygio, kaip vis labiau ir labiau pamilti ir Tėvą ir kūriniją, kad jai tarnautų visur ir visada iki galo, o dabar iki amžinybės. Ir ateis laikas, kai tas mirtingasis, nusižudęs, nutraukęs savojo patyrimo kaupimą Urantijoje, pašalins tokias savybes, kaip nekantrumą ir skubėjimą, pasieks didesnį atsidavimą Dievui ir pasitikėjimą Juo, ko taip trūko jam Urantijoje, kas ir privedė jį prie savižudybės. Ir jis tpoliau žengs visiškai išsivadavęs iš šitos žemiškosios stigmos...Atsiminkit viena - su Dievu širdyje NĖRA NEĮVEIKIAMŲ KLIŪČIŲ IR ĮMANOMA VISKAS.
Algimnatas
2005-12-01 10:34:08
MIelas Arnoldai, tu esi teisus sakydamas, kad atsiverti negalima nei protu, nei chirurgo skalpelio pagalba. Bet tam ir yra Dievo Tėvo atsiųsta dvasia, Minties Derintojas, kad mes SAVAIS ŽODŽIAIS, SAVOMIS MINTIMIS, KADA BŪNAME VIENI, PASIKLABĖTUME SU TĖVU.
Kodėl žmogus ištikus katastrofai ar žmogiškajai tragedijai ŠAUKIASI DIEVO PAGALBOS. Todėl, kad jis viską aplinkui, kad buvo anksčiau užmoršta ir jam tas nebesvarbu, lieka tik ŠITOJI AKIMIRKA IR JO PADĖTIS ŠIĄ AKIMIRKĄ. IR JIS IMA BŪTI ŠIOJE AKIMIRKOJE IR BŪTI TOKS, KOKS YRA IŠ TIKRŲJŲ - BE KAUKĖS TARP KITŲ ŽMONIŲ. JIS TAMPA NUOŠIRDUS.
Dėl to pirmas žingsnis į atsivėrimas ir yra nuoširdus pasikalbėjimas su Dievu.
O tada paprašymas, kad JIS tą labai jau sunkią naštą nuimtų, kad palengvintų ją tiek, kad ji neprispaustų tiek, kad pasitraukimas iš šito gyvenimo taptų viešpataujančiu noru toje situacijoje.
Kantrybė ir viso ĮMANOMO PATYRIMO KAUPIMAS - yra mūsų gyvenimo šitame pasaulyje prasmė. Bet tik tokio patyrimo, kuris atitinka Tėvo valią. Jeigu tokia Tėvo valia, kad mes šiek tiek paprakaituotume, tai ir imkimės šito su DŽIAUGSMU, SU POLĖKIU, O NE TAIP, TARSI BŪTUME VELKANTYS PRIE KOJŲ PRIRIŠTAS GIRNAS...
Tik su Dievu nėra neįveikiamų kliūčių ir per sunkių naštų. Tik su Juo ATRASTU SAVYJE GYVENIMAS TAMPA VAIVORYKŠTE KASDIEN...
Algimantas
2005-12-05 13:19:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.