Forumas: temos peržiūra
Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL prie Arkikatedros per Verbų sekmadienį, 2009 04 05
Vilnius, 2009 m. balandis 5 d.
Artėju, važiuodamas dviračiu Gedimino prospektu, prie Archikatedros. Šiandien yra tas sekmadienis, kurį katalikai susigalvojo vadinti Verbų sekmadieniu. Matau gausybę žmonių prie Arkikatedros, ir tiek jų pilna, kad nuo durų minia susipausdusi iki Gedimimo prospekto. Netoli pusiaudienio.
O aš kaip tik važiuoju su pilna kuprine Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL knygų ir Urantijos Knygos dviemis egzemplioriais, nors vakar visiškai nemaniau, kad ŠIANDIEN eisiu į gatvę.
“Kokia tamsa tarp lietuvių, ir ne tik tarpu jų. Bet lietuviai YPAČ tamsūs savo mintimi ir mąstymu, JEIGU JIE NĖRA ATRADĘ TĖVO SAVYJE. Ir vėl jie ruošiasi kitą savaitę KALTI PRIE KRYŽIAUS Jėzų Kristų. Nors jis yra PRISIKĖLĘS jau prieš du tūkstančius metų, ir yra GYVAS, o jie KALS JĮ VĖL. O juk tokie jų festivaliai kasmet vis giliau smelkiasi tiek į jų pačių PASĄMONĘ, tiek, o tai dar siaubingiau, ir VAIKAMS TĄ JIE KASMET DEMONSTRUOJA. VAIKUS VEDASI Į BAŽNYČIĄ NUKRYŽIUOTI GYVO JĖZAUS. Ir jie net nesuvokia, kad tai traumuoja vaikų PSICHIKĄ IR JUOS JAU DABAR VEDA Į LIGAS, FIZINES LIGAS.“
Šitaip mąstydams privažiavau Arkikatedrą ir pamačiau, kad visa minia vaikšto tarp šakelių ir verbu pardavėjų, kurių yra kelios dešimtys. “Štai ko čia tokia gausybė, kad net praeiti sunku. Jiems mat dar reikia “palmių“ šakų, be jų mat nėra kaip eiti į bažnyčią.“ Bet kokia gausybė yra tų šakelių. O prie visų Vilniaus bažnyčių. O visoje Lietuvoje. Ir perka, nors ir verkia, kad neturi pinigų, bet PERKA. Tamsybių tamsybė, dėl kurios verkia širdis. JIE VISI ne gyvena, bet egzistuoja NEGYVŲ ritualų tamsoje.“
Savo staliukui pasistatyti nė nesvajok, kad surastum vietos su Jėzaus ŠVIESA.
JOS vietą užėmė ritualinių materialių šakelių PARDAVĖJAI. Patys būdami tamsoje, jie nespėjo suktis, kada jų tamsūs sielos broliai ir sesės graibste graibstė šakleles, ir klojo pinigus, GERUS pinigus už niokojamą GAMTĄ. Štai tau ir Verbų sekmadienis.
Pervažiavau per visą aikštę ir pasistačiau staliuką prieš Gedimino paminklą. Užtiesiau Jėzaus Kristaus ir MŪSŲ Vietinės Visatos vėliava – baltame fone trys mėlyni koncentriniai žiedai. Toks mūsų Visatoje yra Rojaus Trejybės – Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – simbolis. Išdėliojau ant staliuko vieną Urntijos Knygą ir keturias Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knygas.
Žmonių eina daugybė į abi puses – į Arkikatedrą ir nuo jos. Absoliuti dauguma nešasi rankose šakeles, kai kurie dar ir verbas. Eina su šeimomis, jauni, pagyvenę, ir seni. Ir visi mato RYŠKŲ staliuką su knygomis, bet prieiti nedrįsta nė vienas.
Tada pradedu garsiai drąsinti, kad nebijotų KRISTAUS ŠVIESOS, KURI PATEIKTA ŠITOJE KNYGOJE. Tačiau tai dar labiau baugina žmones.
Aišku, saulė ir jos išorinė šviesa leidžia jiems jau lengviau atsikvėpti po žiemos, bet vis tiek matau juose įtampą, nerimą, jų VIDUJE.
Aš jiems kalbu vis garsiau ir garsiau, ir jau taip garsiai, kad gali mane girdėti net ir už dvidešimties metrų. Aš juos raginu ne žaloti gamtą ir laikytis už negyvų šakelių, bet atrasti Tėvą, kaip ir pats Kristus atrado savo viduje, ne ritualus atlikti, bet savyje atrasti gyvą meilę ir šviesą, kuri yra iš Tėvo, ir kurią ir Kristus patyrė.
Kažkas praeidamas meta repliką: “Aš žinau, aš buvau bažnyčioje.“ Aš jam paaiškinu, kad jis turėtų bažnyčią turėti savo viduje, o ne tarp keturių sienų, kurios yra materialios ir subyrės. Reikia pažinti GYVĄ Jėzų, kuris ir kalba dabar mums visiems VĖL. Prašau, kad nebijotų ištiesti ranką į šviesą, ji taip jiems VISIEMS reikalinga.
Tačiau BAIMĖ JUOS VISUS PARALYŽAVO. Jie BIJO Gyvojo Jėzaus Kristaus ŠVIESOS.
Mano balsas dar labiau stiprėja, aš jau beveik šaukiu: “Jūs laikotės negyvų ritualų, jūs einate į bažnyčią, bet ten šviesos NĖRA, o kur aš jums siūlau GYVO KRISTAUS ŠVIESĄ, tai jūs nuo jos BĖGATE TOLYN. Jums svarbiau ritualas, o ne gyvas Jėzus, jūs NEMYLITE KRISTAUS.“
Tada tik imu suvokti, ką turėjo patirti Jonas Krikštytojas, kuris skelbė žmonėms: “Atgailaukite ir krikštykitės, dangaus karalystė yra šalia.“ Jis siekė pakelti tamsius žmones, ir ragino juos atgailauti ir krikštytis, o žmonės šito daryti nenorėjo, nes DOGMOS IR RITUALAI žydams nebuvo numatę krikšto jau suaugusiam žydui, ne kūdikiui.
Ir jutau, kad ir mano balsas stiprėja ir TONAS GRIEŽTĖJA: “Kodėl gi jūs esate tokie akli, nors švieča saulė, bet nematote ryškesnės šviesos, kurią iš mano rankų jums siūlo gyvas Kristus. Nebijokite šitos šviesos, išsivaduokite iš bažnytinių tamsos ritualų, kuriuos taip skrupulingai juos atliekate.“
Viena moteris tartelėjo: “Ką norim, tą ir darom.“ Aš jai pavymui šaukiu: “Jūs laikotės vuien tik negyvų irtialų, o bažnyčioje šviesos iš viso nėra.“
Praeidamos minioje kitos dvi pagyvenusios moretys susižvalgė ir viena jau pro mane praėjusį metė man repliką: “Oho, prieš bažyčią.“ Aš jai sušukau rodydamas į arkikatedrą: “Tai negyva bažyčia, joje nėra nei šviesos, nei GYVO KRISTAUS, TIK RITUALAS.“
Ir netikėtai, tarsi kas būtų pekėlęs tiems žmonėms vožtuvą, prie manęs pradėjo prieiti žmonės, po du, po tris, su šeimomis. Ėmė klausti, kas čia, kiek kainuoja.
“Tai apreiškimas, kurį per mane perdavė Jėzus. Aš tik užrašiau, bet ne parašiau. Ir užrašiau taip, kaip jis man diktavo. Aš nepardavinėju šitų knygų, o jas dalinu už aukas, arba dovanoju KRISTAUS VARDU.“
Viena moteris metė repliką: “Jeigu jau jums kalba Jėzus, tai reikia kreiptis pas psichiatrą, nes kai žmogus kalba Jėzui, tai normalu, bet kai jau Jėzus kalba žmogui, tai jau smegenų sutrikimas.“
Tačiau žmonės pradėjo knygą vartyti. Viena moteris, gana išsipuošusi, paėmė knygą ir eina nuo manęs. Aš jai sakau: “Palauk palauk, aš knygą duodu tik už auką.“ – “O tai aš negaliu jos pasiimti?“ “Gali, jeigu paaukosi, arba jeigu Kristus padovanos tau iš mano rankų.“ Pradėjo klausti, o kiek galima paaukoti. Aš atsakiau: “Mes auką klaidingai sutapatiname su kažkokia kančia, su skausmu, su kažkuo, ką reikia atitraukti nuo savęs ir atiduoti kitam. Auka – tai PASIDALINIMAS IŠ MEILĖS. Ir čia svarbu ne pinigai, bet MEILĖ. Ir jeigu paaukosi net ir vieną centą, bet su meile, tai ir bus tavoji auka.“ Jos vyras jau tempė ją tolyn. Ji ėmė ieškoti pingų. Sako vyrui, kad jis paieškotų, tačiau šis net neiškojęs, su nepasitenkinimu, ištarė, kad jis turi tik stambius pinigus, smulkių neturi. Moteris man padavė dvidešimt centų tardama, kad daugiau irgi neturi smulkių. Ir paklausė, ar užteks. Aš jai vėl aiškinu: “Man svarbu, kad tu duotum su MEILE, o ne KEIK tu duodi. Ar tu juos duodi man su MEILE?“ – “Taip.“ “Štai ir puiku. Ačiū tau, ir linkiu ramybės su Kristumi.“
Vienas privažiavo su dviračiu. Ėmė apgailestauti, kad nebeturi nė cento. Aš jo paklausiau, ar jis tikrai ją skaitys. Jis paaiškino, kad jo žmonai labai patinka tokios knygos. Aš jo klausiu: “Tai tu pats jos neskaitysi?“ Jis man pradėjo aiškinti, kad jis yra mokslų daktaras, ir anksčiau į bažnyčia vaikščiojo, bet vėliau nustojo, ir yra ateistas. Aš jam paaiškinau: “Tai tu nesi netikintis, nes tu netiki tik į bažnyčios tau peršamą DOGMATINĮ ir RITUALINĮ Dievą, kokio ir NĖRA. O juk Dievas – tai ir protas, ir energija, ir meilė, ir tiesa, ir gailestingumas. Ir jis yra DVASINIS. Ir yra ASMENIS. Jis turi KŪRĖJO ASMENYBĘ. JIS YRA ASMENIS ĖNERGIJOS ŠALTINIS VISAI KŪRINIJAI, o ne tai, ką tamsi bažnyčia aiškina dogmatiškai.“ Jis net pralinksmėjo, veidas nušvito. Tada dar kartą aš jo paskalusiau, ar jis pats skaitys knygą. O jis man vėl paaiškino, kad neturi pinigų aukai. “Aš tau ją dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Tau ir žmonai. Pasakyk jai, kad tai dovana nuo Kristaus.“ Vyro akys nušvito. Paklausiau, ar jis turi kompiuterį, ir gavęs patvirtinimą, padaviau mūsų svetainės adresą ir pasakiau, kad joje yra ir Urantijos Knygos visas tekstas.
Kol kalbėjausi su ne vienu žmogumi, kol raginau kitus nebijoti prieiti, vienas vyras pasiėmęs knygą tiek atidžiai skaitė turinį, tiek žiūrėjo, kas gi Jėzaus yra pasakyta VĖL. Galų gale apsisprendė, kad jam ši knyga riekalinga. Jis nuoširdžai ištarė: “Kažkas juk turi TIESĄ skleisti.“
Pro mane ėjo jauna mama gal su penkiamečiu ar šešiamečiu sūneliu, kuris riedėjo ant vadinamojo paspirtuko – tokios konstrukcijos, kuri neturi jokių padalų, o vaikas tiesiog pasispiria viena koja ir stovėdamas ant horizontalios metalinės plokštės, turinčios mažus ratukus ir vairą, rieda sau šaligatviu. Mama nešėsi ir šakelę, ir verbą. Vaikutis pirmas privažiavo prie manęs ir taip įdėmei žiūrėjo į knygas, iš pradžių ant staliuko, o tada mano rankoje. Aš abiems jiems pasakiau garsiai, kad ir kiti girdėtų: “Šita knyga reikalinga ir tau, ir tavo mamai, ir tavo tėčiui. Ji reikalinga VISIEMS.“ O motinai priėjus, paaiškinau, kad šių knygų nepardavinėju. Ji nustebo. Paaiškinau, kaip jas duodu žmonėms. Ji gana įdėmiai pasižiūrėjo į knygą tarsi norėdama paimti, bet vėliau persigalvojo. Jau nueinančiai jai pasakiau, kad tai labai svarbi knyga. Ji atsakė, kad neturi pinigų, o ir neturi kur dėti, nes vienoje rankoje šalia savęs laikė paėmusi tą vaiko paspirtuką, o kitoje – verbą ir šakeles. Aš jai pasakiau: “Ši knyga yra svarbiau už tą paspirtuką, ir tas šakeles, geriau jį išmesk, bet paimk knygą.“ Ji sustojo. Kiti žmonės irgi žiūrėjo į mane, kaip čia aš drįstu šitaip siūlyti. O mama vėl pasakė, kad neturi dabar pinigų. Aš jai pasakiau, kad dovanoju ją Kristaus vardu. Ji sugrįžo ir paėmė knygą. Palinkėjau jai ramybės ir Tėvo atradimo savo viduje.
Prie mano staliuko netikėtai atsirado gal penki vaikai. Vyriausiam apie dešimt-dvylika metų, o jauniausiam apie aštuonerius. Vyriausias iš jų paklausė, drąsiai, kiek kainuoja knyga. Jo balsas buvo tvirtas, žinančio žmogaus, klausiančio ne šiaip sau, bet dėl to, kad žino, ko jis nori. Aš jam paaiškinau, kaip ir kitiems. Žiūrėjau į jo veidą, kuris švietė iš vidaus. Jis buvo apsirengęs juodais drabužiais – juodu švarku, juodais marškiniais, juodomis kelnėmis – o jo veidas atrodė spindintis iš vidaus, dėl to buvo didžiulis kontrastas tarp jo juodos aprangos ir vidinės šviesos. Aš jo paklausiau, ar jis tikrai skaitys šitą knygą. Kada jis tvirtai man atsakė, tada jam tariau: “Aš tau ją dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Ji tau labai bus vertinga knyga.“ Jis patenkintas padėkojo ir nuėjo. O tas mažylis irgi manęs klausia, kiek kainuoja ši knyga. Aš net nustebau. Dėl to pasitikslinau: “O tu skaityti jau moki?“ Jis irgi labai tvirtai atsakė, kad moka. Tada jo vėl paklausiau: “Ar tu tikrai nori skaityti ŠITĄ knygą?“ Tai buvo paskutinė – dvyliktoji – knyga iš mano kuprinės. Jis irgi labai tvirtai atsakė: “Noriu.“ – “Aš tau ją dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Skaityk, ir ji tau suteiks labai daug šviesos.“ Jis nubėgo su knyga. Pasivijo savo draugus, jau einančius per gatvę. Šalia jų pamačiau moterį vienuolės drabužiais. Panašu, kad visi jie buvo drauge Arkikatedroje.
Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL yra GYVA knyga. Ir nežinia, kokioje dirvoje jis duos TĖVO MEILĖS IR GYVENIMO ŠVIESOS vaisių...
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-04-05 16:24:29
Komentarai
Petrui,Dometis kosmosu, poezija ir filosofija reiktu visiems, bet be Kristaus tas domejimasis yra tuscias, beprasmis. Ar gali buti harmonija su pasauliu, kai esi atskirtas nuo Dievo? Ne.
Todel butina priimti Kristu.
"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas." (Naujasis Testamentas)
Zilbersteinas
2009-04-09 11:26:34
Zilberšteinai , visą reikia žinoti , jeigu tu esi tikras žmogus , o ne dogmų kartotojas . Tikras žmogus viskuo turi domėtis ir Dievu Tėvu ir Jėzumi Kristumi ir fiziniu kosmosu ir dvasiniu kosmosu ir astronomija ir filosofija ir menais ir poezija ir proza . Tai yra tikras gyvenimas , kai viską harmoningai suriši į bendrą dvasingumą ir ieškai aplink save draugų ir brolių , tada viskas yra gerai ir viskas yra aišku .
Petras
2009-04-07 21:58:56
Mielas Algimantai,aš viską supratau.Net geriau,nei maniau,kad galiu suprasti.Tu pasakei,-Jis RUOŠĖSI..Ir tai pats pagrindas pradžiai gyvenimo.Dėkodamas visiems,aš pradėsiu ruoštis kantriai ir laikas parodys,kiek galėsiu duoti..Tam kart iki,mielieji,šį vakarą GARBINIMAS IR MALDA.Iki
arunas
2009-04-06 20:19:30
Algimantui,
Jus sakota - "Tu turi dar prisipildyti daugiau žinių ir šviesos, kad galėtum kitam tarti sustiprinantį žodį.
O tai reiškia, kad turi tam įdėti PASTANGŲ. Tu turi pradėti studijuoti Urantijos Knygą, skaitydamas ją nuosekliai. Ir nesvarbu, jog tiek mažai prisiminsi, ką perskaitei, ir daug ko net nesuprasi..."
Bet tai yra pats paprasciausias gnosticizmo pasireiskimas. Tik ipatingu ZINOJIMU tu tapsi labiau dvsiskesnis, tobulesnis.
Apastalas Jonas raso - "Štai pažadas, kurį Jis pats mums davė,- amžinasis gyvenimas. Aš tai parašiau apie tuos, kurie jus klaidina. Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite."
Zinojimas yra gerai, bet ne pazinime yra tiesa, bet Kristuje yra tiesa. O tai yra didelis skirtumas.
Zilbersteinas
2009-04-06 13:05:20
Mielas Arūnai, Rojaus Trejybės gyvoji šventovė jau įsteigta prieš septynerius metus, ir jos įsteigti dar kartą NEĮMANOMA.
Ji jau įsteigta amžiams ir visoje URANTIJOJE.
Tačiau kaip jos spindėjimas, gyvas Tėvo ir Rojaus Trejybės meilės spindėjimas, garbinant ROJAUS TREJYBĘ, sklis po Lietuvą, ir po visą Urantiją, priklausys nuo INDIVIDUALIŲ SIELŲ ATSIVĖRIMO TĖVUI IR JO ATRADIMO SAVYJE, KAD PATI SIELA ĮSIJUNGS Į ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖS PLITIMĄ PATI PAKVIESDAMA SAVO SIELOS BROLIUS IR SESES Į GYVĄSIAS, NE RITUALINES ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO PAMALDAS savo kaime, savo miestelyje, savo vienkiemyje, savo mieste.
Mielas Arūnai, pati siela pajunta, savo viduje, kad ji nebegali toliau gyventi negarbindama Rojaus Trejybės - Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, kuris NĖRA JĖZUS, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės, kuri NĖRA ŠVENTOJI DVASIA.
Todėl mano mielas sielos broli Arūnai, pasakyk savo sielos sesei, kad ji DAR daugiau atsivertų TĖVUI, IR KADA JOS SIELA PRISIPILDYS TĖVO MEILĖS SAVYJE TIEK, KAD PATI BE JOKIŲ LEIDIMŲ SUKVIES VISUS NORINČIUS GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE IR GARBINS JĄ MŪSŲ ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, NORS GARBINS TEN, KUR JI GYVENA, IR GARBINS TAIP, KAIP JAI GYVĄ GARBINIMĄ DIKTUOS JOS ATSIVĖRUSI SIELA, JAUSDAMA GYVĄ TĖVO DVASIOS VEDIMĄ IŠ VIDAUS. Ir tai jau ir bus šitos pačios Rojaus Trejybės gyvosios, ne ritualinės, šventovės, įkurtos prieš septynerius metus, plitimas po Lietuvą.
Kada jus pakviečiau Mūsų Forume pirmą kartą į pirmadienio kolektyvinę maldą 22 valandą ir pradėjau jums rašyti Tėvo garbinimo maldas, tada irgi buvo toji pati Rojaus Trejybės mūsų šventovė, tik kitokia forma, nes žmonės galėjo būti bet kurioje pasaulio vietoje ir net kelionėje tą pačią 22 valandą mūsų laiku, o tuo pačiu prisijungti prie mūsų kolektyvinės komunijos kiekvieną pirmadienį. Tada aš tik garbinau TĖVĄ ir jus mokiau Jį garbinti. Ir tos pačios mūsų gyvosios šventovės pavadinimas tuomet buvo Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus. Bet, kada Tėvo paprašytas užmezgiau gyvą bendravimą su Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, o po Jo ir su Begaline Dvasia-Motina-Sese, tai po kurio laiko buvau paprašytas Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės pradėti garbinti NE TIK TĖVĄ, BET IR KITUS DU ROJAUS TREJYBĖS ASMENIS, nes tik JIE yra DIEVAS, o visa kita yra tik Dievo PASIREIŠKIMAS. Ir mūsų šventovė TADA gavo Rojaus Trejybės pavadinimą.
Tačiau vis tiek ir iki to laiko, ir nuo to laiko vyko, ir vyksta, GYVOSIOS pamaldos, kada malda liejasi iš sielos, o ne iš maldaknygių skaitoma, nes gyvosios maldos metu, jeigu siela atsiveria, akys SAVAIME UŽSIMERKIA IR NIEKO NEGALI JAU PERSKAITYTI.
Štai dėl ko aš jums nuolat pirmadienio kolektyvinėje komunijoje primenu, kad stengtumėtės melstis SAVAIS ŽODŽIAIS AR MINTIMIS. Ir tik tie, kurie melstis dar negalite šitaip, skaitykite, bet tik NUOŠIRDŽIAI, mano jums rašomas maldas, bet vis tiek atsispirdami nuo jų pradėkite po truputį melstis SAVAIS ŽODŽIAIS. Ir tada jūs būsite laisvi nuo kito rašomų maldų, nes kalbės jūsų atsivėrusi siela savo žodžiais, savo mintimis. Iš tikrųjų ji kalbės savo ATSIVĖRUSIOS TĖVUI IR ROJAUS TREJYBEI SĄMONĖS VIRPESIAIS, KURIE BUS LABAI AUKŠTO DAŽNIO.
Štai dėl ko mūsų Rojaus Trejybės šventovė yra GYVOJI. IR VISADA BUS GYVOJI, NORS JOJE KIEKVIENAS MALDAS VEDANTIS SIELOS BROLIS AR SESUO JAS GALĖS VESTI SAVAIP, TAIP, KAIP JAM DIKTUOS ATSIVĖRUSI SIELA, o ne taip, kaip yra dabartinėse negyvose ir ritualinėse bažnyčiose.
Mielas Arūnai, tu neskubėk savęs nuvertinti, kad tavo gimimo iš dvasios tikriausiai šitame gyvenime neįvyks. Tai, ką tu rašei anksčiau, ir ką tu rašai dabar, ir liudija jau tavo ĮVYKUSĮ GIMIMĄ IŠ DVASIOS, NES TU NORI SKEISTI MEILĘ IR ŠVIESĄ VISIEMS, O NE LAIKYTI JĄ SAVYJE. Tai ir yra požymis gimimo iš dvasios, nes gyvulinis materialus protas nori, kas geriau, pasilikti tik sau, na, dar savo giminei ar draugui, bet draugui jau ne tiek. O tu nori VISIEMS. Tai yra tavo tikrojo aš, gauto iš Tėvo, tvirtėjantis pasireiškimas. O tavo tikrasis aš ir yra DVASINIS, TIK ŠIAME ETAPE JIS EINA PER SIELOS STIPRINIMĄ IR VYSTYMĄ, UGDANT JOS CHARAKTERĮ.
O štai pats tavo tikrojo aš pasireiškimas jau priklauso nuo tavo ĮTIKĖJIMO GILUMO. O įtikėjimas auga nuo dviejų dalykų - GYVO BENDRAVIMO SU TĖVU, ATSIVĖRIMO JAM PER ASMENINĘ MALDĄ, IR YPAČ PER KOLEKTYVINĘ KOMUNIJĄ, IR NUO GĖRIO DARBŲ DARYMO SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS IŠ MEILĖS.
Tačiau žmogaus gyvulinis protas yra labai gajus ir jis sugalvoja nuostabiausių pasiteisinimų, kad tik NEAUGTI DVASIŠKAI VISA SAVO ATSIVĖRUSIA SIELA, KURI YRA DAR SILPNA IR LABAI GREITAI NEGALI STIPRĖTI, KAD ĮVEIKTŲ GYVULINIO PROTO PANČIUS. Būtent šita prasme vien tik ko vertas, jau net kaip chrestomatinis pavyzdys mūsų Forume, yra Povilas, kurio sielos išminties morontinį protą jo GYVULINIS žemesnis materialus protas yra visiškai paralyžavęs.
Anksčiau tokių mūsų Forume irgi buvo - Balandis, Jonas, ir dabar yra ir anonimų tokių pačių. Jie skiriasi savo forma, t.y. vieni kalba apie Biblijos nekiontančią ir negyvą tiesą, kiti apie materialią fiziką, dar kiti apie materialų protą apgavusios tuštumos meditaciją, tačiau jų VISŲ turinys yra vienas - BAIMĖ ŽENGTI Į GYVĄ ŠVIESĄ, ATSIRĖMUS Į TĖVĄ, ESANTĮ VIDUJE. Ir tai ir yra būtent jų GYVULINIO PROTO BAIMĖ.
Todėl, mano mielas Arūnai, tu irgi, kaip ir toji tavo sielos sesė, daugiau pasitikėk Tėvu, Jo vedimu, o ne savo baimėmis, kad tu esi NUODĖMINGAS.
Atsivėrusi Tėvui siela ir gimusi iš dvasios išsilaisvina ir iš NUODĖMĖS.
Bijo tik tavo gyuvulinis protas. Dėl to daugiau bendrauk su Tėvu, išsipasakok Jam, ką tu trokšti drauge su JUO daryti VISŲ LABUI, o ko tu daryti DAR VIS TIK nedrįsti NORS IR NORI, ir kodėl.
TU ESI NEKANTRUS, O TAI TAVE ĖDA IŠ VIDAUS.
Tu nori GREITŲ PERMAINŲ NE TIK APLINKOJE, BET IR SAVYJE.
Taip nebūna. Tu turi dar prisipildyti daugiau žinių ir šviesos, kad galėtum kitam tarti sustiprinantį žodį.
O tai reiškia, kad turi tam įdėti PASTANGŲ. Tu turi pradėti studijuoti Urantijos Knygą, skaitydamas ją nuosekliai. Ir nesvarbu, jog tiek mažai prisiminsi, ką perskaitei, ir daug ko net nesuprasi. Tai viso GYVENIMO STUDIJŲ KNYGA. Jos neįmanoma suvokti vienu ypu. Tai, kaip tarpplanetinis laineris, kuris tave skraidins per pasaulius, visatas, pas visos Kūrinijos Kūrėjus - Rojaus Trejybę. Būtinai TOLIAU skaityk Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, nes tai kaip malunsparnis, skraidantis po Urantiją, kai gali nusileisti tai čia tai ten, nes į viską nori pasižiūrėti savo akimis, patirti. Ir vienas - laineris - ir kitas - malunsparnis - skrenda, bet jų aukštis ir skrydžio masteliai skirtingi. Tai kaip stambaus ir smulkaus mastelio žemėlapiai. Tolimai kelionei reikia stambesnio mastelio, o artimai - smulkaus žemėlapio, kad matytum visus takelius.
O nešant šviesą - kaip DVASINIAM MOKYTOJUI - REIKALINGI ABU MASTELIAI IR ABU ŽEMĖLAPIAI.
Kada Jėzų vis klausdavo, kada jis skelbs dangaus karalystę, jo atsakymas buvo vienas: "Manoji valanda dar neatėjo." Jis RUOŠĖSI.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-04-06 11:48:26
Meilė negali sklisti iš teksto, tekstas yra negyvas.
Povilas
2009-04-05 22:46:18
Aciu Algimantui uz pasidalinima. Noriu padrasinti Aruna, kad visiskai nedvejotum del knygos ir ja platintum. As taip pat niekada apie tai negalvojau, bet labai sekiau, kai dar buvo renkamos aukos ir mintyse vis galvojau, kad ne visi zmones gali sau leisti tureti interneta namie, todel daug dvasingu zmoniu, kuriems knyga butu kaip pastiprinimas, negali skaityti. Ir kai pasirode Algimanto kreipimasis, kad knyga isspausdinta net ne sudvejojusi parasiau ir paprasiau, kad ir cia Londone as ja galeciau pasidalinti su savo broliais ir sesem dvasioje. Kaip smagu eiti i baznycia ir net nezinai kas paims knyga. Siandien isplatinau dvi knygas. Tai yra pacios graziausios patirtys mano gyvenime. Nuo to laiko kai atradau Urantijos knyga man pasidare labai lengva uzmegsti rysi su bet kuo. Galiu pakalbinti bet kokios rases ir religijos atstova ir jo neizeisdama pakalbeti apie religija ir tradicijas. Visada ieskau zmogaus, kuriam galeciau papasakoti apie UK, nes JEZAUS knyga kol kas tik lietuviskai, o tautieciai taip greit issprusta is baznycios, kad galiu pabendrauti tik su keliais zmonemis. Nera ne vieno zmogaus kuriam nebutu si knyga reikalinga, ne vieno, o kad bijo tai ir nekeista, nes religininkai taip yra uzgniauze zmogu, kad jis kaip pelyte bijo scypseti. As ir pati tokia buvau ir per daug klausimu nekeliau. Dziaugiuos uz gyvenimo patirtis. Tai mane atvede i sita svetaine ir islaisvino is visu visu religiniu karnavalu. Nedvejok del savo "nuodemingumo", tik gimimas is dvasios, bet jis kaip pats sakai gali ir neivykti. Negaisk laiko, padek kitiems susizinoti. Daug zmoniu taip masto ir neskaite knygos, bet neturi drasos apie tai kalbeti. Knyga suitiprina, nes zmogus pajaucia ta meile, kuri sklinda is teksto. Sekmes.
rita
2009-04-05 21:43:37
Aš taip pat noriu padrąsinti tave Arūnai, kad daugiau pasitikėtum savimi, nes juk tavyje yra pats Tėvas per Minties Derintoją, tai ko dar to abejoji? Pasikalbek su Juo, ir išgirsi mokymą, patarimą skirtą tik tau, nuraminantį tave. Kai aš kalbejausi kartą su Tėvu, Jis man pasakė, kad aš taip pat turiu pasitikėti ir savimi , ne tik Juo. Nes veikti tai turiu aš, Jis sustiprina, drąsina, bet už mane nepadarys to, ką galiu aš - skleisti Tėvo šviesą vis plačiau. Rojaus Tėvų meilė mus sustiprina, bet įsiklausę į Jų patarimus, į tyloje ir netikėtai gaunamas mintis turime išdrįsti jas įgyvendinti ir paskleisti į aplinką. Kiekvienas įtikėjęs mes jau esame tas gyvas šviesulys, galintis veikti visų gerovei, tik viduje dar bijame tuo patikėti.
Kad padrąsinčiau tave ir kitus, pasakysiu kad Tėvas šį šeštadienį davė nostabų mokyma apie gimimą iš Dvasios. Manau jis visus sustiprins ir leis daug ką suvokti ir pasimokyti. Artimiausiu metu jis tikrai pasirodys ir forume.
Jurgita
2009-04-06 08:11:21
Jau ir vaikų psichiką prdėjai žaloti ir dar giriesi tuo! Ech, Algimantai...Katalikai, kabalistai ir kiti tikintieji bruka vaikams įvairų šlamštą ir tu, kartu su jais sieki to pačio; pavergti jų sąmonę, padaryti juos paklusniais tarnais ir garbintojais. Tai amoralu.
Vaikai naivūs ir įtaigūs, jiems reikėtų leistu būti savimi ir augti remiantis savo prigimtimi- laisvais ir tekančiais.
Daryti iš vaiko kriščionį ar uranta yra toks pats nusikaltimas prieš žmogų.
Jokiai religijai nerūpi pats žmogus, jo psichinė sveikata ir prigimtinės galimybės glūdinčios viduje; religijoms reikia paklusnių avelių, kurie neabejotų lyderio žodžiais ir veiksmais. Žmogus, kaip individas, turi begalinę potenciją savo viduje ir jeigu leisti jam augti natūraliu ir neprogramuoti jo religinėmis nesąmonėmis, tai išaugtų daug sveikesni ir laimingesni žmonės, kurie lengvai matytų kas yra kas, turėtų išlavintus prigimtinius sugebėjimus.
Religija- tai proto valdymo technika. Jeigu žmogus prisirišęs prie proto, tapatina save su protu, tuomet jį gali valdyti bet kas: politikai, daktarai, psichiatrai, mesijai ir kiti uzurpatoriai.
Kodėl aš pasisakau prieš Algimanto veiklą? Nes tai eilinė ekspansija į žmogaus psichiką ir jo individualumo suvaržimas, nes tikėjimas yra stabdis evoliucijoje. Aš prieš bet kokį tikėjimo brukimą žmonėms.
Vaikams nuolat aiškinama: būk protingas, daug mokykis, tikėk, tau būtina rasti savo tikėjimą. Ir vaikai kiša į savo galvą mokyklose visiškai nereikalingas žinias, kurios atvirkščiai padaro iš jų silpnapročius; taip vadinamos religijos, veikia dar subtiliau, jos įskiepija religinę šizofreniją į pasąmonę. Ir matome gatavą produkciją: masė, visuomenė, tauta, valstybė, religija. O kur žmogus su savo individualiais poreikiais? Ar valstybė ir religijos suinteresuotos lasivų žmonių buvimu pasaulyje? Tikrai ne!
Laisvas ir matantis žmogus, tai ne tikinti avelė, kuri klauso savo vedlio; tai visiškai savarankiškas žmogus, laisvas nuo prietarų, melo ir tikėjimų. Jokia partija ar religija negalės jo valdyti, nes jis gyvena pagal savo matymą ir prigimtį, jis negali būti politiku, nes politika remiasi melu ir kompromisais, jis negali būti religijos sekėju, nes tai suvaržytų jo vidinę laisvę ir sutrauktų jo sąmonę iki tikinčio. Tai naujas žmogus, kuris myli guvenimą ir yra harmonijoje su savo prigimtimi. Jame susitinka materija ir dvasia, jame vyksta sintezė, dalijimasis ir kūryba.
Kol žmogus bus savo proto(instrumento) vergu, tol jam reikės vedlio, lyderio, kuriam jis galėtų perduoti savo atsakomybę už savo nevukusį gyvenimą. Ir tokie vedliai visuomet atsiranda. Jei yra paklausa, bus ir pasiūla.
Daugybė žmonių Lietuvoje ir pasaulyje vartoja atnidepresantus ir raminančius, maisto papildai ir dietos klesti, tai parodo kad biocheminė pramonė daro pinigus iš žmonių tamsumo ir nemokšiškumo. Nueikit į vaistinę ir jums būtinai parinks ką nors, ar vaistą, ar maisto papildą, ar žolelių mišinį, ar homeopatinį preparatą. Tai ir daro dauguma žmonių, kurie galvoja, kad pavartojus išorinį preparatą, prarijus stebuklingą tabletę viskas susitvarkys. Vaistai sukelia priklausomybę.
Tai masinė apgaulė ir išnaudojimas, nes liga ateina iš žmogaus vidaus, psichikos, elgsenos, emocijų nesupratimo. Todėl ligos gydimas iš išorės tik pusė darbo, kitą pusę turi atlikti pats žmogus. Čia ir prasideda religijos fukcija ir žmogaus išnaudojimas iš kitos pusės. "Įtikėk ir būsi išgelbėtas, pagyditas ir pan." tai daugumos religijų šūkis. Tai dar viena hipnozės ir akių dumimo technologija, kurios tikslas paveikti žmogaus sąmonę, psichiką, kad žmogus tarnautų ir būtų paklusnus. Religijos tapo viena išradingiausių jėgų, kurios manipulioja žmogaus tamsumu ir sukuria daug istorijų patvirtinančių savo pranašumą prieš kitas religijas. Panašiai veikia ir Jav psichiatrų klanas, kuris gauna didžiulius pinigus iš valstybės budžeto, tam kad ir toliau kankintų žmones ir skatintų vartoti vaistus ir taip neštų didžiulius pelnus farmacinėms kompanijoms.
Psichiatrai ir psich. ligoninės visuomet turėjo pacientų, kuriais atsikratydavo artimieji ar saugumas.
Religijos padaro iš žmogaus vergą, kuris paklusniai vygdo lyderio komandas. Algimantas daug imantresnis, jis prisidengia labai gražiais žodžiais, bet esmė ta pati: pavergti žmogaus sąmonę, padaryti jį vienodai mąstančiu, kaip ir jis pats mąsto. Jis siekia pakeisti vienas mintis, kompleksus, svajones kitom mintim, kompleksais ir svajonėmis. Trumpai tariant vieni sapnai keičiami gražesniais sampnais. Ir tikrovė vėl lieka už jų suvokimo, nes tikrovė nepriklauso nuo to kaip jus mąstote ir ką galvojate. Realybė yra tik obektyvus matymas, be jokios minties ar vaizdinio, kurie tik iškraipo suvokimą.
Povilas
2009-04-05 20:28:21
Gerai,gana vieną kartą kalbėti,laikas imtis darbų,o ne būti drąsiais forume ar pasislėpus tarp keturių sienų.Mielas Algimantai,šiandien gavau žinutę iš sesės sieloje,kuri buvo bažnyčioje ir kuriai aš padovanojau JĖZAUS"Kalbu jums vėl".Mano sesė sudomino savo draugę šiuo naujuoju apreiškimu.Paprašė manęs,ar gali duoti paskaityti knygą draugei savo.Aš pasakiau,kad būtinai duotų.Dabar esminis klausimas,kurį noriu pateikti tau,Algimantai.Ar mano sesė sieloje,patirdama Tėvą,bet neatgimusi iš dvasios turi teisę įsteigti šventovę?Jei taip,tai kokia ji turėtų būti-Mylimo Tėvo gyvojo garbinimo,Rojaus Trejybės ar kol kas negalima?..Taip pat aš noriu paklausti ir daryti,kaip pasakysi dėl savęs.Man per mažai to,ką aš veikiu,man per mažai,nes noriu šaukti,kaip tu šaukei šiandieną.Kaip man pradėti ir eiti į gatvę ir ar turiu tam teisę,jei nesu pilnumoj atsivėręs,įtikėjimas negiluminis,juolab,kad ir atgimimas mano iš dvasios tikriausiai šiame gyvenime neįvyks.Prašau,paklausk Mylimo Tėvo ar galima ir kaip man pradėti.Ir man nusispjaut į nuomonę tų,kurie laiko mane pamišusiu,nes aš juos myliu,kaip savo seses ir brolius sieloje.Aš verkiu tau rašydamas ir klausdamas to,bet man tikrai per mažai šitos patirties,nes aš sėdžiu ne savo rogėse,kartais ir pykstu dėl aplinkos,kurioje gyvenu ir kurią matau išėjęs į gatvę.Aš dar negiluminiai susivokęs,nestudijavęs Urantijos apreiškimo,nors vieną kartą esu perskaitęs.Jėzaus viso apreiškimo iki galo nespėjau perskaityti,nes noriu ne skaityti,o patirti bent jau artumą Jo gilinantis,nes akimis perbėgti gabus ir taip.Problema,kuri pjauna mane-nuodėmingumas.Ir esant šiai problemai aš suvaržau ir įkalinu savo sielą ne tik kūne,bet ir tarp keturių sienų kambario savo.Ir mano proto teršalai neleidžia man kalbėti,tiksliau,aš nemoku kalbėti to,ką jaučiu.Ką toks Tėvo sūnus ir Jėzaus jaunėlis brolis gali ir turi padaryti visumos labui,pats būdamas nei eruditas,nei pasižymintis intelektu,nei spinduliuodamas gėrį,kaip tą darai tu,kaip daro kai kurie mano sielos broliai ir sesės?Ko bus tevertas mano tariamas žodis,kuomet pats tuo žodžiu nemoku gyventi...MAN PER MAŽAI TO,KĄ AŠ DARAU DABAR,NES NORIU TAPTI KAIP JĖZUS.Taip,aš akiplėša,bet šitas gyvenimas,kurį gyvenu yra negyvas ir aš netelpu savy,kuomet neištrūkstu iš rutinos.Rutinos,kuri mane greitai papjaus.Jau dabar matau,kad tampu ta pilkąja mase ir tapsiu ja,bet noriu tapti ja,kad nebūčiau laikomas didesniu už aguonos grūdą ir tuo pačiu skleisčiau tą TIKRĄJĄ MEILĘ.Aš nekantrus,nes jau dabar noriu būti tuo,kuo kažin ar turiu teisę būti..Ar aiškiai kalbu?Ačiū
arunas
2009-04-05 20:05:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]