Forumas: temos peržiūra
Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL prie Arkikatedros per Verbų sekmadienį, 2009 04 05
Vilnius, 2009 m. balandis 5 d.
Artėju, važiuodamas dviračiu Gedimino prospektu, prie Archikatedros. Šiandien yra tas sekmadienis, kurį katalikai susigalvojo vadinti Verbų sekmadieniu. Matau gausybę žmonių prie Arkikatedros, ir tiek jų pilna, kad nuo durų minia susipausdusi iki Gedimimo prospekto. Netoli pusiaudienio.
O aš kaip tik važiuoju su pilna kuprine Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL knygų ir Urantijos Knygos dviemis egzemplioriais, nors vakar visiškai nemaniau, kad ŠIANDIEN eisiu į gatvę.
“Kokia tamsa tarp lietuvių, ir ne tik tarpu jų. Bet lietuviai YPAČ tamsūs savo mintimi ir mąstymu, JEIGU JIE NĖRA ATRADĘ TĖVO SAVYJE. Ir vėl jie ruošiasi kitą savaitę KALTI PRIE KRYŽIAUS Jėzų Kristų. Nors jis yra PRISIKĖLĘS jau prieš du tūkstančius metų, ir yra GYVAS, o jie KALS JĮ VĖL. O juk tokie jų festivaliai kasmet vis giliau smelkiasi tiek į jų pačių PASĄMONĘ, tiek, o tai dar siaubingiau, ir VAIKAMS TĄ JIE KASMET DEMONSTRUOJA. VAIKUS VEDASI Į BAŽNYČIĄ NUKRYŽIUOTI GYVO JĖZAUS. Ir jie net nesuvokia, kad tai traumuoja vaikų PSICHIKĄ IR JUOS JAU DABAR VEDA Į LIGAS, FIZINES LIGAS.“
Šitaip mąstydams privažiavau Arkikatedrą ir pamačiau, kad visa minia vaikšto tarp šakelių ir verbu pardavėjų, kurių yra kelios dešimtys. “Štai ko čia tokia gausybė, kad net praeiti sunku. Jiems mat dar reikia “palmių“ šakų, be jų mat nėra kaip eiti į bažnyčią.“ Bet kokia gausybė yra tų šakelių. O prie visų Vilniaus bažnyčių. O visoje Lietuvoje. Ir perka, nors ir verkia, kad neturi pinigų, bet PERKA. Tamsybių tamsybė, dėl kurios verkia širdis. JIE VISI ne gyvena, bet egzistuoja NEGYVŲ ritualų tamsoje.“
Savo staliukui pasistatyti nė nesvajok, kad surastum vietos su Jėzaus ŠVIESA.
JOS vietą užėmė ritualinių materialių šakelių PARDAVĖJAI. Patys būdami tamsoje, jie nespėjo suktis, kada jų tamsūs sielos broliai ir sesės graibste graibstė šakleles, ir klojo pinigus, GERUS pinigus už niokojamą GAMTĄ. Štai tau ir Verbų sekmadienis.
Pervažiavau per visą aikštę ir pasistačiau staliuką prieš Gedimino paminklą. Užtiesiau Jėzaus Kristaus ir MŪSŲ Vietinės Visatos vėliava – baltame fone trys mėlyni koncentriniai žiedai. Toks mūsų Visatoje yra Rojaus Trejybės – Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – simbolis. Išdėliojau ant staliuko vieną Urntijos Knygą ir keturias Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knygas.
Žmonių eina daugybė į abi puses – į Arkikatedrą ir nuo jos. Absoliuti dauguma nešasi rankose šakeles, kai kurie dar ir verbas. Eina su šeimomis, jauni, pagyvenę, ir seni. Ir visi mato RYŠKŲ staliuką su knygomis, bet prieiti nedrįsta nė vienas.
Tada pradedu garsiai drąsinti, kad nebijotų KRISTAUS ŠVIESOS, KURI PATEIKTA ŠITOJE KNYGOJE. Tačiau tai dar labiau baugina žmones.
Aišku, saulė ir jos išorinė šviesa leidžia jiems jau lengviau atsikvėpti po žiemos, bet vis tiek matau juose įtampą, nerimą, jų VIDUJE.
Aš jiems kalbu vis garsiau ir garsiau, ir jau taip garsiai, kad gali mane girdėti net ir už dvidešimties metrų. Aš juos raginu ne žaloti gamtą ir laikytis už negyvų šakelių, bet atrasti Tėvą, kaip ir pats Kristus atrado savo viduje, ne ritualus atlikti, bet savyje atrasti gyvą meilę ir šviesą, kuri yra iš Tėvo, ir kurią ir Kristus patyrė.
Kažkas praeidamas meta repliką: “Aš žinau, aš buvau bažnyčioje.“ Aš jam paaiškinu, kad jis turėtų bažnyčią turėti savo viduje, o ne tarp keturių sienų, kurios yra materialios ir subyrės. Reikia pažinti GYVĄ Jėzų, kuris ir kalba dabar mums visiems VĖL. Prašau, kad nebijotų ištiesti ranką į šviesą, ji taip jiems VISIEMS reikalinga.
Tačiau BAIMĖ JUOS VISUS PARALYŽAVO. Jie BIJO Gyvojo Jėzaus Kristaus ŠVIESOS.
Mano balsas dar labiau stiprėja, aš jau beveik šaukiu: “Jūs laikotės negyvų ritualų, jūs einate į bažnyčią, bet ten šviesos NĖRA, o kur aš jums siūlau GYVO KRISTAUS ŠVIESĄ, tai jūs nuo jos BĖGATE TOLYN. Jums svarbiau ritualas, o ne gyvas Jėzus, jūs NEMYLITE KRISTAUS.“
Tada tik imu suvokti, ką turėjo patirti Jonas Krikštytojas, kuris skelbė žmonėms: “Atgailaukite ir krikštykitės, dangaus karalystė yra šalia.“ Jis siekė pakelti tamsius žmones, ir ragino juos atgailauti ir krikštytis, o žmonės šito daryti nenorėjo, nes DOGMOS IR RITUALAI žydams nebuvo numatę krikšto jau suaugusiam žydui, ne kūdikiui.
Ir jutau, kad ir mano balsas stiprėja ir TONAS GRIEŽTĖJA: “Kodėl gi jūs esate tokie akli, nors švieča saulė, bet nematote ryškesnės šviesos, kurią iš mano rankų jums siūlo gyvas Kristus. Nebijokite šitos šviesos, išsivaduokite iš bažnytinių tamsos ritualų, kuriuos taip skrupulingai juos atliekate.“
Viena moteris tartelėjo: “Ką norim, tą ir darom.“ Aš jai pavymui šaukiu: “Jūs laikotės vuien tik negyvų irtialų, o bažnyčioje šviesos iš viso nėra.“
Praeidamos minioje kitos dvi pagyvenusios moretys susižvalgė ir viena jau pro mane praėjusį metė man repliką: “Oho, prieš bažyčią.“ Aš jai sušukau rodydamas į arkikatedrą: “Tai negyva bažyčia, joje nėra nei šviesos, nei GYVO KRISTAUS, TIK RITUALAS.“
Ir netikėtai, tarsi kas būtų pekėlęs tiems žmonėms vožtuvą, prie manęs pradėjo prieiti žmonės, po du, po tris, su šeimomis. Ėmė klausti, kas čia, kiek kainuoja.
“Tai apreiškimas, kurį per mane perdavė Jėzus. Aš tik užrašiau, bet ne parašiau. Ir užrašiau taip, kaip jis man diktavo. Aš nepardavinėju šitų knygų, o jas dalinu už aukas, arba dovanoju KRISTAUS VARDU.“
Viena moteris metė repliką: “Jeigu jau jums kalba Jėzus, tai reikia kreiptis pas psichiatrą, nes kai žmogus kalba Jėzui, tai normalu, bet kai jau Jėzus kalba žmogui, tai jau smegenų sutrikimas.“
Tačiau žmonės pradėjo knygą vartyti. Viena moteris, gana išsipuošusi, paėmė knygą ir eina nuo manęs. Aš jai sakau: “Palauk palauk, aš knygą duodu tik už auką.“ – “O tai aš negaliu jos pasiimti?“ “Gali, jeigu paaukosi, arba jeigu Kristus padovanos tau iš mano rankų.“ Pradėjo klausti, o kiek galima paaukoti. Aš atsakiau: “Mes auką klaidingai sutapatiname su kažkokia kančia, su skausmu, su kažkuo, ką reikia atitraukti nuo savęs ir atiduoti kitam. Auka – tai PASIDALINIMAS IŠ MEILĖS. Ir čia svarbu ne pinigai, bet MEILĖ. Ir jeigu paaukosi net ir vieną centą, bet su meile, tai ir bus tavoji auka.“ Jos vyras jau tempė ją tolyn. Ji ėmė ieškoti pingų. Sako vyrui, kad jis paieškotų, tačiau šis net neiškojęs, su nepasitenkinimu, ištarė, kad jis turi tik stambius pinigus, smulkių neturi. Moteris man padavė dvidešimt centų tardama, kad daugiau irgi neturi smulkių. Ir paklausė, ar užteks. Aš jai vėl aiškinu: “Man svarbu, kad tu duotum su MEILE, o ne KEIK tu duodi. Ar tu juos duodi man su MEILE?“ – “Taip.“ “Štai ir puiku. Ačiū tau, ir linkiu ramybės su Kristumi.“
Vienas privažiavo su dviračiu. Ėmė apgailestauti, kad nebeturi nė cento. Aš jo paklausiau, ar jis tikrai ją skaitys. Jis paaiškino, kad jo žmonai labai patinka tokios knygos. Aš jo klausiu: “Tai tu pats jos neskaitysi?“ Jis man pradėjo aiškinti, kad jis yra mokslų daktaras, ir anksčiau į bažnyčia vaikščiojo, bet vėliau nustojo, ir yra ateistas. Aš jam paaiškinau: “Tai tu nesi netikintis, nes tu netiki tik į bažnyčios tau peršamą DOGMATINĮ ir RITUALINĮ Dievą, kokio ir NĖRA. O juk Dievas – tai ir protas, ir energija, ir meilė, ir tiesa, ir gailestingumas. Ir jis yra DVASINIS. Ir yra ASMENIS. Jis turi KŪRĖJO ASMENYBĘ. JIS YRA ASMENIS ĖNERGIJOS ŠALTINIS VISAI KŪRINIJAI, o ne tai, ką tamsi bažnyčia aiškina dogmatiškai.“ Jis net pralinksmėjo, veidas nušvito. Tada dar kartą aš jo paskalusiau, ar jis pats skaitys knygą. O jis man vėl paaiškino, kad neturi pinigų aukai. “Aš tau ją dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Tau ir žmonai. Pasakyk jai, kad tai dovana nuo Kristaus.“ Vyro akys nušvito. Paklausiau, ar jis turi kompiuterį, ir gavęs patvirtinimą, padaviau mūsų svetainės adresą ir pasakiau, kad joje yra ir Urantijos Knygos visas tekstas.
Kol kalbėjausi su ne vienu žmogumi, kol raginau kitus nebijoti prieiti, vienas vyras pasiėmęs knygą tiek atidžiai skaitė turinį, tiek žiūrėjo, kas gi Jėzaus yra pasakyta VĖL. Galų gale apsisprendė, kad jam ši knyga riekalinga. Jis nuoširdžai ištarė: “Kažkas juk turi TIESĄ skleisti.“
Pro mane ėjo jauna mama gal su penkiamečiu ar šešiamečiu sūneliu, kuris riedėjo ant vadinamojo paspirtuko – tokios konstrukcijos, kuri neturi jokių padalų, o vaikas tiesiog pasispiria viena koja ir stovėdamas ant horizontalios metalinės plokštės, turinčios mažus ratukus ir vairą, rieda sau šaligatviu. Mama nešėsi ir šakelę, ir verbą. Vaikutis pirmas privažiavo prie manęs ir taip įdėmei žiūrėjo į knygas, iš pradžių ant staliuko, o tada mano rankoje. Aš abiems jiems pasakiau garsiai, kad ir kiti girdėtų: “Šita knyga reikalinga ir tau, ir tavo mamai, ir tavo tėčiui. Ji reikalinga VISIEMS.“ O motinai priėjus, paaiškinau, kad šių knygų nepardavinėju. Ji nustebo. Paaiškinau, kaip jas duodu žmonėms. Ji gana įdėmiai pasižiūrėjo į knygą tarsi norėdama paimti, bet vėliau persigalvojo. Jau nueinančiai jai pasakiau, kad tai labai svarbi knyga. Ji atsakė, kad neturi pinigų, o ir neturi kur dėti, nes vienoje rankoje šalia savęs laikė paėmusi tą vaiko paspirtuką, o kitoje – verbą ir šakeles. Aš jai pasakiau: “Ši knyga yra svarbiau už tą paspirtuką, ir tas šakeles, geriau jį išmesk, bet paimk knygą.“ Ji sustojo. Kiti žmonės irgi žiūrėjo į mane, kaip čia aš drįstu šitaip siūlyti. O mama vėl pasakė, kad neturi dabar pinigų. Aš jai pasakiau, kad dovanoju ją Kristaus vardu. Ji sugrįžo ir paėmė knygą. Palinkėjau jai ramybės ir Tėvo atradimo savo viduje.
Prie mano staliuko netikėtai atsirado gal penki vaikai. Vyriausiam apie dešimt-dvylika metų, o jauniausiam apie aštuonerius. Vyriausias iš jų paklausė, drąsiai, kiek kainuoja knyga. Jo balsas buvo tvirtas, žinančio žmogaus, klausiančio ne šiaip sau, bet dėl to, kad žino, ko jis nori. Aš jam paaiškinau, kaip ir kitiems. Žiūrėjau į jo veidą, kuris švietė iš vidaus. Jis buvo apsirengęs juodais drabužiais – juodu švarku, juodais marškiniais, juodomis kelnėmis – o jo veidas atrodė spindintis iš vidaus, dėl to buvo didžiulis kontrastas tarp jo juodos aprangos ir vidinės šviesos. Aš jo paklausiau, ar jis tikrai skaitys šitą knygą. Kada jis tvirtai man atsakė, tada jam tariau: “Aš tau ją dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Ji tau labai bus vertinga knyga.“ Jis patenkintas padėkojo ir nuėjo. O tas mažylis irgi manęs klausia, kiek kainuoja ši knyga. Aš net nustebau. Dėl to pasitikslinau: “O tu skaityti jau moki?“ Jis irgi labai tvirtai atsakė, kad moka. Tada jo vėl paklausiau: “Ar tu tikrai nori skaityti ŠITĄ knygą?“ Tai buvo paskutinė – dvyliktoji – knyga iš mano kuprinės. Jis irgi labai tvirtai atsakė: “Noriu.“ – “Aš tau ją dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Skaityk, ir ji tau suteiks labai daug šviesos.“ Jis nubėgo su knyga. Pasivijo savo draugus, jau einančius per gatvę. Šalia jų pamačiau moterį vienuolės drabužiais. Panašu, kad visi jie buvo drauge Arkikatedroje.
Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL yra GYVA knyga. Ir nežinia, kokioje dirvoje jis duos TĖVO MEILĖS IR GYVENIMO ŠVIESOS vaisių...
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-04-05 16:24:29
Komentarai
Nuostabiausia , kad su dėmesiu prie knygų atėjo vaikeliai . Tai iš tiesų labai jaudinantis paveikslas . Manau , kad gyvenimo tėkmėje iš tų vaikų tikrai užaugs aukšto dvasingumo žmonės ir prisimins , kaip kažkada vaikystėje , jų pirmas ir tikras dvasinis augimas prasidėjo nuo knygos KALBU JUMS VEL , padovanotos tiesiog gatvėje , vieną Verbų sekmadienį .
Įdomus ir jaudinantis tau Algimantai , tas Verbų sekmadienis , kaip sakoma , gyvas patyrimas , kiek žmonės yra žingeidūs naujiems dvasiniams šaltiniams . Aišku , kad beveik visi prisirišę toms dogminėms tiesoms , kurios nuo lopšio yra perteikiamos mamų , bobučių , senelių , kunigėlių.
Kaip tu eisi ne kartą pastebėjęs - žmones kausto vergo baimė . Neduok dieve , ką nors ne taip padarysiu , tai visa parapija iš manęs išsijuoks . Panašiai , arba labai panašiai daugelio žmonių protai reaguoja į naują nematytą , negirdėtą dvasinę žinią .
Prisimenu , prieš keletą metų , man išeinant iš bažnyčios , matau , kad vienas vyras traukia iš krepšio tokias nedideles knygeles ir siūlo žmonėms pirkti už 15 litų . Sako , kad tai jo eilėraščių knyga , kurią išleido tūkstančio egzempliorių tiražų ir dabar atiduoda net už savikainą . Tai ką jūs manote , vienas kitas pavartė , pažiūrėjo ir atgal atidavė . Aš taip pat pavarčiau ir pastebėjau , kad tai labai dvasingi ir meniški eilėraščiai , tačiau kažkodėl pamaniau , ,,o kam man to reikia ''
Tai dabar sulygindamas savajį epizodą su tavuoju Verbų sekmadienio epizodu ir pamaniau , kad žmonės kartais patys nežino ko jie nori . Arba šiek tiek žino ir jaučia ko jie nori , tačiau aplinka ar tam tikra kolektyvinė aura neledžia išsiskleisti savajam , tikrajam Aš .
Nuėję toliau nuo sudominusio reiškinio , matomai , ne vienas pamąsto , kad be reikalo praleido netikėtą progą , tačiau , kaip sakoma - traukinys nuvažiavo . Traukinys , šiuo atveju , ne nuvažiavo , bet nustūmė žmogų savąja minios energetika , kuri visada yra didesnė ir dominuojanti už eilinio žmogelio valingą norą .
Sėkmės tau Algimantai ir tepadeda Dievas .
Petras
2009-04-05 18:47:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]