Forumas: temos peržiūra
Jėzaus PRISIKĖLIMAS, kuris neturi nieko bendro su jo buvusiu MATERIALIU KŪNU.
Mielieji, kada skaitysite šį Urantijos Knygos dokumentą, PRISIMINKITE, kad Jėzus neskelbė PRISIKĖLIMO. Jis skelbė evangeliją, gerąją naujieną - Dievo Tėvystę, žmonių brolystę. Ir nieko daugiau. Nė žodžio apie prisikėlimą, nes prisikėlimas NĖRA EVANGELIJA. PRISIKĖLIMAS YRA AUTOMATINIS ATLYGIS UŽ ĮTIKĖJIMĄ į šią evangeliją, kurią aš išplėčiau iki VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖS, NE TIK ŽMONIŲ. Tėvas yra vienas VISAI KŪRINIJAI, O VISI TVARINIAI YRA TARPUSAVYJE BROLIAI IR SESĖS DVASIOJE, KAD IR KOKIO AUKŠTO AR ŽEMO DVASINIO STATUSO JIE BŪTŲ.
Tai reiškia, kad Jėzus Kristus yra mūsų brolis dvasioje. IR TOKIĄ IŠPLĖSTĄ KRISTAUS EVANGELIJĄ ESU mūsų Visatos Sūnaus Kūrėjo, kurį dauguma žino tik jo žmogiškuoju vardu, kaip Jėzų Kristų, ĮGALIOTAS, SKELBTI VISAM PASAULIUI, kaip ir Rojaus Trejybės visų Trijų Asmenų - Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės GYVĄ ŽODĮ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
----------
189 DOKUMENTAS
PRISIKĖLIMAS
NETRUKUS, kai tik Jėzus penktadienio popietę buvo palaidotas, Nebadono archangelų vadovas, tuo metu buvęs Urantijoje, sukvietė miegančiųjų valinių tvarinių prikėlimo tarybą ir ėmė svarstyti, kokiu metodu būtų galima prikelti Jėzų. Šitie susirinkę vietinės visatos sūnūs, Mykolo tvariniai, šitaip padarė savo pačių iniciatyva; Gabrielis jų nebuvo sukvietęs. Iki vidurnakčio jie buvo priėję tokios išvados, jog tvarinys negali nieko padaryti, kad Kūrėjo prisikėlimą palengvintų. Jie nusprendė įsiklausyti į tą patarimą, kurį jiems pateikė Gabrielis, jiems paaiškinęs, kadangi Mykolas “savąją gyvybę atidavė savo laisva valia, tai jis taip pat turi ir tą galią ją susigrąžinti sutinkamai su savo apsisprendimu.” Iškart kai tik šitoji archangelų, Gyvybės Nešėjų, ir jų įvairių partnerių, kurie jiems padeda tame darbe, kai tvariniai atstatomi ir sukuriami morontijoje, taryba savo pasitarimą baigė, tada Jėzaus Personalizuotas Derintojas, kuris asmeniškai vadovavo susirinkusioms dangiškosioms gausybėms tuo metu buvusioms Urantijoje, nerimastingai laukiantiems stebėtojams pasakė šiuos žodžius:
“Nė vienas iš jūsų negali nieko padaryti, kad padėtų savo Kūrėjui-tėvui sugrįžti į gyvenimą. Kaip šios sferos mirtingasis jis patyrė mirtingojo mirtį; kaip visatos Valdovas jis vis tiek gyvena. Tai, ką jūs stebite, yra Jėzaus iš Nazareto mirtingas perėjimas iš gyvenimo materialiame kūne į gyvenimą morontijoje. Šito Jėzaus dvasinis perėjimas buvo užbaigtas tuo metu, kada aš atsiskyriau nuo jo asmenybės ir tapau jūsų laikinuoju valdytoju. Jūsų Kūrėjas-tėvas nusprendė pereiti per visą savo mirtingųjų tvarinių patyrimą, nuo gimimo materialiuose pasauliuose, toliau per natūralią mirtį ir prisikėlimą morontijoje, į tikrosios dvasinės egzistencijos statusą. Tam tikrą šito patyrimo fazę jūs netrukus pamatysite, bet joje dalyvauti jūs negalite. Tų dalykų, kuriuos jūs paprastai darote tvariniui, negalite padaryti Kūrėjui. Sūnus Kūrėjas pats savyje turi tą galią, kad save padovanotų bet kurio iš savo sukurtų sūnų pavidalu; jis pats savyje turi tą galią, kad atiduotų savo matomą gyvybę ir ją vėl susigrąžintų; ir šitą galią jis turi Rojaus Tėvo tiesioginiu įsakymu, ir aš žinau, ką sakau.”
Kada jie išgirdo šiuos Personalizuoto Derintojo žodžius, tada visi ėmė nerimastingai laukti, pradedant Gabrieliumi ir baigiant pačiu nuolankiausiu cherubimu. Jie matė Jėzaus mirtingą kūną kape; jie pastebėjo jų mylimo Valdovo veiklos visatoje įrodymų; ir tokių reiškinių nesuprasdami, jie kantriai laukė naujų įvykių.
1. MORONTINIS PERĖJIMAS
Sekmadienio rytą antrą keturiasdešimt penkios, Rojaus įsikūnijimų komisija, susidedanti iš septynių nenustatytų Rojaus asmenybių, atvyko į vietą ir
[2021]▼
nedelsiant išsidėstė prie kapavietės. Be dešimties minučių trečią, iš Juozapo naujosios kapavietės ėmė sklisti sumaišytos materialios ir morontinės veiklos intensyvios vibracijos, o dvi minutės po trijų, šitą sekmadienio rytą, balandžio 9-ąją, 30 m. po Kr. gim., prisikėlusi Jėzaus iš Nazareto morontinė forma ir asmenybė išėjo iš kapavietės.
Kai tik prisikėlęs Jėzus laidojimo kapavietę paliko, tai materialus kūnas, kuriame jis gyveno ir dirbo žemėje beveik trisdešimt šešerius metus, vis dar tebegulėjo kapavietės nišoje, nepajudintas ir suvyniotas į drobulę, lygiai taip, kaip penktadienio popietę jį ilsėtis ramybėje buvo paguldę Juozapas ir jo pagalbininkai. Taip pat ir akmuo prieš įėjimą į kapavietę buvo visiškai nepajudintas; Piloto antspaudas buvo vis dar nesulaužytas; kareiviai vis dar tebebuvo sargyboje. Šventyklos sargybiniai budėjo visą laiką; romėnų sargyba buvo pakeista vidurnaktį. Nė vienas iš šitų sargų neįtarė, kad tas objektas, dėl kurio jie budi, prisikėlė nauja ir aukštesne egzistencijos forma, ir kad jo kūnas, kurį jie saugo, dabar yra nebereikalingas išorinis apvalkalas, kuris nebeturi jokio tolimesnio ryšio su išlaisvinta ir prikelta Jėzaus morontine asmenybe.
Žmonija neskuba suvokti, jog, viso to, kas yra asmenis, materija yra morontijos griaučiai, ir jog ir vienas, ir kitas yra besitęsiančios dvasinės tikrovės atspindėtas šešėlis. Kiek dar praeis laiko iki to meto, kada jūs žiūrėsite į laiką kaip į amžinybės ir erdvės judantį atvaizdą, kaip į Rojaus realybių pralekiantį šešėlį?
Tiek, kiek mes galime spręsti, nė vienas tvarinys iš šitos visatos, o taip pat ir jokia kita asmenybė iš kitos visatos visiškai nebuvo susijusi su Jėzaus iš Nazareto šituo morontiniu prisikėlimu. Penktadienį savąją gyvybę jis atidavė kaip šios sferos mirtingasis; sekmadienio rytą jis vėl ją susigrąžino kaip Norlatiadeko žvaigždyno Satanijos sistemos morontinė būtybė. Daug ko, kas yra susiję su Jėzaus prisikėlimu, mes nesuprantame. Bet mes žinome, jog tai atsitiko taip, kaip mes papasakojome ir maždaug mūsų nurodytu laiku. Mes taip pat galime pastebėti, jog visi žinomi reiškiniai, susiję su morontiniu perėjimu, arba morontiniu prisikėlimu, įvyko tiesiog Juozapo naujojoje kapavietėje, kur mirtingi materialūs Jėzaus palaikai gulėjo įvynioti į laidojimo drobulę.
Mes žinome, kad nė vienas vietinės visatos tvarinys šitame morontiniame pažadinime nedalyvavo. Mes pastebėjome, kaip tos septynios Rojaus asmenybės kapavietę apsupo, bet nematėme nieko, kad jos ką nors darytų, kas būtų susiję su Mokytojo pažadinimu. Kai tiktai Jėzus pasirodė greta Gabrielio, tiesiog virš kapavietės, tada tos septynios asmenybės iš Rojaus davė ženklą, rodantį, kad jos ketina nedelsiant išvykti į Uversą
Imkime ir amžiams paaiškinkime Jėzaus prisikėlimo sampratą pateikdami tokius teiginius:
1. Jo materialus arba fizinis kūnas nebuvo prisikėlusios asmenybės dalis. Kada Jėzus išėjo iš kapo, tada jo materialus kūnas liko kapavietėje nepaliestas. Jis paliko kapavietę nepajudinęs tų akmenų, kurie buvo užtvėrę įėjimą, ir nepažeidęs Piloto antspaudų.
2. Iš kapavietės jis nepasirodė kaip dvasia, o taip pat ir kaip Nebadono Mykolas; jis nepasirodė Kūrėjo Valdovo pavidalu, kokį jis buvo turėjęs iki savojo įsikūnijimo mirtingojo materialaus kūno pavidalu Urantijoje.
3. Iš šitos Juozapo kapavietės jis neišėjo turėdamas tokį morontinių asmenybių pavidalą, kokį turi tie, kurie, kaip prikeltos morontinės kylančiosios būtybės, išeina iš Satanijos vietinės sistemos pirmojo gyvenamojo pasaulio
[2022]▼
prisikėlimo salių. Ir Mykolo memorialo egzistavimas mansonijos pirmojo gyvenamojo pasaulio prisikėlimo salių milžiniško kiemo centre leidžia mums daryti išvadą, jog Mokytojo prisikėlimui Urantijoje buvo kažkokiu būdu padedama šitame, pirmajame iš sistemos gyvenamųjų pasaulių.
Jėzaus pirmasis veiksmas prisikėlus iš kapo buvo pasisveikinimas su Gabrieliu ir nurodymas jam toliau likti atsakingu už vykdomosios valdžios reikalus visatoje vadovaujant Emanueliui, o tada Melkizedekų vadovui jis nurodė perduoti jo broliškus linkėjimus Emanueliui. Po šito jis paprašė Edentijos Patį Aukštąjį, kad jo mirtingąjį perėjimą patvirtintų Dienų Senieji; ir atsisukęs į susirinkusias morontines grupes iš šių septynių gyvenamųjų pasaulių, čia atvykusias pasveikinti savo Kūrėjo kaip savosios kategorijos tvarinio, Jėzus ištarė pirmuosius savo pomirtinės karjeros žodžius. Morontinis Jėzus pasakė: “Užbaigęs savo gyvenimą materialiame kūne, aš norėčiau trumpą laiką iš tikrųjų pabūti čia laikinojoje formoje, kad galėčiau geriau pažinti savo kylančiųjų tvarinių gyvenimą ir toliau apreikšti savo Tėvo Rojuje valią.”
Baigęs kalbėti, Jėzus davė ženklą Personalizuotam Derintojui, ir tuomet visos protingos visatos būtybės, kurios buvo surinktos į Urantiją, kad pamatytų prisikėlimą, nedelsiant buvo išsiųstos su atitinkamomis savo užduotimis visatoje.
Dabar Jėzus užmezgė morontinio lygio ryšius, jį supažindino, kaip tvarinį, su gyvenimo, kurį jis buvo apsisprendęs trumpą laiką gyventi Urantijoje, reikalavimais. Šitam įvadui į morontinį pasaulį prireikė daugiau negu vienos valandos žemės laiku, ir du kartus reikėjo padaryti pertrauką dėl jo troškimo pabendrauti su savo buvusiais bičiuliais materialiame kūne, kada jie išėjo iš Jeruzalės, kad stebėdamiesi įdėmiai apžiūrėtų tuščią kapavietę tam, jog surastų tai, ką jie laikė jo prisikėlimo įrodymu.
Dabar Jėzaus mirtingas perėjimas – morontinis Žmogaus Sūnaus prisikėlimas – yra užbaigtas. Mokytojo, kaip tokios asmenybės, kuri yra tarpinė tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis, pereinamoji patirtis prasidėjo. Ir jis visa tai atliko dėka tos galios, kuri neatskiriamai yra jo paties viduje; nė viena asmenybė jokios pagalbos jam nesuteikė. Dabar jis gyvena kaip morontijos Jėzus, ir tuo metu, kada jis pradeda šitą morontinį gyvenimą, jo materialus kūnas nepaliestas guli tenai kapavietėje. Kareiviai vis dar tebesaugo, o gubernatoriaus antspaudas ant akmenų dar nesulaužytas.
2. JĖZAUS MATERIALUS KŪNAS
Dešimt minučių po trijų, kada prisikėlęs Jėzus bendravo su susirinkusiomis morontinėmis asmenybėmis iš Satanijos septynių gyvenamųjų pasaulių, archangelų – prisikėlimo angelų – vadovas kreipėsi į Gabrielį ir paprašė Jėzaus mirtingojo kūno. Tarė archangelų vadovas: “Mes negalime dalyvauti Mykolo, mūsų valdovo, savęs padovanojimo patyrimo morontiniame prisikėlime, bet mes norėtume jo mirtingus palaikus paimti į savąją globą, kad jie nedelsiant būtų sunaikinti. Mes nesiūlome panaudoti savojo dematerializavimo metodo; mes tiesiog norėtume sukelti pagreitinto laiko procesą. Užtenka to, kad mes matėme, kaip Valdovas gyvena ir miršta Urantijoje; dangiškųjų gausybių bus pasigailėta tuo, kad jų atmintyje nebus to vaizdo, kaip ilgai irsta visatos Kūrėjo ir Rėmėjo žmogiškoji forma. Viso Nebadono protingų būtybių vardu, aš prašau mandato, kad į mano globą būtų atiduotas Jėzaus iš Nazareto mirtingas kūnas ir kad mes būtume įgalioti jį nedelsiant sunaikinti.”
[2023]▼
Ir kada Gabrielis pasitarė su vyresniuoju Pačiu Aukštuoju iš Edentijos, tada dangiškųjų gausybių atstovui archangelui buvo duotas leidimas atlikti tokį Jėzaus fizinių palaikų sunaikinimą, koks jam atrodys tinkamas.
Kai tik šitas archangelų vadovo prašymas buvo patenkintas, tada jis pasikvietė sau į pagalbą daug savo bičiulių, drauge su didžiuliu kiekiu atstovų iš visų dangiškųjų asmenybių kategorijų, ir tuomet, padedant Urantijos tarpinėms būtybėms, pradėjo Jėzaus fizinio kūno pasiėmimo procesą. Šitas miręs kūnas buvo grynai materialus kūrinys; jis buvo fizinis ir materialus tikrąja šio žodžio prasme; iš kapavietės jo nebuvo galima pašalinti taip, kaip iš užantspauduoto kapo galėjo išeiti prisikėlusi morontinė forma. Padedant tam tikroms morontinėms pagalbinėms asmenybėms, morontinę formą galima padaryti tokią, kad vienu metu, ji būtų tarsi dvasinė, taip, kad ji nereaguotų į įprastą materiją, tuo tarpu kitu metu, ji gali tapti matoma materialioms būtybėms ir su ja gali bendrauti materialios būtybės, tokios, kaip ir šių sferų mirtingieji.
Ruošiantis Jėzaus kūną iš kapavietės pašalinti prieš tai, kada jie oriai ir pagarbiai jį sunaikins beveik tik akimirksnį trunkančio suirimo dėka, Urantijos antrinės tarpinės būtybės gavo užduotį nuo įėjimo į kapavietę nuridenti į šalį akmenis. Didesnis iš šitų dviejų akmenų buvo masyvus apskritas luitas, didele dalimi panašus į malūno girnas, ir jis judėjo grioveliu, iškaltu uoloje, tokiu būdu, kad jį buvo galima ridenti pirmyn ir atgal, atidarant arba uždarant kapavietę. Kada saugantys žydų sargybiniai ir romėnų kareiviai, blankioje ryto šviesoje, pamatė, kaip šitas didžiulis akmuo ima ristis į šalį nuo įėjimo į kapavietę, akivaizdžiai pats savaime – be kokių nors matomų priemonių, kurios tokį judėjimą paaiškintų – tada juos apėmė baimė ir panika, ir jie lėkte nulėkė iš tos vietos. Žydai parbėgo į namus, po to sugrįžo, kad apie šiuos dalykus praneštų savo kapitonui šventykloje. Romėnai nulėkė į Antonijo tvirtovę ir pranešė, ką buvo matę, centurionui, kai tiktai šis atvyko į budėjimą.
Žydų lyderiai pradėjo tą nešvarų reikalą, kad tariamai atsikratytų nuo Jėzaus pasiūlydami kyšį išdavikui Judui, o dabar, kada susidūrė su šita gluminančia padėtimi, vietoje to, kad galvotų, kaip nubausti tuos sargybinius, kurie pabėgo iš savo posto, jie griebėsi to, kad šiuos sargybinius ir romėnų kareivius ėmė papirkinėti. Jie kiekvienam iš šitų dvidešimties vyrų sumokėjo tam tikrą sumą pinigų ir paliepė jiems, kad visiems sakytų: “Tuo metu, kada mes naktį miegojome, jo mokiniai užpuolė mus ir jo kūną išsinešė.” Ir žydų lyderiai kareiviams tvirtai pažadėjo, kad juos gins prieš Pilotą, jeigu kada nors gubernatorius sužinotų, kad jie paėmė kyšį.
Krikščioniškas tikėjimas į Jėzaus prisikėlimą buvo grindžiamas “tuščios kapavietės” faktu. Iš tikrųjų tai buvo faktas, jog kapavietė buvo tuščia, bet kai dėl prisikėlimo, tai nėra tiesa. Kapavietė iš tiesų buvo tuščia, kada atėjo pirmieji tikintieji, ir šitas faktas, susietas su neabejotinu Mokytojo prisikėlimo faktu, atvedė į tai, kad buvo suformuluotas toks tikėjimas, kuris buvo neteisingas: mokymas, kad iš kapo prisikėlė Jėzaus materialus ir mirtingas kūnas. Tiesa, turinti reikalo su dvasinėmis realybėmis ir amžinosiomis vertybėmis, nevisada gali būti sukuriama akivaizdžių faktų suderinimu. Nors atskiri faktai gali būti materialiai ir teisingi, bet tai nereiškia, jog faktų grupės sujungimas turi būtinai vesti į teisingas dvasines išvadas.
Juozapo kapavietė buvo tuščia ne dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo atstatytas arba prikeltas, bet dėl to, kad buvo patenkintas dangiškųjų gausybių prašymas ypatingai ir unikaliai jį sunaikinti, kad būtų “dulkės į dulkę”
[2024]▼
sugrįžimas, neįsiterpiant laiko uždelsimui ir nevykstant mirtingo irimo ir materialaus gedimo įprastiems ir matomiems procesams.
Mirtingi Jėzaus palaikai patyrė tą patį natūralų elementų suirimo procesą, koks yra būdingas visiems žmogiškiesiems kūnams žemėje, išskyrus tai, kad laiko atžvilgiu, šitas natūralus suirimo būdas buvo nepaprastai paspartintas, pagreitintas iki tokio laipsnio, kad įvyko beveik akimirksniu.
Mykolo prisikėlimo tikrieji įrodymai savo prigimtimi yra dvasiniai, nors šitą mokymą ir sustiprina šios sferos daugelio mirtingųjų, kurie su prisikėlusiu morontiniu Mokytoju susitiko, jį atpažino, ir su juo bendravo, parodymai. Jis tapo beveik vieno tūkstančio žmogiškųjų būtybių asmeninio patyrimo dalimi iki to laiko, kada su Urantija atsisveikino galutinai.
3. PRISIKĖLIMAS DĖL NAUJOS DIEVIŠKOSIOS TVARKOS
Šiek tiek po pusės penkių šitą sekmadienio rytą Gabrielis sukvietė archangelus ir pasirengė paskelbti bendrą prisikėlimą, susijusį su Adominės dieviškosios tvarkos užbaigimu Urantijoje. Kada milžiniška serafimų ir cherubimų gausybė, susijusi su šituo didžiu įvykiu, buvo išdėstyta tinkama tvarka, tada morontinis Mykolas pasirodė prieš Gabrielį, sakydamas: “Kaip manasis Tėvas gyvybę turi savyje, lygiai taip jis iš tikrųjų davė ją šiam Sūnui, kad turėtų gyvybę savyje. Nors aš dar ne iki galo naudojuosi visatos valdžia, bet šitas savo paties nustatytas apribojimas jokiu būdu neapriboja gyvybės padovanojimo mano miegantiesiems sūnums; tegul prasideda planetinio prisikėlimo kvietimas pagal sąrašą.”
Tada archangelų grandinė pirmą kartą veikė iš Urantijos. Gabrielis ir archangelų gausybės nuvyko į planetos dvasinio poliariškumo vietą, ir kada Gabrielis davė ženklą, tada į sistemos pirmąjį gyvenamąjį pasaulį akimirksniu nuskriejo Gabrielio balsas, sakantis: “Mykolo nurodymu, Urantijos naujosios dieviškosios tvarkos mirusieji teprisikelia!” Tada visi Urantijos žmogiškųjų rasių išlikusieji, kurie buvo užmigę nuo Adomo laikų, ir kuriems dar nebuvo paskelbtas nuosprendis, atsirado mansonijos prisikėlimo salėse, parengti tam, kad gautų morontinį pavidalą. Ir akimirksniu serafimai ir jų pagalbininkai pasirengė išvykti į gyvenamuosius pasaulius. Paprastai šitie serafiniai sargybiniai, kažkada paskirti į šitų išliekančiųjų mirtingųjų grupinę apsaugą, būtų dalyvavę jų pažadinimo metu mansonijos prisikėlimo salėse, bet šituo laiku jie buvo šitame pačiame pasaulyje, kadangi čia būtinai turėjo dalyvauti Gabrielis, sąsajoje su Jėzaus morontiniu prisikėlimu.
Nežiūrint to, kad nesuskaičiuojamas kiekis individų, turėjusių asmeninius serafinius sargus, ir tų, kurie buvo pasiekę reikalingą dvasinės asmenybės išsivystymą, buvo patekęs į mansoniją vėlesniaisiais amžiais po Adomo ir Ievos laikų, ir nors buvo daug specialiųjų ir tūkstantmečių Urantijos sūnų prisikėlimų, bet šitas buvo trečiasis iš planetinių kvietimų pagal sąrašą, arba prisikėlimų dėl užbaigtos naujosios dieviškosios tvarkos. Pirmasis įvyko Planetos Princo atvykimo metu, antrasis buvo Adomo laikais, o šitas, trečiasis, pažymėjo Jėzaus iš Nazareto morontinį prisikėlimą, mirtingojo perėjimą.
Kada archangelų vadovas gavo planetinio prisikėlimo ženklą, tada Žmogaus Sūnaus Personalizuotas Derintojas savosios valdžios dangiškosioms gausybėms, suburtoms Urantijoje, atsisakė, sugrąžindamas visus šiuos vietinės visatos sūnus atgal į jų atitinkamų vadovų jurisdikciją. Ir
[2025]▼
kada jis tą padarė, tada išvyko į Salvingtoną, kad pas Emanuelį užregistruotų tai, jog Mykolas mirtingąjį perėjimą užbaigė. Ir nedelsiant juo pasekė visos dangiškosios gausybės, kurių paslaugos nebebuvo reikalingos Urantijoje. Bet Gabrielis pasiliko Urantijoje su morontiniu Jėzumi.
Ir tai yra pasakojimas apie Jėzaus prisikėlimo įvykius, kaip į juos žvelgė tie, kurie matė juos tokius, kokie jie tikrųjų buvo, be šališko ir suvaržyto žmogiškojo požiūrio apribojimų.
4. TUŠČIOS KAPAVIETĖS SURADIMAS
Kada mes artėjame prie Jėzaus prisikėlimo laiko šitą ankstyvą sekmadienio rytą, tada reikėtų prisiminti, jog šie dešimt apaštalų buvo Elijo ir Marijos Morkaus namuose, kur jie miegojo viršutiniame kambaryje, ilsėdamiesi ant tų pačių kušečių, ant kurių jie buvo patogiai įsitaisę per paskutiniąją vakarienę su savo Mokytoju. Šitą sekmadienio rytą jie buvo susirinkę visi, išskyrus Tomą. Tomas su jais pabuvo keletą minučių vėlyvą šeštadienio vakarą, kada jie pirmą kartą susirinko drauge, bet matyti apaštalus, o taip pat galvoti apie tai, kas atsitiko Jėzui, jam buvo perdaug. Jis nužvelgė savo bičiulius ir tuoj pat iš kambario išėjo, nukeliavo į Simono namus Betfage, kur jis nusprendė sielvartauti vienatvėje. Visi apaštalai kentėjo, ne tiek dėl to, kad juos būtų apėmusios abejonės ir neviltis, kiek iš baimės, sielvarto, ir gėdos.
Nikodemo namuose buvo drauge susirinkę, su Dovydu Zabediejumi ir Juozapu iš Arimatėjos, maždaug dvylika ar penkiolika žymesnių Jėzaus mokinių iš Jeruzalės. Juozapo iš Arimatėjos namuose buvo apie penkiolika ar dvidešimt geriausių moterų tikinčiųjų. Juozapo namuose gyveno tiktai šitos moterys, ir jos buvo drauge, iš namų neišėjo niekur, Sabato dienos valandomis ir vakare po Sabato, tokiu būdu jos nieko nežinojo ir apie karinę sargybą, kuri saugojo kapavietę; jos taip pat tikrai nieko nežinojo ir apie tai, kad prie įėjimo į kapavietę buvo atridentas antrasis akmuo, ir kad ant šitų abiejų akmenų buvo uždėti Piloto antspaudai.
Šiek tiek prieš tris šitą sekmadienio rytą, kada rytuose ėmė rodytis pirmieji dienos požymiai, penkios iš šių moterų išėjo prie Jėzaus kapavietės. Jos buvo gausiai pasiruošusios specialių balzamavimo losjonų, ir su savimi nešėsi daug lininių tvarsčių. Jos turėjo tikslą Jėzaus kūnui suteikti kruopštesnį mirusiojo patepimą ir jį rūpestingiau apvynioti naujais tvarsčiais.
Šios moterys, kurios ėjo atlikti šitos Jėzaus kūno patepimo misijos buvo: Marija Magdalena, Marija, Alfiejaus dvynių motina, Salomėja, Zabediejų brolių motina, Joana, Kuzo žmona, ir Suzana, Ezro iš Aleksandrijos dukra.
Buvo maždaug pusė keturių, kada šios penkios moterys, apsikrovusios savo aliejais, atėjo prie tuščios kapavietės. Kada jos ėjo iš miesto per Damasko vartus, tada sutiko būrį kareivių, lekiančių į miestą, daugiau ar mažiau apimtų panikos, ir tai jas privertė kelioms minutėlėms stabtelėti; bet, kai nieko daugiau neatsitiko, tai savo kelionę jos tęsė toliau.
Jos labai nustebo, kada pamatė nuo įėjimo į kapavietę į šalį nuridentus akmenis, kadangi išeidamos jos tarpusavyje šnekėjosi, "Kas gi mums padės nuridenti į šalį tą akmenį?" Jos pasidėjo savo nešulius ir ėmė su baime ir dideliu nusistebėjimu dairytis viena į kitą. Tuo metu, kada jos stovėjo ten,
[2026]▼
drebėdamos iš baimės, Marija Magdalena surizikavo apeiti aplink mažesnįjį akmenį ir išdrįso įeiti į tuščią kapavietę. Šita Juozapo kapavietė buvo jo sode ant kalno šlaito rytinėje kelio pusėje, ir įėjimas į ją taip pat buvo rytų pusėje. Iki šitos valandos nauja diena buvo pakankamai išaušusi, jog Marija galėtų pažvelgti gilyn į tą vietą, kur buvo paguldytas Mokytojo kūnas ir, jog pamatytų, kad jo nebėra. Akmens nišoje, kur jie buvo paguldę Jėzų, Marija matė tiktai tą sulankstytą rankšluostį, ant kurio buvo paguldyta jo galva, ir tuos tvarsčius, į kuriuos jis buvo įvyniotas, kurie gulėjo nepaliesti, ir taip, kaip jie buvo padėti iki to laiko, kada dangiškosios gausybės kūną pašalino. Drobulė gulėjo ant grindų prie laidojimo nišos.
Kai tik Marija keletą akimirkų pastovėjo kapavietės tarpduryje (iš pradžių įėjusi į kapavietę, ji nematė aiškiai), ji pamatė, kad Jėzaus kūno nebėra, o jo vietoje buvo tiktai šitos įkapės, ir tada ji sušuko tokiu balsu, kuriame buvo nerimas ir kančia. Visos moterys buvo nepaprastai susijaudinusios; jos buvo nervingai įsitempusios visą laiką nuo tos akimirkos, kada prie miesto vartų sutiko panikos apimtus kareivius, o kada Marija šitaip skausmingai surėkė, tada jas apėmė siaubas, ir jos tekinomis pabėgo. Ir nesustojo tol, kol nenubėgo viso kelio iki Damasko vartų. Iki šito laiko Joana suvokė, kad jos paliko Mariją; ji padėjo savo kompanionėms atsipeikėti, ir jos vėl pasuko link kapavietės.
Joms artinantis prie kapavietės, išsigandusi Magdalena, kurią dar labiau apėmė siaubas, kada išėjusi iš kapavietės, nebesurado laukiančių savo seserų, dabar bėgo pas jas, iš susijaudinimo šaukdama: "Jo ten nebėra – jie išsinešė jį!" Ir ji nuvedė jas atgal prie kapavietės, ir jos visos įėjo į vidų ir pamatė, kad ji yra tuščia.
Tada visos penkios moterys atsisėdo ant akmens netoli įėjimo ir aptarė padėtį. Joms dar nebuvo atėjusi mintis, kad Jėzus buvo prikeltas. Per Sabatą jos buvo pačios atskirai vienos, ir jos priėjo nuomonės, jog kūnas buvo perneštas į kitą kapavietę. Tačiau, kada jos aptarinėjo šitokį dilemos sprendimą, tada jos niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl įkapės buvo sudėtos tvarkingai; kaip buvo galima pašalinti kūną, kadangi patys tie tvarsčiai, į kuriuos jis buvo įvyniotas, yra palikti toje pačioje padėtyje ir akivaizdžiai nepaliesti ant laidojimo lentynos?
Ten šitoms moterims besėdint šitos naujos dienos ankstyvomis aušros valandomis, jos pažvelgė į vieną pusę ir pastebėjo tylintį ir nejudantį nepažįstamąjį. Akimirkai jos ir vėl išsigando, bet Marija Magdalena, pribėgusi ir kreipdamasi į jį, tarsi ji būtų pamaniusi, kad jis galėtų būti šito sodo prižiūrėtojas, paklausė: "Kur jūs nunešėte Mokytoją? Kur jūs jį paguldėte? Pasakyk mums, kad mes galėtume nueiti ir paimti jį." Kada nepažįstamasis Marijai neatsakė, tada ji ėmė verkti. Tuomet joms prašneko Jėzus, tardamas, "Ko jūs ieškote?" Marija atsakė: "Mes ieškome Jėzaus, kuris buvo palaidotas, kad ilsėtųsi Juozapo kapavietėje, bet jo nebėra. Ar tu žinai, kur jie nunešė jį?" Tuomet tarė Jėzus: "Argi šitas Jėzus nesakė jums, dar Galilėjoje, kad jis mirs, bet ir vėl prisikels?" Šitie žodžiai moteris pritrenkė, bet Mokytojas buvo taip pasikeitęs, kad jos vis dar neatpažino jo, nugarą atsukusio į blyškią šviesą. Ir joms apmąstant jo žodžius, jis kreipėsi į Magdaleną pažįstamu balsu, ištardamas, "Marija." Ir kada ji išgirdo tą gerai pažįstamos užuojautos ir kupino meilės pasveikinimo žodį, tada ji suprato, jog tai buvo Mokytojo balsas, ir ji greitai parklupo ant kelių prie jo kojų, tuo pačiu metu sušukdama, "Mano Viešpatie, ir mano Mokytojau!" Ir visos kitos moterys suvokė, jog būtent Mokytojas ir stovi prieš jas pašlovintoje formoje, ir jos tuoj pat puolė prieš jį ant kelių.
[2027]▼
Šitos žmogiškosios akys galėjo pamatyti morontinę Jėzaus formą dėka specialios tarnystės, kurią atliko transformuotojai ir tarpinės būtybės, drauge su tam tikromis morontinėmis asmenybėmis tuo metu lydėjusiomis Jėzų.
Kada Marija siekė jo kojas apkabinti, tada Jėzus tarė: "Neliesk manęs, Marija, nes aš nebesu toks, kokį tu mane pažinojai materialaus kūno pavidalu. Šitoje formoje kažkurį laiką aš tikrai pabūsiu su jumis, prieš tai, kada pakilsiu pas Tėvą. Bet dabar eikite, jūs visos, ir pasakykite mano apaštalams – ir Petrui – kad aš prisikėliau ir kad su manimi jūs šnekėjotės."
Kai tik šitos moterys atsigavo iš nuostabos šoko, jos nuskubėjo atgal į miestą ir į Elijo Morkaus namus, kur šiems dešimčiai apaštalų papasakojo viską, kas joms buvo atsitikę; bet apaštalai nebuvo linkę jomis patikėti. Iš pradžių jie manė, kad jos buvo mačiusios viziją, tačiau, kada Marija Magdalena pakartojo tuos žodžius, kuriuos joms buvo sakęs Jėzus, ir kada Petras išgirdo savo vardą, tada jis išlėkė iš viršutinio kambario, tuoj pat juo pasekė ir Jonas, ir bėgo greitai, kad pasiektų kapavietę ir visa tai pamatytų pats.
Moterys pakartojo pasakojimą apie pašnekesį su Jėzumi likusiems apaštalams, bet jie nepatikėjo; ir patys išsiaiškinti jie neišėjo, kaip tą padarė Petras ir Jonas.
5. PETRAS IR JONAS PRIE KAPAVIETĖS
Šiems dviems apaštalams bėgant į Golgotą ir prie Juozapo kapavietės, Petro mintyse baimė ir viltis keitė viena kitą; jis bijojo sutikti Mokytoją, bet jo viltį sužadino tas pasakojimas, kad Jėzus pasiuntė žodį specialiai jam. Jis buvo pusiau įtikintas, kad Jėzus iš tikrųjų yra gyvas; jis prisiminė tą pažadą prisikelti trečiąją dieną. Keista tą sakyti, bet šitas pažadas jam ir į galvą neatėjo nuo nukryžiavimo iki šitos akimirkos, kada dabar jis lėkia į šiaurę per Jeruzalę. Kada Jonas išbėgo iš miesto, tada jo sieloje ėmė trykšti keista džiaugsmo ir vilties ekstazė. Jis buvo pusiau įsitikinęs, jog moterys tikrai matė prisikėlusį Mokytoją.
Jonas, būdamas jaunesnis už Petrą, jį pralenkė ir prie kapavietės atbėgo pirmas. Jonas laukė prie įėjimo, apžiūrinėdamas kapavietę, o ji buvo tokia, kaip ją ir buvo pavaizdavusi Marija. Labai greitai atbėgo ir Simonas Petras ir, įėjęs, pamatė tą patį tuščią kapą su įkapėmis taip ypatingai sudėtomis. Ir kada Petras išėjo į lauką, tada Jonas taip pat įėjo į vidų ir visa tai pamatė pats, ir tuomet jie atsisėdo ant akmens, kad apmąstytų prasmę to, ką pamatė ir išgirdo. Ir tuo metu, kada jie ten sėdėjo, mintyse permąstė visa tai, kas jiems buvo pasakyta apie Jėzų, bet jie negalėjo suvokti aiškiai to, kas buvo atsitikę.
Petras iš pradžių padarė prielaidą, jog kapas buvo apiplėštas, jog priešai kūną pavogė, galbūt sargybą papirko. Bet Jonas samprotavo, kad vargu ar kapas būtų buvęs paliktas toks tvarkingas, jeigu kūnas būtų išvogtas, ir jis taip pat pateikė klausimą, kaip galėjo atsitikti, jog tvarsčiai buvo palikti, ir taip akivaizdžiai nepaliesti. Ir vėl jie abu įėjo į kapavietę antrą kartą, kad įkapes apžiūrėtų atidžiau. Kada iš kapavietės jie išėjo antrą kartą, tada pamatė, jog Marija Magdalena buvo sugrįžusi ir prie įėjimo verkė. Marija nuėjo pas apaštalus tikėdama, kad Jėzus buvo prisikėlęs iš kapo, tačiau kada jie visi jos pasakojimu patikėti atsisakė, tada ji buvo prislėgta ir apimta nevilties. Ji norėjo sugrįžti prie kapavietės, kur ji manė, jog buvo girdėjusi pažįstamą Jėzaus balsą.
Kada Marija laukė po to, kai Petras ir Jonas buvo nuėję, tada Mokytojas jai vėl pasirodė, sakydamas: "Neabejok; turėk drąsos tikėti tuo, ką tu matei ir girdėjai. Sugrįžk pas mano apaštalus ir vėl jiems pasakyk, kad aš prisikėliau,
[2028]▼
kad aš tikrai apsireikšiu ir jiems, ir kad netrukus aš tikrai eisiu pirma jų į Galilėją kaip ir prižadėjau."
Marija nulėkė atgal į Morkaus namus ir papasakojo apaštalams, kad ji vėl kalbėjosi su Jėzumi, bet ja jie nepatikėjo. Tačiau kada sugrįžo Petras ir Jonas, tada šaipytis jie nustojo ir juos apėmė baimė ir nuogąstavimas.
Algimantas
2009-04-11 23:54:14
Komentarai
Mielieji, įdėmiai perskaitykite apie Jėzaus prisikėlimą, ir pamąstykite, kaip gi jis vėl gali būti nukryžiuotas, nebeturintis materialaus KŪNO.Tad kam tas negyvas ritualinis Velykų kasmetinis žaidimas?
Telydi jus ramybė.
Jis baisiausiai TRAUMUOJA VAIKŲ PASĄMONĘ IR PSICHIKĄ.
ATSISAKYKITE TOKIŲ TAMSOS PSEUDOŠVENČIŲ.
Su broliška meile,
Telydi jus ramybė,
Algimantas
2010-03-31 17:09:03
Mielas Kęstai, KŪNAS - TAI ENERGIJOS VIRPESIŲ APVALKALAS, KURIS MUMS YRA SUTEIKTAS LABAI LAIKINAI ŠITAME PASAULYJE MATERIJOS PAVIDALU, kad galėtume tarpusavyje bendrauti taip, kaip šito nori ŠITAME LAIKINAJAME kūne gyvenantis tikrasis mūsų AŠ - AMŽINOJI ASMENYBĖ, KURIĄ MES GAVOME IŠ TĖVO.
Todėl augant mūsų dvasiniam lygiui, keisis ir mūsų apvalkalas, kuris po prisikėlimo nebebus tas pats materialus kūnas, tik daug aukštesnio dažnio energetinių virpesių forma, neturinti nei kaulų, nei raumenų, nei kraujo.
Kad lengviau būtų suprati, įsivaizduok dviračio ratą. Stipinai - materialūs - išlaiko visą dviračio rato konstrukciją, kuria ir galima važiuoti. tačiau kada ratas sukasi vis didesniu greičiu, ateina tokia akimirka, kada pačių stipinų materialus žvilgsnis jau nebemato. Tačiau konstrukcija veikia, dviratis važiuoja. Stipinai niekur neišnyko, tik jų sukimosi dažnis pranoksta mūsų regos lauką, kuriame mūsų akis fiksuoja tik žemo dažnio energetinius virpesius - mums tik atrodančia statinę materija, arba judančią santykinai nedideliu greičiu.
Todėl PRISIKĖLUSIO IR GYVO JĖZAUS KŪNAS JAU BUVO NEBE TAS PATS MATERIALUS KŪNAS, KURIAME JIS GYVENO DAUGIAU KAIP TRISDEŠIMT PENKERIUS METUS KAIP VIENAS IŠ MŪSŲ IR TARP MŪSŲ.
Ir TOKIO prisikėlusio Jėzaus pavidalo žmogaus regos laukas fiksuoti jau nebegalėjo. O tam, kad jis jau PRISIKĖLĘS DAR DAUGIAU SUSTIPRINTŲ SAVO APAŠTALUS IR KITUS SAVO MOKINIUS, jis jiems apsireiškė, įvairiose vietose ir tarp įvairių žmonių, DEVYNIOLIKA KARTŲ. Tačiau jo tuometinį energetinį pavidalą paversti matomu žmogaus akims turėjo Morontinės Energijos Reguliuotojai. Jėzus buvo nusprendęs dar patirti ir MORONTINIO VYSTYMOSI VISUS ETAPUS, KOKIUS PEREINA MIRTINGASIS, KAD JO MORONTINĖ SIELA YRA PAŽADINAM IŠ VADINAMOJO MATERIALIOS MIRTIES MIEGO. Todėl jo patyrimai morontiniu pavidalu, vis kylant morontinio kūno-formos energetiniam dažniui, Morontiniės Energijos Reguliuotojams sukeldavo vis didesnių sunkumų Jėzaus formą išlaikyti ilgesnį laiką matomą žmoguas materialikoms akims. Būtent dėl to Jėzaus bendravimo trukmė po prisikėlimo buvo labai apribota.
Štai Apreiškėjai akcentuoja tris momentus, susijusius su Jėzaus naujuoju kūnu po prisikėlimo:
"Imkime ir amžiams paaiškinkime Jėzaus prisikėlimo sampratą pateikdami tokius teiginius:
"1. Jo materialus arba fizinis kūnas nebuvo prisikėlusios asmenybės dalis. Kada Jėzus išėjo iš kapo, tada jo materialus kūnas liko kapavietėje nepaliestas. Jis paliko kapavietę nepajudinęs tų akmenų, kurie buvo užtvėrę įėjimą, ir nepažeidęs Piloto antspaudų.
"2. Iš kapavietės jis nepasirodė kaip dvasia, o taip pat ir kaip Nebadono Mykolas; jis nepasirodė Kūrėjo Valdovo pavidalu, kokį jis buvo turėjęs iki savojo įsikūnijimo mirtingojo materialaus kūno pavidalu Urantijoje.
"3. Iš šitos Juozapo kapavietės jis neišėjo turėdamas tokį morontinių asmenybių pavidalą, kokį turi tie, kurie, kaip prikeltos morontinės kylančiosios būtybės, išeina iš Satanijos vietinės sistemos pirmojo gyvenamojo pasaulio
prisikėlimo salių. Ir Mykolo memorialo egzistavimas mansonijos pirmojo gyvenamojo pasaulio prisikėlimo salių milžiniško kiemo centre leidžia mums daryti išvadą, jog Mokytojo prisikėlimui Urantijoje buvo kažkokiu būdu padedama šitame, pirmajame iš sistemos gyvenamųjų pasaulių.
"Jėzaus pirmasis veiksmas prisikėlus iš kapo buvo pasisveikinimas su Gabrieliu ir nurodymas jam toliau likti atsakingu už vykdomosios valdžios reikalus visatoje vadovaujant Emanueliui, o tada Melkizedekų vadovui jis nurodė perduoti jo broliškus linkėjimus Emanueliui. Po šito jis paprašė Edentijos Patį Aukštąjį, kad jo mirtingąjį perėjimą patvirtintų Dienų Senieji; ir atsisukęs į susirinkusias morontines grupes iš šių septynių gyvenamųjų pasaulių, čia atvykusias pasveikinti savo Kūrėjo kaip savosios kategorijos tvarinio, Jėzus ištarė pirmuosius savo pomirtinės karjeros žodžius. Morontinis Jėzus pasakė: “Užbaigęs savo gyvenimą materialiame kūne, aš norėčiau trumpą laiką iš tikrųjų pabūti čia laikinojoje formoje, kad galėčiau geriau pažinti savo kylančiųjų tvarinių gyvenimą ir toliau apreikšti savo Tėvo Rojuje valią.”
Ką sako šie trys punktai? O gi tai, kad jis su savo ankstesniu materialiu kūnu nebeturėjo jokio ryšio, ir anas jo kūnas, kurį ir buvo nukryžiavę, su žaizdomis ir toliau liko gulėti kapavietėje visiškai nepaliestas Jėzaus PRISIKĖLIMO VEIKSMO. KŪNAS - KAPAVIETĖJE, O JĖZUS JAU PRISIKĖLĘS IR GYVAS. Tačiau jis prisikėlė, TIK NE SAVO TIKRAJAME IR NUOLATINIAME VISATOS SUTVĖRĖJO IR VALDOVO DVASIOS-SŪNAUS KŪRĖJO KŪNE-FORMOJE. Jis prisikėlė tarpiniame kūne - morontiniu-sielos pavidalu, tačiau tokiu pavidalu, kuris atitiko jo sąmonės energetinių virpesių lygį, kokį jis buvo pasiekęs mūsų planetoje gyvendamas kaip Žmogus tarp žmonių, ir DAR PAPILDOMAI, tą jo sąmonės lygį, kokį jis kaip VIETINĖS VISATOS SŪNUS KŪRĖJAS NUŽEMINO IKI MORONTINIO LYGIO TAM, KAD SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS SAVO PRISIKĖLIMU SUTEIKTŲ PATVIRTINIMĄ SAVO ANSKČIAU PASAKEYTIEMS TEGINIAMS, KAD JĮ NUŽUDYS, BET JIS VIS TIEK PRISIKELS, TUO PARODYDAMS, KAD VISI TIAP PAT PRISIKELS, KAS TIK ĮTIKĖJS Į JO ATNEŠTĄ GERĄJĄ NAUJIENĄ - DIEVO TĖVYSTĖ, ŽMONIŲ BROLYSTĘ - IR ŽMONIŲ SUSTIPRINIMĄ ĮTIKĖTI IR GYVENTI ĮTIKĖJIMU VISKĄ LAIKĄ.
Tačiau mes tokiame morontiniame kūne neprisikelsime, nes mūsų sąmonė bus prikelta pirmajame gyuvenamajeme pasaulyje ir mums suteiks patį žemiausią morontinį pavidalą. Mus supažindis su šio pasaulio veikla, o tada jau patikrins mūsų dvasinį lygį, kuris atitiks mūsų SĄMONĖS VIRPESIUS. Ir jeigu mūsų sąmonės virpesiai pranoks to pasaulio veiklos lygį, mus perkels, angelai transportuotojai, į kitą pasaulį, kuriame gausime jau aukštesnio dažnio savo energetinį pavidalą. Ten taip pat mus supažindins su pasaulio viekla, ir vėl tikrins mūųs DVASINĮ LYGĮ, KOKĮ PASIEKĖMĖ URANTIJOJE. Ir jeigu vėl mūųs sąmonės lygis busaukštesnis už tos planetos vieklos lygį, mus gabend į kitą pasaulį. Ir taip truks tol, kol iš 570 sielos kūnų mes pasieksime būtent tą psaulį, kurio mokymai ir veikla bus atitinakami AUKŠTENIO LYGIO NEGU MŪŲS SĄMONĖS VIRPESIAI, IR TADA ŠITAME PASAULYJE MES PRDĖSIME ATNAUJINSIME SAVO DVASINĮ AUGIMĄ, KURĮ URANTJIOJJE MUMS NUTRAUKĖ VADINAMOJI MIRTIS.
Todėl jūs taip pat - kaip lakmuso popierėlį - galite pasitikrinti savo dvasingumo-sąmonės lygį - jeigu einate į dabartinę ritualinę ir dogmatinę bažnyčią, tuomet jūsų dvasingumo lygis yra labai dar žemas, nors jūs galite save teisinti visokiomis priežastimis. Jeigu švenčiate Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes, tuomet jūsų siela nėra aukšto sąmoningumo ir neturi giluminio GYVO ryšio su Tėvu, nes jums ritualinės pamaldos ir šventės ir bažnyčia yra dar aukščiau Tėvo-Rojaus Trejybės. O Velykos iš viso yra žydų šventė, kuri pažymi žydų išsilaisvinimą iš Egipto vergovės, todėl žydai ir valgydavo vakarienę šitos šventės - Pesah - išvakarėse. O jau kitą dieną švęsdavo su visais negyvais ritualais ir ritualinėmis pamaldomis. Todėl ir jūs dabar švenčiate net nežinodami KĄ - ŽYDŲ IŠSILAISVINIMO IŠ EGIPTO PAMINĖJIMĄ. Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo savo gentis po dykumas, kad atvestų į pažadėtąją žemę, tuo tarpu dabar dabartinės žmonijos daugumos nenoras, ir net užsispyrimas ir toliau nesuvokti GYVOSIOS ŠVIESOS IR LINDĖTI RITUALINĖSE IR NEGYVOSE ŠVENTĖSE, LIETUVA ČIA IRGI NE IŠIMTIS, NET IR DAUGUMA URANTIJOS KNYGĄ SKAITANČIŲ TIK ŠALTU INTELEKTU MŪSŲ SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ, TAIP PAT LIUDIJA, KAD DABARTINEI IR ATEINANČIOMS KARTOMS IR KETURIASDEŠIMTIES METŲ NEUŽTEKS, KAD JIE IŠSILAISVINTŲ IŠ RITUALINĖS BAŽNYTINĖS TAMSOS, KAD JIE NUŠVISTŲ TĖVO GYVĄJA MEILE VISIEMS VIENODAI SAVYJE IR IŠSIVADUOTŲ IŠ VIDINĖS BAIMĖS.
Štai dėl ko, mielas Kęstai, tavoji cituojama vieta iš Naujojo Testamento yra tik tamsos ir BAIMĖS citata, neturinti nieko bendro su tikrove, kaip ir su tuo Jėzaus morontiniu pavidalu, kuriame jis prisikėlė, ir kuriame jokių fizinių žaizdų net menkiausio pėdsako NEBEBUVO, NES JIS BUVO NE MATERIALUS KŪNAS, BET MORONTINIS-ENERGETINIS PAVIDALAS.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-04-04 13:07:14
Kodėl nieko bendro, jei Šv.Rašte pasakyta: Jėzus Kristus: “Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24,39) arba "Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27)
Kestas
2010-04-03 17:43:20
Šios sferos mirtingieji prisikėlimo rytą prisikels su tokios pačios rūšies pereinamuoju arba morontiniu kūnu,kokį Jėzus turėjo tada,kada prisikėlė iš kapo šitą sekmadienio rytą.Šitie kūnai neturi kraujo apytakos,ir tokios būtybės nevalgo įprasto materialaus maisto;ir vis tik,šitos morontinės formos yra realios.Kada tie įvairūs tikintieji pamatė Jėzų po prisikėlimo,tada jie iš tikrųjų jį matė;jie nebuvo vizijomis ar haliucinacijomis save apgavusios aukos.Tvirtas įtikėjimas į Jėzaus prisikėlimą buvo tas kardinalus bruožas,kurį turėjo ankstyvojo evangelijos mokymo visų atšakų tikėjimas. Jeruzalėje,Aleksandrijoje,Antioke,ir Filadelfijoje visus evangelijos mokytojus vienijo šitas neabejotinas įtikėjimas į Mokytojo prisikėlimą.(Papildinys prie prisikėlimo temos iš UK.)
Fredas
2010-04-09 19:02:18
Sekmadienio rytą antrą keturiasdešimt penkios,Rojaus įsikūnijimų komisija,susidedanti iš septynių nenustatytų Rojaus asmenybių,atvyko į vietą ir nedelsiant išsidėstė prie kapavietės.Be dešimt minučių trečią,iš Juozapo naujosios kapavietės sklisti sumaišytos materialios ir morontinės veiklos intensyviosios vibracijos,o dvi minutės po trijų,šitą sekmadienio rytą,balandžio 9-ąją,30 m.po Kr.gim.,prisikėlusi Jėzaus iš Nazareto morontinė forma ir asmenybė išėjo iš kapavietės.(dabar pasakykite kas yra bendro tarp šio teksto ir kasmetinio kiaušinių daužymo ceremonijos?,bet liūdniausias faktas yra tas, jog vietoje to,kad vaikams išaiškinti kaip Jėzus tikrumoj prisikėlė,jie užkemša savo vaikų pilvelius šokoladiniais kiaušiniais arba šokoladiniais kiškiais, patys nueidami prie stalo gerią alkoholinius gėrimus ir diskutuoja visai net nevelykinėmis temomis.)
Fredas
2010-04-09 13:31:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]