Forumas: temos peržiūra
Jėzus Kristus savo apreiškime KALBU JUMS VĖ mus moko:. Nukabinkite mane nuo kryžiaus ir garbinkite Tėvą
Mielieji, čia jums pateiksiu Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU KJUMS VĖL 45 skyrių, kuriame jis mus moko, kad mes NUKABINTUME JĮ NUO KRYŽIAUS.
Susimąstykite, juk KRISTUS prisikėlė ir yra gyvas, tai KODĖL vėl jį jūs tie, kurie save laikote TIKINČIAIS BŪTENT NE Į KĄ NORS KITĄ, BET Į JĖZŲ, kasmet vis NUKRYŽIUOJATE IR NUKRYŽIUOJATE, KAI JIS YRA GYVAS, KODĖL NEBENDRAUJATE SU GYVU TĖVU, KAIP ŠITO IR MOKĖ JĖZUS, O KO NEMOKĖ, TAI PIRMI SKUBATE KASMET RITUALIŠKAI, KAIP VIDURAMŽIŲ KATALIKŲ INKVIZITORIAI, VĖL KALTI JĖZŲ VINIMIS ANT KRYŽIAUS IR TOKIAIS BAŽNYČIŲ RITUALAIS GĄSDINTI VAIKŲ ŠIRDELES, O TUO PAČIU JŲ PASĄMONĖJE SĖTI IR BAIMĘ, IR LIGAS, IR NET BŪSIMĄ PRIEVARTĄ?
Praragėkite, jeigu JĖZUS YRA BRANGUS JŪSŲ SIELAI, O NE LIEŽUVIUI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
45. Nukabinkite mane nuo kryžiaus ir garbinkite Tėvą
Štai dėl to aš ir perteikiu šituos paaiškinimus, kad padėčiau ir jums giliau pažvelgti į savo aplinką, į kūriniją, ir į mano asmenį bei jūsų pačių vietą. Be tokių mano paaiškinimų, jūs ir toliau eitumėte savosios skausmingos ir kankinančios jūsų sielą iš vidaus gyvensenos keliu. Aš jums sakiau, ir dabar kartoju: “Aš esu tas kelias.” O jūs vietoje to, kad eitumėte manuoju keliu, vis dar tebeaukštinate mano mirtį ant kryžiaus. Aš jus pačius noriu išvaduoti iš mirties, kad jūs drąsiai, be menkiausio šešėlio baimės žengtumėte mano gyvuoju keliu su manimi prisikėlusiu ir gyvu.
Aš trokštu, kad jūsų širdyse įsivyrautų Tėvo meilė ir ramybė, o ne mano mirties vaizdinys. Jūs turite kurti aplinkui save gyvenimą meilėje, o ne skausme ir kančioje.
Ar galite jūs savo mažiems vaikams aiškinti apie Tėvo meilę, ir ją patirti, kada jūs mane demonstruojate kenčiantį ant kryžiaus. Tada vaikučio širdelėje gimsta baimės jausmas. Jis nemato meilės ten, kur kitas kenčia ir lieja kraują. Meilę jis mato tik ten, kur yra jo motinos ar tėvo apkabinimas iš tyro jausmo ir švelnumas, ten, kur yra pastiprinantis žodis ir pagalba.
Ar gali mažylis, matydamas mane ant kryžiaus kraujuojantį ir išsekusį, jausti savo širdutėje, kad Tėvas mane myli ir apkabina, šildo ir ramina, man padeda ir stiprina?
Kiek jam kyla daug klausimų, kada jūs aiškinate apie mane, kad aš numiriau už žmonių nuodėmes, kad aš išgelbėjau net ir nuodėmingus vaikus, nes jie jau gimsta su nuodėme. Ar gali toks vaikutis suprasti, kur jis padarė nuodėmę, kad aš turėjau net už jį numirti? Kur buvo mano mylintis Tėvas, kad leido man taip kankintis?
Tikrai mažyliui mano kabėjimas ant kryžiaus sukelia baimę. Ir jau nuo pat jaunų ir pirmųjų dienų jį pratina kaip nors pasislėpti nuo tokio Dievo, kad ir jam netektų taip kentėti, kaip kentėjau aš. Jis ima vis labiau ir labiau Dievo bijoti.
Aš atnešiau žmonijai, ir visai savo visatai, mylinčio Tėvo sampratą. Ne gąsdinančio ir baudžiančio Tėvo sampratą. Tik manęs jūs nesupratote ir mano visą mokymą iškreipėte paversdami mane kančios simboliu visai žmonijai. Aš šito jūsų nemokiau. Net ir jūsų vadinamajame šventame rašte, ar surasite nors vieną užuominą, kad iškelkite mane pakabintą ant kryžiaus viešose vietose ir rodykite mane besikankinantį. Ar mokiau aš jus šito? Ne, šito aš jūsų nemokiau.
Tai kodėl jūs darote tai, ko aš jūsų nemokiau?
Ar mokiau jus, kad Dievas yra Tėvas ir visiems vienas, o visi žmonės yra broliai ir seserys? Taip, mokiau. Bet jūs mano mokymą iškraipėte, kad mane šlovinate vietoje Tėvo.
Aš manęs šlovinti ir garbinti jūsų nemokiau. Tai kodėl jūs šlovinate visą laiką mane, o ne Tėvą? Aš ir dabar garbinu Tėvą.
Ir dabar į jus kreipiuosi, kad pradėtumėte šlovinti Tėvą ir tik Jį. Jis yra vienintelis Dievas Tėvas. Ir tik Jį šlovina visa kūrinija. Ir aš. Aš nesu Dievas Tėvas. Dievas Tėvas ir aš esame viena dvasioje. Ir nepaisant šitos mūsų dvasinės vienovės, mes esame du atskiri asmenys.
Ateis laikas, kada po prisikėlimo, kada jūs tapsite daug aukštesnių savo dvasinių virpesių pasireiškimas, arba sielos pavidalas, turėsiantis savo dabartinį aš, kuris yra amžinas, nes padovanotas Tėvo, jūs stovėsite mano akivaizdoje, jau nužengę visą savo sielos vystymosi etapą ir būsite tapę amžina dvasia, su dar aukštesniu savojo dvasinio virpėjimo pasireiškimu, arba dvasios pavidalu, tada mes atsisveikinsime, ir jūs žengsite tolyn iš mūsų visatos, ir artyn pas Tėvą, kol atsidursite paties Tėvo akivaizdoje pačiame kūrinijos amžinajame centre, Rojuje. Ir tada jūs šlovinsite Tėvą. Ir per visą amžinybę šlovinsite tik Jį. Ir vienintelį asmenį.
Dėl to ir dabar aš jums aiškinu, kad jūs išgirstumėte mano prieš du tūkstančius metų paskelbtą gerąją naujieną, mano evangeliją visam jūsų pasauliui, ir visai mano visatai, – Dievo Tėvystę ir žmogaus brolystę – o dabar mano dabartinių mokinių ir apaštalų išplėstą iki visos kūrinijos brolystės. O ją išgirdę, kad patys pradėtumėte ja vadovautis ir gyventi, kasdien vis giliau ir giliau suvokdami, kad visi mes esame broliai ir seserys. Visi iki vieno. Mūsų visų Tėvas yra vienas. Jis yra Visuotinis Tėvas, Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dėl to ir aš esu jums jūsų vyresnysis brolis. Aš jus mokau ir padedu eiti pas mūsų Tėvą. Dėl to atėjo laikas jums atvirai pasakyti, kad aš trokštu, kad jūs visi patirtumėte manųjų žodžių visą gelmę su Tėvu, pajaustu savo viduje. Aš esu su jumis. Su visais jumis per savo išlietą Tiesos Dvasią. Bet Tėvas yra visada jūsų, kiekvieno, viduje. Ir visą laiką. Ir Jis yra jūsų viduje, nes pasiuntė jums, kiekvienam, savo dvasią, Minties Derintoją. Ir būtent Jo dvasia jus veda visą laiką nejučia iš vidaus. O aš visą laiką jums beldžiu iš išorės. Beldžiu ir įeinu į kiekvieno širdį, kuris tik ją atveria man. Ir tada mes drauge su Tėvu pradedame veikti jus iš vidaus. Ir mūsų bendras veikimas turi dar vieną pagalbininką – Šventąją Dvasią. Aš jums jau aiškinau, kad šitoji dvasia yra mano Partnerės – Visatos Motinos Dvasios – dvasia. Ir mes harmoningai, net ir tobulai, sutardami jus visus, bet kiekvieną asmeniškai, vedame pas Tėvą. Vedame vienu vieninteliu keliu – vidinio įtikėjimo keliu. Tik įtikėjimas yra tas kelias pas Tėvą. Ir jis veda per mane. Jūs niekaip neišvengsite manojo kelio iki susitiksite su manimi, kada tapsite amžina dvasia. Nors patyrimo kelių pas Tėvą yra nesuskaičiuojama daugybė, bet pagrindinis kelias ir vienintelis kelias, kuris išgelbsti kiekvieną, yra gyvasis įtikėjimas. Ne ritualinis tikėjimas, bet gyvasis įtikėjimas.
Algimantas
2009-04-12 10:53:08
Komentarai
"Labai ilgai man teko mokytis tos meilės ir toliau noriai to sieksiu." ArūnasTu mielasis, valgai vargo vakarienę! Meilės išmokti negalima, tai tekanti energija, o ne žinios, kurias gali iškalti, moksliuk...
Povilas
2009-04-23 14:44:44
Arunui,
o tai ka tu patyri gyvai? Sakai, kad Jezu?! Baik, gerai... Tu atmeti Jo meile, Jo malone ir Ji "patiri"?! Virpesiai, sirpuliukai, lengvumas smegenyse ir t.t... As nieko neturiu pries jausmus, bet ne tai yra gyvenimo pamatas, ne tai yra tikra. Nes jausmai yra apgaulingi, jais puikiai gali manipuliuoti ne tik demonai, bet ir zmones ivalde zmoniu psichologijos ipatumus. Pabusk, Arunai! Nes rytoj gali buti jau velu...
Zilbersteinas
2009-04-23 11:39:56
Mielas Povilai,jei tavo meditacijose slypėtų tiesa ir tu būtum bent kiek pasiekęs toje srityje apie kurią pats Jėzus perdavė tau mokymą,tu būtum net nesureagavęs į mano žodžius.Aš tave patikrinau,tik tiek.Tu tikrai meluoji,nes tikroje meditacijoje nėra ne meilės.Dabar esi panašus į meditatorių-kombinatorių,Ostapą Benderį.Nežiūrint to,aš tave myliu iš tikro,nes mane pats Tėvas pamokė per mano sielos sesę Laimą,kas tai visuminė meilė.Kuomet myli visus,neišskiriant nė vieno.Labai ilgai man teko mokytis tos meilės ir toliau noriai to sieksiu..Mielieji,praeito pirmadienio Garbinimo ir prašymų maldoje,kurią aš garsiai skaičiau savo žemiškąjai šeimai,pasirodo,dalyvavo ir mano mama.Nežinau,kiek nuoširdžiai,nes tik vakar ji man tą pasakė.Pasakė,kad klausėsi.Ir šiandien neklausiama pasakė,kad skaito po puslapiuką Jėzaus Kalbu jums vėl.Aš pakviečiau ją užeiti ateinantį pirmadienį į kambarį ir dalyvauti garbinimo ir prašymų maldoje.Mielieji,aš laimingas,nes meilė,atradus Tėvą savyje,gali viską...Mielas Zilbersteinai,urantai ne regi,bet jaučia ir patiria gyvai Jėzų.Su broliška meile,Arūnas
arunas
2009-04-23 11:17:05
O tu pusryčius valgai ar į juos tik žiūri?
Man patinka moterys, vienos traukia seksualiai, kitos energetiškai, dvaisiškai. Patinka reiškia teka, tai abipusis tekėjimas, dalijimasis enegijomis.
Be to, meilė ir seksas gali būti atskirai. Jei yra virtuali meilė, tai šizofrenija, jei yra virtualus seksas, tai iškrypimas. Viskas turi vykti realiai. Juk nevalgai nuotraukos su apelsinu? Gražiausia apelsino nuotrauka niekada neatstos tikro apelsino.
Virtualus bendravimas, virtualus dvasinių mokymų gavimas ir studijavimas yra šizofrenija.
Vyrui teka energija su moterimi daug darniau ir pinatviškiau. Vyras yra pliusas, moteris minusas, todėl ir yra trauka, ypač pavasarį, kada visa gamta alsuoja sekslualumu, vitališkumu, gyvybe.
Todėl virtualumas yra pakaitalas, to kas yra tikra.
Meilė turi didelę energetinę amplitudę. Kai kurie impulsai gali tekėti ir virtualiai bendraujant, bet transformaciniai procesai vyksta esant dviems žmonėms fiziškai kartu.
Poroje seksas dažnai būna be meilės, o meilė gali būti be be sekso. Jei sujungi seksą su meile, tai tantra, seksualums transformuojmas į dvasingumą. Lietuvoje apie seksualinės energijos transformacija nelabai kas žino.
Bet pavasaris yra geras metas nuo virtualumo pereiti prie realių susitikimų ir santykių, geras laikas ieškoti partnerio, nes pati gamta iš vidaus gaivina nauja energija, vitališkumu.
O kodėl tau kyla toks klausimas?
Povilas
2009-04-23 08:25:40
O kai p tu my li moteris, realiai ar virtualiai?
Povilui
2009-04-23 01:10:57
Na nemyliu aš tavęs, Arūnai! Man moterys patinka, savo iškrypėlišką meilę pasilik urantams, jiems labiau jos reikia. Čia ne pažinčių tarnyba, aš draugų, tuo labiau mylimųjų neieškau.
Povilas
2009-04-22 23:45:21
Net ir negirdint tiesos ir tau,mielas Povilai,myl4siu tave
arunas
2009-04-22 22:55:11
Mielas ĮTIKĖJĘS Algimantai, tu TEISUS, meditacija pavojinga protui, nes ji yra anapus proto. Protas turi likti visiškai laisvas nuo minčių, ypač dvasingų minčių, nes jos sukuria iliuzijas. O dvasingumas prasideda tik nuo meditacijos, todėl tu VISIŠKAI NESUVOKI savo dieviškos prigimties, nes esi fantazijų auka. Fantazuoti apie dievą ne tas pats, kai jis teka per tave.
Be to, nėra DVASINIO gyvenimo, yra tik gyvenimas, yra dvasingumas, gyvas, be mintis ir neišsenkantis.
Garbinti gali ožį ir jei labai tikėsi, tai pradėsi kalbėti su juo, nes vaizduotė visagalė iliuzijų kūrėja.
Tik vidinėje tyloje atsiveria širdis ir dieviškumas teka viduje, iš kūno į dvasią, iš dvasios į kūną.
Medituoju, todėl drąsiai išsakau: tikėjimas yra sapnas. Dar blogiau yra tai, kad jis yra gražus sapnas, užburiantis. Kai žmogus gyvena blogame sapne, tuomet lengviau busti ir ieškoti savo kančios priežasčių, bet kai sapnas gražus, labai nesinori jo palikti, norisi dar jame gyventi, matyti spalvotus vaizdus, jausti virpesius ir mėgautis išgalvota misija- gelbėti žmoniją. Bet žmonės viena diena susidurs su tikrove ir jų sapnai pradės braškėti, nes realybė eina savo keliu, o tikintis įsivaizduojamu. Kaktomuša neišvengiama.
Meditavimas suteikia akis ir žmogus pradeda matyti, kaip elgtis, kaip gyventi, jam nereikia mokymų, nes jis jau nebe aklas.
Povilas
2009-04-12 16:12:48
Mielas Povilai, tu VISIŠKAI NESUVOKI ne tik Jėzaus, bet iš viso DVASINIO gyvenimo.
TAVE ĮSIURBĖ, IR TUO PAČIU IŠSIURBĖ, NEDVASINGOS IR NEGYVOS KNYGOS, KURIOS TAVE SUPAŽINDINO SU MEDITACIJA.
TAI IR PARODO, KAIP NESUBRENDUSIAM ŽMOGAUS PROTUI PAVOJINGA UŽSIIMINĖTI NET IR MEDITACIJA, KURIOS JIS PATS NESUVOKIA.
Skaityk DAR IR DAR KARTĄ, IR DAR DAUG KARTŲ, mano TAU, tuo pačiu ir kitiems, anksčiau rašytus paaiškinimus.
VISKĄ aš tau JAU aiškinau, o tu vėl tą patį kartoji, neįsisavinęs mano tau anksčiau pateiktų MOKYMŲ, KURIE TAU REIKALINGI KAIP VANDUO IŠTROŠKUSIAM KŪNUI.
DEJA,tu net nesuvoki, kad tavo dehidruotas tiek FIZINIS KŪNAS, DĖL TO NEPAKANKAMAI GERAI VEIKIA MATERIALIOS SMEGENYS, TAIP PAT IR SIELA NEGAUNA TĖVO GYVOJO VANDENS, TODĖL JI NET NEŽINO, KAD TĖVAS IŠ VISO GIRDO GYVUOJU VANDENIU.
Jeigu ATVERSI SAVO MORONTINĮ PROTĄ nuoširdžiai atsiverdamas savais žodžiais Tėvui, tai ir bus tavoji malda, tada žengsi pirmą žingsnį tolyn nuo savo GYVULINIO PROTO MASTYMO, KURIS DABAR visiškai KLAIDINGAI MĄSTo.
O tuomet tu savo aukštesniu, morontiniu protu pats ir PATIRSI, KOKIA GILUMINĖ YRA KRISTAUS TIESA ŠITAME PATEIKTAME SKYRIUJE.
Mažylis vaikelis visada savo savo mylinčiam žemiškajam tėvui ar motinai sako TAIP: "Leisk MAN, aš ŽINAU, kaip tą padaryti, tu nežinai." Ir tėvas ar mama leidžia jam tą daryti pagal savo protelį. Ir stebi jį su šypesna, kaip jis nevykjusiai, bet labai atkakliai mėgina padaryti tai, ko jis net neišmano. Bet šito jis juk nesuvokia.
ŠIANDIEN tu irgi esi tokio vaikelio vaidmenyje. Todėl tau ką nors aiškinti nėra prasmės, nes tu ŽINAI, KAIP TĄ PADARYTI, nors kaip tą daryti mano mokymų, skirtų ir tau, taip ir NEĮSISAVINAI.
Tavo išvados, VISADA tokios paviršutiniškos, suveltos, nenuoseklios, kuriose pradžia paneigia pabaigą, kuriose viskas sujaukta, nors to tu net ir pats nesuvoki, kad jos sukuria jovalą, kuriame net ir tu negalėtum GYVENTI PATS, net jeigu ir mėgintum.
TOKS TAVO EKLEKTINIS MĄSTYMAS TAVE PATĮ PRARYS LIGOMIS, KANČIOMIS, IR AKLAVIETĖMIS, KURIAS TU TIKRAI PATIRSI SAVO ŠEIMOJE, BENDRAUDAMAS SU DRAUGAIS, AR ŠIAIP SU ŽMONĖMMIS GATVĖJE
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-04-12 14:16:06
Čia "Jėzus", visiškai nusišneka: "O jūs vietoje to, kad eitumėte manuoju keliu, vis dar tebeaukštinate mano mirtį ant kryžiaus."
Joks žmogus negali eiti kito keliu, žmogus gali eiti tik savo keliu. Kelias panašus į paukščio skrydį per dangų, paukštis praskirido ir jo kelias išnyko, jokio takelio nėra nė pėdsako. Kitas paukštis turės vėl naują, savo kelią.
Ir vėl nesusipratimas:"Aš jus pačius noriu išvaduoti iš mirties, kad jūs drąsiai, be menkiausio šešėlio baimės žengtumėte mano gyvuoju keliu su manimi prisikėlusiu ir gyvu."
Iš mirties niekas kitas manęs išvaduoti negali, tai šizofrenija, tai tas pats, kad kažkas už mane pavalgys.
Tik savo pastangomis žmogus eina keliu ir pats vaduojasi iš mirties. Tik taip jis auga, bręsta. Sėklai reikia pačiai praardyti savo kevalą ir dygti, jeigu jai bandysite padėti, ji nesubręs ir mirs. Jei viščiukui kiaušinyje pačiam nepavyksta praardyti kevalo, jis mirs, jei bandysit jam padėti, praardysit lukštą, viščiukas tikriausiai neišgyvens.
Taip ir su dvasiniu augimu, žmogus pats turi eiti savo keliu ir sąmoningėti savo pastangų pagalba.
Povilas
2009-04-12 12:06:03
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]