Forumas: temos peržiūra
Urantijios spalvotosios rasės, įskaitant ir INDIGO, arba JUODĄJĄ rasę
Mielieji, mane stebina daugumos iš jūsų ne tik dvasinis aklumas, bet ir fizinis tingumas.
Kodėl jūs neskaitote Urantijos Knygoje aprašytų spalvotųjų rasių kilmės, kad nekalbėtumėte apie nesamus INDIGO vaikus. Jų nėra IR NEBUS, nes INDIGO RASĖ EGZISTUOJA JAU SENIAI. TAI - JUODOJI RASĖ.
Kadangi jūs tingite skaityti, tai aš jums pateikiu visą Urantijos Dokumentą, kad pamatytumėte platesnį kontekstą.
Tuo pačiu dar daugiau norėdamas išplėsti jūsų akiratį, siūlau pasiskaityti iš Urantijos Knygą ir apie Adomo ir Ievos misiją Urantijoje, kuriant VIOLETINĘ rasę, kuri, deja, dėl IEVOS PRAŽANGOS, O TADA DAR IR ADOMO TOKIOS PAČIOS PRAŽANGOS PAKARTOJIMO, nebuvo sukurta, kad nekalbėtumėte apie NAUJUS INDIGO VAIKUS, KURIŲ NĖRA.
Todėl prisiskaitę knygučių tikrai gyvenate fantazijomis, ypač Povilas. O tikrovę pažinti net nemėginate dėl savojo gyvulinio proto viešpatavimo jūsų viduje dieviškojo morontinio proto atžvilgiu, kuris ir turi būti VYSTOMAS, O NE LIKTI PARALYŽUOTAS, KAIP YRA DABAR, ir leisti gyvuliniam protui tikėti prirašytomis pasakomis apie indigo vaikus, apie reinkarancijas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
64 DOKUMENTAS
EVOLIUCINĖS SPALVOTOSIOS RASĖS
TAI pasakojimas apie Urantijos rases nuo Andono ir Fontos dienų, beveik prieš vieną milijoną metų, einant artyn per Planetos Princo laikus iki ledo amžiaus pabaigos.
Žmogiškoji rasė yra beveik vieno milijono metų amžiaus, ir pasakojimo apie ją pirmoji dalis apytiksliai atitinka Urantijos laikus iki Planetos Princo atvykimo. Vėlesnioji žmonijos istorijos dalis prasideda tuo metu, kada atvyksta Planetos Princas ir kada atsiranda šešios spalvotosios rasės ir maždaug atitinka tą periodą, kurį paprastai vadina Senuoju Akmens Amžiumi.
1. ANDONINIAI ABORIGENAI
Primityvusis žmogus žemėje evoliuciškai atsirado šiek tiek mažiau negu prieš vieną milijoną metų, ir jis turėjo intensyvų patyrimą. Jis instinktyviai stengėsi išvengti susimaišymo su menkesnėmis žmogbeždžionių gentimis pavojaus. Bet jis negalėjo migruoti į rytus dėl sausringų Tibeto krašto aukštumų, 30.000 pėdų virš jūros lygio; negalėjo jis judėti ir į pietus ar vakarus dėl išsiplėtusios Viduržemio jūros, kuri tuo metu tęsėsi į rytus iki Indijos vandenyno; o kada jis keliavo į šiaurę, tada jis susidūrė su atslenkančiu ledu. Bet net kada tolimesnę migraciją blokavo ledas, ir nors pasklindančios gentys tapo vis priešiškesnės, bet protingesnės grupės niekada nebepuoselėjo minties patraukti į pietus tam, kad gyventų tarp menkesnio intelekto savo plaukuotų pusbrolių, gyvenančių medžiuose.
Didelė dalis žmogaus ankstyviausių religinių emocijų kilo iš jo bejėgiškumo jausmo šitoje užtvertoje geografinės padėties aplinkoje – kalnai dešinėje, vanduo kairėje, ir ledas priekyje. Bet šitie pažangūs andonitai nebeatsigręžė į savo menkesnius medžiuose gyvenančius giminaičius pietuose.
Šitie Andonitai vengė miškų, priešingai negu jų nežmogiškieji giminaičiai. Miškuose žmogus visada prastėdavo; žmogaus evoliucija darė pažangą tiktai atvirose vietovėse ir aukštesnėse platumose. Atvirų vietovių šaltis ir alkis skatina veiksmą, išradingumą, ir sumanumą. Tuo metu, kai šitos andoninės gentys ugdė šiandieninės žmogiškosios rasės pionierius šito atšiauraus šiaurinio klimato sunkumų ir nepriteklių terpėje, tai jų atsilikę pusbroliai maloniai gyveno savo ankstyvosios bendros kilmės krašto pietiniuose tropiniuose miškuose.
Šitie įvykiai buvo trečiojo ledynmečio, pirmojo pagal geologų apskaičiavimus, laikais. Pirmieji du ledynai nebuvo didžiuliai šiaurinėje Europoje.
Per ledo amžiaus didžiąją dalį Anglija sausuma buvo sujungta su Prancūzija, tuo tarpu vėliau Afrika susijungė su Europa Sicilijos sausumos tiltu. Andoninių
[719]▼
migracijų metu buvo ištisinis sausumos kelias iš Anglijos vakaruose tolyn per Europą ir Aziją iki Javos rytuose; bet Australija vėl buvo izoliuota, o tai dar daugiau turėjo įtakos tam, kad išsivystė jos pačios ypatinga fauna.
Prieš 950.000 metų Andono ir Fontos palikuonys išmigravo toli į rytus ir į vakarus. Į vakarus jie perėjo per Europą į Prancūziją ir Angliją. Vėlesniaisiais laikais jie įsiskverbė į rytus iki pat Javos, kur visai neseniai buvo surasti jų kaulai – vadinamasis Javos žmogus – o tada jis nukeliavo tolyn iki Tasmanijos.
Tas grupes, kurios ėjo į vakarus, bendros protėvinės kilmės atsilikusios giminės užteršė mažiau negu tas grupes, kurios nuėjo į rytus, ir kurios taip laisvai bendravo su savo atsilikusiais gyvuliniais pusbroliais. Šitie nesivystantys į priekį individai judėjo į pietus ir greitai susiporavo su menkesnėmis gentimis. Vėliau, vis didesnis jų mišrių palikuonių skaičius sugrįždavo į šiaurę, kad susimaišytų su greitai plintančiais andoniniais žmonėmis, ir tokios nevykusios sąjungos labiau išsivysčiusią giminę neišvengiamai degraduodavo. Vis mažesnis skaičius primityviųjų gyvenviečių garbino Gyvybės Suteikėją. Šitai ankstyvajai aušros civilizacijai grėsė išnykimas.
Ir taip Urantijoje buvo visą laiką. Daug vilčių teikusios civilizacijos vėliau degraduodavo ir galiausiai išnykdavo dėl tokios kvailystės, jog labiau išsivysčiusieji laisvai sau leisdavo turėti palikuonių su menkesniaisiais.
2. FOKSHOLO GENTYS
Prieš 900.000 metų Andono ir Fontos menas ir Onagaro kultūra nyko nuo žemės paviršiaus; kultūra, religija, ir net titnago apdirbimo menas buvo žemiausiame lygyje.
Tai buvo tie laikai, kada į Angliją iš pietinės Prancūzijos atvykdavo didžiuliai kiekiai menkesnių negrynakraujų grupių. Šitos gentys buvo taip smarkiai susimaišiusios su miškiniais į beždžiones panašiais tvariniais, jog vargu ar jie buvo žmonės. Jie neturėjo religijos, bet sugebėjo primityviai apdirbti titnagą ir turėjo pakankamai proto tam, jog įkurtų ugnį.
Po jų į Europą atėjo šiek tiek labiau išsivystę ir daugiau gimdantys žmonės, kurių palikuonys greitai išplito po visą kontinentą nuo ledų šiaurėje iki Alpių ir Viduržemio jūros pietuose. Šitos gentys yra vadinamoji haidelbergo rasė.
Per šitą ilgą kultūros nykimo laikotarpį Foksholo gentys Anglijoje ir Badonano gentys į šiaurės vakarus nuo Indijos tebebuvo išlaikiusios kai kurias Andono tradicijas ir kai kurias Onagaro kultūros liekanas.
Foksholo gentys buvo nukeliavusios į vakarus toliausia, ir joms pavyko išlaikyti didelę dalį andoninės kultūros; taip pat jos išsaugojo sugebėjimą apdirbti titnagą ir tą perteikė savo palikuonims, seniesiems eskimų protėviams.
Nors Foksholo genčių liekanos Anglijoje buvo surastos paskutinės, bet šitie andonitai iš tikrųjų buvo pirmosios žmogiškosios būtybės, gyvenusios tuose regionuose. Tuo metu sausumos tiltas vis dar jungė Prancūziją su Anglija; ir kadangi didžioji dalis Andono palikuonių ankstyvųjų gyvenviečių buvo išsidėsčiusios palei tų senųjų laikų upes ir jūrų pakrantes, tai dabar jos yra po Lamanšo ir Šiaurės jūros vandenimis, bet trys ar keturios tebėra virš vandens Anglijos pakrantėje.
[720]▼
Daugelis iš protingesnių ir dvasingesnių Foksholo žmonių išlaikė savo aukštesnį rasinį išsivystymą ir išsaugojo nuo išnykimo savo primityvius religinius papročius. Ir šitie žmonės, kada vėliau susiliejo su vėlesniaisiais giminių tipais, po paskutiniojo ledyno užėjimo iš Anglijos keliavo tolyn į vakarus ir išliko kaip šiandieniniai eskimai.
3. BADONANO GENTYS
Be Foksholo genčių vakaruose, kitas kovojantis kultūros centras išsilaikė rytuose. Šitoji grupė buvo išsidėsčiusi šiaurės vakarų Indijos kalnų papėdėje tarp Andono proproanūkio Badonano genčių. Šitie žmonės buvo vieninteliai Andono palikuonys, kurie neaukojo žmonių.
Šitie kalnų badonitai užėmė platų plokščiakalnį, apsuptą miškų, išraižytą upokšnių, ir turintį gausybę gyvūnų, žuvų, ir paukščių. Panašiai kaip ir kai kurie iš jų pusbrolių Tibete, jie gyveno primityviose akmeninėse pašiūrėse, grotose kalvų šlaituose, ir pusiau požeminėse perėjose.
Tuo metu, kada šiaurinės gentys ėmė vis labiau ir labiau bijoti ledo, tai tos gentys, kurios gyveno netoli savosios kilmės krašto, ėmė nepaprastai bijoti vandens. Jos matė, kaip Mesopotamijos pusiasalis palaipsniui grimzta į vandenyną, ir nors jis keletą kartų iškilo, bet šitų primityviųjų rasių tradicijos rutuliojosi taip, kad jų pagrindas buvo jūros pavojai ir periodiškų potvynių baimė. Ir šita baimė, drauge su jų patyrimu, susijusiu su upių potvyniais, paaiškina, kodėl jie ieškojo aukštumų kaip saugios vietos, kurioje galėtų gyventi.
Į rytus nuo Badonano genčių, šiaurinės Indijos Sivalikų kalnuose, gali būti surandamos suakmenėjusios liekanos, kurios labiau už visas kitas suakmenėjusias liekanas žemėje priartėja prie pereinamųjų tipų tarp žmogaus ir įvairių ikižmogiškųjų grupių.
Prieš 850.000 metų labiau išsivysčiusios Badonano gentys pradėjo naikinantį karą prieš savo menkesnius ir gyvulinius kaimynus. Trumpiau negu per vieną tūkstantį metų didžioji dauguma šitų regionų pasienyje gyvenusių gyvulinių grupių buvo arba sunaikintos, arba išvytos atgal į pietinius miškus. Šita menkesniųjų naikinimo kampanija truputį pagerino to amžiaus kalnų gentis. O šitų pagerintų badonitų giminaičių maišyti palikuonys veiksmo arenoje pasirodė kaip akivaizdžiai naujas tipas – neandertaliečių rasė.
4. NEANDERTALIEČIŲ RASĖS
Neandertaliečiai buvo puikūs kovotojai, ir jie labai daug keliavo. Palaipsniui jie pasklido nuo aukštikalnių centrų šiaurės vakarų Indijoje į Prancūziją vakaruose, Kiniją rytuose, ir net į pietus į šiaurės Afriką. Jie pasaulyje viešpatavo beveik pusę milijono metų iki spalvotųjų evoliucinių rasių migracijos laikų.
Prieš 800.000 metų buvo gausu laukinių paukščių; daug rūšių elnių, o taip pat dramblių ir begemotų, klajojo po Europą. Galvijų buvo daugybė; arklių ir vilkų buvo visur. Neandertaliečiai buvo puikūs medžiotojai, ir tos gentys Prancūzijoje buvo pirmosios gentys, kurios pradėjo laikytis tokio papročio, kada geriausiems medžiotojams būdavo leidžiama rinktis moteris į žmonas.
[721]▼
Šiaurės elnias buvo labai naudingas šitoms neandertaliečių gentims, kurios jį naudojo maistui, apsirengimui, ir instrumentams, kadangi jos įvairiems tikslams pritaikydavo ragus ir kaulus. Jų kultūra buvo menka, bet jos labai patobulino titnago apdirbimą, kad jis beveik pasiekė Andono dienų lygį. Didžiuliai titnago gabalai, pritvirtinti prie medinių rankenų radosi vėl, ir buvo naudojami kaip kirviai ir kapliai.
Prieš 750.000 metų ketvirtoji ledo danga buvo gerokai pasislinkusi į pietus. Su savo pagerintais įrankiais neandertaliečiai padarydavo skyles lede, dengusiame šiaurines upes, ir tokiu būdu sugebėdavo nusmeigti žuvų, kurios atplaukdavo prie šitų oro skylių. Šitos gentys visada pasitraukdavo prieš atslenkant ledui, kuris šiuo metu plačiausiai įsiveržė į Europą.
Šitais laikais Sibiro ledynas pietų kryptimi pasislinko toliausia, priversdamas pirmykštį žmogų kraustytis į pietus, atgal link savosios kilmės kraštų. Bet žmogiškosios rūšys buvo taip atsiskyrusios, kad pavojus toliau susimaišyti su neprogresyviais žmogbeždžionių giminaičiais buvo labai sumažėjęs.
Prieš 700.000 metų ketvirtasis ledynas, didžiausias iš visų Europoje, traukėsi; žmonės ir gyvūnai ėmė grįžti į šiaurę. Klimatas buvo vėsus ir drėgnas, ir primityvusis žmogus vėl suklestėjo Europoje ir vakarinėje Azijoje. Palaipsniui miškai plėtėsi į šiaurę, kur taip neseniai buvo ledynas.
Žinduolių gyvybę didysis ledynas mažai tepakeitė. Šitie gyvūnai išsilaikė toje siauroje žemės juostoje, kuri buvo tarp ledo ir Alpių, o ledynui pasitraukus, vėl greitai išplito po visą Europą. Iš Afrikos, per Sicilijos sausumos tiltą, atsikraustė tiesiailčiai drambliai, plačianosiai raganosiai, hienos, ir Afrikos liūtai, ir šitie naujieji gyvūnai beveik visiškai išnaikino kardadančius tigrus ir begemotus.
Prieš 650.000 metų klimatas tebebuvo švelnus. Iki tarpledyninio periodo vidurio jis tapo toks šiltas, jog Alpėse beveik nebeliko ledo ir sniego.
Prieš 600.000 metų ledas atsitraukdamas tada buvo pasiekęs savo patį šiaurinį tašką, o po kelių tūkstančių metų pertraukos, vėl ėmė penktą kartą slinkti į pietus. Bet per penkiasdešimt tūkstančių metų klimatas mažai kuo tepasikeitė. Žmogus ir Europos gyvūnai irgi nedaug kuo pasikeitė. Ankstesniojo periodo nedidelis sausringumas sumažėjo, o alpiniai ledynai nusileido toli žemyn palei upių slėnius.
Prieš 550.000 metų atslenkantis ledynas vėl žmogų ir gyvūnus nustūmė į pietus. Bet šitą kartą žmogus turėjo daug vietos plačioje žemės juostoje, nusidriekiančioje šiaurės rytuose į Aziją ir esančioje tarp ledo užkloto ir tuo metu greitai besiplečiančio Viduržemio jūros tęsinio Juodosios Jūros.
Šitie ketvirtojo ir penktojo ledynų laikai liudijo neandertaliečių rasių primityviosios kultūros tolimesnį plitimą. Bet pažanga buvo tokia nedidelė, jog iš tikrųjų atrodė tarsi bandymas sukurti naują ir modifikuotą protingą gyvybę Urantijoje buvo bežlungąs. Beveik ketvirtį milijono metų šitos primityvios gentys toliau klajojo, medžiodamos ir kovodamos, ir atskirais laikotarpiais kai kuriose srityse tobulėdamos, bet, apskritai, palaipsniui degraduodamos, palyginus su savo labiau išsivysčiusiais Andoniniais protėviais.
Šitais dvasinės tamsos amžiais prietaringos žmonijos kultūra nusmuko iki žemiausio lygio. Neandertaliečiai iš tiesų neturėjo religijos, kuri būtų pranokusi
[722]▼
gėdingus prietarus. Jie mirtinai bijojo debesų, dar daugiau bijojo miglos ir rūkų. Palaipsniui vystėsi primityvi gamtos jėgų baimės religija, tuo tarpu gyvūnų garbinimas mažėjo, nes įrankių patobulinimas, kartu su laukinių gyvūnų gausa, šitiems žmonėms leido gyventi jaučiant mažesnį nerimą dėl maisto; už medžioklę atlygis lytiniais santykiais turėjo įtakos tam, kad didžiuliu laipsniu buvo pagerintas medžiojimo meistriškumas. Šita nauja baimės religija atvedė į tai, kad šitas nematomas jėgas, esančias už šitų natūralių stichijų, buvo mėginama nuraminti, ir šitai vėliau kulminacinį tašką pasiekė paaukojant žmones dėl to, kad šitoms nematomoms ir nežinomoms fizinėms jėgoms būtų suteikiamas pasitenkinimas. Ir šitas siaubingas žmonių aukojimo paprotys išsilaikė labiau atsilikusiose Urantijos tautose iki pat dvidešimtojo amžiaus.
Šituos ankstyvuosius neandertaliečius vargu ar būtų galima pavadinti saulės garbintojais. Greičiau, jie gyveno bijodami tamsos; jie mirtinai bijojo besiartinančios nakties. Kol mėnulis nors kiek šviesdavo, tai jie dar sugebėdavo tvardytis, bet tamsoje be mėnulio jie imdavo panikuoti, ir pradėjo aukoti geriausius savo vyrus ir moteris, stengdamiesi priversti mėnulį vėl šviesti. Jie seniai žinojo, kad saulė sugrįžta reguliariai, bet mėnulis, jų supratimu, sugrįždavo tiktai dėl to, kad jie paaukodavo savo genties bičiulius. Rasei vystantis, progresyviai keitėsi aukojimo objektas ir tikslas, bet žmogiškosios aukos paaukojimas kaip religinio ritualo dalis išsilaikė ilgai.
5. SPALVOTŲJŲ RASIŲ KILMĖ
Prieš 500.000 metų Badonano gentys Indijos šiaurės vakarų aukštumose įsitraukė į kitą didžiulę rasinę kovą. Daugiau negu vieną šimtą metų vyko šitas negailestingas karas, ir kada šita ilgalaikė kova pasibaigė, tada buvo likę tiktai apie vieną šimtą šeimų. Bet šitie išlikusieji buvo patys protingiausi ir reikalingiausi iš visų tuo metu gyvenusių Andono ir Fontos palikuonių.
Ir dabar, tarp šitų aukštumų badonitų atsitiko naujas ir keistas dalykas. Vyras ir moteris, gyvenę tuo metu apgyvendinto aukštumos regiono šiaurės rytinėje dalyje, ėmė staiga gimdyti nepaprastai protingų vaikų šeimą. Tai buvo sangikų šeima, Urantijos visų šešių spalvotųjų rasių protėviai.
Šitie sangikai vaikai, iš viso devyniolika, ne tik buvo daug protingesni už savo bičiulius, bet ir jų oda turėjo unikalią savybę keistis į įvairius atspalvius, kada ją veikdavo saulės šviesa. Iš šitų devyniolikos vaikų penki buvo raudoni, du oranžiniai, keturi geltoni, du žali, keturi mėlyni, ir du indigo. Vaikams augant, šitos spalvos tapo ryškiau išreikštomis. Ir kada šitie jaunuoliai vėliau susiporavo su savo bičiuliais gentainiais, tada visų jų palikuonių odos spalva labiau panašėjo į jų tėvų sangikų odos spalvą.
Ir dabar, atkreipęs dėmesį į tai, jog maždaug tuo metu atvyko Planetos Princas, aš chronologinį pasakojimą pertraukiu tam, kad mes atskirai aptartume šitas šešias sangikų rases Urantijoje.
6. ŠEŠIOS URANTIJOS SANGIKŲ RASĖS
Vidutinėje evoliucinėje planetoje šešios evoliucinės spalvotosios rasės atsiranda viena po kitos; raudonasis žmogus išsivysto pirmasis, ir per amžius jis klajoja po pasaulį iki atsiranda kitos spalvotosios rasės. Visų šešių rasių atsiradimas vienu metu Urantijoje, ir vienoje šeimoje, buvo labiausiai neįprastas dalykas.
[723]▼
Ankstesniųjų Andonitų pasirodymas Urantijoje taip pat buvo kažkas nauja Satanijoje. Nė viename kitame vietinės sistemos pasaulyje nebuvo tokios valinių tvarinių rasės, kuri būtų atsiradusi anksčiau už evoliucines spalvotąsias rases.
1. Raudonasis žmogus. Šitie žmonės buvo puikūs žmogiškosios rasės pavyzdžiai, daugeliu atžvilgių labiau išsivystę už Andoną ir Fontą. Jie buvo labai protinga grupė ir pirmieji iš sangikų vaikų įkūrė genties civilizaciją ir valdymą. Jie visada buvo monogamiški; net jų susimaišę palikuonys retai kada praktikavo daugpatystę.
Vėlesniaisiais laikais jie turėjo rimtų ir ilgalaikių nesutarimų su savo geltonaisiais broliais Azijoje. Jiems padėjo jų anksti išrastas lankas su strėle, bet, deja, iš savo protėvių didele dalimi jie buvo paveldėję polinkį kovoti tarpusavyje, ir tai juos tiek susilpnino, jog geltonosios gentys sugebėjo juos išstumti iš Azijos žemyno.
Maždaug prieš aštuoniasdešimt penkis tūkstančius metų raudonosios rasės santykinai grynos liekanos masiškai patraukė į Šiaurės Ameriką, ir netrukus po šito Beringo sausumos sąsmauka nuskendo, šitokiu būdu juos izoliuodama. Nė vienas raudonasis žmogus niekada daugiau nebesugrįžo į Aziją. Bet visame Sibire, Kinijoje, centrinėje Azijoje, Indijoje, ir Europoje jie paliko daug savo rūšies atstovų, susimaišiusių su kitomis spalvotosiomis rasėmis.
Kada raudonasis žmogus persikraustė į Ameriką, tada jis ten atsinešė didelę dalį savo ankstyvosios kilmės mokymų ir tradicijų. Jo tiesioginiai protėviai buvo susiję su Planetos Princo būstinės pasaulio vėlyvesne veikla. Bet nedaug laiko tepraėjus po atsikraustymo į Amerikas, raudonieji žmonės šituos mokymus ėmė prarasti, ir intelektuali ir dvasinė kultūra smuko. Labai greitai šitie žmonės tarpusavyje vėl ėmė kariauti taip aršiai, kad atrodė, jog šitie gentiniai karai greitai išnaikins šituos palyginti grynos raudonosios rasės likučius.
Dėl šito didžiulio degradavimo atrodė, jog raudonieji žmonės yra pasmerkti, kada, maždaug prieš šešiasdešimt penkis tūkstančius metų, pasirodė jų vadovas ir dvasinis išlaisvintojas Onamonalontonas. Jis pasiekė laikiną taiką tarp Amerikos raudonųjų žmonių ir atgaivino jų "Didžiosios Dvasios" garbinimą. Onamonalontonas gyveno devyniasdešimt šešerius metus, o savo būstinę turėjo tarp Kalifornijos didžiųjų visžalių sekvojų. Didelė dalis jo vėlesniųjų palikuonių išliko iki šių dienų tarp Juodosios pėdos indėnų.
Laikui einant, Onamonalontono mokymai tapo miglotais pasakojimais. Vėl atsinaujino žiaurūs tarpusavio karai, ir niekada daugiau nuo šito didžiojo mokytojo laikų kitas vadas nebepajėgė tarp jų užtikrinti visuotinės taikos. Vis daugiau protingesnių giminės atstovų žūdavo šitose gentinėse kovose; jeigu šito nebūtų atsitikę, tai Šiaurės Amerikos kontinente šitie gabūs ir protingi raudonieji žmonės būtų sukūrę didingą civilizaciją.
Persikraustęs iš Kinijos į Ameriką, šiaurietis raudonasis žmogus niekada daugiau nebeturėjo sąsajos su kitomis pasaulio įtakomis (išskyrus eskimus) tol, kol jį vėliau atrado baltasis žmogus. Labiausiai gaila dėl to, jog raudonasis žmogus beveik visiškai prarado galimybę, kad jį biologiškai pagerintų vėlesnieji Adominiai palikuonys. Iš tikrųjų, raudonasis žmogus negalėjo valdyti baltojo žmogaus, o šiam tarnauti jis nenorėjo. Esant tokioms aplinkybėms, jeigu abi rasės nesusimaišo, tai viena iš jų yra pasmerkta.
2. Oranžinis žmogus. Šitos rasės išskirtinė savybė buvo jų ypatingas noras statyti, statyti bet ką ir viską, kad ir
[724]▼
didžiulius pylimus iš akmenų, tiesiog tam, kad pasižiūrėtų, kuri gentis gali sukrauti didžiausią pylimą. Nors jie ir nebuvo progresyvūs žmonės, bet jie daug naudos gavo iš Princo mokyklų, o ten mokytis jie siųsdavo savo atstovus.
Oranžinė rasė buvo pirmoji, kuri palei pakrantės liniją kraustėsi į pietus link Afrikos, kada Viduržemio jūra traukėsi į vakarus. Bet Afrikoje ji niekada taip ir neįsitvirtino, ir ją visiškai išnaikino vėliau atsikėlusi žalioji rasė.
Prieš savo egzistavimo pabaigą, šita rasė prarado didžiulį kultūrinį ir dvasinį pagrindą. Bet didžiuliu laipsniu buvo atgaivintas labiau išsivystęs gyvenimas dėl išmintingo vadovavimo, kurį vykdė Poršunta, šitos nelaimingos rasės pagrindinis protas, kuris tarnavo jiems tada, kada jų būstinė buvo Armagedone maždaug prieš tris šimtus tūkstančių metų.
Paskutinis didžiulis mūšis tarp oranžinių ir žaliųjų žmonių įvyko žemutinio Nilo slėnio regione Egipte. Šita ilgalaikė kova tęsėsi beveik vieną šimtą metų, ir jos pabaigoje iš oranžinės rasės mažai kas buvo likęs gyvas. Šitų žmonių išsibarsčiusius likučius absorbavo žalieji ir vėliau atėję indigo žmonės. Bet kaip rasė oranžinis žmogus nustojo egzistuoti maždaug prieš vieną šimtą tūkstančių metų.
3. Geltonasis žmogus. Primityvios geltonųjų gentys buvo pirmosios, kurios atsisakė medžioklės, įkūrė sėslias bendruomenes, ir išvystė namų ūkį, paremtą žemdirbyste. Intelektualiai kažkuria prasme geltonieji žmonės buvo menkesni už raudonąjį žmogų, bet visuomeniškumu ir kolektyviškumu jie buvo labiau išsivystę už visas kitas sangikų rases puoselėjant rasinę civilizaciją. Kadangi jie išugdė brolybės dvasią, įvairios gentys išmoko gyventi kartu santykinai taikiai, tai jie sugebėjo išstumti raudonąją rasę, kada palaipsniui jie plito po Aziją.
Jie nukeliavo toli nuo pasaulio dvasinės būstinės įtakos ir nukrypo į didžiulę tamsą po Kaligastijos išdavystės; bet šitiems žmonėms buvo vienas nuostabus amžius, kada, maždaug prieš vieną šimtą tūkstančių metų, šitoms gentims ėmė vadovauti Singlangtonas ir paskelbė "Vienos Tiesos" garbinimą.
Geltonosios rasės atstovų santykinai didžiulio skaičiaus išlikimą sąlygojo jų tarpgentinis taikingumas. Nuo Singlangtono dienų iki šiuolaikinės Kinijos laikų, geltonoji rasė įvardijama tarp taikingesniųjų Urantijos tautų. Šita rasė gavo mažą, bet stiprų paveldėjimą iš vėliau atvykusios Adominės giminės.
4. Žaliasis žmogus. Žalioji rasė buvo primityviųjų žmonių viena iš mažiau gabių grupių, ir ją smarkiai susilpnino didžiuliai migravimai įvairiomis kryptimis. Iki jos pasklidimo šitos gentys, vadovaujamos Fantado, patyrė didžiulį kultūros atgimimą, maždaug prieš tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų.
Žalioji rasė suskilo į tris pagrindines grupes: Šiaurines gentis pajungė, pavergė, ir absorbavo geltonoji ir mėlynoji rasės. Rytinė grupė susivienijo su Indijos tų dienų tautomis, ir likučiai vis dar tebėra tarp jų. Pietinė nacija įžengė į Afriką, kur išnaikino savo beveik tiek pat menkus oranžinius pusbrolius.
Šitoje kovoje daugeliu atžvilgių abi grupės prilygo viena kitai, kadangi kiekviena jų turėjo gigantiškos kategorijos palikuonių, daugelis jų vadų buvo aštuonių ir devynių
[725]▼
pėdų ūgio. Šitie žaliojo žmogaus gigantiški giminės bruožai iš esmės apsiribojo tik šita pietine arba egiptietiška nacija.
Vėliau nugalėtojų žaliųjų žmonių liekanas absorbavo indigo rasė, paskutinioji iš spalvotųjų žmonių rasių, kuri išsivystė ir emigravo iš rasių pasklidimo pirminio sangikų centro.
5. Mėlynasis žmogus. Mėlynieji žmonės buvo didi tauta. Jie anksti išrado ietį, ir po to parengė modernios civilizacijos daugelio menų pagrindus. Mėlynasis žmogus turėjo raudonojo žmogaus smegenų galią, apjungtą su geltonojo žmogaus siela ir jausmu. Adominiai palikuonys iš visų vėliau išlikusiųjų spalvotųjų rasių pirmenybę teikė jiems.
Ankstyvieji mėlynieji žmonės atsiliepė į Princo Kaligastijos personalo mokytojų įtikinėjimus, ir šitų išdavikiškų vadovų vėlesnieji iškreipti mokymai juos visiškai supainiojo. Kaip ir kitos primityviosios rasės, jie niekada iki galo neatsigavo po to sukrėtimo, kurį sukėlė Kaligastijos išdavystė, taip pat jie niekada iki galo neįveikė ir savo polinkio kariauti tarpusavyje.
Praėjus maždaug penkiems šimtams metų po Kaligastijos nuopuolio įvyko plačiai išplitęs primityvios rūšies – bet vis tiek realus ir naudingas – mokymosi ir religijos atgimimas. Orlandofas tapo mėlynosios rasės didžiuoju mokytoju, ir daugelį iš šitų genčių vėl atvedė į tikrojo Dievo, pavadinto "Aukščiausiuoju Vadovu," garbinimą. Tai buvo mėlynojo žmogaus didžiausia pažanga iki tų vėlesniųjų laikų, kada šitą rasę taip smarkiai pagerino Adominės rasės papildymas.
Senojo Akmens Amžiaus tyrinėjimai Europoje ir studijavimas didele dalimi buvo susiję su šitų senųjų mėlynųjų žmonių įrankių, kaulų, ir meno dirbinių iškasimu, kadangi Europoje jie išliko iki pastarųjų laikų. Vadinamoji Urantijos baltoji rasė yra palikuonys tokių mėlynųjų žmonių, kaip juos iš pradžių modifikavo nežymus susimaišymas su geltonaisiais ir raudonaisiais žmonėmis, ir kaip vėliau juos labai smarkiai pagerino asimiliuota violetinės rasės didžioji dalis.
6. Indigo rasė. Kaip iš visų sangikų tautų raudonieji žmonės buvo labiausiai išsivystę, taip juodieji žmonės buvo labiausiai atsilikę. Jie paskutinieji išmigravo iš savųjų namų, buvusių aukštumose. Jie nukeliavo į Afriką, užėmė žemyną, ir nuo to meto visą laiką gyveno ten, išskyrus tuomet, kada, per amžius, juos prievarta išveždavo vergais.
Izoliuota Afrikoje, indigo rasė, kaip ir raudonasis žmogus, gavo mažai arba visai negavo rasės pagerinimo, kuris būtų buvęs dėl Adominių palikuonių suliejimo. Atskirai viena Afrikoje, indigo rasė mažai kuo tepažengė pirmyn iki Orvonono dienų, kada jie patyrė didžiulį dvasinį pabudimą. Nors vėliau jie beveik visiškai užmiršo "Dievų Dievą," kurį skelbė Orvononas, bet jie iki galo neprarado troškimo garbinti Nežinomąjį; bent jau jie garbinimo formą tebeturėjo prieš keletą tūkstančių metų.
Nepaisant savo atsilikimo, šitos indigo gentys dangiškųjų jėgų akimis turėjo lygiai tokį patį statusą, kaip ir bet kuri kita žemiškoji rasė.
Tai buvo smarkių kovų tarp įvairių rasių amžiai, bet netoli Planetos Princo būstinės labiau apsišvietusios ir daug ilgiau mokytos grupės drauge gyveno santykinai harmoningai, nors pasaulio rasės ir nepasiekė jokių didžiulių kultūros užkariavimų iki to laiko, kada įvyko rimtas šito režimo žlugimas dėl kilusio Liuciferio maišto.
[726]▼
Kartas nuo karto visos šitos skirtingos tautos patirdavo kultūrinį ir dvasinį atgimimą. Mansantas buvo didis mokytojas Planetos Princo dienomis. Bet paminimi tiktai tokie įžymūs lyderiai ir mokytojai, kurie ryškiai paveikė ir įkvėpė visą rasę. Laikui einant, skirtinguose regionuose iškilo daug mažesnių mokytojų; ir visi drauge jie daug prisidėjo prie visumos tų apsauginių poveikių, kurie užkirto kelią kultūrinės civilizacijos visiškam sužlugimui, ypač per ilgus ir tamsius amžius tarp Kaligastijos maišto ir Adomo atvykimo.
Yra daug rimtų ir svarių priežasčių, kad būtų įgyvendinamas toks planas, kada erdvės pasauliuose yra vystomos arba trys, arba šešios rasės. Nors Urantijos mirtingieji gali ir nepajėgti iki galo suvokti visų šitų priežasčių, bet mes atkreiptume dėmesį į žemiau išvardintas:
1. Įvairovė yra būtina tam, kad plačiai veiktų natūrali atranka, diferencijuotas labiau išsivysčiusių rūšių išlikimas.
2. Stipresnės ir geresnės rasės atsiranda tada, kada susimaišo skirtingos tautos, kada jos būna labiau išsivysčiusių paveldėjimo faktorių nešėjos. Ir Urantijos rasės būtų turėjusios naudos iš tokio ankstyvo susivienijimo, su sąlyga, jog tokią bendrą rasę vėliau būtų efektyviai pagerinęs visiškas susijungimas su labiau išsivysčiusia Adomine rase. Bandymas tokį eksperimentą padaryti Urantijoje esant dabartinėms rasinėms sąlygoms būtų dideliu laipsniu pražūtingas.
3. Rasinė įvairovė sveikai stimuliuoja lenktyniavimą.
4. Rasių statuso skirtumai ir kiekvienoje rasėje esančių grupių statuso skirtumai yra esminiai tam, kad vystytųsi žmogaus tolerancija ir altruizmas.
5. Žmogiškosios rasės homogeniškumas nėra pageidautinas tol, kol besivystančio pasaulio tautos pasiekia santykinai aukštus dvasinio išsivystymo lygius.
7. SPALVOTŲJŲ RASIŲ PASKLIDIMAS
Kada sangikų šeimos spalvotieji palikuonys pradėjo daugintis, ir, jiems ieškant galimybės išsiplėsti į gretimas teritorijas, tada penktasis ledynas, trečiasis pagal geologinį skaičiavimą, buvo toli pasislinkęs pietų kryptimi per Europą ir Aziją. Šitas ankstyvąsias spalvotas rases nepaprastai išbandė ledyno, atslinkusio iš jų kilmės vietos, amžiaus atšiaurumas ir sunkumai. Azijoje šitas ledynas buvo toks didžiulis, jog migracija į rytinę Aziją nutrūko tūkstančiams metų. Ir iki pat vėlyvesniojo Viduržemio jūros atsitraukimo, kuris buvo dėl Arabijos iškilimo, jiems nebuvo įmanoma pasiekti Afrikos.
Tokiu būdu beveik vieną šimtą tūkstančių metų šitos sangikų tautos plito aplink kalnų papėdes ir daugiau ar mažiau maišėsi tarpusavyje, nežiūrint savitos, bet natūralios antipatijos, kuri anksti pasireiškė tarp skirtingų rasių.
Per tą laikotarpį, kuris buvo tarp Planetos Princo ir Adomo laikų, Indija tapo labiausiai kosmopolitinių gyventojų, kurie kada nors gali būti sutikti ant žemės paviršiaus, namais. Bet, nelaimei, šitame mišinyje buvo tokia didelė dalis žaliosios, oranžinės, ir indigo rasių. Šitoms antrinėms sangikų tautoms gyvenimas pietiniuose kraštuose buvo lengvesnis ir priimtinesnis, ir didelė jų dalis vėliau migravo į Afriką. Pirminės sangikų tautos, labiau išsivysčiusios rasės,
[727]▼
tropikų vengė, raudonasis žmogus kėlėsi į šiaurės rytus į Aziją, arti už jo ėjo geltonasis žmogus, tuo tarpu mėlynoji rasė keliavo šiaurės vakarų kryptimi į Europą.
Raudonieji žmonės anksti pradėjo migruoti į šiaurės rytus, paskui besitraukiantį ledą, apeidami Indijos kalnus ir užimdami visą šiaurės rytų Aziją. Juos labai arti sekė geltonosios gentys, kurios vėliau juos išstūmė iš Azijos į Šiaurės Ameriką.
Kada raudonosios rasės santykinai grynakraujai likučiai Aziją apleido, tada tebuvo vienuolika genčių, ir jose buvo šiek tiek daugiau kaip septyni tūkstančiai vyrų, moterų, ir vaikų. Šitas gentis lydėjo trys mažos maišytų protėvių grupės, didžiausia iš jų buvo oranžinės ir mėlynosios rasių derinys. Šitos trys grupės su raudonuoju žmogumi niekada iki galo nesusibroliavo, ir anksti nusikraustė pietų kryptimi į Meksiką ir Centrinę Ameriką, kur vėliau prie jų prisijungė nedidelė grupė iš susimaišiusiųjų geltonųjų ir raudonųjų. Šitos tautos šeimų turėjo visos tarpusavyje ir sukūrė naują ir suvienytą rasę, tokią, kuri buvo daug mažiau karinga už grynakraujus raudonuosius žmones. Per penkis tūkstančius metų šita suvienyta rasė suskilo į tris grupes, įkurdama atitinkamai Meksikos, Centrinės Amerikos, ir Pietų Amerikos civilizacijas. Pietų Amerikos atšaka tikrai gavo nedidelę dalelę Adomo kraujo priemaišos.
Ankstyvieji raudonieji ir geltonieji žmonės tam tikru laipsniu susimaišė Azijoje, ir šitos sąjungos palikuonys nusikraustė į rytus ir išilgai pietinės pakrantės, ir, galiausiai, sparčiai auganti geltonoji rasė juos išstūmė į pusiasalius ir į netoli buvusias jūros salas. Jie yra šiandieniniai rudieji žmonės.
Geltonoji rasė tebeužėmė rytinės Azijos centrinius regionus. Iš visų tų šešių spalvotųjų rasių geltonųjų išliko didžiausias skaičius. Nors geltonieji žmonės kartas nuo karto įsitraukdavo į rasinius karus, bet jie nekariavo tokių nenutrūkstančių ir nuožmių išnaikinančių karų, kokius kariavo raudonieji, žalieji, ir oranžiniai žmonės. Šitos trys rasės didžiąja dalimi išnaikino save pačios iki to laiko, kada galiausiai jas visas sunaikino jų priešai iš kitų rasių.
Kadangi penktasis ledynas neišsiplėtė taip toli į pietus Europoje, tai šitoms sangikų tautoms buvo iš dalies atviras kelias migruoti į šiaurės vakarus; o ledui pasitraukus, mėlynieji žmonės, kartu su keletu kitų mažų rasinių grupių, kėlėsi į vakarus Andono genčių senaisiais keliais. Jie įsiveržė į Europą viena po kitos ėjusiomis bangomis, užimdami didžiąją dalį žemyno.
Europoje jie greitai susidūrė su savo ankstyvojo ir bendrojo protėvio Andono palikuonimis neandertaliečiais. Šituos senuosius Europos neandertaliečius ledynas buvo anksčiau nustūmęs į pietus ir į rytus, ir šitokiu būdu jie buvo tokioje padėtyje, kad netrukus turėjo susitikti ir absorbuoti sangikų genčių įsiveržiančius pusbrolius.
Apskritai ir pirmiausia reikėtų pastebėti, jog sangikų gentys buvo protingesnės, ir daugeliu atžvilgių daug labiau išsivysčiusios, už ankstyvųjų Andoninių žmonių, gyvenusių lygumose, degradavusius palikuonis; ir šitų sangikų genčių susimaišymas su neandertaliečių tautomis tuoj pat pagerino senesniąją rasę. Būtent dėl sangikų, o iš esmės dėl mėlynojo žmogaus, kraujo įliejimo ir buvo tas didžiulis neandertaliečių tautų pagerinimas, kurį išreiškė vis protingesnių genčių viena po kitos ėjusios bangos, kurios nusirito per Europą iš rytų.
Per kitą tarpledyninį periodą šita naujoji neandertaliečių rasė išplito nuo Anglijos iki Indijos. Mėlynosios rasės likučiai, likę senajame Persų pusiasalyje, vėliau susivienijo su kai kuriomis kitomis, daugiausia su geltonąja rase; o iš to atsiradęs mišinys, kurį vėliau kažkiek pagerino Adomo violetinė rasė, išliko kaip šiandieninių arabų tamsiaodės klajoklių gentys.
[728]▼
Visose pastangose tam, kad būtų identifikuoti šiandieninių tautų sangikų protėviai, reikia atsižvelgti į vėlesnį rasinių palikuonių pagerinimą Adominiu krauju.
Labiau išsivysčiusios rasės ieškojo šiaurinio arba vidutinio klimato, tuo tarpu oranžinė, žalioji, ir indigo rasės viena po kitos patraukė į Afriką per naujai iškilusį sausumos tiltą, kuris vakarų kryptimi atsitraukiančią Viduržemio jūrą atskyrė nuo Indijos vandenyno.
Paskutinioji iš sangikų tautų, kuri išmigravo iš savo rasinio kilmės centro, buvo indigo žmogus. Maždaug tuo metu, kada žaliasis žmogus naikino oranžinę rasę Egipte ir šitaip elgdamasis labai smarkiai silpnino save, tada prasidėjo didysis juodasis ekzodas į pietus per Palestiną išilgai pakrantės; ir vėliau, kada šitos fiziškai stiprios indigo tautos išplito Egipte, tada jos išnaikino žaliąjį žmogų tiesiog savo didesnio skaičiaus jėga. Šitos indigo rasės absorbavo oranžinio žmogaus likučius ir didelę dalį žaliojo žmogaus palikuonių, ir kai kurias indigo gentis šitas rasinis susivienijimas žymiai pagerino.
Ir tokiu būdu pasirodo, jog Egipte iš pradžių viešpatavo oranžinis žmogus, tada viešpatavo žaliasis žmogus, po jo dominavo indigo (juodasis) žmogus, dar vėliau dominavo indigo, mėlynojo, ir modifikuotų žaliųjų žmonių mišri rasė. Bet dar likus daug laiko iki Adomo atvykimo, Europos mėlynieji žmonės ir Arabijos mišrios rasės indigo rasę išstūmė iš Egipto ir toli į Afrikos kontinento pietus.
Sangikų migravimams artėjant į pabaigą, žalioji ir oranžinė rasės yra išnykusios, raudonasis žmogus valdo Šiaurės Ameriką, geltonasis žmogus vyrauja rytinėje Azijoje, mėlynasis žmogus viešpatauja Europoje, o indigo rasė yra nukeliavusi į Afriką. Indija priglaudžia antrinių sangikų rasių mišinį, o rudasis žmogus, raudonojo ir geltonojo mišinys, gyvena salose prie Azijos pakrantės. Suvienyta rasė, turinti žymiai didesnį potencialą, užima Pietų Amerikos aukštumas. Grynesnieji Andonitai gyvena Europos tolimiausiuose šiauriniuose regionuose ir Islandijoje, Grenlandijoje, ir Šiaurės Amerikos šiaurės rytuose.
Per tuos laikotarpius, kada ledynas į priekį pasislinkdavo toliausia, tada pačiuose vakaruose gyvenusios Andono gentys būdavo arti to, kad jas nustumtų į jūrą. Jos metų metais gyveno dabartinės Anglijos salos siauroje pietinėje nerijoje. Ir būtent šitas besikartojantis ledyno atslinkimas, juos privertė leistis į jūrą, kada pagaliau pasirodė šeštasis ir paskutinysis ledynas. Jie buvo pirmieji jūros keliautojai. Jie pasidarė valtis ir leidosi ieškoti naujų žemių, kuriose, jie vylėsi, galėtų nebūti šitų gąsdinančių ledo įsiveržimų. Ir kai kurie iš jų pasiekė Islandiją, kiti Grenlandiją, bet didžioji dauguma mirė iš alkio ir troškulio atviroje jūroje.
Šiek tiek daugiau negu prieš aštuoniasdešimt tūkstančių metų, tuoj po to, kada raudonasis žmogus įžengė į Šiaurės Amerikos šiaurės vakarus, šiaurės jūrų užšalimas ir vietinio ledo laukų atslinkimas į Grenlandiją šituos Urantijos aborigenų palikuonis eskimus išstūmė ieškotis geresnio krašto, naujų namų; ir jiems pasisekė, saugiai perkirto siaurus sąsiaurius, kurie tuomet Grenlandiją skyrė nuo Šiaurės Amerikos šiaurės rytų sausumos masyvų. Jie žemyną pasiekė praėjus maždaug dviems tūkstančiams šimtui metų po to, kada raudonasis žmogus atsikraustė į Aliaską. Vėliau kai kurie mėlynojo žmogaus susimaišę palikuonys nukeliavo į vakarus ir susivienijo su vėlesniųjų laikų eskimais, ir šita sąjunga buvo šiek tiek naudinga eskimų gentims.
Maždaug prieš penkis tūkstančius metų įvyko atsitiktinis susitikimas tarp indėnų genties ir vienos atskiros eskimų grupės Hudsono įlankos pietrytinėje pakrantėje.
[729]▼
Šitoms dviems gentims bendrauti vienai su kita buvo sunku, bet labai greitai jos turėjo mišrių šeimų, o šito pasekmė buvo ta, kad šituos eskimus galiausiai absorbavo daug didesnis kiekis raudonųjų žmonių. Ir tai yra vienintelis Šiaurės Amerikos raudonojo žmogaus ryšys su bet kokia kita žmogaus rūšimi iki pat to laiko, kai maždaug prieš vieną tūkstantį metų baltasis žmogus pirmasis atsitiktinai išsilaipino Atlanto vandenyno pakrantėje.
Šitoms ankstyvųjų amžių kovoms buvo būdingas drąsumas, narsumas, ir net didvyriškumas. Ir mums visiems gaila, kad jūsų ankstyvųjų protėvių tų kilnių ir tvirtų bruožų tokia didelė dalis buvo prarasta ir nebuvo perteikta vėlesniųjų laikų rasėms. Nors mes suvokiame besivystančios civilizacijos daugelio subtilumų vertybę, bet mums stinga jūsų ankstyvųjų protėvių nuostabaus atkaklumo ir didingo atsidavimo, kurie dažnai buvo artimi kilnumui ir didingumui.
[Pateikta Gyvybės Nešėjo, gyvenančio Urantijoje.]
Algimantas
2009-04-13 10:12:47
Komentarai
Povilai rašai ,kad neišmintinga būtų numirti neišlavinus savyje sąmoningumo ir meilės visoms gyvoms būtybėms. Čia kalbi aišku, kad dar turint kūną visą tai gerai būtų padaryti, bet kalbi ir apie mirtį . Kas gi tuomet miršta ir kas lieka. O jeigu tai kas miršta, miršta neišlavinęs viso šito,kas lieka ,ar susilieja tai su okeanu. Ar turi gimti gimti vėl, kad toliau save lavinti. Dar rašai, kad meditacijoje ir matai , kad ir esi tas sąmoningumas ir esi tas okeanas. Tai kam save lavinti kam medituoti jeigu ir taip juo esi tik be meditacijos šito nežinai. O mirtis išspręs problemą po jos būsi tuo kuo iš tikro ir buvai ir visuomet esi,ir kai buvai gyvas materialiu kūnu tik šito nežinojai, tuo sąmoningumu okeanu.rimantas ( Kaunas )
2009-04-15 10:47:59
Tai kam žmogui kūnas ir kam protas Povilai.Nors žmogus ne kūnas ir ne protas. Kaip žinai kas esi ką darai ir kodėl būtent taip darai, jeigu dar esant protui ir kūnui esi ištirpęs okeane. Ir kas yra ištirpęs kas tas okenas kuriame esi ištirpęs. A ne sąmonė tavoji ištirpsta o kame. Meditacijos metu esi ištirpęs o kai grižti atgal koks esi kasdienybėje. O kai galutinai save ištirpini kas esi kam kūnas ištirpusiam .Ar primtum sprendimą medituoti neturėdamas proto. Ar samoningėti reiškia tirpinti savo samonę okeane ,ar plėsti savo sąmonę iki pirminio tavąjai sąmonei šaltinio . Ar yra kažkas pirminio tavajai sąmonei. Kas yra žmogiškoji sąmonė ir Dieviškoji.
rimantas ( Kaunas )
2009-04-15 10:27:42
"ką gali pasakyti apie patyrimą pabudusio , jeigu pats dar nesi pabudęs"
Pabūk šalia pabudusio žmogaus, tada pats suprasi. Be to prabudęs dalinasi savo prabudimu su kitais.
"Nevaldai nes nesi pabudęs , bet žinai kaip tai daroma ir kas tuo metu vyksta ir vėl kieno mintis hipotezė , kuria tu tiki"
Daugybės dvasinų eksperimentų ir tirynėjimų pasėkmė - patyrimas; žinojimas iš proto, jis nepagrįstas realiais veiksmais, praktika. Atlieku nuolat eksperimentus ir tikrinu savo kailiu energijų kelius ir poveikį. Mano potyriai parodo, kokie dideli resursai yra žmogaus viduje ir būtų neišmintinga numirti, neišlavinus savyje sąmoningumo ir meilės visoms gyvoms būtybėms.
"Taigi dar kartą kas tas nekintantis aš , ar jis ir yra tas valdytojas"
Tai pats sąmoningumas, tai patiriama meditacijoje, proto ir dvasios harmonijoje, kai Visi paviršiniai dalykai netraukia tavo dėmesio, dėmesys pasiekia tavo būties centrą ir tu atsiduri namie, palaimoje, tyloje, skrydyje. Tavo kūnas atskiras, protas atskiras, tavęs nėra, bet viskas kartu.
"Ar jis yra asmuo yra asmenis."
Asmenis yra ego, tapatybė, sukoncentruotas protas; Tiesa neasmenė, šviesa neasmenė, oras nesmenis, enegija neasmenė, meilė neasmenė, ji visa apimanti, kaip ji gali būti asmenė?Ji gali tekėti per tave, jei atsiversi savyje.
Asmenis, reiškia dalinis, meilė gi visuminė, todėl asmenis turi užleisti vietą visumai. Lašas turi ištipti okeane. Bet ištirpęs okeane jis nepraras savęs, jis taps okeanu, taip ir asmenis nepraranda savęs, bet tampa visuma.
Povilas
2009-04-14 22:03:39
Kalbi , kad nesi pabudęs Povilai , bet kalbi apie patyrimą , ką gali pasakyti apie patyrimą pabudusio , jeigu pats dar nesi pabudęs.Kad ir apie šitą patyrimą, kad kūnų begalybė o pagrindiniai septyni tai tavasis patyrimas , ar kažkieno užrašyta o tavo perskaityta evoliucinio proto mintis, hipotezė. Nevaldai nes nesi pabudęs , bet žinai kaip tai daroma ir kas tuo metu vyksta ir vėl kieno mintis hipotezė , kuria tu tiki.Taigi dar kartą kas tas nekintantis aš , ar jis ir yra tas valdytojas.Ar jis yra asmuo yra asmenis.
rimantas ( Kaunas )
2009-04-14 08:11:05
Būk Rimantai, atidesnis, aš nerašiau kad indigo vaikai bus matantys. (Indiko vaikai) aš idėjau į kabutes ir parašiau, kad tai literatūrinė hipotezė. Nėra jokių indigo vaikų, negims vaikai jau matantys, jie gali ugdyti matymą, bet tą gali visi. Kas išugdo matymą, tas ir taps Indigo rasės žmogumi. Nebūk išverstaskūris.
"Kas tas tavasis aš , kuris visa tai daro. Ar jis atskiras nuo viso to"
Taip, jis atskiras, jis nekintantis.
"o jų tų subtilių kūnų tai yra dažnių pasak matančiųjų yra septyni."
Kūnų yra begalybė, bet pagrindiniai septyni.
",tarsi vėl tai buvo ne tavoji mintis"
Tai ne mintis, tai patyrimas
"Tai kas esi ir kuo esi ir kuriam dažnyje esi"
Tai priklauso nuo sąmoningumo ir energijos lygio, kiekio duotu momentu; tik pradudęs nuolat yra nekintančio dažnio būvy, kuris kinta pats savaime.
"Jeigu jau tai valdai ir keli tuos dažnius tai turėtum žinoti."
Valdo prabudęs, aš ne prabudęs.
Povilas
2009-04-13 21:14:40
Mintis apie indigo vaikus buvo būtent tavoji Povilai, o būtent, kad tai jie ir bus tie matantys. Dabar tu sakai , kad jie tavęs nedomina, net sakai, tau tas pats kas jie ir ar jie yra iš viso. Labai greitai išsižadi savo paties minčių , kai esi paparašomas tęsinio. Lygiai taip buvo ir su siela, kai parašei kad sielos gimsta šimtuose kūnuose. Kai buvai paprašytas paaiškinti visa tai giliau , vėl išsisukai nuo atsakymo ,tarsi vėl tai buvo ne tavoji mintis. Labai gerai dabar priėjom vistik prie to , kad jau rašai ir apie tai , kad valdai energijas ir sielą ir užsssimi energijų tyrinėjimu ir mokaisi jas transformuoti į aukštesnio dažnio. Kas tas tavasis aš , kuris visa tai daro. Ar jis atskiras nuo viso to.Taigi čia tikriausiai kalbi apie tuos subtiliuosius kūnus, kurie iš viso kaip pats ir pasakei apie čakras nėra jokie kūnai o tik kito dažnio energijos įvardijimas, žodžiai naudojami patogumui. Na tai kuriam subtiliam kūne, atsiprašau energetiniame dažnyje dabar pats esi, o jų tų subtilių kūnų tai yra dažnių pasak matančiųjų yra septyni. Tai kas esi ir kuo esi ir kuriam dažnyje esi. Jeigu jau tai valdai ir keli tuos dažnius tai turėtum žinoti.
rimantas ( Kaunas)
2009-04-13 19:57:52
Jei tu Algimantai, nematai čakrų spalvų, tai nereiškia, kad visi pasaulio žmonės jų nemato. Pati energija neturi spalvos, bet trečios akies vibracijos dažnis atitinka indigo spalvą.
Todėl tavo kalbos apie odos spalvą yra tik tavo supratimas.
Indigo vaikai manęs nedomina, man tas pats kas jie, ar jie yra.
Aš kalbu apie MATANČIŲ žmonių rasę, kurioje odos spalva neturi jokios reikšmės. Matyti, reiškia turėti vidines akis ir turėti galią, valią, sąmonę. Tu turi vieną galvoje, aš visiškai kitą, todėl ir nesusikalbam.
Kai tu užmerki akis ir eini gilyn vidun, ar matai spalvas?
Žmonės mato ir tai patvirtina milijonai eksperimentų ir asmeninių patirčių. Jei tu NEMATAI, TUOMET IR NEIGI TAI.
Spalvos atitinka tam tikras vibracijas, bangos ilgius, vienos veikia teigiamai, kitos neigiamai, yra net spalvų terapija ir joga.
Vidinės energijos irgi spinduliuoja spalvas, jei žmogus emocionalus, matysis vienokios spalvos, jei mylintis, jo energija tekės per širdį ir spinduliuos aukštesnės VIBRACIJOS ENERGIJĄ, KURI MATOMA IR MATOMA KARTAIS KAIP SPALVŲ ŽAISMAS.
Spalvos nėra labai svarbios judant vidun, tačiau jos iliustruoja tam tikrus etapus kelyje.
Po auros korekcijos, Kiriljano nuotraukoje galime stebėti spalvų gamos pasikeitimą, ties įvairiomis kūno vietomis.
Net liga matoma prieš pusmetį atsraliniame kūne, ir kas mato energijas, gali pasakyti kur žmogus susirgs. Tai patikrinta net mokslo skeptikais.
Astralinio kūno nėra, tai tik energetinių dažnių ir vibracijų ĮVARDYJIMAS, KAIP MENTALINIO KŪNO NĖRA, TAI TIK KITO DAŽNIO IR KITOS KONCENTRACIJOS ENERGIJOS ĮVARDYJIMAS.
Šie žodžiai naudojami tik patogumui.
Tu kalbi apie energijas, virpesius, o aš būtent ir užiimu energijų tirinėjimų ir mokausiu sąmoningai jas transformuoti į aukštesnio dažnio.
O
zibai atsakau, jei šuo loja, tai man irgi atsistoti keturpėsčiom ir loti?
Povilas
2009-04-13 18:25:37
Povilui,
Labai man dvasingai atsakei. O smeizti yra nepadoru ir negarbinga, net pagal pilietinius istatymus nusikalsti. Pvz., jei tave, Povilai, pradesiu vadinti pedofilu, ar tau patiks?
Zilbersteinas
2009-04-13 17:01:50
Mielas Povilai, kadangi tu tiki prasimanymais apie INDIGO VAIKUS, kaip ir tie, kurie apie juos kuria istorijas, todėl tam, kad praplėsčiau tavo akiratį, o taip pat ir kitų, kurie tiki tokiomis nesąmonėmis apie indigo vaikus ir jas platina, kaip kažkada platino, iš kartos į kartą, ir tuo TIKĖJO IR NET DABAR DAR, DEJA, KAI KAS TEBETIKI, VEDŲ NESĄMONES APIE REINKARNACIJAS, dėl to aš ir idėjau Urantijos Dokumentą apie SPALVOTĄSIAS RASES.
Tačiau tu ir JO NESUVOKEI, O GAL IR NET NESKAITEI, TIK PERMETEI AKIMIS, BET VIS TIEK SAVO NEIŠMANYMU KITUS IR TOLIAU KLAIDINI APIE PRAMANYTUS INDIGO VAIKUS, KURIŲ NĖRA IR NEBUS.
Bent jau šįkart pridūrei, kad tai hipotezė, tik pats nesuvoki, su kokiu žodžiu pavartojai - "literatūrinė hipotezė." Galbūt norėjai pasakyti "mokslinė" hipotezė, nes literatūrinės hipotezės būti NEGALI. HIPOTEZĖ, TAI KAS NEEGZISTUOJA, BET GALBŪT IR GALI EGZISTUOTI, bet TAM DAR NĖRA ARGUMENTŲ PAGRĮSTI, KAD HIPOTEZĖ BŪTŲ PATVIRTINTA IR PAVIRSTŲ FAKTU.
Tuo tarpu "literatūrinės" hipotezės būti TIESIOG NEGALI, nes ką beparašysi, TAS LITERATŪRIŠKAI JAU IR PAVIRSTA REALIU UŽRAŠU, NES LITERATŪRINĖ HIPOTEZĖ GALI BŪTI TIK VIENU ATVEJU, KADA TOKIO ŽODŽIO NE TIK NEUŽRAŠAI, BET NET MINTYSE NEPAGALVOJI, BET, TOKIU ATVEJU, TOKIO ŽODŽIO IR BŪTI NEGALI, JIS DAR TOKS NĖRA SUKURTAS.
Spalvotąsias rases vieną nuo kitos atskiria tiek odos spalva, tiek ir skirtingi veido bruožai. Čia tik vienas Urantijos Dokumentas apie spalvotąsias rases. Jeigu skaitysite visą Urantijos Knygą, pamatysite, kaip vystėsi žmonijos evoliucija, o su tuo ir rasės maišėsi, sukurdamos įvairius mišinius, nebe grynakraujas rases. BALTOJI rasė NĖRA GRYNAKRAUJĖ RASĖ. Arabai taip pat nėra grynakraujė rasė. Jos susideda iš įvairių negrynakraujų susimaišymų per ilgą evoliucijos periodą.
Ir nebus sukurta DIRBTINIU BŪDU, kokia nors rasė, kuri mąstys dvasiškai ir gyvens pagal gamtos dėsnius. Būtent mes ir kuriame, jau dabar, ir čia Lietuvoje, įsteigę Rojaus Trejyjbės šventovę, kad atsivėrusioje sieloje įsiviešpatautų galingas Tėvo, ir Rojaus Trejybės vedimas iš vidaus ir giluminė meilė visiems. Ir tik toks žmogus yra harmoningas ir pilnas Tėvo meilės visiems ir sveikas. Ir jo palikuonys taip pat bus sveiki ir harmoningi su gamta, nes turės stipresnius genus, sustiprintus JŲ TĖVŲ dvasiniu ryšiu SU VISŲ TĖVU IR ROJAUS TREJYBE, ir jie jau nuo vaisiaus užsimezgimo bus gaubiami GYVOS TĖVO MEILĖS ENERGIJOS, IR GIMS JOJE IR AGUS JOJE.
Rasių odos spalvą nulemia malaninas, odos spalvos pigmentas organizme.
Tu, mielas Povilai, labai skubi su SAVO IŠVADOMIS.
Siela GALI vienodai vystytis tiek juodaodžio, tiek raudonodžio kūne. Tačiau imant TIK ATSKIRĄ IR INDIVIDUALIĄ SIELĄ. Bet jeigu imsi visus raudonodžius, kurie jau dabar visi yra išnaikinti, ir artimiausi jiems tebegyvenantys žmonės yra eskimai, tai raudonoji rasė buvo pati intelektualiausia ir dvasingiausia rasė iš visų spalvotųjų rasių Urantijoje. Ir jos sunaikinimas turėjo milžiniško poveikio mūsų degradacijai.
Mielas Povilai, tavo beveik kiekvieną teiginį reikia taisyti.
ADOMAS IR IEVA nebuvo baltaodžiai, kaip tu teigi. Aš gi jau parašiau šios temos įvade, kad Adomas ir Ieva sužlugdė savo misiją ir nesukūrė VIOLETINĖS RASĖS. O sukurti NAUJĄ RASĘ GALIMA TIK TOKIU ATVEJU, JEIGU PATS ESI NE MAŽIAU KAIP TOS RASĖS NARYS. ADOMAS IR IEVA, DAR KARTĄ KARTOJU, NEBUVO BALTAODŽIAI. JIE BUVO VIOLETINĖS RASĖS ATSTOVAI. JŲ ODOS SPALVA BUVO LABAI ŠVIESAUS ALYVINIO ATSPALVIO. O DIEVAS IŠ VISO NETURI VEIDO, KAIP IR JOKIO KŪNO, JOKIOS FORMOS. TAI KOKS GALI BŪTI BALTAODIS DIEVAS IKONOSE? NIKAS DIEVO NIEKUR NEVAIZDUOJA, NES JO PAVAIZUOTI NEĮMANOMA, GALIMA PAVAIZDUOTI TIK JO PASIREIŠKIMĄ, KAIP JIS VEIKIA PER KITUS ASMENIS.
Kiekviena rasė turi savo POTENCIALĄ. Ir indigo rasės potencialas tarp visų šešių spalvotųjų rasių yra žemiausias. TAČIAU tai neturi nieko bendro su pseudomokslininkais, nei su tavo teiginiais, kad jie "surado mokslinį pamatą pagrįsti juodaodžių prigimtinį bukumą."
Tavo teiginiai - "Indigo, tai ne odos spalva, tai dvasinio kūno spalva ir tai gali būti geltonodis, baltaodis ar kitos spalvos kūnas." tik dar kartą patvirtina, kad tu visiškai nesuvoki dvasinių dalykų, nors mėgini apie juos išmanančiai samprotauti viską supainiodmaas, o apie juos sužinoti iš dvasinių šaltinių TIESOS NET NENORI.
Net ir šie tavo teiginiai prieštarauja vieni kitiems, nes indigo ir pažymi JUODĄ SPALVĄ, ARBA LABAI LABAI TAMSIĄ MĖLYNĄ, KURI BEVEIK PRILYGSTA JUODAI. O kai tu pasakai tokią neegzistuojančią tikrovėje sampratą, jog tai yra DVASINIO KŪNO SPALVA, TAI TURI PATS SUVOKTI, JOG DVASINIS KŪNAS SPALVOS NETURI, JIS YRA GRINDŽIAMAS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS, IR KUO DAUGIAU JIS YRA KUPINAS TĖVO MEILĖS GYVŲ VIRPESIŲ, TUO RYŠKESNIS DVASINIO PAVIDALO ŠVYTĖJIMAS. TAI Tėvo ŠŪNAUS AR DUKROS ŠVYTĖJIMAS, KURIS IR PASIREIŠKIA MEILĖS IR GĖRIO SKLEIDIMU VISADA IR VISIEMS. BET su kokia nors materialia INDIGO SPALVA JIS NEGALI BŪTI SIEJAMAS IŠ VISO. Toks Tėvo sūnus ar dukra PRANOKSTA TAI, KĄ DAUGUMA LAIKO NORMALIU MATERIALIU GYVENIMU IR KASDIENIU GERBŪVIU, NES JAM TOKIE DALYKAI NUSTOJA DOMINTI.
Toliau tu teigi - "Jei žmogus vidiniai vystosi, auga, tai jis pradeda matyti dėsnius ir energijas, jis įgauna galią valdyti savo kūną, mintis ir sielą, jam atsiveria neribotos galimybės ir erdvės." Tiek ČIA pripainiojai, kad sunku tavo "suveltus veltinius" vėl paversti į "vilnas," kas iš naujo viską nuosekliai sudėlioti į tikrąjį "paveikslą."
Žmogus vystydamasis dvasiškai TAMPA TĖVO SŪNUMI ARBA DUKRA.
Tačiau tokiam vytymuisi jis PIRMIAUSIA turi ATRASTI ASMENĮ TĖVĄ SAVYJE, užmegzti su JUO GYVĄ RYŠĮ, IR GIMTI IŠ DVASIOS. KITOKIO KELIO TIESIOG NĖRA. Tik tada jis gali VYSTYTI SAVO VIDUJE ESANČIĄ TĖVO JAM PADOVANOTĄ SIELĄ PER GYVĄ RYŠĮ SU ŠITOS DOVANOS PADOVANOTOJU-KŪRĖJU.
Ir šitas gyvas dvasinis vystymasis neturi jokios MATERIALIOS SPALVOS. JIS YRA GYVAS TĖVO ATKARTOJIMAS GYVAIS MEILĖS VIRPESIAIS, KURIUOS IR PATIRIA GYVA SIELA, ATSIVĖRUSI TĖVUI, NES IŠ JO JI IR GAUNA ŠIUOS MEILĖS VIRPESIUS, KURIE TAIP PAT YRA GYVI IR REALŪS.
Ir būtent tik dėl GYVO RYŠIO SU TĖVU, SIELA IR GAUNA IŠMINTĮ IR MATO TIKROVĘ NE ILIUZINĘ, BET REALIĄ.
Ir sielos žmogus valdyti negali, nes žmogus ir YRA TOJI SIELA.
Ir kuo stipresnis gyvas ryšys su Tėvu, tuo labiau auga ir stiprėja sielos dvasinis matymas ir veikimas kasdieniais gėrio ir meilės darbais.
Ir pabaigai tu pateiki savo, kaip įprasta, klaidingą išvadą - "Todėl nereikia klaidingai suprasti, kad tai kūno spalva, tai dvasinio kūno spalva."
Indigo yra BŪTENT ODOS SPALVA, nes DVASINIS kūnas spalvos neturi.
O materialuls žmogus, atradęs Tėvą savyje ir gimęs iš dvasios, tampa Tėvo SŪNUMI IR meilės spindulių platintoju, iš meilės Jam ir VISIEMS.
O TĖVO MEILĖS SPINDULIAI YRA GYVI IR JOKIŲ MATERIALIŲ SPALVŲ NETURI. JIE YRA PATIRTINĖS SPALVOS, KURIĄ JAUČIA NE TIK ŽMONĖS, BET IR GYVŪNAI, PAUKŠČIAI.
Prieš porą dienų naktį ėjau per gatvę ties senuoju Žvėryno tiltu. Žiūriu, ir negaliu patikėti, ant šaligatvio rupūžė mėgina pereiti į kitą gatvės pusę, link parlamento. Tikrai paklius kur nors po mašinos ratais, juk čia visur vien gatvė, betonas, jokio žalumyno, jokio vandens. Pasilenkiau, IR NE IŠ KARTO PAĖMIAU JĄ, KAD JAI NEBŪTŲ STAIGAUS APLINKOS PASIKEITIMO, BET padėjau savo plaštaką ant šaligatvio, kad ji užropotų ant delno. Ir ji pati užlipo. Kodėl? Todėl, kad iš manęs sklido realūs meilės virpesiai, ir ji nejautė, kad mano ranka jai būtų tapusi kliūtimi, kurią reikia apeiti, pajutus pavojų iš manęs sklindančių energetinių virpesių. Jeigu aš būčiau į ją žvelgęs su pykčių, iš manęs būtų pasklidę kitokie virpesiai, daug žemesnio dažnio negu jos aplinkoje tuo metu sklido. Ir jau toks mano delnas ją būtų įspėjęs apie kitokius virpesius jos aplinkoje ir ji būtų visomis išgalėmis pasistengusi jį apeiti.
Dairiausi, kur ją galėčiau palikti saugiau. Ėmiau leistis stačiu šlaitu link Neries, bet visi šlaitai užbetonuoti, NEGYVI, MIESTE TAI NE UPĖ, BET KANALAS. PAMANIAU, KAD JI VĖL GALI LIPTI ŠLAITU AUKŠTYN, IR VĖL ATSIDURS SANKRYŽOJE. Pamačiau, kad yra upės vingyje per daug metų nemažai suneštų žemių, užaugusi žolė. Tai bus jai saugiausia vieta. Ir vanduo, ir žolė. Pabučiavau ją su meile ir padėjau į žolę prie vandens.
Tačiau nuostabiausia buvo, kada ją nešiau ant delno, paglostydamas ir Tėvo prašydamas, kad ji tik jaustų mano meilės viroesius, kurie jai keltų pasitikėjimą aplinka, ant mano delno, o ne stresą. Jutau tokią trykštančią jai meilę. O ji jautė tokius ramybės virpesius, kad jautėsi ant mano delno rami ir saugi.
Padėkojau Tėvui už naują suteiktą patyrimą su MEILE padėti patekusiam į sunkią padėtį, NESVARBU KAS BŪTŲ TOKS PASIMETĘS.
TAI IR BUVO TĖVO MEILĖS GYVA SPALVA, PASIEKUSI PER MANO ATSIVĖRUSIĄ TĖVUI SIELĄ IR RUPŪŽĘ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-04-13 16:55:13
Taip, RIMANTAI NEMATAU, O KĄ TU DVASINGO MATAI ŠIOJE IŠTRAUKOJE, ATSAKYK NE TIK MAN BET IR KITIEMS.
Povilas
2009-04-13 14:45:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]