Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL ir epochiniu apreiškimu Urantijos Knyga Utenoje, 2009 04 15
Mielieji, vakar (2009 04 15) lankiausi Utenoje. Nos tai mano visos vaikystės ir mokyklos miestas, tik liūdna buvo žiūrėti į taip prastai tvarkomas gatves, kai kuriose gatvėse likusi ne asfalto danga, bet vien duobių labirintas. O juk tai apskrities centras. Tik apleistas tiek, kaip retas koks Lietuvos užkampis gali būti taip apleistas.
Žmonės nuliūdę, be ugnelės akyse.
Visą valandą praleidau centre, stovėjau su savo staliuku ir Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL.
Tiesog stebina mane žmonių reakcija, ypač jaunų. Eina pro šalį, bet nelabai net pažvelgia, kas padėta ant staliuko. Juk mato nuostabaus dangaus žydrumo viršelius, su rožinės spalvos pavadinimu ir autoriaus – Jėzaus Kristaus – užrašu. Tačiau jokio noro pasidomėti, kas gi tai. O tai reiškia, kad jaunimo knygos visiškai nedomina.
Kada paimu knygą į rankas ir siūlau, ranką ištiesęs, pažvelgti į šitą šviesą, tai pažvelgia, ir vos tik perskaito JĖZUS KRISTUS, tuoj pat reaguoja vienodai: “Oi, Jėzus, ne ne, tikrai nereikia.” Arba, “Jėzus? Ne ne, religija jau tik ne man.”
Mėginu aiškinti, jog tai ne bažnyčios peršama negyva ir ritualinė religija, bet TIKROVĖ, kurią sudaro ir protas, ir energija, ir ekonomika, ir politika, ir šeima, ir švietimas. Viskas yra Jėzaus aptariama, net kyšininkavimo poveikis žmogui ir visuomenei, SVEIKATAI.” Bet jų tai nedomina. Ir tiek nedomina iš viso, kad jie net susiraukia, kai tik išgirsta Jėzaus vardą. Atrodo tarsi jaustų patologinį susierzinimą, vien tik išgirdę šį žodį.
Tai tik patvirtina mano jums nuolat sakomus žodžius, kad dabar vyrauja gūdi TAMSA. VISUR PLANETOJE.
Viena mergina savo nuostabą išreiškė sušukdama: “Oi Jėzau, Jėzus.” Aš jai ir pasakiau, “Matai, vis tik šaukiesi ne ko nors kito, bet JĖZAUS, o nenori jo siūlomos mokymo šviesos šių dienų žmonėms.” Bet ji tik sumosikavo rankomis ir nuėjo.
Aš toliau kviečiau žmones nepraeiti pro ŠVIESOS knygą, kuri skirta visiems žmonėms. Viena moteris jau buvo praėjusi pro mane, bet sugrįžo. Pradėjo klausti, kokia čia knyga. Paaiškinau, kad Jėzus šitoje savo apreiškimo knygoje aiškina, kokia turi būti politika, ekonomika, šeima, švietimas, gydymas, bažnyčia. Jis kalba apie tai, kad dabar viskas stovi ant galvos, o turi stovėti ant kojų, ir atsistos visi ant kojų, kada atras Tėvą savyje, Kristaus ir VISŲ TĖVĄ. Ji labai susidomi ir sako, kad norėtų tokią knygą nusiųsti sūnui į Londoną. Aš jos klausiu, ar tikrai ji norėtų nusiųsti ją savo sūnui. Ji labai ryžtingai patvirtina, kad norėtų sūnui tokios knygos. Tada aš jai sakau, kad Jėzaus Kristaus vardu aš jos sūnui dovanoju šį Jėzaus apreiškimą. Ji labai greitai sureaguoja, kad jai tokia knyga dabar yra labai brangi.
Tuo metu iš IKI parduotuvės išėjo apsaugininkė ir priėjusi prie mūsų klausia manęs: “Ar jūs suderinote savo stovėjimą čia su IKI parduotuvės vadovais?” – “O kodėl turėčiau su kažkuo derinti, kur aš turiu stovėti?” Ji man aiškina, kad čia yra parduotuvė. Aš jai taip pat aiškinu: “Aš stoviu ne parduotuvėje, o gatvėje, ant šaligatvio, kuris nepriklauso parduotuvei. Aš juk nestoviu už durų parduotuvėje, o čia yra gatvė. Ir noriu, stoviu čia, noriu, kitur, ir su niekuo aš nesiruošiu derinti, KUR MAN STOVĖTI.” Su manimi kalbėjusi apie savo sūnų moteris taip pat negali patikėti tokiu apsaugininkės įžulumu, ir sako jai: “Jis stovi, bet pažiūrėkite su kokia knyga.” Bet apsaugininkė, tarusi, kad išsiaiškins, ar iš tikrųjų jis taip gali čia stovėti, dingsta parduotuvėje.
Aš vis tik mėginu prisikviesti praeinančius jaunuolius net iš kitos gatvės pusės. Bet jie pamosikuoja rankomis, atseit, čia nėra perėjimo, dėl to negali prieiti. Iš tikrųjų nėra NORO, nes aš jiems rodau sugrįžti keliasdešimt metrų iki perėjos ir ten pereiti, bet jie purto galvas.
Vis tik prikalbinu pažvelgti į knygas dvi jaunas moteris. Viena iš jų pavarto ir sako, jog norės tokią knygą skaityti. Klausia, kiek ji kainuoja. Paaiškinu, kad jų nepardavinėju, o dalinu tik už aukas, arba dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Tada klausia, o kiek ji galinti paaukoti. Sakau, kad mes visiškai nesuvokiame, kas yra paaukojimas. Tai nėra kančia ar skausmas, kažko atitraukimas nuo savęs ir atidavimas kitam. Tai yra PASIDALINIMAS IŠ MEILĖS SU KITU. Todėl, kiek pasidalinsi nėra svarbu, svarbu yra pasidalinimas su MEILĖ. Ji man duoda dvidešimt litų. Kita duoda du litus ir sako, jog daugiau neturi. Aš jai vėl pakartoju – “Svarbu MEILĖ, o ne pinigų kiekis, juk tu atiduodi du litus su meile, ar ne taip?” – “Taip.” “Taigi, tu su meile atiduodi visus pinigus, kiek dabar turi. Tai jau DAUG.”
Kada prie manęs priėjo vyras, kurį anksčiau pažinojau dar iš darbo televizijoje, vėliau, mano nuostabai, jis tapo Seimo nariu, o dabar vėl sugrįžo į televiziją. Tačiau jis NEDRĮSO paimti ir pavartyti Jėzaus apreiškimo, kaip ir Urantijos Knygos. O gaila, juk visiškai kitaip būtų pradėjęs ir dirbti, ir gyventi. O dabar matosi išsigandęs, pilnas nerimo, bet paimti raktą nuo nerimo nelaisvės narvo spynos NEIŠDRĮSO. Irgi iš baimės, mat buvo su savo kolege. Tarsi pasiteisindamas man pratarė, jog dabar skuba, kada eis atgal, tada pasižiūrės. Kai ėjo atgal, vėl kviečiau prieiti, bet ir antrą kartą neišdrįso. O raktas nuo jame esančios laisvės šviesos buvo taip arti jo rankų. Gyvulinio proto baimė nugalėjo.
Prie manęs priėjo vyras, gal septyniasdešimties metų. Paklausė, ką čia parduodu. Paaiškinau, kad nepraduodu nieko, o dalinu žmonėms už aukas Jėzus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, arba dovanoju Kristaus vardu. Aš paaiškinau, koks tai Jėzaus apreiškimas šių laikų žmonėms. Jame jis kalba apie politiką, ekonomiką, švietimą, bažnyčią, apie tai, kad kunigai turi kurti šeimas, kad galėtų savo įgytų patyrimu ir kitiems patarti, kaip gi auklėti vaikus, kad moterys taip pat turi būti dvasininkėmis, kad kunigai turi gyventi tuo, ko jie moko, nes Jėzus savo apreiškime sako, jog bažnyčia dažnai sako, kad žodis tapo kūnu, tik ar JI TAPO TUO KŪNU? Jėzus aiškina apie kyšininkavimo žalą ir žmogui, ir jo šeimai, ir visai visuomenei, nes nuo to priklauso SVEIKATA. Tas žmogus klausėsi ir tada tarė: “Man patinka tavo mąstymas. Mes abu panašiai galvojame.” Aš jam paaiškinau, jog taip yra dėl to, kad ir jis jaučia viduje teisingumo ir tiesos jausmą, kurį jam irgi suteikia Tėvo dvasia. Dėl to savo patyrimu ir patvirtiname tokių žodžių teisingumą. Todėl ir yra panašus mąstymas, nes jis atspindi mūsų gyvenseną. Joks kunigas nepatrauks žmonių, jeigu jis kalbės vienaip, darys kitaip, o pats sau mąstys trečiaip. Jis bus pats susipainiojęs ir pasimetęs gyvenimo tikrovėje. Todėl dabar kunigai ir tesilaiko negyvų bažnytinių ritualų, o gyvena, kaip sau išmano, kas sau. Jis labai greitai pridūrė, kad kunigai siekia turto. Jiems svarbiau turtas, o ne žmonių siela. Jis ėmė pasakoti apie savo brolį, kuris tarnavo vienoje Vilniaus bažyčioje. Motina ypač aną vaiką, jauniausiąjį, mylėjo, visaip lepino, jiems, kitiems jos vaikams, pavyzdžiu rodė. O kartą, dar tarybiniais metais, jis nuvažiavo į Vilnių, susitiko su broliu ir nuėjo į rusų cerkvę pažiūrėti trijų šventųjų, nužudytų dar Rusijos caro laikais, palaikų, kurie toje cerkvėje buvo rodomi žmonėms. Ten stovėjo ir aukų dėžutė. Iš jos kyšojo dešimt rublių, ne iki galo įstumtų į dėžutę. Jo brolis.paėmė tuos dešimt rublių ir ištraukęs įsidėjo į kišenę. Į jokius prašymus padėti pinigus į vietą nereagavo, tik pakomentavo, jog kvaili palieka taip nevykusiai pinigus, kad juos pasiimtų protingi. Ir mano pašnekovas pridūrė klausdamas manęs: “Nuo to laiko aš su broliu nesišneku. Kada jis padės pinigus į vietą, o dabar jau šimtą litų, tada vėl su juo kalbėsiu. Ar teisingai aš pasielgiau?” Ir tuoj pat prisiminė Vilniaus arkikatedros kleboną Vasiliauską, kuris jam paliko gilius prisiminimus, kaip toks kunigas, kuris rūpinosi teisingumu ir žmonėmis iš širdies.
Aš jam pasakiau, kad jame yra labai gilus tiesos ir teisingumo jausmas. Bet šalia teisingumo turi eiti ir gailestingumas. Tėvas myli visus vienodai, net ir tuos, kurie elgiasi blogai, todėl mes neturime būti nei teisėjai, nei baudėjai. Mes irgi turime mylėti visus vienodai, kaip ir Tėvas, tik atskirti žmogų nuo jo daromų veiksmų – žmogų vis tiek turime mylėti, ir jo gerus veiksmus paremti, o blogiems jo veiksmams nepritarti.
Aš jam padavaiu Kristaus apreiškimą sakydamas, kad dovanoju Kristaus vardu, nes ši knyga jam padės geriau surasti naują požiūrį tiek į savo brolį, tiek į Tėvą.
Mums taip besišnekant, privažiavo policijos mašina ir sustojo, nors čia sustoti draudžiama. Aišku, kad apsaugininkė paskundė. Vienas iš dviejų policininkų priėjo prie manęs ir labai mandagiai paklausė, ar aš turiu verslo liudijimą. Aš jo irgi paklausiau, o kam man jis reikalingas. Policininkas nustebo dėl tokio klausimo: “Kaip kam, tai juk pardavinėjate knygas.” – “Kaip tik aš jų nepardavinėju, o duodu žmonėms už aukas, arba iš visoo dovanoju Jėzaus Kristaus vardu.” Aukštas, tvirtas, kaip ąžuolas, policininkas nukaito kaip mažas berniukas ir tą pačią akimirką labai mandagiai tarė: “Oi atleiskite, atleiskite.” Jis sugrįžo į mašiną ir nuvažiavo.
Per visą šį epizodą jutau milžinišką apsaugą, suteiktą iš Tėvo. Tą neįmanoma išreikšti žodžiais, tiesiog policininko reakcija, jo nuėjimas, ir pats labai mandagus, bet labai tvirtas atsiprašymas, ir net ir tai, kad atvažiavo būtent toks mandagus policininkas, o ne priekabiaujantis, nebuvo atsitiktinis sutapimas. Tai realios Tėvo apsaugos pasireiškimas, kuris mane lydi NUOLAT.
Vėl iš parduotuvės išėjo apsaugininkė su drauge ir atsistojusi šalia užsirūkė. O aš toliau kalbėjausi su vyru, kuris man toliau pasakojo savo gyvenimo epizodus.
Prie mūsų priėjo dar vienas vyras, jaunesnis. Paklausė, kiek kainuoja Urantijos Knyga. Paaiškinau, kad jos nepraduodu, kaip ir Jėzauis Kristaus KALBU JUMS VĖL. Bet pasatarąjį apreiškimą aš duodu už paaukojimą srba padovanoju Kristaus vardu. Tačiau jis vis žvelgė į Urantijos Knygą. Ir vis domėjosi, kiek ji gali kainuoti. Aš jo paklausiau, ar jis ką nors apie šią knygą žino. Tai jis man ir paaiškino, kad ją perskaitė, ir visus Dokumentus ATSISIUNTĖ INTERNETU IR ATSISPAUSDINO. O juk tai 2.100 puslapių teksto be turinio. Reiškia jo troškimas skaityti tokį milžinišką apreiškimą tikrai yra didžiulis. Aš jo paklausiau, ar norėtų turėti pačią knygą. Jis patvirtino, kad norėtų. Padaviau jam Urantijos Knygą. Jis man paaukojo dvidešimt litų.
Kada abu vyrai nuėjo, tada priėjo vyras su glėbiu knygų sakydamas man: “Abu esam knygnešiai. Nešam žmonėms knygų šviesą.” – “Taip, tikrai esame knygnešiai.” Jis nešiojo ir pardavinėjo Bibliją, vaikiškas knygutes, iš užsienio kalbos verstas Biblijos komentarų knygas. Rodydamas į KALBU JUMS VĖL, jis tarė: “Šitą knygą aš irgi turiu.” Aš negalėjau patikėti, kad prieis žmogus, kuris ją jau turi. Ją jam davė kažkoks šviesiaplaukis vyras Vilniuje. Tai tik dar kartą patvirtino Tėvo man pasakytą mintį, kad ši knyga yra gyva ir į jos platinimą įsitrauks vis daugiau ir daugiau mano sielos brolių ir sesių. Ir ji reikalinga kaip oras kvėpavimui, kad žmonės ją kuo daugiau skaitytų ir gyventų su atrastu savyje TĖVU.
Jis man taip pat pasiūlė iš jo pirkti knygų. Aš jam paaiškinau, kad tokių knygų, kurias apie Dievą rašo žmonės nebeskaitau, nes pats gaunu MOKYMUS TIESIAI IŠ TĖVO, IR JAIS DALINUOSI SU VISAIS. Kaip ir Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL.
Prie mūsų priėjo pusamžė moteris ir pavarčiusi šio vyro pardavinėjamas knygas, nusipirko Bibliją. Į mano siūlomas knygas net nepažvelgė.
Kol yra ŠITAIP, tol tik žiaurės nusikaltimai, net ir tarp mokinių panelių. Utenoje iš vienos mokyklos dvi draugės atėjo į kitą mokyklą, kurią ir aš esu baigęs, įėjo į klasę pamokos metu, ir sumušė tos klasės mokinę vaikų ir mokytojos akivaidoje.
Negyva Biblija, kaip negyva bažnyčia negali suteikti gyvybės, kurioje pulsuotų gyva Tėvo meilė.
Štai DĖL KO Jėzus Kristus KALBA MUMS VĖL.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-04-16 12:33:29
Komentarai
Aciu Tau, Algimantai, kad daliniesi savo nuostabiais patyrimais, aciu, kad randi laiko ir nenuleidi ranku.Aciu TAU, TREJYBE, kad taip svelniai vedi pasirinktu Meiles keliu ir vis atvedi mus prie broliu ir sesiu savo patyrimais mus sustiprinanciu, ikvepianciu, kad galetume zengti dar tvirtesniais zingsniais. Ir nesvarbu, kokie tie zingsniai - dideli ar mazi, svarbu, kad mes jau kelyje.
Vita
2009-04-20 16:17:22
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]