Forumas: temos peržiūra
POKALBIS SU TĖVELIU: KAIP IŠLAIKYTI CHARAKTERIO VIENTISUMĄ TRIKDANČIOSE APLINKYBĖSE. (O CHARAKTERIO VIENTISUMAS GALI PASIREIKŠTI TIK NEATSIRIBOJUS NUO TĖVELIO)
Gautas ir užfiksuotas 11.12.2009 16:17
Tėveli, aš dar prašau Tavęs vienos dovanėlės- Tu turbūt pastebi, kad pastaruoju metu aš su Tavimi bendrauju ir tikrai jaučiuosi vientisa, rami, gera, o kai tik ateina koks nors žmogus, su kuriuo mano santykiai nėra dieviški – tai yra jame man labai sunku įžvelgti tavo fragmentą, tavo, Tėveli, dvasią, kuri irgi turi potencialo prasiskleisti, taigi, Tėveli, kai tik man reikia bendrauti su tokiu žmogumi, aš per akimirką prarandu savo vientisumą ir ryši su Tavimi.
Mano gyvulinis protas išeina į arena, pasiruošia gynybinei reakcijai arba pasiteisinimų procesui. Kaltės jausmo ir nepasitikėjimo savimi jausmai įstumia mane į šaltos kaukės arba aršios intelektualės kostiumą, ir aš tame kostiume momentaliai atsiriboju nuo Tavęs, automatiškai, tai tarsi toks kostiumas nuo galvos iki pirštų galiukų- jis užtraukiamas užtrauktuku, ir per jį nebeprasimuša tavo, Tėveli, meilės spinduliai. Nes tu žinai,- į tą kostiumą aš šoku uoliai, ir kas liūdniausia, iki šiol tą darydavau net sąmoningai to nesuvokdama.
Todėl, Tėveli, aš prašau tavęs vientisumo, kaip ir mokino nuostabusis Jėzus,- būkite vientisi,- tai reiškia visada su Tavimi, visada atviri Tavo meilei, išminčiai, Tavo aukštiems dažniams, ir kas keisčiausia, ar net paradoksalu- juk Tave mums reikia įsileisti, kai kyla neramumas sieloje dar labiau, o aš kaip tik atsirboju su tuo kostiumu, ir kaip tai vaikiškai atrodo.
Tėveli, todėl aš prašau Tavęs, aš noriu būti vientisa, koks vientisas buvo Jėzus- be jokių kaukių, be jokių savo amplua, aš noriu būti gryna Tavo išmintis, gryna Tavo ramybė, gryna Tavo meilė, ir ne tik kai manęs netrikdo aplinka ir sėdžiu prie kompo bendraudama su Tavimi, Tėveli, dar labiau aš noriu kad trikdančioje aplinkoje būčiau vientisa.
Prašau, padėk, man išsivystyti tą įgūdį, tą sąmoningą užfiksavimą, kad neriu į savo vieną iš galybės kostiumu, bendraudama su tam tikrais žmonėmis, ir padėk, kad mano sąmoningas protas tai užfiksuotų, kai taip bus, ir tik tada Tavo Dvasia manyje galės pasakyti: „ee, lik su Tėveliu, lai jis su savo ramybe, meile ir išmintimi sutvarko šį reikalą, nelįsk į tą kostiumą, neatsiribok nuo Tėvelio virpesių su tuo nepramušamu užtrauktuku„.
Aš esu tikra, Tėveli, kad tu mane išgirdai per nuostabųjį Jėzų ir tavo Amžinąjį Sūnų. Aš dėkoju Amžinajai Motinai Dvasiai ir mūsų Šventajai Dvasiai, kad padėjo sudėlioti sklandžiai mintis ir išreikšti jas Tau, Tėveli. Dabar jaučiuosi labai gerai.
Tėveli, pasakyk ką nors šia tema, aš įdėsiu į forumą, manau daugeliui labai padės Tavo žodis.
<<Dukrele, aš taip džiaugiuosi tavo savistaba, tu jau gauni suvokimą, kad tikrai atsiribojus nuo manęs neįmanoma išlaiktyti charakterio vientisumo, ypač trikdančiomis aplinkybėmis. Ir tikrai, mano vaikučiai, tomis aplinkybėmis ATSIRIBOTI NUO MANĘS YRA UŽČIUOPIAMAI PARADOKSALUS ELGESYS, KURĮ DIKTUOJA NE KAS KITA KAIP JŪSŲ ĮPROČIAI. Dėl to, kad jūs niekada nebuvote mokinami, kad jei susvyruoji, sudvejoji- reikia remtis į mane- jūsų Šaltinį ir Tėvą. Vietoje to, jūs buvote mokinami kaitalioti kaukes prisitaikant prie aplinkos.
Ir tai yra svarbi tema, ir aš džiaugiuosi, dukrele, kad ji tau tapo aktuali ir iškilo į sąmoningumo lygį, nes tikrai daugelis, tikrai daugelis jūsų naudoja tuos kostiumus, net nesuprasdami, kad tai daro. Tai į pasąmonę ilindęs įgūdis,- lygiai kaip jūs negalvojate, kaip reikia statyti koją, norint žengti žingsnį, nes jūs įgudę ir jūs be proto pastangų tvarkotės su ėjimu, lygiai taip jus turitę tokį patį stiprų įgūdį susidurus su, jums atrodo, priešiškais ar svarbiais žmonėmis, šokti į tam tikrą kostiumą- saldumo, atšiaurumo, abejingumo, pataikūniškumo, ciniškumo, atsiribojimo, ironijos ir daugelį daugelį kitų rūšių kostiumų.
Jūs turite visa spintą kostiumų, ir jūs momentaliai išsirenkate, koks tiks šiam atvejui ir užsidarote jame. IR TAI STIPRUS ĮGŪDIS, KURĮ IŠ TIES GALI IŠRAUTI TIK JŪSŲ SĄMONINGAS SUVOKIMAS, KĄ JŪS DAROTE, IR KAD GALITE RINKTIS, IR GALITE RINKTIS NE IŠ KITŲ KAUKIŲ, O RINKTIS MANO RANKĄ VAIKUČIAI, MANO RANKĄ, MANO DELNĄ, KURIAME JUMS TIESIU PASITIKĖJIMĄ SAVIMI, RAMYBĘ, MEILĘ, SAUGUMĄ IR DĖL TO JUMS NEREIKIA TU KOSTIUMŲ. Ir veikdami su mano virpesiais, jūs tikrai paliesite savo vadinamus oponentus, prieš kuriuos norėjote šokti į savo „saugų“ rūbą, jūs paliesite jų dieviškas daleles, paliesite jų dieviškumą, dažnu atveju pramušite su meilės virpesiais jų kostiumą, ir jie jį nusimes, tada susitiks dvi nuostabios tyros sielos, du mano vaikučiai, mano fragmenčiukai, ATSIMINKITE, TIK RYŠYJE SU MANIMI, TIK VIENOVĖJE SU MANIMI JUS GALITE BŪTI VIENTISI, NES VIENTISAS ESU AŠ. >>
Tėveli, tai nuostabus mokymas.
Giedrė
2009-12-15 12:17:53
Komentarai
Mano supratimu,paliesta labai opi ir aktuali tema,manau,kad ne vienas atpažins savę.Dėkoju Tėvui-Rojaus Trejybei už žodžius brangius,o tau ,mieloji Giedre,už drąsą.Labai tikslus įvardinimas:kolkas mes nesam vientisi.Su meile,
IRENA
2009-12-15 13:09:37
Visada, kiek mes benorėtume išgirsti dar ir dar vienos tiesos, teisingo patarimo iš mylimo Tėvo, gauname vieną ir dažniausiai tą patį atsakymą, kuris tiesiogiai pasakomas - bendrauti dar daugiau su Juo ir Rojaus Tėvais, gilinti šį gyvą ryšį. Nes tik per tai įmanoma mūsų kiekvieno transformacija į nuostabų mylintį gyvąjį Tėvo sūnų ar dukrą. Tik gilindami gyvą ryšį su Juo, Jais trimis ir veikdami, įgauname pasitikėjimo. O šis tik stiprėja ir gilėja įveikus kaskart tam tikrą darbą.
Jei pastebime savyje tam tikrų nemalonių minčių savo ar kito atžvilgiu, visada galime suvokti, kad jos tikrai ne iš Tėvo. Todėl ir kreipkimės nedvejomami iškart tiesiai į Jį, į Rojaus Tėvus sustiprinimo, kad nuplautų mūsų visas tamsias dėmes, mintis, kurios tikrai ištirpsta tik gyvame ryšyje Jais. Be mūsų pastangų nebus ir norimo rezultato. O dažnai pamirštame ar aptingstame įdėti pastangų, kas liudija dar mumyse gyvulinio ego viešpatavimą dieviškojo ego atžvilgiu.
Ir šis Tėvo mokymas yra nuostabus kaip ir visi, ką sako Tėvas kiekvienam iš mūsų tai, ko tuo metu reikia. O Jis tik nori dar daugiau bendrauti su mumis, kalbėti su mumis, nes visas priemones jau padovanojęs, kad galėtume atrasti ir gyvai patirti, išgirsti Jį. Tik patikėti reikia, kad viskas įmanoma, kartu su Juo - Tėvu bei Rojaus Tėvais.
Tuomet ir visos mūsų kaukės nukris, liksime atviri ir tokie mylintys, kokie yra Kūrinijos Tėvai. Suvoksime savo unikalumą - esame Tėvo meilės vaikai, ir ne mažiau.
Jurgita
2009-12-15 22:29:09
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]