Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos 3 Dokumentas - Dievo požymiai
Mielieji, jūsų dėmesiui pateikiu Urantijos Knygos 3 Dokumentą su pastraipų savo paaiškinimais, kad į jas pažvelgtumėte gilesniu ir įžvalgesniu žvilgsniu, ir tuo pačiu mano paaiškinimai jums palengvins ir tų pačių pastraipų supratimą, nes aš pateikiu išplėstą kontekstą, o jame daug lengviau pamatyti ir paties Urantijos Dokumento prasmę.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
3 DOKUMENTAS
DIEVO POŽYMIAI
“DIEVAS yra visur; Visuotinis Tėvas valdo amžinybės apskritimą. Bet vietinėse visatose jis valdo savo Rojaus Sūnų Kūrėjų as¬menyse, net tada, kada jis padovanoja gyvybę per šituos Sūnus.”0044-01
“Šie aukšti įasmeninti Dievo Sūnūs yra aiškiai matomi sukurtų prot¬ingų būtybių žemesnėms kategorijoms, ir šitaip iš tikrųjų joms yra kompensuojama dėl to, kad jos nemato begalinio, ir dėl to mažiau pastebimo Tėvo. Visuotinio Tėvo Rojaus Sūnūs Kūrėjai yra atskleidimas šiaip jau nematomos būtybės, nematomos dėl absoliutumo ir begalybės, kas yra neatskiriama nuo amžinybės apskritimo ir nuo Rojaus Dievybių asmenybių.” 0044-02
Taigi, kaip mums suprasti ką tik perskaitytas dvi pastraipas? Asmeniškai Tėvas būti visatoje negali, nors jis ir yra visur, bet ne tiesiogiai. Tėvo energija ir švytėjimas yra toks galingas, kad jis negali niekur pajudėti iš savosios gyvenamosios buveinės – ROJAUS – esančio visos kūrinijos geografiniame centre. Ir tik jame asmeniškai pats ir tegali būti Tėvas, kaip ir kiti du Jo Lygiaverčiai Rojaus Trejybės Partneriai – Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia. Tačiau Tėvas visatose veikia per kitus savo atstovus, per kitus savo vaikus. Tėvas drauge su savo Partneriu iš Rojaus Trejybės – Amžinuoju Sūnumi – sukuria Sūnus Kūrėjus – būtent šitai Dievo Sūnų kategorijai kaip tik ir priklauso Jėzus Kristus – o jau šie savo ruožtu imasi užduoties kurti žemesnes Vietines Visatas ir joje esančią gyvybę, ir tuo pačiu atstovauti Tėvui ir Amžinajam Sūnui savo sukurtoje Vietinėje Visatoje. Dar daugiau, šitie Sūnūs Kūrėjai net tiek nusižemina, kad įgauna žmogiškąjį pavidalą, kada vykdo savęs padovanojimo misiją, kaupdami žmogiškojo gyvenimo patyrimą. Šitaip jie ir tampa matomi žmonėms savo misijos metu. Būtent todėl Mūsų Sūnus Kūrėjas, kada buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu, ir turėjo teisę pasakyti – KAS MATĖ ŠĮ SŪNŲ, TAS MATĖ TĖVĄ.
1.DIEVO ESAMUMAS VISUR
“Tvarinys ne tik egzistuoja Dieve, bet Dievas taip pat gyvena tvarinyje.”0045-02-01
Taip pasakoma, kad už Dievo kūrinijos ribų mes jokiu būdu negalime išsiveržti, kad ir kiek to norėtų net mūsų lakiausios fantazijos. Todėl mes ir gyvename DIEVE. O Dievas suteikia mums savo dalelę arba tiesiogiai kaip Tėvo dvasią – Minties Derintoją, arba per kitus savo Rojaus Trejybės Lygiaverčius Partnerius ir jų vaikus. Sakykim Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens – Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės Kuriančiosios Dukros – Vietinių Visatų Motinos Dvasios – paskleidžia savojoje Vietinėje Visatoje savo PASIREIŠKIMĄ – Šventają Dvasią, kuri pripildo visą tos Vietinės Visatos makrokosminę ir mikrokosminę erdvę. Todėl Šventoji Dvasia, kaip Vietinės Visatos Motinos Dvasios pasireiškimas, veikia ir mūsų VIDUJE – kiekviename atome, kiekvienoje ląstelėje, TUO PAČIU IR SMEGENŲ LĄSTELĖSE.
“Net nusidėdami jūs skaudinate viduje gyvenančią Dievo dovaną, nes blogo mąstymo pasekmes Minties Derintojas būtinai turi patirti su žmogiškuoju protu, kuriame jis yra įkalintas.”0045-03-03
Kadangi mūsų proto veikimas turi įtakos ir Tėvo Dvasios – Mintes Derintojo – ryšiui su juo, tai bet kokie mūsų pamąstymai, bet kokie veiksmai šitą ryšį arba stiprina, arba jam trukdo. Todėl visiškai natūralu, kad mūsų nuoširdus siekimas didesnės šviesos ir jos panaudojimas visų labui TĖVĄ džiugina, ir priešingai, savęs apribojimas ir atsidavimas menkaverčiams patyrimams tik savo gyvulinio ego patenkinimui – TĖVĄ LIŪDINA, taip, kaip tą Tėvas patiria per vienintelę patirtinę Dievybę – Aukščiausiąją Būtybę, nes būtent ši Dievybė kaupia SAVYJE kiekvieno iš mūsų kiekvieną patyrimą kaip VISUMĄ.
“Tikrovėje Dievo esamumas visur yra jo begalinės prigimties dalis; Dievybei erdvė nesudaro jokių kliūčių. Dievas yra, tobulai ir be apribojimų, pastebimas tiktai Rojuje ir centrinėje visatoje. Jo buvimo negalima šitaip matyti tuose kūriniuose, kurie skrieja aplink Havoną, nes Dievas apribojo savo paties tiesioginį ir realų buvimą, pripažindamas laiko ir erdvės visatų lygiaverčių kūrėjų ir valdovų suverenumą ir dieviškąsias išimtines teises.”0045-04
Dievas turi laisvą valią, ir net yra pats laisvos valios Šaltinis visai kūrinijai. Tačiau BE SAVOSIOS LAISVOS VALIOS APRIBOJIMO IR SUVARŽYMO jis iš viso negalėtų veikti, nes ją galėtų naudoti tik Rojuje ir savyje, kadangi jo energija yra perdaug galinga, kad ją atlaikytų kiti jo sukurti vaikai. Štai jis ir turi ATSISAKYTI ABSOLIUČIOS LAISVOS VALIOS VEIKIMO IR SUVARŽYTI SAVO PATIES LAISVĄ VALIĄ BESIVYSTANČIOS VISUMOS LABUI. Todėl jis ir sutinka užleisti savo laisvos valios pasireiškimo platesnes ribas savo Sūnums, kuriuos jis, drauge su savo Lygiaverčiu Rojaus Trejybės Partneriu – Amžinuoju Sūnumi – sukuria ir kuriems paveda savo ruožtu sukurti laiko ir erdvės visatas ir jas valdyti, iš pradžių Tėvo vardu, o vėliau jau ir savo laisva valia.
“Kas susiję su Dievo buvimu planetoje, sistemoje, žvaigždyne, ar visatoje, tai tokio buvimo laipsnis bet kokiame sukurtame vienete yra Aukščiausiosios Būtybės besivystančio buvimo laipsnio matas: Jį nulemia tai, jog Dievą masiškai pripažįsta ir jam rodo ištikimybę milžiniška visatos organizacija, einant žemyn iki sistemų ir iki pačių planetų. Būtent dėl to kartais turint viltį ap¬saugoti ir apginti šituos Dievo brangius buvimo aspektus, kuomet kai kurios planetos (arba net ir sistemos) būna giliai nugrimzdusios į dvasinę tamsybę, tam tikra prasme jos būna karantinuotos ar iš dalies izoliuotos nuo ryšių su kūrinijos didesniais vienetais. Ir visa tai, kaip tas pasireiškia ir Urantijoje, yra pasaulių daugumos dvasiškai gynybinė reakcija apsisaugoti, kiek tik įmanoma, nuo to, kad nereikėtų kentėti izoliacijos pasekmių dėl savavalės, nuodėmingos, ir maištingos mažumos atstumiančių veiksmų.”0046-02
Kadangi Aukščiausioji Būtybė yra PATIRTINĖ VIENINTELĖ DIEVYBĖ, tai ji visą laiką vystosi priklausomai nuo tvarinių vystymosi. Ir kuo daugiau tvarinių vis šviesėja, kuo labiau jie atsiduoda Dievo vedimui į dar didesnę šviesą, tuo labiau ĮSIASMENINA ir Aukščiausioji Būtybė. Todėl ir galima pasakyti, kad bet kuri planeta, sistema, žvaigždynas, Vietinė Visata ir atspindi Aukščiausiosios Būtybės buvimo laipsnį, o tuo pačiu ir Dievo buvimo laipsnį. Tačiau maištaujančių planetų, sistemų, kurios pasirenka tamsos kelią, veikimas yra apribojamas, suvaržomas, kad ši tamsa nesklistų ir neplistų kitiems. Savivalė visada yra pavojinga, nes ji yra MAIŠTO PRIEŠ TĖVĄ IŠRAIŠKOS PRADŽIA. Todėl ją visada būtina izoliuoti. Ir taip visada elgiasi DIEVAS atsižvelgdamas į VISUMOS poreikius – karantinas yra neišvengiama savivalės pasireiškimo pasekmė, kad visuma nebūtų užteršta ta bacila, kurią platina savivaliaujantys ir tamsūs Dievo sūnūs ir dukros.
“Nors Tėvas į grandinę tėviškai įtraukia visus savo sūnus – visas asmenybes – bet jo įtaką jiems apriboja tai, kad jų kilmė yra nutolusi nuo Antrojo ir Trečiojo Dievybės Asmenų, ir ją padidina, kai jų likimo pasiekimas prie tokių lygių priartėja. Dievo buvimo faktą tvarinio prote nulemia tai, gyvena ar negyvena juose Tėvo fragmentai, tokie, kaip Paslaptingieji Pagalbininkai, bet jo efektyvų buvimą nulemia tas bendradarbiavimo laipsnis, kokį šitiems viduje gyvenantiems Derintojams suteikia tas protas, kurio viduje jie ir gyvena.”0046-03
Tėvas savo pasireiškimu ir buvimu yra visoje kūrinijoje per savo asmenybės grandinę, per Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio dvasingumo grandinę, per Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės proto grandinę, jis pasiekia visas asmenybes net ir pačiuose atokiausiuose kūrinijos kampeliuose. Tačiau tie jo vaikai, kurie yra kilę iš Rojaus Trejybės Asmenų, arba kurie savo evoliuciniu vytymusi yra jau pasiekę Rojų, Dievo buvimą mato ir jaučia VISUR, ir milžinišku laipsniu, ko dar negali nei matyti, nei pajausti toli nuo Rojaus į kūrinijos pakraščius nutolusiose planetose gyvenantys jo sūnūs ir dukros. Todėl ir pačios dvasios Dievo buvimą jaučia taip pat NEVIENODAI, IR TURI NEVIENODĄ ĮTIKĖJIMĄ. Todėl ir Liuciferis, Šėtonas, Kaligastija sukėlė net maištą prieš Tėvą, nes jie buvo Vietinės Visatos dvasios – Lanonandekų kategorijos dvasios – kurioms ĮTIKĖJIMAS IRGI BUVO ESMINIS PAGRINDAS PAMATYTI TĖVO REALŲ PASIREIŠKIMĄ SAVOSIOS VIETINĖS SISTEMOS APLINKOJE. Bet kaip tik joms ir STIGO ĮTIKĖJIMO. Tada vietoje jų dieviškojo ego išsivystė jų savanaudiškas ego. Lygiai taip pat ir žmonės, jau turintys Tėvo dvasią – Minties Derintoją – ir jo neturintys, jaus skirtingai Dievo buvimą savo aplinkoje. Iki Jėzaus misijos užbaigimo Minties Derintojus gaudavo tik labai nedidelė dalis žmonių; juos gaudavo tik tie, kurie patys jau jausdavo didesnį poreikį Dievui ir NUOŠIRDŽIAI prašydavo Jo pagalbos. Todėl ir visi iki Jėzaus buvę rašytiniai šaltiniai Dievą vaizduoja labai žiaurų, nes juos užrašinėjo žmonės patys neturėję Tėvo dvasios; ir kaip jiems atrodė, taip ir rašė, nesvarbu, kad TOKIO ŽIAURAUS DIEVO BŪTI NEGALI NIEKUR. Ir kiti žmonės tuo tikėjo, nes jie taip pat neturėjo Tėvo dvasios viduje, kad juos vestų į didesnės šviesos pajautimą iš vidaus.
Tuo tarpu po Jėzaus misijos užbaigimo ir jo Tiesos Dvasios atsiuntimo į mūsų pasaulį mes jau visi, apie šeštus savo gyvenimo metus, kada priimame pirmąjį kokį nors, kad ir labai menką, bet moralų sprendimą, gauname Tėvo dvasią – Minties Derintoją. Ir nesvarbu, kad patys net neprašome. Tačiau net ir dabar atrodo, kad Tėvo davsios tarsi ir neturėtume, nes vieni kitus žudume, apgaudinėjame, niekiname, šmeižiame, pykstamės, bet JOKIU BŪDU NEMYLIME, nors būtent šito kaip tik mus ir mokė, ir MOKO, Jėzus, ir kaip šito siekia ir Tėvas, mus, KIEKVIENĄ, vesdamas savo dvasios veikimu iš vidaus. Tačiau Tėvas negali per prievartą atverti mūsų sielos, jeigu mes šito patys NENORIME. Tuomet mes Tėvo buvimo ir negalime pajausti nei savyje, nei kituose, nei visoje aplinkoje. Mums tą padaryti yra sunkiausia, nes esame pačiame tolimiausiame kūrinijos pakraštyje, esame toliausiai nuo Rojaus. Tai pat esame dar pačiame žemiausiame materialiame kūne, dar net nepatyrę prisikėlimo, o dėl to vis dar iki šiol TEBEBIJANTYS KŪNO MIRTIES – TOS NEŽINOMYBĖS IR “TAMSOS IŠ KUR NIEKAS NESUGRĮŽTA.” Todėl vien tik baimė dar labiau verčia apie tokius dalykus iš viso negalvoti, geriau jau atsiduoti materialiems ir matomiems džiaugsmams. Tačiau Tėvas yra DVASIA. Neatsiverdamas savo vidumi, savo siela, atsidavęs vien tik materijai, negali patirti TĖVO DVASINIO BUVIMO SAVO VIDUJE. Todėl tik nuo mūsų ASMENINIO GYVO RYŠIO SU TĖVU ir priklauso Tėvo dvasios veikimas. Tik nuo mūsų asmeninio atsivėrimo, nes Tėvo dvasia iš savo pusės dirba TOBULAI, nes ji pati yra Tobulo Tėvo DALIS. O mes nuo tobulumo ŠALTNIO IR CENTRO ESAME LABAI TOLI. Tuo labiau, kad mes dar patyrėme ir dviejų šimtų tūkstančių metų izoliaciją dėl Liuciferio maišto Satanijoje, kai sklandus žmonijos dvasinis mokymas buvo BEVEIK nutrautas, kas taip pat turėjo milžiniškos įtakos Adomo ir Ievos misijos sužlugdymui mūsų planetoje. O jų misijos žlugimas taip pat mus atitolino nuo dvasinės šviesos mūsų viduje.
Štai kodėl mes turime ĮSISAMONINTI, jog nuo kiekvieno iš mūsų artimo bendradarbiavimo su Tėvo dvasia – Minties Deritnoju - priklauso ne tik mūsų asmeninis Tėvo realaus davsinio buvimo pajautimas savo viduje, bet taip pat ir ateities kartų sklandus dvasinės šviesos skleidimas, kad visoje planetoje vis labiau atsiskleistų Tėvo pasireiškimo ir Aukščiausiosios Būtybės įsiasmeninimo vis aukštesnis ir ryškesnis laipsnis. TAI PRIKLAUSO NUO KIEKVIENO, NESVARBU, KUR JŪS GYVENATE – MATERIALIAME TURTE AR SKURDE, MIESTE AR KAIME, MIŠKE AR VIENKIEMYJE, ŠEIMOJE AR VIENAS, DIRBATE AR ESATE BEDARBIS, TURITE VALDŽIĄ KITIEMS AR KITI TURI VALDŽIĄ JUMS, ESATE PREZIDENTAS AR POLICININKAS, KAREIVIS AR GENEROLAS, KUNIGAS AR ATEISTAS.
“Tėvo buvimo svyravimai nėra dėl Dievo keitimosi. Tėvas nepasitraukia į vienatvę dėl to, kad su juo buvo nepagarbiai elgiamasi; jo meilė nesusvetimėja dėl tvarinio blogo poelgio. Vietoje šito, būdami apdovanoti pasirinkimo galia (savo paties atžvilgiu), jo vaikai, pasinaudodami šituo pasirinkimu, tiesiogiai nulemia Tėvo dieviškosios įtakos laipsnį ir apribojimus savo pačių širdyse ir sielose. Tėvas laisvai padovanojo save patį mums be apribojimų ir be palankumo. Jis nėra asmenų, planetų, sistemų, ar visatų gerbėjas. Laiko sektoriuose skirtingą garbę jis suteikia tiktai Dievo Septinkarčio Rojaus asmenybėms, lygiaverčiams ribinių visatų kūrėjams.”0046-04
Taigi, Tėvas yra visur, tik jo PASIREIŠKIMO LAIPSNIS priklauso jau nuo paties tvarinio laisvos valios panaudojimo – ar ji panaudojama meilės ir šviesos labui, ar priešingai, savanaudiškumo ir tamsos pasireiškimui, kas visiškai nesiderina su Tėvo valia. Šitaip mes PATYS BAUDŽIAME IR SAVE IR SAVO PALIKUONIS BEI ATEITIES KARTAS, neleisdami Tėvui veikti JO LAISVA VALIA, nes iškeliame savo valią virš JO valios, kada jis kiekvienam mums yra nurodęs: “Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš.” Ir jeigu šito nurodymo nevykdome, TUO pažeidžiame Tėvo valią, savo valią iškeldami VIRŠ jo nurodymo – “O man gerai ir taip, turiu laisvą valią, ką noriu, tą ir darau. Vieną kartą gyvenu šitame pasaulyje, turiu patirti savo labui viską, kad turėčiau ką senatvėjė prisiminti.” Ši nuostata kategoriškai kertasi su Tėvo valia, kuri veikia VIEN TIK VISŲ LABUI.
O Dievui Septinkarčiui Tėvas suteikia išskirtinę SAVOJO BUVIMO garbę ir teisę dėl to, kad tai yra iš Rojaus Trejybės Asmenų kilusios Dvasios, valdančios laiko ir erdvės visatas kosmose, o taip pat ir pati Rojaus Trejybė. Dievas Septinkartis susideda iš septynių jo pažinimo etapų, kuriuos mes įveiksime tokia tvarka pažindami jį kaip: 1.SŪNŪS KŪRĖJUS, 2.DIENŲ SENUOSIUS, 3.SEPTYNIAS PAGRINDINES DVASIAS, 4.AUKŠČIAUSIAJĄ BŪTYBĘ, 5.BEGALINĘ DVASIĄ-MOTINĄ-SESĘ, 6.AMŽINĄJĮ SŪNŲ-MOTINĄ-BROLĮ, IR 7.TĖVĄ.
Taigi, Dievo buvimas yra visur, tik jis pasireiškia nevisur vienodai, kada mes stabdome jo pasireiškimą patys ir laisva valia.
2. DIEVO BEGALINĖ GALIA
“Tose sferose, kurios yra harmonizuotos su dieviškąja prigimtimi, tiesiogine prasme teisinga teigti, jog ’su Dievu viskas yra įmanoma.’ Tautų, planetų ir visatų ilgalaikius suplanuotus evoliucinius procesus tobulai kontroliuoja visatų kūrėjai ir administratoriai, ir jie atsiskleidžia sutinkamai su Visuotinio Tėvo amžinuoju tikslu, vystydamiesi harmoningai ir tvarkingai ir sutinkamai su Dievo visaišminčiu planu.”0046-06
Kuo aukščiau dvasinių kopėčių laipteliais yra pažengęs tvarinys ar planeta, ar sistema, ar žvaigždynas, ar visata, tuo geriau matosi Dievo harmoningos galios pasireiškimas šviesos darbuose VISUMOS LABUI. Tokia yra sumanyta Rojaus Trejybės EVOLIUCIJA VISAI KŪRINIJAI. Ir visa, kas tam prieštarauja turės užleisti areną tam, kas ATITINKA ŠĮ MEILĖS IR ŠVIESOS VYSTYMO KŪRINIJOJE EVOLIUCINĮ PLANĄ.
“Iš visų dieviškųjų požymių, jo visagališkumas, ypač kai jis vyrauja materialioje visatoje, yra geriausiai suprantamas. Žvelgiant į jį kaip į nedvasinį reiškinį, Dievas yra energija. Šitas fizinio fakto pareiškimas yra grindžiamas nesuvokiama tiesa, jog Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visos erdvės visuotinių fizinių reiškinių pirminė priežastis. Iš šitos dieviškosios veiklos kyla visa fizinė energija ir kiti materialūs pasireiškimai.”0047-01
Taigi, Dievas yra ENERGIJA, IR NET ENERGIJOS ŠALTINIS. Todėl tik jis ir tegali būti VISAGALIS, nes viskas yra visą laiką besikeičianti energijos forma, nors pats Kūrėjas FORMOS NETURI. Jis įgauna tokią formą, kokią jam suteikia tvarinys savo meilės ir šviesos darbų pasireiškimu. O taip pat kaip materiali energija iš jo PER ROJŲ pasklinda į kosmosą ir pasireiškia kosmose tiek saulėse-žvaigždėse, tiek apgyvendintose planetose, tiek architektūrinėse sferose, tai yra specialiai iš energijos sukurtuose pasauliuose, kuriuose mes ir mokysimės bei taikysime tuos mokymus praktikoje žengdami į Rojų, eidami iš vieno tokio pasaulio į kitą per milijardus metų, kol pasieksime savo likimą – ROJŲ IR TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ JAME. Atrodytų, jog yra savotiškas paradoksas – VISAGALIS DIEVAS, BET YRA VIS TIEK BEJĖGIS TURĖTI SAVO FORMĄ IR KŪNA. Tai nėra paradoksas, nes Energijos Amžinojo Šaltinio ir Centro neįmanoma įvilkti į apribotą konkrečią formą, nes jis vis kas akimirką lieja naują ir naują energiją pagal kūrinijos poreikius, kurie nuolat taip pat auga, kad jokia konkreti forma negalėtų tokios begalinės galios energijos Šaltinio išlaikyti konkrečiu ir apibrėžtu pavidalu.
“Dievas kontroliuoja visą energiją; jis nutiesė “kelią žaibui”; jis nustatė visos energijos grandines. Jis nurodė visų energijos-materijos formų pasireiškimo laiką ir būdą. Ir visi šitie dalykai yra amžinai laikomi jo visą laiką trunkančiame grybšnyje – gravitacinėje kontrolėje, kuri yra sutelkta apatiniame Rojuje. Amžinojo Dievo šviesa ir energija šitaip amžinai skrieja aplink jo didingą grandinę, begalinę bet tvarkingą žvaigždėtų gausybių, sudarančių visatų visatą, procesiją. Visa kūrinija amžinai skrieja aplink visų daiktų ir būtybių Rojaus-Asmenybės centrą.”0047-02
Visa energija kosmose yra REGULIOUJAMA. Ji nėra kaip palaida bala. Yra specialai tam sukurtos dvasios-asmenybės – Energijos Reguliuotojai, Energijos Centrai, Fiziniai Kontrolieriai, ir daug kitų dvasių, kurių veikla apima ENERGIJOS VALDYMĄ KOSMOSE. Todėl energija kūrinijoje yra visą laiką judėjime. TVARKINGAME JUDĖJIME. Energija pasklinda iš Rojaus ir turės sugrįžti taip pat į Rojų. Tačiau iki šiol toks energijos uždaras ciklas nė vieno karto nebuvo užbaigtas. O tai reiškia, kad net ir pati pirminė energija, paskleista iš Rojaus, laiko ir erdvės visatų sukūrimui, dar nesugrįžo nė karto į Rojų, kad būtų užbaigusi visą savosios kelionės apskritimą. O tai tik rodo, kad Energijos Šaltinis vis DAR save dalina KŪRINIJAI, BE PERSTOJO DALINA, NET IR MATERIALIOS ENERGIJOS PAVIDALU, ir dar tik laukia šitos pačios energijos sugrįžimo. Nors tai jau trunka trilijonus metų. O jis vis save dalina ir dalina. Ir dalins. Su meile.
“Visuotinis Tėvas nėra laikina jėga, besikeičianti galia, ar pulsuojanti energija. Tėvo galia ir išmintis yra visiškai tinkamos tam, kad susidorotų su bet kokia nepaprasta padėtimi ir su visomis nepaprastomis padėtimis visatoje. Kada kyla žmogiškojo patyrimo nepaprastos situacijos, tada jis iš anksto būna jas visas numatęs, ir dėl to nereaguoja į visatos reikalus pavieniu būdu, bet vietoje šito jis reaguoja sutinkamai su amžinosios išminties diktavimais ir harmonijoje su begalinio nuovokumo mandatais. Nepriklausomai nuo to, kaip tai atrodo, visatoje Dievo galia veikia ne kaip akla jėga.”0047-04
“Iš tikrųjų kyla situacijos, kuriose atrodo, jog imamasi nepaprastos padėties priemonių, jog natūralūs dėsniai sustabdomi, jog pripažįstami klaidingi prisitaikymai, ir stengiamasi ištaisyti tą padėtį; bet yra ne taip. Tokios Dievo sampratos kilo dėl riboto jūsų požiūrio spektro, dėl jūsų suvokimo ribiškumo, ir dėl jūsų akiračio apibrėžto diapazono; toks klaidingas Dievo supratimas yra dėl jūsų visiško neišmanymo apie valdų aukščiausiųjų įstatymų egzistavimą, Tėvo charakterio didingumą, jo požymių begalybę, ir jo laisvos valios faktą.”0047-05
“Planetiniai tvariniai, kuriuose gyvena Dievo dvasia, pasklidę į įvairias puses per visas erdvės visatas, savo skaičiumi ir kategorijomis yra taip arti begalybės, jų intelektas yra toks įvairus, jų protai yra tokie riboti, o kartais tokie prasti, jų matymas yra taip sumažintas ir lokalizuotas, jog beveik neįmanoma suformuluoti dėsnio apibendrinimų, adekvačiai išreiškiančių Tėvo begalinius požymius ir tuo pačiu metu, kad juos kokiu nors laipsniu suvoktų šitos sukurtos protingos būtybės. Dėl to jums, tvariniams, daugelis visagalio Kūrėjo veiksmų atrodo, jog yra savavališki, nesusieti, ir neretai beširdžiai ir žiaurūs. Bet vėl aš jus užtikrinu, kad tai nėra tiesa. Dievo visi veiksmai yra tikslingi, protingi, išmintingi, kilnūs, ir amžinai atsižvelgia į geriausią gėrį, nevisada į atskiros būtybės, atskiros rasės, atskiros planetos, ar net atskiros visatos gėrį; bet jie yra visų, su tuo susijusių, nuo žemiausiųjų iki aukščiausiųjų, gerovei ir geriausiam gėriui. Laiko epochose dalies gerovė gali kartais atrodyti, jog skiriasi nuo visumos gerovės; amžinybės rate tokie akivaizdūs skirtumai neegzistuoja.”0047-06
Štai šitos trys pastraipos mums aiškina, kad mes nors kiek plačiau ir giliau pažvelgtume į savo aplinką, pažvelgtume TĖVO ŽVILGNSIU, VISUMO LABUI. Būtent toks požiūris ir padės mums pajausti TĖVO VEIKIMO IŠMINTĮ IR TEISINGUMĄ VISŲ LABUI. O dabar absoliuti dauguma stengiasi KEISTI DIEVĄ, KAD JIS ATITKTŲ JŲ NORUS, O NE PATIEMS SEMTIS TĖVO IŠMINTIES, kad mes pajaustume poreikį DIDESNEI ŠVIESAI VISUMOS LABUI, kaip tą ir yra numatęs kiekvienam iš mūsų Tėvas. Tik tada pamatysite, kad visose situacijose, net atrodytų pačiose tragiškiausiose, yra nuostabi Tėvo meilės pasireiškimo TIKROVĖ, kurios iki tol nepastebėjote ir net galėjote keikti Tėvą, dėl savojo neišmanymo ir tamsos, už tokius žiaurius ir tragiškus rezultatus. Tačiau jūs turite suvokti, kad šios dabartinės pasekmės yra ne dėl Tėvo kažkokio baudžiančio veikimo, bet mūsų praėjusių kartų, o tuo pačiu ir mūsų dabartinių, minčių, darbų, ir gyvensenos PASEKMĖS DABARTINIU METU. Tuo tarpu Tėvas apkabinęs laiko amžinybę ir laiko ją vien tik šviesoje, jis negyvena AKIMIRKA, JIS GYVENA AMŽINYBE, NES YRA AMŽINYBĖS VISAGALIS. Todėl ir jūs turėtumėte žvelgti Tėvo amžinybės žvilgsniu, o ne šios akimirkos. Tačiau taip, kaip Tėvas veikia per mus TIK PAČIOS VEIKLOS AKIMIRKĄ, TAIP IR MES TĄ PAČIĄ AKIMIRKĄ TURIME VEiKTI JAUSDAMI TĖVO MEILĘ SAVYJE. Tik šitokiu būdu mes tampame VISAGALIO TĖVO VISAGALIAI SAVO TIKROJO AŠ PASIREIŠKIMO ŠEIMININKAI DRAUGE SU TĖVU. Tik toks yra mums kelias į amžinybę jau dabar, iš šitą pačią akimirką. Ir tada išnyks ir kančia, ir skausmas.
“Mes visi esame Dievo šeimos dalis, ir dėl to kartais turime laikytis šeimos drausmės. Daugelis Dievo veiksmų, kurie neramina ir glumina mus, yra dėl sprendimų ir galutinių nurodymų iš visuminės išminties, įgaliojančios Bendrai Veikiantįjį įvykdyti begalinio proto neklystančios valios pasirinkimą, įgyvendinti sprendimus tobulumo asmenybės, kurios akiratis, matymas, ir rūpinimasis aprėpia savo visos milžiniškos ir toli nusidriekiančios kūrinijos aukščiausią ir amžinąją gerovę.”0048-01
Štai dėl ko mes ir turime apriboti iš Tėvo gautą laisvą valią, kad pajaustume ATSAKOMYBĘ VISAI TĖVO ŠEIMAI – SIEKTI KUO DIDESNĖS ŠVIESOS IR TIESOS, KAD NUŠVISTŲ VISA ŠEIMA, IR VIS LABIAU, nors mums tuo metu gal norisi kitaip elgtis. Tam ir yra mūsų ASMENINIO DVASINIO augimo LAIPSNIS, kad jis vis labiau ir labiau atitiktų Tėvo valią, kuri rūpinasi VISUMOS GEROVE IR TURĖDAMA TOBULĄ IŠMINTĮ SUVOKIA TOBULAI, KOKIA YRA VISUMOS GEROVĖ.
Bendrai Veikiantysis yra kitas terminas, kuriuo yra pavadinamas Trečiasis Rojaus Trejybės Narys – Begalinė Dvasia-Motina-Sesė. Tai –VEIKSMO DIEVAS. Veiksmo Dievas yra Tėvo ir Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio įgaliojamas kaip BENDRAI SU JAIS VEIKIANTIS ROJAUS TREJYBĖS NARYS įgyvendinti IŠMINTINGUS sprendimus, kuriuos priima Tėvas kaip TOBULA ASMENYBĖ.
“Šitokiu būdu būtent jūsų atitrauktas, segmentinis, ribinis, primityvus, ir visiškai materialistinis požiūris ir tie apribojimai, kurie neatskiriami nuo jūsų būties prigimties, sudaro tokią kliūtį, kad jūs nesugebate pamatyti, suvokti, ar pažinti išminties ir gerovės daugelio iš tų dieviškųjų veiksmų, kurie jums atrodo pilni tokio gniuždančio žiaurumo ir kurie atrodo yra apibūdinami tokiu visišku abejingumu jūsų bičiulių tvarinių paguodai ir gerovei, planetos laimei, ir asmeniniam klestėjimui. Būtent dėl žmogiškojo matymo ribų, dėl jūsų apibrėžto supratimo, ir ribinio suvokimo jūs klaidingai suprantate Dievo motyvus ir iškreipiate jo tikslus. Bet evoliuciniuose pasauliuose vyksta daug dalykų, kurie nėra asmeninis Visuotinio Tėvo darbas.”0048-02
Dėl savo žmogiškojo riboto požiūrio, mes klaidingai imame interpretuoti mums Tėvo suteiktą laisvą valią, ją paversdami SAVIVALE, ir tada mes patys baudžiame vieni kitus, o pradedame dėl to net kaltinti Tėvą, kad jis siunčia uraganus, potvynius, žemės drebėjimus, žūtis ir mirtis niekuo nekaltų vaikų. O juk tai yra ne Tėvo ASMENINIS darbas. Tai yra mūsų SIAURO mąstymo, ir matymo, kuris truko per visą žmonijos vieno milijono metų istoriją, ir kuris tebesitęsia ir šiandien, matomi, ir dažnai tragiški, rezultatai. Tačiau tai yra mūsų pačių gyvulinio proto veiklos rezultatai. Kas mus moko žudyti, kariauti, prievartauti vieni kitus? Gyvulinis protas. Kas siekia moksle pripažinimo, rezultatų falsifikavimo dėl savo naudos? Gyvulinis protas. Kas nemato mokslo visų sričių sąsajos su visos kūrinijos gyva sistema? Gyvulinis protas. Kas nemato moksle Tėvo DVASINIO ir GYVO PAGRINDO? Gyvulinis protas. Kas nemato sąsajų tarp žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimo ir mūsų savanaudiškos veiklos? Gyvulinis protas. Kas nesuvokia, kad klimato atšilimas visiškai nesusijęs su žmogaus materialia pramonės veikla, bet tiesiogiai yra susijęs su mūsų SĄMONĖS ŽEMAIS VIRPESIAIS? Gyvulinis protas. Kas nesuvokia, kad dabartinė ekonomika yra pasmerkta išnykti, nes ji remiasi konkurencija – o tai taip pat yra KARAS tarp firmų ir firmų dirbančiųjų – DĖL TO TAI PRIEŠTARAUJA TĖVO VALIAI – MYLĖKITE VIENI KITUS TAIP, KAIP MYLIU AŠ, VISUS VIENODAI? Gyvulinis protas. Kas nesuvokia, kad politinės partijos yra žmonių sąmonės mulkinimo mašina ir ji neužilgo bus sunaikinta? Gyvulinis protas. Kas nesuvokia, kad šeimos gyvenimas neturi remtis į savininkišką požiūrį į meilę – tu esi MANO – TODĖL TOKIOS ŠEIMOS IŠNYKS IŠ VISO? Gyvulinis protas. Kas nesuvokia, kad švietimo sistema, kuri remiasi tik informacijos, visiškai nesusietos į KŪRINIJOS VIENTISĄ SISTEMĄ, kimšimas, ir dar paminant Kūrėją ir DVASIĄ, kaip viso švietimo pagrindą, turės išnykti? Gyvulinis protas. Tik gyvulinis protas nemoka analizuoti sistemiškai ir nuosekliai. Todėl jis negali priimti sisteminių ir nuoseklių sprendimų visų labui. Būtent dėl to toks žmogus jau pats save pasmerkia, kad jis išnyktų, nes tai neturi nieko bendro su Tėvo priesaku būti tokiems tobuliems, net koks tobulas yra Tėvas.
Nors Tėvas-Rojaus Trejybė-Dievas ir yra visagalis, tačiau jis gali daryti ne viską. Jis NEGALI DARYTI BLOGIO, NEGALI KEISTI SAVO LAISVOS VALIOS, KAD PATAIKAUTŲ SAVO VAIKŲ KAPRIZAMS, PRIE KURIŲ JIS NIEKADA NESIDERINA. Todėl turi derintis prie jo valios visa kūrinija PATI ŠVIESĖDAMA, nes taip yra TĖVO LAISVA VALIA PANAUDOJAMA VISUMOS GEROVEI, O NE ATSKIRO ASMENS RIBOTO, IR DAR KLAIDINGO, LAISVOS VALIOS SUPRATIMO TENKINIMUI.
Visagalis Tėvas negali – NĖ VIENAI AKIMIRKAI – pažeiti savo dėsnių ir kurti tai, kas jiems prieštarauja. Jis negali vienu ir tuo pačiu metu sukurti kvadratą ar kitą figūrą, turinčią kampų, ir tuo pačiu metu, kad ši figūra būtų apskritimas be jokių kampų. Tėvas neturi savyje PRIEŠTARAVIMŲ. Todėl visada elgiasi VIENODAI TOBULAI. O tai, kad tvarinys elgiasi nevienodai, kai vieną kartą jam atrodo, kad Tėvas jo norus patenkino, o kitą kartą jau atrodo, kad nustojo juos tenkinti, yra dėl to, kad pats tvarinys vienu metu buvo labiau atsivėręs Tėvui, ir įžvalgesnis, ir pamatė Tėvo valią, o kitu metu jam tos įžvalgos pristigo, ir jis Tėvo valios nebematė net ir anuometiniu savo žvilgsniu, kai tuo tarpu visagalis Tėvas nė akimirkai nepakeitė savosios valios. Ir kuo daugiau mes atsiduodame Tėvo valios pajautimui, per atsivėrimą jam – GARBINDAMI IR MELSDAMIESI – tuo labiau ir mūsų mintys, veiksmai, ir net mūsų kasdieniai poreikiai ima atitikti JO valią. O tada ir mums patiems atrodo, kad Tėvas sureagavo į mūsų maldas. Iš tikrųjų yra priešingai – tai MES pajautėme TĖVO VALIĄ MALDOS DĖKA GILIAU, IR PANOROME JA GYVENTI.
NUOŠIRDI GARBINIMO MALDA pakelia mūsų net viršsąmonės virpesius į tokį aukštą dažnį, kokio mes niekaip negalime išlaikyti sąmonės būsneoje, nors ir būdami DVASINĖJE vienovėje su Tėvu, kai dirbame, vaikštome, mąstome. Ir tik GARBINIMAS MUMS LEIDŽIA PATIRTI TĖVO VISAGALIŠKUMĄ IR TUO PAČIU JO PRIEINAMUMĄ PAČIA GILUMINE PRASME, KO NEGALI NEI SUVOKTI, NEI PATIRTI NET IR SIELOS MORONTINIS PROTAS NEBŪDAMAS GARBINIMO AKIMIRKOJE, KURI YRA LABAI TRUMPALAIKĖ, NES TOKIŲ AUKŠTŲ VIRPESIŲ TIESIOG NET IR MORONTINIAM SIELOS PROTUI NEĮMANOMA IŠLAIKYTI ILGESNĮ LAIKĄ.
3. DIEVO VISUOTINĖS ŽINIOS
“Dievas turi neribotą galią pažinti viską; jo sąmonė yra visuotinė. Jo asmeninė grandinė apima visas asmenybes, ir jo žinios net ir apie žemuosius tvarinius yra netiesiogiai papildomos per dieviškųjų Sūnų besileidžiančias kategorijas ir tiesiogiai per viduje gyvenančius Minties Derintojus. Ir dar daugiau, visą laiką visur būna Begalinė Dvasia.”0049-02
Kūriniją Tėvas-Rojaus Trejybė kuria ir valdo per savo sūnus ir dukras. Todėl jis ir žino tai, kas joje vyksta kiekvieną akimirką ir be kuriame kūrinijos kampelyje, net ir ten, kur dar vyksta energijos uraganai, kur dar nėra organizuotų visatų į išorę kosmose nuo dabar jau esamų septynių supervisatų, nes šitose supervisatose yra sukurta ne tik planetos, bet ir gyvybė jose. Tėvo dvasia, Minties Derintojai, gyvena mirtinguose žmonėse, jų prote, todėl žino visas mūsų mintis, net ir pačias slapčiausias, kurias mes laikome po devyniais užraktais. Tuo tarpu Begalinė Dvasia, Trečiasis Rojaus Trejybės Asmuo, per savo Kuriančiąsias Dukras, Vietinių Visatų Motinas Dvasias, žino kiekvieną visų tų visatų kiekvieno elektrono, ir dar smulkesnio vieneto – ultimatono elgesį ir būvį bet kurią akimirką, nes kiekvienos iš 700.000 Vietinių Visatų visą makrokosmosą ir mikrokosmosą pripildo 700.000 Šventųjų Dvasių grandinių. Todėl visa informacija net ir apie mūsų kūno kiekvieną ląstelę ir jos konkrečios būsenos priežastis yra žinoma Tėvui iki galo.
4. DIEVO BERIBIŠKUMAS
“Vienas po kito einantys savęs padovanojimai visatoms, kada jos yra sukuriamos, jokiu būdu nesumažina galios potencialo arba išminties atsargų, ir toliau esančių ir besiilsinčių Dievybės centrinėje asmenybėje. Tėvas niekada niekuo nėra sumažinęs jėgos, išminties, ir meilės potencialo, kurį turėjo, ir taip pat neprarado nė vieno iš savo šlovingosios asmenybės požymių dėl neriboto savęs padovanojimo Rojaus Sūnums, savo pavaldiems kūriniams, ir daugybei jų tvarinių.”0049-05
Tėvas dalinasi su visa kūrinija viskuo, ką jis turi – meile, gėriu, grožiu, gailestingumu, šviesa – tačiau šitų pačių dovanų jis niekada nepristinga, nes yra AMŽINASIS ŠALTINIS IR CENTRAS. Ir kiek bebūtų sukurta naujų visatų, jis dalins tas pačias dovanas be perstojo ir visada bus taip, tarsi jis dalintų šias dovanas, kaip dalino nuo pirmosios kosmose atsiradusios visatos. Tėvas save atiduoda su visais savo požymiais tiek, kiek kūrinijai yra tam poreikis kiekvienu konkrečiu metu. O KŪRINIJOS poreikį apsprendžia KIEKVIENO TVARINIO ASMENINIS GYVAS RYŠYS SU TĖVU.
“Kiekvienos naujos visatos sukūrimas reikalauja naujo gravitacijos suderinimo; bet net jeigu kūrimas tęstųsi be ribų, amžinai, net iki begalybės, taip, kad galiausiai materiali kūrinija egzistuotų be apribojimų, tai vis tiek kontrolės ir koordinavimo galia, besiilsinti Rojaus Saloje, būtų lygi ir adekvati tokios begalinės visatos įvaldymui, kontrolei, ir koordinavimui. Ir po šito begalinės jėgos ir galios padovanojimo bekraštei visatai, Begalinysis vis tiek būtų pasikrovęs tokiu pačiu jėgos ir energijos laipsniu; Beribis Absoliutas vis tiek būtų nesumažintas; Dievas vis tiek turėtų tą patį begalinį potencialą, lygiai taip, tarsi jėga, energija, ir galia niekada nebūtų buvusios išlietos, apdovanojant visatų visatas.”0049-06
Taip pat ir materiali energija yra suteikiama iš Rojaus pagal jos poreikį kūrinijai. Jeigu tik yra numatytos naujos visatos, kas dabar ir vyksta išoriname kosmose, žvelgiant nuo mūsų supervisatos, Orvontono – Paukščių Tako galaktikos – centro į priešingą pusę, ir naujų būsimųjų visatų poreikis energijai bus šimtus tūkstančių kartų didesnis NEGU JIS BUVO IKI ŠIOL NUO PAT PIRMOSIOS VISATOS SUKŪRIMO KOSMOSE, ir jis bus patenktintas, tarsi tai būtų kuriama pati pirmoji visata kosmose. ROJAUS TREJYBĖS-ROJAUS-ABSOLIUTO Energijos atsargos yra BERIBĖS IR PER VISĄ AMŽINYBĘ NEIŠSENKANČIOS TARSI JOS IŠ VISO NET NEBŪTŲ PRADĖTOS NAUDOTI. ŠTAI TIKRASIS AMŽINASIS VARIKLIS - PERPETUM MOBILE.
“Ir šitaip yra su išmintimi: Tas faktas, jog protas yra taip laisvai paskleidžiamas valdų mąstymui, nė mažiausiu laipsniu nenuskurdina centrinio dieviškosios išminties šaltinio. Kada visatų skaičius daugėja, tada auga ir sferų būtybių skaičius iki tokių ribų, kurios pranoksta suvokimą, bet jeigu protas ir toliau be galo bus padovanojamas šitoms aukšto ir žemo statuso būtybėms, tai vis tiek Dievo centrinė asmenybė iš tiesų ir toliau turės tą patį amžinąjį, begalinį, ir visaišmintį protą.”0050-01
“Tas faktas, kad jis pasiunčia dvasios pasiuntinius iš savęs tam, kad jie apsigyventų jūsų pasaulio ir kitų pasaulių vyrų ir moterų viduje, jokiu būdu nesumažina jo sugebėjimo tam, kad jis veiktų kaip dieviškoji ir visagalė dvasinė asmenybė; ir nėra absoliučiai jokio apribojimo dėl tokių dvasinių Pagalbininkų laipsnio ar skaičiaus, kokį jis sugeba ir kokį jam leidžiama išsiųsti. Šitaip dalį savęs atiduodamas savo tvariniams jis sukuria šitiems dieviškai apdovanotiems mirtingiesiems progresinių ir viena po kitos einančių egzistencijų beribę, beveik nesuvokiamą galimybę ateityje. Ir šitas dosnus savęs platinimas šitų nuostabių tarnaujančiųjų dvasinių esybių pavidalu jokiu būdu nesumažina tiesos ir žinių išminties ir tobulumo, besiilsinčių visaišminčio, visažinio, ir visagalio Tėvo asmenyje.”0050-02
Šitos pastraipos pažymi, jog Tėvas kiek save bepadalintų, ką jis kitiems bedovanotų, vis tiek JAME-ROJAUS TREJYBĖJE išminties, proto, žinių, ir jo visų požymių ir savybių nė kruopelyte nesumažėja. Todėl ir mums nereikia jaudintis, kad per kokią nors amžinybės AKIMIRKĄ kūrinijoje pristigs energijos, proto, išminties, meilės, gėrio, grožio, tiesos, šviesos. Per visą amžinybę bus taip, tarsi šitos dovanos dar net nebuvo pradėtos dalinti, nes Tėvas jų turi tiek, kiek ir turėjo, nors jomis apdalino, ir toliau dalina, VISĄ KŪRINIJĄ, KURI VIS AUGA IR PLEČIASI, PAGAL KŪRINIJOS POREIKIUS ŠITOMS TĖVO DOVANOMS .
“Laiko mirtingiesiems yra ateitis, bet Dievas gyvena amžinybėje. Nors aš esu kilęs iš tos vietos, kuri yra netoli nuo Dievybės gyvenamosios buveinės, bet aš negaliu leisti sau teigti, jog kalbu tobulai suprasdamas daugelio dieviškųjų požymių begalybę. Tiktai proto begalybė gali iki galo suvokti egzistencijos begalybę ir veiksmo amžinybę.”0050-03
“Mirtingajam žmogui matomai negalima pažinti dangiškojo Tėvo begalumo. Ribinis protas negali suprasti tokios absoliučios tiesos ar fakto. Bet šita pati ribinė žmogiškoji būtybė gali iš tikrųjų jausti – tiesiogine prasme patirti – tokios begalinės Tėvo MEILĖS visą ir nesumažintą poveikį. Tokią meilę galima tikrai patirti, ir nors patyrimo kokybė nėra ribojama, bet tokio patyrimo kiekybę griežtai riboja žmogaus pajėgumas dvasiniam imlumui ir su juo susietas sugebėjimas mylėti Tėvą, reaguojant į jo meilę.”0050-04
Net šito Dokumento autorius, Dieviškasis Patarėjas, kuris pats yra kilęs iš Rojaus Trejybės Asmenų ir yra jau savo kilme TOBULAS, pripažįsta, kad jis negali sau leisti teigti, jog tobulai supranta dieviškųjų požymių begalybę. Šitą gali teigti TIKRAI TIKTAI TRYS ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS, KURIE PATYS IR YRA BEGALYBĖS ŠALTINIS IR AMŽINYBĖS ŠALTINIS. Todėl tik jie TRYS, IR TIK JIE, visoje kūrinijoje tegali suvokti – TOBULAI – savo begalybę ir amžinybę, ir niekas kitas daugiau. Tuo tarpu PATIRTI JŲ MEILĘ, net ir nesuvokiant jų BEGALYBĖS IR AMŽINYBĖS, gali kiekvienas tvarinys, nesvarbu kokio rango ar statuso jis būtų. Ir kiekvienas ją patirs pagal savo atsivėrimo Tėvui-Rojaus Trejybei laipsnį, nes kiek save atversi JAM, tiek į tave ir įtekės Tėvo-Rojaus Trejybės MEILĖS GYVŲ VANDENŲ VIRPESIŲ, TIEK MEILĖS IR PATIRSI IR TIEK JĄ JAUSI, IR DALINSI, VISIEMS KITIEMS VIENODAI, NET IR TAIP, KAIP JĄ VISIEMS VIENODAI JAUČIA, IR DALINA, TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ.
“Begalinių savybių ribinis suvokimas toli pranoksta logiškai apribotus tvarinio sugebėjimus dėl to, jog mirtingasis žmogus yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą – jo viduje gyvena begalybės fragmentas. Dėl to žmogaus arčiausias ir brangiausias priartėjimas prie Dievo yra meilės dėka ir per meilę, nes Dievas yra meilė. Ir viskas, kas yra tokiame unikaliame ryšyje, yra aktualus patyrimas kosminėje sociologijoje, Kūrėjo-tvarinio ryšyje – Tėvo-vaiko prisirišime.”0050-05
O kad mes galėtume lengviau gyvai bendrauti su Tėvu-Rojaus Trejybe, tai mums jis ir nutiesa iš savęs tikrą tiltą – padovanoja savo dvasią – Minties Derintoją – kad tik mes galėtume kuo labiau ir panašiau atspindėti Tėvą-Rojaus Trejybę savo kasdieniame gyvenime. Dievas yra meilė, bet meilė NĖRA Dievas, nes meilė yra tik vienas Dievo pasireiškimo aspektas. Dievas taip pat yra tiesa, gailestingumas, gėris, grožis, teisingumas, IR DAR DAUG DAUGIAU. Todėl viskas, kas pasireiškia mūsų gyvame ryšyje su Tėvu-Rojaus Trejybe per meilę, tiesą, gailestingumą, gėrį, ir grožį įprasmina ir Dievo TEISINGUMĄ mūsų asmenine išraiška, kuri visai amžinybei užregistruoja mūrų tokį pasireiškimą ir jis niekada neišnysta iš amžinybės, nes tai ir yra mūsų tikrojo aš – atspindinčio Tėvą-Rojaus Trejybę – aktualus atvaizdas visai kūrinijos šeimai.
5. TĖVO AUKŠČIAUSIASIS VALDYMAS
“Savo ryšyje su post-Havonos kūriniais Visuotinis Tėvas nedemonstruoja savo begalinės galios ir galutinės valdžios tiesiogiai, bet vietoje šito jis tą daro per savo Sūnus ir jiems pavaldžias asmenybes. Ir Dievas visa tai daro savo paties laisva valia. Bet kuri deleguota valdymo funkcija ir visos deleguotos valdymo funkcijos, jeigu kartais tikrai iškiltų reikalas, jeigu tikrai taip nuspręstų dieviškasis protas, gali būti vykdomos tiesiogiai; bet, kaip taisyklė, toks veiksmas įvykdomas tiktai tuomet, kai įgaliotai asmenybei nepavyksta pateisinti dieviškojo pasitikėjimo. Tokiais atvejais ir tokios pražangos akivaizdoje ir tarp iš anksto rezervuotos dieviškosios galios ir potencialo ribų, Tėvas tikrai veikia savarankiškai ir sutinkamai su savo paties mandatais; ir tas sprendimas visada būna neklystančio tobulumo ir begalinės išminties.”0050-06
Tėvas savo laisvą valią SUVARŽO, APRIBOJA, ir savo daugumą teisių ir galių perduoda savo vaikams, kad šie taip pat prisidėtų prie kūrinijos šeimos narių laisvos valios vystymo ir plėtimo, kaip ji gali pasireikšti per tvarinius vykdančius Tėvo valią. Tačiau toks Tėvo valios vykdymas yra įmanomas tik vienu vieninteliu atveju – kada tvarinys pajunta MEILĘ TĖVUI IR VISIEMS. Tik tada jis ir tegali su pasimėgavimu skleisti meilę visiems ir įvykdyti Tėvo valią iš meilės, o ne iš pareigos. Tėvas valdo meilės pagrindu ir siekia, kad ir jo vaikai vykdytų jo valią iš meilės ir visumos labui. Štai dėl ko Tėvas-Rojaus Trejybė, nors ir suteikia savo vaikams laisvą valią ir padidintas teises ja naudotis valdant atskirus kūrinijos segmentus, tačiau Tėvo-Rojaus Trejybės TEISINGUMAS, neklystamai pasinaudoja savo tobula ir beribe išmintimi, kad bet kurio nuklydusio nuo šviesos savo vaiko laisvos valios pasireiškimo diapazoną išmintingai apribotų tik savojo asmens atžvilgiu, kad tamsa neplistų kaip užkratas kitiems jo vaikams, kurie savivaliaujančio savo sielos brolio ar sesės veiksmų patys apriboti negali kaip nors kitaip, išsikyrus tik savojo asmens atžvilgiu. Būtent todėl Tėvo tobulas teisingumas maištą prieš jį sukėlusiųjų laisvą valią suvaržo tiek, kad toks tvarinys net izoliuojamas nuo kitų ir teisiamas dieviškajame teisme. Kokia bebūtų beribė Tėvo-Rojaus Trejybės meilė ir koks bebūtų begalinis jo gailestingumas, bet jo TEISINGUMAS VISADA TRIUMFUOJA.
Tai, kas vyksta žmonių širdyje, nevisada būna taip, kaip nori Visuotinis Tėvas; bet planetos valdyme ir likime vyrauja dieviškasis planas; triumfuoja amžinasis išminties ir meilės tikslas.
Kodėl absoliučiai daugumai mūsų sielos brolių ir sesių atrodo, kad Tėvas negailestingas, jeigu leidžia mūsų planetoje tokiu milžinišku mastu pasireikšti neteisingumui? O gi todėl, kad žmonės nemato savo pačių ASMENINIŲ MINČIŲ IR VEIKSMŲ indėlio į tą patį dabar bujojantį Urantijoje neteisingumą ir vertina žmoniją tik šitos akimirkos, kada žmonija dar yra barbarų lygio, neteisingumo kontekste. Žmonės nenori patys dvasiškai nušvisti, visomis jėgomis tam priešinasi, bet kokią ryškesnę šviesą tuoj pat gesina ir net trukdo jai sklisti iš kitų, o tada kaltina, dėl savojo neišmanymo, Tėvą, kad jis toks neteisingas. Žmogus nori be savo asmeninių įdėtų pastangų gauti jam pačiam norimą – ir dar klaidingą, tokį, kokio nori tik jis savo supratimu – rezultatą, ir gauti TUOJ PAT – AŠ NORIU MATERIALIAI GERAI GYVENTI DABAR, O NE KADA NORS ATEITYJE, O TUO LABIAU NESIRUOŠIU SUKTI GALVOS DĖL ATEINANČIŲ KARTŲ GYVENIMO, KAD BŪTŲ LENGVIAU GYENTI JOMS.
Gyvenimo netikrumai ir egzistencijos vingiai nė trupučio neprieštarauja sampratai apie Dievo visuotinę aukščiausiąją valdžią. Visas evoliucinio tvarinio gyvenimas yra apsuptas tam tikrų neišvengiamybių. Apmąstykite štai šitą:
Tai, ką perskaitysite, verta jums ne tik apmąstyti, bet ir taikyti savo kasdieniame gyvenime, kad būtumėte ryžtingesni meilės ir šviesos kelyje VISŲ LABUI.
Tačiau turėkite omenyje, kad šitie teiginiai taikomi URANTIJOS žmonėms, gyvenantiems matarialiame ir dvasiniu požiūriu tamsiame pasaulyje. Jie visiškai netinka dvasinių aukštumų pasiekusiems žmonėms. Kodėl? O gi todėl, kad šviesiame pasaulyje žmonės gyvena VISŲ LABUI IR SAVANAUDIŠKUMO APRAIŠKŲ NEBETURI IŠ VISO, todėl ir šitų teiginių tiesos jiems yra tolimas aidas jų protėvių gyvenimo suvokimo ir pasireiškimo, panašiai kaip ir mums yra tolimas aidas tos genties-šeimos gyvenimo sampratų, kurias formavo ir taikė pirmieji žmonijos materialūs tėvai – ANDONAS IR FONTA.
“1. Ar drąsa – charakterio stiprybė – pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi būti auklėjamas tokioje aplinkoje, kuri priverčia kovoti su sunkumais ir reaguoti į nusivylimus.
2. Ar altruizmas – tarnystė savo bičiuliams – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų gyvenimo patyrimas turi pasirūpinti tuo, kad būtų susiduriama su visuomeninės nelygybės situacijomis.
3. Ar viltis – pasitikėjimo grožis – pageidautina? Tuomet žmogaus egzistencija turi nuolat susidurti su nesaugumu ir pasikartojančiais neužtikrintumais.
4. Ar įtikėjimas – žmogiškosios minties aukščiausias tvirtinimas – pageidautinas? Tuomet žmogaus protas turi iš tiesų atsidurti toje nerimą sukeliančioje sunkioje padėtyje, kur jis visą laiką žino mažiau negu gali tikėti.
5. Ar meilė tiesai ir noras eiti ten, kur ji bevestų, pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi užaugti tokiame pasaulyje, kuriame yra paklydimas ir kuriame visada yra įmanomas melas.
6. Ar idealizmas – suvokimas, priartėjantis prie to, kas yra dieviška – yra pageidautinas? Tuomet žmogus tikrai turi kovoti santykinio gėrio ir grožio aplinkoje, tokiomis aplinkybėmis, kurios stimuliuoja nenuslopinamą geresnių dalykų siekį.
7. Ar ištikimybė – atsidavimas aukščiausiajai pareigai – yra pageidautina? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi tarp išdavystės ir pareigos nevykdymo galimybių. Atsidavimo pareigai drąsą sudaro numanomas pražangos pavojus.
8. Ar nesavanaudiškumas – savojo aš užmiršimo dvasia – yra pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi betarpiškai su tuo, jog savasis aš, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nenutrūkstamai reikalauja pripažinimo ir garbės. Žmogus negalėtų dinamiškai pasirinkti dieviškojo gyvenimo, jeigu nebūtų tokio savojo aš gyvenimo, kurio reikėtų atsisakyti. Žmogus niekada negalėtų užsikabinti už išgelbstinčio teisumo, jeigu nebūtų jokio potencialaus blogio, kuris kaip kontrastas išaukštintų ir atskirtų gėrį.
9. Ar malonumas – laimės patenkinimas – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų žmogus turi gyventi tokiame pasaulyje, kur skausmo ir panašios kančios alternatyva visą laiką būna patirtinėmis galimybėmis.” 0051
“Per visą visatą į kiekvieną vienetą žiūrima kaip į visumos dalį. Dalies išlikimas priklauso nuo bendradarbiavimo su visumos planu ir tikslu, nuo nuoširdaus troškimo ir tobulo noro vykdyti Tėvo dieviškąją valią. Vienintelis evoliucinis pasaulis be suklydimo (galimybės neišmintingam sprendimui) būtų toks pasaulis, kuriame nebūtų laisvos protingos būtybės. Havonos visatoje yra milijardas tobulų pasaulių su savo tobulais gyventojais, bet besivystantis žmogus turi teisę klysti, jeigu jis turi būti laisvas. Laisva ir nepatyrusi protinga būtybė galbūt negali būti iš pradžių visuotinai išmintinga. Klaidingo sprendimo (blogio) galimybė tampa nuodėme tiktai tada, kada žmogiškoji valia sąmoningai nusprendžia ir tą suvokdama laikosi apgalvoto amoralaus apsisprendimo.”0052-01
Štai kokia mums veiklos programa – kūrinija žvelgia TĖVO ŽVILGINIU, ŽVELGIA Į VISUMĄ, nes ją sudaro susietos ir gyvos kūrinijos sistemos dalys. Ir jos negali normaliai vystytis, jeigu neveikia VISUMOS LABUI VYKDYDAMOS TĖVO DIEVIŠKĄJĄ VALIĄ. Kadangi mes nesame tobula Havona, todėl darome, ir darysime, NUOLAT klaidas. Mes dar TIK VYSTOMĖS Į TOBULUMĄ, KADA ATSIDUODAME TĖVO DVASIOS VEDIMUI IŠ VIDAUS. Tačiau neturėdami savo asmeninio patyrimo giliai jausti Tėvo vedimą iš vidaus, PRIEDO jį dar DAŽNAI klaidingai interpretuodami, mes ir darome klaidingus žingsnius. Klaida yra BLOGIS. Kadangi mes turime laisvą valią, tai mūsų ranksoe yra to blogio ištaisymas, arba priešingai, jo didinimas. O kada jau sąmoningai suvokiame, kad tai yra blogis ne tik sau, kaip SISTEMOS DALIAI, bet ir VISUMAI, ir vis tiek jo neatsisakome, jį ir toliau skatiname, štai tada jau klaida-blogis pavirsta į NUODĖMĘ. Blogis-suklydimas yra dėl mūsų nesupratimo, dėl nežinojimo, o kada kas nors jau paaiškina, jog tai yra blogis, o jį ir toliau kas nors daro, štai tada net ir tas pats veiksmas yra tam darančiajam JAU NUODĖMINGAS. O tai jau kita – visiškai kitą – to paties veiksmo KOKYBĖ, NES ŠITAS PATS VEIKSMAS YRA MOTYVUOTAS JAU NEBE NEŽINOJIMU, BET SĄMONINGU PASIRINKIMU.
“Visiškas tiesos, grožio, ir gėrio suvokimas yra būdingas dieviškosios visatos tobulumui. Havonos pasaulių gyventojams nereikia santykinių vertybės lygių potencialo tam, kad būtų skatinamas pasirinkimas; tokios tobulos būtybės sugeba identifikuoti ir pasirinkti gėrį, kada nėra jokių kontrastuojančių ir mintį skatinančių moralinių situacijų. Bet visos tokios tobulos būtybės yra, moraline prigimtimi ir dvasiniu statusu, tokios, kokios yra, savo egzistavimo fakto dėka. Savo vystymąsi jos yra patirtiškai užsitarnavusios tiktai savo įgimto statuso viduje. Mirtingasis žmogus užsitarnauja net ir savo kaip kandidato į kilimą statusą savo paties įtikėjimu ir viltimi. Viskas, kas yra dieviška, ką suvokia žmogiškasis protas, ir ką įgauna žmogiškoji siela, yra patirtinis pasiekimas; tai yra asmeninio patyrimo tikrovė ir dėl to yra unikali nuosavybė kaip kontrastas gėriui ir teisumui, kurie yra neatskiriami nuo Havonos neklystančių asmenybių.”0052-02
Mes iki Havonos gėrį, grožį, tiesą sovoksime santykine, vis augančia, prasme. Toks yra mūsų tobulėjimo kelias į mūsų likimo įgyvendinimą Rojuje, ir jis eina per Havoną. Havona nėra laiko ir erdvės visata, nes ji yra AMŽINŲ VIENO MILIJARDO PASAULIŲ, ESANČIŲ SEPTYNIOSE KONCENTRINĖSE GRANDINĖSE, APJUOSIANČIOSE ROJŲ, AMŽINOJI DIEVIŠKOJI CENTRINĖ VISATA. Todėl ir Havonos gyventojai yra TOBULI. O tobulumas neturi suklydimų. Todėl ir Havonos tvariniai-dvasios NEKLYSTA, nedaro BLOGIO. Būtent dėl to jos yra laisvos nuo balansavimo ant gėrio ir blogio sprendimų svarstyklių. Ar galite suvokti, kiek ENERGIJOS žmogus išeikvoja balansuodamas būtent ant šitų gėrio ir blogio svarstyklių, kada per savo gyvenimą vadovaujasi vien tik materialiais ir savaudiškais siekiais. Štai kur yra visų ligų ir trumpo gyvenimo Urantijoje priežastis. Štai kodėl einantieji GYVUOJU DVASINIU KELIU gyvens Urantijoje po du-tris-keturis-penkis šimtus metų, kad LAVINTŲ KITUS SIELOS BROLIUS IR SESES TĖVO MEILE IR ŠVIESA. Tai mūsų – URANTŲ – dabartinio patyrimo GYVASIS kelias VISŲ LABUI. O kad mes išdalintume Tėvo šviesą kitiems, mums reikalingas GILUMINIS SIELOS ATSIVĖRIMAS, KAD ĮTIKĖTUME Į TĖVĄ- ROJAUS TREJYBĘ VIS DAUGIAU IR ATSIDUOTUME JOS VEDIMUI IŠ VIDAUS VIS DRĄSIAU IR TUO PAČIU VIS LABIAU PASITIKĖTUME TĖVU-ROJAUS TREJYBE IR JUO GYVENTUME KAS AKIMIRKĄ.
“Havonos tvariniai yra natūraliai bebaimiai, bet jie nėra drąsūs žmogiškąja prasme. Jie iš prigimties yra švelnūs ir dėmesingi, bet vargu ar yra altruistiški žmogiškąja prasme. Jie tikisi malonios ateities, bet jų viltis nėra išreikšta tokiu kerinčiu būdu, kokiu ją puoselėja neužtikrintų evoliucinių sferų patiklūs mirtingieji. Jie turi įtikėjimą į visatos stabilumą, bet jiems visiškai nepažįstamas tas gelbstintis įtikėjimas, kurio dėka mirtingasis žmogus lipa iš gyvulinio statuso į viršų iki Rojaus vartų. Jie myli tiesą, bet jie nieko nežino apie jos savybes, kurios išgelbsti sielą. Jie yra idealistai, bet jie gimė tokie; jie visiškai nieko nežino apie tą ekstazę, kada tokiais tampama džiugesį keliančiu pasirinkimu. Jie yra ištikimi, bet jie niekada nepatyrė to jaudulio, kada susidūrus su pagunda nusižengti iš visos širdies ir protingai yra atsiduodama pareigai. Jie yra nesavanaudiški, bet tokių patyrimo lygių jie niekada nepasiekė nuostabiai nugalėdami karingą savąjį aš. Jie patiria malonumą, bet nesuvokia to malonumo saldumo, kada pabėgama nuo skausmo potencialo.”0052-03
6. TĖVO PRIMATAS
“Su dieviškuoju nesavanaudiškumu, tobulu kilnumu, Visuotinis Tėvas atsisako kompetencijos sferos ir perduoda valdžią, bet jis vis tiek yra svarbiausias; jo ranka yra uždėta ant galingos svirties, valdančios visuotines aplinkybes; jis sau pasiliko visus galutinius sprendimus ir neklystamai panaudoja savo amžinojo tikslo visagalį veto skeptrą su neužginčijama valdžia pasklidusios, skriejančios, ir visą laiką besisukančios kūrinijos gerovei ir likimui.”0052-04
Tėvas rūpinasi VISUMA. Todėl jis ir atsisako savo asmeninės valdžios, kad toje kūrinijos visumoje būtų vis daugiau ir daugiau JO nušvitusių vaikų, kurie taip pat, kaip ir jis valdytų atskiras kūrinijos dalis MEILĖS GALIA IR LAISVA VALIA, ATSIŽVELGDAMI Į VISUMOS POREIKIUS, O NE SAVOJO AŠ POREIKIUS. Tie jo vaikai, kurie betarpiškai yra kilę iš Rojaus Trejybės Asmenų, šitokia samprata vadovaujasi TOBULAI, tuo tarpu žemesnes kilmės vaikai, turi tokią sampratą vystyti, pasitikėdami savo labiau išsivysčiusių sielos brolių ir sesių patyrimu ir mokymais, o tuo pačiu patys kaupti savo asmeninį patyrimą, ir įtikėjimo keliu atsiduoti TĖVO VEDIMUI IR KURTI DRAUGE SU JUO GĖRĮ VISUMOS LABUI.
“Dievo aukščiausioji valdžia yra beribė; tai yra visos kūrinijos pagrindinis faktas. Visata nebuvo neišvengiama. Visata nėra atsitiktinumas, taip pat ji neegzistuoja savaime. Visata yra kūrybos rezultatas ir dėl to yra visiškai pavaldi Kūrėjo valiai. Dievo valia yra dieviškoji tiesa, gyvoji meilė; dėl to iš tikrųjų evoliucinių visatų tobulėjančius kūrinius apibūdina gėris – artumas dieviškumui; potencialus blogis – nutolimas nuo dieviškumo.”
Dievo aukščiausioji valdžia yra beribė ta prasme, kad kiek besiplėstų visatos ir kūrinija, kiek bebūtų sukuriama naujų kategorijų dvasių ir pasaulių, vis tiek visa kūrinija paklūsta to paties KŪRĖJO VALIAI IR VALDŽIAI. Ir tą daro iš MEILĖS IR LAISVA VALIA, nes kito kelio AMŽINYBĖJE NĖRA, NES TIK JIS YRA TOBULUMO PASIREIŠKIMAS KOSMOSE. Kad ir kokia būtų jauna ir dar neišsivysčiusi visata, sistema, ar planeta, vis tiek joje viešpatauja Tėvo meilė ir tiesa; jeigu ne savo aktuale, tai dar potenciale. BŪTINAI JI UŽLIES KIEKVIENĄ IR IŠ VIDAUS, NET JEIGU DABAR – ŠITOJE KARTOJE – TAS VIDUS YRA DAR UŽDARYTAS. Ir kiek yra planetoje gėrio, tiek ji yra arti dieviškumo. Kiek joje yra net potencialaus blogio, tiek ji yra nutolusi nuo dieviškumo. O juk blogis, tai ne tik tai, ką kas nors daro blogai kitam, bet kai kas nors daroma KLAIDINGAI net savo darbe ir net ką nors darant ne taip ir sau pačiam. Ir kai dar šito klaidingo veiksmo net nebuvo atlikta, jis tik dar yra POTENCIALE, jis dar tik bus atliktas, ir gal po metų ar dešimties, ar šimto metų. NET IR TAI LIUDIJA NUTOLIMĄ NUO DIEVIŠKUMO TOJE PLANETOJE. O kadangi planetą sudaro ne tik materija, bet ir gyvybė, tai ir nutolimą nuo dieviškumo taip pat rodo ir DAR BŪSIMI – POTENCIALŪS – žemės plutos judėjimai, sukelsiantys žemės drebėjimus, cunami bangas, taifūnus, audras, taip pat ir pūgos, šalčiai, karščiai, potvyniai, liūtys, saursros, žvėrių medžiojimas, žvėrių laikymas zoologijos soduose, ar dar kur nors nelaisvėje, žmogaus tamsa ir baimė keistis, siekimas didesnio patogumo kūnui, o ne sielai, ir tarpusavio santykiai pagrįsti NET NE ŽMONIJOS, BET NE KŪRINIJOS ŠEIMOS poreikiais bet SAVO – SAVO ASMENS, SAVO VALSTYBĖS, SAVO VALSTYBIŲ SĄJUNGOS poreikiais, ir daugybė daugybė kitų dabar potencialaus blogio būsimų aktualių pasireiškimų toje planetoje iki jos nušvitimo, ir liudija tos planetos nutolimą nuo dieviškumo.
“Visa religinė filosofija, anksčiau ar vėliau, prieina prie sampratos apie suvienytą visatos valdymą, apie vieną Dievą. Visatos priežastys negali būti žemesnės už visatos pasekmes. Visatos gyvybės ir kosminio proto srovių šaltinis turi būti aukščiau už jų pasireiškimo lygius. Žmogiškojo proto negalima nuosekliai paaiškinti egzistencijos žemesniųjų kategorijų požiūriu. Žmogaus protą galima teisingai suvokti tiktai suvokiant minties ir tikslinės valios aukščiausiųjų kategorijų tikrovę. Žmogaus kaip moralios būtybės neįmanoma paaiškinti, jeigu nepripažįstama Visuotinio Tėvo tikrovė.”0053-01
Kadangi kūrinija egzistuoja prieš mūsų akis, nors matome tik spindinčias saules-žvaigždes, bet net ir tai, ką matome, turi savo kilmės priežastis. O jos jokiu būdu negali būti be savojo ŠALTINIO, KURIS YRA AMŽINASIS KŪRĖJAS – TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ – ESANTIS ROJUJE – KŪRINIJOS GEOGRAFINIAME CENTRE. Ir kada mes matome, nors tik nedidelę dalelę kūrinijos – matome tik šį dangaus skliautą – tačiau ir jo kosminis dydis kelia susižavėjimą mūsų protui. Tačiau šis dangaus skliautas negalėjo atsirasti be PROTINGOS priežasties, kad taip išsidėstytų mums matomu pavidalu. Reiškia šis matomas kosmosas, kurio net mums atrodantis pats didžiausias protas – žmogaus protas – negali ištirti, tai tuomet natūralu, kad turi būti dar DIDESNIS protas, kuris tokią kosminę panoramą ORGANIZAVO IR PASKLEIDĖ. Tačiau organizuoti ir paskleisti žvaigždes-saules gali tik tas, kuris turi turėti didesnę galią ir energiją negu tos žvaigždės-saulės paimtos visos draugėn. Ir dar daugiau, JIS turi būti IŠMINTINGAS, NES SAULĖS PROTO NETURI. Reiškia ir žmogui, protą turinčiam, bet nepajėgiančiam suvokti proto neturinčių saulių atsiradimo priežasties ir kilmės šaltinio, kažkas turėjo tokį materialų protą IŠMINTINGAI SUTEIKTI, nes savaime niekas iš nieko neatsiranda, ką jau dabar suvokia ir žmogaus protas. Tad ir žmogaus protas turi turėti kažkokį matarialiu žvilgsniu nematomą ir materialiu protu nesuvokiamą priežastį ir net tos priežasties Šaltinį – KŪRĖJĄ. Todėl net ir žmogaus materialaus proto, jau nekalbant apie sielos morontinį, ar dvasios dvasinį protą, MES NEGALIME PASAKYTI NIEKO GILAUS IR TEISINGO, JEIGU UŽ JO NEMATOME STOVINČIO DVASINIO IŠMINTINGO IR ASMENIO KŪRĖJO. Todėl ir aukštos žmogiškos moralės mes niekada nepasieksime, kol nematysime VISOS KŪRINIJOS ŠALTINIO – TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS – GALINGAI STOVINČIO UŽ KIEKVIENO ŠVIESIOS IR GYVOS MORALĖS MOTYVO IR VEIKSMO, IR KOL ŠITO NEAIŠKINSIME VAIKAMS ŠEIMOSE IR MOKYKLOSE.
“Mechanistinis filosofas pareiškia, jog atmeta idėją apie kažkokią visuotinę ir aukščiausiąją valią, tą pačią aukščiausiąją valią, kurios veiklą, vystant visatos dėsnius, jis taip giliai gerbia. Kokią nesąmoningą pagarbą šis mechanistas suteikia dėsnių Kūrėjui tada, kada jis suvokia tokius dėsnius kaip savaime veikiančius ir save paaiškinančius!”0053-02
“Didžiulė klaida yra sužmoginti Dievą, išskyrus sampratoje apie viduje gyvenantį Minties Derintoją, bet net ir tai nėra taip kvaila, kaip visiškai sumechaninti Pirmojo Šaltinio ir Centro idėją.”0053-03
“Visatų visatos begalinis ir amžinasis Valdovas yra galia, forma, energija, procesas, modelis, principas, buvimas, ir idealizuota tikrovė. Bet jis yra daugiau; jis yra asmenis; jis panaudoja suverenią valią, patiria dieviškumo savimonę, įgyvendina kūrybinio proto mandatus, siekia pasitenkinimo įgyvendindamas amžinąjį tikslą, ir rodo Tėvo meilę ir švelnumą savo visatos vaikams.”0053-05
[Būdamas Dieviškuoju Patarėju, paskirtu pateikti Visuotinio Tėvo apreiškimą, aš tęsiau savo darbą šituo pareiškimu apie Dievybės požymius.]
Algimantas
2009-12-14 15:12:05
Komentarai
“Havonos tvariniai yra natūraliai bebaimiai, bet jie nėra drąsūs žmogiškąja prasme. Jie iš prigimties yra švelnūs ir dėmesingi, bet vargu ar yra altruistiški žmogiškąja prasme. Jie tikisi malonios ateities, bet jų viltis nėra išreikšta tokiu kerinčiu būdu, kokiu ją puoselėja neužtikrintų evoliucinių sferų patiklūs mirtingieji. Jie turi įtikėjimą į visatos stabilumą, bet jiems visiškai nepažįstamas tas gelbstintis įtikėjimas, kurio dėka mirtingasis žmogus lipa iš gyvulinio statuso į viršų iki Rojaus vartų. Jie myli tiesą, bet jie nieko nežino apie jos savybes, kurios išgelbsti sielą. Jie yra idealistai, bet jie gimė tokie; jie visiškai nieko nežino apie tą ekstazę, kada tokiais tampama džiugesį keliančiu pasirinkimu. Jie yra ištikimi, bet jie niekada nepatyrė to jaudulio, kada susidūrus su pagunda nusižengti iš visos širdies ir protingai yra atsiduodama pareigai. Jie yra nesavanaudiški, bet tokių patyrimo lygių jie niekada nepasiekė nuostabiai nugalėdami karingą savąjį aš. Jie patiria malonumą, bet nesuvokia to malonumo saldumo, kada pabėgama nuo skausmo potencialo.”0052-03Su kokia meile ir susižavėjimu Dieviškasis Patarėjas, sukūręs "Urantijos knygos" 3- iąjį dokumentą, kalba apie žemiausius, turinčius asmenybės statusą, tvarinius, žmones. Tai tos pačios, kaip ir gyvenančios Havonoje, dvasios, kurios savo dvasinę potenciją išvystys per ilgą savęs kūrimo kelią, einantį per tą pačią Havoną į Rojų. Havonos gyventojai savo tobulumą gavo iš karto,o mes jį įgysime blogį nuplaudami skaidriose gėrio upėse,perkopdami aukštus charakterio ugdymo kalnus,žinių troškulį numalšindami dieviškos tvarkos ir savęs suvokimu,vienatvės pojūtį, suliejus savąją valia su Tėvo valia, pakeisdami nuostabiu laisvės, bičiulystės ir visuotinės meilės pajautimu.Priekyje tiek nuostabių patyrimų ir nuotykių.
Norėtų, oi norėtų Dieviškasis Patarėjas praeiti mūsų likimo keliu, tačiau Tėvas jam davęs kitą likimą, kuris yra toks pat nuostabus, kaip ir mūsų, žemiausių valinių tvarinių likimas.
Žmonės, Havonos gyventojai, Dieviškasis Patarėjas,- esame vienodai svarbios, priklausomos viena nuo kitos, vienodai mylimos Tėvo Kūrinijos dalys.
Laima(Velžys)
2009-12-24 22:28:43
1.DIEVO ESAMUMAS VISUR
“Tvarinys ne tik egzistuoja Dieve, bet Dievas taip pat gyvena tvarinyje.”0045-02-01
Kai kalbama apie Dievą , reikėtų suprasti , kaip Rojaus Trejybę , nes žodyje Dievas yra talpinama visa pirminė priežastis , kuri sukūrė viską kas yra visoje Kūrinijoje , ir eidami į Kūrinijos pažinimą , į pirminę kosminę Priežastį , mes Dievą turime matyti kaip visos Dievybės Centrą , o tai savo ruožtu veda į Rojaus Trejybę , kuri veikia visaapimančiu veikimu visoje Kūrinijije , ir kiekviename jos taške , ir kiekviename materijos atome .
Žmogus buvimas , savoje žemiškojoje egzistencijoje , yra buvimas bendrojoje Kūrinijoje . Čia žmogus yra dalis , dalelė Kūrinijos ir yra veikiamas visų Dieviškų energijų ir viso pasaulio kiekvieno įdvasinto atomo .
Bet Dievas Tėvas yra asmenybių Dievas , tiek gyvulinės kilmės asmenybių , evoliuciniuose pasauliuose , tiek ir dvasinių asmenybių , kaip amžinų ir nepakartojamų savo asmeniškumu ir tarnaujančių įvairiuose Kūrinijos baruose . Dievas , kaip asmenybė išskiria save iš Rojaus Trejybės , iš bendrojo Dievo ir ateina pas savo tvarinius ir kūrinius kaip Tėvas ir apsigyvena jų protuose , kad savuoju veikimu į žmogaus protą , pažadintų jame dieviškumą .
Mes savo gyvenimą ir visą savąją žmogiškąją egzistenciją galime matyti ir pažinti , kaip gyvenymą Dievo Kūrinijoje , o šios Kūrinijos veikimą į joje gyvenantį žmogų . Tačiau žmonėms duota pažinti Dievą savyje ,savo protu ir mintimis , kaip Dievą Tėvą , kuris apsireiškė ribiniame tvarinyje , o ribinis tvarinys , šį apsireiškimo faktą , skelbia savyje , kaip Dievo Tėvo dvasine šventove .
Petras
2009-12-26 19:43:45
“Su dieviškuoju nesavanaudiškumu, tobulu kilnumu, Visuotinis Tėvas atsisako kompetencijos sferos ir perduoda valdžią, bet jis vis tiek yra svarbiausias; jo ranka yra uždėta ant galingos svirties, valdančios visuotines aplinkybes; jis sau pasiliko visus galutinius sprendimus ir neklystamai panaudoja savo amžinojo tikslo visagalį veto skeptrą su neužginčijama valdžia pasklidusios, skriejančios, ir visą laiką besisukančios kūrinijos gerovei ir likimui.”0052-04
Didžiulės visaapimančios meilės, besiveržiančios iš Visuotinio Tėvo krūtinės, dėka atsirado kūrinija. Sukūręs ją, Tėvas tuo pačiu prisiima visišką asmeninę atsakomybę už tolesnį kūrinijos vystymąsi ir gerovę.Pirmasis Šaltinis ir Centras nesavanaudiškai perduoda valdžią,tačiau pasilieka visiška atsakomybę.
Šis Dievo požymis rodo, kad kiekvienas asmuo turi pilnai prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes, kad tik tokia pozicija atitinka Tėvo valią, nes tai Jo, Tobulos Asmenybės, bruožas.
Ir šis Dievo požymis, užtikrina, kad kiekvienam asmeniui kūrinijoje yra suteiktos visos priemonės, prieinami visi būdai, kad būtų įgyvendinti aukščiausieji jo likimo pasiekimai.
Mes, mirtingieji, kiekviena savo gyvenimo akimirksnį esame globojami ir visiškai apsaugoti. Ir to garantas- pats Visuotinis Tėvas, kuris sau "pasiliko visus galutinius sprendimus".
Laima(Velžys)
2010-01-10 18:23:34
“Tikrovėje Dievo esamumas visur yra jo begalinės prigimties dalis; Dievybei erdvė nesudaro jokių kliūčių. Dievas yra, tobulai ir be apribojimų, pastebimas tiktai Rojuje ir centrinėje visatoje. Jo buvimo negalima šitaip matyti tuose kūriniuose, kurie skrieja aplink Havoną, nes Dievas apribojo savo paties tiesioginį ir realų buvimą, pripažindamas laiko ir erdvės visatų lygiaverčių kūrėjų ir valdovų suverenumą ir dieviškąsias išimtines teises.”0045-04
Tai labai nuostabus Urantinis apreiškimas ir aš šį vakarą , savo mintis pašvęsiu Dievo Tėvo šlovės ir garbės pažinimui .
Mane labai stebina , kaip ribinį , laiko ir erdvės tvarinį , Dievo pastebimumas Rojuje ir Havonoje , o mūsų Orvantone ir kitose supervisatose , jau pasireiškia tik savo Sūnuose Kūrėjuose , kaip reali asmenybė , su tos ar kitos planetos atominiu materialiu kūnu . Mūsų Urantijos planetai teko didelė malonė ir garbė , pažinti Visatų ir Pasaulių pirmą Priežastį , Šaltinį ir Centrą - Dievą Tėvą , per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus materialų įsikūnijimą į Urantijos planetos gyvosios materijos , žmogaus giminės ir rasės aukščiausią ir moraliausią žmogiškąją , žmonių porą , pagal sielų dvasingumą , aukščiausią kategoriją .
Tačiau nepamirškime brangieji žmonės , kad tai kas buvo galima ir pasiekiama mūsų Viešpačiui - toks dvasinis įsikūnijimas , visiškai negalimas ir visiškai nereikalingas eiliniai žmogiškąjai sielai . Daugelis ezoterinių šaltinių , tai priveda kaip pavyzdį , kad Jėzaus Kristaus pavyzdžiu , reinkarnuojasi ir žmonių sielos iš anapusinio pasaulio .
Taip galvoti , reiškia visai nesuprasti naujausio Urantijos epochinio apreiškimo . Reinkarnacija į materialų gyvąjį pasaulį galima tik su tam tikromis išimtimis . Reinkarnacija galima ir turi dievišką prasmę ir tikslą , tik labai aukšto dvasinio rango dvasinėms asmenybėms . Žmogiškosios sielos , peržengusios planetinį , gyvosios materijos , mirties slenkstį , išvyksta visam laikui į morontinius ir dvasinius pasaulius , ir negrįžtamai .
Mūsų Viešpaties , Dievo Sūnaus ir Kūrėjo , Jėzaus Kristaus misija ir reinkarnacija į šį žmonių pasaulį , buvo suplanuota Rojaus Trejybės visatų evoliuciniuose planuose , daug amžių atgal iki žemiškosios , žmogiškosios civilizacijos aušros .
atsiradimo. Tokie dangiškų dvasinių asmenybių įsikūnijimai į planetinę materiją , yra išimtinai Dieviškų Tiesų neeiliniai pasireiškimai ir jie visada nieko bendro neturi su mūsų Žemės - Urantijos sielų evoliucija .
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo buvimu apreiškė Dievą Tėvą , apreiškė Dievo asmenišką charakterį , kaip meilę , išmintį , kantrumą , gerumą ir žmogiškos mirties pavertimą į prisikėlimą ir amžiną gyvenimą . Visos Dievo Tėvo nuostabiai šiltos dieviškos savybės , mūsų Viešpaties buvo išreikštos par pačias gariausias žmogiškąsias savybės ir pačius geriausius Dievo įtikėjimo ir garbinimo principus . Todėl visai yra primtinas sakymas , kad Dievas atėjo į Žemę , tapo žmogumi ir vaikščiojo kartu su žmonėmis . Šio unikalaus stebūklo faktai , žodžiai , dailės kūriniai , paliko pačią paslaptingiausią ir geriausią , gražiausią žinią visai Žemės planetai , visai jos civilizacijai . Paliko milžinišką apmąstymų lobyną apie Dangiškąjį Tėvą , tik galila , kad žmonija pasirinko sudėtingą , ritualinį , maginį ir kultinį Dievo Tėvo pažinimo kelią . Kai tuo tarpu , mūsų Viešpats Jėzus Kristus , visu savo gyvenimu ,liūdijo visiems Dievo Tėvystę ne tik sau , bet ir visiems , Jį mylintiems žemiškiesiems broliams ir seserims . Kristus ir darbais ir gyvenimu , mintimis ir žodžiu liūdijo Dievo Tėvo meilę ir užuojautą šiems žemės planetos , žmogiškosios rasės palikuonims ir parodė išganimo kelią , amžinybės realizavimo kelią ir sakė ir kvietė visus juo eiti iki pat Tėvo iki par Rojaus Trejybės .
Petras
2009-12-31 19:33:01
Mielieji, tai yra tiesa, kad laiko ir erdvės visatose Rojaus Trejybė veikti negali tiesiogiai, nes ji savo suverenias teises perleidžia tiek Dienų seniesiems, valdantiems Supervisatas, tiek Sūnums Kūrėjams, tokiems,kaip JĖZUS IŠ NAZARETO, ir Kuriančiosioms Dukroms - VIETINIŲ VISATŲ Motinoms Dvasioms, kurios žinomos Šventosios Dvasios vardu - SUTVĖRĖJAMS IR VALDOVAMS.
Sūnūs Kūrėjai gali įsikūnyti vykdydami SAVĘS PADOVANO0JIMO MISIJĄ, vieną vienintelį kartą gimdami bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių. TAI YRA MUMS - VISAI KŪRINIJOS ŠEIMAI - AMŽINOJI PASLAPTIS, KAIP TAI ĮVYKSTA.
Taip ROJAUS TREJYBĖS PASIREIŠKIMAS iš ROJAUS priartėja prie žmogaus - paties žemiausio laisvą valią turinčio kūrinijos šeimos nario. Ir toks MŪSŲ Sūnaus Kūrėjo įsikūnijimas mums ne tik apreiškia TĖVĄ, bet taip pat ir demonstruoja, kad ir PATS ŽMOGUS GALI TAIP PAT PRIARTĖTI PRIE TĖVO VISU SAVO ATSIDAVIMU VYKDYDAMAS TĖVO VALIĄ IŠ MEILĖS JAM IR LAISVA VALIA.
Ir vis tik aš matau DAR DIDESNĘ SŪNAUS KŪRĖJO SAVĘS PADOVANOJIMO MISIJOS PRASMĘ. Vykdydamas savo misiją Jėzus galėjo vienu metu būti tik vienoje vietoje ir galėjo jo klausytis tik tie, kurie buvo šalia jo tuo metu.
Tuo tarpu po savo misijos užbaigimo ir sugrįžimo pas Tėvą-Rojaus Trejybę Rojuje ir gavęs savosios misijos sėkmingo įvykdymo Urantijoje PATVIRTINIMĄ, jis drauge su Tėvu išliejo visiems materialiems žmonėms savo Tiesos Dvasią, kuri ir parengė kelią, kad Tėvas tuo pačiu galėtų atsiųsti kiekvienam žmogui savo dvasią - Minties Derintojus.
Todėl dabar Sūnus Kūrėjas-Mykolas-Jėzus yra su KIEKVIENU IŠ MŪSŲ IR VIENU METU, IR VISADA, o Tėvo dvasia - Minties Derintojas - yra net kiekvieno iš mūsų VIDUJE.
BE ŠITOS JĖZAUS MISIJOS MES IR IKI ŠIOL NETURĖTUME GALIMYBĖS JAUSTI TĖVO IR JĖZAUS TAIP, KAIP JAUČIAME DABAR.
Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia? O gi tai, kad mes ir toliau būtume gyvenę dviejų tūkstančių metų praeityje ir bijotume visko dar daugiau - griaustinio, žaibo, įvairų gamtos reiškinių, kurių priežasčių nebūtume pajėgę suprasti, būtume dar daugiau karingi, dar daugiau pavergtume vieni kitus, o visus dar labiau būtų suvaržiusi žydų raštų tamsos vergija.
Kad ir kaip Jėzaus mokymai buvo iškraipyti ir iš jo evangelijos neliko nieko GYVO, bet Tėvo dvasia - Minties Derintojai - kaip ir Jėzaus Tiesos Dvasia, o taip pat Vietinės Visatos Motinos Dvasios Šventoji Dvasia tobulai ir harmoningai veikė kiekvieną iš mūsų per šituos du tūkstančius metų, o tai sudarė ir mūsų serafimams palankesnes sąlygas veikti mus iš išorės.
Ir jeigu ne šitų DVASINIŲ BŪTYBIŲ VEIKIMAS MUMS, ŠIANDIEN MES JOKIU BŪDU NE TIK NEKALBĖTUME APIE TĖVĄ, APIE ROJAUS TREJYBĘ, APIE ROJŲ TAIP, KAIP JAU SUGEBAME KALBĖTI, NES URANTIJOS KNYGOS EPOCHINIO APREIŠKIMO MUMS NIEKAS NEBŪTŲ SUTEIKĘS, NES NEBŪTŲ KAM JĮ SUPRASTI.
O štai dabar mes jau ir patys suvokiame, kad ir mes jau esame TĖVO ATVAIZDAI, KADA VEIKIAME SU MEILE IR IŠ MEILĖS IR VISŲ ŠVIESOS LABUI, nes tą būtent ir darome TĖVO DVASIOS - MINTIES DERINTOJO - JĖZAUS TIESOS DVASIOS, IR VIETINĖS VISATOS MOTINOS DVASIOS ŠVENTOSIOS DVASIOS VEDIMU, kiek mes jį jaučiame.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-12-31 21:06:17
“ Net nusidėdami jūs skaudinate viduje gyvenančią Dievo dovaną, nes blogo mąstymo pasekmes Minties Derintojas būtinai turi patirti su žmogiškuoju protu, kuriame jis yra įkalintas.” 0045-03-03
Mes žinome, kad Tėvas, Rojaus Trejybės Pirmasis Šaltinis ir Centras, kiekvienam savo mirtingam gyvulinės kilmės vaikui padovanoja ne tik asmenybę, laisvą valią, bet ir savo Dvasios dalelę – Minties Derintoją, kuris apsigyvena kiekvieno mūsų prote dar vaikystėje, nuo šešerių metų, bet gali apsigyventi ir anksčiau – nuo tos akimirkos kai vaikas atlieka pirmą moralinį sprendimą. Bet pats Minties Derintojas savęs įkalintu nelaiko, nes apsigyvenimas mirtingojo prote yra kiekvieno Derintojo laisvanoriškas sprendimas, nes Tėvo dvasios dalelės turi laisvą valią kaip ir kiekvienas iš mūsų. Jau vien tai, kad Minties Derintoją mes vadiname dar ir Tėvo dvasios dalele, mes galime suprasti koks yra Minties Derintojas. Minties Derintojai yra lygiai tokie patys kaip Tėvas-Rojaus Trejybė. Jie turi protą, turi laisvą valią, tik jie neturi asmenybės dovanos iš Tėvo. Šitos nuostabios ikiasmenės dvasinės būtybės veikia kiekvieno mūsų viduje tais pačiais Tėvo–Rojaus Trejybės meilės virpesių impulsais. Tėvo dvasios dalelės asmenybės neturi, bet mes turime asmenybės dovaną, kad, atradę Tėvą savo viduje per tą vienintelį kanalą, kuris sujungia mirtingąjį vaiką su tikruoju dvasiniu Tėvu, ir gyvendami dvasiniu įtikėjimu į Rojaus Trejybę, toltume nuo savo gyvulinės kilmės vis labiau pasireikšdami to tikrojo aš, tos dieviškosios asmenybės savybėmis, kurios atsiskleidžia meile, gėriu, teisingumu, gailestingumu mūsų iš kartos į kartą paveldėtuose charakteriuose, ir ištirpindamos tą iš kartos į kartą sukauptą visą neigiamą informaciją, susilietume kiekvienas su savo Minties Derintoju. Bet iki susiliejimo su Derintoju mes turime nueiti dvasinio įtikėjmo gilinimo per sielos atsivėrimą kelio atkarpą, o tam reikia didžiulės kantrybės, o kantrybė įgyjama tik įtikėjimu. Kantrybė ugdo ir grūdina charakterį. Tai Tėvas-Rojaus Trejybė savo meilės energetiniais – informaciniais virpesiais, kurie pasiekia kiekvieną iš vidaus per tą vienintelį kanalą, Minties Derintoją, kuris savo noru gyvena, ir veikia mumyse per viršsąmonę, kai esame gyvajame ryšyje, gyvajame susiliejime su Rojaus Trejybe, kai garbinam, ir miego metu, kai sapnai nurimsta, veikia per pasąmonę į sąmonę, augina mūsų materialiuose kūnuose tą naują dvasinę gyvybę, kurios pradinė stadija yra siela, dar tiksliau – sielos embrionas, o tos gležnos dvasinės gyvybės auklė yra mylintis Minties Derintojas iki susiliejimo su juo akimirkos. Toks yra tobulas Tėvo-Rojaus Trejybės sumanymas, kai iš pačio mažiausio ir labiausiai nutolusio savo kilme nuo Rojaus Tėvų mirtingojo vaiko, labiausiai pažeidžiamo dėl jame pasireiškiančio gyvulinės kilmės blogio vien įtikėjimo dėka galima pasiekti dvasinio tobulumo aukštumas, tampant aukščiausios kategorijos dvasia, net ir tokia tobula kokie tobuli yra Rojaus Trejybės Pirmieji Šaltiniai ir Centrai. Rojaus Trejybė yra Tobulumo Absoliutas. Ir kiekvienas Jų kūrybinis sumanymas ir kūrybinis veiksmas yra tobulas ir niekaip kitaip niekada nebus per visą amžinybę. Ir kiekviena Rojaus Trejybės dvasinių kūrinių kategorija, mūsų vyresniųjų dvasinių brolių, yra nuostabi. Visa visos kūrinijos dvasinė brolija, gausi dvasinė šeima, kuria vien tik gėrį vienas kitam ir drauge su Rojaus Trejybe, o gėrio darbus gali kurti tik tas, kuris myli ir myli Rojaus Trejybės meile, kuri yra Meilės Šaltinis, ir visi dvasiniai kūriniai gyvena šito gyvojo Šaltinio gyvais meilės virpesiais. Tik mes, Urantijos mirtingieji, turėdami tokias nuostabias dovanas: gyvybę, asmenybę, Tėvo dvasios dalelę, laisvą valią, aukštesnįjį protą, tarpines būtybes, serafimus, kurie veikia savo impulsais iš išorės, Nebadono Mykolą – Jėzų ir jo dovaną Tiesos Dvasią, Vietinės Visatos Motiną Dvasią su jos paskleista Šventaja Dvasia, gyvename be Meilės Šaltinio gyvojo vandens iš vidaus, gyvename tiesiog beprasmį gyvenimą, kupiną vien tik kančios, kaip zuvys be vandens išdžiūvusiame vandenyne. Gyvenimo prasmė yra įtikėjime, kai savo pabudusia siela atrandame Tėvą-Rojaus Trejybę savo viduje, ir drauge su Rojaus Trejybe kuriame vienas kitam meilės ir gėrio darbus. Dieviškosios meilės pasekmė yra šviesios, skaidrios, gražios mintys, kurios pasiekia kiekvieną įtikėjusį iš Tėvo, ir kurios iššaukia ir atitinkamus gėrio veiksmus. Blogo mąstymo pasekmes, manau, puikiai mato daugelis, nors yra tokių ir blogai matančių, ir visai nematančių, ir visiškai nesuvokiančių kodėl tokia žiauri, negailestinga aplinka yra. O, kadangi mes jau žinome, kad Minties Derintojas gyvena mūsų protuose be reikalo nepalikdamas nė akimirkai nė vieno, tai jis ir patiria tas visas skaudžias pasekmes, kurios vis gilėja ir gilėja. Tai kaip gali neskaudinti kiekvieno Minties Derintojo jo globojamojo nuodėmių virtinė? Akivaizdu, kad skaudina. Juk kiekvieno mūsų viduje pulsuoja Tėvo meilės virpesiai, o žmonės, Tėvo- Rojaus Trejybės dukros ir sūnūs elgiasi kaip liuciferininkai, iškėlę savo savanaudiškus, grobuoniškus ego skriausdami vienas kitą. Skriaudžia be jokio gailestingumo, bet galvoja, kad ne, ir tiek užsiblokuoja savuoju ego, kad daugiau ir daugiau nutolsta Tėvo švelnus kvietimas atsigręžti į Jį savo viduje.
Ir tai ką tu sakai, mielas sielos broli, Petrai, kad “ Dar manau, kad Dievo Tėvo dvasia yra nusileidusi tik į krikščioniškus protus, nes tik krikščionybė pripažino ir išaukštino Jėzaus Kristaus misij . Tiesos Dvasia buvo išlieta tam pasauliui, kuris patikėjo ir priėmė mūsų Viešpatį, kaip Dievo Sūnų ir Žmogaus Sūnų ir įtikėjo jo misijos šlove ir garbe. Manau, kad kitos Žemės rasės ir civilizacijos, ne krikščioniškos sąmonės, yra neapdovanotos Minties Derintojais, kadangi jų apsigyvenimui negali daryti tiesioginės įtakos Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasi , nes ta žmonijos dalis paprasčiausiai netiki Jėzaus Kristaus misija. Tai, kai žmogus netiki savo Visatos Viešpaties esamumu, tai už kokius nuopelnus, Tiesos Dvasia, gali talkinti geriausiam Dievo Tėvo dvasios nusileidimui į netikinčio protą?”, neatitinka tikrovės. Tokie tavo teiginiai tiesiog paneigia Tėvo-Rojaus Trejybės meilę, kurią Jie skleidžia į kūriniją ir užlieja ja kiekvieną savo dvasinį kūrinį VIENODAI. Nėra taip, kad vienam būtų daugiau, o kitam mažiau, ir niekada amžinojoje praeityje nėra buvę, ir niekada amžinojoje ateityje šito nebus. Rojaus Trejybės svarbiausia funkcija yra skleisti meilės energetinius – informacinius virpesius, kuriais ji yra užpildžiusi visą kūriniją, kiekvieną materialią formą, kiekvieną dvasinę formą, ir kuriais, kaip meilės glėbiu, Ji yra apglėbusi visą kūriniją. Tėvas- Rojaus Trejybė nemato nei krikščionio, nei nekrikščionio, nors viską žino, nes Jis yra Visagalis, Visuresantis, Visažinantis. Nebadono Mykolas – Jėzus kaip ir kiti Mykolai, Rojaus Sūnūs, o jų yra septyni šimtai tūkstančių visoje didžiojoje visatoje, jų yra tiek kiek yra iš viso vietinių visatų, yra kilęs iš Tėvo ir Amžinojo Sūnaus, o tai reiškia, kad jis yra toks pat kaip Tėvas ir Amžinasis Sūnus, tai yra toks pat mylintis, ir mylintis visus vienodai. O pagal tave yra ne taip. Taip išeina, kad mūsų vietinės visatos Šeimininkas jokių kitokių reikalų neturi, o tik sėdi savo soste ir savo dvasinėmis akimis stebi kiekvieną Urantijos mirtingąjį, ir kai tik pamato naujai išdygusį krikščionį tuoj pat jį apgaubia savo Tiesos Dvasios gaubteliu, o kai yra gaubtelis, tai tuomet Tėvas tokiam tikinčiajam tuoj pat parūpina ir Minties Derintoją. Gražu.
Nebadono Mykolas po septintojo ir paskutiniojo savęs padovanojimo mirtingųjų pasauliams, po to kai paliko mūsų pasaulį, Urantiją, ir po sėkmingai įvykdytos misijos tapo Nebadono vietinės visatos pilnateisiu valdovu, išliejo Tiesos Dvasią visiems Urantijos žmonėms dėl to, kad ”Kažkuri Rojaus Sūnų kategorija turi būti padovanota kiekvienam mirtingųjų apgyvendintam pasauliui dėl to, kad toje sferoje Minties Derintojams būtų galima apsigyventi visų normalių žmogiškųjų būtybių prote, nes Derintojai neateina pas visas geranoriškas bona fide žmogiškąsias būtybes tol, kol Tiesos Dvasia nebūna išlieta visiems materialiems kūnams; o Tiesos Dvasios pasiuntimas priklauso nuo Rojaus Sūnaus, kuris yra sėkmingai įvykdęs mirtingojo savęs padovanojimo visam besivystančiam pasauliui misiją, sugrįžimo į visatos būstinę.” 0227- 06 ( Ačiū Vilniaus Petrui už šio vakaro citatą. Ji pasirodė tinkamu laiku ir neatsitiktinai.)
Neskaudinkite savo Minties Derintojų. Nebūkite liuciferininkais. Pabuskite. Ir, atradę Tėvą-Rojaus Trejybę savo viduje, mėgaukitės Trejybės meile.
Violeta(Vilnius)
2010-02-12 00:16:19
Violeta, mieloji, tai, KĄ ir KAIP parašei –NUOSTABU!
Oi, neveltui 2 mėnesius rymojau UK svetainėje, ieškodama tikrųjų Dvasios mokinių...
Tu esi pavyzdys visiems, ką gali nuoširdi, įtikėjusi - atsivėrusi, ieškanti siela, kažkada atradusi ir supratusi, kad Urantijos knyga – tai tas dvasinis šaltinis, kurio studijos gali pagirdyti ištroškusius tiesos ir išminties.
Savo nuosekliomis, atkakliomis pastangomis studijuojant UK, jau esi pasiekusi tikras dvasios aukštumas.
Sveikinu iš visos širdies, sielos sese, nes galvoju, kad dogmatiškumas ir davatkiškumas tau negresia.
Ko vertos jau vien šios frazės: „O pagal tave yra ne taip. Taip išeina, kad mūsų vietinės visatos Šeimininkas jokių kitokių reikalų neturi, o tik sėdi savo soste ir savo dvasinėmis akimis stebi kiekvieną Urantijos mirtingąjį, ir kai tik pamato naujai išdygusį krikščionį tuoj pat jį apgaubia savo Tiesos Dvasios gaubteliu, o kai yra gaubtelis, tai tuomet Tėvas tokiam tikinčiajam tuoj pat parūpina ir Minties Derintoją. Gražu.“ :):):)
Tikiuos, kad šias tavo įžvalgas, studijuojant UK 3-iąjį dokumentą, perskaitys visi.
O mudvi kada nors susimatysim...
Su meile.
Laima (Vilnius)
2010-02-12 17:19:46
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]