Forumas: temos peržiūra
Asmeninė patirtis mezgant ryšį su Tėveliu
Sveiki mielieji,
Noriu pasidalinti su jumis savo pradedančiosios praktika mezgant gyvą ryšį su Tėveliu, tai pat su Jėzumi. Tai nebus teorija, o tiesiogiai raštu užfiksuotas mūsų gyvas bendravimas, kuris dar tik pradeda skleistis. Ir jūs patys iš šių dialogų galėsite pasisemti ir pritaikyti tai, kad naudinga pasirodys jums. Šio prasidenančio nuostabaus kontakto pirmiausias tikslas ir esminis procesas, yra savo ego luobų tirpinimas, kurie yra kaip pagrindinė kliūtis bendrauti betarpiškai su nuostabiu ir tobulu visa ko Šaltiniu. Ir ego luobų ištirpinimas Tėvelio meilės spinduliuose yra būtinas etapas, kad Tėvelį galėtume girdėti aiškiau ir jaustis ramūs ir jo vedami kiekvieną akimirką. Nusprendžiau tiesiog imti Tėvelio ir paprašyti, kad tirpintų tuos luobus, kuriuos jis gali įvardinti dar geriau nei aš pati, nes jis yra mano viduje ir jaučia tai, ką jaučiu ir aš. O pagrindinis mano siekis buvo girdėti ir suprasti Tėvelį taip, kaip Jį girdi ir su Juo nuostabiai bendrauja Laima iš Klaipėdos. Ji man tapo įkvepiantis gyvas pavyzdys, kokia turi būti siekiamybė, keliant savo ir Tėvelio santykių kokybę. Su ja susipažinau 2009 lapkričio 26 dieną.
Skyreliai bus suskirstyti pagal kiekvieno ego luobo įvardijimą. Ir jie bus dėliojami chronoligine seka ir papildomi naujais dialogais, kai tik juos gausiu iš Tėvelio. << Tokiuose skliausteluose >> išryškinamos Tėvelio ar Jėzaus mintys.
I
2009 gruodžio 04 13.00
MANO PIRMAS SĄMONINGAS RYŠIO MEZGIMAS SU TĖVELIU
Dangiškasis Tėveli, aš kreipiuosi į Tave ir rašau, nes taip man geriau sekasi dėlioti mintis. Bet prieš megzdama ryšį su Tavimi, aš noriu paprašyti Jėzaus, savo vyresniojo broliuko pagalbos, kad jis nuramintų mano protą, duotų ranką ir apšviestų kelią, kuriuo dabar atsistojau, pakilau eiti pas Tave. Mano mylimas Tėveli, aš gal ir kartoju tą patį per tą patį, bet Tavo meilės virpesiai ir tu pats manęs dėl to nepasmerk, nes dar nesu tiek išplėtusi savo sąmonės, kad mintys lietųsi plačiau ir plačiau. Aš prašau padėk man pajusti Tavo meilės virpesius, dėl kurių aš tik ir galiu egzistuoti, ir ne tik aš, bet visa mano aplinka ir Tavo visa kūrinija. Aš to noriu, Tėveli, ir labai prašau to iš Tavęs. Tėveli, tirpdyk savo nuostabių dažnių ir spalvų virpėjimuose mano gyvulinio proto luobus, ir dabar man kyla intelektualinis pasipriešinimas ir nesaugumo jausmas, bet aš tai jau atskiriu ir suvokiu, kad tai yra gyvulinio proto keliami jausmai. O aš noriu, kad many viešpatautų morontinis protas, Tavo dvasia, nuostabus Minties Derintojas, aš noriu Tėveli, kad Tu mane vestum už rankos ir tą darytum visą amžinybę, ir Tavo vedimas suteiks maistą mano sielai, sielos augimą, nuostabią ramybę ir palaimą, kurią aš galvojau,- sukursiu apsiginklavusi žemiškais turtais. Tėveli, aš Tau labai dėkoju už šią minutę ir gražią akimirką, kada aš esu sveika, galiu rašyti Tau ir dėstyti savo mintis sveiku ir sąmoningu protu. Aš suprantu, kad reikia kantrybės mezgant ryšį su Tavimi, bet aš kaip žiūriu atgal, kaip Tu nuostabiai dėliojai (ar Tavo priežasties pasekmės dėsnis) sustatė visus mano dar trumpo gyvenimo etapus aš taip džiūgauju, Tėveli, nes matau tuos fragmentus, tas atkarpas, kai aš jau buvau atsidavusi Tavo vedimui, tai buvo trumpi fragmentai, ir aš dar sąmoningai nesuvokiau kad tai Tu. Aš Tau dėkoju už viską,- ir už maudymą visos kūrinijos Tavo nuostabiuose meilės spinduliuose, ir už Tavo nuostabų sūnų Jėzų, kuris pasirinko mūsų mažytę planetą, o dabar net suruošė šioms dienoms pritaikytus nuostabius mokymus. Kiekvienas jo žodis tuose laiškuose persmelktas tiesos, kurios supratimui dar vietomis ir priešinasi gyvulinis protas ir jo keliamos emocijos, bet kiekviena kūno ląstelė jaučia ir netgi žino, kad tai ir yra tas kelias. O ji jaučia ir žino, nes kiekvienoje ląstelėje esi Tu, Tėveli. Aš tau dėkoju kad lieji į mane vis didesnę kosminę išmintį, tikiu aš jos gaunu tiek, kiek pati sugebu atsiverti. Bet aš noriu daugiau. Noriu iki tokio lygio kaip Laima, kuri taip nuostabiai bendrauja su Tavimi Tėveli, taip betarpiškai ir mylinčiai, taip nuoširdžiai džiaugiasi Tavo vedimu, nes ji jau mato kad jos kasdienybėje ir tiesiai per ją reiškiesi Tu. Aš taip pat noriu, Tėveli, kad reikštumeisi per mane, nuramink mano gyvulinį protą, lai viešpatauja Tavo dvasia, Tavo kosminė išmintis, kosminė ramybė, žinojimas. Aš ir dabar šitaip bekalbėdama jaučiu plūstančią ramybę. Tu toks tikras Tėveli, nors aš Tavęs nematau, bet aš suvokiu, kad tai negali būtu saviitaiga, nes jau bandžiau patirti saviitaigos sausus metodus (kitais klausimais), kai mechaniškai sau kartoji ir bandai save įtikinti. Tėveli, Tu vesk ir vesk mane į šviesą, aš atsiduodu į Tavo rankas, nes pradedu suvokti, jog Tu, tik Tu geriausiai gali žinoti mano tikrąjį potencialą, geriausiai supranti kur aš jį atskleisiu, ir Tu paruoši vietą, sąlygas ir laiką, kad aš reprezentuodama Tave ir dirbdama kaip Tu padaryčiau geriausią, ką reikia padaryti. Ir tai dar man suteiktų tiesiog kosminio sielos džiugesio. Tu viską sugalvojai tobulai, nes tu pats esi tobulumo šaltinis. Aš dar tik fragmentiškai tą apčiuopiu, bet tikiu, kad greitai galėsiu tą patirti ir patirti kiekvieną dieną. O dabar Tėveli, aš Tau noriu užduoti klausimus, kurie mane jaudina ir neramina, padėk man juos sklandžiau suformuluoti, nes Tu pats tuos klausimus žinai dar geriau negu juos žinau aš:
Kokios žemiškos veiklos man reikia imtis? Ar tiesiog reikia ramiai, su pasitikėjimu laukti, kol pačios aplinkybės, Tavo sudėliotos, prisibels iki manęs? Ir tuo tarpu intensyviai stiprinti ryšį ir pasitikėjimą Tavimi?
Tėveli, kaip man auginti pasitikėjimą Tavimi?
Tėve, kaip man atskirti ar tai mano gyvulinio proto ir nuostatų brukamos mintys, ar tai Tavo siunčiama išmintis?
Aš jau anksčiau gavau atsakymą per maldą, kad norint Tavimi pasitikėti reikia tirpdyti savo gyvulinio proto baimes, o norint jas tirpinti reikia stengtis daugiau atsiverti,<< kad mano meilės spinduliai jas ištirpintų, o norint daugiau atsiverti, tereikia taip nuoširdžiai kalbėti, kaip dabar nuoširdžiai kalbi tu, mano vaikeli. Ir būk rami, pasitikėk, būk kantri ir atkakli, ir aš tau sakau, ir Jėzus sakė, juk tu beldiesi ir tau tikrai bus atidaryta, tikėk. Netgi žinok. Būk rami,- aš jau matau tave stovinčią prie rojaus krantų, ir žinau kiekvieną keliuko vingį, kuriuo dabar, mano vaikeli, matau pasiruošusi eiti, nesiblaškydama tarp kitų kelių. Ir aš labai džiaugiuosi, bet tau dar reikia labiau sustiprėti, ir pati tą jauti, turime sustiprinti mūsų menkutį ryšį, bet žinok, mane taip džiugina tavo pastarojo laikotarpio progresas. Ir dabar tu abejoji, ar tai nėra tavo gyvulinio proto kuriamos mintys, taip tau dar reikia sustiprinti mūsų ryšį, kad aiškiai, aišku aiškiausiai, kiekvieną akimirką žinotum ir atskirtum, kada mąsto tavo gyvulinis protas, kada morontinis, kada šneku su tavimi aš, o kada Jėzus ar kitos dvasinės būtybės. Aš tavimi džiaugiuosi vaikeli, ir aš tave pažįstų labai labai. Ir būk rami, tavęs laukia nuostabus didingas kelias, kupinas vidinės palaimos ir meilės, ir aš jau dabar matau, kaip tu nuostabiai skleidiesi ir džiaugiuosi ir siunčiu tau didelį pastiprinimą savo virpesių ir palaikymą iš kitų dangiškų mano vaikų. >>
Dėkoju tau Tėveli, aš geriu Tavo dažnius ir siunčiu juos tolyn. Aš noriu kad mūsų tamsi planeta imtų skleisti šviesą ir Tavo akinanti kūrinija dar labiau sužerėtų. Tėveli, pašnekėk dar ką nors. Pasakyk mane raminančius žodžius.
<<Žinok kad aš Tave visada labai myliu ir mylėsiu per amžius amžinai, maudykis mano meilės dažniuose tol kol pati pavirsi tokia tobula, koks tobulas esu aš, nes toks yra mano planas kiekvieno jūsų atžvilgiu. Būk rami dukrele, jauskis tokia rami kokia jutaisi, kada aš tau pasiūliau stoti į architektūrą ir kaip tai įstrigo Tavo žemiškai mamai ir tau pačiai. Tu turi puikų kūrybos geną, ir, priimdama mane, tu išmoksi dar puikiau jį įvaldyti ir Tavo žemiški kūriniai reprezentuos ne ką kitą, kaip mano nesibaigiantį tobulumą. Dabar Tavo gyvulinis protas galvoja, kad aš susireikšminu> (aš iš tiesų tuo metu pagalvojau, kad tik susireikšminusi būtybė gali kitam pasakoti apie savo tobulumą)< ir puola mane smerkti, bet tu šaunuolė,- jau pati sugaudai šitą mintį ir aš tau galiu atsakyti- pas mane nėra tokios savybės kaip susireikšminimas, negi jus vaikai nesuvokiat, jog viskas kabo mano meilės energijoje ir aš skleidžiu tyriausią meilę, aš pats esu meilė ir kai tu tapsi tokia skleidžianti ir dalinanti meilę, pamatysi, kad net nelogiška pagalvoti jog gali atsirasti vietos susireikšminimui. Ir tu kažką panašaus jau buvai aptyrusi, tik labai dar blausiai lyginant su tuo ką aptirsi.>>
Dėkoju tau Tėveli už laiką, nors gal ir naivu už tai dėkoti, nes skaičiau, kad Tau laikas neegzistuoja, bet man tą sunku suvokti, todėl gal geriau dėkoti už tai, kad Tu būni su manimi, manyje ir aš tą galiu pajusti fiziškai,- nusiraminusia siela ir protu.
II
2009 gruodžio 04 vakare
MANO NORAS IR BAIMĖ ĮSIPAREIGOJIMUI VEIKTI TIK SU TĖVELIO MEILE
Tavo pagalbos aš nuo šiol prašysiu kiekvienoje savo mintyje ir veiksme, ir kai tik užfiksuosiu, kad čia kažkas ne dieviško o gyvulinio iš karto kreipsiuos tiesiai į Tave, kad tos gyvulinės kilmės jausmą, mintį ar net elgesį ištirpintum savo visa aprėpiančios meilės spinduliuose. Ir dabar aš rašau tarsi tai būtų pasižadėjimas, kuris mane įpreigoja ir dar truputi jaučiu tokio įsipareigojimo baimę, bet kaip žinia baimė yra gyvulinės kilmės proto būsena. Ir todėl aš noriu kad tai būtų ne koks negyvas pasižadėjimas, persmelktas nemalonaus įsipareigojimo ar net kaltės jausmo, bet, kad tai būtų toks gyvas ir natūralus troškimas, kuris tampa įpročiu- įtraukti Tave į savo kasdienius veiksmus, mintis, elgesį, darbus. Tėve, aš taip trokštu išsiugdyti tokį įprotį, kuris būtų neatsiejamas nuo manęs, Tėveli, kad aš iš esmės ir būčiau tas įprotis,- viską daryti per Tave su Tavimi ir dėl Tavęs. Laimink mane Tėveli, laimink mano artimuosius, laimink visus, ypač tuos, kurie dar gyvena tamsiame kiaute, greičiau jie išlystų kaip kurmiai ir suvoktų kokiame nuostabiame pasaulyje gyvena, kuris persmelktas Tavo meilės virpesių, harmonijos, ramybės ir džiaugsmo. Tėveli, prašau smelkis ir į mane su kūrybiniais virpesiais, aš nežinau per ką tu veiki, gal per kažkokią asmenę kūrybos dvasią, bet aš prašau, veik mane ir aš tau pasiruošusi atsiverti prieš kiekvieną savo veiksmą, ir mintį, lai Tavo meilė persmelkia mane, o Tavo kūrybos srovės įkvepia mane gražiems darbams, lai Tavo išmintis, kosminė didžiulė išmintis, nurodo man kokio darbo imtis ir tada per mane tu pasireikši šviesiais darbais žemėje. Ačiū tau Tėveli, ačiu tau Tėveli ačiū tau Tėveli, aš Tave mokinuosi pamilti ir garbinti. Aš to trokštu ir prašau duok man žinoti ką daryti, kad tas mūsų ryšys būtų natūralus, artimas, kasdienis, aiškus ir skaidrus bei suvokiamas mano protui. Aš to trokštu Tėveli. Ir net nežinau kodėl to trokštu, gal intuityviai traukia prie Tavęs, gal dėl teorijų, kurias skaitau, bet dar nepatyriau praktikoje, o gal ir dėl savo menkutės patirties įsimintinų momentų, kuriuos aš dabar, tik žiūrėdama atgal, aiškiai suvokiu, jog tai buvai Tu.
Bet aš Tėveli tikrai prašau, kad nuramintas protas ir atsivėrusi siela išgirstų Tavo patarimus ateinančius tiesiai iš Tavęs iš tokio tobulo ir visažinančio Šaltinio nes Tu pats mus sukūrei, Tu sukūrei nuostabų priežasties pasekmės dėsnį, kuris veikia objektyviai ir nepriekaištingai. Ir aš tikrai noriu kad mano ateinančių pasekmių priežastis būtų vienintelė- meilė, ir pasekmės būtų nuostabios ir džiūginančios tiek minčių lygmeny, tiek jausmų, tiek veiksmų, tiek susiformuojančių aplinkybių. Todėl, Tėveli, aš prašau- nuramink mano sielą- aš ją atveriu Tau, pripildyk ją išminties, meilės virpesių, suvokimo, sąmoningumo, skaidrumo tobulumo, harmonijos. Lai ji būna sklidina su kaupu ir lai aš ją laistau visur ir visiems ir pati dėl to jaučiu palaimą, ir aplinkiniai ir Tu Tėveli džiaugiesi. Aš prašau Tavęs Tėveli, nes man atrodo, kad dabar turiu ypač intensyviai susikoncentruoti į betarpišką ryšį su Tavimi ir puoselėti jį ir auginti. Galiu ir noriu atsiremti į Tave, į Tavo tiesą, ir transliuoti ją kitiems per savo darbus, kurie iš tikrųjų bus Tavo darbai mano rankomis, bet tai toli gražu ne manipuliacija, o tobulas, meile persmelktas, augimo procesas.
III
2009 gruodžio 06 00.15
MANO EGO LUOBAS- SKUBOTUMAS IR NEKANTRUMAS, KURIS TRUKDO GIRDĖTI TĖVELĮ
Mano dangiškas Tėve, aš trokštu savo atvira širdimi pajusti Tavo meilės virpesius, pajusti Tavo švelnų ir užtikrintą vedimą, nes Tu mane matai prie rojaus krantų ir Tu žinai kokiu keliu man pas Tave ateiti. Tu mane sukūrei unikalią su asmenybės charakteriu ir Tu geriausiai žinai jo potencialą, bei kaip jį realizuoti šiame pradiniame etape-materialiame gyvenime. Todėl aš remiuosi tik į Tave, Tėve, tu žinai aš dabar pasimetusi ir suglumusi tik suvokusi, kad tuo keliu kuriuo bėgau ir tie motyvai kurie mane vijo- jie buvo netikri, o primesti klaidinančios aplinkos ir primesti mano ego, sukerojusio toje aplinkoje. Ir tikrai, kai aš atsiribojusi nuo Tavęs bėgau tuo keliu, mano kad ir trumpas tas etapas, bet jis buvo gryna kasdieninė kova, o mano siela tuo metu verkė ir liūdėjo ir toje kovoje buvo įsitempusi kiekviena mano ląstelė. Tėve, aš noriu Tave taip labai mylėti, kaip iš teorijos dabar žinau, kad Tu myli mane, bet aš noriu ir justi Tavo meilę kiekvieną mielą akimirką, kiekvieną savo mintį išmaudyti Tavo meilėje ir netgi iš tos meilės ją ir pagimdyti, kiekvienas veiksmas, noriu, kad būtų persisunkęs tais aukštais dažniais, bet, Tėveli, jeigu tu taip jauti mano išgyvenimus kaip jaučiu ir aš pati, o mano charakterį pažįsti dar gėriau nei aš, nes tu žinai kokius didingus dalykus aš atliksiu kol pasieksiu Tave rojuje, tai Tu man gali padėti, ir aš nuoširdžiai kreipiuosi į Tave pagalbos, - vesk mane už rankos, padėk man susivokti, duok man suprasti, ką man daryti, laikyk mano protą savo meilės glėby, ir mane visą, bet tu ir taip laikai, dėl to tik ir egzistuoja visa Tavo kūrinija. Tada aš prašau, kad padėtum man atsiverti Tau, kad aš tai padaryčiau graičiau, kad greičiau pajusčiau Tavo meilę kaip tvirtą pagrindą po kojomis. Jei sąlyga yra viena- atverti savo sielą tai tu žinok, Tėve, -aš ir veriu savo sielą kaip tik moku ir prašau Tavęs, Jėzaus ir galbūt kitų prie to galinčių prisidėti būtybių, - padėkite man atverti savo sielą Tėvo meilei, išminčiai, gausai, ramybei. O ką man dar reikia daryti? Man trūksta metodikos, aš noriu suvokti, kaip tikslingai artėti prie Tavęs ir tapti su Tavimi viena ir tobula, kaip tu kad esi. Koks mano žingsnis, ką aš galiu padaryti iš savo pusės, kad mano siela greičiau atsivertų ir suvoktų, ką ji gali daryti? Kuo aš galiu pasitarnauti Tavo kūrinijai, Tėve? Taip pastarasisi klausimas man turi kilti nuoširdžiai ir natūraliai, be jokio vidinio priešinimosi, kurį kelia ego mintys. Ir aš neturiu jausti nuoskaudos ar net galvojimo kad << aš tavęs specialiai neapšviečiu ir kankinu, kad tu klaidžiotum tamsoje, ne, dukrėle, taip nėra, aš tave myliu ir noriu kad tu pribręstum prie to atsakymo, kuris Tavęs laukia,>>
Bet, Tėve, ar turiu patirti tokį diskomfortą kokį patiriu dabar, nežinodama ką daryti?
<< Tas diskomfortas yra keliamas tavo žmogiškų minčių, bet tikrai ne mūsų ryšio. >>
O kaip man ištrinti tas diskomfortiškas mintis, kad jų nebūtų? Mane net dabar ima siutas, kad Tu mane vedžioji už nosies ir man nepadedi.
<<Tu gi žinai tą išmintį savo kailiu- kai žmogus nepasitiki kuo nors, tai tas būtinai jį ir apvilia, todėl dabar tu taip elgiesi su manimi. Tu manimi nepasitiki, dukrele. Nepasitiki, kad aš tau siunčiu tą atsakymą ir tik per savo nepasitikėjimą tu negali jo išgirsti.>>
Bet, Tėve, aš stengiuosi išsiiugdyti tą pasitikėjimą Tavimi. Ir kokiu metodu man tą daryti? Ar tai neturi ateiti per mano patyrimus?
<<Taip, be abejo,- per patyrimus. >>
(Šiuo metu man tikrai atrodė, kad iš Tėvelio reikia tempti po vieną žodį ir jis mane erzina atsakinėdamas trumpais sakiniais, kurie nieko nepasako, bet tada dar aš nesuvokiau, kad su tuo erzuliu ir blokuoju Tėvo minčių srautą, kurios be paliovos, išminties pavidalu, pilamos ant manęs ir ant visų Tėvelio kūrinių. Esmė, kad erzulys neleidžia jų išgirsti, todėl pagavusi save, kad per daug susierzinau dėl savo nekantrumo, kreipiausi į Jėzų, kad jis mane užlietų ramybe).
IV
2009 gruodžio 06 01.22
EGO SUFORMUOTAS LUOBAS: BIJAU IŠTIRPINTI KAI KURIAS EGOIZMO DIKTUOJAMAS SAVYBES, NES MANAU, KAD BE JŲ MAN SUNKU BUS GYVENTI MATERIALIOJE APLINKOJE. (kreipiausi iš karto kilus anksčiau minėtam susierzinimui, kad tėvelis man neatsako to ko aš klausiu, kaip man atrodė, kreipiausi be jokių laiko pertraukų, tiesiog redaguodama atskyriau kaip kitą dalį, nes tai tai gavosi Jėzaus mokymas atskira tema)
(Jėzaus mokymas)
Jėzau, nuramink mano protą, mano gyvulinę prigimtį, kad galėčiau suprasti, ką man sako Tėvas, ir neiškreiptų mano protas jo informacijos, perleisdamas ją per įsivaizduojamą pykčio ar Tėvo susierzinimo ar koktaus saldumo šydą (kai aš su Tėvu kalbėjau susierzinusiu tonu, tai man atrodė, kad ir Tėvelis atsakinėja tokiu pat tonu, bet šį iškraipymą padarė mano protas, nes Tėvelis visada šneka tik su meile, jo žodžiai ir yra meilė) Jėzau, prašau padėk man, matai manyje pešasi ego ir Tėvo dvasia.
Tada atėjo toks žinojimas, instrukcija, kokią vidinę poziciją man reikia užimti, ir tas žinojimas mane nuramino:
aš turiu be pretenziju belstis kad man būtų atidaryta, o ne kaip gaidžiukas belstis ir su pasididžiavimu įsivaizduoti, kad darau kažkam paslaugą, būti opi ir dar susireikšminusi. Tai netinka.
....<Mano klaidingi įsitikinimai-susitapatinimas su tuo ką turiu- jie griūna ir dėka tau Jėzau, bet tu man sakai, kad aš nebūčiau rūsti ant Tėvelio, juk jis man siunčia meilę nuolatos ir be perstojo ir neikyrią, apgaulingą, o tyra ir pačią gryniausią meilę, kaip ir <<tavo mama žemėje, ir tu tą jauti, tai žinok, Tėvas tau siunčia šimtus kartų stipresnę meilę, todėl nebūk išdidi, ištirpink jo spinduliuose šitą susireikšminimą, nes mane iš tikrųjų džiugina tavo šitie ragiukai, nes tokiu būdu parodai aistrą gyvenimui tiesoje, bet tau dar reikia tirpinti savo ego, ir aš matau, kad tu bijai tą daryti, nes galvoji, jog be ego pražūsi šioje materialioje planetoje, bet žinok tai labai klaidinantis įsitikinimas, kaip tu pati mėgsti sakyti viskas taip tik atvirkščiai. >>
Ačiū tau, Jėzau, tu mane ramini.
<<Ir tu neik pas Tėvelį nuleidusi galvos, kaip prasikaltusi, nes jis Tavęs tikrai dėl to dialogo nesmerkia, jis myli tave ir laukia tavo tyro nuoširdumo, nepersunkto priekaištais, o paprasčiausio pasitikėjimo juo. Matai, tu manai, kad negali sau leisti ištirpinti ego keliamus jausmus ir mintis, nes nemokėsi išgyventi atšiauriame, kaip tau atrodo, pasaulyje, bet tu suprask, kad tai yra ego suformuluota ir įauginta tau į kraują mintis, kadangi tavajam ego ji labai naudinga, nes apsaugo jį nuo Tėvo meilės spindulių, kadangi, tam kad ištirpintum šią baimę, reikia tavo valios ir noro. Bet visada visada prisimink, kad kiekvienas, kad ir menkiausias jausmelis, nešantis negerą atspalvį į širdį, yra kilęs iš ego, ne iš Tėvo begalinės meilės. Tu gi gauni Tėvo virpesius ir juos transformuoji kaip tau rodo tavo protas,- jei tavo protas užvaldytas ego silpnybių, tai tu ir transformuoji Tėvo meilės aukštų dažnių energiją į kažką itin žemo ir tokiu būdu skleidi jau ne Tėvo meilę, bet suterštą dažnį. Aš Tavęs visai nesmerkiu ir puikiai suprantu, kad reikia praktinių įgūdžių tobulam Tėvo meilės transliavimui šioje planetoje, aš gi pats buvau kaip tu ir tave gerai pažįstu, net taip gerai kaip ir Tėvas, nes mes viena dvasioje, todėl sakau tau sesute, nusiramink, tu tikrai pasieksi Tėvo rojų ir aš tave ten matau, todėl tau reikia tiesiog labiau pasitikėti Tėvu. Nebijok sakau tau likti be menamo ginklo šioje materialioje aplikoje, nes žinok tai ginklas, kuris yra pražūtingas ne tik prieš ką tu taikaisi, bet ir tau pačiai, ir tau pačiai daug labiau. Tai tarsi tu nešiotumeisi stiprias chemines nuodingas dujas, ir nešiotumeis tam, kad skleistum jas aplinkiniams, kurie tave erzina ar nesielgia kaip tu nori, bet tu suvok, kad pati tom dujom nuodijiesi daug labiau, ir jos užgniaužia kvėpavimo takus, taip kad negali įkvėpti oro gurkšnio, o oro gurkšnis tai Tėvo meilė. Taigi tai nėra ginklas, kuriuo reikia kovoti> (ego savybės, kurias bijau tirpinti-galvojimas kaip naudą gauti tik sau, konkuravimas, lenktyniavimas, suktybė, melavimas, smerkimas t.t.) <Tai pražūtingas dalykas, visada atsimink šitą palyginimą.>>
Giedrė
2009-12-10 12:21:24
Komentarai
Aš tikrai labai norėčiau, kad visi pradėtų stengtis būti vieni kitiems žymiai pakantesniais ir draugiškesniais. Kaip jaučiu, ateityje, mes, eidami link Tėvo, sugebėsime ir šypsotis, ir džiaugtis, ir linkėti visiems tik gero...O dabar kelios įžvalgos iš Urantijos Knygos:
"Ribinio tvarinio nesugebėjimas priartėti prie begalinio Tėvo yra ne dėl to, jog Tėvas laikosi nuošaliai, bet dėl sutvertų būtybių ribiškumo ir materialių apribojimų. Dvasinio skirtumo tarp visatos egzistencijos aukščiausiosios asmenybės ir sutvertų protingų būtybių žemesniųjų kategorijų bedugnė yra nesuvokiama. Jeigu būtų įmanoma žemesniųjų kategorijų protingas būtybes akimirksniu nugabenti betarpiškai prieš patį Tėvą, tai jos nesuprastų, jog yra tenai. Jos lygiai taip pat ten nieko nesuvoktų apie Visuotinio Tėvo buvimą, kaip nesuvokia ir dabar. Prieš mirtingąjį žmogų yra ilgas ilgas kelias iki to meto, kada jis gali nuosekliai ir tarp galimybės ribų prašyti saugaus palydėjimo pas Visuotinį Tėvą Rojuje. Dvasiškai, žmogus turi patirti daug transformavimų iki to laiko, kada jis galės pasiekti tokį lygį, kuris suteiks dvasinį matymą, kuris jį įgalins pamatyti bent kurią nors vieną iš Septynių Pagrindinių Dvasių."
Iš šios pastraipos atkreipiu dėmesį šiuos žodžius: "Dvasinio skirtumo tarp visatos egzistencijos aukščiausiosios asmenybės ir sutvertų protingų būtybių žemesniųjų kategorijų bedugnė yra nesuvokiama" ir "Prieš mirtingąjį žmogų yra ilgas ilgas kelias". Mes net nesame pajėgūs suvokti kokia bedugnė yra tarp mūsų ir Tėvo ir tikrai tik juoką kelia kieno nors mastymas, kad ilgą ilgą kelią (kuris truks milijardus metų) kas nors gali nueiti per 2, 15 ar 50 metų, ar tuo labiau išimtinai garbinimo būdu. Tą patvirtina ir ši frazė: "Tas faktas, jog į Dievo pasiekimą yra įtrauktas milžiniškai ilgas laikas, nė kiek nesumažina Begaliniojo buvimo ir asmenybės realumo."
___
Tai visgi ko mums reikia? Panagrinėkime: "Asmenybės amžinasis IŠLIKIMAS VISIŠKAI PRIKLAUSO NUO MIRTINGOJO PROTO, kurio sprendimai nulemia nemirtingos sielos išlikimo potencialą, pasirinkimo. Kada protas tiki Dievu, o siela pažįsta Dievą, ir kada, padedant Derintojui, jie visi trokšta Dievo, tuomet iš tiesų išlikimas yra užtikrintas. Intelekto apribojimai, švietimo suvaržymai, kultūros smukimas, visuomeninio statuso nuskurdinimas, net moralės žmogiškųjų standartų sumenkėjimas, kylantys dėl to, jog apgailėtinai stinga palankių švietimo, kultūros, ir visuomeninių sąlygų, negali padaryti negaliojančiu dieviškosios dvasios buvimo tokiuose nelaiminguose ir žmogiškai suluošintuose, bet tikinčiuose individuose. Paslaptingojo Pagalbininko gyvenimas viduje sudaro pradžią ir užtikrina nemirtingos sielos augimo ir išlikimo potencialo galimybę." "Žmogiškojo proto, suvokiančio gėrį ir blogį, ir sugebančio garbinti Dievą, sąjungoje su dieviškuoju Derintoju, visiškai užtenka tam, jog tas mirtingasis pradėtų ir puoselėtų savo nemirtingos sielos, turinčios išlikimo savybių, sukūrimą, jeigu toks dvasia apdovanotas individas ieško Dievo ir nuoširdžiai trokšta tapti panašiu į jį, nuoširdžiai nusprendžia vykdyti dangiškojo Tėvo valią."
Taigi žmogiškasis protas, suvokiantis gėrį ir blogį, yra svarbiausias veiksnys, vedantis link Tėvo. O gėrio ir blogio suvokimas atveda prie sugebėjimo garbinti Tėvą.
Visi mes turime skirtingas asmenybes, skirtingus charakterius, tad kiekvienas iš mūsų turime maksimaliai stengtis ieškoti ne to, kas mus skiria, bet kas apjungia, bandydami keisti savo charakterius (esu kažkada rašęs, kaip keitėsi mano charakteris studijuojant Urantijos Knygą). Ieškodami to, kas mus apjungia, mes skatiname gėrį, tad panaudokime savo išmintį, kaip susitelkti, o ne kaip susiskaidyti. Nesvarbu kokio ilgio dvasinį kelią mes nueisime šiame materialiame gyvenime, amžinybės prasme jis bus bet kokiu atveju mikroskopiškai mažo dydžio.
Vaidas (VDS)
2010-02-24 14:41:25
Štai stebiu vieną labai garsų ekstrasensą Mečį Ibragimą , maskvietį , atvykusį iš Irano , vedęs rusaitę . Mato viską , kiaurai žemę ir kiaurai erdvę . Matyti kitą pasaulį pradėjo nuo trejų metų . ,,Kai kiti vaikai žaizdavo ir išdykaudavo aš žiūrėdavau į obelį ir matydavau joje daug mažų žmogučių . Kai paklausdavau kitų vaikų ar jie tai mato ? Jie sakydavo , kad nieko nemato . Šiandiena man žinomos visos paslaptys , kurios yra nematomos kitiems žmonėms ''.
Kaip jūs manote mieli urantiečiai . Kas tai ? Kokios jėgos ir dvasios pažadino jame aiškiaregystę ir visažinystę , be kokių tai įpatingų garbinimo ir tikėjimo ceremonijų ? Kadangi jo aiškiaregystė , galima sakyti , buvo įgimta nuo vaikystės , kai to berniuko dar nei protas , nei sąmonė negalėjo suprasti nei garbinimo Aukštųjų Dvasių , nei kokių tai padėkos maldų melsti . Šiandiena jam trisdešimt metų ir pasaulis pakerėtas jo neeiliniais gabumais . Tai klausimas paprastas , ar jis studijavo Urantijos paslaptis , kai jo senelis buvo taip pat labai garsus aiškiaregys .
Petras
2010-02-20 18:48:55
Miela Giedre,
Tikrai nuostabus mokymas. Perteikiamas artėjimo prie Tėvo procesas tikrai labai aktualus.
Ar galėtum plačiau parašyti apie užrašinėjimo metodą? Ar teisingai suprantu, kad tu tiesiog rašai savo mintis? Kaip pavyksta išlaikyti nepertraukiamą minčių tėkmę ir tuo pačiu rašyti? Kaip priartėjai prie supratimo, kad būtent tokį metodą turėtum naudoti? Kaip sekėsi šį metodą pradėti naudoti?
Tegul ramybė su jumis pasilieka.
Povilas L.
2010-02-20 11:41:42
Miela Laima,tu įkėlei tik dalį,kuri naudinga tau.Bet visiškai"pamiršai"ką ištiesų reiškia Jėzaus mokymas įšventinant apaštalus.O būtent tai,kad druska čia turi perkeltinę prasmę.Ji pasūdo,tai reiškia pripildo sielas įtikėjimu ir išsaugo Jėzaus evangeliją apie Tėvo sūnystę ir žmonių brolystę,dabar išplėstą iki visos kūrinijos brolystės ir žinant jau dabar,kad TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ YRA SUVOKIAMA PLAČIAU NEI GALĖJO JĖZUS SKELBTI TADA,mes esam kol kas tik paskanintas produktas ir kuomet atgimsime iš dvasios,atsiduosim ROJAUS TĖVŲ VALIAI IR PRAKTIŠKAI TĄ VALIĄ VYKDYSIME,SKELBDAMI IR MOKYDAMI KITUS VEIKDAMI.Toliau,kai kalbi apie sektantizmą,nepasakyčiau geriau,nei parašyta"KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOSE".Todėl ir įkeliu šį mokymą.Kas liečia Urantijos Apreiškimą,tai tu net norėdama jam nepakenksi,nes TAI-TIKROVĖ ir tavo išvedžiojimai tik parodo susireikšminimą ir dviveidiškumą.Juk sakiau-tavo vieta"Uranto"forume.Sėkmės,sielos sese.Dar norėčiau paklausti,ar nebūsi iš tų"nelegalų",kurie prieš kelis metus perbėgo nuo GYVOJO GARBINIMO Į TEN,KUR TIESA IŠKRAIPOMA.Arba ten,kur vilkais kvepia.Bet nebūtina atsakyti,žinau kas tu..Dabar atsakysiu sielos broliui Vaidui.ĮTIKĖJIMO GELMĖ IR YRA IŠMINTIES RODIKLIS,KURIOS TU ŽODŽIAIS NEĮVARDYSI..Toliau atsakau tau-ASMENIŠKUMUS AŠ NEUŽSIPUOLIAU,BET UŽDENGIAU TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS MOKYMAIS.Jie išgąsdino tuos,kurie tikrai dar užsiėmė ne tuo,kuo derėtų.Ir tu net neįsigilini,bet jau strimgalviais puoli mokyti tą iš kurio pats turėtum mokytis.Kad nesuprastum neteisingai,ne iš manęs.Nors jau dabar matau,kad tave tikrai,mielas broli,galėčiau mokyti.Netgi intelektualiai.Atverk,pagaliau,sielą ir suvoksi,jog dvasines diskusijas nutraukiau ne aš,bet AKINANTYS TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS,JĖZAUS MOKYMAI.Taip pat ir kiti mokymai-komentarai.Ir prieš vėl bandant pulti ir smerkti mane,permąstyk kelis kartus.Tavo"teisumas"tikrai jau yra akivaizdus.Ar įsisavinai ką sakiau-ATSAKINGAS ESI TIK UŽ SAVO PATIES PASIRINKTĄ KELIĄ.Taip pat priminsiu-IŠMOK,KAD GALĖTUM MOKYTI.IR TAI SUGEBĖSI PADARYTI TIK TADA,KUOMET NESIJAUSI PRANAŠESNIU UŽ KITĄ IR SUVOKSI,KAD NE VERKŠLENIMO FORUME RANDIESI.Kol kas to padaryti negali,nes intelektas neįžvelgia sielos.Intelektas yra dideli spąstai ir vaikščiojimas aštraus peilio ašmenimis.Nepasvirk,broli,į vieną pusę,nuolat prerogatyvą atiduok dvasingumui,jei kas pjauna tavo įsitikinimus.Mąstyti mąstai,bet ar tai nuoširdu-nepasitikrini.Ir dar,iškeltieji mokymai negali būti sektantizmu atsiduodantys,nes tai-GYVAI PATIRTINIAI MOKYMAI.Ir jais buvo blokuojami asmeniškumai-ai,kaip žavu;oi,kaip nuostabu.Tai,mielas sielos broli yra tik seilėjimasis.Sugrįžk ir patikrink,ką aš blokavau ir aš tau parodysiu,ko tu nepastebėjai.Žinai,šįkart tikrai linkiu tau ramybės,nes tavo komentarai jau dvelkia šaltumu.Nepriimk už pikta,bet sentimentai išpučiami į nosinę,bet ne į forumą.Tam kart lik ramybėje.....Vadinamasis “Pamokslas ant Kalno” nėra Jėzaus evangelija. Jame iš tiesų yra daug naudingo pamokymo, bet tai buvo Jėzaus nurodymas dvylikai apaštalų įšventinimo proga. Tai buvo Mokytojo asmeninė užduotis tiems, kurie turi eiti pamokslauti evangeliją ir trokšti atstovauti jam žmonių pasaulyje net ir taip, kaip jis taip išraiškingai ir tobulai atstovavo savajam Tėvui.
“Jūs esate žemės druska, druska, kuri turi gelbėjimo skonį. Bet jeigu šitoji druska savo skonį yra praradusi, tai su kuo gi bus sūdoma? Nuo tos akimirkos ji bus niekam tikusi, tik išmesti ir būti trypiamai žmonių kojų.”
Jėzaus laikais druska buvo brangi. Ji net buvo vartojama ir vietoje pinigų. Šiuolaikinis angliškas žodis “salary” (“atlyginimas”) yra kilęs iš druskos (“salt”). Druska maistą ne tik pasūdo, bet taip pat jį ir išsaugo. Kitus produktus ji paskanina, ir šitokiu būdu ji tarnauja, kada būna naudojama.
“Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gabtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad galėtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje.”
1. Krikščionybės susiskaldymas į sektas
“Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.“ (Pirmasis korintiečiams, 2, 15)
Šitą Pauliaus mintį aš pateikiau dėl to, kad patvirtinčiau, jog tai yra teisinga mintis, ir ją aš teigiu labai dažnai ir kitiems savo sielos broliams ir sesėms. Būtent ir dabar jums rašau kaip DVASINIS (mano pastaba – norėdamas labiau pabrėžti mintį ar žodį, ir tuo labiau į tai atkreipti jūsų dėmesį, vartoju didžiąsias raides, o ne kursyvą dėl to, kad svetainės Forume nėra kursyvo) mirtingasis ir remdamasis savo DVASINIU žvilgsniu į tai, ką jums perteiksiu savo mokyme, kuris išreiškia TIESĄ IR ŠVIESĄ JŪSŲ VISŲ LABUI.
Tačiau ne visiems, KOL KAS, tiesa ir šviesa yra priimtina. Labai daug kam ji nepatinka. Nepaisant šito, tiesa ir šviesa yra mano pusėje. Mano mokymas yra skirtas jums visiems, kurie jo nori.
O rašysiu jums apie krikščionybę ir Naująjį Testamentą.
Šitą mokymą nusprendžiau parašyti dėl to, kad absoliuti dauguma mūsų planetos, URANTIJOS, žmonių net nesusimąsto, kad pačios krikščionybės jau daug laiko kaip vieningos religijos nebėra. Taip, patys žodžiai – krikščionybės religija – dar vartojami labai dažnai. Tačiau pati religija jau dabar yra nebeveikianti religija, kadangi nebuvo Tėvo sumanyta, kad ji atsirastų iš viso. Ji kilo kaip pačių žmonių, visiškai nesuvokusių Jėzaus mokymo, ir net jį paneigusių, susigalvota ir negyva religija. Aišku, tuo metu tie žmonės nemanė, kad jų religija yra negyva ir netrukus visiškai suduš į atskiras aštrias ir jų pačių sieloms labai pavojingas šukes.
O kas yra NE IŠ TĖVO, tas išlikti tiesiog NEGALI, kad ir kokiomis žmogiškomis pastangomis būtų siekiama tą išsaugoti.
Kadangi dauguma dabartinių Lietuvoje gyvenančių, o ir ne tik Lietuvoje, mūsų sielos brolių ir sesių su mano tokiu teiginiu, dėl savojo neišmanymo ir dvasinio aklumo, nesutinka, ir dėl to mane labai dažnai užsipuola, aršiai šmeižia, juodina, patys nesuvokdami, kad šitaip dar daugiau jie grimzta į tamsos ir netiesos liūną, tai aš ir pamėginsiu paaiškinti dabartinę padėtį, kad nors kiek ir jie susimąstytų, ir, galbūt, net praragėtų. Dėl to pasiremsiu kai kurių iš jų laikomu Dievo žodžiu – Naujuoju Testamentu, nors jis ir nėra Dievo žodis. Tačiau jiems, kol kas, dar dvasiškai akliems, jis toks buvo įteigtas.
O kad tikrai Naujasis Testamentas nėra Dievo žodis, ir parodys šis mano jums visiems suteikiamas mokymas. Jo tikslas yra jus APŠVIESTI IR IŠVADUOTI IŠ KLYSTKELIŲ LABIRINTO, į kurį jus, absoliučią daugumą, ir atvedė būtent Naujasis Testamentas. Nebūtinai tiesiogiai, bet per jo padarytą įtaką kartų kartoms, įvarant JOMS milžinišką pasąmoninę baimę, kuri neleidžia pažvelgti daug plačiau tiek į Naująjį Testamentą, tiek į bažnyčią, kuri pati ir PAŽEIDINĖJA ŠITĄ PATĮ NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ.
Jeigu krikščionybė DABAR būtų realiai veikianti gyva religija, tai ji krikščionis, pačius šitos TARIAMAI realios religijos išpažintojus, VIENYTŲ Į TIKRĄJĄ BROLYSTĘ, KURI PASIREIKŠTŲ JŲ MEILE, kaip šito ir mokė Jėzus, kaip tą teigia ir Jono pirmasis laiškas:
“Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.“ (Jono pirmasis, 4, 7-8)
Ir tikintiesiems krikščionybė būtų tokia suprantama, kad ir jie žinotų, jog visų šitos religijos tikinčiųjų dvasinis ir meilės centras yra kokiame nors mūsų planetos VIENAME KAMPELYJE, viename centre, iš kurio ir sklistų krikščionybės religija įvairiose valstybėse.
Kur yra krikščionybės religijos, jeigu ji realiai egzistuoja, toks DVASINIS IR MEILĖS CENTRAS? Amerikoje, Australijoje, Europoje, Afrikoje? Ir kas gi yra tas centras? Vilnius, Maskva, Londonas, Salt Lake City‘s, Roma, iš viso nesuprantamas dirbtinis darinys Vatikanas – VALSTYBĖ Romos MIESTO VIDUJE, Kenterberis, Niujorkas, ar dar koks nors kitas miestas? AR IŠ VISO JUOSE YRA MEILĖS JĖGA?
Kas tvirtina, kad krikščionybė dar yra GYVA RELIGIJA, tegu man atsako į šį klausimą – kur jų tariamos religijos PAGRINDINIS MEILĖS CENTRAS, kuris padeda GYVAI, BE JOKIŲ RITUALŲ, ŠVIESINTI VISĄ ŽMONIJĄ SU MEILE IR IŠ MEILĖS?
Kiekvienas, ko gero, atsakys savaip. TIK JIS NEKALBĖS APIE MEILĘ PLATINANTĮ, KAIP UŽKREČIAMĄ LIGĄ, TOKĮ CENTRĄ, NES TOKIO MEILĖS CENTRO JIS IR PATS NEJAUČIA NIEKUR. Todėl jis galės kalbėti tik apie VALDYMO centrą. O tai jau visiškai kitas dalykas. Tačiau net ir valdymo centro – vieningo centro visiems, kurie išpažįsta Naujojo Testamento teiginius, jeigu juos iš viso buvo perskaitę ir susimąstę ties jais – šiandien nėra iš viso. Todėl net ir šiuo atveju kiekvienas atsakys taip, kaip atrodys tik jam. Didžiosios Britanijos anglikonui centras bus ne Londonas, bet Kenterberis, nes ten yra anglikonų arkivyskupo, didžiausio jų religinio VADO, būstinė, nors anglikonų GALVA yra net ne jis, o Didžiosios Britanijos... karalienė, nes Didžiosios Britanijos anglikonų religija yra VALSTYBINĖ, o Kenterberio arkivyskupas yra IR POLITIKAS, ir net parlamento aukštesniųjų rūmų – Lordų rūmų – narys. Taigi lyg ir krikščionybės vienos dalies sukurta painiava, kuri niekaip nebus suprantama kitiems save laikantiems krikščionimis, susipina su pasaulietine valstybe, ir oficialiai karalienė yra tikrasis anglikonų bažnyčios vadas.
Katalikui centras bus Romos mieste esantis Vatikano kvartalas, kurį nei iš šio nei iš to žmonės sugalvojo pavadinti net VALSTYBE. Ir tokį vaikišką žaidimą žaidžia net ir DABARTINIS VISAS PASAULIS – Romos miesto kvartalą tebevadina Vatikano VALSTYBE, kurioje yra tik vienas tūkstantis gyventojų, įskaitant ir popiežiaus gvardiečius, kurie visi yra vien tik šveicarai. O kam POPIEŽIUI iš viso reikalingi materialūs kareivėliai? O gi nesubrendusių arba net jau ir suvaikėjusių suaugusiųjų išoriniam, materialiam, ir ritualiniam žaidimui, kuris tiesiai šviesiai mulkina VISO pasaulio žmones. O žmonės – NEIŠMANĖLIAI – ir kinkuoja galvomis, ką popiežius bepasakytų kvailo ar protingo, nes TAIP pasakė būtent POPIEŽIUS. Dar daugiau, jie popiežių pripažįsta ne tik savo religiniu vadu, ir ne bet kokiu, O NEKLYSTANČIU VADU, ir net VALSTYBĖS GALVA – VATIKANO GALVA.
Popiežiaus “neklystamumas,“ yra vien tik mitas, kuriuo žongliruoja tik katalikų bažnyčia, teigianti, kad popiežius esant tam tikroms sąlygoms, yra apsaugotas nuo klaidų. Ši dogma buvo sugalvota Vatikano pirmojo susirinkimo 1870 metais.
Popiežiaus neklystamumo pasireiškimo atvejai yra gana reti. Dauguma katalikų teologų sutaria, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškė 1854 metais, kai popiežius Pijus IX paskelbė dogma Marijos nekaltąjį prasidėjimą, ir 1950 metais, kai kitas Pijus – Pijus XII – paskelbė dogmą apie Marijos paėmimą į dangų. Taip pat sutariama, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškia kanonizuojant šventuosius. Visi tokie “neklystamumai” neverti nė cento ir neturi jokio tikrovės pagrindo. Tai tiesiog neišmanėlių ir tamsių žmonių manipuliavimai ir saviapgaulė, kuri panaudojama VALDYTI KITUS IR JAIS NAUDOTIS SAVO INTERESŲ TENKIMINUI. Tai VATIKANO MULIKINIMO POLITIKA, KURIE NETURI NIEKO BENDRO NEI SU JĖZUMI, NEI SU TĖVU. Tokie TAMSOS ŠVENTIKAI, nesvarbu kokiais vardais besivadintų, net nesuvokia, kad neklystantis yra tik DIEVAS. O popiežius yra EILINIS žmogus, kurį pasirenka savo vadu kardinolai. Ir tai tą jie daro tik dabar, o dar net ne taip seniai, viduramžiais popiežiumi yra buvę ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai – didikai, karvedžiai, filosofai, ir net jūsų piratas.
O ir Vatikano valstybė susiformavo tik 1929 metais
Tai kas gi yra tas popiežius – valstybės POLITINĖ galva ar tikinčiųjų RELIGINIS vadovas? Kieno valdžia jis valdo Vatikaną? Ar Jėzus savo mokyme paliko nurodymą kurti Vatikaną? Ne. Tai iš kur dabar popiežius atsirado tokios prieš Jėzaus mokymą nukreiptos pseudovalstybės galva? Argi nemokė Jėzus, kad tai, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo, atiduokite Dievui. Kaip gi šitą Jėzaus teiginį turi suvokti visi tikintieji? O gi tik taip – kas priklauso pasaulietinei valdžiai, atiduokite jai, o kas priklauso Dievo valdžiai, atiduokite Jam. Dar daugiau, Jėzus mokė, jeigu pasaulietinė valdžia iš žmonių reikalautų SAU didesnio dėmesio negu Dievui, tada jų tokių nurodymų nevykdykite. Dabar gi išeina, kad Vatikanas, kaip atskiros valstybės politinis darinys, yra ne kas kita, kaip DUOKLĖ “cezariui.“ O juk Jėzus mokė, jog dvasinio garbinimo negalima dalintis su atsidavimu materialiems dalykams; nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams. Juk yra toks posakis, jog lengviau kupranugariui pralįsti per adatos skylutę negu turtuoliui patekti į karalystę. Jėzus sakė: “ O aš pareiškiu, jog šitam kupranugariui pralįsti per adatos skylutę lygiai taip lengva, kaip ir šitiems savimi patenkintiems turčiams patekti į dangaus karalystę." Ką tai sako? O gi būtent tai, kad kupranugaris niekada nepralis per adatos skylutę, kaip ir turtuolis vien tik sau kraudamas turtus niekada nepateks į dangaus karalystę, nes jį valdo godumas ir savanaudiškumas, dėl ko jis ir neatsivers savo siela Tėvui.
Jėzus niekada nieko nė vienu žodžiu nemokė kurti VATIKANO VALSTYBĖS IR KRAUTI JOS MATERIALIUS TURTUS, STEIGTI VATIKANO AMBASADAS-NUNCIATŪRAS, ir užsiiminėti politine veikla, kokia šiandien, ir jau ne vieną šimtmetį, vis labiau ir labiau užsiiminėja katalikų popiežiai.
Ir jeigu krikščionybė būtų realiai veikusi kaip GYVOJI ĮTIKĖJIMO religija, tai Vatikanas ir nebūtų atsiradęs niekada. Nebūtų buvusio ir ne tik Vatikano valstybės, bet ir nė vieno popiežiaus, kurie jau VALDO katalikus daug šimtmečių, kai Vatikano valstybės nebuvo iš viso.
POPIEŽIUS VALDO, PAŽEIDINĖDAMAS NET IR NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ, NES JAME NĖRA JOKIOS IR UŽUOMINOS APIE KOKĮ NORS POPIEŽIAUS “SOSTĄ“ AR PILNĄ MATERIALIŲ TURTŲ VATIKANO VALSTYBĘ. Naujasis Testamentas iš viso nekalba apie kokius nors TIKINČIUOSIUS KATALIKUS.
Šiandien popiežius išdrįsta save iškelti net aukščiau Dievo, save tituluodamas ne tik Jėzaus VIETININKU žemėje, bet ir ŠVENTUOJU Tėvu. Dievą jam užtenka vadinti TĖVU, tuo tarpu sau reikia dar ir garbingesnio apibūdinimo: ŠVENTASIS TĖVAS ir Šventasis sostas.
Koks paradoksas, Jėzaus vietininką žemėje, popiežių, paskiria ne Jėzus, bet renka žemiškieji kardinolai, kurie patys NĖRA Jėzaus vietininkai žemėje.
Tam, kad suvoktumėte KATALIKŲ KARDINOLŲ INTRIGAS PER POPIEŽIAUS RINKIMUS – KONKLAVAS – perskaitykite vokietės Cristos Kramer von Reisswitz knygą – POPIEŽIŲ KŪRĖJAI, kardinolai ir konklava – lietuvių kalba. Ji leis jums pradėti suvokti, kiek buvo ir yra užteršta Vatikano mašina, kurios pagrindinis tikslas – VALDYTI ŽMOGAUS PROTUS, PRIMETANT SAVO RITUALUS IR DOGMAS, KURIŲ LAIKYTIS KATALIKAMS PRIVALU, NESVARBU JIEMS TAI PATINKA AR NEPATINKA, PRIEŠTARAUJA TAI DIEVO VALIAI AR NEPRIEŠTARAUJA, MORALU TAI AR AMORALU, BET JEIGU PASAKYTA POPIEŽIAUS, TAI VISIEMS KATALIKAMS PRIVALOMA BE JOKIŲ IŠLYGŲ.
Ir niekas NESUSIMĄSTO, kad kardinolai, patys neturėdami jokių įgaliojimų iš Jėzaus, renka būtent Jėzaus “vietininką“ pasaulyje, o tada tas “vietininkas“ tiek pats save vadina, tiek ir kitiems – net ir valstybių prezidentams ar karaliams – leidžia save vadinti ŠVENTUOJU TĖVU, net ŠVENTENYBE, nors šitas žmogus yra lygiai toks pat, ne ŠVENTESNIS, kaip ir benamis visų skriaudžiamas ir renkantis maisto atliekas iš šiukšlių konteinerio. LYGIAI TOKS PAT, NES TĖVUI NĖRA NĖ VIENO IŠSKIRTINIO.
Tačiau net ir katalikų laikomas Dievo žodžiu Naujasis Testamentas neleidžia vadinti tėvu nieko kito, tik tikrąjį TĖVĄ:
“Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje.“ (Mato, 23, 9)
Tai KODĖL popiežius, kardinolai, vyskupai, kunigai pažeidžia jų pačių pagrindinį dokumentą – NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ – KAI PATYS KITUS MOKO LAIKYTIS NAUJOJO TESTAMENTO MOKYMŲ, NES JIE YRA DIEVO ŽODIS? Ar jiems patiems jis NEGALIOJA? Taip, jis NEGALIOJA, kai jie šito NENORI, kai jiems tai NENAUDINGA, JUK RETAS YRA SKAITĘS VISĄ Naująjį Testamentą, kas ten ką pastebės, jeigu jie tvarkysis SAVAIP. Juk toks trumpas sakinėlis, tikrai niekas neprisimins jo. Tačiau jis apverčia VISĄ DABARTINĖS BAŽNYČIOS VALDANČIOSIOS HIERARCHIJOS TARPUSAVIO BENDRAVIMĄ IR JOS BENDRAVIMĄ SU EILINIAIS TIKINČIAISIAIS AUKŠTYN KOJOMIS. Jie moko kitus to, ko patys nesilaiko. Dar liūdniau yra tai, kad jie patys ir negyvena tuo, ko moko kitus. O liūdniausia yra tai, kad jie patys laisvai aiškindami ir klaidindami kitus, vis tik remiasi šituo Raštu, kuris iš esmės yra pats KLAIDINGAS IR NEGYVAS. Tai ar gali tokia bažnyčia išsilaikyti? Jokiu būdu. Ji yra pasmerkta.
Pateiksiu iš mano minėtos knygos keletą faktų, kad nors truputį galėtumėte suvokti, kas gi yra popiežius.
Vatikano valstybė nėra sena. Nors popiežiaus valdžia dabar ir atrodo įtakinga, bet buvo laikas, kai prieš ją žmonės maištaudavo. Popiežiai gyveno ne tik Romoje, bet ir vidurio Italijos mieste Perudžijoje, Viterbo miestelyje, kuris yra 90 kilometrų nuo Romos į šiaurę, Prancūzijos Avinjono mieste, iš kurio popiežius Grigalius XI savo rezidenciją į Vatikaną perkėlė 1378 metais, nors tuo metu tai nebuvo Vatikanas-valstybė, o tik popiežiaus rezidencija. Popiežiais buvo renkami ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai – kunigaikščiai, diplomatai, karvedžiai, poetai, filosofai, mecenatai. Buvo metas, kada vienu metu būdavo tiek popiežius, tiek antipopiežius, nes vieną rinkdavo viena gruputė, o kitą – kita. Tarp jų vyko kova dėl įtakos ir valdžios. Todėl kai kurie popiežiai vadinami “neteisėtais,“ nors jų valdymas trukdavo ne vienerius metus, tokių, kaip: Benediktas XIII (1394-1423), Aleksandras V (1409-1410, Jonas XXIII (1410-1415). Buvo net tokių dviejų popiežių – “teisėto“ir “neteisėto“ susitikimas, kurio metu atsistatydinti nesutiko nė vienas iš jų: nei italų remiamas Vatikane gyvenantis Grigalius XII, nei prancūzų palaikomas Avinjone gyvenantis Benediktas XIII. Kai kuriuos popiežius buvo mėginama atstatydinti, buvo popiežių, kurie patys atsistatydino. Buvo laikas, kai popiežių drabužius puošė deimantai, buvo net dėvimi tokie apsiaustai, su šermuonėlių kailių apvadais, cappa magna, kurių ilgis siekdavo aštuonis metrus, ir visą šitą “taką“ nešdavo kardinolai. Dar visai neseniai nešiodavo ir pačius popiežius, sėdinčius savo “ŠVENTAJAME“ SOSTE ant neštuvų. Tik Jonas Paulius II tokį popiežiaus nešiojimą uždraudė. Štai tokie buvo ir yra Jėzaus “vietininkai.“
Popiežiaus atsiradimas, ir jo egzistavimas iki šiol, jau savaime parodo, kad Vatikano šulai net nesuvokia ne tik Jėzaus mokymo, bet ir iš viso negyvena GYVOJO Tėvo gyvąja valia. O tai reiškia ne ką nors kitą, kaip apgaudinėjimą lengvatikių tikinčiųjų. Ir tokios apgavystės nusėda, dar esant vaikui, į jo pasąmonę, ir pereina, per kartų kartas, vis gilyn ir platyn į pasąmonę, jog žmonės iš viso nustoja nors kiek giliau susimąstyti – iš kur gi visa tai atsirado mūsų aplinkoje, kai net žmonių sukurtas Naujasis Testamentas, nors ir vadinamas Dievo žodžiu, jokių nurodymų kurti popiežiaus “šventąjį“ sostą ir net valstybę – Vatikaną – nedavė?
Tai savanaudžių žmonių savanaudiškų veiksmų pasekmės, kurios ir dabartines žmonių kartas veda į vis didesnį pasąmonės užterštumą, o taip pat ir į fizines ligas. Taip taip, į fizines ligas, nes Vatikano propaguojamas negyvas išorinis ritualizmas ir dogmatizmas trukdo žmogaus sielai atsiverti gyvam Tėvui, kuris yra kiekviename iš mūsų, o tuo pačiu silpnina gyvą bendravimą su Tėvu, kuris vienintelis palaiko fizinį kūną sveiką tik GYVO IR NUOŠIRDAUS BENDRAVIMO SU JUO DĖKA – BE JOKIŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, TIK NUOŠIRDŽIU ATSIVĖRIMU TĖVUI SAVAIS ŽODŽIAIS. Tai ir yra tikroji dvasinė KOMUNIJA-MALDA TĖVUI, KOKIOS VATIKANO ŠULAI NEMOKĖ NIEKADA. IR NEMOKO DABAR. JIE PATYS ŠITO NEMOKA.
Tai jeigu būtų buvusi gyva krikščionybė, tada nebūtų buvusio jokio popiežiaus, NĖ VIENO; tada nebūtų ir jokio Vatikano, nes nei popiežiaus, nei Vatikano valdžios, savo atžvilgiu, nepripažįsta nei liuteronai, nei evangelikai, nei baptistai, nei mormonai, nei stačiatikiai, nei daugybė kitų dabar veikiančių sektų, kurios turi SAVO VALDŽIĄ, ir kaip jos tvirtina, taip pat atstovaujančios Jėzui, ir kurios ir atsirado iš kažkada buvusios krikščionybės VIENINGOS religijos.
Kadangi visos šitos SEKTOS, o dabar veikia būtent tik jos, bet ne krikščionybės kokia nors viena ir jas apjungianti religija, pripažįsta, dėl savo neišmanymo, kad Biblija yra Dievo žodis, tai tada jos turėtų ir vienodai JAM PAKLUSTI, kaip šito ir moko pati BIBLIJA. Tačiau dabar kiekviena iš šitų SEKTŲ turi savo religines šventes, savo religinius ritualus, net ir savo vadinamuosius šventuosius, ir jiems meldžiasi. Ir tik katalikų sekta turi net savo pseudovalstybę – Vatikaną.
Jeigu būtų dabar gyva krikščionių religija, tada šitie tikintieji melstųsi vienodai ir galėtų dalyvauti vieni kitų pamaldose. Tačiau jų ritualai, kurie visi yra negyvi, tiek skiriasi vienų nuo kitų, kad jie nelabai supranta, kas vyksta kitų sektų pamaldose, ir net NENORI SUPRASTI, dėl to ir nesilanko jose. O jeigu jie patys, asmeniškai kiekvienas, ir jų religiniai vadovai, išpažintų vieningą krikščionybės religiją, o ne sektantišką ir ritualinę savo tikėjimo pakraipą, tai jie JAUSTŲSI VISI SIELOS BROLIAI IR SESĖS, ir MYLĖTŲ vieni kitus, VIENYTŲSI VIENI SU KITAIS, o ne atsiskirtų sienomis vieni nuo kitų.
Dabar Šiaurės Airijoje Belfasto mieste yra pastatyta per visą miestą realiai dalijanti jį į dvi dalis daugiau kaip trijų metrų aukščio siena, kuri “saugo“ katalikus ir protestantus nuo jų krikščioniškos “meilės“ pasireiškimo dar visai neseniai tiesiogine prasme žudant vieni kitus, o dabar mėtant akmenis į priešingą sienos pusę, nes vienoje sienos pusėje gyvena katalikai, o kitoje - protestantai. Viename mieste, padalintame MATERIALIA SIENA. Ir tas vyksta ŠIANDIEN.
Jeigu krikščionybė būtų gyva kaip religija, tai sektų nebūtų iš viso, ir nebūtų jų vadų, kurie ir TRUKDO bendrauti eiliniams tikintiesiems.
Rusijos stačiatikiai dar ir tarpusavyje iki šiol yra susiskaldę, nes jie negali vieni kitų pripažinti savo širdyje, kad tie, kurie po 1917 metų bolševikų maišto, paėmę į savo rankas valdžią, išvijo iš savo šalies net ir ritualinį negyvą tikėjimą. Ir užsienyje atsidūrusi Rusijos stačiatikių valdžia pripažino tik Konstantinopolio, bet ne Maskvos ir visos Rusijos patriarcho valdžią. Tie patys krikščionybės nebeegzistuojančios vieningos religijos stačiatikių sektos nariai net tarpusavyje suskilo dar į dvi sektas – pavaldžias Maskvai ir Konstantinopoliui. Ir taip tęsėsi iki praėjusių metų vasaros, kada vis tik Maskva pajungė SAVO valdžiai užsienio stačiatikius. Tačiau net ir čia nepasidavė Ukrainos stačiatikiai, ir jie nesutiko tapti pavaldūs Maskvai.
Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, ir kitų valstybių stačiatikiai sutiko būti paklusnūs tik Maskvai, o Ukrainos pravoslavai pasakė labai ryžtingai NE, “mes turime savo, Kijevo, patriarchą.“
O juk Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, dar tebėra ir tokia stačiatikių sekta, kaip sentikiai.
Ar gali realiai egzistuoti krikščionybė, kada jos kaip suvienytos religijos nebėra jau seniai? Aišku, kad ne, nes kiekviena iš tokių daugybės sektų net ir nemano vienytis su kitomis sektomis, nes yra perdaug skirtingas jų išorinių ritualų atlikimas, perdaug tolimi jų požiūriai į religinį gyvenimą, ir net į pačių dvasininkų šeimyninį gyvenimą.
Todėl net ir krikščionybės sektos nebesusivienys niekada, nes nė viena nesutiks įsilieti į kitą sektą, kad išnyktų pati.
Arūnas
2010-02-23 19:14:39
Miela, Giedrute,
tik šiandien perskaičiau visus Tavo pateiktus pokalbius su Tėvu, kaip Tu švelniai vadini, Tėveliu.
Tai, ką patyriau skaitydama, žodžiais yra sunku perteikti – visa tai buvo taip TIKRA, taip NUOŠIRDU, taip SKAIDRU ir TYRA.
Dalinkis ir toliau savo pokalbiais, savo patyrimais.
Supratau, kad esi dar labai jauna, tad linkiu atkakliai siekti savo gyvenimiškų tikslų, mylėti ir būti mylimai, nes ESI VERTA didžiulės ne tik TĖVO, bet ir žemiškojo vyro, kuris sugebėtų įvertinti tokią nuostabiai gražią sielą, MEILĖS.
Nuoširdžiai - su seseriška - motiniška :) meile.
Laima (Vilnius)
2010-02-19 23:19:23
Antrą kartą palinkėjimas jums geros dienos,yra mano.
Su meile,
IRENA
2010-02-19 11:36:17
Mano mylimieji broliai ir sesės,Tėvo-Kūrėjo dvasios paskatinta iš mano vidaus,rašau savo patyrimus šiame forume.
Gal,kam nors naudingi bus Tėvo pamokymai,kurie šį rytmetį buvo skirti man.
Po eilinio susipainiojimo,kai nenorom buvau priversta kreiptis pagalbos į Tėvą per užrašus,užrašiau sekančius Jo Žodžius:
"Mano miela dūkrelę,Mano mielas vaike,dar truputį pakentėk,greitai greitai Aš tavę išlaisvinsiu iš tos beprotybės.Tai paveldas.Ir tu nesi kalta del šio genetinio paveldo.Neieškosim ištakų.To nereikia nei Man,nei tau.Mes žiūrime tik į ateitį ir gyvename šia diena.Del tavo sunkumų nieko nekaltinsim.Jau pastebėjai,kai tik mintimis per daug nutolsti nuo Manęs,tau iškart sunku pasidaro.Mano gerieji,kito kelio nėra.Tam Aš jūmyse ir apsigyvenau,kad palaikydami su Manimi pastovu,glaudu ryšį,patys išspręstumėte visas materialias ir dvasines problemas.Tau dar vis sunku patikėti,kad gimsta nauja Gadynė,apie kurią tu sužinojai prieš 25 metus iš lenkų tautybės vaikų
mokytojos Fulos Horak.Jinai gyvai bendravo su dvasinėmis Būtybėmis.Įvedimo metodai į tą Epochą, reikalavimai tos Epochos yra visai kitokie,daug aukštesni;visa,kas buvo seną-atkrenta;tai jau yra vakar diena;ir sugrįžimas prie seno būtų labai neprotinga.Ir mes,Aš ir tu,prie senų metodų tikrai negrįšim,ir del senų dalykų tau sielotis visai nebūtina.O geresnio draugo už Manę šiame pasaulyje,vaikai Mano,jūs tikrai nesurasite,net ir tarp dvasingų asmenų.Patį geriausia draugą turite savo viduje.Net pats geriausias dvasinis Mokytojas tavo dvasiniam augimui mažai ką galės padėti,nes jis nežino KAS TU ESI iš vidaus,o Aš žinau;tik Aš galiu daryti korekcijas tavo psichikoje,stabilizuoti ją.
Todel ir tu,kolkas,negali niekam būti dvasine Mokytoja;gali būti tik geranoriška patarėja ir tai,jeigu būsi paprašyta dvasinio patarimo.Antraip,bus kito asmens laisvos valios pažeidimas.Ar supratai?
Kol kas tiek.
Linkiu tau ir visiems geros dienos.
Miela Irute,iki naujų susitikimų per užrašus,ypatingai suspaudimo valandomis;NETINGĖK ir NEABEJOK.Amen.
Visiems linkiu geros dienos".
Ačiū Tau Teve už Žodžius brangius.
- - - - - - - - -
Atleisk,mielas Jonai.
Gal Tėvas suteiks mums galimybę,kada nors, pasikalbėti akis į akį.
Su meile,
IRENA
2010-02-19 11:29:37
Giedre,
Dar kartą džiaugiuosi, kad tu parašei, nes tikrai matau, kad ne tik mano vieno sielą suminkštinai bei pripildei TYRO TĖVO GYVYBĖS VANDENS, KURIS PILNAS MEILĖS IR SUPRATIMO...
***
Algimantai,
Džiaugiuosi dėl tavęs taip pat - tikrai pritariu ir palaikau dėl tavo tokio priimto sprendimo netrinti... ir tikiu, kad to pasėkoje mokymai iš Tėvo ir kitų Trejybės asmenų tikrai taps šio forumo esminiu/prasminiu objektu... ir gal pagaliau pradėsime vieni kitus ne tik teisti, bet iš tikro nuoširdžiai gerbti/mylėti, kaip tikrus brolius ir seseris... o Giedrė manau yra ta sesė, kuri išjudins visus mus lyg senus kelmus įsisenėjusius į vietą po saulę ar į savo Ego ar į savo gyvulinio proto vertybes...
Ir Algimantai - ar teisingai supratau, kad šioje temoje ir aš galėsiu sukelti mokymus iš Tėvo - ar turiu sukurti kitą temą ir joje galėsiu kelti mokymus ir ne vieną?
Linas J
2009-12-11 17:54:58
Sveiki, nuostabūs Tėvelio gabaliukai ir dalelytės,
ačiū už jūsų nuoširdžias reakcijas. Aš labai džiaugiuosi, jei atrandate kažką mano patirtyje, ką galite panaudoti savo tobulėjimui. Noriu pasakyti, kad naujus dialogus su Tėveliu visada dėsiu po šita tema, ir jie bus komentarų pavidalu.
Giedrė
2009-12-11 11:57:21
Ačiū tau, mieloji sesute!
Tu net negali įsivaizduoti, kaip seniai aš kažko panašaus laukiau!
Ačiū ir Tau Tėveli, kad nelyginant gražiausių gėlių žiedai vienas po kito vis gražesnėm ir vis labiau svaiginančiom spalvom atsiskleidžia Tavo nuostabūs vaikai - mūsų vieningos ir dižiulės šeimos, vis labiau auganys ir bręstantys, sielos sesutės ir broleliai!
Ačiū visiems, visiems, kad mes visi, visi esam čia ir dabar!
Su meile,
Tomas VLN
2009-12-10 22:07:02
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]