Forumas: temos peržiūra
Asmeninė patirtis mezgant ryšį su Tėveliu
Sveiki mielieji,
Noriu pasidalinti su jumis savo pradedančiosios praktika mezgant gyvą ryšį su Tėveliu, tai pat su Jėzumi. Tai nebus teorija, o tiesiogiai raštu užfiksuotas mūsų gyvas bendravimas, kuris dar tik pradeda skleistis. Ir jūs patys iš šių dialogų galėsite pasisemti ir pritaikyti tai, kad naudinga pasirodys jums. Šio prasidenančio nuostabaus kontakto pirmiausias tikslas ir esminis procesas, yra savo ego luobų tirpinimas, kurie yra kaip pagrindinė kliūtis bendrauti betarpiškai su nuostabiu ir tobulu visa ko Šaltiniu. Ir ego luobų ištirpinimas Tėvelio meilės spinduliuose yra būtinas etapas, kad Tėvelį galėtume girdėti aiškiau ir jaustis ramūs ir jo vedami kiekvieną akimirką. Nusprendžiau tiesiog imti Tėvelio ir paprašyti, kad tirpintų tuos luobus, kuriuos jis gali įvardinti dar geriau nei aš pati, nes jis yra mano viduje ir jaučia tai, ką jaučiu ir aš. O pagrindinis mano siekis buvo girdėti ir suprasti Tėvelį taip, kaip Jį girdi ir su Juo nuostabiai bendrauja Laima iš Klaipėdos. Ji man tapo įkvepiantis gyvas pavyzdys, kokia turi būti siekiamybė, keliant savo ir Tėvelio santykių kokybę. Su ja susipažinau 2009 lapkričio 26 dieną.
Skyreliai bus suskirstyti pagal kiekvieno ego luobo įvardijimą. Ir jie bus dėliojami chronoligine seka ir papildomi naujais dialogais, kai tik juos gausiu iš Tėvelio. << Tokiuose skliausteluose >> išryškinamos Tėvelio ar Jėzaus mintys.
I
2009 gruodžio 04 13.00
MANO PIRMAS SĄMONINGAS RYŠIO MEZGIMAS SU TĖVELIU
Dangiškasis Tėveli, aš kreipiuosi į Tave ir rašau, nes taip man geriau sekasi dėlioti mintis. Bet prieš megzdama ryšį su Tavimi, aš noriu paprašyti Jėzaus, savo vyresniojo broliuko pagalbos, kad jis nuramintų mano protą, duotų ranką ir apšviestų kelią, kuriuo dabar atsistojau, pakilau eiti pas Tave. Mano mylimas Tėveli, aš gal ir kartoju tą patį per tą patį, bet Tavo meilės virpesiai ir tu pats manęs dėl to nepasmerk, nes dar nesu tiek išplėtusi savo sąmonės, kad mintys lietųsi plačiau ir plačiau. Aš prašau padėk man pajusti Tavo meilės virpesius, dėl kurių aš tik ir galiu egzistuoti, ir ne tik aš, bet visa mano aplinka ir Tavo visa kūrinija. Aš to noriu, Tėveli, ir labai prašau to iš Tavęs. Tėveli, tirpdyk savo nuostabių dažnių ir spalvų virpėjimuose mano gyvulinio proto luobus, ir dabar man kyla intelektualinis pasipriešinimas ir nesaugumo jausmas, bet aš tai jau atskiriu ir suvokiu, kad tai yra gyvulinio proto keliami jausmai. O aš noriu, kad many viešpatautų morontinis protas, Tavo dvasia, nuostabus Minties Derintojas, aš noriu Tėveli, kad Tu mane vestum už rankos ir tą darytum visą amžinybę, ir Tavo vedimas suteiks maistą mano sielai, sielos augimą, nuostabią ramybę ir palaimą, kurią aš galvojau,- sukursiu apsiginklavusi žemiškais turtais. Tėveli, aš Tau labai dėkoju už šią minutę ir gražią akimirką, kada aš esu sveika, galiu rašyti Tau ir dėstyti savo mintis sveiku ir sąmoningu protu. Aš suprantu, kad reikia kantrybės mezgant ryšį su Tavimi, bet aš kaip žiūriu atgal, kaip Tu nuostabiai dėliojai (ar Tavo priežasties pasekmės dėsnis) sustatė visus mano dar trumpo gyvenimo etapus aš taip džiūgauju, Tėveli, nes matau tuos fragmentus, tas atkarpas, kai aš jau buvau atsidavusi Tavo vedimui, tai buvo trumpi fragmentai, ir aš dar sąmoningai nesuvokiau kad tai Tu. Aš Tau dėkoju už viską,- ir už maudymą visos kūrinijos Tavo nuostabiuose meilės spinduliuose, ir už Tavo nuostabų sūnų Jėzų, kuris pasirinko mūsų mažytę planetą, o dabar net suruošė šioms dienoms pritaikytus nuostabius mokymus. Kiekvienas jo žodis tuose laiškuose persmelktas tiesos, kurios supratimui dar vietomis ir priešinasi gyvulinis protas ir jo keliamos emocijos, bet kiekviena kūno ląstelė jaučia ir netgi žino, kad tai ir yra tas kelias. O ji jaučia ir žino, nes kiekvienoje ląstelėje esi Tu, Tėveli. Aš tau dėkoju kad lieji į mane vis didesnę kosminę išmintį, tikiu aš jos gaunu tiek, kiek pati sugebu atsiverti. Bet aš noriu daugiau. Noriu iki tokio lygio kaip Laima, kuri taip nuostabiai bendrauja su Tavimi Tėveli, taip betarpiškai ir mylinčiai, taip nuoširdžiai džiaugiasi Tavo vedimu, nes ji jau mato kad jos kasdienybėje ir tiesiai per ją reiškiesi Tu. Aš taip pat noriu, Tėveli, kad reikštumeisi per mane, nuramink mano gyvulinį protą, lai viešpatauja Tavo dvasia, Tavo kosminė išmintis, kosminė ramybė, žinojimas. Aš ir dabar šitaip bekalbėdama jaučiu plūstančią ramybę. Tu toks tikras Tėveli, nors aš Tavęs nematau, bet aš suvokiu, kad tai negali būtu saviitaiga, nes jau bandžiau patirti saviitaigos sausus metodus (kitais klausimais), kai mechaniškai sau kartoji ir bandai save įtikinti. Tėveli, Tu vesk ir vesk mane į šviesą, aš atsiduodu į Tavo rankas, nes pradedu suvokti, jog Tu, tik Tu geriausiai gali žinoti mano tikrąjį potencialą, geriausiai supranti kur aš jį atskleisiu, ir Tu paruoši vietą, sąlygas ir laiką, kad aš reprezentuodama Tave ir dirbdama kaip Tu padaryčiau geriausią, ką reikia padaryti. Ir tai dar man suteiktų tiesiog kosminio sielos džiugesio. Tu viską sugalvojai tobulai, nes tu pats esi tobulumo šaltinis. Aš dar tik fragmentiškai tą apčiuopiu, bet tikiu, kad greitai galėsiu tą patirti ir patirti kiekvieną dieną. O dabar Tėveli, aš Tau noriu užduoti klausimus, kurie mane jaudina ir neramina, padėk man juos sklandžiau suformuluoti, nes Tu pats tuos klausimus žinai dar geriau negu juos žinau aš:
Kokios žemiškos veiklos man reikia imtis? Ar tiesiog reikia ramiai, su pasitikėjimu laukti, kol pačios aplinkybės, Tavo sudėliotos, prisibels iki manęs? Ir tuo tarpu intensyviai stiprinti ryšį ir pasitikėjimą Tavimi?
Tėveli, kaip man auginti pasitikėjimą Tavimi?
Tėve, kaip man atskirti ar tai mano gyvulinio proto ir nuostatų brukamos mintys, ar tai Tavo siunčiama išmintis?
Aš jau anksčiau gavau atsakymą per maldą, kad norint Tavimi pasitikėti reikia tirpdyti savo gyvulinio proto baimes, o norint jas tirpinti reikia stengtis daugiau atsiverti,<< kad mano meilės spinduliai jas ištirpintų, o norint daugiau atsiverti, tereikia taip nuoširdžiai kalbėti, kaip dabar nuoširdžiai kalbi tu, mano vaikeli. Ir būk rami, pasitikėk, būk kantri ir atkakli, ir aš tau sakau, ir Jėzus sakė, juk tu beldiesi ir tau tikrai bus atidaryta, tikėk. Netgi žinok. Būk rami,- aš jau matau tave stovinčią prie rojaus krantų, ir žinau kiekvieną keliuko vingį, kuriuo dabar, mano vaikeli, matau pasiruošusi eiti, nesiblaškydama tarp kitų kelių. Ir aš labai džiaugiuosi, bet tau dar reikia labiau sustiprėti, ir pati tą jauti, turime sustiprinti mūsų menkutį ryšį, bet žinok, mane taip džiugina tavo pastarojo laikotarpio progresas. Ir dabar tu abejoji, ar tai nėra tavo gyvulinio proto kuriamos mintys, taip tau dar reikia sustiprinti mūsų ryšį, kad aiškiai, aišku aiškiausiai, kiekvieną akimirką žinotum ir atskirtum, kada mąsto tavo gyvulinis protas, kada morontinis, kada šneku su tavimi aš, o kada Jėzus ar kitos dvasinės būtybės. Aš tavimi džiaugiuosi vaikeli, ir aš tave pažįstų labai labai. Ir būk rami, tavęs laukia nuostabus didingas kelias, kupinas vidinės palaimos ir meilės, ir aš jau dabar matau, kaip tu nuostabiai skleidiesi ir džiaugiuosi ir siunčiu tau didelį pastiprinimą savo virpesių ir palaikymą iš kitų dangiškų mano vaikų. >>
Dėkoju tau Tėveli, aš geriu Tavo dažnius ir siunčiu juos tolyn. Aš noriu kad mūsų tamsi planeta imtų skleisti šviesą ir Tavo akinanti kūrinija dar labiau sužerėtų. Tėveli, pašnekėk dar ką nors. Pasakyk mane raminančius žodžius.
<<Žinok kad aš Tave visada labai myliu ir mylėsiu per amžius amžinai, maudykis mano meilės dažniuose tol kol pati pavirsi tokia tobula, koks tobulas esu aš, nes toks yra mano planas kiekvieno jūsų atžvilgiu. Būk rami dukrele, jauskis tokia rami kokia jutaisi, kada aš tau pasiūliau stoti į architektūrą ir kaip tai įstrigo Tavo žemiškai mamai ir tau pačiai. Tu turi puikų kūrybos geną, ir, priimdama mane, tu išmoksi dar puikiau jį įvaldyti ir Tavo žemiški kūriniai reprezentuos ne ką kitą, kaip mano nesibaigiantį tobulumą. Dabar Tavo gyvulinis protas galvoja, kad aš susireikšminu> (aš iš tiesų tuo metu pagalvojau, kad tik susireikšminusi būtybė gali kitam pasakoti apie savo tobulumą)< ir puola mane smerkti, bet tu šaunuolė,- jau pati sugaudai šitą mintį ir aš tau galiu atsakyti- pas mane nėra tokios savybės kaip susireikšminimas, negi jus vaikai nesuvokiat, jog viskas kabo mano meilės energijoje ir aš skleidžiu tyriausią meilę, aš pats esu meilė ir kai tu tapsi tokia skleidžianti ir dalinanti meilę, pamatysi, kad net nelogiška pagalvoti jog gali atsirasti vietos susireikšminimui. Ir tu kažką panašaus jau buvai aptyrusi, tik labai dar blausiai lyginant su tuo ką aptirsi.>>
Dėkoju tau Tėveli už laiką, nors gal ir naivu už tai dėkoti, nes skaičiau, kad Tau laikas neegzistuoja, bet man tą sunku suvokti, todėl gal geriau dėkoti už tai, kad Tu būni su manimi, manyje ir aš tą galiu pajusti fiziškai,- nusiraminusia siela ir protu.
II
2009 gruodžio 04 vakare
MANO NORAS IR BAIMĖ ĮSIPAREIGOJIMUI VEIKTI TIK SU TĖVELIO MEILE
Tavo pagalbos aš nuo šiol prašysiu kiekvienoje savo mintyje ir veiksme, ir kai tik užfiksuosiu, kad čia kažkas ne dieviško o gyvulinio iš karto kreipsiuos tiesiai į Tave, kad tos gyvulinės kilmės jausmą, mintį ar net elgesį ištirpintum savo visa aprėpiančios meilės spinduliuose. Ir dabar aš rašau tarsi tai būtų pasižadėjimas, kuris mane įpreigoja ir dar truputi jaučiu tokio įsipareigojimo baimę, bet kaip žinia baimė yra gyvulinės kilmės proto būsena. Ir todėl aš noriu kad tai būtų ne koks negyvas pasižadėjimas, persmelktas nemalonaus įsipareigojimo ar net kaltės jausmo, bet, kad tai būtų toks gyvas ir natūralus troškimas, kuris tampa įpročiu- įtraukti Tave į savo kasdienius veiksmus, mintis, elgesį, darbus. Tėve, aš taip trokštu išsiugdyti tokį įprotį, kuris būtų neatsiejamas nuo manęs, Tėveli, kad aš iš esmės ir būčiau tas įprotis,- viską daryti per Tave su Tavimi ir dėl Tavęs. Laimink mane Tėveli, laimink mano artimuosius, laimink visus, ypač tuos, kurie dar gyvena tamsiame kiaute, greičiau jie išlystų kaip kurmiai ir suvoktų kokiame nuostabiame pasaulyje gyvena, kuris persmelktas Tavo meilės virpesių, harmonijos, ramybės ir džiaugsmo. Tėveli, prašau smelkis ir į mane su kūrybiniais virpesiais, aš nežinau per ką tu veiki, gal per kažkokią asmenę kūrybos dvasią, bet aš prašau, veik mane ir aš tau pasiruošusi atsiverti prieš kiekvieną savo veiksmą, ir mintį, lai Tavo meilė persmelkia mane, o Tavo kūrybos srovės įkvepia mane gražiems darbams, lai Tavo išmintis, kosminė didžiulė išmintis, nurodo man kokio darbo imtis ir tada per mane tu pasireikši šviesiais darbais žemėje. Ačiū tau Tėveli, ačiu tau Tėveli ačiū tau Tėveli, aš Tave mokinuosi pamilti ir garbinti. Aš to trokštu ir prašau duok man žinoti ką daryti, kad tas mūsų ryšys būtų natūralus, artimas, kasdienis, aiškus ir skaidrus bei suvokiamas mano protui. Aš to trokštu Tėveli. Ir net nežinau kodėl to trokštu, gal intuityviai traukia prie Tavęs, gal dėl teorijų, kurias skaitau, bet dar nepatyriau praktikoje, o gal ir dėl savo menkutės patirties įsimintinų momentų, kuriuos aš dabar, tik žiūrėdama atgal, aiškiai suvokiu, jog tai buvai Tu.
Bet aš Tėveli tikrai prašau, kad nuramintas protas ir atsivėrusi siela išgirstų Tavo patarimus ateinančius tiesiai iš Tavęs iš tokio tobulo ir visažinančio Šaltinio nes Tu pats mus sukūrei, Tu sukūrei nuostabų priežasties pasekmės dėsnį, kuris veikia objektyviai ir nepriekaištingai. Ir aš tikrai noriu kad mano ateinančių pasekmių priežastis būtų vienintelė- meilė, ir pasekmės būtų nuostabios ir džiūginančios tiek minčių lygmeny, tiek jausmų, tiek veiksmų, tiek susiformuojančių aplinkybių. Todėl, Tėveli, aš prašau- nuramink mano sielą- aš ją atveriu Tau, pripildyk ją išminties, meilės virpesių, suvokimo, sąmoningumo, skaidrumo tobulumo, harmonijos. Lai ji būna sklidina su kaupu ir lai aš ją laistau visur ir visiems ir pati dėl to jaučiu palaimą, ir aplinkiniai ir Tu Tėveli džiaugiesi. Aš prašau Tavęs Tėveli, nes man atrodo, kad dabar turiu ypač intensyviai susikoncentruoti į betarpišką ryšį su Tavimi ir puoselėti jį ir auginti. Galiu ir noriu atsiremti į Tave, į Tavo tiesą, ir transliuoti ją kitiems per savo darbus, kurie iš tikrųjų bus Tavo darbai mano rankomis, bet tai toli gražu ne manipuliacija, o tobulas, meile persmelktas, augimo procesas.
III
2009 gruodžio 06 00.15
MANO EGO LUOBAS- SKUBOTUMAS IR NEKANTRUMAS, KURIS TRUKDO GIRDĖTI TĖVELĮ
Mano dangiškas Tėve, aš trokštu savo atvira širdimi pajusti Tavo meilės virpesius, pajusti Tavo švelnų ir užtikrintą vedimą, nes Tu mane matai prie rojaus krantų ir Tu žinai kokiu keliu man pas Tave ateiti. Tu mane sukūrei unikalią su asmenybės charakteriu ir Tu geriausiai žinai jo potencialą, bei kaip jį realizuoti šiame pradiniame etape-materialiame gyvenime. Todėl aš remiuosi tik į Tave, Tėve, tu žinai aš dabar pasimetusi ir suglumusi tik suvokusi, kad tuo keliu kuriuo bėgau ir tie motyvai kurie mane vijo- jie buvo netikri, o primesti klaidinančios aplinkos ir primesti mano ego, sukerojusio toje aplinkoje. Ir tikrai, kai aš atsiribojusi nuo Tavęs bėgau tuo keliu, mano kad ir trumpas tas etapas, bet jis buvo gryna kasdieninė kova, o mano siela tuo metu verkė ir liūdėjo ir toje kovoje buvo įsitempusi kiekviena mano ląstelė. Tėve, aš noriu Tave taip labai mylėti, kaip iš teorijos dabar žinau, kad Tu myli mane, bet aš noriu ir justi Tavo meilę kiekvieną mielą akimirką, kiekvieną savo mintį išmaudyti Tavo meilėje ir netgi iš tos meilės ją ir pagimdyti, kiekvienas veiksmas, noriu, kad būtų persisunkęs tais aukštais dažniais, bet, Tėveli, jeigu tu taip jauti mano išgyvenimus kaip jaučiu ir aš pati, o mano charakterį pažįsti dar gėriau nei aš, nes tu žinai kokius didingus dalykus aš atliksiu kol pasieksiu Tave rojuje, tai Tu man gali padėti, ir aš nuoširdžiai kreipiuosi į Tave pagalbos, - vesk mane už rankos, padėk man susivokti, duok man suprasti, ką man daryti, laikyk mano protą savo meilės glėby, ir mane visą, bet tu ir taip laikai, dėl to tik ir egzistuoja visa Tavo kūrinija. Tada aš prašau, kad padėtum man atsiverti Tau, kad aš tai padaryčiau graičiau, kad greičiau pajusčiau Tavo meilę kaip tvirtą pagrindą po kojomis. Jei sąlyga yra viena- atverti savo sielą tai tu žinok, Tėve, -aš ir veriu savo sielą kaip tik moku ir prašau Tavęs, Jėzaus ir galbūt kitų prie to galinčių prisidėti būtybių, - padėkite man atverti savo sielą Tėvo meilei, išminčiai, gausai, ramybei. O ką man dar reikia daryti? Man trūksta metodikos, aš noriu suvokti, kaip tikslingai artėti prie Tavęs ir tapti su Tavimi viena ir tobula, kaip tu kad esi. Koks mano žingsnis, ką aš galiu padaryti iš savo pusės, kad mano siela greičiau atsivertų ir suvoktų, ką ji gali daryti? Kuo aš galiu pasitarnauti Tavo kūrinijai, Tėve? Taip pastarasisi klausimas man turi kilti nuoširdžiai ir natūraliai, be jokio vidinio priešinimosi, kurį kelia ego mintys. Ir aš neturiu jausti nuoskaudos ar net galvojimo kad << aš tavęs specialiai neapšviečiu ir kankinu, kad tu klaidžiotum tamsoje, ne, dukrėle, taip nėra, aš tave myliu ir noriu kad tu pribręstum prie to atsakymo, kuris Tavęs laukia,>>
Bet, Tėve, ar turiu patirti tokį diskomfortą kokį patiriu dabar, nežinodama ką daryti?
<< Tas diskomfortas yra keliamas tavo žmogiškų minčių, bet tikrai ne mūsų ryšio. >>
O kaip man ištrinti tas diskomfortiškas mintis, kad jų nebūtų? Mane net dabar ima siutas, kad Tu mane vedžioji už nosies ir man nepadedi.
<<Tu gi žinai tą išmintį savo kailiu- kai žmogus nepasitiki kuo nors, tai tas būtinai jį ir apvilia, todėl dabar tu taip elgiesi su manimi. Tu manimi nepasitiki, dukrele. Nepasitiki, kad aš tau siunčiu tą atsakymą ir tik per savo nepasitikėjimą tu negali jo išgirsti.>>
Bet, Tėve, aš stengiuosi išsiiugdyti tą pasitikėjimą Tavimi. Ir kokiu metodu man tą daryti? Ar tai neturi ateiti per mano patyrimus?
<<Taip, be abejo,- per patyrimus. >>
(Šiuo metu man tikrai atrodė, kad iš Tėvelio reikia tempti po vieną žodį ir jis mane erzina atsakinėdamas trumpais sakiniais, kurie nieko nepasako, bet tada dar aš nesuvokiau, kad su tuo erzuliu ir blokuoju Tėvo minčių srautą, kurios be paliovos, išminties pavidalu, pilamos ant manęs ir ant visų Tėvelio kūrinių. Esmė, kad erzulys neleidžia jų išgirsti, todėl pagavusi save, kad per daug susierzinau dėl savo nekantrumo, kreipiausi į Jėzų, kad jis mane užlietų ramybe).
IV
2009 gruodžio 06 01.22
EGO SUFORMUOTAS LUOBAS: BIJAU IŠTIRPINTI KAI KURIAS EGOIZMO DIKTUOJAMAS SAVYBES, NES MANAU, KAD BE JŲ MAN SUNKU BUS GYVENTI MATERIALIOJE APLINKOJE. (kreipiausi iš karto kilus anksčiau minėtam susierzinimui, kad tėvelis man neatsako to ko aš klausiu, kaip man atrodė, kreipiausi be jokių laiko pertraukų, tiesiog redaguodama atskyriau kaip kitą dalį, nes tai tai gavosi Jėzaus mokymas atskira tema)
(Jėzaus mokymas)
Jėzau, nuramink mano protą, mano gyvulinę prigimtį, kad galėčiau suprasti, ką man sako Tėvas, ir neiškreiptų mano protas jo informacijos, perleisdamas ją per įsivaizduojamą pykčio ar Tėvo susierzinimo ar koktaus saldumo šydą (kai aš su Tėvu kalbėjau susierzinusiu tonu, tai man atrodė, kad ir Tėvelis atsakinėja tokiu pat tonu, bet šį iškraipymą padarė mano protas, nes Tėvelis visada šneka tik su meile, jo žodžiai ir yra meilė) Jėzau, prašau padėk man, matai manyje pešasi ego ir Tėvo dvasia.
Tada atėjo toks žinojimas, instrukcija, kokią vidinę poziciją man reikia užimti, ir tas žinojimas mane nuramino:
aš turiu be pretenziju belstis kad man būtų atidaryta, o ne kaip gaidžiukas belstis ir su pasididžiavimu įsivaizduoti, kad darau kažkam paslaugą, būti opi ir dar susireikšminusi. Tai netinka.
....<Mano klaidingi įsitikinimai-susitapatinimas su tuo ką turiu- jie griūna ir dėka tau Jėzau, bet tu man sakai, kad aš nebūčiau rūsti ant Tėvelio, juk jis man siunčia meilę nuolatos ir be perstojo ir neikyrią, apgaulingą, o tyra ir pačią gryniausią meilę, kaip ir <<tavo mama žemėje, ir tu tą jauti, tai žinok, Tėvas tau siunčia šimtus kartų stipresnę meilę, todėl nebūk išdidi, ištirpink jo spinduliuose šitą susireikšminimą, nes mane iš tikrųjų džiugina tavo šitie ragiukai, nes tokiu būdu parodai aistrą gyvenimui tiesoje, bet tau dar reikia tirpinti savo ego, ir aš matau, kad tu bijai tą daryti, nes galvoji, jog be ego pražūsi šioje materialioje planetoje, bet žinok tai labai klaidinantis įsitikinimas, kaip tu pati mėgsti sakyti viskas taip tik atvirkščiai. >>
Ačiū tau, Jėzau, tu mane ramini.
<<Ir tu neik pas Tėvelį nuleidusi galvos, kaip prasikaltusi, nes jis Tavęs tikrai dėl to dialogo nesmerkia, jis myli tave ir laukia tavo tyro nuoširdumo, nepersunkto priekaištais, o paprasčiausio pasitikėjimo juo. Matai, tu manai, kad negali sau leisti ištirpinti ego keliamus jausmus ir mintis, nes nemokėsi išgyventi atšiauriame, kaip tau atrodo, pasaulyje, bet tu suprask, kad tai yra ego suformuluota ir įauginta tau į kraują mintis, kadangi tavajam ego ji labai naudinga, nes apsaugo jį nuo Tėvo meilės spindulių, kadangi, tam kad ištirpintum šią baimę, reikia tavo valios ir noro. Bet visada visada prisimink, kad kiekvienas, kad ir menkiausias jausmelis, nešantis negerą atspalvį į širdį, yra kilęs iš ego, ne iš Tėvo begalinės meilės. Tu gi gauni Tėvo virpesius ir juos transformuoji kaip tau rodo tavo protas,- jei tavo protas užvaldytas ego silpnybių, tai tu ir transformuoji Tėvo meilės aukštų dažnių energiją į kažką itin žemo ir tokiu būdu skleidi jau ne Tėvo meilę, bet suterštą dažnį. Aš Tavęs visai nesmerkiu ir puikiai suprantu, kad reikia praktinių įgūdžių tobulam Tėvo meilės transliavimui šioje planetoje, aš gi pats buvau kaip tu ir tave gerai pažįstu, net taip gerai kaip ir Tėvas, nes mes viena dvasioje, todėl sakau tau sesute, nusiramink, tu tikrai pasieksi Tėvo rojų ir aš tave ten matau, todėl tau reikia tiesiog labiau pasitikėti Tėvu. Nebijok sakau tau likti be menamo ginklo šioje materialioje aplikoje, nes žinok tai ginklas, kuris yra pražūtingas ne tik prieš ką tu taikaisi, bet ir tau pačiai, ir tau pačiai daug labiau. Tai tarsi tu nešiotumeisi stiprias chemines nuodingas dujas, ir nešiotumeis tam, kad skleistum jas aplinkiniams, kurie tave erzina ar nesielgia kaip tu nori, bet tu suvok, kad pati tom dujom nuodijiesi daug labiau, ir jos užgniaužia kvėpavimo takus, taip kad negali įkvėpti oro gurkšnio, o oro gurkšnis tai Tėvo meilė. Taigi tai nėra ginklas, kuriuo reikia kovoti> (ego savybės, kurias bijau tirpinti-galvojimas kaip naudą gauti tik sau, konkuravimas, lenktyniavimas, suktybė, melavimas, smerkimas t.t.) <Tai pražūtingas dalykas, visada atsimink šitą palyginimą.>>
Giedrė
2009-12-10 12:21:24
Komentarai
Mielas Vaidai,tu tikrai neprivalai teisintis NIEKAM..Ir aš tikrai tave supratau,ačiū tau.O sielos sesei atsakiau kitoj temoj.Šioje tegaliu pridurti-joks pasaulio medikas negydo sielos,nes jis yra tik simptomų malšintojas.Galbūt,mediką tai ir klaidina,nes tariamas žmogaus kūno išgijimas,pradžiugina ir ligonio gyvulinį protą.Ir žmogus ilgesniam ar trumpesniam laikui jaučiasi geriau.Labai įdomiai medikai tą ligos nepasireiškimą tam tikrą laikotarpį įvardijo-remisija.Tenepyksta aukštieji protai,bet aš įvardiju-atsisakymas praregėti..O kalba apie mane-paranoja..Kviečiu kalbėti ir studijuoti apie VISĄ KŪRINIJĄ,ROJAUS TĖVUS,TĖVO-TREJYBĖS ATRADIMĄ,ŠVIESOS SKLEIDIMĄ..Ramybės jumsArūnas
2010-02-27 20:42:15
Revelatoriume, naujesniame apreiškime, geresnis matymas, žinojimas ir suvokimas paaiškinamas perėjimu į aukštesnį išmatavimą - ketvirtą, penktą ir t.t.
Revelatoriumas
2010-02-22 16:11:07
Mielas Vaidai,rašau tau po maldos.Suprask,kad ne perginčyti aš tave noriu ir tegul tavo komentaras bus nuolat paskutinis,man tai nesvarbu.Tu kai kur klysti.Ir matant tavo intelekto įžvalgas,tu kai ko nepastebi..Nepastebi to,jog parabolės nėra-yra tikrovė.Šitą tu rasi Jėzaus Kristaus"Kalbu jums vėl".Aš sutinku su tuo,ką tu cituoji,bet cituoji praleisdamas vieną dalyką-nuoširdumą.Kad ir koks žmogus bebūtų,jis niekad netaps išmintingu negarbindamas.O kaip tu garbinsi,jei nebūsi nuoširdus?.Aš percituoju tavo vieną sakinį-"Bet tai nereiškia,jog dvasinė evoliucija priklauso nuo išsilavinimo,kultūros,ar išminties".Ar tai tau neparodo nieko?Man tai labai daug ką pasako,kaip ir tolesnės tavo citatos,kurios reiškia labai daug ką-"Siela gali atsirasti nepriklausomai nuo intelektualios kultūros, bet negali atsirasti, kada nėra protinio sugebėjimo ir troškimo – pasirinkimo išlikti ir sprendimo siekti visą laiką augančio tobulumo – vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Nors išlikimas gali ir nepriklausyti nuo žinių ir išminties, bet žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso."
Siela gali atsirasti-tai reiškia,kad tik visapusiškas ugdymas savo asmenybės,tiek intelektu,tiek dvasingumu,tiek nuoširdumu,tiek gėrio darbais kartu su TĖVU-ROJAUS TREJYBE visumos(visos kūrinijos)labui subrandina tai,kas išlieka po perėjimo į kitą lygmenį,o būtent tai,kad išsaugoma tapatybė-tavasis aš,asmenybė,kitaip tariant,atsiranda siela,nes ji tikrai neatsirastų,jei žmogus visiškai paneigtų Tėvo valią ir atsisakytų sąmoningai GYVAI PATIRTINIO ROJAUS TREJYBĖS KELIO,NET NEBŪTŲ ATRADĘS TĖVO-TREJYBĖS SAVYJE IR ATKAKLIAI NEIGTŲ VISO TO BUVIMĄ..Eikim toliau."..bet negali atsirasti(ką jau minėjau dėl ko ji atsiranda),kada nėra protinio sugebėjimo ir troškimo-pasirinkimo išlikti ir sprendimo siekti visą laiką augančio tobulumo-vykdyti dangiškojo Tėvo valią..".Protinis sugebėjimas-tai nereiškia,kad egzistuoja protas ir protavimas(kaip veikimas proto čia neturiu omeny),bet tikrai reiškia,kad atradus savy Tėvą-Trejybę,protas suvokia ir intelektu aktualizuoja įtikėjimą,bet ne iki galo.Čia atsiranda sankirta,kuomet itelektu supranti,bet nuoširdumu nesuvoki.Jei būtų parareliai vystomas dvasingumas ir intelektas,būtinai atsirastų ir troškimas pasirinkti išlikti,kas vėl parodo,kad tą sprendimą žmogus priima nuoširdžiai įtikėdamas ir gimdamas iš dvasios tuo tvirtai atsiremdamas į TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ,TAIP PAT JIS JAU YRA ATRADĘS TĖVĄ-TREJYBĘ SAVYJE,KĄ JAU MINĖJAU..Ir kuomet žmogus priima sprendimą"siekti visą laiką augančio tobulumo-vykdyti dangiškojo Tėvo valią"-jis jau tampa nebeišklystančiu iš TIKROJO KELIO,KĄ MUMS IR PARODĖ JĖZUS IŠ NAZARETO,DABARTINIS MYKOLAS,SŪNUS KŪRĖJAS,VALDOVAS IR ŠEIMININKAS,KURIS VALDO VIETINĘ VISATĄ NEBADONĄ NET IR TAIP,KAIP TĖVAS VALDYTŲ..Mūsų gyvenimo paskirtis ir yra-TAPTI TOBULAIS,NET IR TOKIAIS,KOKS TOBULAS YRA TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ..Ir žinant tai,kad būdami ROJUJE,TURĖSIME GALIMYBĘ TAPTI KŪRĖJU,KUOMET VIENĄ IR TIK VIENĄ KARTĄ,JAU DVASIŲ PAVIDALE,MES DVIESE GALĖSIME SUKURTI DAR VIENĄ DVASIĄ.."Nors išlikimas gali ir nepriklausyti nuo žinių ir išminties,bet žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso".Ši citata parodo tai,kad žmoguje bent menkiausia kibirkštėlė,kurią ir jaučia Tėvas,matydamas mus nuo pabaigos į pradžią,net ir pačiam žmogui neigiant jos buvimą,duos tam individui prikėlimo dovaną.Tik pats išlikimas nėra garantuotas,kada žmogus nors ir turėdamas žinių ir išminties,gali jau ir čia,Urantijoje ar po perėjimo taip"susivelti"išmintyje,kad tolesnio,nuostabiai patirtinio gyvai kelio atsisakys,nes yra LAISVA VALIA..Ir"žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso"parodo,kad išlikusiąjam bus suteikta visokeriopa dvasinė pagalba,atskleidžiama labai daug informacijos nebrukant,bet nuoširdžiai ir su džiaugsmu,kad tik jis panorėjęs eiti Tėvo valios pažinime,tą ir darytų.Nors išmintim,dar būdamas čia,Urantijoje,individas ir nepasižymėjo.Bet išmintis,kaip neišaugintas ir nesubrandintas vaisius,bus tobulinama jau tapus siela,jei siela pati to norės,nes ir čia visa kūrinija yra bejėgė prieš LAISVĄ VALIĄ..Pradžią citatos aš praleidau sąmoningai,nes tau svarbu vis dar sumenkinti kitą.Ir nenuoširdumas jau savaime yra kaip faktas,nes skirstai žmones.Pastebima kreipinyje.Kam esi pasakęs-mielas?Ar pats bent prisimeni?Aš sutinku su tavim,kai kalbi apie tuos,kurie mus nuolat puola.Ir tikrai sakau ne,kuomet tu matai 10 žmonių būsiant dvasiniais mokytojais.Aš matau visus forumo dalyvius tam tikro lygio dvasiniais mokytojais.Dabar vėl kitaip perverti mano žodžius,kai sakai apie mano"nurodytą"TOKIĄ ŠVIESĄ..Taigi,broli,aš tau nenurodau,nes tu tik pats gali sau nurodyti.Tu čia pat teigi,kad nori jog kuo daugiau žmonių suprastų ir pajustų dėl Urantijos Apreiškimo jiems svarbos,bet ir teigi,jog tam reikia daug išminties,kantrybės,didelių pastangų.Taip pat didelio skaičiaus žmonių tam reikia..Mielas mano sielos broli,čia ir yra esminė klaida,nes svarbu ne KIEKYBĖ,BET KOKYBĖ..Ir nuo savęs pasakysiu,kad ir vienas lauke,bet esi karys.Gerąja prasme,žinoma..Ir jei nieko prieš,tai žinok ir nuolat atmink,kad esi atsakingas TIK UŽ SAVE,NES KEISDAMAS SAVE,KEISI IR KITUS,APLINKĄ,SIELOS BROLIUS,SESES.NETGI SAULĖ KITAIP ŠVIES..Ramybės tau,labanakt
Arūnas
2010-02-23 00:24:54
Arūnai,
citatą aš pacitavau ne tiesiogine prasme, bet parabolės prasme. O dabar atkreipk dėmesį į šią citatą:
"Kaip proto evoliucija priklauso nuo, ir yra uždelsiama, fizinių sąlygų lėto vystymosi, taip ir dvasinis procesas priklauso nuo protinio išsivystymo ir neišvengiamai yra uždelsiamas dėl intelektualaus atsilikimo. Bet tai nereiškia, jog dvasinė evoliucija priklauso nuo išsilavinimo, kultūros, ar išminties. Siela gali atsirasti nepriklausomai nuo intelektualios kultūros, bet negali atsirasti, kada nėra protinio sugebėjimo ir troškimo – pasirinkimo išlikti ir sprendimo siekti visą laiką augančio tobulumo – vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Nors išlikimas gali ir nepriklausyti nuo žinių ir išminties, bet žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso."
Žmonių žengimas į priekį labai priklauso nuo žinių ir būtent, IŠMINTIES. Ar daug išminties reikia norint ką nors ištrinti ar įdėti išmintingą Tėvo mokymą, kuris keliais šimtais žodžių išmintingai aiškina vieno ar dviejų žodžių prasmę? Yra ir daug sunkesnis kelias - palaipsniui surasti kelius ir būdus, kurie padėtų pasiekti Šviesą net tokiems komentatoriams, kaip Kukas ar Jevlampijus. Ir visai nesvarbu, kad dauguma jų komentarų yra trintini, bet gali būti jie tuos komentarus rašo dėl savo nesupratimo, gal blogo išsiauklėjimo, gal dėl to, kad nuoširdžiai galvoja, kad čia kokie nors sektantai susirinkę.
Mane iš tiesų žavėjo ankstesnė Algimanto kantrybė, aiškinant dvasinių šaltinių, kurie yra pagrindiniai šiame Forume, tiesas visiems iš eilės. Iki šiol žavi Algimanto išmintis ir erudicija, aiškinant ir komentuojant šiuos dvasinius šaltinius.
Dabar deklaruojama, kad čia ruošiami dvasiniai mokytojai. Čia šiame forume aš pastebėjau apie 10 žmonių, kurie gali būti dvasiniais mokytojais (savęs jokiu būdu jiems neprisiskiriu), tai negi šis forumas dabar tik dėl 10 žmonių, o tai ką kitiems daryti?
Nežinau kodėl, bet iš vidaus aš jaučiu ne norą kuo greičiau pačiam nušvisti ar pajusti tavo nurodytą "TOKIĄ ŠVIESĄ", tačiau noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų ir pajustų, kodėl jiems buvo pateiktas Urantijos Knygos apreiškimas, paieškoti ir surasti bendraminčių, su kuriais galima būtų padiskutuoti ir paieškoti kelių ir būdų, kaip palaipsniui Urantijos Knygoje pateiktą išmintį inkorporuoti į evoliucinį mūsų planetos vystymąsi, į žmonių gyvenimą, į verslo ir politikos pasaulį. O tam reikia didelės išminties ir kantrybės bei didelių pastangų, bet ne vieno, o gana didelio skaičiaus žmonių.
Vaidas (VDS)
2010-02-22 21:45:07
Vaidai, puikiai parašei.
Mano akimis, esi vienas iš tų, kuris tikrai jau gali labai argumentuotai, išmintingai perteikti UK žinias, nes į jas giliniesi, kiek pastebėjau iš tavo komentarų, sistemingai, perteiki ne dogmatiškai ir sektantiškai, kaip tai daro kai kurie šio forumo dalyviai, neišskiriant ir paties mokytojo, kuriam, deja, galiu tik pritaikyti šią citatą: “Jūs esate žemės druska, druska, kuri turi gelbėjimo skonį. Bet jeigu šitoji druska savo skonį yra praradusi, tai su kuo gi bus sūdoma? Nuo tos akimirkos ji bus niekam tikusi, tik išmesti ir būti trypiamai žmonių kojų.” 1572-02
Paaiškinsiu, kodėl.
Štai perskaičiau Giedrės pokalbius su Tėvu, kaip ji švelniai vadina, Tėveliu. Siela mano tiesiog džiūgavo: pačia tiesiogine šio žodžio prasme - jautė Tėvo Meilės virpesius, kuriuos taip atvirai, nuoširdžiai, taip tyrai, taip skaidriai ji sugebėjo perteikti savo tekstuose.
Skaitau Algimanto tekstus – mano gyvulinis protas :), mano dieviškoji kibirkštis – Minties derintojas, mano gimstanti siela sako: „šitoji druska savo skonį yra praradusi“...
Be to, aš aiškiai matau, ir kiek žinau, ne tik aš, gimstančius akivaizdaus sektantiškumo požymius, kas man atrodo, gali labai pakenkti UK, kaip Epochinio apreiškimo prestižui. Apie juos kitą kartą, kai turėsiu daugiau laiko.
Visiems geros dienos.
Su meile.
Laima (Vilnius)
2010-02-23 16:31:01
Arūnai ir Algimantai,
nuoširdžiai jums sakau, kad mano siela labai džiaugiasi jumis, kaip sielos broliais, yra labai nuostabu matyti jūsų tikrai nuoširdžias pastangas ir labai didelius darbus, kuriuos atlikote ir atliekate.
Iš pradžių atsakysiu Arūnui. Cituodamas citatą aš tikrai nepraleidau nuoširdumo. Paimkim šį sakinį: "Nors išlikimas gali ir nepriklausyti nuo žinių ir išminties, bet žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso." Aš jį suprantu taip - nebūtinai žmogus turi turėti daug žinių ir didelę išmintį (pakanka tam tikro proto lygio), kad jis išliktų kaip dvasia ir eitų pirmyn dvasiniu keliu iki pat Rojaus. Ir lygiai taip pat atvirkštinis variantas - nepakanka turėti daug žinių ir išminties, tam kad išliktum, jei tu atmesi dvasinio tobulėjimo kelią. O dabar esminis momentas, o tai kaip nustatyti, kas elgiasi išmintingai ir kas elgiasi neišmintingai? Mano atsakymas yra toks - aš tikrai nežinau, aš tikrai negaliu garantuoti nei, kad aš elgiuosi išmintingai, nei kad išmintingiausiai elgiasi Algimantas ar Arūnas. Tačiau manau, kad išminties rodiklį geriausiai nurodo mūsų veiklos rezultatai. Čia aš vėl pacituosiu kelis sakinius iš Urantijos Knygos: "Tas, kuris gyvena manyje, ir kurio viduje gyvenu aš, duos daug dvasios vaisių ir patirs didžiausią džiaugsmą vesdamas šiuos dvasinius vaisius. Jeigu jūs norite palaikyti šitą gyvą dvasinį ryšį su manimi, tai JŪS DUOSITE GAUSŲ DERLIŲ.", "Ir KADA PASAULIS PAMATYS ŠITAS VAISIUS VEDANČIAS ŠAKAS – manuosius draugus, kurie vienas kitą myli, net ir taip, kaip juos mylėjau aš – TADA VISI ŽMONĖS ŽINOS, KAD JŪS IŠ TIKRŲJŲ ESATE MANO MOKINIAI." O dabar Arūnai prisimink, kas atsitiko, kai tu pradėjai kovoti su Forumo svečiais savais metodais. Iš pradžių pritraukei daug šaukiančių ir rėkiančių, po to užsipuolei kai kuriuos sielos seses ir brolius, studijuojančius dvasines tiesas. Tuomet Forume nebuvo galima pamatyti ir tų be pagrindo rėkalojančių ar besišaipančių, bet tapo neįmanoma pamatyti ir dvasiniu keliu einančių sielos brolių ir sesių. Koks gavosi rezultatas vėliau, Forumas beveik ištuštėjo, į jį nerašė nei šiaip rėkalojantys, nei dvasiniu keliu einantys. O ar įsivaizduoji, kad tuo momentu į Forumą galėjo užsukti keli žmonės, kurie būtų vėliau tapę tokiais žmonėmis, kurie būtų privedę gausybes VAISIUS VEDANČIŲ ŠAKŲ. Tačiau išsigandę tos atmosferos Forume pamanė, kad čia kažkokie sektantai iš tiesų susirinkę ir į čia nesugrįš. Be abejo gerokai sutirštinu spalvas ir tikiuosi, kad taip iš tiesų neatsitiko. Todėl papildomai noriu pasakyti, kad aš tikrai pastebėjau ir esu tikras, kad visus savo veiksmus tu Arūnai atlikai tikrai nuoširdžiai ir dėl to tikrai neabejoju. Ir jeigu tu tokius veiksmus būtai atlikęs tik mano atžvilgiu diskusijoje su manimi asmeniškai, aš tau nuoširdžiai sakau, kad aš būčiau sužavėtas tavo įžvalgumu, nuoširdumu ir žiniomis.
___
Dabar atsakysiu Algimantui. Manau žmonėmis, jų darbais, nuoširdumu, sąžiningumu, išmintimi žavėtis galima, tačiau tikrai negalima jų garbinti, nes garbinti galima tik Tėvą-Rojaus Trejybę. Aš nejaučiu jokio nusivylimo dėl nei vieno mokymo, kurį esi patalpinęs kaip Tėvo-Rojaus Trejybės mokymus ar kaip atskirus komentarus nuo savęs asmeniškai. Aš tikrai gilumine sielos puse analizuoju visus dvasinius mokymus, pateikiamus šiame Forume. Tačiau tikrai būčiau nenuoširdus pasakydamas, kad lygiai taip pat mane žavi visi be išimties Algimanto veiksmai. Man atrodo, kad jie per daug yra sukoncentruoti į religiją, kreipiant per mažai dėmesio į pasaulietiškumą, į evoliucinį mūsų planetos vystymąsi, taip pat į evoliucinį žmonių religinį vystymąsi. Aš sutinku, kad tokio lygio dvasinis mokytojas, kaip Algimantas, turi iš tiesų siekti tobulumo ir savo pavyzdžiu rodyti kelią kitiems. Ir manau, kad jis puikiai su tokia užduotimi susitvarko. Tai, kokį kelią nuėjo Algimantas ir kokius jis patyrimus patyrė, aprašydamas juos Forume, kelia didelę pagarbą už tą tikrai didelį nuoširdumą ir pasiaukojimą.
Algimantai, aš nemenkinu savęs kada rašau, kad nepriskiriu savęs dvasiniams mokytojams. Paprasčiausiai dar jaučiu, kad aš nesu per 2 metus tam pribrendęs. Ir tikrai nenoriu, kad kažkas kitas už mane ką nors parengtų. Atvirkščiai aš siūlau susiburti kuo daugiau žmonių ir palaipsniui visiems tobulėti, tiek dvasiškai, tiek ir išminties prasme. Man neatrodo, kad kažkur kitur aš susirasiu bendraminčių. Tam aš ir esu būtent šiame Forume, nes sielos gelmėmis jaučiu Tiesą, kuri čia aptarinėjama. Ir aš labai nuoširdžiai pasidžiaugsiu, jei koks nors sielos brolis ar sesė, vėliau už mane pradėję dvasines studijas, aplenks mane išmintimi ir dvasiniu tobulumu. Tačiau tam, kad palaipsniui būtų tobulėjama, nereikia daryti jokio spaudimo žmonėms, kurie čia užeina pasidomėti, kurie įsisavina mokymus ne taip greitai, kaip kai kam norėtųsi, nereikia pulti priekaištauti, kad kažkas kažką ne taip suprato ar supranta, o reikia pabandyti suvokti ar išsiaiškinti to nesuvokimo priežastis, tik tuomet mes galime duoti geresnį patarimą tokiam žmogui. Ar mes elgiamės išmintingai - tą parodo gyvenimas, kuris yra didysis mūsų visų mokytojas, ir tik patyrimai bei jų rezultatai parodo, ar teisingu keliu mes einame, ar teisingus sprendimus priimame.
Nuoširdžiai ir su meile,
Vaidas (VDS)
2010-02-23 11:51:34
Mielas Vaidai, tavo pamąstymas turi šiokį tokį pagrindą, kuris yra klaidingas ir netvirtas, bet jis tik tau asmeniškai atrodo tikras. Tačiau tik tiek, kiek į jį žvelgi savo materialaus proto, ir šitos akimirkos, žvilgsniu. Todėl pamėginsiu tavo kelis teiginius pateikti platesniame kontekste, kad galėtum ir pats suvokti, kaip svarbu DVASINIO MOKYTOJO NUOSEKLI MINTIS, KURI ATEINA TIK PER GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU.
Tu rašai:
"Mane iš tiesų žavėjo ankstesnė Algimanto kantrybė, aiškinant dvasinių šaltinių, kurie yra pagrindiniai šiame Forume, tiesas visiems iš eilės. Iki šiol žavi Algimanto išmintis ir erudicija, aiškinant ir komentuojant šiuos dvasinius šaltinius."
Tu neturi žavėtis NĖ VIENU žmogumi, nes jis auga arba degraduoja, keičiasi, todėl tau gali kilti daug nusivylimų, jeigu siesi kokias nors viltis su kokiu nors konkrečiu žmogumi, KAIP IR DABAR TU JAUTI NUSIVYLIMĄ MANO ATŽVILGIU, NORS MANO NEI VEIKSMAI, NEI MOKYMAI NĖ PER NAGO JUODYMĄ NEPASIKEITĖ. Jie tik įgavo AKIVAIZDŽIĄ KRYPTĮ TAIP, KAIP MAN PAAKINO MOKYTI JUS VISUS RYŽTINGIAU TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ, NES ATĖJO METAS MŪSŲ FORUMUI NUŠVISTI VIS STIPRĖJANČIA ŠVIESA.
Tavo, ir kitų, tokia nuostata tik reiškia, kad tu mano mokymų neskaitai ATSIVĖRUSIA SIELA, JUOS SUVOKI TIK INTELEKTUALIAI. O ŠITO DVASINIUOSE REIKALUOSE NEUŽTENKA, KAD MATYTUM JŲ GILUMINĘ PRASMĘ IR ŠVIESĄ.
TU ŽAVĖKIS, ir VISI ŽAVĖKITĖS, Tėvu, kad jis tau, IR VISIEMS MUMS, SUTEIKĖ SAVO DVASIĄ - MINTIES DERINTOJĄ, IR TUO PARŪPINO TOBULUMO GYVĄ DALELĘ, leidžiančią patirti GYVĄ SAVO BUVIMĄ PER ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMĄ, IR SIELOS ATSIVĖRIMĄ ŠITAI RYŠKESNEI, TAIP PAT GYVAI, TIESAI IR ŠVIESAI, KURIĄ JIS SUPA MEILĖS BANGOS VISOJE KŪRINIJOJE.
Toliau tu rašai:
"Dabar deklaruojama, kad čia ruošiami dvasiniai mokytojai. Čia šiame forume aš pastebėjau apie 10 žmonių, kurie gali būti dvasiniais mokytojais (savęs jokiu būdu jiems neprisiskiriu), tai negi šis forumas dabar tik dėl 10 žmonių, o tai ką kitiems daryti?"
O kaip tu manai atsiras DVASINIAI MOKYTOJAI, JEIGU JŲ NIEKAS NERUOŠ? Iš kosmoso ateiviai atgabens? Jeigu man pavedė Rojaus Trejybė jus ruošti DVASINIAIS MOKYTOJAIS, tuos, kurie šito norės patys, TĄ MISIJĄ AŠ IR ĮVYKDYSIU, PATINKA TAU, AR BET KURIAM KITAM, TAI AR NEPATINKA.
Todėl šitas Forumas ir skirtas pačiai ryškiausiai, dabar, šviesai Urantijoje skleisti.
Tu jau pats suskaičiavai net dešimt tokių mūsų sielos brolių ir sesių Forume, galinčių būti dvasiniais mokytojais, ir tuoj pat pats save sumenkinai, kad jiems savęs nepriskiri. Niekada nemenkink savęs, nes tokios nuostatos žemi virpesiai nusėda į pasąmonę, o vėliau tai atsiliepia ir fizinei kūno sveikatai, ne tik dvasiniam ryšiui su Rojaus Trejybe. O kodėl gi tu nori likti nuošalyje, stebėti iš šalies, kaip kiti dalinasi šviesa, o tu jau save patausosi, ar ne taip? Tačiau jeigu jau tu pats atskiri kitus, kurie gali būti dvasiniais mokytojais, tai tavo matymas jau yra giluminis. Tai kaip gi tu, būdamas Tėvo sūnus, liksi nuošalyje ir laikysi UŽDEGTĄ lempą po gaubtu, kai ji turi kitiems šviesti? Kodėl tu manai, kad ne TU gali būti DVASINIS MOKYTOJAS, O KAŽKAS KITAS? Dvasinių mokytojų rengimas - tai ilgas procesas, kuris prasideda nuo nedidelių žingsnių, kuriuos ir žengsime DRAUGE, tik jau kryptingai diskutuodami - ne šiaip apie viską, ir tuo pačiu apie nieką - Urantijos Dokumentų, Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, ir Rojaus Trejybės apreiškimų pagrindu ir savo patyrimų pasidalinimu šitų šaltinių šviesoje.
TAVO TOLESNĖ MINTIS TOKIA:
"Nežinau kodėl, bet iš vidaus aš jaučiu ne norą kuo greičiau pačiam nušvisti ar pajusti tavo nurodytą "TOKIĄ ŠVIESĄ", tačiau noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų ir pajustų, kodėl jiems buvo pateiktas Urantijos Knygos apreiškimas, paieškoti ir surasti bendraminčių, su kuriais galima būtų padiskutuoti ir paieškoti kelių ir būdų, kaip palaipsniui Urantijos Knygoje pateiktą išmintį inkorporuoti į evoliucinį mūsų planetos vystymąsi, į žmonių gyvenimą, į verslo ir politikos pasaulį. O tam reikia didelės išminties ir kantrybės bei didelių pastangų, bet ne vieno, o gana didelio skaičiaus žmonių."
TU NET NESUVOKI, KOKIĄ KLAIDINGĄ IR TAVE ŽUDANČIĄ MINTĮ PARAŠEI.
Nesuvoki, nes žvelgi savo materialaus gyvulinio proto troškimo pagrindu.
Tau rūpi ne TAVO PATIES KUO RYŠKESNĖ ŠVIESA, BET KITŲ, IR DAR KUO DAUGIAU, KAD JŲ BŪTŲ, ŠVIESA, bet tuo pačiu, kol kas, dvasiniu mokytoju būti sau minties net nekeli. O iš kur gi atsiras tie pažįstantys Urantijos Knygos šviesą, kad ją įdiegtų politikoje, ekonomikoje, kurie norėtų diskutuoti Urantijos Dokumentų pagrindu, kad net valstybė būtų tvarkoma dvasiniu pagrindu, jeigu tu NEĮDĖSI ASMENINIŲ PASTANGŲ IŠ PRADŽIŲ, KAD PATS PRISIPILDYTUM KUO DAUGIAU ŠITOS ŠVIESOS, BESIRUOŠDAMAS DVASINIO MOKYTOJO VAIDMENIUI? IR ČIA NORI VISKO PARENGTO? BET BE TAVĘS? TAI KOKIA TADA TAVOJO GYVENIMO PRASMĖ? Tu nori, kad daugiau žmonių, tavo bendraminčių, diskutuotų Urantijos Knygos pagrindu, o pats Urantijos Knygos FORUME tarsi ir nenori matyti, kad tavo paties bendraminčiai, būtent ir iš tavęs laukia tavo paties samprotavimų apie Urantijos šviesą, kad ir jiems tu padėtum PRADĖTI APTARINĖTI URANTIJOS DOKUMENTUS, ko jie dar neišdrįsta aptarinėti, nes iš pradžių negali ratai, iki tol netepti, suktis be, atrodytų, milžiniškų pastangų.
Tu esi tik savo asmeninės laisvos valios šeimininkas. Ir jeigu tu jos nenukreipsi į didesnės šviesos atskleidimą-aptarimą mūsų Forume, tai tu ir nepadėsi savo sielos broliams ir sesėms - BENDRAMINČIAMS, KURIŲ TAU STINGA - taip pat pajudėti iš sąstingio.
Tau atrodo, jog kitur tu surasi bendraminčių ir galėsi su jais bendrauti KITAIP NEGU MŪSŲ FORUME. Apsirinki. Niekur tu negalėsi taip bendrauti, kaip MŪSŲ FORUME. Tačiau nenorėk, kad kiti darytų tai, ko nedarai pats. O juk tu negali jų priversti JŲ laisvos valios panaudoti taip, kaip nori tu, jeigu jie dar šitaip savo laisvos valios panaudoti NEDRĮSTA. Tai iššūkis ir jiems. Didelis ir naujas iššūkis.
O tu, kaip ir kiekvienas, turi norėti ne kad kuo daugiau būtų tavo bendraminčių, bet kad tu kuo daugiau atsivertum Rojaus Trejybei, kuo daugiau prisigertum šviesos, tada pati siela dalinsis šita šviesa su kitais sielos broliais ir sesėmis vis drąsiau, ir pati pradės jausti alkį tokiai veiklai. Ir toks sielos mąstymo kryptingumas padės sielos morontiniam protui stiprėti ir laisviau mąstyti ir matyti Urantijos Dokumentų gilumą ir juo dalintis su visais. Ir tai padės ir kitiems lengviau įsisavinti Urantijos Dokumentus.
Dvasinių mokytojų rengimas - tai ne disertacijų rašymas, o gyvas ir kryptingas asmeninis palaipsnis DVASINIS IR PROTINIS AUGIMAS VISŲ LABUI.
Tad tu savo rankose laikai ne tik savo likimą, bet ir kitų dvasinio nušvitimo svertus, apie kuriuos jie dar nieko net nežino, ir kurie dar tik atras ir tavo dvasinius mokymus mūsų Forume.
Pirmyn į Rojaus Trejybės Šviesą.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-02-23 01:14:28
Mielas Linai J.,
kaip tai nepastebėjau,kad miela sesė Giedrutė šauktųsi tavo užtarimo, pagalbos. Labai jau akivaizdu, kad ji ganėtinai tvirtai ir saugi jaučiasi patikimiausiame Tėvelio delne. Tuo mes labai džiaugiamės ir mielai smaguriaujame iš jos sklindančiais Tėvelio mokymais. O nuo tavo "geravališkos" advokatystės, patikėk, jau darosi koktu, nes Giedrutės dėka galingai giedresne tapo mūsų padangė, o štai tu vis vėl ir vėl bandai ją sudergti. Būk geras... pristabdyk arklius ir bent truputį apmąstyk savo elgesį, ir paieškok, kur pagaliau yra tos padorumo ribos, kurių niekaip negalėtų peržengti joks Trejybės vaikas.
Su meile,
Tomas VLN
2009-12-15 18:13:05
Šiandieną sueina 26 metai,kaip pirmą kartą gyvai,per Jėzaus Bernadetą prakalbo mums Dievas TĖVAS.Tai atsitiko Jurbarko Švenčiausios Trejybės Katalikų Bažnyčioje,antrą Kalėdų dieną,aš pati priėjau prie Paulinos,apie kurią girdėjau,kaip apie nepaprastą aiškeregią.Didelė dvasinė ugnis mus subūrė į grupę,mes visi troškome gelbėtį pasaulį,siūlydamos Dievui savo aukas,atsižadėjimus asmeninės laimės,narsiai ir su užsidegimu nešdami artymujų,bendradarbių, uolių,šventų katalikų panieką,keliai eidami prašėme sau ir žmonijai dvasinių pokyčių,pokyčių politikoje.Tą rudenį,prieš SAUSIO 13 DIENOS ĮVYKIUS,mano JAU BUVUSIOJI Mokytoja,Vilniuje nuo Aušros Vartų Koplyčios iki Arkikadedros,šaligatviu keliais ėjo ir meldėsi,ir verkė.Vienos televizijos žurnalistė pribėgo prie jos su mikrofonu rankoje ir paklausė,kodel jinai šitaip elgesi,ar nebūtų geriau žmonėms kokį gerą darbą padaryti?Paulina-Jėzaus Bernadetą atsakė,kad kol kas žmones dąrančių gerų darbų nepastebi,ir nuėjo keliais toliau.Po kelių mėnesių,po Naujų metų,mūsų Sostinėje įvyko tas ,kas įvyko.Visus aprašytus įvykius aš mačiau per televiziją.Per televiziją,pro ašaras stebėjau ir SAUSIO 13 DIENOS ĮVYKIUS.Ten buvo ir mano brolis,kuris prieš gerą dešimtmetį praėjo AFGANISTANO pragarą.Tą naktį pamačiau,kokie gali būti lietuviai vieningi,supratingi,ir kokie jie tapo pakantūs bet kokią religiją išpažįstančiam savo sielos broliui.Niekas, tuo metu, nesijuokė iš moters, kuri nešė Kryžių,užsidėjusi ant galvos erškėčių vainiką;nuoširdžiai pasitraukė,duodami jai kelią.Tai negalėjo nejaudinti.
Taip,labai padirbėjo politikai,partijos ir kitokios struktūros siekiant išsivadavimo ir, Respublikos Nepriklausomybės,bet teisingumo dėlei,reikėtų nepamiršti tuometinio nematomo fronto,kurio nariai dieną naktį meldė Dievą ir Jo Apvaizdos pagalbos.
Šiandieną, su džiaugsmu širdyje pati sau konstatuoju,kad man asmeniškai tai jau praeitas etapas;bet pagrindinį dalyką per praeitus dešimtmečius iki šiol išsaugojau,ir iš visos buvusios grupės tik aš viena tai padariau,išsaugojau sąmpratą apie DIEVA-TĖVĄ,toliau ją propagavau,buvau Mokytoją kitiems šiuo klausymu.Pati asmeniškai,gyvai girdėjau DIEVO-TĖVO balsą,JO balso tembro žavumas išliko iki šiol,manau,kad tai išliks visam mano dar likusiam gyvenimui šitoje materialioje formoje.
Buvusi mano dvasinė Mokytoja sugrįžo į Bažnyčia,jinai paliko mūsų nedidelį būrelį ant "ledo".Aš jos neteisiu,nes padvelkus naujiems politiniams vėjams,jai be galo/ tikriausiai/ svarbu pasidarė reabilituotis žmonių,artymūjų,draugų akyse,nes jinai buvo tremtinė,buvo nuteista pagal 58 straipsnį,tuometinį,"sovietinį" baudžiamajį kodeksą.Suprantu,kaip jinai buvo išvarginta gyvenimo ir dvasinio darbo su mumis,tokiomis skirtingomis savo amžiumi,charakteriais,savo nesuvokimu,ko tas Dievas Tėvas,Jėzus iš mūsų nori.Klaida jos buvo,kad nustojo klausytis,palaikyti pastovų ryšį Su TĖVU;kaip jau dabar suprantu,josios Mokymuose atsirado pašalinių priemaišų,savojo žemesnio EGO iškėlimas.Supratau,kad tai pats slidžiausias Dvasinio Mokytojo etapas,būtent "sužvaigždėjimas".Sovietmečiais Lietuvoje ne vienas dvasinis lyderis,aiškeregis,ant šito ledo paslydo.
Tik viena,man pažįstama aiškęregė Elytė iš Marijampolės iki galo išliko ištikima savo vidiniam balsui.
Padariusi praeitų metų odisėjos apžvalgą,šią akimirką,galiu užtikrintai pasakyti,kad pagaliau jaučiuosiu laiminga.Tuo labiau,kad šiomis,vadinamomis šventinėmis dienomis ir naktimis,be galo aiškiai ir gerai girdžių TĖVO balsą.Pirmą kartą po 30 metų klajonių pradedu vis didesniu laipsniu pasitikėti tuo vidiniu balsu,tomis nuostabiomis,šviesiomis mintimis,tais naujais man negirdėtais,slapčiausiose svajonėse nesukurtais dalykais.Tai lyg užuolaidos praskleidimas į mano ateitį,susijusiais su visos žmonijos ateitimi,LAIMINGA ATEITIMI.Jau keli mėnesiai man vis nurodoma mano būsimų darbų kryptis,bet iki šiol, savo materialiu protu atmesdavau tai,sakydavau,kad tai neįmanoma,kad aš jau nebejauna,kad tai atliks jauni žmones,už kuriuos meldžamės,kad tokie ateities darbai yra pasišvęntusio
jaunimo rankose.
Ir dar manę nustebino tai, kad kai naktimis esu pažądinama,po Rojaus Trejybės pagarbinimo,TĖVAS kalbą be jokio sustojimo,aš pati nutraukiu šitą žodžių srautą,nes nekantraudama skubu apmąstyti tai ką išgirstu,iškart trokštu su kuo nors pasidalinti gautomis žiniomis.
Atrodo,kad jau pradedu sugebėti atskirti informaciją,kuri ateina iš pasąmonės ir informaciją gauta per viršsąmonę.
Manau,kad informacija gauta per pasąmonę,taip pat yra gerai,nes tame pasąmonės rezervuare yra ne vien bloga informacija;šioje patirtyje galimą išmokti skirti mums naudinga informaciją, nuo ne naudingos.
Jeigu klystu,manau,kad pataisysit manę.
Užpraeitą naktį išgirdau žodžių srautą apie tai,kaip mano sielą vis labiau einą į susiliejimą su TĖVO DVASIA.Pajutai begalinę ramybę,švelnumą;žinoma čia pat pagalvojau,kaip gi vis del to atrodo su tą meilę?
Išgirdau:"Pasitikrink,nukreipk savo mintis į tą asmenį,kuris pagal tavo sąmpratą,labiausiai yra tavę įskaudines.Ką jam jauti?Nemelavau Tėvui,atsakiau Jam nuoširdžiai,kad tam asmeniui JAUČIU VIEN TIK ŠVELNUMĄ,GERUMĄ,ir kaip nebūtų keista,aš jį SUPRANTU,nes ir aš jam ilgą laiką buvau "rakštis" tam tikroje vietoje.Pagalvojau,o ką šią akimirką JIS MAN jaučia;iš jo pusės nejutau sau jokio priešiškumo.Tai tikriausiai ir yra MEILĖ.
Tą naktį toliau bendraujant su Tėvu pajutau didelius pokyčius savo fiziniame kūne.Kaip visuomet,atsibudus girdėjosi,kai iprastą, spengimas ausyse,kas yra būdinga aterosklerozei pažeidus kraujagysles.Jutau aukštą kraujospudį,kuris vargina manę jau apie 20 metų.Po Tėvo pasakytų žodžių,kad einam į susiliejimą,po kelių sekundžių dingo spengimas ausyse,galvoje pasidarė be galo lengva,nustojo laužyti kaulus.
Su Tėvu kalbėjomis ir apie naują mūsų planetoje religiją.
Jis manęs paklausė,ar prisimenanti,kaip Jis prieš 26 metus,per Jėzaus Bernadetą sakė,kad JIS per Meilę gelbės pasaulį.
Ir ateities religija,iš tiesų, vadinsis ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS RELIGIJĄ.
Visko aprašyti neįmonoma darosi.
Mieli oponentai,kaip jūs sureaguoste į mano eilinę išpažintį,tai jūsų asmeninis reikalas.
Mano išpažintis labiau skirta,tiems nuoširdiems ieškotojams TIESOS.Tiems naujokams,kurie nepabūgtų,tos gana neįprastos,gana ryškios DVASINĖS ŠVIESOS.KO TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ MOKĖ,MOKO ir/tikiuosi/MOKYS PER ALGIMANTĄ,per NAUJAJĮ EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ-URANTIJOS KNYGĄ,yra ŠVENTA TIESĄ.Tą galima patikrinti per patirtį,reikia TIK netingėti.Ir jums,mieli naujokai,visai nebūtina,einant keliais Bažnyčiose,ir "šventose" vietose šitą patirtį įgyti.Yra daug paprastesnis kelias,pats tiesiausias kelias,tai staigus atsigręžimas į savę ir ten atrasti VISŲ MŪSŲ TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ,Jo dvasios dalelytę,ir iš visos širdies PATIKĖTI,kad jis GYVAI ten yra ir ĮTIKĖTI į tai,t.y. GYVENTI pagal tą tikėjimą;pradėti kurtį savo,savo vaikų ateitį SU TĖVU kartu.Daryti pokyčius politikoje,švietime,labiausiai vaikų auklėjime,moksle- SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE.Kiekvienos dienos savo mintis,žodžius ir darbus pašvęskime JAM.JIS vienintelis gali mus išvesti iš visų krizių.
Visiems linkiu geros dienos.
Su meile,
IRENA
2009-12-26 13:50:54
Irena, labai ačiū už atsivėrimus, tai nuoširdu ir tikrai daug pasako apie žmones (ypač iškalbingas yra tas epizodas, kur Paulina burbteli kad nepastebi žmonių, darančių gerus darbus, ir toliau eina keliais). O Irute, kokia tavo "būsimų darbų kryptis"? Papasakok, kokią vietą jis tau skiria ateities religijoje, kaip tu turėsi skelbti jo meilę, kaip per tą meilę ir įtikėjimą prisidėti prie pasaulio išgelbėjimo, kur eiti, kam ką skelbti? Ar jis tau sako, kad po kurio laiko, kai tu būsi labiau pasiruošusi ir labiau susiliejusi, tau paskelbs konkrečias užduotis?
Bet man dar rūpi ir tai, kaip tu buvai auklėjama tėvo vaikystėje ir kaip dabar žiūri į vaikų auklėjimą. Atleisk, jei kartais 'užmyniau ant mozolio", bet tai šiek tiek svarbu.
Jonas
2010-01-11 18:18:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]