Forumas: temos peržiūra
Asmeninė patirtis mezgant ryšį su Tėveliu
Sveiki mielieji,
Noriu pasidalinti su jumis savo pradedančiosios praktika mezgant gyvą ryšį su Tėveliu, tai pat su Jėzumi. Tai nebus teorija, o tiesiogiai raštu užfiksuotas mūsų gyvas bendravimas, kuris dar tik pradeda skleistis. Ir jūs patys iš šių dialogų galėsite pasisemti ir pritaikyti tai, kad naudinga pasirodys jums. Šio prasidenančio nuostabaus kontakto pirmiausias tikslas ir esminis procesas, yra savo ego luobų tirpinimas, kurie yra kaip pagrindinė kliūtis bendrauti betarpiškai su nuostabiu ir tobulu visa ko Šaltiniu. Ir ego luobų ištirpinimas Tėvelio meilės spinduliuose yra būtinas etapas, kad Tėvelį galėtume girdėti aiškiau ir jaustis ramūs ir jo vedami kiekvieną akimirką. Nusprendžiau tiesiog imti Tėvelio ir paprašyti, kad tirpintų tuos luobus, kuriuos jis gali įvardinti dar geriau nei aš pati, nes jis yra mano viduje ir jaučia tai, ką jaučiu ir aš. O pagrindinis mano siekis buvo girdėti ir suprasti Tėvelį taip, kaip Jį girdi ir su Juo nuostabiai bendrauja Laima iš Klaipėdos. Ji man tapo įkvepiantis gyvas pavyzdys, kokia turi būti siekiamybė, keliant savo ir Tėvelio santykių kokybę. Su ja susipažinau 2009 lapkričio 26 dieną.
Skyreliai bus suskirstyti pagal kiekvieno ego luobo įvardijimą. Ir jie bus dėliojami chronoligine seka ir papildomi naujais dialogais, kai tik juos gausiu iš Tėvelio. << Tokiuose skliausteluose >> išryškinamos Tėvelio ar Jėzaus mintys.
I
2009 gruodžio 04 13.00
MANO PIRMAS SĄMONINGAS RYŠIO MEZGIMAS SU TĖVELIU
Dangiškasis Tėveli, aš kreipiuosi į Tave ir rašau, nes taip man geriau sekasi dėlioti mintis. Bet prieš megzdama ryšį su Tavimi, aš noriu paprašyti Jėzaus, savo vyresniojo broliuko pagalbos, kad jis nuramintų mano protą, duotų ranką ir apšviestų kelią, kuriuo dabar atsistojau, pakilau eiti pas Tave. Mano mylimas Tėveli, aš gal ir kartoju tą patį per tą patį, bet Tavo meilės virpesiai ir tu pats manęs dėl to nepasmerk, nes dar nesu tiek išplėtusi savo sąmonės, kad mintys lietųsi plačiau ir plačiau. Aš prašau padėk man pajusti Tavo meilės virpesius, dėl kurių aš tik ir galiu egzistuoti, ir ne tik aš, bet visa mano aplinka ir Tavo visa kūrinija. Aš to noriu, Tėveli, ir labai prašau to iš Tavęs. Tėveli, tirpdyk savo nuostabių dažnių ir spalvų virpėjimuose mano gyvulinio proto luobus, ir dabar man kyla intelektualinis pasipriešinimas ir nesaugumo jausmas, bet aš tai jau atskiriu ir suvokiu, kad tai yra gyvulinio proto keliami jausmai. O aš noriu, kad many viešpatautų morontinis protas, Tavo dvasia, nuostabus Minties Derintojas, aš noriu Tėveli, kad Tu mane vestum už rankos ir tą darytum visą amžinybę, ir Tavo vedimas suteiks maistą mano sielai, sielos augimą, nuostabią ramybę ir palaimą, kurią aš galvojau,- sukursiu apsiginklavusi žemiškais turtais. Tėveli, aš Tau labai dėkoju už šią minutę ir gražią akimirką, kada aš esu sveika, galiu rašyti Tau ir dėstyti savo mintis sveiku ir sąmoningu protu. Aš suprantu, kad reikia kantrybės mezgant ryšį su Tavimi, bet aš kaip žiūriu atgal, kaip Tu nuostabiai dėliojai (ar Tavo priežasties pasekmės dėsnis) sustatė visus mano dar trumpo gyvenimo etapus aš taip džiūgauju, Tėveli, nes matau tuos fragmentus, tas atkarpas, kai aš jau buvau atsidavusi Tavo vedimui, tai buvo trumpi fragmentai, ir aš dar sąmoningai nesuvokiau kad tai Tu. Aš Tau dėkoju už viską,- ir už maudymą visos kūrinijos Tavo nuostabiuose meilės spinduliuose, ir už Tavo nuostabų sūnų Jėzų, kuris pasirinko mūsų mažytę planetą, o dabar net suruošė šioms dienoms pritaikytus nuostabius mokymus. Kiekvienas jo žodis tuose laiškuose persmelktas tiesos, kurios supratimui dar vietomis ir priešinasi gyvulinis protas ir jo keliamos emocijos, bet kiekviena kūno ląstelė jaučia ir netgi žino, kad tai ir yra tas kelias. O ji jaučia ir žino, nes kiekvienoje ląstelėje esi Tu, Tėveli. Aš tau dėkoju kad lieji į mane vis didesnę kosminę išmintį, tikiu aš jos gaunu tiek, kiek pati sugebu atsiverti. Bet aš noriu daugiau. Noriu iki tokio lygio kaip Laima, kuri taip nuostabiai bendrauja su Tavimi Tėveli, taip betarpiškai ir mylinčiai, taip nuoširdžiai džiaugiasi Tavo vedimu, nes ji jau mato kad jos kasdienybėje ir tiesiai per ją reiškiesi Tu. Aš taip pat noriu, Tėveli, kad reikštumeisi per mane, nuramink mano gyvulinį protą, lai viešpatauja Tavo dvasia, Tavo kosminė išmintis, kosminė ramybė, žinojimas. Aš ir dabar šitaip bekalbėdama jaučiu plūstančią ramybę. Tu toks tikras Tėveli, nors aš Tavęs nematau, bet aš suvokiu, kad tai negali būtu saviitaiga, nes jau bandžiau patirti saviitaigos sausus metodus (kitais klausimais), kai mechaniškai sau kartoji ir bandai save įtikinti. Tėveli, Tu vesk ir vesk mane į šviesą, aš atsiduodu į Tavo rankas, nes pradedu suvokti, jog Tu, tik Tu geriausiai gali žinoti mano tikrąjį potencialą, geriausiai supranti kur aš jį atskleisiu, ir Tu paruoši vietą, sąlygas ir laiką, kad aš reprezentuodama Tave ir dirbdama kaip Tu padaryčiau geriausią, ką reikia padaryti. Ir tai dar man suteiktų tiesiog kosminio sielos džiugesio. Tu viską sugalvojai tobulai, nes tu pats esi tobulumo šaltinis. Aš dar tik fragmentiškai tą apčiuopiu, bet tikiu, kad greitai galėsiu tą patirti ir patirti kiekvieną dieną. O dabar Tėveli, aš Tau noriu užduoti klausimus, kurie mane jaudina ir neramina, padėk man juos sklandžiau suformuluoti, nes Tu pats tuos klausimus žinai dar geriau negu juos žinau aš:
Kokios žemiškos veiklos man reikia imtis? Ar tiesiog reikia ramiai, su pasitikėjimu laukti, kol pačios aplinkybės, Tavo sudėliotos, prisibels iki manęs? Ir tuo tarpu intensyviai stiprinti ryšį ir pasitikėjimą Tavimi?
Tėveli, kaip man auginti pasitikėjimą Tavimi?
Tėve, kaip man atskirti ar tai mano gyvulinio proto ir nuostatų brukamos mintys, ar tai Tavo siunčiama išmintis?
Aš jau anksčiau gavau atsakymą per maldą, kad norint Tavimi pasitikėti reikia tirpdyti savo gyvulinio proto baimes, o norint jas tirpinti reikia stengtis daugiau atsiverti,<< kad mano meilės spinduliai jas ištirpintų, o norint daugiau atsiverti, tereikia taip nuoširdžiai kalbėti, kaip dabar nuoširdžiai kalbi tu, mano vaikeli. Ir būk rami, pasitikėk, būk kantri ir atkakli, ir aš tau sakau, ir Jėzus sakė, juk tu beldiesi ir tau tikrai bus atidaryta, tikėk. Netgi žinok. Būk rami,- aš jau matau tave stovinčią prie rojaus krantų, ir žinau kiekvieną keliuko vingį, kuriuo dabar, mano vaikeli, matau pasiruošusi eiti, nesiblaškydama tarp kitų kelių. Ir aš labai džiaugiuosi, bet tau dar reikia labiau sustiprėti, ir pati tą jauti, turime sustiprinti mūsų menkutį ryšį, bet žinok, mane taip džiugina tavo pastarojo laikotarpio progresas. Ir dabar tu abejoji, ar tai nėra tavo gyvulinio proto kuriamos mintys, taip tau dar reikia sustiprinti mūsų ryšį, kad aiškiai, aišku aiškiausiai, kiekvieną akimirką žinotum ir atskirtum, kada mąsto tavo gyvulinis protas, kada morontinis, kada šneku su tavimi aš, o kada Jėzus ar kitos dvasinės būtybės. Aš tavimi džiaugiuosi vaikeli, ir aš tave pažįstų labai labai. Ir būk rami, tavęs laukia nuostabus didingas kelias, kupinas vidinės palaimos ir meilės, ir aš jau dabar matau, kaip tu nuostabiai skleidiesi ir džiaugiuosi ir siunčiu tau didelį pastiprinimą savo virpesių ir palaikymą iš kitų dangiškų mano vaikų. >>
Dėkoju tau Tėveli, aš geriu Tavo dažnius ir siunčiu juos tolyn. Aš noriu kad mūsų tamsi planeta imtų skleisti šviesą ir Tavo akinanti kūrinija dar labiau sužerėtų. Tėveli, pašnekėk dar ką nors. Pasakyk mane raminančius žodžius.
<<Žinok kad aš Tave visada labai myliu ir mylėsiu per amžius amžinai, maudykis mano meilės dažniuose tol kol pati pavirsi tokia tobula, koks tobulas esu aš, nes toks yra mano planas kiekvieno jūsų atžvilgiu. Būk rami dukrele, jauskis tokia rami kokia jutaisi, kada aš tau pasiūliau stoti į architektūrą ir kaip tai įstrigo Tavo žemiškai mamai ir tau pačiai. Tu turi puikų kūrybos geną, ir, priimdama mane, tu išmoksi dar puikiau jį įvaldyti ir Tavo žemiški kūriniai reprezentuos ne ką kitą, kaip mano nesibaigiantį tobulumą. Dabar Tavo gyvulinis protas galvoja, kad aš susireikšminu> (aš iš tiesų tuo metu pagalvojau, kad tik susireikšminusi būtybė gali kitam pasakoti apie savo tobulumą)< ir puola mane smerkti, bet tu šaunuolė,- jau pati sugaudai šitą mintį ir aš tau galiu atsakyti- pas mane nėra tokios savybės kaip susireikšminimas, negi jus vaikai nesuvokiat, jog viskas kabo mano meilės energijoje ir aš skleidžiu tyriausią meilę, aš pats esu meilė ir kai tu tapsi tokia skleidžianti ir dalinanti meilę, pamatysi, kad net nelogiška pagalvoti jog gali atsirasti vietos susireikšminimui. Ir tu kažką panašaus jau buvai aptyrusi, tik labai dar blausiai lyginant su tuo ką aptirsi.>>
Dėkoju tau Tėveli už laiką, nors gal ir naivu už tai dėkoti, nes skaičiau, kad Tau laikas neegzistuoja, bet man tą sunku suvokti, todėl gal geriau dėkoti už tai, kad Tu būni su manimi, manyje ir aš tą galiu pajusti fiziškai,- nusiraminusia siela ir protu.
II
2009 gruodžio 04 vakare
MANO NORAS IR BAIMĖ ĮSIPAREIGOJIMUI VEIKTI TIK SU TĖVELIO MEILE
Tavo pagalbos aš nuo šiol prašysiu kiekvienoje savo mintyje ir veiksme, ir kai tik užfiksuosiu, kad čia kažkas ne dieviško o gyvulinio iš karto kreipsiuos tiesiai į Tave, kad tos gyvulinės kilmės jausmą, mintį ar net elgesį ištirpintum savo visa aprėpiančios meilės spinduliuose. Ir dabar aš rašau tarsi tai būtų pasižadėjimas, kuris mane įpreigoja ir dar truputi jaučiu tokio įsipareigojimo baimę, bet kaip žinia baimė yra gyvulinės kilmės proto būsena. Ir todėl aš noriu kad tai būtų ne koks negyvas pasižadėjimas, persmelktas nemalonaus įsipareigojimo ar net kaltės jausmo, bet, kad tai būtų toks gyvas ir natūralus troškimas, kuris tampa įpročiu- įtraukti Tave į savo kasdienius veiksmus, mintis, elgesį, darbus. Tėve, aš taip trokštu išsiugdyti tokį įprotį, kuris būtų neatsiejamas nuo manęs, Tėveli, kad aš iš esmės ir būčiau tas įprotis,- viską daryti per Tave su Tavimi ir dėl Tavęs. Laimink mane Tėveli, laimink mano artimuosius, laimink visus, ypač tuos, kurie dar gyvena tamsiame kiaute, greičiau jie išlystų kaip kurmiai ir suvoktų kokiame nuostabiame pasaulyje gyvena, kuris persmelktas Tavo meilės virpesių, harmonijos, ramybės ir džiaugsmo. Tėveli, prašau smelkis ir į mane su kūrybiniais virpesiais, aš nežinau per ką tu veiki, gal per kažkokią asmenę kūrybos dvasią, bet aš prašau, veik mane ir aš tau pasiruošusi atsiverti prieš kiekvieną savo veiksmą, ir mintį, lai Tavo meilė persmelkia mane, o Tavo kūrybos srovės įkvepia mane gražiems darbams, lai Tavo išmintis, kosminė didžiulė išmintis, nurodo man kokio darbo imtis ir tada per mane tu pasireikši šviesiais darbais žemėje. Ačiū tau Tėveli, ačiu tau Tėveli ačiū tau Tėveli, aš Tave mokinuosi pamilti ir garbinti. Aš to trokštu ir prašau duok man žinoti ką daryti, kad tas mūsų ryšys būtų natūralus, artimas, kasdienis, aiškus ir skaidrus bei suvokiamas mano protui. Aš to trokštu Tėveli. Ir net nežinau kodėl to trokštu, gal intuityviai traukia prie Tavęs, gal dėl teorijų, kurias skaitau, bet dar nepatyriau praktikoje, o gal ir dėl savo menkutės patirties įsimintinų momentų, kuriuos aš dabar, tik žiūrėdama atgal, aiškiai suvokiu, jog tai buvai Tu.
Bet aš Tėveli tikrai prašau, kad nuramintas protas ir atsivėrusi siela išgirstų Tavo patarimus ateinančius tiesiai iš Tavęs iš tokio tobulo ir visažinančio Šaltinio nes Tu pats mus sukūrei, Tu sukūrei nuostabų priežasties pasekmės dėsnį, kuris veikia objektyviai ir nepriekaištingai. Ir aš tikrai noriu kad mano ateinančių pasekmių priežastis būtų vienintelė- meilė, ir pasekmės būtų nuostabios ir džiūginančios tiek minčių lygmeny, tiek jausmų, tiek veiksmų, tiek susiformuojančių aplinkybių. Todėl, Tėveli, aš prašau- nuramink mano sielą- aš ją atveriu Tau, pripildyk ją išminties, meilės virpesių, suvokimo, sąmoningumo, skaidrumo tobulumo, harmonijos. Lai ji būna sklidina su kaupu ir lai aš ją laistau visur ir visiems ir pati dėl to jaučiu palaimą, ir aplinkiniai ir Tu Tėveli džiaugiesi. Aš prašau Tavęs Tėveli, nes man atrodo, kad dabar turiu ypač intensyviai susikoncentruoti į betarpišką ryšį su Tavimi ir puoselėti jį ir auginti. Galiu ir noriu atsiremti į Tave, į Tavo tiesą, ir transliuoti ją kitiems per savo darbus, kurie iš tikrųjų bus Tavo darbai mano rankomis, bet tai toli gražu ne manipuliacija, o tobulas, meile persmelktas, augimo procesas.
III
2009 gruodžio 06 00.15
MANO EGO LUOBAS- SKUBOTUMAS IR NEKANTRUMAS, KURIS TRUKDO GIRDĖTI TĖVELĮ
Mano dangiškas Tėve, aš trokštu savo atvira širdimi pajusti Tavo meilės virpesius, pajusti Tavo švelnų ir užtikrintą vedimą, nes Tu mane matai prie rojaus krantų ir Tu žinai kokiu keliu man pas Tave ateiti. Tu mane sukūrei unikalią su asmenybės charakteriu ir Tu geriausiai žinai jo potencialą, bei kaip jį realizuoti šiame pradiniame etape-materialiame gyvenime. Todėl aš remiuosi tik į Tave, Tėve, tu žinai aš dabar pasimetusi ir suglumusi tik suvokusi, kad tuo keliu kuriuo bėgau ir tie motyvai kurie mane vijo- jie buvo netikri, o primesti klaidinančios aplinkos ir primesti mano ego, sukerojusio toje aplinkoje. Ir tikrai, kai aš atsiribojusi nuo Tavęs bėgau tuo keliu, mano kad ir trumpas tas etapas, bet jis buvo gryna kasdieninė kova, o mano siela tuo metu verkė ir liūdėjo ir toje kovoje buvo įsitempusi kiekviena mano ląstelė. Tėve, aš noriu Tave taip labai mylėti, kaip iš teorijos dabar žinau, kad Tu myli mane, bet aš noriu ir justi Tavo meilę kiekvieną mielą akimirką, kiekvieną savo mintį išmaudyti Tavo meilėje ir netgi iš tos meilės ją ir pagimdyti, kiekvienas veiksmas, noriu, kad būtų persisunkęs tais aukštais dažniais, bet, Tėveli, jeigu tu taip jauti mano išgyvenimus kaip jaučiu ir aš pati, o mano charakterį pažįsti dar gėriau nei aš, nes tu žinai kokius didingus dalykus aš atliksiu kol pasieksiu Tave rojuje, tai Tu man gali padėti, ir aš nuoširdžiai kreipiuosi į Tave pagalbos, - vesk mane už rankos, padėk man susivokti, duok man suprasti, ką man daryti, laikyk mano protą savo meilės glėby, ir mane visą, bet tu ir taip laikai, dėl to tik ir egzistuoja visa Tavo kūrinija. Tada aš prašau, kad padėtum man atsiverti Tau, kad aš tai padaryčiau graičiau, kad greičiau pajusčiau Tavo meilę kaip tvirtą pagrindą po kojomis. Jei sąlyga yra viena- atverti savo sielą tai tu žinok, Tėve, -aš ir veriu savo sielą kaip tik moku ir prašau Tavęs, Jėzaus ir galbūt kitų prie to galinčių prisidėti būtybių, - padėkite man atverti savo sielą Tėvo meilei, išminčiai, gausai, ramybei. O ką man dar reikia daryti? Man trūksta metodikos, aš noriu suvokti, kaip tikslingai artėti prie Tavęs ir tapti su Tavimi viena ir tobula, kaip tu kad esi. Koks mano žingsnis, ką aš galiu padaryti iš savo pusės, kad mano siela greičiau atsivertų ir suvoktų, ką ji gali daryti? Kuo aš galiu pasitarnauti Tavo kūrinijai, Tėve? Taip pastarasisi klausimas man turi kilti nuoširdžiai ir natūraliai, be jokio vidinio priešinimosi, kurį kelia ego mintys. Ir aš neturiu jausti nuoskaudos ar net galvojimo kad << aš tavęs specialiai neapšviečiu ir kankinu, kad tu klaidžiotum tamsoje, ne, dukrėle, taip nėra, aš tave myliu ir noriu kad tu pribręstum prie to atsakymo, kuris Tavęs laukia,>>
Bet, Tėve, ar turiu patirti tokį diskomfortą kokį patiriu dabar, nežinodama ką daryti?
<< Tas diskomfortas yra keliamas tavo žmogiškų minčių, bet tikrai ne mūsų ryšio. >>
O kaip man ištrinti tas diskomfortiškas mintis, kad jų nebūtų? Mane net dabar ima siutas, kad Tu mane vedžioji už nosies ir man nepadedi.
<<Tu gi žinai tą išmintį savo kailiu- kai žmogus nepasitiki kuo nors, tai tas būtinai jį ir apvilia, todėl dabar tu taip elgiesi su manimi. Tu manimi nepasitiki, dukrele. Nepasitiki, kad aš tau siunčiu tą atsakymą ir tik per savo nepasitikėjimą tu negali jo išgirsti.>>
Bet, Tėve, aš stengiuosi išsiiugdyti tą pasitikėjimą Tavimi. Ir kokiu metodu man tą daryti? Ar tai neturi ateiti per mano patyrimus?
<<Taip, be abejo,- per patyrimus. >>
(Šiuo metu man tikrai atrodė, kad iš Tėvelio reikia tempti po vieną žodį ir jis mane erzina atsakinėdamas trumpais sakiniais, kurie nieko nepasako, bet tada dar aš nesuvokiau, kad su tuo erzuliu ir blokuoju Tėvo minčių srautą, kurios be paliovos, išminties pavidalu, pilamos ant manęs ir ant visų Tėvelio kūrinių. Esmė, kad erzulys neleidžia jų išgirsti, todėl pagavusi save, kad per daug susierzinau dėl savo nekantrumo, kreipiausi į Jėzų, kad jis mane užlietų ramybe).
IV
2009 gruodžio 06 01.22
EGO SUFORMUOTAS LUOBAS: BIJAU IŠTIRPINTI KAI KURIAS EGOIZMO DIKTUOJAMAS SAVYBES, NES MANAU, KAD BE JŲ MAN SUNKU BUS GYVENTI MATERIALIOJE APLINKOJE. (kreipiausi iš karto kilus anksčiau minėtam susierzinimui, kad tėvelis man neatsako to ko aš klausiu, kaip man atrodė, kreipiausi be jokių laiko pertraukų, tiesiog redaguodama atskyriau kaip kitą dalį, nes tai tai gavosi Jėzaus mokymas atskira tema)
(Jėzaus mokymas)
Jėzau, nuramink mano protą, mano gyvulinę prigimtį, kad galėčiau suprasti, ką man sako Tėvas, ir neiškreiptų mano protas jo informacijos, perleisdamas ją per įsivaizduojamą pykčio ar Tėvo susierzinimo ar koktaus saldumo šydą (kai aš su Tėvu kalbėjau susierzinusiu tonu, tai man atrodė, kad ir Tėvelis atsakinėja tokiu pat tonu, bet šį iškraipymą padarė mano protas, nes Tėvelis visada šneka tik su meile, jo žodžiai ir yra meilė) Jėzau, prašau padėk man, matai manyje pešasi ego ir Tėvo dvasia.
Tada atėjo toks žinojimas, instrukcija, kokią vidinę poziciją man reikia užimti, ir tas žinojimas mane nuramino:
aš turiu be pretenziju belstis kad man būtų atidaryta, o ne kaip gaidžiukas belstis ir su pasididžiavimu įsivaizduoti, kad darau kažkam paslaugą, būti opi ir dar susireikšminusi. Tai netinka.
....<Mano klaidingi įsitikinimai-susitapatinimas su tuo ką turiu- jie griūna ir dėka tau Jėzau, bet tu man sakai, kad aš nebūčiau rūsti ant Tėvelio, juk jis man siunčia meilę nuolatos ir be perstojo ir neikyrią, apgaulingą, o tyra ir pačią gryniausią meilę, kaip ir <<tavo mama žemėje, ir tu tą jauti, tai žinok, Tėvas tau siunčia šimtus kartų stipresnę meilę, todėl nebūk išdidi, ištirpink jo spinduliuose šitą susireikšminimą, nes mane iš tikrųjų džiugina tavo šitie ragiukai, nes tokiu būdu parodai aistrą gyvenimui tiesoje, bet tau dar reikia tirpinti savo ego, ir aš matau, kad tu bijai tą daryti, nes galvoji, jog be ego pražūsi šioje materialioje planetoje, bet žinok tai labai klaidinantis įsitikinimas, kaip tu pati mėgsti sakyti viskas taip tik atvirkščiai. >>
Ačiū tau, Jėzau, tu mane ramini.
<<Ir tu neik pas Tėvelį nuleidusi galvos, kaip prasikaltusi, nes jis Tavęs tikrai dėl to dialogo nesmerkia, jis myli tave ir laukia tavo tyro nuoširdumo, nepersunkto priekaištais, o paprasčiausio pasitikėjimo juo. Matai, tu manai, kad negali sau leisti ištirpinti ego keliamus jausmus ir mintis, nes nemokėsi išgyventi atšiauriame, kaip tau atrodo, pasaulyje, bet tu suprask, kad tai yra ego suformuluota ir įauginta tau į kraują mintis, kadangi tavajam ego ji labai naudinga, nes apsaugo jį nuo Tėvo meilės spindulių, kadangi, tam kad ištirpintum šią baimę, reikia tavo valios ir noro. Bet visada visada prisimink, kad kiekvienas, kad ir menkiausias jausmelis, nešantis negerą atspalvį į širdį, yra kilęs iš ego, ne iš Tėvo begalinės meilės. Tu gi gauni Tėvo virpesius ir juos transformuoji kaip tau rodo tavo protas,- jei tavo protas užvaldytas ego silpnybių, tai tu ir transformuoji Tėvo meilės aukštų dažnių energiją į kažką itin žemo ir tokiu būdu skleidi jau ne Tėvo meilę, bet suterštą dažnį. Aš Tavęs visai nesmerkiu ir puikiai suprantu, kad reikia praktinių įgūdžių tobulam Tėvo meilės transliavimui šioje planetoje, aš gi pats buvau kaip tu ir tave gerai pažįstu, net taip gerai kaip ir Tėvas, nes mes viena dvasioje, todėl sakau tau sesute, nusiramink, tu tikrai pasieksi Tėvo rojų ir aš tave ten matau, todėl tau reikia tiesiog labiau pasitikėti Tėvu. Nebijok sakau tau likti be menamo ginklo šioje materialioje aplikoje, nes žinok tai ginklas, kuris yra pražūtingas ne tik prieš ką tu taikaisi, bet ir tau pačiai, ir tau pačiai daug labiau. Tai tarsi tu nešiotumeisi stiprias chemines nuodingas dujas, ir nešiotumeis tam, kad skleistum jas aplinkiniams, kurie tave erzina ar nesielgia kaip tu nori, bet tu suvok, kad pati tom dujom nuodijiesi daug labiau, ir jos užgniaužia kvėpavimo takus, taip kad negali įkvėpti oro gurkšnio, o oro gurkšnis tai Tėvo meilė. Taigi tai nėra ginklas, kuriuo reikia kovoti> (ego savybės, kurias bijau tirpinti-galvojimas kaip naudą gauti tik sau, konkuravimas, lenktyniavimas, suktybė, melavimas, smerkimas t.t.) <Tai pražūtingas dalykas, visada atsimink šitą palyginimą.>>
Giedrė
2009-12-10 12:21:24
Komentarai
Dabar aš dar kartą percituosiu tai ,ką yra įdėjęs mums Arūnas, tik ne dauk percituosiu, bet tai ir yra tame nedauk visa esmė, tik įsiskaitykit kas ten rašoma ir būtent didžiosiomis raidėmis.“Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.“ (Pirmasis korintiečiams, 2, 15)
Šitą Pauliaus mintį aš pateikiau dėl to, kad patvirtinčiau, jog tai yra teisinga mintis, ir ją aš teigiu labai dažnai ir kitiems savo sielos broliams ir sesėms. Būtent ir dabar jums rašau kaip DVASINIS (mano pastaba – norėdamas labiau pabrėžti mintį ar žodį, ir tuo labiau į tai atkreipti jūsų dėmesį, vartoju didžiąsias raides, o ne kursyvą dėl to, kad svetainės Forume nėra kursyvo) mirtingasis ir remdamasis savo DVASINIU žvilgsniu į tai, ką jums perteiksiu savo mokyme, kuris išreiškia TIESĄ IR ŠVIESĄ JŪSŲ VISŲ LABUI.
Ar bandot suprasti žodžių DVASINIS MIRTINGASIS prasmę,ne intelektualus ,ir net gi ne dvasingas, bet būtent DVASINIS.
rimantas ( Kaunas )
2010-02-23 20:38:56
Arūnai, ar tu dar nesupranti, kad šiame forume esi pats tikriausias sektantas?
Kęstas
2010-02-23 19:59:13
Na, štai ir ginklanešys Sanča Panča - Arūnas pasirodė su savo „išmintim“...
Kaip primityvu! Na, bet reikia juk Vaido ir Laimos komentarus, kurie nėra palankūs mokytojui, kažkuo nustumti toliau.
O kas tai padarys, jei ne Arūnelis, mylimas mano brolelis :))
Onutė
2010-02-23 19:53:50
Arūnai,
sutinku su tavimi, kad ta frazė nėra visiškai vykusi. Kai ją rašiau prisiminiau save, kai po 2 mėnesių studijų "įšokau" į šį Forumą kai kam tiesų aiškinti. Dabar man tai kelia juoką ir aš manau, kad gal ir dabar darau klaidas, iš kurių po 30 metų pasijuoksiu. Iš tiesų yra labai svarbu nesusireikšminti ir mokėti pastebėti savo klaidas, todėl dėkoju už pastabą.
Vaidas (VDS)
2010-02-24 18:25:23
Labai gerai,mielas Vaidai.Tik tą pašaipą-...tik juoką kelia ir t.t.išmesk iš tavo pateiktų įžvalgų,nes ji parodo tavo didžiavimasi savimi,ir viskas bus gerai.Ramybės tau
Arūnas
2010-02-24 16:28:13
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]