Forumas: temos peržiūra
Dėl Liuciferio maišto, nuodėmės toli siekiančios pasekmės
Siūlau jums pamąstyti apie tai, ką perskaitysite šitame Urantijos Knygos skyriuje. Nors jis aptaria nuodėmės pasekmes dėl Liuciferio maišto, įvykusIo prieš 200.000, BET KAIP PER KARTŲ KARTAS ŠITOS BLOGIO SĖKLOS VAISIAI PASIEKĖ IR MŪSŲ DIENAS katalikybe, protestantizmu, pravoslavybe ir kitomis kriškčionių negyvos religijos sektomis, islamo sektomis, budizmo sektomis ir panašiomis kitomis negyvmois dogamtinėmis religijomis. Kiek jų išpažintojai BIJO GYVOS TIESOS IR GYVO TĖVO, ir tuo pačiu kiekvienas iš jų asmeniškai sulaiko VYSTYMĄSI IR ŠVIESĖJIMĄ VISOJE URANTIJOJE IR KŪRINIJOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
7. NUODĖMĖS TOLI SIEKIANČIOS PASEKMĖS
Tvarinio sąmoningo ir atkaklaus šviesos atstūmimo asmeninės (įcentrinės) pasekmės yra tiek neišvengiamos, tiek individualios, ir yra susijusios tiktai su Dievybe ir su tuo asmeniu tvariniu. Tokį sielą naikinantį piktybinio blogio derlių savo viduje nuima piktybiškai blogą valią turintis tvarinys.
[761]▼
Bet ne taip yra su išorinėmis nuodėmės pasekmėmis: apkabintos nuodėmės neasmeninės (išcentrinės) pasekmės yra tiek neišvengiamos, tiek kolektyvinės, ir turi įtakos kiekvienam tvariniui, veikiančiam tokių įvykių poveikio sferoje.
Per penkiasdešimt tūkstančių metų po planetos administracijos žlugimo, žemiškieji reikalai buvo taip sujaukti ir atsilikę, kad žmogiškoji rasė buvo labai mažai teišvysčiusi savo bendrą evoliucinę būklę, kokia egzistavo Kaligastijos atvykimo metu prieš tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų. Kai kuriais aspektais pažanga buvo pasiekta, kitose srityse daug kas buvo prarasta.
Nuodėmė savo pasekmėmis niekada nebūna grynai vietinė. Visatos administraciniai sektoriai yra kaip organizmas; sunkią vienos asmenybės padėtį tam tikru laipsniu turi pasidalinti visi. Nuodėmei, kuri yra asmens požiūris į tikrovę, yra lemta duoti neišvengiamus neigiamus vaisius bet kuriame susietame visatos vertybių lygyje ir visuose susietuose visatos vertybių lygiuose. Bet klaidingo mąstymo, blogio darymo, ar nuodėmingo planavimo visos pasekmės yra patiriamos tiktai aktualaus veikimo lygyje. Visatos įstatymo pažeidimas gali būti pražūtingas fizinėje sferoje, rimtai nepažeisdamas proto arba nepakenkdamas dvasiniam patyrimui. Nuodėmė turi pražūtingas pasekmes asmenybės išlikimui tiktai tada, kada ji yra visos būtybės požiūris, kada ji tampa proto pasirinkimu ir sielos noru.
Blogio ir nuodėmės pasekmės pasireiškia materialioje ir visuomeninėje sferoje, o kartais gali net sulėtinti dvasinį žengimą į priekį kai kuriuose visatos tikrovės lygiuose, bet iš tiesų bet kurios būtybės nuodėmė niekada iš kitos būtybės neatima asmenybės išlikimo dieviškosios teisės įgyvendinimo. Amžinasis išlikimas gali atsidurti pavojuje tiktai dėl paties individo proto sprendimų ir sielos pasirinkimo.
Nuodėmė Urantijoje labai mažai ką padarė dėl to, jog uždelstų biologinę evoliuciją, bet ji iš tikrųjų paveikė taip, kad mirtingosioms rasėms atimtų Adominio palikimo visą naudą. Nuodėmė milžinišku laipsniu uždelsia intelektualų vystymąsi, moralinį augimą, visuomeninę pažangą, ir masinį dvasinį pasiekimą. Bet ji neužkerta kelio aukščiausiam dvasiniam pasiekimui, kurį gali įgyvendinti bet kuris individas, nusprendęs pažinti Dievą ir nuoširdžiai vykdyti jo dieviškąją valią.
Kaligastija sukilo, Adomas ir Ieva iš tiesų nusižengė, bet dėl šitų klaidų nė vienas mirtingasis, gimęs po to Urantijoje, nenukentėjo savo asmeniniame dvasiniame patyrime. Kiekvienas mirtingasis, gimęs Urantijoje po Kaligastijos maišto, buvo tam tikra prasme nubaustas laiko atžvilgiu, bet tokių sielų ateities gerovė niekada nė mažiausiu laipsniu nebuvo pastatyta į pavojų amžinybės atžvilgiu. Nė vienas asmuo niekada nėra verčiamas kentėti gyvybiškai svarbių dvasinių nepriteklių dėl kito nuodėmės. Nuodėmė yra visiškai asmeninė tiek, kiek tai yra susiję su moraline kalte ar dvasinėmis pasekmėmis, nepaisant jos toli nusidriekiančių pasekmių administracinėje, intelektualioje, ir visuomeninėje sferose.
Nors mes negalime išmatuoti tos išminties, kuri leidžia vykti tokioms katastrofoms, bet galime visada pastebėti tokių vietinių neramumų, atspindimų į išorę visai visatai, naudingas pasekmes.
8. MAIŠTO ŽMOGIŠKASIS DIDVYRIS
Liuciferio maištui pasipriešino daug drąsių būtybių įvairiuose Satanijos pasauliuose; bet Salvingtono dokumentai Amadoną vaizduoja kaip visos sistemos žymiausią figūrą, kada jis didingai pasipriešino kurstymui ir liko nepalenkiamai ištikimas Vanui – jie abu buvo nepalaužiamai ištikimi nematomojo Tėvo ir jo Sūnaus Mykolo aukščiausiajai valdžiai.
[762]▼
Šitų svarbių įvykių metu aš buvau dislokuotas Edentijoje, ir dabar dar jaučiu tą džiugų jaudulį, kurį patyriau, įdėmiai klausydamas Salvingtono programų, kurios diena iš dienos pasakojo apie šito kažkada buvusio pusiau laukinio, kilusio iš Andoninės rasės eksperimentinių ir pirminių palikuonių, rodomą neįtikėtiną tvirtumą, beribį pasišventimą, ir nuostabią ištikimybę.
Iš Edentijos aukštyn per Salvingtoną ir net tolyn iki Uversos, per septynerius ilgus metus kiekvieno pavaldaus dangiškojo tvarinio pirmasis klausimas, susijęs su Satanijos maištu, amžinai ir nuolat būdavo: "Kaip Urantijos Amadonas, ar dar jis laikosi nepajudinamai?"
Jeigu Liuciferio maištas pastatė vietinę visatą ir jos puolusius pasaulius į nepatogią padėtį, jeigu šito Sūnaus ir jo suklaidintų padėjėjų praradimas laikinai sutrikdė Norlatiadeko žvaigždyno pažangą, tuomet pasverkit šito toli pasklidusio pranešimo apie šito vieno gamtos vaiko ir jo 143 ryžtingų draugų grupės, tvirtai ginančių visatos valdymo ir administravimo aukštesnes idėjas, įkvepiantį veikimo efektą, savo neištikimų ir priešiškų vadovų tokio milžiniško ir priešiško spaudimo akivaizdoje. Ir leiskite man jus užtikrinti, jog Nebadono visatoje ir Orvontono supervisatoje tas jau padarė gero daugiau negu Liuciferio maišto viso blogio ir skriaudos bendra sumą.
Ir visa tai yra nuostabiai jaudinantis ir dieviškai puikus apšvietimas, rodantis, kokia yra Tėvo visuotinio plano išmintis mobilizuoti Mirtingųjų Užbaigtųjų Korpusą Rojuje ir priimti į šitą paslaptingų ateities tarnų milžinišką grupę kylančiojo progresavimo mirtinguosius iš įprasto molio – kaip tik tokius mirtinguosius, kaip nepalaužiamasis Amadonas.
[Pateikta Nebadono Melkizedeko.]
Algimantas
2009-04-30 19:14:38
Komentarai
Sutinku su broliu Rolandu, kad Uk neprieštarauja Biblijai, o ją papildo. Tose knygose yra daug knygų ir dokumentų ir visa tai parašė skirtingi asmenys, kurie aišku turėjo savo supratimą apie tai ką rašė, todėl nuostabu jau yra vien tai, kad iš viso kažkas bendro gavosi. Taip, kad jeigu ieškosi prieštaravimų, tai tikrai rasi. Viskas priklauso nuo to, ko tose knygose ieškai.Man senokai rūpėjo klausimas dėl maldos. Ar reikalingi individualioje maldoje žodžiai? Nes, kai būnu vienas kur nors gamtoje arba savo kambaryje ir paprasčiausiai be žodžių džiaugiuosi dvasioje tai jaučiu gilesnį atsaką negu kalbėdamas garbinimo ar prašymo žodžius. Iš Biblijos prisimenu, kad melsdamasis nestovėk aikšteje, kaip tai daro veidmainiai fariziejai, o užsidaryk savo kambarėlyje ir melskis slaptoje. Štai ką rašo apie tai Uk:
"Maldai žodžiai nėra esminiai; jie tiesiog yra protinis kanalas, kuriuo gali tekti tekėti dvasinio meldimosi upei. Maldos žodžio vertė yra grynai individą įtaigaujanti asmeniniame pasišventime ir visuomenę įtaigaujanti grupiniame pasišventime. Dievas atsako į sielos nuostatą, ne į žodžius." (91 dokumentas, 1002 p.)
Rimantas
2009-05-02 18:11:13
Rimantui,
"Jeigu vienas iš jų tau nusikalstų ar nužudytum kitą, kad tas atpirktų nusikaltusiojo kaltę? O gal tiesiog atleistum, jeigu tas atsiprašytų. Arba jeigu būtum labai piktas, gal kokia bausmę paskirtum nusikaltusiam. Bet kam žudyt nekaltą?"
1. Kaip tu isivaizduoji Dievo meile? Graiku kalboje (NT originalo klb.) yra nemazai zodi "meile" vaizduojanciu issireiskimu - pvz., "filio" (meile Tevynei, artimiesiems), "eros" (erotine meile) ir k.t. Sias meiles formas turi (ar patiria) visi zmones, taciau "agape" (t.y. pasiaukojamoji meile) turi tik Dievas.
"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą."
Tokia yra Dievo meile ir nieko cia nepadarysi. As nezinau, kodel mane, buvusi visiska dagrada, veidmaini ir nieksa Dievas isgelbejo, tai man paslaptis, bet Jo meile - tai faktas. Ir idomiausia, kad toks yra Dievo planas. Jezus numire, taciau Jis ir prisikele. Manai, Dievas nezinojo, kad Jezus prisikels?
2. Tavo pavyzdys (ar palyginimas) yra gan netikslus, nes nusidejeliai zmones nera Jo vaikai. Nemanau, kad ir urantai (na jusu tikejimo zmones) yra Dievo vaikai. Taciau, tu Dievo vaiku gali tapti, jei priimsi Dievo meile.
Zilbersteinas
2009-05-03 00:32:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]