Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai Kaišiadoryse, 2009 04 29
Praėjusį trečiadienį buvau Kaišiadoryse ir pasirašiau sutartį dėl Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL vertimo į anglų kalbą spausdinimo. Greičiau negu už dviejų savaičių knyga bus atspausdinta.
Tai puiki žinia Ritai, Londone, kada ji galės pateikti šį apreiškimą ne tik ten dabar gyvenantiems lietuviams, ką ji taip nuoširdžiai, ryžtingai, ir atsidavusiai Tėvui ir daro, bet ir visiems, kurie tik skaito anglų kalba.
Lietuvoje angliškų knygų aš irgi pasiimsiu į gatvę, nes galbūt turistai iš užsienio taip pat panorės ją skaityti.
Iki traukinio į Vilnių dar buvo likusios pora valandų. Nutariau nueiti į knygyną, pasižiūrėti, gal ir ten yra KALBU JUMS VĖL dalinama už aukas, nes vienai moteriai perdaviau dvi dėžutes knygų. Ji pati jų paprašė, norėdama jas platinti Kaišiadoryse.
Mano ankstesnio lankymosi Kaišiadoryse metu, kada buvau atvažiavęs pasirašyti sutarties dėl lietuviško apreiškimo spausdinimo ir kada taip pat užsukęs į knygyną klausiau, ar sutiktų tokią knygą platinti, paaiškindamas, kokia tai knyga, toji moteris kaip tik irgi buvo knygyne ir išgirdo apie šią knygą, dėl to susirado kažkur mano telefoną ir paskambino man prašydama knygų platinimui. Aš maniau, kad ji dirba knygyne, bet ten dirba jos draugė. Kalbėdamas telefonu ją kelis kartus įspėjau, kad šitos knygos Tėvo prašymu turi būti platinamos nekomerciniu pagrindu, bet tik už aukas, arba padovanojant. Todėl maniau, galbūt su draugės pagalba galės jas platinti už aukas ir knygyne, kaip tą Kaune taip nuoširdžiai daro mūsų miela sielos sesė Lina.
Deja, Kaišiadorių knygyne nepamačiau šitų apreiškimo knygų. Pardavėja sukosi prie knygų, viduje buvo dar viena prikėja, besižvalganti tarp lentynų, nes kambariukas nedidelis, tad reikia vaikščioti tarp lentynų.
Pardavėjos paklausiau, gal yra Pasaulio valstybių atlasas. Ji man parodė knygą “Šalys ir skaičiai 2009.“ Aš buvau jau nusipirkęs praėjusių metų tokį leidinuką, bet norėjau didesnio informacinio leidinio, koks rusų kalba būdavo anskčiau, tar tarybiajis metais, kasmet leidžiamas Maskvoje. Tačiau pardavėja paaiškino, kad tokių atlasų nebebūna. Nusipirkau šitą informacinį leidinėlį, ir savo roužtu tariau: “Aš irgi turiu knygą, labai vertingą knygą..“ Parodžiau KALBU JUMS VĖL. Ji nustebusiu žvilgsniu pažiūrėjo. Pasiūliau pavartyti, tikėdamasis, gal nors kiek užklius koks pavadinimas, koks žodis, kad ją sudomintų. Šiek tiek, kaip karštą bulvę rankose, pavartė ir atidavė. Aš jos paklausiau: “Ar šitos šviesos nenori?“ Ji paaiškino, kad knygyne turi daug knygų apie religiją. Pasakiau, kad tokios tikrai neturi, nes ši knyga apima visas turimas ir dar daugiau negu visas. Jėzus Kristus kalba dabartiniams žmonėms apie dabartines problemas, ir kaip jas spręsti ekonomikoje, politikoje, visuomenėjė. Jis kalba apie šeimą. O ji man tiesiai šviesiai: “Kai man reikia, ko nors apie šeimą, tai aš paimu knygą apie šeimą. Jų irgi turime pakankamai.“
Matau, kaip baimė jos akyse auga, nes jai pokalbis NESUPRANTAMAS. Ji jaučiasi kaip iš vandens ištraukta žuvis, kuriai nebėra jos gyvybinės įprastos aplinkos. Padėkoju ir išeinu.
Eidamas mąstau: “Kokia jauna, ir jau tiek baimės viduje. Ir kam? Šviesai. Ir už ko ji dabar laikosi? Už jai įpirštų standartų, kurie VISI, ABSOLIUČIAI VISI YRA IŠKRAIPYTI IR NEATITINKA TĖVO NUOSTATOS – BŪKITE TOBULI, NET IR TOKIE TOBULI, KOKS TOBULAS ESU AŠ. Tėvas nesako “BIJOKITE.“ Jis sako “NIEKO NEBIJOKITE, NES AŠ ESU JŪSŲ VIDUJE, KIEKVIENAME.“
Tai kaip gi šitą baimę išvysi, jeigu atstumi pats iš baimės ir dėl savo neišmanymo siūlomą GYVĄ ŠVIESOS KNYGĄ, kurią net rankose laikai. Koks aklumas! O juk šiaip kokia jau visai surambėjusi sena moteris, bet jauna mergina, kuri turėtų trokšte trokšti vis naujo ir naujo šviesos spindulio.“
Mintys sukasi įvairios. Ir vis tiek nėra jokios kitos išeities iš šitos padėties, kaip tik dar daugiau atsiverti Tėvui, dar daugiau su Juo bendrauti, ir dar ryžtingiau nešti šitą Jo Šviesą iš meilės.
Atsiduriu prie bažnyčios. Anąkart nepavyko į ją patekti. Buvo užrakinta. Mane tai nuliūdino, kad TĖVO NAMAI, kurie turėtų būti prieinami dieną-naktį, UŽRAKINTI. O kodėl? Nelaikykite materialių turtų, laikykite TĖVO MEILĘ, IR TEGU JĄ NEŠA KUO DAUGIAU. O tai dabar laiko auksą, sidabrą, paveikslus, ir DREBA, kad gali kas pavogti. NE TAM TURI BŪTI TĖVO NAMAI. GYVAM TĖVO IR ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMUI IR GYVAI MALDAI., IR TARPUSAVIO DVASINIAM BENDRAVIMUI TARP SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ. IR VISADA ATVIRI, PER AUDRAS IR SPEIGUS, KARŠĮ IR SAUSRĄ, NAKTĮ IR DIENĄ. JIE TURI BŪTI PILNI TĖVO MEILĖS, O NE MATERIALIŲ TURTŲ.
Dabar matau atviras duris. Apsidžiaugiu, kad šįkart galėsiu pabūti ramiai su Tėvu JO NAMUOSE; lauke saulė jau kepinte kepina. Pabūsiu iki traukinio bažnyčioje.
Įeinu į šventorių. Matau pro plačiai atvertas duris kažkas juoduoja bažnyčios viduje, tarsi kokia siena, tik negaliu dar suprasti, kas. Ir ką jūs manot – negaliu patikėti – juodos milžiniškos iki lybų GROTOS, O ANT JŲ UŽKABINTA IŠ VIDAUS IR UŽRAKINTA SPYNA.
KAIŠIADORIŲ BAŽNYČIA UŽADARYTA Į KALĖJIMĄ.
Negalėjau patikėti tokiu kunigų nuprotėjimu.
Atėjau prie grotų, apsikabinau jas ir pradėjau garbinti Rojaus Trejybę, pradėjau melstis, o ašaros riedėjo net iš užmerktų akių.
Verkė SIELA, MATYDAMA IR JAUSDAMA ĮKALINTUS UŽ GROTŲ TĖVO NAMUS. NET IR VIDURY BALTOS DIENOS.
Pasukęs link išėjimo, pamačiau ant sienos už stiklo kažkokį bažnyčios sienlaikraštį. Su nuotraukomis. Įdomu, ką jie čia rašo? Pradėjau skaityti.
Bažnyčią buvo numatyta statyti 1906 metais. Parapija buvo įsteigta 1909 metais, pavaldi Vilniaus vyskupijai. 1924 metais Trakų-Kaišiadorių apskrities inžinierius Alfredas Aleksandravičius atnaujino bažnyčios statybos pojektą. Tačiau vėl viskas sutojo. Tik įsteigus Kaišiadorių vyskupiją buvo pradėta statyba, o 1931 metais buvo baigta, nors niekam nereikalingas ir negyvas ritualas, kurį katalikai vadina “įšventinimu“ buvo atliktas tik 1936 metais. Daug buvo parašyta apie vyskupą Toefilių Matulaitį. Jam ir paminklas pastatytas prieš bažnyčią, tik ne šventoriuje, kur stovi mažesnis paminklas buvusiam vyskupui ir kardinolui Vincentui Sladkevičiui, bet miesto teritorijoje, aikštėje.
Tačiau mane prajuokino, tiesiogine prasme juokiausi iš buvusio katalikų sektos galvos Jono Pauliaus II kvailiojimų, ir jo visų kardinolų “kariaunos,“ir visų kunigų rimtos minos dėl tokių popiežiaus paikysčių. Pasirodo, jog 1990 metais Jonas Paulius II parašė Kaišiadorių vyskupijai raštą, kuriame jis Matulioniui, šiam didžiam ganytojui bei kentėtojui už Bažnyčią ir jos vaikus “suteikė DIEVO TARNO TITULĄ, BEI NURODĖ, jog Kaišiadorių vyskupijos tikintieji gali jam melsti Bažnyčios kankinio GARBĖS, o sau, PER JO UŽTARIMĄ, gali išmelsti Viešpaties malonių.“
Jūs tik pamąstykite, kuo užsiiminėja popiežius, kai už lango NE LAUKINIŲ IR URVINIŲ LAIKAI, BET DABARTIES CIVILIZACIJA. Mat jis SUTEIKIA DIEVO TARNO TITULĄ, ir dar NURODO vyskupijos tikintiesiems, kad jie PER MATULIONĮ, NE TIESIOGIAI, GALI MELSTI SAU VIEŠPATIES MALONIŲ.
Rusai turi gerą žodį – “BRIEDAS.“ Tikras “briedas.“
Ir ŠITOKS sienlaikraštis kabo ŠIANDIEN, KAI LAUKE VIS TIK DVIDEŠIMT PIRMASIS AMŽIUS. JUK NE TIKIE BUKI TURĖTŲ BŪTI ŽMONĖS, KOKIE YRA JŲ DVASINIAI AKLI VEDLIAI. Bet jeigu tikintieji TYLI dėl tokių popiežiaus paikysčių, reiškia ir jie negeresni už tuos tikraI VARGŠUS AKLUS VEDLIUS, KURIE KAIP INDENAI VISADA MARGAIS DRABUŽIAIS PASIDABINA PER PAMALDAS.
Ir TOKIE pastalai kabinami VIEŠAI, kai tuo tarpu TĖVO NAMAI ĮKALINTI.
Tai panašų į pasichinių ligonių veiklą – viskas apversta AUKŠTYN KOJOMIS, O JIE TO NET NESUVOKIA.
Tėvo namai turi veikti per ištisą parą, be jokių išeiginių.
Ir negali būti jokių POŽIEŽIŲ ABSURDIŠKŲ DIEVO TARNO TITULŲ SUTEIKIMŲ, kada tas pats Matulionis buvo ne Dievo TARNAS, o TĖVO SŪNUS.
Mes nė vienas nesame TARNAS. Esame Tėvo SŪNŪS IR DUKROS. “Savo“ suteiktu “titulu“ popiežius Matulionį tik pažemino iš SŪNAUS statuso į TARNO statusą. Gerai kad popiežiaus tokios paikystės neina Dievui į ausį, o tai JIS APSIVERKTŲ.
Pats TĖVAS MAN PERTEIKĖ SAVO MOKYME, KAD MES NESAME JO TARNAI, ESAME JO SŪNŪS IR DUKROS, o čia popiežius jau uzurpuoja Tėvo statusą, ir suteikinėja Dievo TARNO TITULUS.
Beje, juk popiežiai taip pat uzurpavo TĖVO vietą, nes jie nurodė juos vadinti, NET NE ŠIAIP JAU TĖVU, BET ŠVENTUOJU TĖVU, kai yra vienas vienintelis Tėvas VISAI KURINIJAI. Tačiau net ir Kūrinijos TĖVAS yra NE ŠVENTAS, bet MYLINTIS TIKROVĖS ŠALTINIS IR CENTRAS.
Tai pasityčiojimas iš TĖVO, GYVO TĖVO, KURIS YRA IR POPIEŽIUJE, NORS JIS TO TIKROJO TĖVO NĖRA ATRADĘS, ANTRAIP NIEKADA NELEISTŲ SAVĘS VADINTI TĖVU, PATS BŪDAMAS TĖVO SŪNUS.
Mane šitoks AKLAS IR BUKAS VISŲ POPIEŽIŲ, VYSKUPŲ, KUNIGŲ savo vadinamųjų ganomų avelių tikinčiųjų, IRGI AKLŲ, VEDIMAS Į DVASINĘ ŠVIESĄ, tiesiogine prasme JUOKINA. Juokina dėl to, kad jie net nesuvokia, KOKIE AKLLI YRA ŠITIE VEDLIAI. Tai, kad jų avys yra aklos, nieko nuostabaus, nes nėra REGINČIŲ, DVASIŠKAI, JŲ VEDLIŲ, GANYTOJŲ, tačiau tie akli vedliai juk save laiko dvasiniais mokytojais, net drįsta tas aklas aveles mokyti, kad jie yra net TARPININKAI TARP DIEVO IR AKLŲ AVELIŲ.
Tą patvirtina ir šitas Voitylos raštas, kada jis NURODO MELSTI MALONIŲ SAU PER MATULIONĮ.
Tikras “BRIEDAS.“
Tačiau už jį reikės ATITINKAMAI atsakyti tiems akliems “vedliams.“ Ir labai skaudžiai.
Išėjau iš ĮKALINTOS bažnyčios, maniau, gal kur zakristijoje surasiu kokį kunigą ir pasakysiu, kad ISLAISVINTŲ BAŽNYČIĄ VISIEMS – TIKINTIESIEMS IR ATEISTAMS. Tačiau klebenau, barbenau į visas duris, bet visos užrakintos.
Išėjau iš šventoriaus. Pamačiau pagyvenusią, jau toli perlipusią per septyniasdešimtmetį, moterį, sedinčią pavėsyje ant suoliuko. Matau, kad nusiminusi. Pasisveikinau ir atsisėdau šalia. Klausiu: “Kodėl bažnyčia užrakinta? Norėjau užeiti, ir negaliu patikėti – grotos, ir spyna iš vidaus užrakinta.“ – “Tik per pamaldas būna atrakinta, o taip būna užrakinta visada.“ Ji nė kiek nesistebėjo, kad bažnyčia įkalinta. Jai tai normalu. Sako, kad bijo vagių. Aš jai paaiškinau, kad nereikia joje krauti materialaus turto, reikia meilę dalinti, kada kunigai bus patys atradę Tėvą savo viduje, kada jų siela pajaus gyvą ryšį su Tėvu, kada gims iš dvasios, tada bažnyčioje nuo meilės virpesių stogas kilnosis, maldos liesis iš pilnų meilės ir atsivėrusių Tėvui kunigų sielų, pamokslai bus gyvi, ir tą tikinitieji taip pat pajus, ir išeis iš bažnyčios kaip ant sparnų pakylėti, o ne susigūžę ir užguiti nuo ritualinių ir negyvų maldų. Dėl to ir jaunimas neina į bažnyčią, nes nonori BAŽNYČIOS SIŪLOMOS DIEVO IŠKAMŠOS. Todėl bažnyčios ištuštės. Ji ir patvirtino mano žodžius tardama: “Dabar į bažnyčią ateina vien tik seni žmonės, Jauni nebeina. Kas bus su jaunimu. Aš tai dar turiu auklėjimo iš senų laikų, o jauni visiškai nebeturi jokio pavyzdžio.“ Ir tuoj pat pridūrė: “Bet ir kunigai patys tik raštą skaito, ir nieko daugiau. Aš su jais mėginu pasilabėti, tai niekaip negaliu jiems nieko daugiau pasakyti, kas man atrodo, ir ko nėra parašyta rašte, jie net klausyti manęs nenori. Jie tikri, tikri, kaip jie ten, a, kaip tie dogmatai.“ – “Būtent dėl to jiems ir nesvarbu tikintieji, jiems svarbu turtas, įtaka, ir ritualai. Bet galima atrasti visiems Tėvą savo viduje ir BE BAŽNYČIOS. Atsiveriant Tėvui savo malda, savais, bet nuoširdžiais žodžiais. O kad žmogus galėtų sužinoti, KAIP JAM ATSIVERTI SAVAIS ŽODŽIAIS IR KAIP ATRASTI TĖVĄ SAVO VIDUJE, Jėzus Kristus ir apreiškė naują savo apreiskimą KALBU JUMS VĖL. Tuoj aš tau parodysiu.“ Išėmiau iš kuprinės knygą ir padaviau. Ji taip atidžiai vartė, skaitė, tada padėjo ant suoliuko, pasiėmė krepšį, iš jo išsiėmė akinius, užsidėjo, ėmė skaityti jau ne tik didesnėmis raidėmis parašytus pavadinimus, bet ir patį tekstą. Matau, kad jos veidas įnyko į knygą.
Paaiškinau, jog šitų knygų nėra pirkti niekur, nes ji duodama tik už paaukojimą, ar padovanojama. Ji užvertė knygą ir klausia: “Tai iš kur ją man gauti?“ – “Tu ją tikrai nori skaityti?“ – “Labai noriu.“ – “Tada knyga tavo, už paaukojimą.“ – “O kiek man reikia aukoti?“ – “Paaukoti, tai reiškia pasidalinti visų labui iš meilės. Čia svarbu MEILĖ, o ne KIEK. O KIEK, pati siela iš vidaus pasakys pagal savo galimybes.“ Pakelė savo krepšį vėl, išsiėmė piniginę, ir joje vis ieškojo pinigų. Tada padavė penkis litus: “Čia mano auka.“ – “Ačiū tau. Štai tu ir turi knygą.“ Aš netikėtai išėmiau dar vieną ir sakau: “O šitą knygą aš tau dovanoju Jėzaus Kristaus vardu. Šitos knygos nepaleisk iš ranką, o aną dar galėsi kam ir pati dovanoti, kada perskaitysi ir pati pamatysi, kokia čia nuostabi šviesa, ir kada panorėsi, kad ir kitas susipažintų su šita šviesa.“ Ji padėkojo. Aš pasakiau savo vardą ir paklausiau jos. “Gėnė.“ – “Gėne, o kodėl tokia susirūpinusi, atrodai tokia nuliūdusi, tarsi turėtum vargų?“ – “Ai, tikrai neramu, buvo du kartus beveik insultai, sveikata visai menka. Va, vaistus dabar turiu pirkti, brangūs...“ – “Gene, gal paprašykim sveikatos pastiprinimo Tėvo iš vidaus, ne tik kad ją stiprintum vien tik vaistais?“ Ji taip pasižiūrėjo į mane nesuprasdama, ką aš jai pasakiau. Paprašau, kad duotų man savo ranką. Suimu ją į savo delną ir garsiai pagarbinu Rojaus Trejybę – Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę ir imu melstis už mano naujai sutiktos sielos sesės Genės atsivėrimą Tėvui, kad ji pati pajaustų JO SUTEIKTĄ PAGIJIMĄ IŠ VIDAUS.
Išsiskirdamas jai sakau: “Tu jau dabar stiprėji, o toliaus stiprės tavo kūnas dar labiau.“ – “Melsiu ir aš dabar, kad sutiprėtų.“ Palinkėjau jai ramybės ir pasukau į stotį.
Einu į geležinkelio stotį ir dėkoju Rojaus Trejybei už suteiktą galimybę nešti JOS ŽODĮ IR ŠVIESĄ savo sielos broliams ir sesėms kasidenėse plinkybėse ir patirti naujų susitikimų su dar iki tol nesutiktais mano sielos broliais ir sesėmis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-05-03 20:28:55
Komentarai
Buvau paskolinusi savo Urantijos knyga ir siandien is ryto vaziavau i susitikima, kad galeciau knyga atsiimti. Su Felicija praleidome kelias valandas plepedamos ir tai buvo labai smagiai ir mums abiems naudingai praleistas laikas. Vietoj to, kad namo vaziuociau traukiniu, kas butu tik keletas minuciu nusprendziau vaziuoti autobusu, kuris yra naujas(marsrutas) ir as dar juo nevaziavau. Tai galvoju reikia vaziuot, nes siandien nedirbu, pasizvalgysiu pro langus. Autobusas atvaziavo prie to pacio parko, kuriame anksciau buvau sutikusi vyra su kauke ant virsugalvio. Jo detaliu as neturejau,bet kai tada rasiau susitarem, tai tik buvo noras susitikti ir reiktu rasyti i kabutes, kuris gali niekada ir neivykti. Atsisedau ant zoles ir pamaniau pastidijuoti knyga vis smagiau nei namie, kai saule skaisciai sviecia. Is vienos puses matesi labai tamsus debesis, o as neturiu lietsargio. Pagalvoju ar nereikia traukti link namu,gaila knygu, jei uzlis. Stebiu debesis, i kuria puse plaukia ir nusprendziu, ai nelis, o jei ka pasislepsiu po pavesine vaiku zaidimo aikstelej ir palauksiu. Aprinkau siuksles aplink ir vel sedziu, skaitau, rasau. Zmones vedzioja sunis, mamos stumia vezimelius. Labai ramu - darbo diena. Kazkokia mintis vel lenda galvon, gal namo eiti pietu metas jau ir valgyti norisi. Pakylu ir zingsniuoju apmastydama paskutiniu dienu ivykius, iseinu i asfaltuota parko kelia, kuris veda tiesiai i gatve, o ten netoli ir namai. Pries mane vaziuoja vyras dviraciu, kalba telefonu, todel labai vinguriuoja, nes tik viena ranka laiko dviracio vaira. Ziuriu ir galvoju, bet dar nesuvokiu tik pamoju ranka, jis atkreipia demesi ir apsigrizta, atvaziuoja link manes, o as nesu tikra. Kai nuleidzia ranka ir ant striukes krasto pamatau ta pacia emblema - Islington. Sakau sveikas Dan'ai. Ka prizadejau jau turiu ir traukiu Jesus Christ "I speak to you again". Jis negali patiketi, kad as ji atpazinau ir kad mes vel susitikom. As jam sakau, kai tai ka sakiau tada, ta ir reiskiau. Abu nusijuokem. Jis prisipazista, kad norejo vaziuoti kita parko puse, bet kazkaip nusprende vaziuoti sita. Jis dar abejojo, bet suprato, kad mes turejom susitikti. Apsikabinom jau kaip broliai, prisipazino, kad tiki- musu sutikimo reguliuotojai gali buti tos mielos Dvasios, kuriu mes nematome. Dziauges knyga ir "susitarem" susitikti dar karta.rita
2009-06-08 17:13:04
Aciu Algimantai, tikrai labai gera zinia. Jau nedaug liko laukti:) Dar neturedama pacios knygos jau ja "dalinu". Pries pora dienu sutikau vyra parke, kuris vaziavo su su apsaugine kauke, bet ji ant virsugalvio, ne ant veido, tai as pajuokaudama ir sakau ar nuo gripo saugais? Pasakiau, kad turesiu labai gera knyga, siaip keliais zodziais persimetem. Tikrai butu paemes, tik as neturejau ka duoti. Susitarem susitikti tam paciam parke. Labai laukiu, nes bus nauju patirciu ir tada nereiks tik prie baznycios laukti tautieciu, kurie ateina ir issprusta, kad ir pasnekinti nespeji. Isprotejes miestas, viskas apie kiekybe:) Aciu. Sudie.
rita
2009-05-03 21:06:36
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]