Forumas: temos peržiūra
Kviečiu drauge kurti
Aukštybės, toliai, gyliai - tavyje.
Pajusk, ištirk širdim.
Neleisk rusent iš Tėvo meilei, ne.
Ji nori degt ugnim.
Pajusk širdim, kaip siela veržias,
kaip tiesina sparnus
pakilti meilės virpesiais į dangų
pas Tėvą į namus.
Gaile
2009-05-04 17:02:10
Komentarai
AR PRISIMENI?Ar prisimeni, kai naktyje mes stovėjome?
Danguje Ryto Žvaigždės ieškojome,
Dvasines rankas į Kūrėją tiesėme,
Maldos virpesių apimti verkėme.
Ar prisimeni, kai dangoraižiai mus supo?
Šaltos betoninės sienos tylėjo,
Bet mūsų širdys šiluma virpėjo,
Angelai mūsų mintis lydėjo.
Ar prisimeni, kai gerumo mes troškome?
Būdami akli į viršų laiptais lipome,
Viduje uždegta Šviesa pradėjo rusenti,
Ir jokia tamsa jos negalėjo uždengti.
Ar prisimeni, kai palūžę mes tylėjome?
Stiprybės vienas kito akyse ieškojome,
Visagalį Kūrėją savyje mes turėjome,
Jo šlove ir garbe įtikėjome.
Mantas
2025-01-25 22:36:56
Tą kartą ėjau pro sužalotą medį,
Augantį mokyklos stadiono pakrašty.
Jo nupjauta šaka tvyrojo lyg žaizda.
Pamačius tai, aš gailestį pajutau širdy.
Medis žvelgė taip giliai į mano širdį,
Lyg norėdamas įvardinti beširdį.
Sužalotas medis tebestovi nebylus,
Vis dar gyvas ir gražus.
Kas be būtų, jis juk ne žmogus,
Visad kaltinantis tik ne save, kitus.
Sakysime - tai kliedesiai,
Priimtini man šie apmąstymo virpesiai.
Žinotina tiesa visiems viena -
Gyvenant be Kūrėjo širdyje,
Klystkeliai neišvengiami gyvenimo Kelyje.
adolfina
2025-01-17 17:15:41
VIENIŠAS ŽMOGUS
Žmogus ieškojo šventės išorėje
Nors jo širdis tolo nuo Kūrėjo,
Minioje tarp daugybės žmonių
Vienišumo jausmas jo neapleisdavo,
O laikas nekeitė jo vidinio pasaulio-
Svetimas jausdavosi tarp artimųjų,
Niekaip nerasdavo kelio į save,
Šviesa jo tamsos negalėjo įveikti,
Kokia didelė buvo toji tamsa.
Bet vieną dieną jo malda
Buvo tokia karšta ir nuoširdi-
Ir ta malda buvo atvirumo akimirka-
Dvasinio ryšio atstatymo akimirka,
Ir švelni Kūrėjo Gyvenimo Srovė
Taip užpildė jo širdį iš vidaus,
Kad vienišas žmogus pravirko.
Tai buvo ramybės ir pilnatvės jausmas
Ir sugrįžimo į save jausmas.
Dvasia jis pajuto išlaisvintas,
Laisvas nuo jį kankinusių minčių.
Ir žmogus ėmė šviesti aplinkai,
Jis tapo atgaiva kitiems žmonėms,
Savimi jis gydė aplinką tyliai-
Palūžusiuosius gydė maldomis,
Išsekusius atgaivindavo akių šviesa,
Jo žodis sušildė daugybę širdžių.
Netikėtai šis didis žmogus iškeliavo,
Niekas jo vardo taip ir nesužinojo,
Bet jo darbai liko įrašyti amžinybėje
Kaip Šviesos darbai visumos labui.
Mantas
2025-01-05 19:16:51
Su kalendorine žiema,
Nors ji atėjo ne balta.
Kiekvienas metų laikas nuostabus,
Tikėkime, pradžiugins ji dar mus.
Juk kaip slaptinga ir gražu,
Kai krenta baltos snaigės pamažu...
Gražių akimirkų su Kūrėju:)
Laura
Vilniete
2024-12-01 20:16:07
Daugelio poetų apdainuotas beržas
Džiaugiuosi, kad auga priešais mano langus.
Žalius lapus neseniai pakeitęs
Žavi ryškiu aukso spalvos rūbu pasipuošęs,
Rudens permainoms matyt jau pasiruošęs.
Ne vienintelė aš žaviuosi berželiu,
Matau zylutes lankančias jį pakaitomis.
Kokiu motyvu lanko - žinoma tik joms.
Galbūt, ieško maisto ar jas vilioja Beržo lapų auksinė kerinti spalva....
Deja - viskas kinta, juk keičiamės ir mes.
Vėjas per trumpą laiką apnuogino berželį,
Nupūsdamas puošnius jo auksinius lapus.
Dar vakar beržas buvo švytintis vešlus,
Šiandien vėjo gūsių apnuogintas ir ne toks puošnus.
Su gailesčiu stebiu ore jo blaškomus lapus, Nebematau ir berželį lankančius paukščius.
adolfina
2024-11-09 21:58:15
Aš noriu tikėti,
Kad žmonės kažkada supras,
Jog esam broliai sesės dvasioj
Vedini Kūrėjo iš vidaus....
Gyvensim Taikoje ir Meilėj,
Išrovę tamsą ir visą blogį iš savęs!
Jei vykdysim Kūrėjo Valią,
Pajutę begalinę Meilę savyje,
Tuomet gyvensime palaiminti Jo Šviesoje.
adolfina
2024-10-16 21:06:11
Kūrėjas Didingas,
Kūrėjas Šlovingas,
Jis laiko kiekvieną Savam glėbyje.
Jo Meilė Galinga,
Dvasia Gailestinga,
O Savo Dalelę talpina mumyse.
Mes jaučiam Jo Meilę atvėrę jam dvasią,
Ir liudijam tai aukštais virpesiais.
Kaip gera žinoti – tai Gyva ir Tikra,
Nes esam visi mylimi Jo vaikai.
Su meile
Laura
Vilniete
2024-09-01 21:35:50
Su meile stebiu gamtos grožį supantį mane,
Klausau mielus ir ausiai neįprastus garsus,
Džiaugiuosi vasaros švelnia oro gaiva,
Meiliai raminančiai glostančią mane.
Kažkur girdžiu vaikelio klyksmą
Ir varnų nerimo sukeltus garsus.
Jaučiu vis stiprėjančius vėjo gūsius,
Matau be gailesčio talžomus kiemo medžius.
Gyvoji religija – vien meilė viskam.
Skaudu, kai stichija daro žalą kažkam....
Iš patirties žinau – tai ne Kūrėjo bausmė,
Jo tvarinių žemų energinių virpesių pasekmė.
adolfina
2024-08-04 17:59:41
Pro traukinio langą stebėjau gražuoles pušis.
Žavėjausi jų įvairove ir savitu išskirtinumu.
Visad man medžiai primena žmones,
Tarpusavy žmones - dar skiriasi ir dvasingumu.
Tą kartą prisiminiau tėvų šeimą -
Mes buvome skirtingi visom prasmėm -
Ypač charakterio bruožai visų skirtingi,
O apie dvasingumo lygį – aš tyliu!
Dalis artimųjų išėję, ir beturiu tik jų prisiminimus..
Laiku neatskleidusi jiems savo dvasinių minčių -
Apgailestauju ir neatvėrusi dvasine prasme širdžių.
Tuomet mano dvasia nebuvo išskleidusi sparnus,
Džiugu, kad šiandieną Tikrovę širdimi jau pajaust galiu.
adolfina
2024-07-17 19:44:04
Kiek daug šiltų prisiminimų,
Apvainikuota ši Didi Diena,
Kai žemiškojoje Gimtinėje – Urantijoje,
Kūrėjo Vėliava plevena iškelta.
Kai žengiame petys petin kartu,
Kūrėjo virpesiai vis didingiau pasklinda,
Į mūsų protus, Širdis – Įtikėjimu,
Per amžius būkime ištikimi Kūrėjui!
Eiles sukūrė Regina
2024 07 10
DDaiva
2024-07-10 20:02:03
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.