Forumas: temos peržiūra
Kviečiu drauge kurti
Aukštybės, toliai, gyliai - tavyje.
Pajusk, ištirk širdim.
Neleisk rusent iš Tėvo meilei, ne.
Ji nori degt ugnim.
Pajusk širdim, kaip siela veržias,
kaip tiesina sparnus
pakilti meilės virpesiais į dangų
pas Tėvą į namus.
Gaile
2009-05-04 17:02:10
Komentarai
Ši žinia viena reikšmingiausių,Jog vidinė Ramybė ir būsena svarbiausia.
Ne vaistai ar psichologo pagalba tariama,
Be galo sureikšminta, ne visad būna teigiama.
Išmintimi ir Širdimi vadovaukimės visuomet
Žinia, jog mums suteikta yra Kūrėjo Dvasia, Kuri teikia Išmintį ir stiprybę tuomet,
Kai nuoširdžiai tikime Kūrėjo Meilės Galia.
adolfina
2025-04-03 20:44:59
O, Tėve, neramios mano mintys skrieja, tarsi, srovė tarpeklyje kalnų . Maldos sparnai jas pakylėja arčiau tavęs šurmulyje dienų.
Krapauskiene
2025-03-28 14:59:05
Tu ramini, guodi , alsuoji sava šviesa- tikėjimu, viltim. Tu savo meilę dovanoji visiems, kurie pasitiki Tavim. Tu mums Šviesa, Tiesa ir Gėris. Tu mūsų laimė amžina. Vedi visus keliu gyvuoju sava galinga ir tvirta ranka. O, Tėve, kelki tuos, kurie apakę nuo dogmų , ritualų ir klaidų, nuo žmogiškojo ego pančių, ambicijų, tingumo protp, ir ydų, kurios lyg amaras neleidžia pražysti sielai tuo žiedu, kurį Tu jai esi numatęs iš savo meilės paskatų. O, Tėve, nepalik nė vieno su ta minčių kebekne neramia išmokyki atverti sielą Tava šviesa alsuojančia gelme. Visi skaudžiausi patyrimai tebus dar vienas žingsnis link Tavęs, teugdo, teaugina sielą, kurią Gyvasis kelias pas Tave atves.
Krapauskiene
2025-03-28 14:57:53
O, Tėve, neramios mano mintys skrieja, tarsi, srovė tarpeklyje kalnų . Maldos sparnai jas pakylėja arčiau tavęs šurmulyje dienų.
Krapauskiene
2025-03-28 14:37:14
TAVO ŽVILGSNIS
Ir gal užtektų tik vieno Tavo žvilgsnio
Išsklaidyti širdies abejones ir nurimti,
Atmerkt akis ir toje tyloje pasilikti,
Atsivert giliau ir dvasioje pakilti.
Ir jeigu tik mūsų akys susitiktų
Galbūt jose to liūdesio neliktų,
Stiprybę teikianti Tavų akių Šviesa
Suvienytų mus su Kūrinijos visuma.
Ir jeigu tik mūsų žvilgsniai susilietų,
Akimirka ta - sielos duris atrakintų,
Nes Tavo akių gelmė į gyvenimą vedanti,
Gyvomis spalvomis ir gyvybe virpanti.
Ir jeigu tik šis žvilgsnis prabiltų
Jis išsakytų gaivinančius žodžius,
Brolystės jausmu visus apkabintų,
Skirtingas mintis į vienovę sujungtų.
Mantas
2025-02-21 22:05:33
ARČIAU TAVĘS
Kiek kartų reikėjo kilti ir kristi
Ir vis norėjosi paukščiu pavirsti
Kiek laiko bėgau nuo savęs
O tik norėjau būt arčiau Tavęs
Kiek minčių ir idėjų reikėjo išvalyti
Kad galėčiau šviesiau mąstyti
Ir nemaniau, kad lauksi dar manęs
Aš tik norėjau būti arčiau Tavęs.
Kiek jausmų ir išgyvenimų patirta
Bet šviesi mintis tamsoj nepaklysta
Aš troškau išvalyti praeities klaidas
O iš tiesų - tik būt arčiau Tavęs
Kiek ieškojimų ir atradimų įvyksta
Tamsi naktis vėl diena pavirsta
Kiek nedaug reikia prarasti save
Bet vis dar noriu - būt arčiau Tavęs.
Mantas
2025-02-18 09:24:46
AR PRISIMENI?
Ar prisimeni, kai naktyje mes stovėjome?
Danguje Ryto Žvaigždės ieškojome,
Dvasines rankas į Kūrėją tiesėme,
Maldos virpesių apimti verkėme.
Ar prisimeni, kai dangoraižiai mus supo?
Šaltos betoninės sienos tylėjo,
Bet mūsų širdys šiluma virpėjo,
Angelai mūsų mintis lydėjo.
Ar prisimeni, kai gerumo mes troškome?
Būdami akli į viršų laiptais lipome,
Viduje uždegta Šviesa pradėjo rusenti,
Ir jokia tamsa jos negalėjo uždengti.
Ar prisimeni, kai palūžę mes tylėjome?
Stiprybės vienas kito akyse ieškojome,
Visagalį Kūrėją savyje mes turėjome,
Jo šlove ir garbe įtikėjome.
Mantas
2025-01-25 22:36:56
Tą kartą ėjau pro sužalotą medį,
Augantį mokyklos stadiono pakrašty.
Jo nupjauta šaka tvyrojo lyg žaizda.
Pamačius tai, aš gailestį pajutau širdy.
Medis žvelgė taip giliai į mano širdį,
Lyg norėdamas įvardinti beširdį.
Sužalotas medis tebestovi nebylus,
Vis dar gyvas ir gražus.
Kas be būtų, jis juk ne žmogus,
Visad kaltinantis tik ne save, kitus.
Sakysime - tai kliedesiai,
Priimtini man šie apmąstymo virpesiai.
Žinotina tiesa visiems viena -
Gyvenant be Kūrėjo širdyje,
Klystkeliai neišvengiami gyvenimo Kelyje.
adolfina
2025-01-17 17:15:41
VIENIŠAS ŽMOGUS
Žmogus ieškojo šventės išorėje
Nors jo širdis tolo nuo Kūrėjo,
Minioje tarp daugybės žmonių
Vienišumo jausmas jo neapleisdavo,
O laikas nekeitė jo vidinio pasaulio-
Svetimas jausdavosi tarp artimųjų,
Niekaip nerasdavo kelio į save,
Šviesa jo tamsos negalėjo įveikti,
Kokia didelė buvo toji tamsa.
Bet vieną dieną jo malda
Buvo tokia karšta ir nuoširdi-
Ir ta malda buvo atvirumo akimirka-
Dvasinio ryšio atstatymo akimirka,
Ir švelni Kūrėjo Gyvenimo Srovė
Taip užpildė jo širdį iš vidaus,
Kad vienišas žmogus pravirko.
Tai buvo ramybės ir pilnatvės jausmas
Ir sugrįžimo į save jausmas.
Dvasia jis pajuto išlaisvintas,
Laisvas nuo jį kankinusių minčių.
Ir žmogus ėmė šviesti aplinkai,
Jis tapo atgaiva kitiems žmonėms,
Savimi jis gydė aplinką tyliai-
Palūžusiuosius gydė maldomis,
Išsekusius atgaivindavo akių šviesa,
Jo žodis sušildė daugybę širdžių.
Netikėtai šis didis žmogus iškeliavo,
Niekas jo vardo taip ir nesužinojo,
Bet jo darbai liko įrašyti amžinybėje
Kaip Šviesos darbai visumos labui.
Mantas
2025-01-05 19:16:51
Su kalendorine žiema,
Nors ji atėjo ne balta.
Kiekvienas metų laikas nuostabus,
Tikėkime, pradžiugins ji dar mus.
Juk kaip slaptinga ir gražu,
Kai krenta baltos snaigės pamažu...
Gražių akimirkų su Kūrėju:)
Laura
Vilniete
2024-12-01 20:16:07
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.