Forumas: temos peržiūra
Kviečiu drauge kurti
Aukštybės, toliai, gyliai - tavyje.
Pajusk, ištirk širdim.
Neleisk rusent iš Tėvo meilei, ne.
Ji nori degt ugnim.
Pajusk širdim, kaip siela veržias,
kaip tiesina sparnus
pakilti meilės virpesiais į dangų
pas Tėvą į namus.
Gaile
2009-05-04 17:02:10
Komentarai
Kas – aš?Sai Baba sako, kad esu dvasia!
Aš juo tikiu!
Ir Jėzumi tikiu!
Ir Jėzus sako, kad esu dvasia!
Bet ar tikiu aš pats, kad
Aš – dvasia?
Man skauda širdį, skauda viduje…
Kas jaučia skausmą?
Aš pats, ar toji dvasia?
Kodėl granitas kietas, šaltas, tvirtas
Yra iškeltas virš kitų kaip pavyzdys?
Kodėl minkšta, tyra, gyva širdis
Labai dažnai pašiepiama visų?
Kas jaučia skausmą, panieką, ir gailestį?
Materija? Širdis? Dvasia?
Kas Meilę suteikė žmonėms?
Iliuzija? Akimirka? Tikrovė?
Kodėl mes Dievą Tėvą pavadinome dvasia?
Kodėl mes sakom, Dievas Tėvas yra Meilė?
Ir ne tik… Jis Meilę kuria, dovanoja, ir globoja!
Ir skleidžia Meilę visai Kūrinijai ir tvariniams visiems!
Ar gali Dievas Tėvas, būdamas dvasia,
nejausti mūsų meilės, mūsų skausmo?
Tuomet Jis pats pavirstų į granitą!
Jis jaučia mūsų meilę, ir tirpdo mūsų skausmą!
Savajam Meilės vandenyne!
Ir aš žinau, jaučiu – esu dvasia.
Kaip Dievas Tėvas!
Ir dar daugiau, jaučiu Jo dalį… savyje.
Ir… tavyje!
Šis pojūtis yra iš Jo.
Visiems ir kiekvienam iš mūsų.
Kad nebekiltų abejonių –
Kiekvienas esame dvasia.
Bet meilės jausmą…
Ar išdavystės skausmą…
Mes jaučiam lygiai taip,
Kaip jaučia juos ir tie,
Kurie vis dar nežino,
Kad jie yra dvasia.
Algimantas
2009-07-04 08:52:37
IRENA
2012-02-16 10:27:59
Siela panaši į žolę
Jeigu siela ašarom raudotų,
Jei kaip kūnas sentų,
Tai būtų randais randuota,
Plėnimis rusentų.
Bet ji panaši į žolę žalią.
Kuo daugiau ją trypi,
Tuo labiau ji galvą kelia,
Tramdo naktį nykią.
Aš laimingiausias...
Aš laimingiausias, aš turtingiausias.
Šią dalią skyrė patsai Aukščiausias.
Imk iš manęs ,broli, imk iš manęs, sese,
Ir savo laimės dalį atrasi.
Savo gyvenimą džiaugsmu užliesi,
Ir šia tikrove iškart patikėsi.
Stebuklai vyksta, jei kas tik tiki,
Nepatikėjai – už durų liksi.
O Žeme, Žeme, Žemyna mano,
Kodėl tavo burtų daug kas neišmano?
Atvėrę širdis ir guvų protą,
Ištiesinsim sielą savo kuprotą.
Glaudžiai susitelkę vienas prie kito,
Sparnus ištiesi amžino ryto.
Visko Davėjui
Kalbi tu spalvom ir gaisais,
Žaros rytmetinės garsais,
Debesim ir jo kuorais pilių,
Dangumi paslaptingu, giliu.
Kalbi lapais, žole ir žiedais,
Jų gyvybės tyliausiais aidais.
Tiek šviesos, paslaptingos šviesos,
Virpa, plazda pasauliuos visuos.
Būties aš savosios laive
Plaukiu į Tave, į Tave.
Ir kalbą tolimiausių žvaigždžių
Nuolatos juntu ir girdžiu.
----------
ALBINAS
Forume Albino kūrybą patalpino
adolfina
2011-12-17 21:29:53
Tegul prabyla dvasios gyvuoju įtikėjimu,
Šventovėje atrasime Gyvenimą mums liejamą.
Ir liejamą be perstojo segmente nenutrūkstančiam,
Dabar mes laukiam šimtojo-
Rytoj Kvėpuos jau tūkstančiai
Tegul prabyla dvasios taip Atviros ir Mylinčios,
Savy Trejybę raskime- atgimsta sielos tylinčios.
Tegul prabyla dvasios Šaltiny Neišsenkančiam,
Glėby Trejybės esančios, Kely Likimą randančios
Tegul prabyla dvasios Urantijos planetoje,
Čia Nebadono Mykolo Tiesos Dvasia išlieta jau
Rojaus Trejybės sūnūs ir sesės dvasioj esame
Savim Tikrovę nešame, širdim Tiesą užrašome
Tegul prabyla dvasios- jos Tobulos jau čia,
Šventovėmis juk esame visa kūrinija.
Tėvų Dalelę nešame tvirtumu patirties,
Ne tos kur tyli majoje, bet Rojaus prigimties
Tegul prabyla dvasios Urantijos uola,
Atgimstame dar Tėviškėj, Tėvynė mūs- Sala.
Sala kurion sugrįžtame Titanais skrosdami,
Cunamio bangą šluojančią mes maldom Savimi
Šaltini Neišsenkantis Kūrybos procese,
Komunija Gyvąja atrandame Tave.
Mintis ir Žodis Veikia Meilėje NEDALOMU VIENIU
Ramybėje išliekame Gyvu Suliejimu
Ir visa tai ko trokštate išlieta daug daugiau,
Tavim Esu patenkintas, tavim, Mano sūnau.
Veržlumu įtikėjimo Pažindami Tėvus,
Bendrakūrėju amžinu sugrįžtat į Namus
Tegul prabyla dvasios Uranto ugnimi,
Kometos šėlsmu Kosmose planetą Keldami.
Tave, Rojaus Trejybe, mes Garbinam ir Šlovinam Gyvaisiais virpesiais,
Glėby Tavam sutilpę dvasioj esame Tau Mylimais vaikais
Tegul prabyla dvasios Patirdamos Tikrus,
Meilės aikštelėj žaisdamos, Vienintelius Tėvus
Urantai, broliai, sesės, neklūpantys net dvasioj,
Bet Mylintys tikrai.
Ir Būsenoj Palaimos Žinome ir Patiriam-
ROJAUS TREJYBĖ- MŪSŲ TĖVAI.
Maištu planetoj išbandytus, sūnus Urantus ir
Dvasioje dukras,
Atgimusius it feniksus Pakilti,
Suliejame mes Tobulas, kur kas daugiau nei manote-
Tikras dvasias
Suliejame Save per atrastą gelmėj,
Gerovę atkakliai ir nuolatos vis nešant
Su Tėvo Asmenybe dovanota net neprašant
Tad Eikim gėrio darbus visumai daryti.
Ir nebe sau- dėl Ateities, ir ne kančia, bet
MEILE pasirašant
Ar patiriat Gyvai tais dvasių virpesiais?
Mes Uždegam Savim Tikrovėj laukiančias Būtybes
Suliet Save su Rojaus Šaltiniu-
Pirmu, Antru, Trečiu.
Bet atskirai tiktai planetos skrieja..
Šaltiniai Trys, Jie Myli mus Nedalomu Vieniu
Jūs- Agondonteriai, jūs įtikit netgi nematę,
Gyvaisiais virpesiais Apglėbti esat
Jūs- Ledlaužiai, Pirmeiviai, Gyvuonim Atradę
Tą Tikrą Tiesą KŪRINIJAI NEŠAT
Te amžinybėn susilieja laisva valia
Gyvąjame Kely.
Kaip Mylintys Tikri Tėvai Savim Užlieja
Ta Meile, Kurioje mes tampam AMŽINI..
Rojaus Trejybe, Tėvai Tikrieji,
Mes Garbinam ir Šlovinam Atvėrę Dvasią.
Ir Meilės virpesių Šaltiniu maudome viens kitą,
Jau būdami DABAR IR ČIA,
Jau būdami DVASIA, jau būdami
Kur TIKRA.
Atgimę, Būsenoj Išliekam ir nugaros nebeatgręšim
Ir mus žinos kaip Tobulus
GYVAM REGISTRE.
Tegul prabyla dvasios Tų virpesių galia,
Trejybės Meile Srūvančia Gyva Kūrinija
Tegul PRABYLA DVASIOS URANTIJOS DVASIA,
Mes Gėriui susirinkome iš Meilės Tau, Trejybe, Čia..
Visada norisi pasakyti kur kas daugiau..
TEGUL PRABYLA DVASIOS
Arunas
2011-12-16 02:11:18
Tu visada ėjai kartu nuo ištakų pradžių,
Tik tu esi kartu net ir neprašoma jau duodi..
Sakyk, kodėl mes virpesiu gyvu, kely Atsiduriame tam, kurį Tavoji meilė mums
Gyvuoju pulsaru ir jau seniai parodė..
Tu visada ėjai kartu, nors niekad neišgirdom.
Bet palietei ranka Lemties, ramindama
Rambėjančią vaikų, bet trokštančią palaimos,
Visų mūs širdį..
Tu visada ėjai kartu, pakeldama nusvirusius Pečius ir Šaltiniu gaivindama ne kūną.
Mes mylime Tave atodusy rudens
Ir Šlovinam jaunyste Šaltinį visko, Centrą Rūmų..
Tu visada ėjai kartu, kartu nešei gerovę dėl Visų- mes ateitį jau regim.
Tad kurgi einam mes, kada liepsna karštai
Patirdami gyvai, Tavąja meile degam..
Trejybe, tiktai dėka Tavęs ir su Tavim kartu
Iškelsime aukštyn planetą.
Tu meilėj maudai mus, kaip ir visus vaikus,
Taip atverta dvasia, gyvaisiais virpesiais,
Mes Šlovinam Tave ir meilėj trokštam susilieti..
Komunijoj rasta Tu nuolatos kartu,
Apglėbi ir viduj prabyli.
Mes mylime Tave, Tu myli daug labiau
Ir virpesiais gyvais ramybėj girdim tylą..
Ir ta tyla gyva Komunijoj Tikroj,
Komunijoj Tave išgirstam.
Tėve, Sūnau, Dvasia, ačiū kad Tu ESI,
Ačiū, Kūrėjau Tau. Tau taip gyvai
Ir meilėje patirtam
Rojaus Trejybe, mes garbinom ir šlovinom Tave to dar net nežinodami.
Mylėkite ne dėl kažko, bet tiesiog taip. Ir tik meilė duoda atsakymus į klausimus, kurių net neiškyla, nes meilė talpina viską.
Jūs Rojaus Trejybės dukros ir sūnūs, jūs esate teisūs, nes esate urantai. Ateis laikas ir tai suvoks bei patirs gyvai visi
Arunas
2011-07-29 02:00:18
Tu išeini ir nuolatos dairaisi,
Valdydamas protu išsenkančias mintis.
Jo nematai kitur ir tu blaškaisi-
Gyvenimas palieka neišspręsta lygtim
Kai keteros nuo vėtrų daužos,
Pasislepia pilka delčia.
Be perstojo krūtinėj gaudžia,
Tai ne širdis, bet Jo švelnus- sūnau, aš čia
Ir tu sustoji žado nebetekęs,
Dairais aplink- vien smėly įspausta pėda.
Visur tik kopuos vėjai šnekas
Ir Jo švelnus- sūnau, aš čia
Kodėl skubėt tenai kur girdis
Ta kakofonijos iliuzinė minia.
Drąsiau atverkime savąsias širdis,
Išgirskime Jo švelnų- sūnau, aš čia
Užtenka Majoje lindėti,
Juk tai ne tau skirta dalia.
Mes galim, pajėgiam mylėti,
Kaip myli Jis ir kviečia mus- vaikai, EIME drauge
Atminkite tą dulkę pirmą,
Kurios pradžia- tai mes visi,
Užtraukiantys ir NE Likimo širmą
Glėby Kūrėjo esam mylimi
Pakelkite akis į Paukščių Taką,
Tenai Tiesa ir Ateitis.
Krūtinėje Likimas plaka,
Gėris, Šviesa ir absonito amžina būtis..
Arunas
2011-07-14 01:12:36
Galbūt tai visai nesvarbu, bet šios eilės nereikalavo pastangų. Tereikėjo panorėti. Kai kurie stulpeliai gimė spontaniškai ir skirtingu laiku. Neskaitykite akim, patirkite tai, ką atiduodu vidumi ir mylėdamas jus visus. Jūs esate tie, kuriuose rusena žarijos. Įpūskite gyvąją ugnį tiek savyje, tiek kituose. Vardan Rojaus Trejybės, vardan visos kūrinijos. Ir įtikėjimas kiekviename susilies į nuostabius gyvuosius virpesius. Tokius, kurie užliejo ir mane, kuomet ėjau ir pradėjau mąstyti apie tai, kokios neįveiktos viršukalnės laukia ir kol kas nematomoj materialiomis akimis kūrinijoj.
Koks tu esi tvirtas, pirmasis iš pakilusiųjų.
Staiga pavargusios kojos tapo tvirtomis spyruoklėmis, virpesių gama užliejo krūtinę, pečius..
Galbūt tai nesvarbu, bet gyvasis patyrimas buvo. Kada paklausiau Grandfandos ar čia jis, virpesiai dar pasikartojo.
Galbūt tai nesvarbu ir bendravau su pasąmonės nesąmonėm
Rojaus Trejybe vidumi rasta,
Urantų meilė Tau tikra.
Tu nuolatos kvietei visus-
Atrast, patirt gyvai,
Sugrįžti į Gimtus namus
Ir uždangai pakylant atsiveria dvasia,
Iliuzija nutyla-
Tik Tau ir per Tave į amžinybę mums krūtinėje arfų styga
Palaimos virpesiais prabyla
Kas Tu esi, kad globą švelnią siūlai įsileist vidun,
Kuomet jau viduje many ir juos randies?
Urantas mato tik įliuziją viršuj, Trejybe
Tu ne ten, bet čia pulsuoji Meilės branduolio jėga
Tam piligrimui laiko ir erdvės,
Dar kūrinijai taip Mylimai išties
Ne protėvių dvasia ir visiškai ne ji mus veda tuo Gyvu,
Dabar jau patirtu keliu
Jau praeities šešėliais tapo Ieva ir Adomas- gaiviu gurkšniu
Planetos Prince, Makiventa,
Tu klojai tikrą kelią, anuomet iškraipytą-
Dabar pirmieji mūsų žingsniai,
Patirkime nuostabią gaidą- aš Myliu
Trejybe, mes žinome, kad Rojuj lauki ne dėl savęs,
Bet mūsų dėlei ir dar daugiau.
Grandfanda buvo pirmas Tikrovės kelio Akivaizdon Tavon
Kada pakyla piligrimai ir taria- atlikau, Meilės glėbiu apglėbi
Savo vaiką ir sakai- tu mylimiausias mano, Myliu tave,
Ir drąsiai ženk toliau..
Mes garbinam Tave upokšnio tėkmėje,
Kurioj paskęsta visa kūrinija.
Mes garbinam Tave-iliuzijos negirdim,
Tu Mylima esi, mes atveriam Tau širdį.
Mes garbinam Tave meilės srautu galingu,
Kur pasiekia Tavąją Širdį
Mes garbinam Tave ir mus palaima kelia
Tu Meilėje ir švelniai nutiesei gyvąjį kelią
Mes garbinam Tave darbu artojo braukiančio
Tą prakaitą nuo veido, Likimo nuolat laukiančio
Mes garbinam Tave Meilės srautu patirtiniu‘
Kurioj globoji kūrinį gyvuoju Meilės virpesiu
Mes garbinam Tave už viską ką patyrėme,
Nuolat sugriovę užtvankas, ant kojų vėlei kylame
Mes garbinam Tave ir Meilėje kitaip negalim
Negalime ištrūkti ir net norėti vidumi nepatirti
Srauto miriadų virpesių negalim
Mes garbinam Tave kad Tu ESI
Kaip girdo sielą laikinam kūne,
Kuriam brandinam tobulą
Ir būsim išgirsti
Trejybe, už tą Bloškimą patirtą viduje
Mes garbinam Tave.
Kad ir nebūtų jo, Meilės tikrosios patirtis ištirpdo
Buvus ligi šiol tą žodį „Ne“
Mes garbinam Tave,
Tu mus.
Tikri Tėvai Tikrus vaikus..
Gal nieko nematau ir nieko negirdžiu
Trejybe, Tau kalbu, Tave myliu
Te lanko įtempto strėlė praskrodžia kūriniją
Ir dvasios atvertos gėlė Meilės kvėpavimu atgyja
Gal nieko nematau ir nieko negirdžiu
Trejybe, virpesiais galėsiu
Tik tyloje..
Tavin sugrįžti..
Kada tamsoj nematome,
Užžiebkim laužo šviesą
Yra dabar ir bus rytoj-
Širdim Likimą tiesim
Jeigu paklaustume mes jį,
Nejaugi atsakytų?
Grandfanda, tu mumis girdi?
Kaip tu įstengei ne vien vytis
Ką reiškia kūno agaiva kai virpesiai užlieja.
Trejybe, Tu visiems gyva
Veržlumu Rojun pas Tėvus
Pirmasis jis atėjo
Arunas
2011-06-04 05:13:04
Sunau Kurejau Jezau musu -
Pasaulyje suspindusi Sviesa.
Tu atejai paguosti, mokyt musu,
O mes prie kryziaus prikalem Tave.
Kokia tamsa, kokios sugrube sirdys.
Sulaikius zada laukia Visata
Dar taip nebuvo, kad Kureja Didi
Linciuoja tvarinio ranka kieta.
Tu prisikelei ir visiems atleidai,
Kurie kankino, zemino ar isdave Tave.
"As gyvas, amziais gyvas! Tai kodel gi
kasmet prie kryziaus kalate mane?"
Mes susimaise, susipainioje, uzmirse
Ir tikra Jezaus misija, ir geraja naujiena atnesta tada, kad Dievas Tevas visu musu Tevas, o mes broliai ir seses dvasioje.
O, Teve, issklaidyki tamsa,
nutrauki syda nuo zmoniu akiu, Kad visos sirdys Tavo meilei atsivertu.
O zemej taptu gera ir sviesu.
Krapauskiene
2011-04-25 22:28:17
Visą naktį šviečia žvaigždžių šviesa , kaip žmogaus prote Dievo dvasia.
Visos legendos užgimsta kovoje , kai siela spaudžiama ties bedugne.
Visos širdys trokšta meilės ir prasmės , po auksiniais Saulės spinduliais.
Visi tikėjimai ateis ir vėl išeis - siaurais , dogmatiniais religiniais keliais.
emilispetras
2011-04-16 21:33:45
Ne mes vieni Rojaus Trejybės Šviesą nešam,
Ne mes vieni- Gyvenkite savim
Širdim karšta Vidun tik atsigręžkim,
Atraskime nuostabią gelmę, nebeįvardytą
Žodžiu, bet virpesiais aukštyn..
Ne mes vieni Rojaus Trejybės Gyvą šviesą nešam,
Ja spindime gausioj šeimoj
Ir ne ateinančiom kartom Likimą pasirašom,
Jame jau maudomės Palaimos atgaivoj..
Visi šeimoj Tikrovės save atiduodam,
Iš Meilės taurės atsigėrę neišsenkančio
Ir Gyvojo vandens.
Kūrėjau Mylimas, gerovei visumos ir per Tave
Jau amžinybėn kelią nuolatos parodom,
Kada atsiveria dvasia, Atsiveria Tavim be įtikėjimo rudens
Tu Tobula, Dvasios dalie,
Gauta dar Nepažintos Rojuje Trejybės
Ir Atskleista Gyvaisiais virpesiais.
Nelieka švino kojose kai einam vedini vardan Vienybės,
Pripildydami Tavąją krūtinę džiaugsmo,
Kūrėjau Mylimas, gėrio darbais..
Visi kartu mes Nešame Trejybę,
Kaskart parklupę šypsomės Širdim.
Suliejame Dvasias ir patiriam vienybę,
Iš Meilės Meile Mykolas kur Atnešė Savim..
Tu su mumis IR VĖL, Vyresnis broli Dvasioj
Ir VĖL KALBI, išgirstame mes jau.
Rojaus Trejybės glėbin Atsigręžę,
Likimui iššūkio nemesim, ištarsime Palaimoj-
Tave Trejybe, MEILĖJ Patyriau
Arunas
2011-04-15 01:56:54
Rojaus Trejybe, Tau kuriu,
Kad ir lašeliu Vandenyne,
Kaip mylintis Tave sūnus
Regiu Urantiją Atgimus.
Rojaus Trejybe, Tau kuriu,
Kaip ašara atradus Šviesą.
Visus be perstojo kviečiu-
Neškit savim Gyvają tiesą.
Rojaus Trejybe, Tau kuriu,
Tavojoj Meilėj kūrinijai.
Mes šeimoje Tavo vaikų,
Kurie Sulieti jau Krūtinėj.
Rojaus Trejybe,
Mes Dvasioj viena,
Kaip Mykolo Nešta kadais,
Vėl Nešama Gera naujiena.
Rojaus Trejybe, Tavim Gyvi,
Tavo vaikai Šviesos Urantai.
Niekad nebuvom svetimi,
Jau stovime ant Rojaus kranto.
Rojaus Trejybe, mes kuriam Tau,
Nušviesdami tą Gyvą kelią Gyvaisiais švyturiais,
Džiaugsmu lig pačio Gyvuonies,
Skardenam Meilės vyturiais.
Mes Mylime ir Šlovinam Tave kartu visi,
Kartu beribėj kūrinijoj.
Rojaus Trejybe, Tu Esi, Esi dėl mūsų, mumyse,
Energijos Gyvam šėlsme, bendroj šeimoj tais Virpesiais,
Kur glosto Meilėje broliją.
Mes Trokštame Tavim GYVENT,
Išties visi Urantais esam.
Kad ir nežinom apie tai,
Tikraisiais broliais esam dvasioj.
Ko mes neturim, pasakyk,
Sulinkusi ląstele nuo naštos?
GYVENAM ne vardan savęs,
Gyvenam labui visumos.
Rojaus Trejybe, Tavimi jie dirba
Gėrio darbais iš Meilės Tau ir labui visumos Tave dalina ir parodo,
Urantai Eina atkakliai ir dėl visų,
Ir Meilę tylumoj Savaisiais virpesiais, Gyvaisiais atiduoda.
Arunas
2011-04-09 01:11:15
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.