Forumas: temos peržiūra
Kviečiu drauge kurti
Aukštybės, toliai, gyliai - tavyje.
Pajusk, ištirk širdim.
Neleisk rusent iš Tėvo meilei, ne.
Ji nori degt ugnim.
Pajusk širdim, kaip siela veržias,
kaip tiesina sparnus
pakilti meilės virpesiais į dangų
pas Tėvą į namus.
Gaile
2009-05-04 17:02:10
Komentarai
Į Rojaus Trejybės gyvąją šventovę ateina Albinas, kuriam 88 metai. Įkeliu jo sukurtus prasmingus eilėraščius, kuriuos šiandien jis perskaitė mums šventovėje po gyvųjų pamaldų 2013 m. vasario 23 d.Pirmapradžio pasaulio šviesa
Pirmapradis pasaulis pabunda ir kyla.
Galia jo nušvinta iš mūsų širdžių.
Įliepsnosime laužus ir kvapų kodylą
Visatos vargonus galingus girdžiu.
Susilieja mūs mintys į šventąją giesmę.
Luoši ir ligoti atgyja iškart.
Kilniausius jausmus Visagaliui išliesime,
Kadais nemokėję gyvo žodžio ištart.
Gyvybingojo jausmo įliesime žmogui,
Kad vėlei girdėtų kaip kalas daigai
Ir iškopsim visi ant dangiško stogo,
Kaip kilo šviesą pajutę vergai.
1984 m.
***
Atsakė už visus
Kas mane siuntė į žemę šitą,
Kokioje knygoj tai parašyta?
Kalbinau žolę ne vieną sykį
Gyvybės mįslę man pasakyki.
Ji nusijuokia: „Paklausk kaimyną,
Kurs mano gentį po kojų mina,
Paklauski bitės, kai medų renka;
Kodėl žiedeliai jai tiesia ranką;
Paklauski paukščio, kodėl jam linksma,
Kai medžių šakos prie jo vis linksta.“
„Kodėl pražydai? – paklausiu liepą
Ir ji atsakė: „Man Viešpats liepia“.
----------------------
ALBINAS
Jurgita
2013-02-23 18:25:20
Brangieji, neverkit, ašarų neliekit
Dėl tos akimirkos tamsios.
Juk siela vien kūną tik palieka
O ją Kūrėjas patausos.
Jos akys mūsų jau nemato,
Bet vėl sušvis kita šviesa.
Gal tolimoj pakalnėj Ararato
Susirinks mūs giminė visa.
Ir susikibs visi už rankų
Ir iš jų lūpų giesmės pasilies.
Ir sušvytuos to krašto lankos
Visi artės prie tos pilies,
Kur verias amžinybės durys,
Kur saulių sutvaskės šimtai,
Kur laukia ne šmaikštus Amūras,
O nusiteikę angelai šventai.
Numetę visi šios žemės naštą,
Mes eisim ten, kur visi išėjo
Ir nenorėsim atsigręžti,
Kai kilsim prikelti Kūrėjo.
-----------------------------
ALBINAS
Forume Albino kūrybą patalpino:
Jurgita
2013-02-17 15:49:28
Ašaros skonis
Ašara turi skonį:
Džiaugsmo – saldžiai sūri.
Ji suteikia polėkį
Kaip vėjas sparnams.
Skausmo – sūriai karti.
Ji valo sielą
Kaip ugnis auksą.
Pykčio – rūgščiai sūri.
Ji naikina gyvastį
Kaip rūdis metalą.
Išdavystės – sūriai rūgšti.
Ji graužia tikėjimą
Kaip termitas medį.
Pavydo – karčiai sūri.
Ji ėda ramybę
Kaip skėrys javą.
Meilės – sūriai saldi.
Ji kuria sielą
Kaip Dievas vaiką.
Ištikimybės – švelniai sūri.
Ji duoda vaisių
Kaip žmogus palikuonį.
---------------------
2005m. kovo 22d.
Algimantas
2013-02-03 09:07:37
Tėve - Rojaus Trejybe,
Meilės ir Šviesos Šaltini, patiriamas gyvai.
Per giluminį atsivėrimą savo viduje
Mes Jus tris atradome.
Tėve, Amžinasis Sūnau, Begaline Dvasia,
Jūs trys tikrieji mūsų Dvasiniai Tėvai
Tik veikiat viena dvasioje.
Jūs nutiesėt Meilės, Šviesos Kelią mums,
Kurio nuoširdžiai ieškodami jį atradome.
Kaip gera eit Šviesos Keliu,
Pastoviai jaučiant Rojaus Tėvų rūpestį, globą ir Meilę.
Ji kokybiškai perkeičia mus,
Suteikia Dvasinius Sparnus,
Virš tamsios aplinkos pakylėja.
Kur nėra skausmo ir kančios,
Ten kur Rojaus Trejybės Meilė mus užlieja,
Kai per Gyvąją Komuniją,
Per giluminį atsivėrimą su Jumis susiliejame.
Tik nuoširdžiai įsiklausę Jūsų
Mylima Rojaus Trejybe vedimo iš vidaus,
Veikiant šviesos labui kartu su Jumis
Dvasiniu stuburu augame ir tvirtėjame.
Leonida
2013-01-24 19:11:49
Klausiu tavęs
Tu gali matyti saulės šviesą
Ir matyti lauke pražydusią gėlę,
Bet ar matei kas ramybę teikia
Ir Tą, kuris suteikia meilę?
Tu gali paliesti žaliuojančią žolę,
Pajausti rankose tirpstantį sniegą,
Bet ar lietei, kas teikia Gyvenimo skonį
Ir lieja meilės dvasinę srovę?
Tu gali apkabinti mylimą žmogų
Ir gali paimti jo ranką,
Bet ar gali delne savam pajusti,
Meilės svorį teikiančią bangą?
Tu gali matyti žmogaus kūną
Ir matyti jo veiksmų pasireiškimą,
Bet ar matei jo dvasinę širdį
Ir joje slypintį Gailestingumą?
Tu gali užsidėti gražiausią kaukę
Ir gyventi nuolatinį spektaklį,
Bet ar gali suvaidinti nuoširdumą
Ir iš širdies srūvantį atvirumą?
Tu žinai, kad paukštis pakyla į orą,
O pakilęs sparnus plačiai išskleidžia,
Bet ar žinai kas teikia orumą
Ir dvasinio skrydžio lengvumą?
Tu gali žvelgti į nakties erdvę
Ir stebėti dangaus kūnų gausumą,
Bet ar gali žvelgti į dvasinę gelmę,
Pajausti dvasinę Kūrinijos šeimą?
Tu gali turėti daug žinių,
Ir žinoti praeities istoriją,
Bet kaip pažinti tą Šaltinį,
Kuris teikia dvasinę gerovę?
Tu gali išmokti sudėtingas formules
Ir skaičiuoti, kaip teka laikas,
Bet ar gali savyje pajusti,
Kad esi Rojaus Trejybės vaikas?!
Mantas
2012-12-27 11:52:08
Trys Saltiniai ir Centrai - Rojaus Trejybe,
Mes Tavieji vaikai pasaukti amzinyben.
Suklyde ir suklupe laukiame isties
Paguodos Tavo mylincios sirdies.
Tu - atrama, stiprybe ir Tiesa,
Mus protuos isiziebusi Sviesa,
Gyvasis kelias ir Gyva versme,
Mus itikejimo Gyva gelme.
Tad glaudziames visi mes prie Taves
Lai kelias sis mus pas Tave atves.
Krapauskiene
2012-12-26 23:10:53
Atspausdinu dvasinio brolio Albino, kuriam 88 metai, eilėraščius, kuriuos jis perskaitė Rojaus Trejybės šventovėje po gyvųjų pamaldų 2012.10.20.
Trejybe, kaip Tave pagarbinti mąsčiau,
Kad pamilčiau stipriau ir karščiau.
Tu pati esi meilė ir pati garbė,
Todėl pirmiausia prieš tave nedrebėt,
Kasdien klausyti Tavo valios
Ir garbinti kiek leidžia mano galios,
O jei bus tikra tyra malda,
Tai ją priimsi visada.
Būki pagarbinta kaip esmių esmė,
Tegul skirta bus ši giesmė:
Garbinu Jus kaip aukščiausiąjį gėrį,
Kuris tyriausiai ir švelniausiai žėri.
Garbinu, kad skleidžiate dieviškąją šviesą,
Kaip tinkamą laikmečiui tiesą.
Garbinu, kad beriate mums meilės grūdus,
Kuriuos jau daugelis pasisemti panūdo.
Garbinu, nes mano siela trokšta
Kilti į aukščiausią bokštą.
Garbinu, nes žinau, kad aš ne vienas
Griaunu visokio blogio sienas.
Jutimu įtikėjom giliu –
Tokio žodžio nėra – negaliu,
Nes tokia Aukščiausiojo valia,
Tvirčiausia galingiausia galia.
Urantai, su tokia mintimi
Amžiais būsim tvirti ir jauni.
Jūsų ryžtas visada įstabus –
Išgriauti senatvės stabus,
Triūsti lig šventos pabaigos –
Aukščiausios septintosios bangos.
Tiktai iš peties, tiktai iš peties –
Blogų įpročių liūtą patiest.
Visu ūgiu aukštai išsitiest,
Lig likimo žvaigždės toliausios
Gyvenimo vingiais neklysti,
Žengti kur veda Trijulės valia ir galia,
Ir mūsų ryžtinga amžinoji jaunystė.
adolfina
2012-10-21 20:44:15
Bega dienos lyg Nemuno bangos.
Byra metai lyg obels ziedai.
Mes atejom gyventi ir kurti,
ir ismokti mylet amzinai
zeme, zmones ir Rojuje Teva,
kurio meile pasiekia visus,
kuris moko myleti kiekviena
savo priesus ir savo draugus,
kuris veda uz rankos paemes
tuo Gyvuoju tikruoju keliu,
kuris moko visus mus kasdiena
ITIKEJIMAS - laime zmoniu.
Tad pakilki, zmonija, is miego,
is iliuziniu savo sapnu.
Tegul skrieja zinia per pasauli
ITIKEJIMAS - laime kartų.
Krapauskiene
2012-03-06 15:19:45
Kas – aš?
Sai Baba sako, kad esu dvasia!
Aš juo tikiu!
Ir Jėzumi tikiu!
Ir Jėzus sako, kad esu dvasia!
Bet ar tikiu aš pats, kad
Aš – dvasia?
Man skauda širdį, skauda viduje…
Kas jaučia skausmą?
Aš pats, ar toji dvasia?
Kodėl granitas kietas, šaltas, tvirtas
Yra iškeltas virš kitų kaip pavyzdys?
Kodėl minkšta, tyra, gyva širdis
Labai dažnai pašiepiama visų?
Kas jaučia skausmą, panieką, ir gailestį?
Materija? Širdis? Dvasia?
Kas Meilę suteikė žmonėms?
Iliuzija? Akimirka? Tikrovė?
Kodėl mes Dievą Tėvą pavadinome dvasia?
Kodėl mes sakom, Dievas Tėvas yra Meilė?
Ir ne tik… Jis Meilę kuria, dovanoja, ir globoja!
Ir skleidžia Meilę visai Kūrinijai ir tvariniams visiems!
Ar gali Dievas Tėvas, būdamas dvasia,
nejausti mūsų meilės, mūsų skausmo?
Tuomet Jis pats pavirstų į granitą!
Jis jaučia mūsų meilę, ir tirpdo mūsų skausmą!
Savajam Meilės vandenyne!
Ir aš žinau, jaučiu – esu dvasia.
Kaip Dievas Tėvas!
Ir dar daugiau, jaučiu Jo dalį… savyje.
Ir… tavyje!
Šis pojūtis yra iš Jo.
Visiems ir kiekvienam iš mūsų.
Kad nebekiltų abejonių –
Kiekvienas esame dvasia.
Bet meilės jausmą…
Ar išdavystės skausmą…
Mes jaučiam lygiai taip,
Kaip jaučia juos ir tie,
Kurie vis dar nežino,
Kad jie yra dvasia.
Algimantas
2009-07-04 08:52:37
IRENA
2012-02-16 10:27:59
Siela panaši į žolę
Jeigu siela ašarom raudotų,
Jei kaip kūnas sentų,
Tai būtų randais randuota,
Plėnimis rusentų.
Bet ji panaši į žolę žalią.
Kuo daugiau ją trypi,
Tuo labiau ji galvą kelia,
Tramdo naktį nykią.
Aš laimingiausias...
Aš laimingiausias, aš turtingiausias.
Šią dalią skyrė patsai Aukščiausias.
Imk iš manęs ,broli, imk iš manęs, sese,
Ir savo laimės dalį atrasi.
Savo gyvenimą džiaugsmu užliesi,
Ir šia tikrove iškart patikėsi.
Stebuklai vyksta, jei kas tik tiki,
Nepatikėjai – už durų liksi.
O Žeme, Žeme, Žemyna mano,
Kodėl tavo burtų daug kas neišmano?
Atvėrę širdis ir guvų protą,
Ištiesinsim sielą savo kuprotą.
Glaudžiai susitelkę vienas prie kito,
Sparnus ištiesi amžino ryto.
Visko Davėjui
Kalbi tu spalvom ir gaisais,
Žaros rytmetinės garsais,
Debesim ir jo kuorais pilių,
Dangumi paslaptingu, giliu.
Kalbi lapais, žole ir žiedais,
Jų gyvybės tyliausiais aidais.
Tiek šviesos, paslaptingos šviesos,
Virpa, plazda pasauliuos visuos.
Būties aš savosios laive
Plaukiu į Tave, į Tave.
Ir kalbą tolimiausių žvaigždžių
Nuolatos juntu ir girdžiu.
----------
ALBINAS
Forume Albino kūrybą patalpino
adolfina
2011-12-17 21:29:53
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.