Forumas: temos peržiūra
Kviečiu drauge kurti
Aukštybės, toliai, gyliai - tavyje.
Pajusk, ištirk širdim.
Neleisk rusent iš Tėvo meilei, ne.
Ji nori degt ugnim.
Pajusk širdim, kaip siela veržias,
kaip tiesina sparnus
pakilti meilės virpesiais į dangų
pas Tėvą į namus.
Gaile
2009-05-04 17:02:10
Komentarai
Keista ta urantiška broliška meilė,Kurios viens kitam pasilinki ir rodo,
Kurią taip išreiškia, kaip širdys jiems liepia,
Keisčiausia, kad myli VISUS TAIP VIENODAI.
Jonas
2009-06-03 20:11:00
Ir kodėl tas pyktis liejas
Iš vienų o ir kitų,
Kodėl naujos žiežirbos vėl blyksi,
Ar nenorėtume sustot drauge, kartu?
Vieni ir kiti nuimkime tuos bruzgesius šernų.
Ir kodėl mes bruzgam,
Knaisiojamės tarp kitų,
O kodėl nematom mes savęs,
Po bruzgynus landžiodami ištisai...
Ar nėra tiesos ir meilės mūsų viduje,
Kad kitiems mes norim tik įgelt...
Susidraugaukime visi,
Nusišypsokime vieni kitiems.
Kodėl nesantaika turėtų glaustis
Prie mylinčių širdžių?
Juk ir vieni ir kiti mylėti mokam,
Nes Tėvą savyje mes turime visi!
Kodėl mes norim susituokt su tais,
Kurie mums mylimi atrodo?
Ar ne dėl to, kad mus jie myli
Taip pat kaip mes?
Bet Tėvas nori naujo ryšio tarp tų,
kurie atrodo mums ne taip priimtini...
Kodėl mes norim susidraugaut su tais,
Kurie mumyse mato vien meilę,
Taipogi tiesą,
Bet atmetame tuos, kurie paprieštarauja tam?
Ir štai nušvito saulė
Ir broliai susiėjo
Iš visų pasaulio pakraščių...
Ir kodėl jie norėjo susieiti?
Todėl, kad Tėvą myli iš tiesų.
Ta meilė nušvietė visus aplinkui -
Juk šypsenos nenueina nuo veidų...
O širdyse taip gera, taip švelnu,
Kad norisi verkt iš laimės ir gerų minčių...
Mes turėjome broliautis nuo senų laikų,
Kodėl mes buvome tokie akli?
Ogi todėl, kad meilė glūdėjo giliai, giliai širdy,
O paviršiuje vien ydos, kurios užgožė
Meilę iki pakraščių...
Aldona(Panevėžys)
2009-06-03 12:56:38
“…kiekvienam žmogui nuo pradžių pradžios yra duota absoliučiai visa informacija. Ji išsyk jam yra duodama, kai jis užgimsta. Nelyginant koja, ranka, širdis, plaukai. Visi pasaulio mokymai, visi atradimai žmonių yra pasisemti tik iš tos versmės. Kaip tėvai kiekvienam iš mūsų stengiasi duoti viską, taip ir Didysis Kūrėjas kiekvienam iš mūsų duoda viską. Niekas iš to, kas žmogaus rankomis sukurta: nei kalnai knygų, nei patys moderniausi dabartiniai, nei ateities kompiuteriai, juos visus kartu sudėjus neįstengtų sutalpinti netgi dalies informacijos, esančios viename žmoguje. Reikia tik mokėti ja naudotis.
-O kodėl tada ne visi žmonės daro atradimus? Ir ne kiekvienas kuria savo mokymą?
-Yra tokių, kurie iš visos informacijos gausybės pasiima trupinėlį tiesos. Ir džiūgaudami ją skelbia, įsitikinę, kad tik jiems ta tiesa atverta ir kad ji esanti visa ko pamatas. Jie skelbia ją kitiems, visomis išgalėmis stengiasi, kad tie kiti manytų, jog ši tiesa pagrindinė, vienintelė, ir taip slopina savyje informacijos visumą. Tiesų žinojimas – tai ne jų garsinimas, o gyvenimas pagal jas.
-O kokia gyvensena būdinga tiems, kurie labiausiai suvokia tiesą?
-Laiminga!
-O kad suvoktumei tiesą, reikia teisingai suvokti pasaulį ir reikia tyrų ketinimų.”
Vladimiras Megre “Skambantys kedrai”
Tad bukim laimingi. Bukim laimingi slovindami Trejybe, bukim laimingi bendraudami su kitais, bukim laimingi kurdami. Ir savo sirdies tyruma pasitikrinkime kiekvienas gyvu, kasdieniu rysiu su Tevu, Trejybe.
Vita
2009-06-03 12:11:34
Ką,broli,mielas besakyt
Kalbėt nemoku,tik klausyt.
Tavoji baigias valanda
Tamsa jau traukias,liks šviesa.
Ir miškas ošia,ar girdi?
Tai Tėvas šnabžda,supranti?
Kam pjauni medžio tu šakas?
Ant jų sėdėk,Tėvą atrask.
Kadaise augo paauglys
Visur klajojo nuolat jis
Vagoj parklupęs žolę rovė
Sau žemiškų turtų nekrovė.
Kažkas ne taip,kažo nėra
Nurieda ašara tyra..
Jis buvo keistas žemės vaikis
Dienos skubėjo,o jis vis vaikės.
Praradęs artimą raudojo
Tuomet jis nieko nežinojo.
Tas artimas išmokė arti
Į žemę grūdą su meile žerti.
Išmokė dalgį jis pustyt
Pakrauti šieną,laukuos lakstyt..
Visad mylėjo ir juokavo
Dalgius paėmę,kartu mojavom.
Tik keista vaikiui tuomet atrodė
Bažnyčios pusėn jisai nerodė.
Senolio veidas gėriu nušvisdavo,
Pamačius vaikį,kuris sugrįždavo.
Nebėra jo,net sapnuose
Raudojo vaikis nemačia.
Kodėl,Dievuli,klausė jis
Brangūs išeina,lieka naktis..
Tuomet dar vaikis nežinojo
Taku vis ėjo,aplink klajojo.
Dangun vis žvelgė,pakilt norėjo,
Dantis sukandęs,bažnyčion ėjo.
Prabėgo metai keleri
Užaugo vaikis gan anksti,
Nerado vaikis,gal vyras ras
Tą tikrą kelią,savy atras.
Pradžiugs Tėvelis viduje
Tikrai ne ten,tam pastate.
Jo pamatus vanduo paplovė
Dogmato pastangas meilė išrovė.
Ir patikėk,melas praloš
Ant baslio Tėvas nerymos
O vaikio akys jau nušvito,
Tėvelį savyje išvydus.
Nereikia vilko tau ieškot,
Užtenka bailiai čia skrajot.
Senokai uodegą pabrukęs,
Gailiu kojotu po stalu prasmukęs.
Vis kąsnį atsikąst bandai,
Bet ilčių jau tu netekai.
Išlik ramybėj,mano broli,
Keliauk atgal į savo guolį.
Ir pastangos išlikt bet kokia kaina
Ant uodegos šakalui eina.
Atradus Tėvą savyje,
Kalbės ne baimė tavyje.
Kol kas sudie"narsusis"broli,
Ieškoki Tėvo ir stenkis uoliai..
arunas
2009-06-02 22:56:37
Liaukitės
Arnoldas
2009-06-02 22:11:46
Gerai,Arnoldai,sutinku
arunas
2009-06-02 23:01:00
Jų baimės akys didelės
Nepastebi tiesos,
Jie tiesą vis iškraipo,
Apversdami prasmes.
Jie bijo eiti
Nauju gyvenimo keliu
Juk tektų jiems mylėti,
O tai labai baugu.
Jiems reiktų nedaryti
Daugiau blogų darbų,
Negąsdint, negrąsinti,
Tai jiems labai sunku.
Tik mylint jie prarastų
Savus malonumus,
Nebegalėtų kiršinti
Ir žeminti kitus.
Nejaugi nebegalit
Su Meile nekariaut,
Nejaugi tiek tesugebat:
Nemastant apkalbėt.
Vaidas (VDS)
2009-06-02 20:42:36
Stipriau sugniaušiu savo kumštį,
Kad tie krikščionys sudrebėtų,
Parinksiu žodį - kietą akmenį,
Kad mano jausmas išsilietų...
*
Kokia ta meilė turi būti,
Ir kur jinai tikrai gyvena,
Kad kitame ji mato kliūtį,
O savyje - tik meilės okeaną?
Kodėl ji mato piktą priešą,
Kodėl tiktai klastas ir melą,
Kam reikia pirštines tau plėšyt,
Pačiam surengti karnavalą?
Jei tau visi vilkai aplinkui,
Ir taip čia viskas nejauku,
Pasižiūrėk į savo širdį,
Ar kartais nevirsti vilku?
Jonas
2009-06-02 19:05:23
Kūryboj nepaliaujamoj
Trejybė veda mus,
Kad kelią,tą vienintelį
Atrastum į namus.
Ir planas evoliucinis
Be perstojo judės,
Nors dogmos puls įniršusios
Įveikt mus negalės.
Su šypsena artėdami
Citatom nešini.
Ateina intelekto
Ir melo kupini.
-Ko sėdi nusiminęs,
Mes Dievo pasiūsti,
Tavęs paguost atėjome,
Juk matom,
Kad liūdi..
Kada galva pakyla,
Pabodo jau klausyt
-Sakykit,mano mielosios,
Kur liūdesys matyt?
Kaip Dievą jūs suprantate?
Norėčiau išklausyt..
Nenoriu aš citatose
Didybės Jo matyt.
-Ar žinot,kam jūs kalbate,
Rožančiaus veržiami?
Kadaise kalėt Jėzų,
Dabar jau jūs geri?
Prabėgo daugel amžių,
Bažnyčios užterštų.
Kodėl ir vėl,dogmatikai,
Apspitote ratu?
Ištiesiat rankoj bibliją
Su šypsena plačia,
Užtenka tik prabilti
Jau neriate risčia.
-Sakyk,Tėveli,mylimas,
Ar juoktis,ar liūdėt,
Kuomet miniai zombėjančių
Beviltiška laimėt?
Vėl kursit laužus deginti?
Tik šįkart nepavyks,
Kada urantą jaučiantį
Akys jūsų matys..
Kaip greitai jūs užmautumėt
"Ispaniškus batus",
Tik vargstate be reikalo,
Urantas myli jus.
Jis patiria Trejybę
Ir patiria Gyvai,
Bažnyčios dogmatizmas
Neveikia visiškai.
Tad ką darysit,broliai?
Kaip pulsite toliau?
Į nugarą susmeigsite
Durklus mums dar giliau?
Metu aš jums po kojomis
Ir dvikovon kviečiu.
Pakelkit meilės pirštinę
O gal jums per sunku?
Urantas prieš jus stovi,
Minia narsių bailių,
Ar galite mylėti,
Vadint sielos broliu?
Jūs puolat kaip šakalai,
Kada vilkai vieni.
Ir džiūgaujat,ir drąskote,
Kai vilkas apsupty..
Juokingi iki ašarų,
Beviltiškai liūdni,
Kuomet niekaip negalite,
Kai meilės mes pilni.
Pakelkit meilės pirštinę,
Jei jaučiatės tvirti.
Aš laukiu,pasakykite,-
Myliu ir tu myli.
Ateikit,apkabinsiu,
Tėvas mane lydės,
Ar vėlgi"narsiai"pulsite,
Netekę net garbės?
Jei to daryt nepajėgiat,
O kalbat atkakliai,
Pabūkit mūsų forume,
Kaip bailio pavyzdžiai.
Vaikai dabar jau bijo,
Kai kalbate vienaip.
Surenkit diskoteką,
Pabėgs nuo jūs kitaip.
Ir tai tikra tiesa,
Kuomet nėr kas daryt.
Surengiat karnavalą
Parapijonis sulaikyt.
Nereik dangstyt po kauke
Tikrų savo veidų,
Tikrai visi mes matom,
Kas taip akivaizdu
arunas
2009-06-02 18:28:05
Palaima lyg oro gurkšnis,
palaima lyg lašas lietaus...
nukritęs iš Tėvo pirštų,
sušildęs visus iš vidaus.
Tegul šią palaimą geria
tavoji ištroškus širdis,
tegul tavo siela neria
į Tėvo meilės vilnis...
Jurgita
2009-06-02 07:56:14
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.