Forumas: temos peržiūra
Parabolė
sustokim ir paklauskime savęs: kur aš skubu, kuo savo darbą matuoju - kiek nuveikiau visos žmonijos labui ar žemiškų turtų kiek sau sukroviau? kas mano laimės šaltinis - dvasinis augimas ar pinigų kalimas? kokia vertybių skale vertinu gerovę - dvasine ar materiale?
jeigu dvasinis planas nustumtas į šalį, tai tau, žmogau, pasitarnaus ką tik graudžiai apverkto žmogaus gyvenimo panorama.
Du vardus žmogus turėjo Izidorių ir šventą, Joną. Izidorium visi vadino. jo vardas garbingai skambėjo, nes Izidorius gerbiamas buvo žmogus. darbštumu ir dorumu pasižymėjo. Su žmona Agnieška jiedu susilaukė trijų sūnų ir dukrelės. Dorai juos augino ir pavyzdžiu buvo, kaip reikia savęs negailėti, daug prakaito išlieti, kad ir vaikai su tuščiom saujom neliktų, į žmones kad išeitų aukštai pakelta galva.
ir žmonės juos gerbė, mokėsi iš jų savąjį ūkį tvarkyti, kad derlių didesnį duotų, raguočių ir kiaulių prieauglis kad padidėtų. Kaimynams gražu pažiūrėti, kaip sparčiai sukasi nuo ryto ligi sutemų paaugę jų atžalėlės.
Štai ir užaugo vaikai, savas šeimas sukūrė. Namai išsistatė toliau viens nuo kito savam ir svetimam krašte.
dar tvirčiau Agnieška su Izidorium pečius surėmė - naštą sunkėjančią lengviau bus panešt. Mat jie ir vaikų naštas ant senų pečių užsidėjo. Žmonės tai pavydėtina meile vadino. Pavyzdžiu statė sau ir kitiems. Bažnyčioj susitikę sekmadienį apie juos kalbėjo ir dievo vardą minėjo. Gražu pažiūrėti. Kur vienas, ten ir kitas. Blogesnio žodžio nėra pasisakę.
Bet svyro svyro ir nusvyro Agnieškos pečiai.Atgulė moteriškė. Daktarai nebepadėjo. Izidorius kantriai ją slaugė, kaip tik galėjo. Jis jos gailėjo ir mylėjo kaip dar niekad nebuvo mylėjęs. Ji prašė vyro šalia ilgėliau pabūti, bet šaukėsi gyvuliai - baubė jaučiai, žviegė kiaulės ir vištos ant laktų smagiai kudakavo...
Vaikai atvažiuos juk paimt dalį savo. Vaciukui mašina sugedo, Aneliūtei verkiant garažo juk reikia. Vyriausiasis, Jonas,naują verslą pradėjo, o jaunėlis Gintarėlis prašo ūkį užrašyti. Kas nors turės senus tėvus nukaršint.
-Ne šitaip mes gyvenom, kaip norėjom, - tarė savo vyrui mirštanti žmona.
-Juk nieko mums netrūko, - bandė paguosti ją vyras.
-Meilės...- paskutinis žodis su paskutiniu atodūsiu ištrūko.
Begelinis liūdesys užplūdo Izidoriaus širdį. Aš ją mylėjau,- kažkam šnabždėjo.- Dėl jos ir dėl vaikų šviesios akimirkos sau neturėjau. Antai, kokius turtus mes užgyvenom! Ko žmogui daugiau gyvenime reikia? Ar dar yra didesnė laimė, kaip soti vaikų ateitis/
Netekus brangaus žmogaus, Izidorius nerado į ką atsiremti. jau sunkiai bepavilkdamas kojas sukviečia jis visus keturis vaikus ir kreipiasi tokiais žodžiais:
-Man regis, teisingai nugyvenau savąjį gyvenimą. Mano svarbiausias gyvenimo tikslas buvo pastatyti namą. Aš jį pastačiau ir ne vieną. Visas ūkis išaugo. išmokslinti jus norėjau, ir štai jūs diplomuoti.
-taip, tėveli, - pritaria su pagarba vaikai. Dėkingi tau.
-Išmokiau dirbti, daug prakaito išliet, kad būtumėt turtingi ir gerbiami.
-Ir čia tu teisus, tėveli.
-Bet akys jūsų nešvyti džiaugsmu. ko trūksta jums? Namai pilni. Kol gyvas aš...- čia balsas jo nutrūko. Konvulsijų ištikta Izidoriaus plyšo širdis.
Visa apylinkė į laidotuves suėjo. Nusidriekė ilga procesija. Tokių kalbų nedaug kas ir girdėjo: "Toks doras buvo jis žmogus."
Prie stalo indai subarškėjo, stiklinės taurės skimbčiojo skambiai ir liejos, liejos per kraštus. Apgirtę broliai ir sesuo kalbėjos, kaip jiems pasisekė, kad tėvui jų ant patalo gulėti nereikėjo. Nuskynė giltinė pačiu laiku. Kuris iš jų slaugyti būt galėjęs? Darbai darbai, nebaigiami darbai... jei ne kavutė, jei ne bobelinės šimtgramėlis...
Užtat pilni namai, visų jie gerbiami.
Be meilės auga jų vaikai. Kompiuteriai, mobilūs telefonai - jų žaislai.
Draugai? Draugų neturi jie. Atšiaurūs ir įžūlūs auga šie vaikai.
-Ko neužtenka? - klausia jų išvarginti tėvai, - gražiausiai aprengti, brangiausi perkami žaislai ir valgote skaniausiai.
Iš kur, kodėl ir kaip baisinga praraja jiems atsivėrė? Kodėl nebesusišneka taip mylintys tėvai su atžalomis savo?
gal jiems skaitytojai padės, iš kur ir kaip atrasti meilę?
gailė
2009-05-06 12:03:34
Komentarai
Vieną kartą , apsireiškė angelas žmogui , žmogaus pavidalų ir sako; ,, Matau , kad esi labai geras žmogus ir Dievą mylintis žmogus , tačiau gyveni tokį uždarą gyvenimą ir nematai visų Viešpaties darbų , kurie yra įstabūs ir pilni išminties . Jeigu turi noro , aš siūlau tau pakeliauti po platų pasaulį ir susipažinti su kitų kraštų žmonių gyvenimu .‘‘- Mielai , - tarė žmogus , tikrai būtų smagu pakeliauti , tačiau Angele , ar tu mane apsaugosi nuo visų pavojų ?
- Tikrai aš tave apsaugosiu nuo visų nelaimių ir apkeliausime gražiausius žemės kampelius su sąlyga , kad tu nesistebėsi , kodėl atsitinka kažkas netikėto , ko tu negali suprasti . Tačiau jeigu tris kartus pažeisi šias sąlygas , mes nutrauksime šią pažintinę kelinę po pasaulį .
- Na , čia visai lengva sąlyga , - sako žmogelis . Aš tikrai manau lengvai ją išpildysiu .
Nukeliavo į artimiausią uostą ir gavo vietas į jau pasiruošusį išplaukti burlaivį. Diena buvo graži , o jūra rami , todėl žmogaus nuotaika buvo puiki . Džiaugėsi žmogus tokiu geru angelu ir gėrėjosi atsivėrusiais bekraščiais vandenyno horizontais . Staiga laive kilo panika . Iš apatinio denio kajučių bėgo žmonės ir šaukė , kad skęsta , nes vanduo kriokdamas veržėsi į laivo vidų . Iš tiesų , netikėtai visas laivas pradėjo grėsmingai skęsti . Angelas pagriebė žmogų už rankos ir šoko į vandenyno bangas . Per pora valandų Angelas nuplukdė žmogų į krantą . Žmogelis negalėjo atsikvošėti iš baimės , nes akivaizdžiai matė , kaip laivas ir visi žmonės netikėtai ir staiga nuskendo .
- Mano Angele , negaliu atsistebėti , kodėl staiga nuskendo , naujas ir puikus burlaivis ramioje , neaudringoje jūroje ?
- Štai , tavo pirmasis sąlygos pažeidimas , tačiau jeigu jau klausi - atsakysiu . Tą burlaivį aš nuskandinau todėl , kad toliau atviroje jūroje budėjo piratų laivas , kuris būtų užpuolęs šį laivą . Visi žmonės būtų buvę išžudyti , o auksas , vežamas į karaliaus rūmus , išgrobstytas . Už tą didžiulį aukso lobį , piratai būtų prisipirkę naujų laivų ir ginklų . To pasekoje , būtų prasidėję didelio mąsto plešikavimai ir karai su šimtais žmonių žudynių . Nuskandinęs šį laivą , užkirtau didelio mąsto kraujo praliejimui .
- Žmogus tik pakraipė galvą ir nusekė toliau paskui savo Angelą . Keliavo , keliavo pesčiomis visą dieną , kol prikeliavo miestą . Užėjo į pirmus to miestelio nakvynės namus , pailsėti ir ko nors pavalgyti . Po sočios vakarienės žmogelis greitai užmigo . Pabudo , kai jau saulutė švietė pro langą . Žiūri , nėra Angelo . Išbėgo į kiemą ir mato , jo Angelas su statybine mentele ir kalkiniu skiediniu , taiso ir naujai mūrija plytas į gerokai apįrusią apsauginę sieną , nuo gatvės pusės .
- Mielas Angele , kodėl užsiimi beprasmiškais darbais ? - sako žmogelis .
- Na , štai mano drauge , tu vėl pažeidei sutarties sąlygą , tačiau jeigu jau klausi , tai atsakau . Matai , šio namo šeimininko sūnus ves labai nedorą gyvenimą , tačiau jam neužilgo gims sūnus , kuris augs dievo baimėje ir išmintyje . Ši siena turi stovėti tol , kol paaugs šis vaikelis iki vyro , tada jis vydydamas šios sienos rekonstrukciją atras paslėptą lobį , šioje sienoje , netoli pamatų . Šiuos pinigus jis panaudos šio miestelio žmonių švietimui ir mokymui apie Dievo karalystę .
Pakraipė žmogelis galvą ir po pusryčių nusekė paskui savo Angelą , palikę sutvirtintą sieną ir vaišingus užeigos namus . Keliauja toliau . Karšta pietų saulė svilina galvas ir kūną . Aplinkui vien smėlis ir uolos , skurdi augmenija . Ir štai už smėlio kopų pasirodė žalia oazė . Artėjant prie jos , žiūri atbėga du žmonės . Pirmutinis bėga ir šaukia , kad gelbėtų . Angelas nieko nelaukdamas , išsitraukė kardą ir nukirto jam galvą . Žmogelis tokiais angelo veiksmais tiesiog buvo šokiruotas .
- Mielas Angele , kodėl nužudei nekaltą žmogų , kuri matomai ir vijosi tikrasis nusikaltelis .
- Štai , čia ir neatspėjai , mielas drauge . Jis butent ir buvo tikrasis nusikaltėlis , tik vaidino nuskriaustąjį . Tokia savo vaidyba ir nuolatiniu plėšikavimu , jau ne vieną žmogų pražudė . Tačiau svarbiausia , tai , kad jo siela jau taip pajuodo , kad dar vienas toks nusikaltimas ir jo siela , per amžius , būtų žuvusi . Štai aš ir užkirtau jo sielai amžinąją pražūtį .
Žmogus stovėjo ir mažai ką galėjo suprasti .
- Atleisk mano Angele , aš tikrai nesugebėjau suprasti tavo angeliškos išminties .
- Žinau , - tarė angelas . Jūs visi žmonės toliau savo nosies nematote ir daugeliu atveju kaltinate dievybes , dėl įvairių katastrofų ir netekčių , nes nematote priežasties atsiradimo , o pasekmes siejate , geriausiu atveju tik su vakarykšte diena . Todėl labai atidžiai stebėkite gyvenimą , mylėkite gyvenimą ir kiekvieną dieną nugyvenkite tik prasmingais darbais ir šviesiomis mintimis , tai užkirs kelią fatališko priežasties dėsnio atsiradimui , o tuo pačiu ir pasekmės nesirealizuos . Tuo pačiu , visas jūsų gyvenimas bus tik išmintyje ir meilėje .
Padėkojo žmogelis Angelui už tokias tragiškai pamokančias situacijas ir prisiekė mokytis ne tik pats , bet ir savo artimus , dieviškos išminties , per visas savo gyvenimo dienas .
emilispetras
2010-11-12 19:55:05
Siūlau labai , labai pamokančią parabolę .
Ateistas krito nuo uolos. Risdamasis jis spėjo nusitverti liauno medžio šakos ir pakibo tarp dangaus ir tūkstančio pėdų aukščio uolos papėdės žinodamas, kad taip laikytis tegalės vos keletą mirksnių.
Staiga į galvą jam šovė puiki mintis.
- Dieve! - suriko jis iš visų jėgų.
Tyla! Niekas neatsakė.
- Dieve! - sušuko jis darsyk, - jei tu esi, išgelbėk mane ir aš pasižadu tavim tikėti bei to paties mokyti kitus.
Ir vėl tyla! Staiga iš nuostabos medžio šaka jam vos neišsprūdo iš rankų, kai išgirdo galingą Balsą, ataidintį tarpekliu:
- Visi patekę į bėdą taip sako.
- Ne, Dieve, ne! - maldavo jis, turėdamas jau daugiau vilties. - Aš ne toks kaip kiti. Argi nematai, kad jau pradėjau tikėti, kai savomis ausimis išgirdau tavo balsą. Būtinai turi mane išgelbėti ir aš skelbsiu tavo vardą visuose žemės pakraščiuose.
- Gerai, - atsiliepė Balsas, - išgelbėsiu tave. Paleisk šaką.
- Paleisti šaką? - suriko siaubo apimtas žmogus. - Manai, esu visiškas kvailys?
Anthony de Mello. Varlės malda
emilispetras
2010-09-11 09:04:57
Vieną dieną jaunuolis gražina anglui knygas.
- Na, ar daug sužinojote? - paklausia šis nekantriai. Jam reikia su kuo nors pasikalbėti, kad bent trumpam pamirštų savo būgštavimus dėl karo.
- Sužinojau, kad pasaulis turi vieną sielą ir kad tas, kuris supras šią sielą, supras ir daiktų kalbą. Sužinojau, kad daugelis alchemikų gyveno savo Asmenines Legendas ir užbaigė jas atrasdami Pasaulio Sielą, Filosofinį Akmenį, Ilgo Gyvenimo Eliksyrą.
Tačiau, svarbiausia, aš sužinojau, jog tie dalykai tokie paprasti, kad juos galima surašyti ant vieno smaragdo.
Anglas nusivylęs. Ilgi studijų metai, magiški simboliai, nesuprantami sudėtingi žodžiai, laboratorijų aparatai - visa tai vaikinui nepadarė jokio įspūdžio.
"Per mažai išlavintas jo protas, kad suvoktų šiuos dalykus", - pagalvoja.
Jis paima knygas ir sudeda į krepšius, užkabintus ant kupranugario balno ąsų.
- Grįžkite prie savo karavano, - pareiškia. - Jis juo labiau manęs kažin ko neišmokė.
Jaunuolis vėl įsižiūri į begarsę neaprėpiamą dykumą ir žingsniuojančių gyvulių dulkinamą smėlį. "Kiekvienas mokosi savaip, - taria sau mintyse. - Jo mokymosi būdas netinka man, o manasis netinka jam. Ir vis dėlto abu mudu ieškome savo Asmeninių Legendų. Todėl aš jį gerbiu."
Alchemikas
Paulo Coelho
RimantasV
2010-09-04 09:06:34
Žiūriu, kad su forumu einu miegoti ir su forumu keliuosi. Ar tik neatsiranda pas mane priklausomybė nuo forumo? Gal jau laikas "mesti"? :)
RimantasV
2010-08-28 09:53:34
Dar pridėsiu, kad lozungai pas urantus yra labai teisingi. Nenoriu aišku lyginti, bet pas sovietus jie irgi buvo neblogi. Ir jie lygtai nuoširdžiai tikėjo, kad tai yra vienintelis kelias į šviesų rytojų. Vis lenktyniavo, ieškojo priešų, kai nesisekdavo. Kažką man tai primena :)
RimantasV
2010-08-28 09:34:07
Perskaičiau, Petrai, po Algimanto reklamos Gailės "ne parabolę". Eilinis negatyvas. Arčiau prie pabaigos yra kažkiek šviesesnių minčių: "Amžinybė niekada nesibaigia. Su kiekviena diena gyvenimas pasipuošia vis naujomis ir naujomis spalvomis – tarsi prasideda iš naujo."
Kranklys - Algimantas, visi bailūs ir kvaili balos gyventojai - žmonės nelankantys urantu šventovės. Vienu žodžiu - urantų propaganda.
Vis dar nepradeda urantai ieškoti gyvenime gėrio, kurio gal ir nedaug yra, bet yra ir su kiekviena diena jo vis daugėja. Kai ieškai.
Su broliška meile
RimantasV
2010-08-28 09:20:47
Miela Gaile, tavo kiekvienos naujos parabolės giluminė įžvalga vis auga ir gilėja. Tikrai nuostabu, kad galime jas skaityti, kai tu taip kūrybingai jų pagalba perteiki ir Urantijos Dokumentų kai kuruos teiginius, ir dabarties žmonių tarpusavioo santykius, ir žmogaus gyvulinio proto nerimastingą ir trumparegišką viešpatavimą, ir amžinybės potėpius net ir dabartiniam urantų apmąstymui.
Tai tik paliudija, koks yra KŪRYBINGAS MIRTINGOJO DIEVIŠKASIS PROTAS, KADA ATSIVERIA ROJAUS TREJYBE, ATSIDUODA MINTIES DERINTOJO VEDIMUI IŠ VIDAUS, IR SIEKIA PADĖTI NUŠVISTI IR KITIEMS VISA TAI DARYDAMAS IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-08-27 10:00:03
Iš tiesų šis kūrinėlis, kaip ir kai kurie kiti, nesiperša į parabolės žanrą, tiesiog jie nekuria atskiros temos, taupymo tikslu.
Ramybės ir meilės visiems dvasios broliams ir sesėms
gaile
2010-08-27 08:26:29
Miela Gaile ir kiti urantai,
nuoširdžiai dėkodamas už draugystę, siunčiu jums visiems muzikinį sveikinimą!
http://www.youtube.com/watch?v=bbzPNL_N-nQ&feature=related
Jonas
2010-08-26 18:20:00
Neskaičiau, Petrai, "žuvies pilve" užteko.
Nepyk, Gaile, nemėgstu per ilgų parabolių.
Su broliška meile
RimantasV
2010-08-26 18:12:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]