Forumas: temos peržiūra
Parabolė
sustokim ir paklauskime savęs: kur aš skubu, kuo savo darbą matuoju - kiek nuveikiau visos žmonijos labui ar žemiškų turtų kiek sau sukroviau? kas mano laimės šaltinis - dvasinis augimas ar pinigų kalimas? kokia vertybių skale vertinu gerovę - dvasine ar materiale?
jeigu dvasinis planas nustumtas į šalį, tai tau, žmogau, pasitarnaus ką tik graudžiai apverkto žmogaus gyvenimo panorama.
Du vardus žmogus turėjo Izidorių ir šventą, Joną. Izidorium visi vadino. jo vardas garbingai skambėjo, nes Izidorius gerbiamas buvo žmogus. darbštumu ir dorumu pasižymėjo. Su žmona Agnieška jiedu susilaukė trijų sūnų ir dukrelės. Dorai juos augino ir pavyzdžiu buvo, kaip reikia savęs negailėti, daug prakaito išlieti, kad ir vaikai su tuščiom saujom neliktų, į žmones kad išeitų aukštai pakelta galva.
ir žmonės juos gerbė, mokėsi iš jų savąjį ūkį tvarkyti, kad derlių didesnį duotų, raguočių ir kiaulių prieauglis kad padidėtų. Kaimynams gražu pažiūrėti, kaip sparčiai sukasi nuo ryto ligi sutemų paaugę jų atžalėlės.
Štai ir užaugo vaikai, savas šeimas sukūrė. Namai išsistatė toliau viens nuo kito savam ir svetimam krašte.
dar tvirčiau Agnieška su Izidorium pečius surėmė - naštą sunkėjančią lengviau bus panešt. Mat jie ir vaikų naštas ant senų pečių užsidėjo. Žmonės tai pavydėtina meile vadino. Pavyzdžiu statė sau ir kitiems. Bažnyčioj susitikę sekmadienį apie juos kalbėjo ir dievo vardą minėjo. Gražu pažiūrėti. Kur vienas, ten ir kitas. Blogesnio žodžio nėra pasisakę.
Bet svyro svyro ir nusvyro Agnieškos pečiai.Atgulė moteriškė. Daktarai nebepadėjo. Izidorius kantriai ją slaugė, kaip tik galėjo. Jis jos gailėjo ir mylėjo kaip dar niekad nebuvo mylėjęs. Ji prašė vyro šalia ilgėliau pabūti, bet šaukėsi gyvuliai - baubė jaučiai, žviegė kiaulės ir vištos ant laktų smagiai kudakavo...
Vaikai atvažiuos juk paimt dalį savo. Vaciukui mašina sugedo, Aneliūtei verkiant garažo juk reikia. Vyriausiasis, Jonas,naują verslą pradėjo, o jaunėlis Gintarėlis prašo ūkį užrašyti. Kas nors turės senus tėvus nukaršint.
-Ne šitaip mes gyvenom, kaip norėjom, - tarė savo vyrui mirštanti žmona.
-Juk nieko mums netrūko, - bandė paguosti ją vyras.
-Meilės...- paskutinis žodis su paskutiniu atodūsiu ištrūko.
Begelinis liūdesys užplūdo Izidoriaus širdį. Aš ją mylėjau,- kažkam šnabždėjo.- Dėl jos ir dėl vaikų šviesios akimirkos sau neturėjau. Antai, kokius turtus mes užgyvenom! Ko žmogui daugiau gyvenime reikia? Ar dar yra didesnė laimė, kaip soti vaikų ateitis/
Netekus brangaus žmogaus, Izidorius nerado į ką atsiremti. jau sunkiai bepavilkdamas kojas sukviečia jis visus keturis vaikus ir kreipiasi tokiais žodžiais:
-Man regis, teisingai nugyvenau savąjį gyvenimą. Mano svarbiausias gyvenimo tikslas buvo pastatyti namą. Aš jį pastačiau ir ne vieną. Visas ūkis išaugo. išmokslinti jus norėjau, ir štai jūs diplomuoti.
-taip, tėveli, - pritaria su pagarba vaikai. Dėkingi tau.
-Išmokiau dirbti, daug prakaito išliet, kad būtumėt turtingi ir gerbiami.
-Ir čia tu teisus, tėveli.
-Bet akys jūsų nešvyti džiaugsmu. ko trūksta jums? Namai pilni. Kol gyvas aš...- čia balsas jo nutrūko. Konvulsijų ištikta Izidoriaus plyšo širdis.
Visa apylinkė į laidotuves suėjo. Nusidriekė ilga procesija. Tokių kalbų nedaug kas ir girdėjo: "Toks doras buvo jis žmogus."
Prie stalo indai subarškėjo, stiklinės taurės skimbčiojo skambiai ir liejos, liejos per kraštus. Apgirtę broliai ir sesuo kalbėjos, kaip jiems pasisekė, kad tėvui jų ant patalo gulėti nereikėjo. Nuskynė giltinė pačiu laiku. Kuris iš jų slaugyti būt galėjęs? Darbai darbai, nebaigiami darbai... jei ne kavutė, jei ne bobelinės šimtgramėlis...
Užtat pilni namai, visų jie gerbiami.
Be meilės auga jų vaikai. Kompiuteriai, mobilūs telefonai - jų žaislai.
Draugai? Draugų neturi jie. Atšiaurūs ir įžūlūs auga šie vaikai.
-Ko neužtenka? - klausia jų išvarginti tėvai, - gražiausiai aprengti, brangiausi perkami žaislai ir valgote skaniausiai.
Iš kur, kodėl ir kaip baisinga praraja jiems atsivėrė? Kodėl nebesusišneka taip mylintys tėvai su atžalomis savo?
gal jiems skaitytojai padės, iš kur ir kaip atrasti meilę?
gailė
2009-05-06 12:03:34
Komentarai
Rimantai V. , kaip tau atrodo , ką čia Gailutė sukūrė ? Perskaičiau viską ir suku galvą , kur ta parabolė ? Ir priėmiau sprendimą . Jeigu čia parabolė , tai aš prezidentas .emilispetras
2010-08-26 17:47:22
Jono parabolė šiaip sau, bet epilogas geras :)
RimantasV
2010-08-26 17:15:27
KVA... KVA... KVAR…
-Pavojus! Pavojus! - skelbia visiems, kas tik gyvas, pralekiantis kranklys.
-Ačiū, gerasis pranaše, - mandagiai padėkojo kūdros didžioji varlė nežymiai rauplėta oda ir išsprogusiomis akimis, žaliai žalia žalutėlė. Ji atsigėrė balos vandens ir pakvietė visus kūdros gyventojus pasiklausyti apie įžymiausius varlės protėvius. Pirmasis atšokavo patinas, pats sau labai svarbus, protingas ir gražus. Jis itin mėgsta klausytis savo gražuolės kvarklytės pasakojimo apie nepaprastai didingą Žemės varlių kilmę. Pritariant pasakotojai, jo šonuose esantys balso maišeliai-rezonatoriai išsipučia, ir tai tik dar labiau pabrėžia jo pasididžiavimą savo nepaprastu kilmingumu.
-Tikrai taip.
-Tikrai taip, - sukvarksėjo ežerų varlės, atšuoliavę paklausyti garsiausios iš garsiausių varlių pasakorės.
Šios klausytojos tokios pat žalios, dailios, o jų stiprios, skardžios trelės išsitęsia į maloniai gergždžiantį kvatojimą.
-Kvailos jūs, varlės, - sumosavo sparnais numalšinęs troškulį kranklys. Aš joms skelbiu apie žmonių maištą prieš Dievą, kurie, nusigręžę nuo Kūrėjo, visai gyvasčiai Žemėje sukėlė mirtiną pavojų, o jos vis apie savo gražumą ir kilmingumą kvarksi.
Varlė pasakorė kiek įsižeidė. Mat ji labai mėgo ežerinių giminaičių draugiją. Jos tokios nesaugios. Jų dietinės mėsytės gviešinasi šveicarai, prancūzai... visoje Europoje žmonės nesigėdina ją valgyti nelyg brangų delikatesą. Laimei, Indijoje laiku susiprotėjo gelbėti nykstantį savąjį žemės ūkį. Jie liovėsi naikinti varlytes, kaip neįkainojamas kenksmingų vabzdžių medžiotojas.
Patinas išmeta lipnų liežuvį giliai iškirptu galu, pagauna uodą ir meiliai pažvelgia į mielą nepakartojamą savo patelę. Šiuo metu jam nerūpi jokie pranešimai. Ir kas jam žmonės. Jis turi tikrosios varlės statusą. Jį gerbia ir mažosios kūdrinės ir ežerinės varlės, taip pat ir rudosios pievinės bei smailiasnukės. Joks kitas sutvėrimas neturi taip išraiškingai išsprogusių akių. Žmonės neniekintų ir juo labiau nežudytų, jų, perdien kilmingų gyvūnėlių, jei tiktai žinotų, jog jie evoliucionavo per šios primityvios varlės vystimąsi. Mat šitie kylantys palikuonys, potencialiai buvę vienoje atskiroje varlėje, vienu atveju vos išvengė sunaikinimo. Toji konkreti protėvinė varlė atstovavo trečiajai selekcijai.
Ai-ja-jai, kokie trumparegiai, nemąslūs ir negailestingi žmonės!
-Kalbėk, mylimoji, - lyžtelėjo dar vieną uodą ir dar vieną sužavėtas patinas.
Tai buvo metas, kai į atšilusį po žiemos vandenį susirinko neršti rudi oranžine papilve panašūs į driežiukus tritonai. Su šiais primityviausiais varliagyviais varlės paprastai nesibičiuliauja.
Tarp plačialapių švendrių ir vandens lelijų lapų šiek tiek apsemtose vietose poruojasi vėžliai. Jie tokie bailūs, kad net didžvarliui pasišokėjus nuo lapo ant lapo išsigando ir tuoj pat pasislėpė. Didžvarlis laimingas tėvas. Ikrai apgaubti baltymo, tarpusavyje tvirtai susikibę į gumulus. Jie tokie slidūs, kad jokie plėšrūnai prie jų neprieina. Jis stebi savo vaikučius: juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą; ko daugiau jiems reikia. Jis palauks, kol išsiris lervutės, be burnos, panašios į žuvytes su išorėje styrančiomis žiaunomis, ir masiškai išlips į krantą. Saldu pagalvoti, kaip mažulėliai patys pradės medžioti, tykodami judančių vabzdžių ir vikšrų.
Po kurio laiko kranklys dar kartą praskrido pro tą pačią kūdrą. Staiga kurtinantis garsas pakirto pranašo sparnus, ir šis žnektelėjo ant žemės negyvas. Žmogus pasiėmė paukštį ir įsikišo į krepšį.
-Bėkim, bėkim! – girdėjosi aplinkui.
Laukinės pelės, gyvatės ir žalčiai... kas tik galėjo bėgti, greitai šliaužti ir rangytis, pilni baimės pakrikę leidosi viena kryptimi nuo itin žemus virpesius skleidžiančio iš viršaus dundesio, kurį ne iš karto pajunta žmogus. Tai atlekiančio stipraus uragano perspėjantys garsai. Palydovai ir seisminės stotys atūžiančios nelaimės tiksliai fiksuoti nesuspėja.
Pavojaus akivaizdoje medžiotojas kuo ramiausiai dairėsi, ką dar nušauti brangiai trofėjų, savo pergalės žygdarbio prieš beginklius gyvūnus, kolekcijai.
Bildėjo kanopos, vieni kriokė, kiti staugė, dar kiti kriuksėjo, baubė, plakė sparnais ir klykė...
Išsigandęs šūvio, didysis varlinas greitai šuoliavo, nešdamas ant nugaros pavargusią patelę pasakorę. Kas kur išsislapstė ir kiti maži gyvūnėliai.
Per visus klimato pasikeitimo laikus tarp sausumos gyvūnų varlės savo išsivystymo tašką buvo pasiekusios ankstesniajame amžiuje ir nors sparčiai nyko, bet jos išgyveno, nes galėjo ilgai gyventi net ir džiūstančiuose baseinuose ir tvenkiniuose.
Būtent per anųjų varlių nykimo amžių, Afrikoje įvyko pirmasis žingsnis varlių evoliucijoje į roplius. Jei tik kiekvienas žmogus žinotų ir sveikai pamąstytų, kokios pagarbos nusipelniusi varlė, kaip vienintelis išlikęs žmogaus ankstesniųjų protėvių grupės atstovas drauge su prieš 35.000.000 metų išlikusiais ankstyvųjų roplinių šeimų nariais vėžliais ir gyvatėmis, kurie štai skuba slėptis, kad ir šį sunkmetį išgyventų.
Jei tiktai visos žmonijos protėvinė varlė tam tikru atveju būtų šokusi dviem coliais mažiau, tai visos evoliucijos kursas būtų buvęs žymiai pakeistas.
Varlinas su varlyte nešini instinkto atsidūrė saugioje vietoje. Čia jie ruošėsi prabūti tiek, kiek nulemta bus jiems paties likimo. Jiedu džiaugėsi jaunavedžių laime, kuriai rimtai, regėjosi, niekas grėsmės nebekėlė. Žemė maišėsi su dangumi, uraganas vis smarkiau šėlo, o jie kalbėjo ir kalbėjo apie jųdviejų amžiną meilę. Taip naktis ir praėjo. Laiminga varlytė prigludo prie savo vaikučių tėvo ir ruošėsi ilgam sustingimui, kai staiga į požeminę slėptuvę grusdamiesi su sunkiais nešuliais įsibrovė žmonės.
Ak, jei tik varlės būtų supratę žmonių kalbą, iš juoko apsiverstų ant savo juostuotų žalių nugarėlių. Šitie žmonės dar tikisi, pavojui praėjus, lyg niekur nieko, ir toliau valdyti savąją nuskurdintą, apvogtą liaudį, kuri juos išsirinko visos valstybės tarnais, patikėdama jų gražbylystėmis ir pažadais. Jokia talentingiausių aktorių scena dar nesukūrė tokių įtaigingų įvaizdžių, kad žmonės imtų ir patikėtų jų nuoširdumu! Būtent tokių artistų ir prisisėjo visa Urantija.
Į slėptuvę suėję žmonės ne eiliniai bėdžiai, o visa šalį valdančioji piramidė. Dabar, ką geriausiai jie galėjo padaryti, tai visų pirma, tarpusavyje susibičiuliauti, nebekonkuruoti. Juk, galima sakyti, tik per plauką išliko gyvi, kai Parlamento Rūmuose pasipylė dūžtantys langų stiklai.
-Kva... kva...kvar, - varlės pasisveikino su atvykėliais.
-Ką veikia mūsų slėptuvėje šios varlės?
-Su tom šlykštynėm reikės kartu gyventi? – paantrino savąjį garsųjį vyrą peruką taisydamasi žmona.
-Tik pamanykite, - pasakytų iš kilmingų protėvių išsivystę šitie taikiausieji palikuonys: - jūs taip uoliai dalinotės valstybei priklausančius pinigus, kad neturėjote laiko atidžiau pažvelgti patys į save. Kieno gi geru prikimšti jūsų pilvai? Kokią giesmelę suoksite dabar? Ir įsidėkite į savo puikybės prikimštas galvas: mūsų niekas niekada neišbrauks iš Žemės istorijos metraščio. Gyvybės evoliucijos vystymo raidoje mes suvaidinome ne mažesnį vaidmenį už jus, žmones. Beje, jokie gyvūnai Žemei neprasikalto taip, kaip prasikalto žmogus.
Ne į varles spoksoti dabar laikas, o pasistengti tarpusavyje susibičiuliauti. Štai čia ir yra sunkiausias uždavinys. Slapčiomis kiekvienas skaičiuoja savo pinigus, o replikas svaido į svetimo gerą. „Kodėl nuo mano algos nugnybai, o anam pridėjai?“ „Kodėl iš valstybės lėšų važinėjate reprezentuojančiais automobiliais ir dar darbo metu šlaistotės po užsienio kurortus?“ Kodėl...? kodėl...?
Nė vienas neprašneko apie valstybės reikalus, ką gero nuveikė visų labui, apie šalį užgriuvusią nelaimę, apie savo rinkėjus... Vietoje to girdėjosi: „Man neužtenka pinigų, tas daugiau prisigrobė už mane, o anas mane šmeižia...“
-Išgerkime, - pasiūlė finansų ministras, - kažkodėl gerklėje peršti.
-Na šito malonumo tai jau mes neatsisakysime, - taikiai pritarė premjeras ir atidarė tam tyčia įrengtą bufetą.
Bent vienu klausimu jie sutarė vieningai. Beregint buvo ištiesta žemės ūkio ministro gaspadinės parūpinta baltutėlė staltiesė. Iš atidarytų termosų garavo kiekvieno pomėgiui karšti valgiai: vėdarai, cepelinai, balandėliai, Kijevo kotletai ir viščiukas taboka, o kiek dar nežinomų patiekalų. Visų ir neišvardinsi. Šie ponai mėgsta gerai pasimaitinti. Prie tokių skanių patiekalų ir tostai skambesni, ir šypsenos platesnės.
-Gerą virėją atsivežei iš Lietuvos, - premjerą pagyrė taukus šluostydamasis nuo barzdos didžiausias mėgėjas daug ir skaniai pavalgyti ūkio ministras.
Ir Parlamento pirmininkas pritariamai pakrutino ūsus. Jo namų šeimininkė iš Kijevo, savais receptais garsėja, bet lietuvaitės Barborytės kulinarijos niekas nepralenkė. Lėktuvu trijų valandų kelias, ir tu mėgaujiesi lietuviškais valgiais ne kokiame restorane, o aukšto rango politikų ištaiginguose rūmuose, ir aptarnauja tave ne kokios kumpanosės padavėjos, o rinktinės lietuvaitės gražuolės. Visi jie turi asmenines virėjas, ir visų patiekalai štai išdėstyti ant stalo.
Prezidentas šiuo metu išvykęs į užsienį. Niekas nedraudžia kaip reikiant atsipalaiduot ir paūžti.
Valstybės vadovai iš slėptuvės išėjo šiek tiek linksmesni, nei darbo metu derėtų jiems atrodyti. Pro akinamą saulės šviesą regėjosi uragano siautėjimo siaubingi padariniai. Prie jų su raportais apie vykdomus komandinius gelbėjimo darbus skubėjo uolūs pavaldiniai.
Centrinėje televizijoje jau viskas paruošta: ant ovalinio stalo kiekvienam garbingam valstybės vadovui padėtos per naktį sukurptos pilnos graudingos užuojautos ir veiksmingų priemonių kalbos, stiklinės ir mineralinių bei vaisvandenių gėrimų buteliai. Tereikia pakeisti įvaizdį. Kam, jeigu ne jiems, geriausiai žinoma, jog valdo ne žmogus, o žmogaus sukurtas įvaizdis. Tiek proto jiems ir tereikia - sukurti gerą įvaizdį. Žiūrėk, išrinks ir dar vienai kadencijai, ir dar vienai... liaudis tamsi. Politinė arena tam paruošta, tik skaldyk ir valdyk.
-Ministre, leiskite jums papudruoti nosį, - mandagiai prie ūkio ministro pripuolė grimuotoja.
-Prašome nosinaitę, per jūsų smakrą varva taukai, - finansų ministrui paslaugiai pasiūlo diktorė.
-Dabar, gerbiamas premjere, jūsų kalba.
-Visi prašome tylos!
-Sąmata sudaryta, na žinote, taip sakant, iš lubų, - dar šnypštelėjo finansų ministro patarėja. – Daugiau ir daugiau milijonų...
-Supratau, paukštyte, pasimatysime naktiniame baliuke, - šyptelėjo ministras užsiimdamas savo kėdę studijoje.
Varlės pabudo iš snaudulio. Aplink tylu. Triukšmadariai lėbautojai išsidangino. Laikas į savo gimtuosius namus.
Kūdroje virė įprastinis gyvenimas. Susirinko visi klausytojai, ir varlė pasakorė, meiliai pasižiūrėjusi į dėmesingąjį patiną, švelniai ištarė:
-Tai kur aš čia pabaigiau?
Varlės nieko neišmano apie tai, jog visi pasauliai prieš kiekvieną naują aušrą evoliucinio vystimosi raidoje patiria ne mažiau skausmingų valstybių valdymo struktūrų dieviškos tvarkos pažeidimų nei dabar Urantijoje. Kūdroje suokdamos savas treles jos nesuka sau smegenų dėl to, kad šio pasaulio žmonės, pasilypėję į valdžios viršūnę, pasijuto valstybės karaliais ir apsikabino nuodėmę.
Tos išmintingos ir visagalės būtybės, kurios yra atsakingos už visatos valdymą, be jokios abejonės žino tiksliai, ką jos sumanė. Tokiu būdu mirtingųjų protams reikia įsitraukti į kantrų laukimą ir nuoširdų bendradarbiavimą su išminties valdymu, galios viešpatavimu ir pažangos žengimu.
Dangiškieji stebėtojai, urantui (riboto diapazono regėjimui) nematomos dvasios asmenybės, nesikiša į pasaulio vidaus politiką. Iš amžinosios šlovės aukštybių nusileidžia dieviškoji Dvasia ilga laiptelių serija tam, kad susitiktų su mirtingaisiais tvariniais ir įtikėjimo partnerystėje mirtingosios kilmės sielą su meile apglėbtų ir pradėtų užtikrintą ir tvirtą sugrįžimą atgal tais pačiais nusileidimo laipteliais, kol evoliucinė siela bus saugiai iškelta iki pat palaimos aukštybių. Gyvybės Nešėjai savo laboratorijose atliko pusę milijono specifinių eksperimentų, kol Urantijos gyvybės eksperimentui apsistojo ties šita formule. Ir nieko keisti nereikia. Angelai sekonafimai - programų priėmėjai ir siuntėjai, transliuotojai, žinianešiai dabar tiksliai perduoda informaciją apie tai, kaip tamsa rungiasi su naujai brėkštančia šviesa.
Amžinybė niekada nesibaigia. Su kiekviena diena gyvenimas pasipuošia vis naujomis ir naujomis spalvomis – tarsi prasideda iš naujo.
Be reikalo žmonės nemyli varlių. Būtent varlė gyvulinėje gyvybėje pradėjo tą seriją progresinių diferencijavimų, kurie galiausiai aukščiausią tašką pasiekė paties žmogaus atsiradimu. Varlė yra vienas iš ankstyviausių išliekančios žmonijos rasės protėvių, bet jai taip pat nepavyko vystytis į priekį, ji šiandien yra panaši ir išliko kaip tolimaisiais laikais. Šis gyvūnėlis yra vienintelė ankstyvųjų aušros rasių protėvių rūšis, kuri gyvena žemėje dabar. Žmogiškoji rasė neturi kitų išlikusių protėvių tarp varlės ir eskimų.
Kva...kva...kvar... – užbaigė pasakojimą gražuolė varlytė ir peršoko ant kito vandens lelijos lapo, smarkiai išgąsdinusi baikščius vėžiukus.
gaile
2010-08-26 16:15:47
Ei Sauliau, kodėl mano parabolę ištrynei? Įsigilink ir tu į ją, čia mano labai subtilus atsakymas Gailei.
Kadangi buvau neišsaugojęs, bandau atgaminti:
.
Skrenda lėktuvu musulmonas, krikščionis ir urantas. Staiga lėktuvas ima prarasti aukštį. Pilotas ir sako:
-Sugedo variklis, staigiai prarandam aukštį, ir jei nenorim žūti visi, kažkas vienas turi pasiaukoti ir iššokti lauk.
Visi tyli, tik musulmonas sušunka "Alach akbar!" ir nieko nedelsdamas šoka iš lėktuvo...
Skrenda lėktuvas toliau, šiek tiek pasitaisė reikalai, bet neužilgo pilotas vėl sako:
-Matyt sunkus gedimas, vistiek prarandam aukštį, ir jau aišku, kad jei nenorim visi išsitaškyti, reikia kad dar vienas žmogus iššoktų lauk.
Tyla, niekas nenori šokti, tik staiga urantas griebia pilotą ir išmeta lauk. Krikščionis uranto ir klausia:
-Kodėl tu jį šitaip, tą pilotą?
-Mes, urantai, esam vieninteliai tie, kurie yra verti ir paskirti valdyti pasaulį!
-Tai kodėl tu neišmetei pirma manęs? Juk pasak jūsų valdymo teorijos, pasaulyje turi likti tik urantai?
-Tave išmetęs, aš išvis neturėčiau ką valdyti. Lėktuvo tai valdyti nemoku...
.
Epilogas: ...o tada lėktuvas nukrito į jūrą ir prarijo jį žuvis :)
Jonas
2010-08-23 18:21:57
Parašysiu ir aš tokią pasaką , nepasaką , gal parabolę ? Kas ten žino , tačiau ji man labai patinka . Paskaitau ir susimąstau . Vertingiausia yra patirtis . Ir šiandieną , visame šiame dvasinių mokymų šurmulyje , kiekvienas mąstome ir turime tik savąjį patyrimą . Jį peršame ir net dovanojame . Tačiau daugeliui reikia ne patarimo , bet patyrimo . Tik patyrimo ir nieko daugiau , nes pasaulio raida , jau seniai suplanuota . Žmogui telieka sekti ženklus , kurie atsiranda čia šalia , iš tos pačios dieviškos erdvės , kaip ir žvaigždės , galaktikos , visatos . Sekti tuos ženklus ir atpažinus Kūrėjo darbus , susikalti savo gyvenimą . Tačiau tam reikia turėti savo plaktuką arba prašyti Dievo , kad padovanotų .
Taigi , vieną kartą ėmė ir pametė Martynas plaktuką , kurį jam buvo Dievas padovanojęs , kad turėtų kuo susikalti išsidraikiusią planetinę materiją .
Atėjo Martynas pas dievą ir sako Dieve Tėve : ,, pamečiau Tavo dovaną - plaktuką - aš nusikaltau , o be to , sustojo ir visi planetiniai darbai “
Dievas ir sako : ,, Mielas , Martynai , kas man tas plaktukas . Mano džiaugsmas esi tu Martynas , o ne plaktukas . Stebiu tave ir matau - kūribingas esi Martynai , tai plaktuką susikurk jau pats .
Išvada . Kol bus Martynas ( žmogus ) , tol nebus jokios problemos nei žemiškuose daiktuose , įvykiuose , nei kosminiuose objektuose , nes kol kosmose egzistuos žmonija , tol egzistuos ir kosminės visatos , žvaigždynai ir planetos , kurios yra sukurtos ir kuriamos tik vienam tikslui , kad šiose sistemose , tam tikru laikotarpiu atsirastų Martynas , panašus į savo Kūrėją .
Emilis -Petras
emilispetras
2010-08-21 16:58:19
Vakarykštis tekstas - tai netyčia patekęs neištaisytas juodraštis.
Su pagarba ir meile-
autorė.
ŽUVIES PILVE
Ar jūra priplaukė, ar sausuma prisislinko, bet niekur negarsėjantis religijotyros kritikas su savo itin aštriu kritiniu straipsniu, kuriame teliko padėti paskutinįjį tašką, staiga su savo kėde atsidūrė aklinoje tamsoje. Jis pateko į kažkokią dvokiančią uždarą patalpą, tad šoko pagautas negreitai įjungė savo unikalųjį mąstymo mechanizmą, kuris turėjo jo praktiškam protui padėt susivokti esamoje nepaprastoje padėtyje.
Kažkas nepaprasta, netikėta ir pasisuko visiškai nelaukta kryptimi. Visa tai įvertinti ir suvokti žemiškojo proto aiškiai jau nepakanka.
Lietuvos žmonės pasijuto tarsi Afrikoje. Karštis siekė netoli 50 laipsnių pagal Celsijaus skalę. Jūros paplūdimys dar niekada nematė šitiek, kaip silkių vienas prie kito sugulusių prie pat vandens, poilsiautojų. Per bangų mūšą buvo girdėti žmogiškas alasas.
Didžiojo, tačiau dar nespėjusio pagarsinti savojo vardo, kritiko galvoje palengva ėmė rikiuotis mintys. Jis pabandė prisiminti, apie ką žmonės kalbėjo taip įnirtingai stengdamiesi perrėkti vienas kitą jūros ošimo fone, kas absoliučiai nesiderino su jo šaltakraujiškomis mintimis. Na taip, žmonės buvo apimti paniškos baimės, kalbėjo apie pranašišką majų genties kalendorių; dvyliktais metais jie su baime laukė pasaulio pabaigos. Blefas. Bet kodėl aš esu vienas, nežinia kokios tamsos gaivalų uždarytas dvokiančiame narve? Ar tai reikštų, kad esu išgelbėtas? O gal priešingai?
Žuvis prasižiojo, belaisvis vos suspėjo išvysti dienos šviesą, kaip akimirksniu įskrido moteris, rankoje laikydama didoką adatą su storu siūlu ir nedidelę lėkštelę. Jis bebuvo apsidžiaugiąs tokia kompanione, kaip toji pati nematoma jėga apsigalvojo ir išsviedė ją atgal pro angą, kuri bematant užsivėrė, lyg nieko jis ir nebūtų regėjęs. Žmogus skaudžiai save sužnybo. Nemiegu, - nusprendė. Kad nesapnuoja, patvirtino ir naujas faktas:
Didelę žmonių paniką sukėlė iš jūros gilumos atplaukusi didesnė už patį didžiausią banginį žuvis. Visų akivaizdoje ji prarijo vieną žmogų, o po kurio laiko pastvėrė moterį, kuri būrė, kviesdama dvasias, ir visi susirinkusieji pusračiu laukė naujos pranašystės. Tai įvyko visų akyse ir galėjo galvoti kiekvienas savaip, nes po akivaizdaus fakto kiekvieno individo pamąstymui atsirado daugėliau erdvės. Pamąstymui - taip, bet tik ne suvokimui.
-Atsipeikėkite, mielieji! – sušuko niekuo ypatingu iš minios neišsiskiriantis žmogus. – Tai Jonos žuvis, toji pati, kuri kadaise prarijo Joną, kad nepakluso dievui.
-Kryžiavokitės!
-Pulkite ant kelių!
Sulig paskutiniais žodžiais toji pati pabaisa išnyro, išspjovė moteriškę su burtų įrankiais, o pakaitalu pasirinko Jonos skelbėją. Nelaimingasis spyriojosi rangėsi tol, kol į nasrus nepateko ir antroji jo koja, liemuo... galiausiai žuvis su grobiu visiems iš akių pradingo, apie save palikusi tiktai vaiduoklišką sapną.
Nespėjau net susipažinti, - apgailestaudamas pamanė tamsoje paskendęs žmogus, kai viesulu įlėkė naujas kompanionas. Šis buvo labai šnekus. Kol žuvis užsičiaupė, jiedu suspėjo pamatyti bent jau vienas kito veidus. Pirmajam pasirodė naujoko per daug saldi šypsena. Ir aplamai, kaip gali normalus žmogus šypsotis tokiomis katastrofiškomis aplinkybėmis! Plepėk sau vienas, tu man nepatinki, - nusprendė pirmąbūvis mintyse, - iš manęs neišgrauši nė žodžio.
-Laba diena, - tamsoje naujokas ištiesė gležną inteligentiškai išpuoselėtą ranką. – susipažinkime; mane visi vadina nelaimingųjų užtarėju.
Tyla.
Atkaklusis visų užtarėjas pamanė, jog ranką reikia kilstelėti bent sprindžiu aukščiau, ir... dūrė nusmailintu viduriniuoju dešinės rankos pirštu anajam tiesiai į akį.
-Tu durnas, ar ką? – pagaliau prašneko įžeistasis.
-Prašau man atleisti, - kuo saldžiausiai ir nekalčiausiai taisė padėtį naujokas.
-Ko tu iš manęs nori, kunigėli, ar kas tu toks esi?
-Ačiū dievui, matau, kad tamstą nelabai nuskriaudžiau. – Ir tęsė: - mane dar vadina taikdariu, o šiaip aš mėgstu su protingais pašnekovais pafilosofuoti. Matau, tamsta, esi protingas.
„O tu visiškas durnius“, - mintyse įvertino pašnekovas, bet garsiai paklausė;
-Jei save laikai protingu filosofu, tai gal gali paaiškinti, kokioje skylėje mudu atsidūrėme ir kas toji skraiduolė fėja su adata ir lėkštele rankoje?
-Jokia ji fėja, - mandagiai pataisė taikdarys, visų nelaimingųjų gelbėtojas. – Eilinė pliažo storulė, kuri stebint aplinkiniams ant lėkštelės judančios adatos pagalba prisišaukė šitą Jonos žuvį.
-Nusikliedėjai, saldusis kunigėli.
-Tikra tiesa, visi matėme, kas nutiko su tavimi, su ja pačia ir galiausiai su manimi. Matau, kad esi pragmatinio mąstymo žmogus, todėl nesistebiu, kad nepaaiškinami dvasiniai reiškiniai tave taip glumina.
-Jau geriau tavo vietoje sėdėtų ji. Jos galingi, kaip ką tik nupiešei, burtai gal bent išleistų mane atgal į laisvę.
-Apsaugok, dieve, tik ne ji. Ji, viso labo, paprasta kvaištelėjusi bobelė. Prikviestų čia mums piktųjų dvasių, na tų raguotų su uodegomis ir kaukšinčiom kanopom. Jie visada pasirodo žmonėms su grėsmingai iškeltomis šakėmis.
-Nutilk, beproti! Neturiu noro klausytis tokių nesąmonių.
-Nutilti galėčiau, bet tu juk pats prašei manęs paaiškinti, kur mes atsidūrėme. Apgailestauju, tačiau mudu neturime kitokio pasirinkimo, kaip tik susivienyti priverstinėje draugystėje. Kai tavo protas šiek tiek apsiramins, suprasi, jog niekas šiaip sau nevyksta. Likimą apsprendė mums iš viršaus, belieka nuolankiai jam paklusti ir nekelti bereikalingos panikos.
-Bent jau tiek tu teisus, kad aš neturiu kito pasirinkimo, kaip tik klausytis pačių beprotiškiausių paistalų. – ir po minutės paklausė: gal turi savo mobilųjį? Manasis išsikrovė.
-O kaip gi, drauguži, turiu, - pradžiugo nuolankusis pašnekovas.
-Paskambink 112.
-Argi mes šiuo metu ne Senojo Testamento laike gyvename?
-Dabar dvidešimt pirmas amžius, kvaily.
-Na kvailiu, durniumi ir panašiais epitetais dvidešimt pirmajame amžiuje manęs niekas dar nevadino. Bet tiek jau to. Paskambinsiu ir įsitikinsime, jei tik būsime ryšio zonoje.
Ir jis surinko numerį.
-Policijos budintysis klauso. Jūsų adresas...
-Mes dviese esame žuvies pilve.
-Skambinkite į psichiatrinę ligoninę. – ir telefonas išsijungė.
Nejaukią tylą nutraukė „super protingajam“ tiesiai į kaktą pokštelėjęs kažkas primenantis, kad pats laikas būtų ką nors užkąsti. Šisai sugavęs tą keistą slidų davinį, apčiupinėjo, apuostė ir vos nesusikeikė.
-Sprink pats žuvies griaučiais, o dar peršiesi man į draugystę. – ir tiesiu taikiniu šį apgailėtiną daikčiuką sviedė priešininkui į veidą.
Priešininkas, kaip tikras taikdarys, visų nelaimingųjų gelbėtojas, neįsižeidė; jis apčiuopom kruopščiai ištyrinėjo ir nustatė, jog tai buvo kilmingos, skanios žuvies nuogut nuogutėliai griaučiai. Be abejonės tai buvo ženklas, kad žmonės sunkiausiomis sąlygomis nepamirštų esą žmonėmis. Protingai su savimi pakalbėjęs jis patarė draugui kartu pasimelsti, kad toji žuvis ne griaučiais, o tikru maistu juos pamaitintų.
-Man, kritikui, siūlai melstis!? Neįtikėtina. Tu, bukagalvi, net nenumanai, kad šiandieną parašiau tikrą kritikos šedevrą apie žmonių tikėjimą maldomis. Juk tai didžiausia nesąmonė kalbėti pačiam su savimi ir tikėtis aukščiausiųjų pagalbos.
-Aš esu filosofinio plano žmogus, - atgavęs žadą po netikėto pareiškimo, ir tyliai pasimeldęs, įžeistasis kuo švelniau paaiškino, taip pat įsitikinęs savo viršribiniu protu, religiniu profiliu atsisukusiam savo pašnekovui: – čia jau man įdomiau. Apie tai mudu pakalbėsime kiek vėliau. Juk Jona tris dienas lindėjo šios žuvies pilve; badu numirsime, kol jos didenybė teiksis mus išspjauti ant kranto. Siūlau paieškoti kokio nors maisto.
-Valiai, davatkėle, jeigu ką išmeldei.
Prie visų iš šio vyriškio girdėtų epitetų, davatkėlė, įgėlė mažiausiai. Jis vėl išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir įjungė prožektorių. Kampe styrojo dvoką skleidžiančių šiukšlių krūva. Tokių žuvų griaučių, kokiais abu ką tik nedraugiškai apsimėtė; jų buvo visas kalnas.
-Nejaugi Jona per tris dienas tiek suvalgė! – garsiai nusistebėjo maisto ieškojimo iniciatorius.
-Konservai! – pradžiugo draugas. – duok šen. Ar turi peilį?
-Peilio nesinešioju, bet turiu nagų priežiūros įrankius. Štai ir atidarysime, ir pavalgysime.
-Paieškok, gal žiauberę duonos surasi.
-Duonos nematyti.
Taupydami mobiliojo bateriją jie gana draugiškai dalindamiesi, pirštais išvalgė žuvies konservus, išlaižė pomidorų padažą iki paskutinio lašelio ir pasijuto šiek tiek geriau.
-Dabar galima ir religine tema pasikalbėti, - pasisiūlė taikusis draugas.
-Ar tu įsitikinęs, kad esi man tinkamas adeptas?
-Beveik tuo esu tikras.
-Beveik, tai tas pats kaip tavo žmona būtų pusiau nėščia. Bent kartą atsakyk tiesiai, pilietiškai drąsiai: ar tu išpažįsti kokią religiją?
-Taip.
-Kokią?
Nuolankusis taikdarys, visų nelaimingųjų gelbėtojas, užkluptas tokio raginimo atvirai prisipažinti, ne juokais pasimetė. „Pasakysiu teisybę, išjuoks ir pikčiausiai pasityčios“. Jo sudirgusiam protui, ko gero, tai kantrybės perpildymo riba, už kurios gali prasidėti tikra beprotybė.. Ir jis ėmėsi įprastos laviruotės, dėl ko ir buvo pramintas kunigėliu, taikdariu ir visų nelaimingųjų gelbėtoju. Tai taip patogu ir malonu, kai tave visi liaupsina, tavimi pasitiki ir tu gali nevaržomai filosofuoti.
Beveik vienu metu abu vyrai pradėjo žiaukčioti ir vemti tiesiai sau po kojomis.
-Ką tu čia man uždavei, kokių nuodų?
-Tai šitos žuvies-pabaisos, kurios pilve mes kiurksome, eilinis triukas, - neįsižeisdamas atsakė taikdarys.
-Kaip tau atrodo, ką tai turėtų reikšti?
-Manau, žinau. Mes čia esame, kad apsivalytumėme, o valgėme konservus, pagamintus iš gyvūnų, kuriems buvo atimta gyvybė. Dievas (jis vos neištarė savo įprasto Dievas Tėvas) visiems savo tvariniams padovanojo gyvybę ne tam, kad žmonės, jo mylimi vaikai, žudytų ir valgytų. Dievas žmonėms sukūrė gyvą maistą, o mes savo pilvus prikemšame dvėsėliena.
-Vegetarizmą šiuokart palikime ramybėje. Verčiau paaiškink, kaip įsivaizduoji apsivalymą, jeigu ką tik mus ištąsė. Mudu dabar sėdime savo pačių jovale.
-Nejaugi tu nesupratai tokio paprasto dalyko, kad apsivalymas vyksta iš vidaus? Ir Kristus biblijoj sako...
-Tik to man betruko, kad aušinčiau burną kvailom sapalionėm apie bibliją. Kaip tik tu, save vadindamas filosofu, tiki, jog ten parašyta teisybė?
-Tikiu. Nuo pat mažumės seneliai ir tėvai man kalė į galvą, kad...
-Kaip pastebėjau, pats nebe jaunas esi, o vaikystės žaislų vis dar neišmetei. Argi taip ir nesuaugai savo protu, kad tiki tomis kvailomis pasakomis, kurias seka visi neišmanėliai tėvai ir seneliai. Juk kažkada patikėjai, kad Kalėdų senio nėra.
-Kodėl tavyje tiek daug agresijos ir sarkazmo? – į klausimą klausimu iš tamsos atsklido įsižeidusiojo prislopintas balsas.
-Kai atsakysi pats sau, kodėl tavyje neįsižiebia pykčio ugnelė, net tada, kai tave tyčia bandau užgaulėmis, tuomet, galbūt, mes ir susišnekėsime. Neturi nė krislelio ambicijos? Juk tai nerealu, nebent save laikytumei šventuoju. Bet leisk man tuo suabejoti. Tu net gi neturi tvirtesnės nei pilietinės, nei dvasinės pozicijos. Į kokią platformą remiesi?
-To jau per daug, mielas broli, pseudo kritike. Kaip supratau, tu neigi bet kokį tikėjimą. Ar susipažinai su visomis fundamentinėmis religijomis, kad galėtum jas kritikuoti?
-Geriau, negu tu gali įsivaizduoti.
-Ir kuri tave dabar labiausiai supykdė, kad taip triumfuoji su savo paskutiniuoju kritiniu straipsniu?
Tyla.
Argi galima kurti šedevrus, neapkenčiant žmonių? Prisipažinsiu, iki šios dienos man neteko atvirai kalbėti su tokiu piktu religijų tyrėju.
-Kalbėk, nesupyksiu, net jei ir pavadinsi paties Šėtono pagalbininku, fašistu, visos žmonijos priešu...
Pasukai ten, kur ir vedė mano mintys,- nejučia pagalvojo draugas per prievartą.
-Būtų gražu iš tokio bailaus prisitaikėlio, pataikūno išgirsti tai, ką drąsesni ne kartą man jau sviedė į akis.
-Įžeidinėjimas, ne mano stilius. Neatsakei, kuri religija labiausiai tave supykdė. Kokį tikėjimą ruošiesi savo aštria kritika sugriauti?
-Pasakysiu. Atsirado Lietuvoje tokie urantai ir pasiskelbė nauja religija, neva galinti pakeisti pasaulį.
Tai išgirdęs „svieto lygintojas“, (kaip jo tėviškėje ligi šiolei vadina jį ir jau iš šio pasaulio išėjusį šviesaus atminimo tėvą), vos išsilaikė nenusivertęs nuo šiurkščios netašyto medžio kėdės, ant kurios nematomos jėgos iš karto jį pasodino, ir kuri, galimas dalykas, tarnavo pačiam Jonai. „Ne, ne, neišsiduosiu, kad skaitau ir domiuosi Urantijos knyga. Bet ir tylėti darosi nebeįmanoma. Kažkur juk yra jo silpnoji, labiausiai pažeidžiama vieta.“ Ir jis paklausė:
-Kaip tu esi susietas su ta nauja religija?
-Lankausi jų vadinamoje Gyvojoje Šventovėje.
-Štai kaip. Ir koks gi ten tavo vaidmuo? ką patiri, nepritardamas jos dogmoms?
-Visų pirma, jie nepripažįsta jokių dogmų.
-Visos religijos remiasi dogmomis.
-Antra, intelektas, neparemtas dvasingumu, na toks skiedaliukas, kaip tavo, jiems taip pat atmestinas. Ir trečia, jų tikėjime nematau logikos.
„Nesutikčiau su daugeliu šio grubaus šaltakraujo piktavalio požiūriais, tačiau ką tik išvardinti trys punktai visiškai atitinka mano samprotavimus“, - su palengvėjimu atsiduso adeptas, o garsiai dar kartą pasidomėjo:
-Tai koks tavo vaidmuo toje Gyvojoje Šventovėje?
-Nori sužinoti? – sarkastiškai nusijuokė adresatas, – aš juos norėčiau sumalti į miltus.
-Ir kodėl nesumalei?
-Kažkas neleidžia, trukdo, o paaiškinti nemoku.
-Panašiai kaip atsidūrimas žuvies pilve? Gal jie turi apsaugą?
-Manyčiau juos palaiko jų pačių fanatizmas, o ne kokia nors dvasinė jėga iš pačių aukštybių. Šiaip ar taip, jie tapo mano slaptos profesijos kiečiausiu riešutėliu. Joks tikėjimas neturi tokio vidinio užtaiso, kaip šis fanatizmas. Bet tik jie ir verti mano aštrios plunksnos, tik juos ir galiu slapta gerbti.
- Ar tu gali jiems būti oponentu?
-Jei atvirai, tai jų vadinamų apreiškimų neskaitau. Pavarčiau ir apie abi knygas susidariau neigiamą nuomonę.
-Gal tavoji išankstinė nuomonė trukdo suvokti, kas parašyta, ?
-Neprivalau tau aiškintis.
-O vis dėlto, kaip tokį akiplėšą įsibrovėlį gali įvardinti tos Gyvosios Šventovės dalyviai, paskaitę tavąją kritiką? šitaip elgėsi šnipai, saugumiečiai ir kitokio raugo niekšeliai, kuriuos specialiai pasamdo naikinimo tikslais. Taigi neturėtumei savęs vadinti kritiku. Esi tipiškas naikintojas, griovėjas. Nesidangstyk po kritiko kauke, veidmainy. Ir atleisk man už grubumą. Mokausi iš tavęs.
-Kur lenki, saldžiabalsi kunigėli? Tu ir pats atrodai dvasiškai nestabilus, tarsi stovėtum abiem kojomis apžergęs ne vieną religiją. Juk neturi tvirtos pozicijos.
-Aš dar negaliu tvirtai apsispręsti, tas tiesa. Daug prieštaravimų sukyla mano paties viduje. Tačiau ir tu nepateiki jokios alternatyvos ir dar daugiau pasakysiu: tu nesi jiems oponentas, tam per skystos tavo blauzdelės. Oponentas turi būti gerai išsistudijavęs nagrinėjamą šaltinį ir privalo pateikti savojo požiūrio alternatyvas. Savuoju loginiu mąstymu tu neatrasi dvasinių gelmių.
-Va čia jau susimėtei, draugeli. Prieštarauji pats sau. Ką tik gynei logiką, o dabar suoki apie logiką be dvasingumo. Iš kur prisirinkai tokių frazelių? Tavo mąstyme margas kratinys. Ar bent tvirtesnių įsitikinimų, gilesnių pamąstymų savo galvelėje, pseudo filosofe, turi?
Sutinku, kad ir man to paties stinga, bet aš nesistengiu ir nesiekiu griauti, kenkti tiems, kurių mokymas man dar per aukštas.
-Pragydai, kunigėli. Ir kodėl tau neužsidėjus sutanos?
Taip jiedu kalbėjosi, ginčijosi, pykosi ir vėl taikėsi ištisas tris dienas. Galiausiai jiedu draugiškai paspaudė vienas kitam rankas ir atvirai prisipažino – nė vienas neteisus. Kur gali silpnaregis nuvesti akląjį? kur gali nuvesti žmogų neapykanta?
-Kai žuvis juos išspjovė ant kranto tame pačiame paplūdimyje, iš kur juos pagrobė, jie jau šypsojosi vienas kitam ir apsikabindami prisipažino, kiek daug galėjo pasimokyti vienas iš kito ir iš savųjų klaidų. Kritikas nebenorėjo kritikuoti, o taikdarys nukreipė savo esybę į Tėvą-Rojaus Trejybę ir nuoširdžiai pagarbino Rojaus Tėvus; paskui sekė kuo nuoširdžiausia padėkos malda už visus pasaulio žmones ir už naująjį draugą; meldė, kad visi individualiai savyje atrastų gyvą Tėvo dvasią ir patirtų, kokie svarbūs čia, žemėje, esame kiekvienas atskirai ir kolektyviai.
.
gaile
2010-08-20 13:50:38
Pats sau protingas
Nelauktai netikėtai dangų užtraukė juodas debesis ir pasipylė smarki liūtis. Žmonės skubėjo užsidaryti langus. Nespėjusieji pasiekti savo namų, lyg netekę galvos, mėtėsi į šalis, o žemę nuo viršaus iki pat apačios jau akinančiai skrodė, raižė švytinčiais peiliais žaibai ir griaudėjo kurtinantys perkūnai. Virto medžiai galiūnai, vėtros plėšė ir draskė namų stogus, skardžiai dunksėjo traiškomi automobiliai...
Slėpėsi kas kur galėjo.
Grupė turistų su vietiniais praeiviais aklos baimės genami subėgo po piliakalnio griuvėsiais ir ne iš karto pasijuto patekę į tamsos labirintus.
Kiekvienam baimė diktavo skirtingas mintis. Kiekvienas jautė savo individualybę atsietai nuo susidariusios grupės. Jų gyvybei pavojus nebegrėsė. Tačiau natūraliai jiems rūpėjo namai ir kitas nuosavas turtas. Tamsoje jie ne tik nematė vienas kito, bet ir save galėjo pažinti tik apsičiupinėdami. Rūpestis dėl paliktų turtų likimo valiai daugelį taip prislėgė, jog nesąmoningai metėsi į priekį, tarsi galėtų ore sugauti ant kaimyno namo stogo nešamą jo šiltnamį su pomidorais ar šuns būdą.
Aklina tamsa, o žibinto niekas neturi. Gličios sienos sukelia pasišlykštėjimą, o inercinis protas nepadiktuoja jokios šviesios mintelės.
Kur išeitis?
Pasigirsta vokiškos, lietuviškos, angliškos, suomiškos šnekos. Žmonės pavargo blaškydamiesi nuo sienos prie sienos, atsimušdami kaktomis vienas į kitą. Girdėjosi keiksmai ir mandagus „Sorry“... kas gali pasakyti, kiek valandų jie čia tūno? Naktis? o gal išaušo jau rytas?
Pasigirsta dejonės ir vaikų verksmai.
-Kas nors ateis ir išgelbės, - guodė motina verkiantį sūnų.
-Niekas nežino, kad mes čia esame.
-Dievas viską žino, - pasimelskime.
Dauguma žmonių taip ir darė: sėdėjo ant grumstų ir meldėsi. Ligonis dusdamas nuo pelėsių skleidžiamo tvaiko sunkiai kosėdamas nugriuvo kažkam po kojomis, šis krisdamas apvertė savus kaimynus; kilo sąmyšis ir naujas pliūpsnis necenzūriškų žodelyčių. Stojo nejauki tyla. Staiga tylą praskrodė tas pats vaiko balsas:
-Melskimės visi.
Ir tuoj pat iš tamsos įvairiomis kalbomis atsklido pritarimo balsai.
-Nesąmonės! – nuaidėjo pagiežingas vienintelis šauksmas. – Malda, tai didžiausia kvailystė, kokią tik galėjo susikurti neprotingas žmogus.¬¬¬
-Kas per pareiškimas?
-Ar iš mėnulio nukritai?
-Dar tokio nihilizmo neteko girdėti.
-Pats sau protingas atrodai?
Pratrūkusi pykčio banga liejosi vertimais į kitas kalbas. Dabar, kaip niekada, jie troško visų vienovės ir draugystės, o čia mat ėmė ir atsirado protingesnis už visus.
Nihilistas nutilo. Jis pasinėrė į sunkias savo mintis: kodėl jo niekas niekur nesupranta? Net tie, kurie forume pritaria jo kritikai, ir tie tik dėl smagaus pasierzeliojimo. Ne iš tokių jis laukia pritarimo. Pritarėjų banalybės tik žemina jo žmoniškąjį orumą.
Žmonės meldėsi.
Pagalba atėjo beveik įsidienojus.
-Ei, žmonės, kur jūs? – šaukė į tamsą jaunuolis. –aš jau matau išėjimą.
-kaip radai kelią be žiburio?
-Parodė mano Viešpats, aš jam ilgai ir nuoširdžiai meldžiausi.
-Ar tas, kur ant kryžiaus?
-Jis mano Viešpats.
-Koks skirtumas, išvesk mus.
-Kaip tave seksime nematydami?
-Kaip mus nuvesi, jei neturi jokio žiburio?
-Aš dainuosiu, o jūs man pritarkite, kad girdėtų visi čia pasiklydę.
Jaunuolis pasirodė besąs operos dainininkas. Jo tenoras nuo troškaus oro ir be gurkšnelio vandens buvo šiek tiek prikimęs, bet nematoma eisena pajudėjo.
Nihilistas sekė iš paskos panosėje sau niurnėdamas: „Kokie neišmintingi žmonės...“
Staiga vedlys sušuko:
-Nebematau šviesos! Gal išklydau iš kelio, kurį buvau prieš tai atradęs. – Tačiau balse dar neužgesusi buvo viltis, ir jis pasiūlė visiems drauge pasimelsti.
-Aš galiu melstis tik savam dievui.
-O aš turiu savo maldas.
-Aš melsiuos švenčiausiai mergelei.
-Čia – Marijos žemė, ir tik Marija mus išgelbės.
-Lietuva – kryžių žemė! Visi, kas turite kryželius, bučiuokite juos, žegnokitės ir kalbėkite poterius.
Pagaliau nihilistas pratrūko:
-Nusibodo klausytis jūsų visų kvailysčių!
-Ar tai tu manaisi esąs protingesnis už mus visus? Jei toks esi, parodyk išėjimą.
-Kiekvienas kvailys pats sau protingas, cha cha!
-Tamsoje laidantis nusmailintas strėles nei drąsa, nei protu nešviečia.
-Tokie, kaip jūs, ir sukuriate pragarą žemėje, - bandė atsikirsti replikomis apšaudytas nihilistas, bet gavęs atkirčių, tik dar labiau susinervino ir iki skausmo prikando lūpą.
Žmonės meldėsi kas kaip mokėjo.
Maldas nutraukė džiaugsmingas dainininko šūksnis:
-Atradau, atradau, sekite mano dainą!
Koks neapsakomas džiaugsmas apėmė visus. Tunelio gale spingsėjo neryški švieselė. Priartėję žmonės išvido metalines grotas. Dabar tvarką visų palaikė pats dainininkas. Jis pasikvietė arčiau prieiti porą vyrų ir bendromis jėgomis vargais ne galais jas atkėlė. Išlįsti galima buvo po vieną.
Neaprašinėsiu, kaip sunkiai kai kurie ropštėsi į lauką, kaip markstėsi nuo dienos šviesos, kaip jausmingai visi glėbesčiavosi, nebeskirstydami savų ir svetimų.
Žiūrėjo lyg į kvailių spektaklį nihilistas ir traukėsi atatupstas nuo tų, kurie, apimti laimės bangos, norėjo ir jam išreikšti žmogiškąją savo meilę.
-Atsargiai, draugai, čia raistas!- įspėjo dainininkas.
Šis drąsus vadovas atsargiai vedė ir nurodinėjo, kur įsisiūbavęs liūnas gali įtraukti į pelkę.
Savomis jėgomis neišsikapstysime iš liūno, - pagalvojo nihilistas ir kažkodėl savo didžiausią nepasitenkinimą nukreipė į nekenčiamus urantus: „Kodėl jų nė vieno čia nėra? Nejau jų paiki svaičiojimai apie Tėvą ir Rojaus Trejybę kuo nors pasitvirtino? Kaip tokioje situacijoje jie dabar nuo gražių žodžių pereitų prie darbų?‘
-Savomis jėgomis neišbrisime, - įvertino padėtį ir vedlys. Turėkime kantrybės, žmonės, tiek iškentėję, pakentėkime ir dar truputį, kol kas nors mus pastebės.
Kai tolumoje pasirodė mašina su priekaba, žmonės jau buvo beprarandą viltį, nes visa aplinka rodė, jog šiąnakt maišėsi dangus su žeme. Iš mašinos vikriai iššoko du petingi sportiški vyrai. Vienas apie keturiasdešimt metų, kitam duotum ne daugiau šešiolikos.
-Tai štai, sūnau, kodėl buvome priversti padaryti šį didžiulį lankstą, - pasakė vyresnysis ir garsiai padėkojo Rojaus Trejybei, kad galės padėti šiems žmonėms.
Jiedu greitai įvertino esamą padėtį, ištempė iš priekabos ilgą rąstą, kurį gabeno į seniūno nurodytą vietovę, ten, kur vežė visi savanoriai, pasisiūlę padėti likviduoti katastrofos padarinius. Bagažinėje turėjo kirvį, pjūklą ir kitus įrankius. Vyresnysis šypsojosi drąsindamas nelaimės ištiktus dvasios brolius ir seses ir verkė ne vien apimtas meilės ir gailestingumo, bet daugiau iš džiaugsmo, kad suspėjo laiku, nes šitą klastingą raistą jis pažinojo nuo jaunystės laikų.
Antai kišo akmuo, skiriantis liūno samanas ir kietą žemę. Jis gerai buvo jį prisiminęs, kai gal sūnaus metuose, tarsi skęstančiam šiaudas, tąkart puikiausiai pasitarnavo. Nutašę rąstą jiedu vieningai sutelkę jėgas, prašydami Tėvo pagalbos, palyginti nesunkiai perdavė vieną jo galą pasiruošusiems priimti vyrams, o kitą atrėmė į akmenį, tokiu būdu nutiesdami lieptą iki grotų, per kurias išėjo į laisvę.
Neapsakomas džiaugsmas ir laimė ašaromis plovė žmonių veidus. Visi kalbėjo viena – meilės kalba. Kažkas pastebėjo, kad atsirado telefono ryšys. Suskambo mobilieji, skubėjo pagalba artimųjų ir draugų.
-Mielieji, dvasios sesės ir broliai, - pakėlė ranką vyresnysis gelbėtojas. – Pagarbinkime visų mūsų Tėvą-Rojaus Trejybę, paskui pasimelsime ir padėkosime už visų jūsų išgelbėjimą. Jei nebūčiau savo viduje atradęs gyvos Tėvo dvasios, ir neatrastų jos mano sūnus, mes nebūtumėm suskubę jums į pagalbą. Tai Tėvas iš vidaus parodė, kur mums važiuoti. Su žemiška šeima kuo nuoširdžiausiai pasimeldėme ir paprašėme, kad mus panaudotų kaip ištikimus savo vaikus kitų žmonių pagalbai. Šiuo metu žmona su dukra talkina moterų jėgoms skirtoje talkoje.
Prieštaravimų nebuvo. Tik vienas nihilistas žemai nuleido galvą, kad paslėptų kreivą šypseną. Jam vis dar rodėsi tai tik spektaklis.
gaile
2010-08-17 18:21:09
Ačiū tau, miela Gaile. Kokia nuostabi yra Tėvo gelmė, pertekta tavuoju pamokymu MUMS VISIEMS.
SUSIMĄSTYKIME. AR PRAREGĖJOME? AR TEN LAIMĖS SIEKIAME SAU IR VAIKAMS? AR NE KAPO DUOBĘ KASAME JIEMS KASDIEN SAVO "RŪPESČIU," KAD TIK JIE NEPATIRTŲ VARGO? AR SUVOKIAME, KAIP JIEMS KENKIAME IR NUO TĖVO DAR TOLIAU STUMIAME? KASDIEN. NEJUČIA. TVIRTAI. IR VIS TA PAČIA KRYPTIM - TOLYN NUO TĖVO SAVYJE IR JUOSE, MŪSŲ VAIKUOSE.
O pasekmės mūsų tokių "garadaryčių" dar tik LAUKIA. IR VISŲ. NĖ VIENO NEAPEINANT.
SUSIMĄSTYKITE APIE SAVO KASIENIUS ŽINGSNIUS.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-05-06 12:39:40
PARABOLĖ
PARABOLĖ
DU BROLIAI
Neaprėpiamoje, neužmatomoje žaidimų aikštelėje Tėvo prižiūrimi žaidžia Jo mylimi tvariniai. Nematydami to, kuriame gyvena, žmonės atsitveria sienomis valstybių, miestų, gatvių, daugiabučių kiemų... kad atskirtų svetimus nuo savų. Tik maži vaikai gyvendami po ta pačia Tėvo saule tarp savo sielos brolių ir seserų nemato svetimų.
Tėvas neišleidžia iš akių nė vieno savo vaiko.
Vilius ir Telis žaidė skirtingose smėlio dėžėse žmonių sukurtais žaislais savoje terpėje, kaupdami gyvenimo patyrimą skirtingais, tik jų šeimose skiepijamais auklėjimo metodais. Reikia pažymėti, kad, nepaisant charakterių skirtybių, abu turėjo bendrų bruožų skaudžiai išgyventi menkiausias nesėkmes. Viliui būdingas impulsyvumas spontaniškai prasiverždavo į išorę, ir tada draugiškoje smėlio dėžėje sukildavo sąmyšis; lėkė kastuvėliai, griuvo smėlio pilys... trypė vaikiškos kojelės, šlapiavo nosys, o ašaros trinamos smėlėtais kumšteliais murzino mažylių veidukus. Ūmiai supykdavo ir Telis, tik jo kumšteliai susigniauždavo ne trenkti. Jis turėjo savybę pyktį sugerti į save. Abejuose berniukuose pyktis pamažu kaupėsi, augindamas didesnę ir didesnę baimę dėl nuolatos patiriamo nesaugumo jausmo. Juodas debesis tirštėjo; labiau ir labiau gniaužė vaikų širdeles; darėsi kas kartą sunkiau bendrauti su aplinka.
Pagaliau berniukai išaugo iš trumpikių, išlipo iš smėlio dėžių.
Paauglystė juos pasitiko nuolatinėje savigynos įtampoje. Tai veržliausias žmogaus amžiaus periodas nežabotiems, beatodairiškiems berniukiškiems veiksmams, siekiant atrasti savąją vietą kieme, gatvėj, mokykloj, namie... Naujos svajonių pilys, nauji pomėgiai, gaivališkumas tik dar labiau sutirština debesis ir dar skaudžiau suaižo įskaudintas vaikų širdis. Apginti savąjį statusą berniukams nelengva. Vilius, būdamas ekscentriškas ir dažniau pasireiškiantis impulsyvumu, suprantama, darbuojasi kumščiais, o Telis nesėkmes bevelija laistyti ašaromis.
Patirtos nuoskaudos ir skriaudos skaudžiau ir skaudžiau sužeidžia vaikų širdis. Kažkas turi paaiškinti, kodėl rambėja jų širdys, kodėl nieko negali įrodyti nei isterijomis, nei kumščiais. Praėjo dienos, kai mažos rankutės tiesdavosi į gimdytojus, prašydamos meilės. Dabar jie kelia atvirus ir įžūlius žvilgsnius su klausimais tėvams, kodėl juose ne džiaugsmas, o vien tik slogi nykuma.
Tėvai negali atsakyti, kaip negali duoti, ko neturi ir patys.
Nemažiau siautulinga juos pasitinka jaunystė. Vidinė įtampa kaupiasi it parakas statinėje. Neišleisi garo - susprogs. Kiekvienas sau darosi sunkus savaip. Į aplinką Telis ragų nekaišo, taigi niekas jam jų ir neaplaužo. Priešingai elgiasi Vilius. Jo elgesys, visų pirma, nepamatuotai pavojingas sau. Ir niekas taip nekankina jaunuolių, kaip pačių susikurti nepilnavertiškumo kompleksai.
Visuotinis Tėvas myli savo vaikus ir niekada nepažeidžia duotos jiems laisvos valios. Jis veda jaunuolius į mišką, kad gamtos rimtyje pajustų grožį ir atgautų sielai ramybę.
Kaip nuostabu miške, kokie gražūs medžiai! - pradžiunga jaunuolių širdys. Kaip gi žavingai ir sutartinai užaugę; kiekvienas savaip gražus: ir kreivas, ir tiesus, labiau išsišakojęs ar kitas silpnas prie stipresnio prisišliejęs. Štai išlaki pušis viena laukymėj įsistojus... O kaip mes, žmonės, matome kitus sulinkusius, kuprotus, nesveikus?
Vyrai subrendo. Šeimas abu sukūrė. Bet nesiliauja ašaros ir draskymas vidinių jų žaizdų. Aštriau sukyla vis tie patys klausimai: kodėl net meilė žmonai ir vaikams širdies neatgaivina? Kokių turtų pasiekti reik, kad būtumei laimingas?
Čia Tėvas šypteli. Suvesti laikas juos abu į vieną brolišką ir gyvą šviesoje nutiestą meilės kelią.
Du broliai susitiko N mieste gausingame žmonių spalvingumu. Abu vienos tiesos ieškojo ir klausimus į vieną ir tą patį Dievą kėlė. Ne medžiai jie miške kreivai išsikeroję. Gražiai abu nuaugę, su talentais ryškiais: viens turi dovaną gražiai rašyti, kits gavo minkštą, išraiškingą balsą - dovaną kalbos. Du sielos broliai, vienodai Tėvo mylimi vaikai, pabandė derintis vienas prie kito.
-Klausyk, brolau, - prakalbo pirmas Vilius, - mes esame vienoj šeimoj didžiosios kūrinijos. Tu keisk charakterį greičiau, kad atsivertum Tėvui. Teorijoj skendi, brolau.
Neverta ginčytis, galvą panėręs nusprendžia Telis. Jis patylės verčiau.
-Aha, nesigini, matau. Abudu stovime prie Tėvo gyvojo šaltinio, kodėl gi negeri iš jo?
-O Tėve, - maldoje prabyla Telis, - nelengva man su tokiu užsispyrusiu ir kietakakčiu sielos broliu. Gal tu gali sušvelnint jį, charakterį kampuotą apšlifuoti. Na negirdžiu tavęs, tikra tiesa, ir atsivert nemoku, tai ką man su savim dabar daryti?
Atsako Tėvas jam:
-Sūneli mano, mylimiausias man esi. Nebesisielok, nesigraužk tu dėl kitų. Matyk jame ne tai, kas judu skiria, o tai, kas vienija abu. Abu verti didžiausios mano meilės. Dovanomis nenuskriaudžiau nė vieno. Pažvelk į jį manom akim. Iš meilės man jis ryžtasi daryt daugiau nei gali. Tai atsilieps jam neviltim, nušluojančiom bangom, bet sieks šis atkaklusis vaikas savo. Ir aš žinau, arti diena, kai jis atras mane jau atsivėrusia siela, pagirdyta manąja meile.
-Aš negirdžiu tavęs, gerasis Tėve. Prie dvasinio gilaus šaltinio, žmonijai tūkstantmečiui duoto apreiškimo, praleidžiu ištisas dienas. Bet manyje tik kartą sušvytėjo, džiaugsmu su meile išsiliejo tavoji nuostabi žinia - tu gyvas manyje! Norėjau šaukt visam pasauliui: Jis gyvas, gyvas manyje! gyvena Jis ir tavyje ir tavyje!.. savosios dvasios dievišku fragmentu apsigyveno mumyse, kad būtumėm drauge.
-Nurimk, sūneli mylimas. Tau pranašai čirena danguje ir šypsosi tau saulė, upelis bėga su daina pranešt visiems, kad meilė vientisa, neskirsto kas kiek nusipelno. Aš su jumis, aš čia, visa kame ir visko aš esu pasireiškimas. Nei tu, nei Vilius nesielgiate blogai, tik žingsnių jūs negalit susiderint, nes gludinat charakterius lėtai, kiekvienas kaip tik galit.
Kalbėjo Tėvas taip švelniai, kaip visos žemės motinos, paimt kartu, myluot savų vaikų negali. Savim paklojo patalą Jis Teliui, savim šiltai užklojo ir į saldžius sapnus Jis palydėjo šį mielą vaiką savo.
Įniršęs Vilius raportavo:
-Darau tau, Tėve, tiek daug gero, bet atpildu sulaukiu melo, šmeižto, apkalbų iš sielos brolių, seserų. Ar vienas aš galiu iškopti visą purvą, nors dešimt valandų kasdieną tam skiriu?
-Sūneli, mylimiausias mano, kol kituose manęs nepamatysi, tol ir ieškosi krislo kito akyse ir kliusi vis po kojom savo rąsto nematydams. Kiekvieną amžinybės akimirką aš tave vedu iš vidaus į vidų, kad suvoktumei save šviesoje, meilėje, harmonijoje, ramybėj.
-Tėve, aš žinau, kad tu nuolat su manimi kalbi. Kaip man tave išgirsti? padėk atverti sielą tau, padėk tave patirti!
Siela pravirko, graudžios ašaros pasruvo.
Paverk, sūneli mylimas, te sielos ašaros nuskaidrins tavo vidų, tegu tavo krūtinėje saulės šviesa sušvis, savo regėjimu vidiniu kad išvystum tai. Visiems mano tvariniams vienintelis vaistas yra meilė - neišsenkantis dieviškojo nektaro srautas. Nesurasi ramybės be manosios meilės, nesibaigs tavo rūpesčiai be supratimo ir gebėjimo pakilti aukščiau neapykantos. Atmink, mano mylimiausias vaikeli, visos neteisybės, kuriomis skundiesi, viso labo tėra tik tavo dvasios atspindys. Iškilusią kliūtį nugalėk mylėdamas ir vertink ją kaip savo paties kelio dalį. Daug brangaus laiko praleidi mąstydamas apie dalykus, kurie neigiamom emocijom tave pripildo.
Apsikabino broliai jausdami, kokie jie reikalingi gyvam patirtiniam kely gyvenimui prasmingam.
Gaile
2010-02-02 15:34:21
SAPNAS
Iš ežero dumblo išaugo gražuolė lelija. Ilgu ilgu kotu ji stiebėsi kol išvydo saulę. Jos tikslas pasiektas, stiebtis daugiau nebereikia. Dabar ji gali visą dieną mėgautis saulės spinduliais, nesirūpindama dėl rytdienos. Ir ji nusišypsojo pasauliui, nuo ko balta balta lyg balčiausias sniegas lelijos galva pasipuošė nuauksinta karūna. Geltona šerdis žiedlapių viduryje leidžia jai vadintis saulės gėle, bet visiems ji žinoma kaip lelija.
Ji pastebėjo netoliese pievoje augančią saulėgrąžą. Jos geltonas žiedlapių vainikas jau buvo pasiekęs savo pločio ribas ir dabar krovė švelnučius meilės vaisius, taip pat nesirūpindama, kada tos sėklos subręs ir kas jas valgys: paukščiai sules, lauko graužikai ar žmonės panaudos savo pramonėj. Dievas savo sode pats sėja, laisto, augina ir vaisius sunokina. Saulėgrąža atgręžė savo prakilnią galvą į saulę ir jai nusišypsojo.
-Sveika, lauko gėlelė, - maloniai užkalbino saulėgrąžą lelija. – Iš kur tu čia atsiradai? Kur tavo sesių pulkelis?
Saulėgrąža, dėkinga sulaukusi nepaprastos gražuolės dėmesio, pasveikino ją su nauja diena, pasigėrėjo aplink žaliuojančia augmenija ir meilingai pažvelgusi saulei motulei tiesiai į jos švytintį veidą, atsakė:
-Kartą voverė... - saulėgrąža pradėjo ilgą naujos dienos pasaką apie tai, kaip jos protėvių sėkla pateko į šitą dirvą, kaip ji susipažino su kitos rūšies augalais, kaip vieni su kitais keičiasi savo energija ir kaip visi su džiaugsmu tarnauja visagaliui Sutvėrėjui, dėkodami jam už saulę, orą, lietų ir vėją.
Pro šalį ėjo žmogus, giliai susimąstęs. Visa augmenija, visos gėlės, nuo didžiausios iki mažutėlės, sava kalba sušlamėjo, pasveikindamos žmogų. Bet jis buvo taip užsiėmęs savo mintimis apie pasaulio neramumus, kad Tėvo meilės, gyvo kilimo, glostančio jo kojas, visai nepastebėjo. Jo akys klajojo po apylinkes, ieškodamos slegiančių minčių išrišimo, o kliuvo už kapinių ir vėl už kapinių... Kapų daug ir visi susmaigstyti kryžiais. Ar ne nuo čia prasidėjo tautos dramatizmas? Kaulams atiduotos derlingiausios žemės. Žmonės nemoka mylėti gyvųjų, bet kaip apverkia mirusiuosius! Kiek dar ilgai tamsa laikys pasiglemžusi žmonių protus? Kiek dar ilgai neišmanymas valdys Urantijos planetą?
Jis Tėvui kalbėjo:
-Kodėl davei žmogui protą, bet nereginčias akis? Aš pradedu tavimi abejoti. Ar nuteisi mane už tai, kad ir aš nepatiriu tavo meilės?
Sukluso gamta. Ką kalba žmogus? Ar jo fizinės akys nemato žemės ir dangaus grožio? Ar širdimi nejaučia, kas duota jam nuo pradžių? Kodėl jis negirdi, ką pasakoja sparnuočiai paukščiai, skraidžiodami virš aukščiausių kalnų ir giliausių vandenų, ką pasakoja nuo žmogaus bėgdama išgąsdinta stirna ir verkiantis nuolankus ėriukas, negalėdamas apsisaugoti nuo žmogaus žiaurumo?
-Mano sūnau, mylimiausias mano vaikeli, milijonus kartų tą patį kartoju ir nepavargsiu tardamas meilės žodžius, kad viską po tavo kojomis seniai paklojau. Tik atverk Man savo sielą. Ji pažįsta Mane, jog AŠ ESU Amžinasis Šaltinis ir Centras ir savimi alsuoju meilės harmoniją, kuri liejasi kaip milžiniškas okeanas. Atverk Man savo sielą, mylimas vaikeli, ir prisipildyk gyvais Mano meilės virpesiais.
-O kad aš tave išgirsčiau, mano Tėve! – sielvartingai sušuko žmogus, žvilgsnį pakėlęs į dangaus aukštybes.
-Aš čia su tavimi, mano mylimas vaikeli. Esu tavo viduje, kad padėčiau tau mane pažinti.
-Kodėl mane sukūrei tokį nesaugų, lengvai pažeidžiamą, kad net nuo uodo negaliu atsiginti? Erkė tyčiojasi iš žmogaus, ką jau kalbėti apie liūtą, lokį ar dramblį.
Susigraudino Tėvas ir ta pačia meilės kalba iš naujo švelniai prabilo:
Mylimiausias mano sūnau, tu jau daug sužinojai apie Mane iš jums duoto epochinio apreiškimo, kad Aš, visos visovės Tėvas, valdau savo kūriniją tik vieninteliu MEILĖS ĮSTATYMU. Manoji meilė gyva. Ji kuria viską: gėrį, grožį, gailestingumą... Manosios meilės amžina varomoji jėga pavirsta į nuostabiausią širdies akstiną tarnauti visai kūrinijai. Tu taip pat mokaisi prisipildyti Manąja meile, tarnaudamas savo sielos broliams ir sesėms čia, žemėje.
-Tėve, aš žinau, kad tu esi meilė, bet tavoji meilė manęs neaplanko. Jeigu tu esi kiekviename žmoguje, tai kodėl manęs niekas nemyli, kodėl mano maldos tavęs nepasiekia?
-Mano mažas vaikeli. Tu negali iš karto patirti Manosios meilės. Ji neišmatuojamai galinga jėga. Tu negali net Mano didesnės šviesos, kaip fizinio pasireiškimo, priimti. Nuo jos sudegtum. Visoje kūrinijoje, visi Mano vaikai, jūs gaunate unikalius patyrimus. Tu savo kelią namo pas Rojaus Tėvus Rojuje pradedi pačiu žemiausiu pavidalu – materialiu žmogumi. Tavo maldos negali manęs pasiekti, kol neatsiveri su meile visiems, už kuriuos meldiesi. Melsdamasis tu dejuoji, graudeniesi dėl savęs, savaip suprasdamas patiriamas skriaudas, nes ir maldą spalvindamas turimomis žiniomis, bet ne gyvuoju meilės patyrimu, tu nesuteiki savo svajonėms sparnų. Mano kūriniją valdo galingas priežasties-veiksmo-pasekmės meilės dėsnis, apie kurį tu skaitei ir ne kartą girdėjai, bet savimi nepajėgei priimti. Kada tu būsi visiškai atsidavęs Mano valios vykdymui, tada atsakymas į tavo visus prašymus ateis, nes tada tavo malda iki galo derinsis su Mano valia. Manoji valia visą laiką pasireiškia per visą Mano milžinišką visatą. Ko tikrasis sūnus trokšta, o Aš noriu, tas yra. Tokia malda negali likti neatsakyta.
-Tėve, žmonės manęs nekenčia.
-Žmonės – tai Aš. Visa yra Manyje ir iš Manęs. Ar gali Tėvas Sutvėrėjas nemylėti savo tvarinių? Pažvelk į juos manuoju žvilgsniu. Jie – tavasis aidas, tavo paties veiksmai ir žvilgsniai. Jie tau duoti pažinti Mane ir per Mane pamilti juos Manąja meile. AŠ ESU MEILĖ. Niekaip kitaip manęs nepažinsi, kaip tik mylėdamas. Trokštantis vandens, tik gerdamas iš jam pateikto indo ir gali atsigerti. Siela yra tasai žmogaus indas, kuris trokšte trokšta gyvo iš Amžino Mano Šaltinio vandens. Mano sukurtas dėsnis veikia tobulai: paukštelis, kuris nepražiodo snapelio ir nepriima tėvų jam atnešto kirminėlio, pasmerktas žūti. Žmogaus siela neatsivėrusi man, kad ir kaip kenčia be gyvo Manojo maisto, kad ir kiek aimanuoja, o jo protas šaukia, kaltindamas kitus, ji nebus pasotinta meile. Ji liks baimės prislėgta kenčianti ir nelaiminga. Toks žmogus pasmerks savo sielą degraduoti.
-Štai iki kokio lygio aš nusileidau, - ištarė žmogus.
Jis troško tarnauti Tėvui ir entuziastingai ieškojo sau veiklos, kad visiems įrodytų savo karštą meilę Rojaus Trejybei. Apsidairęs pamatė akmeninį bokštą, o jo viršuje saulės nušviestas spindėjo brangaus metalo kryžius.
-Reikia jį nuimti, - tarė žmogus ir pasiraitė rankoves lipti.
-Nelipk, mano sūnau, - įspėjo Tėvas. – Šis bokštas yra ne tas kalnas, kurio viršūnę tau reikia pasiekti, kad atrastum mane.
Bet žmogus girdėjo ir matė tik tai ką norėjo.
Šiuo kalnu kopė ne vienas. Prieš tai jaunuolis lipo, norėjęs kryžių pabučiuoti, kitas, kuris mokytoju ir velnių varytoju save vadino, panoro būti visų geriau matomas...
-Kodėl mus kryžių šalimi vadina? Išlaisvinsiu aš savo tautą iš tamsos vergijos!
Kai pasiekė viršų, jo rankos, blauzdos ir keliai buvo kruvini. Bet skausmo jis nejautė. Kai saulė pasiekė zenitą, vienas iš žmonių pakėlė akis į bokšto viršūnę ir garsiai sušuko:
-Nebespindi mūsų kryžius!
Subėgo žmonės pažiūrėti. Ten, kur daugelį metų spindėjo saulės spindulių nuauksintas kryžius, dabar tamsavo sunkiai įžiūrima figūrėlė. Tik galingi žiūronai padėjo pamatyti žmogų, stovintį vietoje kryžiaus.
-Užmėtyti jį akmenimis! – šaukė minia pasipiktinusi.
-Ramybės visiems, - pakėlė ranką Mokytojas, atpažinęs savąjį mokinį.
Tada minia atsisuko į Mokytoją, kaltindama jį. Žmonės skundėsi, kad šitas beprotis lipo per kitų galvas, kabinosi per balkonus... po jo kojomis dužo langų stiklai, krito gėlės su vazonais...
-Kokie ten, apačioj, neramumai, Tėve?
-Tu užlipai gyva žmonių siena.
-Argi ji ne iš akmenų?
-Šie akmenys gyvi. Tai mintys žmonių, tikėjimas ir idėjos.
-Kryžius jiems nešė tamsos vergiją, o aš nešu jiems tavąją šviesą.
-Tai tik tavo materialaus proto sukurta iliuzija, vaikeli. Jiems švietė kryžius bent saulės spinduliuose. Argi tu niekur neskaitei, kad jumyse yra ir kitoks tikėjimas, kur kryžius simbolizuoja žmogaus vienybę su visata? Kiek kartų Jėzus iš Nazareto mokė savo apaštalus susilaikyti nuo bet kokių pastangų, ką nors išrauti iš širdies tų, kurie siekia išgelbėjimo? Vietoje to jis skatino dirbti tik tam, kad ką nors įdėtų į žmonių išalkusias sielas. Jis Simonui sakė: „Vesk žmones į karalystę, ir didžiosios ir gyvosios karalystės tiesos netrukus išstums bet kokį rimtą suklydimą. Kada tu mirtingam žmogui esi pateikęs tą gerąją naujieną, jog Dievas yra jo Tėvas, tada tu gali lengviau įtikinti, kad tikrovėje jis yra Dievo sūnus. Ir šitą padaręs, tu būni atnešęs išgelbėjimo šviesą tam, kuris sėdi tamsoje.“
-Kryžius, fetišas – aklo garbinimo objektas – tik dar daugiau žmones klaidina.
-AŠ ESU TĖVAS. Kada Tėvas danguje apreiškiamas kaip visuotinis Dvasinis Valdovas visiems ir viskam? Jėzus kalbėjo: „Ir, Flavijau, aš pareiškiu, jog ateinančioje karalystėje jie tikrai daugiau nebemokys, ,negarbink šito ir negarbink to‘; daugiau jie tikrai nebejaus nerimo dėl įsakymų susilaikyti nuo šito ir žiūrėti, kad nedarytų to, bet vietoje šito visi tikrai rūpinsis tiktai viena aukščiausiąja pareiga. Ir šitą žmogaus pareigą išreiškia dvi didžiulės privilegijos: begalinio Kūrėjo, Rojaus Tėvo nuoširdus garbinimas ir kupina meilės tarnystė, dovanojama savo bičiuliams žmonėms. Jeigu tu myli savo artimą kaip myli save patį, tada tu iš tikrųjų žinai, jog esi Dievo sūnus.“
-Aš nešu jiems tavąją šviesą, - pakartojo smarkuolis.
-Tu ir vėl tik save girdi.
-Žmogus palenkė galvą, kad iš aukštai pažiūrėtų į žmones apačioje nelyg į skruzdėlyną.
-Ką jie daro, o Dieve! Jie ruošiasi užmėtyti mane akmenimis. Kodėl tu jų nesustabdai? Tu prieš mane? Tu leidi jiems su manimi piktai susidoroti.
-Visi jūs esate mano mylimi vaikai. Visuose Aš gyvenu, visiems padovanojau asmenybę ir laisvą valią. Visus vienodai mokau atverti savo sielas Manajai meilei, kad būtumėte prisipildę Manąja tiesa. Negaliu jūsų kaltinti ar įsakyti, kad paklustumėte Man ir vykdytumėte Mano valią. Tu taip pat laisvai pasirinkai vidinio mokytojo nepaklausyti. Kam leidai viršauti, tuo ir gyveni.
-Bet kodėl jie nemato mano šviesos? Juk aš taip tave myliu, tik tau vienam tarnauju.
-Negali duoti ko pats neturi. Per menka tavyje šviesa, jei iš apačios į viršų žvelgdami žmonės jos nemato. Aš sukūriau jus ne tarnais, o savo sūnumis, pilnateisiais savo šeimos nariais, bendrakūrėjais. Aš jus mokau pasitarnauti vieni kitiems meilės gerais darbais ir gailestingumu. Bet jūs vienas kito nemylite.
-Pirma sulaikyk akmenis, kad nesužeistų manęs, o tada pakalbėsime ir apie meilę.
-Tai tik sapnas, mano vaikeli. Ir šie akmenys tavo mesti į sielos brolius ir seseris bumerangu sugrįžta atgal į tave. Jie skaudesni, nes bet koks veiksmas susilaukia atoveiksmio, įgaudamas vis didesnį ir didesnį pagreitį.
-Ką man dabar daryti, Tėve? Jeigu šoksiu, aš užsimušiu, o jeigu lipsiu žemyn, jie užmėtys mane akmenimis.
-Atleisk šiems žmonėms, jie tavo broliai. Parodyk jiems meilę, nusišypsok, kad tavo viduje jie Mane pamatytų. Leisk Mano dieviškai šviesai švytėti.
-Tėve, aš tavęs nesuprantu! Aš krentuuuu!!!!!!
Ir žmogus atsibudo.
gaile
2010-03-11 11:22:33
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.