Forumas: temos peržiūra
Parabolė
sustokim ir paklauskime savęs: kur aš skubu, kuo savo darbą matuoju - kiek nuveikiau visos žmonijos labui ar žemiškų turtų kiek sau sukroviau? kas mano laimės šaltinis - dvasinis augimas ar pinigų kalimas? kokia vertybių skale vertinu gerovę - dvasine ar materiale?
jeigu dvasinis planas nustumtas į šalį, tai tau, žmogau, pasitarnaus ką tik graudžiai apverkto žmogaus gyvenimo panorama.
Du vardus žmogus turėjo Izidorių ir šventą, Joną. Izidorium visi vadino. jo vardas garbingai skambėjo, nes Izidorius gerbiamas buvo žmogus. darbštumu ir dorumu pasižymėjo. Su žmona Agnieška jiedu susilaukė trijų sūnų ir dukrelės. Dorai juos augino ir pavyzdžiu buvo, kaip reikia savęs negailėti, daug prakaito išlieti, kad ir vaikai su tuščiom saujom neliktų, į žmones kad išeitų aukštai pakelta galva.
ir žmonės juos gerbė, mokėsi iš jų savąjį ūkį tvarkyti, kad derlių didesnį duotų, raguočių ir kiaulių prieauglis kad padidėtų. Kaimynams gražu pažiūrėti, kaip sparčiai sukasi nuo ryto ligi sutemų paaugę jų atžalėlės.
Štai ir užaugo vaikai, savas šeimas sukūrė. Namai išsistatė toliau viens nuo kito savam ir svetimam krašte.
dar tvirčiau Agnieška su Izidorium pečius surėmė - naštą sunkėjančią lengviau bus panešt. Mat jie ir vaikų naštas ant senų pečių užsidėjo. Žmonės tai pavydėtina meile vadino. Pavyzdžiu statė sau ir kitiems. Bažnyčioj susitikę sekmadienį apie juos kalbėjo ir dievo vardą minėjo. Gražu pažiūrėti. Kur vienas, ten ir kitas. Blogesnio žodžio nėra pasisakę.
Bet svyro svyro ir nusvyro Agnieškos pečiai.Atgulė moteriškė. Daktarai nebepadėjo. Izidorius kantriai ją slaugė, kaip tik galėjo. Jis jos gailėjo ir mylėjo kaip dar niekad nebuvo mylėjęs. Ji prašė vyro šalia ilgėliau pabūti, bet šaukėsi gyvuliai - baubė jaučiai, žviegė kiaulės ir vištos ant laktų smagiai kudakavo...
Vaikai atvažiuos juk paimt dalį savo. Vaciukui mašina sugedo, Aneliūtei verkiant garažo juk reikia. Vyriausiasis, Jonas,naują verslą pradėjo, o jaunėlis Gintarėlis prašo ūkį užrašyti. Kas nors turės senus tėvus nukaršint.
-Ne šitaip mes gyvenom, kaip norėjom, - tarė savo vyrui mirštanti žmona.
-Juk nieko mums netrūko, - bandė paguosti ją vyras.
-Meilės...- paskutinis žodis su paskutiniu atodūsiu ištrūko.
Begelinis liūdesys užplūdo Izidoriaus širdį. Aš ją mylėjau,- kažkam šnabždėjo.- Dėl jos ir dėl vaikų šviesios akimirkos sau neturėjau. Antai, kokius turtus mes užgyvenom! Ko žmogui daugiau gyvenime reikia? Ar dar yra didesnė laimė, kaip soti vaikų ateitis/
Netekus brangaus žmogaus, Izidorius nerado į ką atsiremti. jau sunkiai bepavilkdamas kojas sukviečia jis visus keturis vaikus ir kreipiasi tokiais žodžiais:
-Man regis, teisingai nugyvenau savąjį gyvenimą. Mano svarbiausias gyvenimo tikslas buvo pastatyti namą. Aš jį pastačiau ir ne vieną. Visas ūkis išaugo. išmokslinti jus norėjau, ir štai jūs diplomuoti.
-taip, tėveli, - pritaria su pagarba vaikai. Dėkingi tau.
-Išmokiau dirbti, daug prakaito išliet, kad būtumėt turtingi ir gerbiami.
-Ir čia tu teisus, tėveli.
-Bet akys jūsų nešvyti džiaugsmu. ko trūksta jums? Namai pilni. Kol gyvas aš...- čia balsas jo nutrūko. Konvulsijų ištikta Izidoriaus plyšo širdis.
Visa apylinkė į laidotuves suėjo. Nusidriekė ilga procesija. Tokių kalbų nedaug kas ir girdėjo: "Toks doras buvo jis žmogus."
Prie stalo indai subarškėjo, stiklinės taurės skimbčiojo skambiai ir liejos, liejos per kraštus. Apgirtę broliai ir sesuo kalbėjos, kaip jiems pasisekė, kad tėvui jų ant patalo gulėti nereikėjo. Nuskynė giltinė pačiu laiku. Kuris iš jų slaugyti būt galėjęs? Darbai darbai, nebaigiami darbai... jei ne kavutė, jei ne bobelinės šimtgramėlis...
Užtat pilni namai, visų jie gerbiami.
Be meilės auga jų vaikai. Kompiuteriai, mobilūs telefonai - jų žaislai.
Draugai? Draugų neturi jie. Atšiaurūs ir įžūlūs auga šie vaikai.
-Ko neužtenka? - klausia jų išvarginti tėvai, - gražiausiai aprengti, brangiausi perkami žaislai ir valgote skaniausiai.
Iš kur, kodėl ir kaip baisinga praraja jiems atsivėrė? Kodėl nebesusišneka taip mylintys tėvai su atžalomis savo?
gal jiems skaitytojai padės, iš kur ir kaip atrasti meilę?
gailė
2009-05-06 12:03:34
Komentarai
POKALBIS SU TĖVUŽmogus sukluso. Jis aiškiai girdėjo balsą, sakantį jam: „Perskaityk Urantijos knygą.“
-Kas tu esi? Kalbėk, prašau, nepalik manęs nežinioje, - prašė, maldavo žmogus, bet balso nebeišgirdo.
Šios knygos paieškos užsitęsė. Urantija, Urantija...
Jeigu ji tokia svarbi žmogaus gyvenime, kodėl apie ją nekalba plačiai? Kad tokia knyga yra parašyta, jis nesuabejojo. Nesuabejojo ir tvirtu, aiškiu balsu, kuris, greičiau, nuaidėjo vilnijančiai, sakytum sidabrinis varpelis, kartu sodriai ir minkštai, kaip tik gali kalbėti mylintis tėvas savo mažam vaikeliui.
Knygynų pardavėjos tik patraukia pečiais.
Pagaliau jis knygą surado, perskaitė kartą, perskaitė kitą ir vis nekantriau ėmė laukti naujo apsireiškimo. Jo maldos darėsi nuoširdesnės ir daugiau atviros pačiam sau. Jis laukė stebuklo.
Belaukiant liga aštrėjo. Ir jo protas maištingai sukilo.
-Tėve, tavo tyla man ir vėl sukėlė abejonių, kad tu esi realus ir gyvas.
-Neabejok, mano mylimas sūnau, - unisonu suskambo nežemiškos simfonijos gamos.
-Kas tu esi? – paklausė žmogus, ir šoktelėjo jo širdis iš laimės.
-Aš esu Visuotinis Tėvas, Pirmasis Šaltinis ir Centras. Esu tavo viduje. Aš švelniai beldžiausi į tavo sąmonės duris, tu išgirdai ir jas atvėrei.
-Kaip man pažinti, kad tu tikrai esi Tėvas, o ne pasąmoninis kliedesys?
-Patikrinti galima tik vieninteliu būdu, pasiklausiant savo širdies.
-Ką gali pasakyti širdis? Ji tik kraują varinėjančios dumplės. Gal todėl, neva girdintys patį Dievą, varo iš žmogaus velnius, vykdo keršto karus, žudynes ir savižudybes.
-Žmonių kalba, meilę atpažįsta širdis, tačiau, tu jau žinai, kad meilė gimsta ne širdies organe, o prote. Tačiau širdis sukuria stipriausią elektromagnetinį lauką, ir gilūs meilės, užuojautos bei rūpinimosi jausmai jį išplečia ir sustiprina. Kiekvienas širdies dūris sukelia elektromagnetinės energijos bangą, kuri pasklinda visomis kryptimis.
AŠ ESU MEILĖ ir vibruoju savo meilės virpesiais.
Dabar, kai tu susipažinai su jums pateiktu jūsų amžiui pačiu galingiausiu apreiškimu, kai įgijai kosminių žinių, kurias, beje, kol kas tu priėmei tik intelektualiu lygiu, mes jau galime ir pakylėti tavo dvasinį laiptelį, kad išvystum Manąją šviesą sielos dvasinėmis akimis. Aš nužeminau savuosius virpesius iki tavęs, kad galėtumėm susiderinti.
Vibratoriai turi unikalią savybę – jie gali susiderinti. Prisimink švytuoklinio laikrodžio išradėją: jo kambaryje buvo daug švytuoklinių laikrodžių, ir po kurio laiko jis pastebėjo, kad jie susiderino, tai yra, jie švytravo sinchroniškai.
Aš esu nepalyginamai galingesnis ir svarbesnis Derintojas. Joks mano kūrinys negali vibruoti Manosios meilės galia. Ir niekas pas mane kitaip neateis, kaip tik mylėdamas ir nešdamas Mano meilę visiems. Kai tu patikėsi, jog mes per Mano apgyvendintą Dvasią galime susiderinti ir kad gali mūsų skirtingų vibratorių pulsavimo dažnis sutapti, tuomet tavasis įtikėjimas taip sustiprės, jog tu neatpažįstamai visiems pasikeisi, tuomet tu atgimsi iš dvasios, ir visos kūrinijos gausybių kariaunos drauge su Manimi-Rojaus Tėvais - švęs pačią didingiausią šventę.
-Ar aš nesapnuoju?
-Esi pusiau budrume.
Žmogus pravirko iš laimės:
-Tėve, aš tavęs taip ilgai ieškojau. Nebeilgai man liko gyventi. Liga baigia mane sunaikinti; fizinės kančios darosi vis didesnės. Silpsta mano jėgos. Ar atėjai padrąsinti mane prieš mirtį?
-Sūnau, mano mylimas vaikeli, savo dvasios fragmentą apgyvendinau tavo prote, Rojaus Trejybei įkurtoje šventovėje, materialiu pavidalu, ne tam, kad be laiko paliktum šį fizinį apvalkalą, neįvykdęs savo žmogiškos didingos misijos. Minties Derintojas tavajam intelekte apsigyveno, kai tu eidamas šeštuosius metus padarei pirmą moralinį sprendimą - apgynei silpnesnį sutvėrimą, parsinešdamas į namus laukinės katės sužeistą paukštelį. Vaikas būdamas tu pasielgei drąsiai ir ryžtingai, atimdamas leisgyvį paukštelį tiesiai iš plėšrūnės aštrių nagų. Tai kodėl dabar, išgirdęs Mane savo paties viduje, Manimi nepasitiki ir tebesiskundi? Tu visada buvai mano priežiūroje. Buvai Mano akies vyzdys.
Vėliau tave patraukė religija ir mokslas, ir aš atsargiai, nepažeisdamas laisvos valios, tavąjį mąstymą kreipiau į gilesnes dvasines sampratas.
Kad ir kur kryptų siela, aukščiausių dvasinių principų prioritetų laikytis reikia būtinai. Todėl visų religijų mokymai teigia, jog gyvenimo prasmė – veržimasis į patį aukščiausią Kūrėją. Žmogaus sąmonė negali neprisirišti prie žemiškų dalykų, tačiau, didžioji jo sielos dalis ir jo dvasia neišvengiamai veržiasi į Mane, Tėvą.
Ieškodamas teisingumo, tu nepajutai, kaip savyje sukėlei pernelyg didelę agresiją prieš neteisybes, sprendimų kategoriškumą ir norą visus pajungti savo valiai. Tu nesiekei politinės lyderystės, bet ta linkme buvai per daug įtempęs savąjį mąstymą ir savo viduje pasidavei negatyviems sprendimams, kas pareikalavo iš tavęs nemaža gyvybinės energijos.
Tu ir dabar rūpiniesi savo valstybės gerove, bet nesikreipi tuo klausimu į Mane, visur esantį, visa galintį Tėvą.
Gavę valdžią žmonės, iš vienos pusės turi sukaupę daug dvasinių galimybių. Jos laikinai gali apsaugoti jų gyvybę ir iškelti pranašumą prieš kitus, bet jokiu būdu jie nebūna teisūs prieš Dievą, nes jų paranojiniai polinkiai, susiję su dvasingumo sudievinimu, jų elgesį daro nusikalstamą. Jūsų viso pasaulio istorija rodo, kiek kartų toks elgesys buvo sukėlęs žūčių ir kaip nusikalstamai tebevykdoma šešėlinė jų politika.
Tačiau niekas negali kaip nors pakenkti ar sulėtinti Manojo evoliucinio plano.
Nužmogėjimas įgauna naują pagreitį ir sudaro dirvą dvasingumui absoliutizuoti ir iškilti kitokio tipo politikams ir valstybių vadovams, kurie dėl savo idėjų realizavimo jau dabar pasiruošę pražudyti žmoniją.
Būti valstybės veikėju ir kartu doru žmogumi pavyksta nedaugeliui. Tu ne kartą mąstei apie tai, kad būtina palaikyti ir vystyti struktūras, kurios sugebėtų apjungti dorus žmones; jie drauge kurtų naujas idėjas, be kurių visuomenė neįstengia gyvuoti; Tačiau tą turi padaryti visuomenė. Ji turi įstatymiškai įteisinti, kad jai vadovautų ne monarchas, ne prezidentas, ne parlamentas, o tai ką jūs, žmonės, vadinate visuomenės pliuralizmu – visuomenės nuomone, kurią sudaro ne balsų dauguma, o žmonių nuomonės. Pasireikš nuomonės tokių žmonių, koks esi tu, doras ir kilnus, žmonių, kurie reiškiasi mene ir kultūroj, kurie dirba informacijos priemonių sferoje ir gali įtakoti mažiau informatyvius žmones, žadindami jų dvasingumo polėkius.
-Tėve, bet šitokios konstruktyvios ir drastiškos permainos dar negreit susiklostys žmonių sąmonėje. Valstybių magnatai vis įžūliau matuoja svetimus žemės išteklius, vis daugiau liejasi nekaltas žmonių kraujas, gausėja stichinių gamtos nelaimių... Kas laukia mūsų visų, kai taip nenumaldomai ritamės prie bedugnės krašto? Ne aš vienas toks beviltiškas ligonis. Išplito epidemijos, išsigimimai, tebesivysto konfliktai ir karai...
Žmogus girdėjo, suvokė protu ir širdimi, ką Tėvas jam širdimi į širdį kalbėjo. Bet iškilo klaustukas, ar jis tikrai nori kentėti mainais už fizines kančias - dvasines. Ką tai reiškia?
Ir Tėvas paaiškino:
-Nuo pat jaunumės tu esi persisunkęs Vakarų filosofija, kuri veda į žemiškumo absoliutizaciją ir perspektyvoje nepalieka šansų išlikti. Vėliau tu entuziastingai kibai į Rytų filosofiją, kuri absoliutizuoja dvasingumą. Šie du kraštutinumai kiekvienas atskirai jau išsisėmė, ir tu likai tarp dviejų polių nesuprastas ir pasimetęs.
-Ar dėl to nukentėjo mano fizinis kūnas?
-Didžia dalimi, taip. Tačiau tai nėra tikra tragedija, kurią pats sau sukūrei ir įteigei savo žmoniškajam protui. Jeigu valstybes įmanoma nukreipti teisinga vystimosi vaga, joms susijungus naujai, suformuojant naują filosofiją ir naują mąstymą, tai juo lengviau atskiram jos segmentui, Mano mylimam vaikui, pereiti iš fizinių kančių į dvasinį triumfą. Visos vertybės gimsta iš meilės jausmų. Kur yra meilė, ten nėra ligų. Meilė yra šviesa, o šviesoje tamsa negyvena. Tamsa yra nežinia, o nežinia visada turi tendenciją sukurti baimę.
-Aš tave, Tėve, myliu. Kokios iš manęs dar reikia meilės?
-Tai, ką tu vadini meile, tėra tik geidžiamo jausmo skambus žodžio darinys. Tikrą meilę patirsi tik tada, kai daugiau ir daugiau atversi Man savo sielą, ir šis šventas indas prisipildys sklidinai Manosios meilės virpesių.
-Ką aš turiu daryti, kad Tave pamilčiau dieviška meile?
-Neprašau, kad iš karto pamiltum visus vienodai, kaip aš myliu kiekvieną savo tvarinį vienoda meile. Tai ateis palaipsniui. Visų pirmą pamilk save Manuoju meilės žvilgsniu.
-Ar tai reiškia, kad turiu pamilti ir savo ligą?
-Ligos nėra, Manojoje kūrinijoje tamsa neegzistuoja. AŠ ESU MEILĖ – ryškiausios šviesos pasireiškimas. Aš tave sukūriau sveiką, gražų, gyvybingą mirtingąjį tvarinį fiziniame apvalkale tam, kad šitos, labai sutankintos energijos substancijos dėka įgytum nuostabų jaudinantį patyrimą kilime į Rojų pas Rojaus Tėvus. Visoje kūrinijoje tik laiko-erdvės kilimo piligrimai turi tokią galimybę Mano padovanotą asmenybės dovaną su dvasiniu amžinybės potencialu paversti asmenybės aktualu, pradedant nuo žemiausio laiptelio. Kad žmogui šis virtimas nesukeltų tiek daug vidinių kančių, aš ir užmezgiau ryšį su juo, savo vaiku, per ikiasmenę dvasią, Minties Derintoją, idant per šį nematomą potencialą, per jo pirminę pakopą – sielą- vis daugiau ir daugiau atsivertum Man, savo Tėvui, ir prisipildytum Manąja meile, vieninteliu gyvu ir realiu maistu, kurio ir stokoja tavo sergantis kūnas.
Nebūk išsigandęs. Kol tu matysi ir jausi savo kūną vien materialiu pavidalu, kaip tik mėsą ir kaulus, aptemptus oda, tavoji baimė organizme ir toliau kurs disharmoniją. Visi organai ir sistemos paklūsta smegenims, tavo proto instrumentui. Ir kol tu nepamilsi savo paties kūno kaip Rojaus Trejybės šventovės materialiu pavidalu, jis ir kentės, ir skendės tamsoje, pasimetime, nesimaitindamas gyvu maistu iš Amžinojo Gyvybės Šaltinio-Pirmojo Šaltinio ir Centro, kuris AŠ ESU. Kitų vaistų nėra.
-Kas yra ligos? Ką mes vadiname epidemija?
-Visos epidemijos tėra baimių iš tamsos sukurtos molekulių irimo informacija.
-Kaip mums išeiti iš tamsos vergijos?
-Iš tamsos labirinto išeisite tik atsivėrę Man, Kūrėjui, Gyvybės Amžinajam Šaltiniui ir Centrui. Jūs esate sukurti iš šviesos Manojoje meilėje. Esate šviesos vaikai. Tačiau, turėdami laisvą valią, jūs neieškojote Manęs, todėl ir savęs nepažinote ir nepažįstate, nes tik aš galiu išsklaidyti jūsų tamsumas ir tik aš, jūsų Tėvas, galiu išlaisvinti jus iš tamsos vergijos savąja šviesa. Aš, Visuotinis Tėvas, esu tikrasis šviesos pasireiškimas, o jūs esate mano vaikai, sukurti dvasioje iš meilės. Kas tik pasirenka vykdyti Mano valią, tas niekada nesirgs ir nestokos gyvo mano maisto, tas niekada netrokš, bet gers Mano Amžinojo Šaltinio gyvojo vandens. Ir bus amžinai gyvi. Savo vaiko viduje aš transmutuoju tamsą į šviesą. Tą tamsą, kuri išnaudojo žmogų, paverčiu galingu šviesos fontanu, kurio negali paveikti žmogaus jausmai ir protas.
Prisiminkime tą faktą, kad galingiausias vibratorius „priverčia „ kitus šalia esančius, kaip ir šiuo atveju, nes aš esu tavo paties viduje , prisiderinti prie jo, ir tampa aišku, kodėl jus taip paveikia meile spinduliuojančio žmogaus buvimas. Kai į atsivėrusias jūsų sielas priteka pakankamai Manosios meilės virpesių, jūsų sąmonės virpesiai pakyla į tokį energetinį dažnį, kad jūsų organizmo visos ląstelės akimirksniu pajunta gaivinančią jėgą ir tą pačią akimirką jų sąmonė pabunda džiaugsmingam atsinaujinimui. Jos atpažįsta Mano meilę. Paragavę gurkšnelį meilės saldybės, jos trokšta sotintis ir maitintis tik ja. Jos nebenori gyventi, kaip gyveno ligi šiolei, nebenori likti tamsoje, nemylimos ir užmirštos. Jos nebenori gyventi ir rūpintis tik savimi. Jos jau nori tarnauti visam organizmui. Ląstelės nori būti nupraustos gyvuoju vandeniu, maudytis jame ir būti jame paskandintos. Jos trokšta būti nuolat girdomos gyvuoju meilės eliksyru.
Be meilės darnos nesukursi. Suvokus meilės įtaką žmogaus energetinei anatomijai ir fiziniam kūnui, tampa aišku, kodėl meilės ryšys taip teigiamai veikia jūsų sveikatą ir gerovę.
Atradus ir užmezgus gyvą ryšį su Manimi, mūsų darnūs santykiai yra tarsi „skydas“, neleidžiantis stresui žaloti jūsų sveikatą. Kiekviena ląstelė yra vibratorius. Tvirtai įtikėjusių į Mane laimingųjų imuninės ląstelės sunaikina vėžines ląsteles bei virusus ir yra daug stipresnės.
Sveika ląstelė pirma dirba organizmo labui ir tik paskui sau. Tavajame kūne ląstelės pamiršo organizmą ir dirba tik sau. Pagunda pamiršti organizmo viršenybę labai didelė, nes ląstelė jo neaprėpia, kaip ir jūs, mano visi tvariniai, kiekvienas esate lašelis Mano meilės vandenyne. Visa, kas būtina gyvybei, ląstelė gauna iš aplink ją esančių kitų ląstelių. Štai, kodėl tarpusavio sąveika su tomis ląstelėmis turi būti periodiškai pažeidinėjama, kad svarbiausią impulsą ląstelė siųstų visumai, o ne daliai.
-Ją reikia sunaikinti?
-Mano mylimas sūnau, tu išties esi apsiskaitęs ir išnagrinėjęs ne vieną „garsų“ medicininį traktatą, tik netapai sveikesnis. Tikėdamas mokslo stebuklais, vartodamas „pažangiausius“ cheminius preparatus, tu tik dar labiau nuodijai savo organizmą, įbaugintas, prislėgtas ir pasimetusias ląsteles įvarydamas į dar didesnį stresą. Liga progresuoja ir progresuos, kol nesunaikins viso tavo organizmo gyvybinės energijos.
Tu skaitei apie ląstelės mirtį, kaip apie pačią efektyviausią priemonę, kuomet staigiau nutrūksta jos kontaktas su kitomis ląstelėmis, ir jos pagrindinė informacinė struktūra keičia orientaciją nuo sampratos dalintis į sampratą VISUMOS. Pajutusi aukščiausią vienumos su organizmu laipsnį, ląstelė grįžta į fizinį lygmenį, pamiršdama šį kontaktą, ir nors jos sąmonė nukreipta tik į jos pačios interesus, pasąmonė, kurioje saugoma jos atmintis apie praeitį, įsako jai pirmiausia dirbti organizmo labui.
Ką šita graži teorija duoda tau, mano vaikeli? Juk šiame teiginyje nė žodžiu neužsiminta apie meilę – gyvą ir vienintelį jai reikalingą maistą. Šie mokslininkai dirba be Manęs, viso ir jų pačių Kūrėjo. Žmogaus protas sugeba ir gali struktūrizuoti, teoriškai sumanipuliuoti ląstelių molekulinę sandarą, numatyti jos judėjimą, tačiau žmogus nežino meilės veikimo principo, taipogi negali ir sukurti gyvybės nė vienai ląstelei.
Ląstelių nereikia naikinti: išpjauti, nuodyti ar chemine terapija išdeginti. Jas reikia pamilti, sušildyti iš Manęs gautąja meile, panardinti meilės bangose, išmaudinti ir pamaitinti Gyvuoju Manosios meilės maistu.
Šis dėsnis galioja bet kokiam organizmui, ar tai būtų molekulės, ar visa kolonija bakterijų, ar žmonija, ar visa, kas gyva Visatoje.
Žmogus – tai tokia pati Visatos ląstelė. Ir kaip sveika ląstelė, jis pirmiausia turi dirbti Visatai, paskui sau. Bet šitokią išmintingą sampratą gali padiktuoti tik Mano buvimas jūsų viduje. Jūs turite Mane pamilti labiau, negu viską, kas jus sieja su Žeme. Žmogaus atramos taškas turi būti ne žemiškos vertybės, o meilė Man, jūsų Tėvui. Tai visų svarbiausia. Į jūsų pasąmonę praeina viskas, ką pastoviai fiksuoja sąmonė. Jeigu žmogus mąsto tik apie žemiškus dalykus ir prie jų prisiriša, pamiršęs dieviškus, prisiriš prie žemės ir siela. Toks žmogus panašus bus į vėžio ląstelę, pamiršusią apie organizmą ir dirbančią tik sau. Tokį procesą būtina sustabdyti, nes dvasinių struktūrų degradacija pavojinga visai Visatai. Todėl žmogus periodiškai turi būti atitrauktas nuo visko, kas žemiška, ligomis, traumomis, nelaimėmis, mirtimi, atsižvelgiant į tai, kiek jo siela sužemiškėjusi.
-Tėve, kaip išmintingai galėčiau priimti tavo siųstą man pagalbą!? – sušuko žmogus. – Padėk mano sielai kuo daugiau atsiverti. Išvalyk ją savo meilės virpesiais. Ačiū tau už įlietą išmintį, padėjusią suprasti tavąją pagalbą, išreiškiamą žemiškų dalykų sugriovimu, kas šiomis dienomis akivaizdžiai vyksta ir ko negali suprasti bei priimti dauguma žmonių. Tėve, tu man padiktavai naujos, dvasinės filosofijos sampratą: Tavęs nepriėmimas žmogų dar daugiau pririša prie Žemės ir sukelia agresiją.
Kuo labiau aš priešinuosi ligai, tuo labiau nusiteikiu prieš savo kūną, tuo didesnė apgaubia mane tamsa, apninka baimė, ir aš pasineriu į depresiją, o mano siela vis stipriau prisiriša prie Žemės. Tuo būdu ši agresija prasismelkia į mano pasąmonę. Ir aš nežinau būdo, kaip iš savo klaidaus labirinto išeiti į Tavąją šviesą.
-Yra vienintelis būdas atrasti Manąją šviesą – atsiverti Man visa sava siela. O šito padaryti be gyvo ryšio su Manimi, negali nė vienas. Pradėk nuo savęs, padėdamas savo kūnui. Padėkok kiekvienai savo ląstelei už tarnystę tau. Tu tik pamąstyk, kas padėkojo tavo organams ir sistemoms, kai tu, nepaisęs jų kančios, leidaisi pjaustomas, nuodijamas ir apšvytinamas? O juk jie iš paskutinių jėgų stengėsi tau padėti, kad štai šitaip galėtum judėti ir dar būti naudingas visuomenei.
Aš niekada nepažeisiu tavo laisvos valios, nediktuosiu, ką turi daryti, nebent pasirinksi šventai vykdyti vien tik Manąją valią. Nuo šiol niekada nepamiršk, kad aš esu tavyje – tavo Didysis Mokytojas, Draugas ir mylintis Tėvas. Tu nejudi vienas. Mes kartu žengiame koja į koją, bet mąstai ir veiki savuoju lygiu. Kai tik pajusi kažką negera, apsidairyk, kuo gali padėti kitiems: gal varguolį labdara sušelpsi, gal vardan kitų atsisakysi žemiškų turtų... Jeigu to nedarysi, nesugebėsi apsivalyti, ir tuomet įsijungs priverstinis mechanizmas.
-Aš pasirenku šviesą, - pasakė žmogus.
-Tavimi aš džiaugiuosi. Tu pasirinkai meilę. Meilė – raktas, atveriantis žmonijos potencialumą.
Gaile
2010-03-23 13:55:08
98. Parabolė?
Visi mano mokymai yra daug kam paprasti, suprantami, ir džiuginantys sielą. Ir toks požiūris rodo, kad tas mirtingasis jau savo sielos virpesius ima jausti ir savo žmogiškuoju protu. O jeigu jis vis daugiau ir daugiau ims vadovautis mano mokymais, vis labiau ir labiau atsivers Tėvui, kuris pats, per savo dvasią, Minties Derintoją, yra tame prote, tai toks mirtingasis tikrai atras, jeigu dar nėra atradęs, Tėvą savo viduje. Ir jis pradės mano mokymais vadovautis ir vis daugiau ir daugiau atsiduos tam meilės Tėvo vedimui iš vidaus, kad nebebijotų, o drąsiai ir ryžtingai pradėtų gyventi Tėvo meilėje ir tiesoje.
Ir nebebus jam baisi jokia aplinka, kuri mėgina jį priversti gyventi lygiai tokį patį žemų virpesių gyvenimą, kokį gyvena ir pati aplinka. Tik tada jis bus pajėgus pranokti jį supančios aplinkos, kad ir kokios anksčiau atrodžiusios grėsmingos aplinkos, ir žemus virpesius ir nerimą, net ir baimę, kėlusį poveikį jo protui. Tik toks žmogus bus pasirengęs nešti Tėvo meilės ir tiesos deglą per tamsią kaip naktis ir gūdžią aplinkos girią. Ir šitas deglas bus ne kas kita, kaip geri to žmogaus atliekami darbai visų labui, o ne savam ir egoizmo pilnam aš. Ir šitas deglas apšvies ne tik patį kelią, bet ir tą, kuris jį neš kitiems. Ir daug kas, pamatę išsiskleidusią šviesą, lygiai taip nustos baimintis ką tik buvusios aplinkinės gūdžios tamsos ir norės nuo šitos Tėvo meilės ir tiesos deglo prisidegti ir savo mažytį deglą, kad prisijungtų prie taip nuostabiai apšviesto deglo nešėjo ir taip ryškiai šviečiančio kelią visiems. Ir tas deglo nešėjas išmintingai pamokys tą kitą, norintį prisidegti savo deglą, kad šitoji ugnis yra ne paprasta, ne deginanti, kaip degina ir sudegina materialius daiktus įprasta ugnis. Šitos ugnies negalima prisidegti nuo paties deglo. Jį uždegti galima tiktai pačiam iš vidaus atsivėrus šitam meilės ir tiesos Šaltiniui ir Centrui – Tėvui. Ir tas norintis taip pat jaustis drąsus ir ramus, kokį dabar drąsų ir ryžtingą mato deglą nešantįjį, mokysis, nuoširdžiai mokysis, klausydamasis šviečiančio deglo nešėjo, kaip reikia deglą uždegti iš vidaus, kad jis apšviestų kelią ir aplinką išorėje. Ir po nuoširdžių ir atkaklių pastangų ir jis patirs, kad ir jo deglas ima liepsnoti. Ir jis tikrai nedegina kūno, bet maloniai šildo, ramina, ir apšviečia ne tik išorinę aplinką, kuri daugiau nebėra tokia gąsdinanti ir grėsminga, bet lygiai taip apšviečia ir vidų, kad dingsta ir vidinė baimė ir nerimas, o juos pakeičia maloni ir vis stiprėjanti meilė, kuri atrodo tokia nepanaši į anksčiau suvoktą meilę. Dabar ji spinduliuoja visiems be jokio pasirinkimo, be jokio išskaičiavimo, be jokių nuostatų.
Ir pats maloniausias atradimas yra tai, kad kyla vidinis noras vis labiau ir labiau atsigręžti į šitos ugnies Šaltinį, kurį pradedi vis labiau ir labiau jausti kaip savo, ir visų, mylintį Tėvą. Ir kada šitas noras vis auga ir auga, tada daugiau ir daugiau imi atsigręžti į Tėvą ir net jau pradedi su Juo kalbėtis, kaip su savo nuostabiu ir mylimu draugu. Be kokios nors baimės, be kokio nors mažiausio nerimo ir abejonės, kad su Juo kaip nors kalbėtis negalima, netinka, nes Jis yra toks galingas, net gali deglo ugnį uždegti. Savo visu vidumi pradedi jausti, kad Jis yra mylintis ir tikrai nori, kad su Juo bendrautum be jokios kaukės, be jokio oficialumo, be jokios dirbtinės pagarbos, tik kuo nuoširdžiau, ir tada pamatai, kad deglo ugnis vis labiau ir labiau ima įsiliepsnoti. Ji ima vis labiau ir labiau degti, bet vis tiek nenudegina, tik vis didesnį plotą apšviečia. Kad dar daugiau sielos brolių ir seserų pamatytų šitą meilės ir tiesos ugnį. Ir tada vėl ima kartotis tas pats, ką buvo patyręs ir šis žmogus, kai pamatė pirmąjį Tėvo meilės ir tiesos deglo nešėją ir panoro taip pat turėti savo asmeninį šviečiantį deglą, kad galėtų ir pats pasišviesti kelią.
Ir dabar jau daugiau žmonių buvo pamatę šituos du deglus, kurie vis labiau ir labiau švietė, dėl to, kad abu deglo nešėjai vis glaudžiau ir glaudžiau bendravo su Tėvu ir save laikė ne tik deglo nešėjais, bet ir suvienytais tarpusavyje to paties meilės ir tiesos Šaltinio – Tėvo – sielos broliais. Ir tada jie ėmė vis labiau ir labiau ne tik suprasti, bet ir patirti iš tarpusavio bendravimo ir ryšio su Tėvu, kad ir kiti, tik dar išsigandę, apimti tamsos baimės žmonės, taip pat yra jų sielos broliai ir seserys, nes ir jie lygiai taip gali uždegti savo deglus, kaip savo deglą uždegė ir šie du – atsigręžę į Tėvą savo viduje. Ir jie ėmė aiškinti ir tiems tamsoje gyvenantiems ir bijantiems tos pačios tamsos, kaip uždegti savo meilės ir tiesos deglus, kad galėtų išsklaidyti ir tamsą, ir baimę, kad galėtų patirti meilę savo viduje ir gyventi tiesoje darydami gerus darbus vieni kitiems.
Ir atsirado tarp tų išsigandusių ir tokių, kurie išdrįso patys pamėginti užsidegti savo deglą. Tačiau didžioji, absoliučiai didžioji dalis bijojo ir kitus atkalbinėjo, kad šito nedarytų, kad jie gali labai nudegti, kad niekas iš jų protėvių niekur nevaikščiojo su tokiais deglais ir niekam nešvietė, ir visi gyveno daug darniau negu dabar, dėl to ir jie turėtų gyventi, kaip gyveno jų tėvai ir tėvų tėvai. Bet tokie samprotavimai ypač juokingi atrodė jaunesniems, nes jie patys trokšte troško šviesos, jie norėjo matyti ne tik aplinką, bet ir kryptį, kokiu keliu eiti per savo gyvenimą. Tamsa jų netenkino. Jų vidus jautėsi prislėgtas ir kažkuo nepatenkintas, visą laiką kažko ieškantis, tik nežinantis nei ko nori, nei kaip tuos norus patenkinti. Tamsoje sukaupti materialūs turtai neapšvietė ir nešildė vidaus. Dėl to tas neramumas, kurį jie jautė viduje, neišnykdavo, kad ir kiek būtų prikaupę nespindinčio materialaus turto. Tamsoje jis buvo nematomas. Tamsoje jis buvo kaip akmuo parištas po kaklu ir dar giliau gramzdinantis į tamsą.
Ir tie jaunesni, dar ne tiek prisigėrę tamsos baimės, imdavo patys mėginti vaduotis iš šitos tamsos lygiai taip, kaip iš jos išsivadavo ir patys pirmieji. Ir jie taip pat pamatė, kad ir jų deglai nušvito. Ir jie ne tik nušvietė aplinką, bet apšvietė ir jų gyvenimo kelio kryptį – gyventi visų labui. Ir tada jie suvokė, kad ir tuo turtu, kuris taip sunkiai buvo prikauptas ir dabar taip traukė gilyn į tamsą, reikia išmintingai naudotis ir patiems ir panaudoti visų apšvietimo labui. Ir kada tik jie patys pamatė tokį savojo materialaus turto panaudojimo kelią, tuoj pat ir ėmė turtą panaudoti ne tik savo ar savo šeimos labui, bet ir visų labui. Ir tada pamatė ir jie, ir visi kiti, kad jų turtas ne tik nebesukelia jiems nerimo ir nebetraukia dar giliau į tamsą, kaip traukė anksčiau, bet jis pradėjo vis labiau ir labiau spindėti net ir toje tamsioje aplinkoje. Ir pats turtas bei jo įgijimas nustojo būti varginantis, bet ėmė įgauti prasmingumą. Ir tie patys jauni žmonės pajautė savo deglo šviesoje ir visų greta buvusių deglų šviesoje, bet ypač savo vidinės meilės ir tiesos dėka, kad jų gyvenimo prasmė yra uždirbti turtą ne sau, bet vieni kitiems. Kas turi didesnių sugebėjimų vienoje sferoje, tas jais ir pasinaudoja, kad rezultatai tų nuoširdžių ir prasmingų pastangų būtų atiduoti visumos šviesinimui, visumos ugdymui, kad toji tamsa pradėtų sklaidytis, nes tą šviesą vis daugiau ir daugiau pamatys ir kitų jaunų ir veiklių žmonių, kaip ir tą šviesą nešančių jaunų savo bendradarbių, draugų džiugų gyvenimą ir net jų vis gerėjantį gerbūvį. Ir jie lygiai taip pat norės gauti tokios šviesos ir lygiai taip pat gyventi matydami savo gyvenimo prasmę. Ir jie patys prašys pamokymo, kaip ir jiems užsidegti savo deglą, kad galėtų nurimti, matydami ir gyvenimo kelią ir savo veiklos prasmingumą.
Tai, ką aš jums dabar pasakiau nėra parabolė. Tai yra tikrovė. Tik jūs šitos tikrovės dar neatradote. Dėl to jūs ir nematote, nes net nemėginate jos ieškoti. Tačiau šitoji tikrovė yra ne taip jau ir toli. Ji yra būtent toji vienintelė tikrovė, kuri turi galimybių egzistuoti. Kitokios tikrovės tiesiog būti negali. Kitokia tikrovė tiesiog paneigtų Tėvo meilės įstatymą ir patį Tėvą, kaip visų Tėvą, kuris meilę dalina, spinduliuoja visiems, ir visiems vienodai, be jokio išskaičiavimo ar privilegijų. Tik tokio mylinčio Tėvo tikrovė ir gali būti viena ir vienintelė, kurioje mes visi, ir kiekvienas asmeniškai, nešame Tėvo meilės ir tiesos ugnies deglus ir apšviečiame visą kūriniją. Bet kokia kūrinijos dalis, pažeidžianti Tėvo meilės įstatymą, patiria taip pat ir to vienintelio kūrinijos dėsnio – priežasties-veiksmo-pasekmės – veikimą. Dėl to jūs patys gerai turite suvokti, kad ne kas kitas, bet jūs patys, kiekvienas, asmeniškai galite prisidėti prie savo, ir visų, kančios tiek sumažinimo, tiek padidinimo, priklausomai nuo savo apsisprendimo: norite nešti Tėvo meilės ir tiesos deglą ar nenorite? Tik jūsų apsisprendimas laisva valia gali apšviesti gyvenimo kelią ir jums, kaip ir kiekvienam kitam. Ir kuo daugiau bus tokių nešančių Tėvo deglą, tuo labiau mylinti ir gyvenanti tiesoje bus visuomenė.
Jūs, kiekvienas, negalite panorėti ir nuspręsti už kitą, ko ir kaip reikia siekti kitam. Jūs galite apsispręsti tik pats asmeniškai, ir tik savo paties atžvilgiu. Tačiau apsisprendę asmeniškai, jūs kiekvienas, ir tampate tuo vienu vieninteliu Tėvo meilės ir tiesos deglu, kuris ir parodys jums asmeniškai tikrąjį kelią. Kitas irgi pamatys savo tikrąjį kelią. Dar kitas – taip pat. Ir toji Tėvo meilės ir tiesos ugnis, kiekvieną asmeniškai ir atves į brolišką šeimą, nes šitoji šviesa, nors ir uždegta kiekvieno asmeniškai ir dega kiekvienam individualia šviesa pagal kiekvieno pajėgumą tą šviesą matyti, kad neapakintų, bet ji vis tiek veda į vieną ir tą patį kelią – tarpusavio brolystę milžiniškoje Tėvo dvasinėje visos kūrinijos šeimoje.
Ir šitoji Tėvo šeima prasideda jau šiandien ir jau šitame pasaulyje. Ne kažkada po prisikėlimo, ne po jūsų taip bijomos mirties, kuri, anot jūsų neišmanymo, turi jus nusinešti kažkur į nebūtį, bet kai tik jūs, kiekvienas asmeniškai, ir uždegate šitą patį Tėvo meilės ir tiesos deglą.
Tuo jums sunku patikėti, dar sunkiau suvokti, kada dabartinė aplinka yra tokia savanaudiška ir visiškai izoliuota, nors jūs ir keliaujate, palaikote ryšius vieni su kitais, bendraujate, bet nuo to nedingsta tikroji jūsų tarpusavio izoliacija. Jūs bendraujate tik kaip kūnai, bet ne kaip sielos. Dėl to dabartinis jūsų bendravimas yra ne daugiau kaip jūsų sielų izoliacija. Ir vien tik dėl to dabar dar nėra tikrosios visuomenės, kuri turėtų bendrų siekių, kad tie siekiai ją ir apjungtų į visuomenę. Dabar yra atskirų individų, turinčių vien tik savo asmeninius, arba, geriausiu atveju, grupinius interesus ir siekiančių juos įgyvendinti, suma. Tačiau tokia individų suma toli gražu nėra tikroji visuomenė. O jūs gerai jau suvokiate, kad Tėvo kūrinija toli pranoksta visuomenės sampratą, nes ji yra Tėvo šeima.
Dėl to bet kokia žmonijos išsivystymo stadija visą laiką žengs vis pirmyn, kol galų gale pasieks tokią fazę, kada kiekvienas savo rankoje laikys Tėvo meilės ir tiesos deglą, juo švies kelią sau ir nušvies aplinką. Ir vidinio ryšio su Tėvu dėka gaus mokymus, kaip drąsiai ir ryžtingai eiti šituo prasmingu keliu, kad ir kiti jaustų nenumaldomą norą juo eiti. Ir šitoji šeimos, žmonijos šeimos, visos kūrinijos šeimos vidinė jungtis per Tėvą ir leis jums, kiekvienam, ne tik suvokti, bet ir patirti šitos tikrovės prasmingumą ir dar labiau atsiduoti visos Tikrovės Meilės ir Tiesos Šaltiniui ir Centrui – Tėvui.
Ir tada jums nebeliks net ir sampratos, kas yra nusikalstamumas ar karai, kas yra melas ar prievartą, kas yra baimė ar nerimas, kas yra bet kokia neigiama emocija, kuri šiandien jus ėda negailestingai iš vidaus ir griauna jūsų sveikatą. Ir ne tik jūsų, bet ir visos jūsų šeimos, visuomenės, žmonijos
Arūnas
2010-02-04 21:16:56
3. PARABOLĖ APIE DU SŪNUS
Kada priekabiaujantys fariziejai stovėjo prieš Jėzų tylėdami, tada jis pažvelgė į juos apačioje ir tarė: "Kadangi jūs abejojate Jono misija ir esate priešiškai nusistatę prieš Žmogaus Sūnaus mokymą ir darbus, tai atidžiai klausykitės, kai aš jums pasakosiu vieną parabolę: Vienas didis ir gerbiamas žemvaldys turėjo du sūnus, ir norėdamas, kad sūnūs jam padėtų valdyti jo didžiulius dvarus, atėjo pas vieną iš jų ir sako, 'Sūnau, eik šiandien dirbti į mano vynuogyną.' Ir šitas nemąstantis sūnus atsakė savo tėvui, tardamas, 'Aš tikrai neisiu'; bet vėliau jis atgailavo ir nuėjo. Kada surado savo vyresnįjį sūnų, lygiai taip jam pasakė, 'Sūnau, eik dirbti į mano vynuogyną.' Ir šitas apgavikas ir neištikimas sūnus jam atsakė, 'Gerai, mano tėve, aš tikrai nueisiu.' Tačiau, kada jo tėvas išėjo, tada šis sūnus nenuėjo dirbti. Leiskite man jūsų paklausti, kuris iš šitų sūnų iš tikrųjų įvykdė savojo tėvo valią?"
Ir žmonės vieningai atsakė, tardami, "Pirmasis sūnus." Ir tada tarė Jėzus: "Būtent taip; ir dabar iš tiesų aš pareiškiu, kad publikanai ir paleistuvės, nors ir atrodo, jog atstumia raginimą atgailauti, bet tikrai pamatys savo elgesio klaidingumą ir toliau eis į Dievo karalystę pirma jūsų tų, kurie labai pretenduojate tarnauti Tėvui danguje, tuo tarpu patys jūs Tėvo darbus atlikti atsisakote. Būtent ne jūs, fariziejai ir raštininkai, patikėjote Jonu, bet publikanai ir nusidėjėliai; taip pat jūs netikite ir manuoju mokymu, bet paprasti žmonės mano žodžių klausosi su džiaugsmu."
Jėzus neniekino fariziejų ir sedukėjų asmeniškai. Jis stengėsi diskredituoti būtent jų mokymo ir praktinio elgesio sistemas. Jis nebuvo priešiškai nusiteikęs nė prieš vieną žmogų, bet čia vyko tas neišvengiamas susikirtimas tarp naujos ir gyvos dvasios religijos ir senesniosios ritualo, tradicijos, ir valdžios religijos.
Visą šitą laiką dvylika apaštalų stovėjo netoli Mokytojo, bet šitose transakcijose jie visiškai nedalyvavo. Kiekvienas iš šių dvylikos savaip reagavo į Jėzaus tarnystės materialiame kūne baigiamųjų dienų įvykius, ir kiekvienas lygiai taip liko paklusnus Mokytojo paliepimui susilaikyti nuo bet kokio viešojo mokymo ir pamokslavimo per šitą Perėjimo šventės savaitę.
4. PARABOLĖ APIE IŠVYKUSĮ ŽEMVALDĮ
Kada vyriausieji fariziejai ir raštininkai, kurie savo klausimais stengėsi Jėzų sugauti į spąstus, išklausė pasakojimą apie du sūnus, tada jie pasitraukė, kad toliau pasitartų, o Mokytojas, savo dėmesį nukreipęs į minią, papasakojo kitą parabolę.
“Gyveno vienas geras žmogus, kuris buvo namų savininkas, ir jis pasodino vynuogyną. Jį apsodino gyvatvore, iškasė duobę vynui spausti, ir sargybiniams pastatė stebėjimo bokštą. Tada jis šitą vynuogyną išnuomojo gyventojams, tuo tarpu pats išvyko į ilgą kelionę į kitą šalį. Ir kada priartėjo metas derlių nuimti, tada pas nuomininkus jis nusiuntė tarnus, kad už nuomą gautų savąją dalį. Bet jie tarpusavyje pasitarė ir atsisakė atiduoti šiems tarnams tuos vaisius, kurie priklausė pastarųjų šeimininkui; vietoje šito, jo tarnus jie užpuolė, vieną primušė, kitą apmėtė akmenimis, o likusius išsiuntė tuščiomis rankomis. Ir kada namų savininkas išgirdo apie visa tai, tada jis pasiuntė kitus ir patikimesnius tarnus, kad sutvarkytų reikalus su šitais nedorais nuomininkais, ir šiuos jie sužeidė ir taip pat su jais pasielgė gėdingai. Ir tada namų savininkas pasiuntė savo mėgstamiausią tarną, savo prievaizdą, o jį jie nužudė. Ir vis vien, jis kantriai ir atkakliai
--------------------------------------------------------------------------------
[1894]▼
siuntė daug kitų tarnų, bet jie nepriėmė nė vieno. Vienus jie primušė, kitus nužudė, ir kada šitaip su namų savininku buvo pasielgta, tada jis nusprendė pasiųsti savo sūnų, kad sutvarkytų reikalus su šitais nedėkingais nuomininkais, sau pačiam tardamas, ‘Jie gali blogai elgtis su mano tarnais, bet jie tikrai parodys pagarbą mano mylimam sūnui.’ Tačiau kada šitie neatgailaujantys ir nedori nuomininkai pamatė sūnų, tada tarpusavyje jie samprotavo: ‘Jis yra paveldėtojas; imkime ir užmuškime jį ir tuomet šis palikimas bus mūsų.’ Taigi jie sučiupo jį, ir išmetę iš vynuogyno, nužudė. Kada to vynuogyno šeimininkas tikrai sužinos, kaip jie atstūmė ir nužudė jo sūnų, ką jis padarys šitiems nedėkingiems ir nedoriems nuomininkams?”
Ir kada žmonės išgirdo šitą parabolę ir šį klausimą, kurį paklausė Jėzus, tada jie atsakė, “Jis tuos niekingus žmones sunaikins ir savo vynuogyną išnuomos kitiems ir sąžiningiems žmonėms, kurie jam atiduos jo dalį, kada ateis derliaus nuėmimo metas.” Ir kada kai kurie iš tų, kurie girdėjo, suvokė, jog šita parabolė kalba apie žydų naciją ir jos elgesį su pranašais ir apie artėjantį Jėzaus ir karalystės evangelijos atstūmimą, tada jie sakė nusiminę, “Dieve, neleisk, jog tokius dalykus mes darytume ir toliau.”
Jėzus pamatė sedukėjų ir fariziejų grupę, kuri skynėsi kelią per minią, ir jis akimirkai nutilo, kol jie priėjo prie jo, tada jis tarė: “Jūs žinote, kaip jūsų tėvai pranašus atstūmė, ir jūs gerai žinote, kad savo širdyje jūs esate pasirengę atstumti Žmogaus Sūnų.” Ir tada, tiriančiu žvilgsniu nužvelgdamas tuos šventikus ir senolius, kurie stovėjo netoli jo, Jėzus tarė: “Argi jūs niekada neskaitėte Raštuose apie tą akmenį, kurio atsisakė statybininkai, ir kurį, kada žmonės surado, pavertė kertiniu akmeniu? Ir šitaip aš jus dar kartą iš tikrųjų perspėju, kad, jeigu jūs ir toliau atstumsite šitąją evangeliją, tai Dievo karalystė iš jūsų tikrai netrukus bus atimta ir bus atiduota tokiai tautai, kuri šitas gerąsias naujienas nori priimti ir nori duoti dvasios vaisius. Ir su šituo akmeniu yra susieta paslaptis, nes kad ir kas nukristų ant jo, nors jis dėl to ir užsimuštų, bet jis tikrai bus išgelbėtas; bet ant ko benukristų šitas akmuo, tas bus sutrintas į dulkes, o jo pelenai bus išbarstyti į visas keturias puses.”
Kada fariziejai išgirdo šiuos žodžius, tada jie suprato, kad Jėzus kalba apie juos pačius ir apie kitus žydų lyderius. Jie labai troško sučiupti jį tuoj pat, bet bijojo minios. Tačiau, jie buvo tiek įtūžę dėl Mokytojo žodžių, kad pasišalino ir toliau tarėsi tarpusavyje, kaip jie galėtų jį nužudyti. Ir tą vakarą tiek sedukėjai, tiek fariziejai ėmė drauge kurti planą, kaip jį kitą dieną pagauti į spąstus.
5. PARABOLĖ APIE VESTUVIŲ PUOTĄ
Po to, kada raštininkai ir valdytojai pasišalino, tada Jėzus vėl kreipėsi į susirinkusią minią ir papasakojo parabolę apie vestuvių puotą. Jis pasakė:
“Daugaus karalystę galima palyginti su tokiu karaliumi, kuris iškėlė vestuvių puotą savo sūnui ir išsiuntė pasiuntinius, kad pakviestų atvykti tuos, kurie į šitą puotą buvo anksčiau kviesti, sakydamas, ‘Karaliaus rūmuose vestuvių vakarienei viskas yra paruošta.’ Dabar didelė dalis iš tų, kurie kažkada buvo pažadėję dalyvauti, šitą kartą atvykti atsisakė. Kada karalius išgirdo apie tai, kad jo pakvietimas buvo atmestas, tada jis pasiuntė kitus tarnus ir pasiuntinius, sakydamas: ‘Pasakykite visiems tiems, kurie buvo kviesti, kad atvyktų, nes, žiūrėkit, mano vakarienė yra suruošta. Manieji jaučiai ir atpenėti veršiukai
--------------------------------------------------------------------------------
[1895]▼
yra paskersti ir viskas yra paruošta mano sūnaus artėjančių vestuvių šventei.’ Bet ir vėl šie nemąstantieji tikrai lengvabūdiškai pasižiūrėjo į šitą karaliaus kvietimą, ir nuėjo savais keliais, vieni į savo ūkį, kiti į puodų žiedyklą, o kiti pardavinėti savo prekių. Dar kiti nepasitenkino tuo, kad šitaip ignoruotų karaliaus kvietimą, bet sukėlę atvirą maištą karaliaus pasiuntinius sučiupo ir pasityčiojo iš jų, kai kuriuos net ir nužudė. Ir kada karalius suvokė, kad jo pasirinktieji svečiai, net ir tie, kurie jo išankstinį pakvietimą buvo priėmę ir pažadėję dalyvauti vestuvių puotoje, šį pakvietimą galutinai atmetė ir maištaudami užpuolė ir nužudė jo pasirinktus pasiuntinius, jis labai smarkiai įtūžo. Ir tada šitas įžeistas karalius įsakė žygiuoti savo armijai ir savo sąjungininkų armijoms ir joms nurodė šiuos maištaujančius žmogžudžius sunaikinti ir jų miestą sudeginti iki pamatų.
"Ir kada jis nubaudė tuos, kurie pakvietimą paniekinančiai atmetė, tada vis tiek vestuvių puotai paskyrė kitą dieną, o savo pasiuntiniams tarė: 'Tie, kurie buvo iš pradžių pakviesti į šias vestuves, nebuvo to verti; taigi dabar eikite į kelių sankryžas ir į vieškelius, ir net už miesto sienų, ir tiek, kiek iš tikrųjų surasite, pakvieskite net ir tuos nepažįstamuosius ateiti ir dalyvauti šitoje vestuvių puotoje.' Ir tada šitie tarnai išėjo į vieškelius ir į tokias vietas, kurios buvo toli nuo kelių, ir jie surinko draugėn žmonių tiek, kiek surado, gerų ir blogų, turtingų ir vargšų, taip, kad pagaliau vestuvių salė prisipildė tokių svečių, kurie panorėjo ateiti. Kada viskas buvo parengta, tada įėjo karalius, kad pasižiūrėtų į savo svečius, ir didelei savo nuostabai jis ten pamatė vieną vyrą be vestuvinių drabužių. Karalius, kadangi jis buvo veltui davęs vestuvinius drabužius visiems savo svečiams, kreipdamasis į šitą vyrą, tarė: 'Drauge, kaip čia yra, jog tu atėjai į mano svečių salę šita proga be vestuvinio apsirengimo?' Ir šitas nepasiruošęs vyras nepratarė nė žodelio. Tada karalius savo tarnams paliepė: 'Išmeskite šitą nemąstantį svečią iš mano namų, kad patirtų visų kitų, kurie paniekino mano svetingumą ir atstūmė mano kvietimą, dalią. Tikrai čia bus tiktai tie, kurie jaučia malonumą priėmę mano pakvietimą, ir kurie pagerbia mane vilkėdami tuos svečių drabužius, kurie šitaip veltui buvo parūpinti visiems.'"
Papasakojęs šitą parabolę, Jėzus buvo bepaleidžiąs minią, kada vienas palankiai nusiteikęs tikintysis, prasibrovęs per minią prie jo, paklausė: "Bet, Mokytojau, kaip mes sužinosime apie šiuos dalykus? kaip mes pasiruošime šitam karaliaus pakvietimui? kokį ženklą tu mums duosi, pagal kurį mes pažinsime, jog tu esi Dievo Sūnus?" Ir kada Mokytojas tai išgirdo, tada jis tarė, "Jums iš tikrųjų bus duotas tiktai vienas ženklas." Ir tuomet, rodydamas į savo paties kūną, jis tęsė, "Sugriaukite šitą šventovę, ir po trijų dienų aš tikrai ją atstatysiu." Bet jie nesuprato jo, ir skirstydamiesi šnekėjosi tarpusavyje, sakydami, "Šitoji šventykla buvo statoma beveik penkiasdešimt metų, ir vis tik jis sako, kad jis ją sugriaus ir ją atstatys po trijų dienų." Net ir jo paties apaštalai šito pasakymo reikšmės nesuvokė, bet vėliau, po jo prisikėlimo, jie prisiminė, ką jis buvo sakęs.
Apie ketvirtą valandą šitą popietę Jėzus pasikvietė savo apaštalus ir pranešė, kad jis nori palikti šventyklą ir eiti į Betanę, kad jie pavakarieniautų ir eitų nakties poilsio. Kylant Alyvų Kalnu, Jėzus nurodė Andriejui, Pilypui, ir Tomui, kad, iš ryto, arčiau miesto jie turėtų įkurti stovyklą, kurioje jie būtų per likusią Perėjimo šventės savaitės dalį. Sutinkamai su šituo nurodymu kitą rytą jie savo palapines pastatė kalno šlaito siaurame slėnyje, iš viršaus žvelgiančiame į viešų iškylų Getsemanės parką, žemės skype, kuris priklausė Simonui iš Betanės
Arūnas
2010-02-04 21:23:58
PARABOLĖ
Išmintis ir išminčiai
Susirinko mąstytojai, vadinami pasaulio išminčiais. Vyriausias - išminčių galva - apvedė visus mąsliu valiūkišku žvilgsniu ir šitaip jis su jumoru pradėjo:
-Gana daug rūpesčių pasaulyje iš nežinios, tamsos ir baimių prisisėjo. Su amžinu Kūrėju pasižaiskime drauge.Giliaminčių idėjų pluoštą štai turiu. Visas jūs žinot, nagrinėjom, ieškojom gilesnių versmių, atradę, jas vagas jau nužymėjom.
-Šedevrai mūsų - lobiai dar neatkasti! - linksmai kėdėse sujudėjo barzdoti vyrai ir basi, sermėgom prisidengę kūnus.
-Ką siūlote, draugai?
-Atvert mirtingųjų akims gyvybės amžiną šaltinį. Kas jo ragaus, tiesos gurkšnelį bus patyręs. Kas gers iš jo, atras savy Kūrėją. Rieškučiomis kas sems, kitiems švies kelią, kurį nužymėjom.
-Daug ėjimų šiame kelyje, bet teisingas iš jų tik vienas, deja. - jauniausias, šimtametis, vyras gudriai akutėm sumirksėjo, - daug teks suklupt, pakilt ir vėl eit su viltim, širdim ir rankom meilės sėklas sėjant. Kas atsitiktų, broliai, jei imtumėm šiuos rankraščius žmonėms per jėgą brukt? Kol sąmonė tam nepriaugus, kol skleidžia virpesius žemus, aukštesnio energetinio dažnumo negali jie priimt. Kas perdėm uoliai imas nešti žinią, nemodamas kaip klysta jis, tamsias kertes, angas kai bando žiniomis užkišti ir tiesos žodžiais sienas išrašyt, manydams, jog dalina meilę,- tai paklydimas dvasiniam kely.
-Pabūkime eiliniais žmonėmis, - žaidimų išsiilgęs, plaukais it jūros vilnimis lig juosmens apsikaišęs senolis trepteli smagiai, ir jį visi palaiko.
Pakyla rankos viena po kitos:
-Pažvelkime, kaip elgiasi teisybės trokštantis žmogus.
-Keliems iš jų parodykim šaltinį to gyvojo vandens, kurį dievu vadina.
Bet netikėtai holograma štai atskleidė ryškiausią šviesą skleidžiančią vietovę pačiam Europos vidury. Ieškojo pavyzdžių pademonstruoti dvasinį aklumą be blyksnio dieviškos šviesos, o rado branduolį pirmųjų ryžtingai žengiančius gyvu keliu. Jie dievą jau Tėvu vadina, atkėlę meilei Jam sielos vartus.
Pats dangus šiems vaikams atsivėrė, vidinio lobio įdavė raktus, bet kiekvienas savaip patikėjęs siekė gyvo vandens atsigert.
Kaip paskleisti žmonėms Tėvo šviesą, kaip nuvesti prie gyvo vandens, išmintis jiems parodė šviesią asmenybę paruoštą dangaus.Jis įkūrė Trejybės šventovę, mokė lėtint, nespartint žingsnius ligi tol, kol ant savo laiptelio, kur stovi, pamoka išmokta pilnai bus. Kai kurie nesupratę skubėjo, genami egzaltuotų jausmų ir žinias iš šaltinio vis liejo tik savu išprotautu matu.
Pasišiaušė sielų neatvėrę dar sesės ir broliai, per stipri neregėta šviesa, ginčams kilus apsižodžiavo, apsikūlė, dar to negana, jie apkaltino vedlį šviesuolį juos klaidingai nuvedus neva.
Ir kaip ąžuolas tvirtas jis stovi, nors įtūžusi puola minia, kad jis rodo į šviesų rytojų, kur nėr melo, klastos, kur šviesa be tradicijų, prietarų, baimių, be ligų ir skriaudų.
Visi trokšta šviesos, Dvasia mylinčio Tėvo kantriai veda visus iš vidaus, nepažeisdama jų laisvos valios, nepriimdama jokios aukos.
Tėvo meilė tokia galinga, tokia didi ir gaivi, kad Urantijos žemėj jau švinta gyva meile gyva ugnimi.
Nesusvyra žmonių vedlys brolis ir nestabdo smarkių mokinių, tik nurodo jiems tiesųjį kelią prie šaltinio gilių vandenų. Kas neklysta, tas negyvena. Tik suklupęs bandys atsistot, kad pajustų tvirtas savo kojas ant žemės žengt į priekį suvokus klaidas.
Gaile
2010-02-04 19:32:05
PAKELIUI Į AMŽINĄJĮ TIKSLĄ
Kalėjime jį vadino Akim ne tik dėl pavardės Akelis. Daugeliui kalinių jau vien jo žvilgsnis grėsmę kėlė. Į ką pažvelgs bent akies krašteliu, tasai stingdavo iš baimės. Gerai, jei tik maisto siuntinį pasiims, bet jis gali užsimanyt išstatyti visų pajuokai pačiais šlykščiausiais prasimanymais. Ir kas tik jam nepaklūsta, jo sėbrai pasitarnauja akimirksniu.
Taip jau sutapo, kad pro laisvės vartus išėjo Akis ir Ausis vienu ir tuo pačiu metu. Akis girdėjo Ausį pasakojant apie savo seserį. Kiek išmanydama ji rūpinosi broliu kalėjime, ir štai išaušo valanda, kai jie galės pradėti viską iš naujo.
Akis lyg užhipnotizuotas stebėjo link jų atskubančią merginą. Jos šalikas plačiai išsiskleidė plaikstydamasis į šalis, ir to jam pakako, kad nieko sau atsakyti nepratusi žmogysta užsigeidė akimirksniu užbūrusią jį būtybę pasiglemžti sau.
Ausis, pratusi būti jo ištikimu parankiniu, visad ištemptomis ausimis, kas kur suskambo, sukrebždėjo ar rezga pinkles... liūdnai nuleido rankas, nespėjęs sesers apkabinti. Mergina išgąstingai riktelėjo.
Netikėtai išdygo aukšta tiesi figūra.
-Dabar tau parodysiu, kas aš esu! - sugriaudėjo stotu kone trigubai masyvesnis Akelis. – Nežinai, su kuo prasidedi. Aš ką tik iš kalėjimo, negirdėjai?!
Ir Akis užsimojo trenkti.
Tarsi iš raumenų kalno pakilęs mėsingas kumštis sustingo nepažįstamojo delne.
Nustebo ir pats nepažįstamasis. Jis paleido buvusio kalinio riešą ir ramiai pažvelgė į baimės ištiktas užpuoliko akis.
-Kas atsitiko? Pirmą kartą negaliu suduoti.
-Ramybės tau, sielos broli.
-Ką čia bazarini? Aš tau sumalsiu marmūzę! – Akelis pabandė iš naujo pakelti ranką prieš žmogų ir ne juokais išsigando: - ar man ją suparalyžiavo?
-Tu ką tik pažinai galingesnę už raumenų jėgą – meilės galią.
Neįprastas balso tembras skambėjo tokia jėga ir sodrumu, kad negalėjo nepaliesti paties Akelio širdies.
Akelis stovėjo kaip įbestas į žemę, kol iš akiračio dingo dienos „vaiduoklis“, o paskui piktai pasisuko į kvailai išsiviepusį savąjį ausylą. Pakako šefui tik suriaumoti ir nelaimingojo šypsena pavirto į kvailiausią nuolankumą.
-Dinkit abu iš mano akių! – ir įprastinių keiksmažodžių serija nulydėjo vienintelį civilizuotiems žmonėms suprantamą sakinį – kvaila mergiotė.
-
Su darbo paieškomis Akelis nesivargino. Lengvam prasigyvenimui turėjo jis ne vieną patikimą kanalą. O ir „reikaliukų“ susidarė daug: nekantravo kuo greičiausiai suvesti galus su visais neprieteliais. Priešų daugėjo, ir jis kūrė naujus ir naujus jiems keršto planus.
Bet kas tai galėtų būti? Kažkas viduje jam trukdo regzti tamsos planus. Pagaliau, kas tasai žmogus, kuriam negalėjo suduoti?
Nejučia prisiminė epizodas, kai jį, Akelį, tiesiai iš bausmės izoliatoriaus atvedė į klubą, kur vienas jau toks, kaip jam atrodė, „lunatikas“ kažką sapaliojo apie dvasinę meilės sėklą. Tuo metu jo galva buvo užimta raizgiom mintim, kaip vėl sukelti kolonijoj maištą ir juo pasinaudojus pabėgti į laisvę.
-Sėkla, sėkla... – dabar šį keistą garsą ištarė pačios vyriškio lūpos. Ir nutvilkė netikėta mintis: - o kas, jei ši sėkla pas mane jau tada įkrito? Kažkas manyje juk vyksta. Bet aš ne tas, kad pasiduočiau kvailoms jų pasakėlėms!!!
-
Slinko mėnesiai, metai, kiti. Akelio gyvenime vyko nepaaiškinami dalykai. Sušlubavo jo sveikata ir jis nebegalėjo tęsti įprasto gyvenimo būdo. Dažniau ir dažniau jis prisiminė nepažįstamąjį ir šis nebeatrodė jam vaiduoklis. Priešingai, dabar jis panoro su juo bent kartą dar susitikti. Ir tokia proga pasitaikė. Buvęs kalinys tapo to žmogaus paskaitų lankytoju, bet nutarė ir toliau slėptis didžiulėje klausytojų minioje, nerodydamas savo veido.
Akelio viduje budo naujo gyvenimo aušra.
Lektorius skaitė:
„Balsas iš priekinio kiemo sušuko: „Mokytojau, tark žodį, sugrąžink mums sveikatą, išgydyk mūsų ligas, ir išgelbėk mūsų sielas.“ Vos tik šitie žodžiai buvo ištarti, serafimų, fizinių kontrolierių, Gyvybės Nešėjų, ir tarpinių būtybių gausi palyda, kuri visada lydėdavo šitą įsikūnijusį visatos Kūrėją, pasirengė veikti su kuriančiąja galia, jeigu tiktai jų Valdovas duotų ženklą.“
Kad ir kaip traukė jį šio lektoriaus paskaitos, kad ir kaip žavėjo jo visa laikysena, erudicija ir skleidžiama nežemiška išmintis, Akelis tarėsi užsitikrinęs, jog neseks juo kaip savo dvasiniu mokytoju.
Akelis pakėlė akis į seniai remonto laukiančias lubas.
Tikrų draugų jis neturėjo. Nepratęs savo širdgėlos išlieti ilgą laiką ją slėpė savyje, užgriozdintą bjauriausiais teršalais. Bet tik ne dabar jis gali save apgaudinėti, kai siela, gavusi šviesos gurkšnelį, tam užsispyrusiam protui vis aktyviau ima reikšti savąsias teises.
-Tėve, išgydyk mane, - sudejavo žmogus ir nustebo dėl šitokio kreipinio. - Bet nieko neišgirdęs ir sau išsiaiškinęs, jog nevertas visagalio malonės, kreipėsi į Jėzų:
-Jėzau, visatos tėve ir didysis mano mokytojau, mano vyresnysis broli. Tu visas mano nuodėmes žinai ir matai, kaip aš gailiuosi. Keičiasi mano supratimas, mokausi gyventi naujai, bet sveikata visai sušlubavo, rimtai sustreikavo širdis. Pamenu, kaip mano širdis pati ėmė šaukti: „Nuimkite Jėzų nuo kryžiaus!“
-Šaukei. Bet pirmiau nusiimk vergystės kryžių nuo savų pečių.
-Ką tai reiškia, gerasis Jėzau? Aš nevelku jokio kryžiaus.
-Tave slegia neapykanta ir keršto jausmas. Visi nedori veiksmai kyla iš nuolatinės baimės.
-Kodėl kodėl iš baimės? Aš myliu Rojaus Trejybę visa širdimi ir... Jis pakėlė akis į lubas ir sunėrė rankas ant krūtinės.
-Visų pirma, mano sūnau, kodėl Rojaus Tėvų ieškai taip aukštai, kur akys negali matyti? Argi tu negirdėjai skaitant apreiškime, kad jie gyvena su tavimi materialaus pavidalo šventovėje, kur Tėvas apgyvendino savo dvasios dalelę Minties Derintoją? Mylėk juos, gyvenk su jais ir nebeklaidžiok, ieškodamas palubėje. O dėl baimės, prašyčiau, pažvelgt į save atidžiau. Kol rūšiuosi žmones, skirstydamas į sau naudingus ir priešus, tol tavyje gyvens baimė, nors per savo aštrų charakterį to pripažinti vis dar nenori – bijai.
Akelis susimąstė. Aš neturiu ramybės. Gyvenimas iš manęs per daug reikalauja. Ir ką gi iš jo aš gaunu mainais?
-Įeik į vidų, - pasakė jam balsas. – Ramybė tyloje.
-Bet aš noriu, kad visi girdėtų. Aš nebijau pasakyti tiesos, - staiga užsiplieskė vyriškis.
-Ką vadini tiesa?
-Kad visi yra apgavikai, veidmainiai, melagiai! Aš nebijau išrėžti tai kiekvienam į akis.
-Neapykanta yra baimės šešėlis.
-Apie mane niekas to nepasakytų. Tai jie bailiai! Visi jie bijo mano keršto!
-Kerštas - bailumo kaukė.
-Manęs niekas nemyli, - sukūkčiojo Jėzaus pašnekovas.
-Meilė yra tas dvasinis produktas, kuris gaunamas abipusiu ryšiu – vaiko ir Tėvo. Ir ji tave aplankys, kada tu atpažinsi save, kaip mūsų visų Tėvo mylimą sūnų.
-Kaip man to pasiekti?
-Kito kelio į amžiną meilę nėra – tik per Tėvo atradimą savo viduje.
-Bet kas mane tokį baisų padarė, kad nei kiti myli, nei pats save tokį galiu pamilti?
-Žmonės, mano sūnau, turi laisvą valią patys save sukurti tokius, kokiais jie nori būti. Ir tu pjauni tik tai, ką pats pasėji.
-Bet atpildas visiems, ne man vienam, turi būti!
-Ir dabar tu spjauni į šulinį, iš kurio pats geri. Tu nori pasikeisti, bet nesugebi nusikratyti praeities. Aš tau pasakysiu daugiau: praeities nėra, yra tik čia ir dabar. Nevilk paskui save praeities šešėlio. Išvaduok savo protą iš prisiminimų vergijos ir išlaisvinsi sielą iš tamsiausio kalėjimo, kokio net bausmės izoliatoriuje tu nematei. Ne iš karto tu mane suprasi. Nešvari praeitis vis dar tavyje pūliuoja. Iš čia ir streikuojanti fizinio kūno širdis. Kiek beliesi tulžies kitiems, atitinkamai tavo skausmas didės. Kokias sėklas aplink pasėsi, Tėvo dėsniai tokias ir sudaigins.
-Taip išeina, kad Rojaus Trejybės šventovę savyje nešu, bet su ja negyvenu. Tai kodėl man apie ją norisi visiems kalbėti?
-Tu, kaip vaiko rankose žaislinė švytuoklė, sieki kraštutinumų, atsitrenkdamas su skausmu ir vėl kartodamas kvailystes iš naujo. Rojaus Trejybei nereikia jokių šūkių. Šūkiai tinka nebent mūšio laukui. Įsivaizduok, visus savo priešus sustatai į priešingą barikados pusę ir... pirmyn su šūkiu už Rojaus Trejybę. Ar begali būti juokingesnė parodija? Pagalvok pats: prieš ką nukreipsi savo agresiją? Prieš savo tikrus sielos brolius ir seses, tų pačių, Rojaus Tėvų, šeimos narius.
-Gal aš ir kvailai elgiuosi, bet tik todėl, kad visi apie mane blogai atsiliepia.
-Tie visi, tai meilės akmenėliai tavajam kely. Nemoki tu jų priimti, nes nesugebi mylėti. Kaip šauki, taip tau ir atsiliepia. Ką duodi, tą mainais ir gauni. Aidu ir bumerangu viskas į tave sugrįžta.
Akelis susiėmė už galvos:
-Atrodo, jau pats su savimi kalbuosi.
-
Štai tasai žmogus, kuris daug kartų klupo ir kėlė kumščius, daug pats kentėjo ir graužė namiškius! Gyvenimas jį pakylėjo, bet ar sugebėjo pamilti pats save kaip Dievo kūdikėlį?
-Jei nematyčiau veidrody savęs, gal ir pamilčiau, - pajuokauja.
Bėda tame, kad jis kiekvieną naują šviesos blyksnį karštligiškai vertina, savo tikėjimą iškeldamas viršum visų kitų.
Jis vis dar kasdien meldė išgydymo, kol vieną kartą išgirdo: „Bet didžioji dauguma iš tų, kurie gavo viršgamtinį arba kuriantįjį fizinį išgydymą per dieviškosios energijos pademonstravimą saulėlydžio metu, dėl šito nepaprasto gailestingumo pasireiškimo nuolatinės dvasinės naudos nepatyrė. Tik nedaugeliui šitas fizinis patarnavimas iš tikrųjų tikėjimą padidino, bet šitas stebinantis be laiko kuriantis pagydymo išsiveržimas neišvystė dvasinės karalystės žmonių širdyse.“
-Nebeprašysiu tavęs, Tėve, išgydymo, - prieš pasinerdamas į sapnus, numojo ranka Akelis.
-
Karštai melsdamasis Rojaus Tėvams jis sąmoningai savo širdyje kreipė dėmesį į piktybinį blogį, kuris ne tik suardo sielos maldos ryšį su dvasinės komunikacijos grandinėmis tarp žmogaus ir Kūrėjo, bet ir toji malda, kuri nesiderina su Tėvo įstatymais Rojaus Trejybei, kelia pasibjaurėjimą.
Sakytumėm, gal niekas tiek daug, kaip Akelis, neprisikentėjo, šlifuodamas savo charakterio aštrius kampus, jei ne kitas ryškus pavyzdys, buvęs jo patikėtinis Ausis.
Taip jau turėjo įvykti, nes šiaip sau, be niekur niekas nevyksta. Neatsitiktinai tame pačiame dvasiniame kelyje Akelis po kelerių nesimatymo metų susitinka su nemažiau jautrios prigimties filosofinio mąstymo sielos broliu, ir jų keliai iš naujo ilgam susikirto, Šis vyras didelis mėgėjas papostringauti su visais ir apie visus. Su visais – pyla iš raštų kaip žirnius. Apie visus – kurių nėra šalia. Negali pasakyti, kad jis nepasikeitė.
-Su nelabai gerais broliais nebeturiu reikalų. Ausim manęs niekas nebevadina. Dabar aš visiems pagal pasą prisistatau.
-Tai kur, Alfonsai, dirbi?
-Universitete sargauju ir visokių mokslų ragauju, - šauniai išpyškino savo nė kiek nepakitusia greitakalbe nedidelis susisukęs vyrukas, žvitriom akutėm nužiūrėdamas kažkada baimę kėlusį savo sielos brolį.
-O tavo žemiškasis brolis?
-Žemiškasis brolis? – pasikasė pakaušį sutrikęs Alfonsas. – Juk ir pats žinai, į seimą visokio plauko suėjo...
Abiejų vyrų akyse švietė naujos gyvenimo filosofijos taikios ugnelės, Akelį netgi žavėjo Alfonso aukštų frazių rinkinys. Žavėjo ir tai, kad jis beria skaitytas žinias lyg žirnius, nors jo sulėtintam mąstymui išdrožta informacija pavirsta išbarstytų perlų kratiniu. Ir vis tik tokio gyvenimo palydovo daugiau matyti jis nebenori.
-Atsisveikinam, - pasiūlė Akelis, draugiškai paspausdamas pašnekovui ranką.
Bet Alfonsas nebūtų buvęs ir Ausis, jei nepriverstų savęs klausytis mažiausiai valandą. Iš degtuko priskaldyti malkų iki šiol sugebėjo abu. Skirtumas tik toks, kad vienam reikėjo pykčiu įsižiebti, o prie kito pakanka ištempti ausis.
Jie ėjo kartu ir nuėjo netrumpą kelią. Vienas kitą mokėsi pakęst ir pamilti kaip brolį, bet nebuvo taip lengva, kai tarp jų stojo vis tos pačios blogybės, kurios artino juos palaikyti silpnybėms ir stūmė kaip nuodėmių neapkentėjus.
-Tu slankioji paskui mane tarsi praeities šešėlis, - pasakė piktai buvęs šefas. Be tavęs jau būčiau dvasinėj aukštumoj.
-Bet parašyta... – ir Alfonsas mintinai išbėrė Jėzaus žodžius apie tikrą brolystę, pridurdamas, jog lengvo bendravimo niekas nepažadėjo.
-Tuščiagalvi plepy, ar užtilsi!? – suriaumojo pritrūkęs kantrybės Akelis.
Vargšelis Alfonsas. Iš baimės net pritūpė. Nieko geriau nesugalvojęs, jis prisiminė, kad buvo Ausis ir, atgavęs prarastą amą, pabandė sugebėjimus atgaivinti.
-Ne veltui apie tave šnekos eina...
-Kas apie mane kalba? – nekantriai sujudo Akelis.
Pataikęs į jautriausią vietą, viduje Ausis net sužvigo iš džiaugsmo. Žodis po žodžio liejo iš apkalbų žinyno, ką pamiršdamas, ką pridėdamas ir save teisindamas, ir kitų negailėdamas, kol parakas ugnį įskėlė. Šildėsi filosofas, vis taip pat tarškėdamas prie Akelio kurstomo keršto plano ugnies, o kai malkų pritrūko ir kerštu Akelis vėl į jį pasisuko, Ausis-filosofas ieškojo naujų apkalbų ir pats provokavo, kad išgirstų iš jų pačiam jam skirtus užjaučiančių nuoširdžių sielos brolių ir seserų žodžius.
Tėvas abu vienodai myli ir moko nebėgti nuo ydų, bet jas pažinti, išmokt nekartoti savų, ir kitų. Moko nužeminti tai, kas per daug iškelta ir pakelti, kas per daug nužeminta. Tačiau nelengva mylėti kitus, kol vis dar jų akyse ieškoma krislo.
Tėvas meta naują gelbėjimo ratą.
Susitiko jie pragmatiką žmogų, prakticizmas kuriame pralenkė abiejų žemojo aš raišką praktinio panaudojimo požiūriu.
Jie būtų geriau sugyvenę ir suderinę savo veiksmus, jeigu ne visų trijų kraštutinumai: Pragmatikas skelbė radęs išskirtinę gelmę savo praktikavime. Jis atmetė gyvąjį dvasinį šaltinį, pateiktą raštu, teigdamas, jog gauna žinias tiesiai iš Dievo. Filosofui tabu pats žodis meilė, nors tik jos ir siekia. Akelis meilę stengiasi paimti šturmu, bet ji, kaip deginanti ugnis, išslysta, o prisijaukinti nerimstančiam protui nepavyksta.
Jėzus sakė: „Mano vaikai, jeigu tarp vaiko ir Tėvo egzistuoja tikras ir gyvas ryšys, tai vaikas tikrai nuolat žengs į priekį link Tėvo idealų. Tiesa, šis vaikas iš pradžių į priekį gali žengti lėtai, bet nežiūrint šito, vis tiek žengimas pirmyn yra užtikrintas. Svarbu yra ne jūsų žengimo į priekį greitumas, bet vietoje šito svarbu yra jo užtikrintumas. Jūsų realus pasiekimas nėra svarbus tiek, kiek svarbus yra tas faktas, kad jūsų žengimo į priekį kryptis yra link Dievo. Kuo jūs tampate diena iš dienos yra be galo svarbiau už tai, kas šiandien jūs esate.
Kai dėl manosios žinios ir mano mokinių mokymo, tai jūs turėtumėte apie juos spręsti pagal jų vaisius“
Gaile
2010-03-04 08:34:39
Mieli broliai ir sesės, gal pastarajai alegorijai tiks nedidelis mano pačios komentaras.
Įvairiose konfesijose pažįstame žmonių ir tokių smarkuolių, kaip šis personažas. Pažįstame lipančių per žmonių galvas ir tokių, kurie sau taiko neįprastai griežtą asketizmą, kad išbandytų savo savidrausmę. Bet visi jie ieško to paties Dievo.
Visi klystame ir klysime, kad mokytumėmės iš savo ir kitų klaidų. Kiekvienas kopiame savu lygiu. Savuoju sąmonės lygiu pasirenkame ir dvasinius mokytojus. Nė vienas mokytojas neatsakingas už neatidų, tingų ar nepakankamai suvokiantį mokinį. Dvasinis Mokytojas už savo mokinius neneša atsakomybės taip pat.
Su nuoširdžiausiais palinkėjimais
Gaile
2010-03-12 08:13:26
Gal kam ir nepatiks mano parašymas,bet nutylėti taip pat negaliu.
Prieš kelis dešimtmečius iš įvairių asmenų palėpių traukiau "geltonają literatūrą",labiausiai-dvasinę.Perskaičiau daug tradicinės katalikiškos bažnyčios teologų parašytas knygas;įpatingai manę domino ir žavėjo "šventujų" gyvenimo aprašymai.Žinoma,dabar aš visiškai kitaip į tai žiūriu,ir apie tokios literatūros skaitymą net mintis neateina.Bet tie personažai,tose knygose aprašyti,žavi iki šiol.
Skaičiau apie šventajį Augustiną /jeigu gerai prisimenu šį vardą/,ir apie tai,kaip jis tapo iš didelio nusidėjėlio, dideliu bažnyčios daktaru,"šventuoju".Atsivertimas įvyko dėka jo motinos, "šventos" Monikos,kuri užsidariusi į vienuolyną 18 metų meldėsi už savo paklydėlį sūnų.
Kiek ten tiesos yra,aš paliekų Tėvui-Rojaus Trejybei spręsti.
Manyje,nuo tokių knygų skaitymo iki šiol, išliko tikėjimas į maldos galią.
Pažinus dar ryškesnę šviesą,mano tikėjimas maldos galia dar labiau padidėjo,o įpatingai,kolektyvinės maldos galia.
Todel,visas iškilusias problemas,ar tai būtų materialios, ar dvasinės,iškilusios mano sielos broliui ar sesei,ar asmeniškai man pačiai,sprendžiu su TĖVU ir JO Dvasinėmis Būtybėmis. Sau pirmiausiai prašau dvasinės šviesos;to paties prašau paklydusiam savo sielos broliui ar sesei.O jeigu kolektyviai šito prašoma- efektas didžiulis.
Iš karčios patirties žinau,kad moralizavimas,o įpatingai kritika,duoda mažai,arba visai nieko neduoda paklydusiam;dar didesniems jo "ragams" užaugti padedi.
Yra tokių dalykų dvasiniame plane,kad TIK TĖVAS gali suderinti sielos stygas pas brolį ar sesę.
Dar nesam tokie visągaliai.
Baugdama visiems linkiu geros dienos.
Su meile,
IRENA
2010-03-05 09:34:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.