Forumas: temos peržiūra
Nejaugi tau mano meilė per sunki?
Nejaugi tau mano meilė per sunki?
Ėjau pektadienį pas Gailę bendrai pašlovinti Šaltinį. Pavakarys šiltas, geras oras tik dienos rūpesčiai vis iškildavo mintyse, tai vieni, tai kiti, tai apie rytdieną galvoju.
Ir tarp tų visų mintijimų, netikėtai manęs klausia: "Nejaugi tau mano meilė per sunki?". Iš karto lyg ir nesupratau ar čia man, mat buvau įnikęs į savo mintis, bet suklusau ir atkreipiau dėmesį ar čia man nesivaidena. Kai susitelkiau tada ir sako toliau: "Kam tu rūpiniesi praėjusiomis akimirkomis, kurios slegia tave, kam tu rūpiniesi tomis akimirkomis, kurios dar tik bus. Kiekvieną akimirką, kurią tik gali, nešk manąją meilę ir dalinkis ja, leisk jai tekėti per save sąmoningai, o savuosius rūpesčius, kurie tik trukdo mums bendraut atiduok man, vietoj to imk manąją meilę". Aš taip ir padariau :).
Nors kelias ir gan tolimas, ir nors į kalną, likusią dalį aš ėjau su tokiu lengvumu, gyvenau ta akimirka pilnas meilės gaivaus čiurlenimo ir vidinio džiaugsmo.
Gyvenu ir dabar.
.
Tiems kam to reikia
Arnoldas
2009-05-09 19:28:01
Komentarai
Norisi pritarti, kad visi tie mokymai yra apie mūsų būseną, minčių būseną ar kaip žmogus jaučiasi ir nugyveną kiekvieną akimirką. O tokį kokybinį skirtumą galima patirti tik praktiškai.Mano supratimu yra žmonės, kurie daug apmąsto ir stengiasi ir net labai bando apgalvoti visokias problemas, galbūt net nėra stabdžių sustoti kiek ten numatyti ką, kai net į galvą viskas nebetelpa. Yra ir kiti žmonės kurie gyvena mylinčiose šeimose, ir net jei jie nesidomėjo religijomis ar filosofijomis, bet praktiškai myli savo šeimos narius - jiems natūraliai tvarkosi ir visi kiti reikalai kada jie savo rūpestingumo, švelnumo, atidumo, ramybės vertybes pritaiko ir klausimų sprendime.
Protas savotiškai yra susijęs su bėgimu nuo to kas bijoma link to kas yra saugu, ir įprasta ar atrodo kad yra naudinga. Ir jeigu žmogus pradės su meile žiūrėti į viską, nebebus tokios įtampos prote - bet tada žmogus vistiek turi turėti valią daryti reikalingus darbus.
Manau kad nors dvasinės butybės ir padeda tvarkyti reikalus, suvesti žmones reikiamu metu, tačiau mes patys vis viena turime dirbti ir atlikti kasdienius darbus. O kaikurie nejausdami baimės gali nueiti iki - komos, meditacijos, vegetacijos - jų galbūt apsvaigusi pasąmonė siųs signalus apie tai kad viskas gerai, kad nieko bijoti nereikia. Bet veikti vis viena reikia.
Kitaip sakant - kažkiek pasikeisti turi mūsų požiūris į tai ką darome, o ne pakeisti savo atliekamus darbus į pasitikėjimą kad kažkas kitas juos padarys.
Ir visus tokius dalykus reikia asmeniškai suvokti ir prieiti ar patirtiškai, ar per suvokimus. Tai nėra galbūt taip apčiuopiama kad sugauni su ranka ir parodai kitam.
Vaidas
2009-05-11 11:13:22
Ačiū tau Arnoldai, kad pasidalinai savo patarimu. Jis labai padėjo ir man :) Kartais būna tikrai sunku išsivaduoti iš slegiančių vakarykščių minčių, jos ima slėgt kaip lavina. Bet mūsų visų Dvasios Tėvai tokie mus mylintys, kad jaučiu nenori, jog mes kentėtume, o kad išgyventume begalinį džiaugsmą ir palaimą su atrastais Jais kiekvieną akimirką. Kad Jų meile dalintumėmės su kitais sielos broliais ir sesėmis. Jie laimina kiekvieną mūsų šviesų žingsnį Jų link :)
Jurgita
2009-05-10 20:28:57
Ačiū Arnoldai,kad pasidalinai savo patyrimu su TĖVU.
Manau,kad daugeliui to reikia.
Su meile
IRENA
2009-05-09 21:36:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]