Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL pakeliui į Kauną.
Baigėsi mūsų gyvosios pamaldos Rojaus Trejybės šventovėje. Diena saulėta, važiuoju į susitikimą su savo sielos broliais ir sesėmis Kaune. Dabar dar tik važiuoju troleibusu į autobusų stotį ir galvoju, jau kelinta savaitė vis mąstau po Rimanto man perduoto kvietimo atvažiuoti į Kauną – ką aš jiems galiu DAR PASAKYTI PAPILDOMAI, kai tiek metų vedžiau jiems užsiėmimus didelėje grupėje, kurioje buvo keli šimtai žmonių, ir jiems tikrai labai daug aiškinau ir apie Urantijos Knygą, ir apie Tėvą, ir apie Jėzų lankiusiems mano užsiėmimus “Žinijoje,“ kai Urantijos Knyga dar nebuvo išleista lietuvių kalba, kai nebuvo dar ir mūsų šventovės – Rojaus Trejybės šventovės GYVŲJŲ pamaldų, kai nebuvo mūsų svetainės ir Forumo, kai nebuvo Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL iš viso, ne tik atspausdinto knygos pavidalu, kai nebuvo ir Rojaus Trejybės visų TRIJŲ ASMENŲ APREIŠKIAMŲ MOKYMŲ, kurie dabar jiems VISIEMS prieinami mūsų svetianėje, jeigu tik šito JIE NORI IŠ ŠIRDIES. Ką gi aš dar jiems galiu naujo pasakyti? Kada anksčiau važiuodavau į Kauną, tada viso šito dar nebuvo. Dabar jie jau patys gali skaityti ir Urantijos Knygą atspausdintą lietuvių kalba, ir KALBU JUMS VĖL, ir dalyvauti mūsų gyvosiose Rojaus Trejybės garbinimo pamaldose Rojaus Trejybės šventovėje ir patirti gyvą komuniją ir su Rojaus Trejybe, ir tarpusavyje, ir net su kūrinijos dvasine šeima, o musų svetainėje, jau patys, gali skaityti Rojaus Trejybės Asmenų mokymus, gali tarpusavyje diskutuoti ir mūsų Forume, taip pat gali, kasmet, birželio pirmą savaigalį atvykti į mūsų kasmetinį sambūrį Molėtuose prie Bebrusų ežero “Rūtos“ poilsiavietėje ir pabendrauti vieni su kitais gamtoje, prie laužo, dalintis patyrimais, reikšti savo mintis apie Tėvą, apie Jėzų,. apie savo vystymąsi, kuris kiekvieno, einančio šituo GYVUOJU TĖVO IR ROJAUS TREJYBĖS keliu, yra akivaizdus.
Vilniuje šį savaitgalį yra privažiavę šimtai jaunų piligrimų iš įvairių šalių. Dar šįryt važiuodams į mūsų šventovės gyvąsias pamaldas mačiau, kaip jaunimas būreliais traukė į bažnyčias. Visų veidai pakylėti. Nauji susitikimai, bendros pamaldos su kitų šalių jaunimu suteikia papildomo noro dalyvauti jose. Ir siela jaučia pakylėjimą savo viduje. Šiandien. O kada pilgrimai išvažiuos? Ar liks tas pakylėjimas viduje? Kiek važiuoju tuo pačiu maršrutu į mūsų gyvąsias pamaldas, visada tuo pačiu laiku, visada šeštadienį, nė karto nemačiau jaunimo einančio, kad ir be tokio pakylėjimo, kokį mačiau šįryt, į pamaldas. Šeštadienio rytas, geriau pasivartyti lovoje, o ne lėkti į kolektyvinę komuniją nuo pat ankstyvo ryto. Tad ir pamatai, kad šitas pakylėjimas yra tik PROGINIS, O NE TIKRASIS, nes proga praėjo, pakilimas dingo, ir vėl gilus miegas tiek sieloje, tiek kūne.
Į troleibusą, iš kažkur prilipa daugybė jaunimo. Panašu, kad tie patys piligrimai. Užkalbinu šalia stovinčias merginas: “Jūs tikriausiai piligrimai?“ – “Taip, taip, piligrimai.“ Entuziastingai ir besišypsodamos ir labai patenkintos, viena per kitą, atsiliepia į mano klausimą merginos. “O kodėl jūs esate pilgrimai, ko jūs ieškote šitoje piligrimystėje?“ – “Kaip, ko? norim melstis Dievui, drauge su kitais.“ – “Tačiau jūsų piligrimystė ir ieškojimai yra išorėje, o turėtumėte TĖVĄ atrasti SAVYJE. Tada nereikės jokių išorinių piligrimysčių.“ Viena pradeda, kita tęsia savo patvirtinimą pridėdama: “Mes Dievą atradome.“ “Mes bendraujame su Dievu.“ Aš joms sakau: “Kol jūs sakote, kad atradote Dievą, o ne TĖVĄ, tol Jo nesate ir ATRADĘ, dėl to ir ieškote išorinėje piligrimystėje. Jūs turite ne DIEVĄ, bet TĖVĄ ATRASTI, IR ATRASTI SAVO VIDUJE, NE IŠORĖJE, JĮ PATIRTI, IR TADA GIMTI IŠ DVASIOS, KAD PAMILTUMĖTE VISUS TĖVO MEILE.“ Į pokalbį įsijungė ir šalia manęs atsisėdusi dar viena mergina. “Kaip gi galima atrasti Tėvą, argi Dievas turi kūną?“ Šalia stovėjusios nusikvatojo dėl tokio jų draugės šmaikštaus pastebėjimo. “Ne, kūno Jis neturi, bet vis tiek Jis yra ASMUO – TĖVAS – ir dar mylintis kiekvieną, ir kiekvienam savo dalelę padovanojo, savo dvasią. Dėl to ir galima atrasti ASMENĮ TĖVĄ, o ne abstraktų Dievą.“ Matau, kad jos negali suprasti PATIRTINIO skirtumo tarp Dievo ir Tėvo. Iš kur joms suprasti, jeigu neturi pačios patyrimo su TĖVU, ATRASTU SAVYJE. Nesupranta, nes niekas joms neaiškina nei per pamokslą, nei tarpusavyje tarp piligrimų nesikalba apie TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Tik Jėzus, Jėzus, na dar gal DIEVAS, o kad sužinotų apie Tėvo atradimą savyje, net ir taip, kaip JĮ, būtent JĮ ir atrado Jėzus, tai joms šito niekas nepasakė ir nepasako. Nė vienas kunigas. Atsegdams kuprinę sakau: “Aš jums parodysiu nuostabią knygą, kur jums Jėzus aiškina ir apie save, ir apie tai, kaip gi jis atrado Tėvą savyje ir kaip moko Jį atrasti dabartiniams žmonėms, kiekvienam žmogui.“
Išimu Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL ir iškėlęs rodau: “Čia Kristaus apreiškimas jums, visiems, apie dabartinį gyvenimą, apie maldas, apie jaunimą, apie save, kaip jis ieškojo Tėvo, ir kaip jį atrado savyje. Paimk jį.“ Pasiūlau šalia stovinčiai merginai. Ši net atsilenkė nuo manęs: “Oi, nee ne, nereikia...“ – “Paimk tu.“ Pasiūlau kitai. “Ne, man nereikia.“ – “Tai, ką, jūs važiuojate susitikti su kitais maldininkais, dalyvaujate bendrose maldose, o Jėzaus bijote, nebijok, paimk,“ pasiūlau dar trečiai. “Aš nebijau, bet man nereikia.“ Tada pasiūlau ketvirtai, sėdinčiai šalia manęs: “Tai gyvo Kristaus apreiškimas, kurį jis man padiktavo, ir aš jį užrašiau, ką jis man diktavo, tą ir rašiau, bet ne aš parašiau jį, tik užrašiau jį. Ir jis mus moko, kaip atrasti GYVĄ Tėvą savo viduje, kad nereikėtų išorinių piligrimų kelionių. Nebijok, paimk, tau jis labai padės.“ – “Aš nebijau, bet nenoriu aš jo.“ O tada tarsi klausia manęs, tarsi sako savo draugėms: “ O kai Dievą atrasime savo viduje, tada nebereikės mums jokių piligrimų kelionių, tada važinėsime troleibusu ir skelbsime gyvą Dievą torleibuse?“ Jos draugės, kaip susitarusios nusikvatojo. O aš jai tariau: “Tu esi beveik teisi, tik kada atrasi ne DIEVĄ, bet TĖVĄ, ir Jį atrasi SAVYJE, tada tikrai, tu esi teisi, važinėsi troleibusu ir skelbsi Tėvo žodį. Ir nebereikės jums išorinių pilgrimų kelionių.“ Tada viena iš jų mane pakvietė ateiti į jų pamaldas. Aš paaiškinau, kad tokios ritualinės pamaldos man yra tuščios, nes mes turime GYVĄJĄ šventovę, kurioje vyksta GYVOSIOS pamaldos, kai malda liejasi iš sielos kaskart kita. Ritualinės pamaldos yra jau vakarykščia diena. Ir garsiai dar kartą paklausiau: “Ar yra kas nors tarp jūsų, kas norėtų GYVO Jėzaus Kristaus apreiškimo knygos?“ Visi tyli. Aš vėl: “Nebijokite, tai apreiškimas, kuris padės jums, ar nors vienas yra, kuris nori Jėzaus knygos?“ Stovi jaunas vyras vienuolio drabužiais. Tyli. Ir tada išgirstu: “Aš.“ Nematau, kas pasakė, todėl klausiu: “Kas pasakė ‘aš‘?“ Vėl atsiliepia silpnai: “Aš.“ Ant troleibuso laiptų, prie pat galinių durų stovi mergina, kuri nepabijojo ir ištarė savo norą. Aš jai paduodamas Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL sakau: “Aš tau dovanoju šį apreikšimą Jėzaus Kristaus vardu. Skaityk jį nebijodma, ir telydi tave ramybė.“ Viena iš tų pabijojusių paimti knygą pati, jau išlipdama dar metė repliką: “Norint Jėzaus vardu dovanoti, reikia tam turėti įgaliojimą.“ – “Aš jį ir turiu ir iš Kristaus, ir iš Tėvo, nes bendrauju ir su Tėvu, ir su Kristumi, ir JIE man ir suteikė tokį įgaliojimą.“
Tačiau piligrimai jau pabiro per atidarytas troleibuso duris. Drauge mes tevažiavome dvi stoteles – nuo Čiurlionio menų mokyklos iki Arkikatedros. Jų laukė ritualas Arkikatedroje. Ir jie jo nebijojo, jie veržėsi į šitą negyvą rutualizmą, nors širdyje tikrai nori GYVOJO TĖVO, o ne DOGMATINIO DIEVO. VISI IKI VIENO NORĖTŲ TĖVO MEILĖS PATYRIMO. Tik ieško jie ne ten.
Nors saulė švietė, bet jie ėjo akli, nematydami šviesos savyje. Nes tokie jų mokytojai. Ir tas jaunutis vienuolis, irgi aklas tarp jų.
Taip, kaip dvasiškai pabudęs ima traukti ir kitus dvasiškai pabudusius, arba nuoširdžiai ieškančius, taip ir dvasiškai aklas traukia prie tokio paties dvasiškai aklo, vis ramiau, vis drąsiau, vis ne vienam, vis kaip visi, kad ir į tamsą, bet kaip visi, NEGYVI, NORS DAR VAIKŠTANTYS, NORS DAR KŪNU IR JAUNI, BET JAU NEGYVI SAVO VIDUMI, PILNI BAIMĖS.
Turime negyvos krikščionybės supuvusius vaisius. Kol kas.
O aš einu į priešingą pusę, sodindamas naują sodą ir jį prižiūrėdams, kad medžiai būtų tiesūs ir sveiki, ir duotų skanius ir nesukirmijusius vaisius. Nepakeliui man su jais. Ir niekada pakeliui nebuvo. Ir niekada pakeliui nebus. Jie jau dabar yra pasmerkti žlugti ir nusivilti, jeigu ir toliau liks šitame negyvame katalikų, protestantų, evangelikų,. pravoslavų, ir kitų krikščionybės sektų ritualų ir dogmų kelyje. Jie save apgavo, ir toliau tebeapgaudinėja, todėl jau ir šiandien turi skausmo, nerimo, ir kančios išmėginimų, nors yra dar visai jauni. Ir tokie jau suluošinti, dėl krikščionybės sulinkusio medžio ir supuvusių jos vaisių, kurių ragauti nesiūlo niekas, kas tik yra atsikandęs GYVOJO TĖVO SALDAUS DVASIOS VAISIAUS. Ir niekada nebesiūlys. NIEKAM.
Ir tikrai, paėmusi Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knygą VIENINTELĖ mergina, šitą kelionę troleibusu prisimins per visą amžinybę, nes tai buvo TĖVO jai ištiesta PAGALBOS RANKA, kad ji nepabūgo savo bendraamžių pasmerkimo, kaip ji šitaip išdrįso ne Bibliją paimti, bet kažkokią nešventą knygą, ir dar nežinia iš kokio nepažįstamojo, kuris kalba apie Dievą kažkaip kitaip negu jos įpratusios buvo girdėti kalbant kunigus.
O ši GYVOJI šviesos ir meilės knyga tikrai jai padės atrasti Tėvą savyje. Štai tik tada ir prasidės jos tikroji, o ne iliuzinė, piligrimystė į amžinybę.
Šitas susitikimas man ir atsakė, KODĖL aš turėjau važiuoti į Kauną – kad sutikčiau piligrimus troleibuse, kad jiems suteikčiau DIDESNĘ ŠVIESĄ APIE DIEVĄ, KURIS YRA MYLINTIS TĖVAS, KURIS YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR NĖRA KO ČIA LAKSTYTI SU KRYŽIAIS PO TOKIAS IŠORINES PILGRIMŲ KELIONES, pridengtas, kaip figos lapeliu, DIEVO vardu, kai vidus tuščias, kai seklūs jo gyvieji vandenys. Ir tuose sekliuose vandenyse vis tik išplaukė GYVOJO JĖZAUS vienas apreiškimas, kuris vis labiau ir labiau pripildys tos drąsiausios merginos sielą gyvuoju Tėvo meilės vandeniu, kad ji ARTASTŲ TĖVĄ SAVYJE, ir apie tai papasakotų kitiems savo bendraamžiams, kad juos pamokytų, kaip ir jie gali atrasti Tėvą savo viduje.
Važiuodamas jau autobusu į Kauną garbinau Rojaus Trejybę ir dėkojau už nuostabų patyrimą su piligrimais, ir už galimybę aiškinti jaunimui troleibuse apie Tėvą, apie GYVĄ, ne DOGMATINĮ TĖVĄ. Siela jautė milžinišką palaimą savo viduje. Tėvas mus visada panaudoja savo tikslu, kad veiktume visų labui. Jis mus tam parengia ir suteikia visas priemones ir galimybes, kad veiktume drąsiai ir ryžtingai. Liūdna tik dėl baimės pilno jaunimo, kuris neatskiria pelų nuo grūdų ir minta pelais.
Katalikybės tuščius pelus dar ilgai mums teks sijoti, kad galėtų jaunimas iš sveikų grūdų ragauti skanų pyragą – GYVO JO TĖVO, ATRASTO SAVYJE, PYRAGĄ.
Kaune išlipau ne stotyje, bet gatvės stotelėje, nes netoli turėjo ir vykti mūsų susitikimas. Būtų gerai susirasti tualetą. Pamačiau užrašą KAVINĖ-BARAS. Užėjau, paklausiau, ar yra tualetas. Barmenė patvirtino, jog yra, ir tuoj pat pridėjo:“Vienas litas, jeigu nieko neužsisakote.“ – “Oho, kaip jūs iš visko darote pinigą. Kodėl jūs tokie godūs, kad iš kiekvieno lupate devynis kailius? Valgyti aš nenoriu, o į tualetą noriu, tai kodėl iš vienų imate litą, o iš kitų ne?“ – “Toks nurodymas iš valdžios, ne aš jį sugalvojau. Ar imsite raktą nuo durų.“ – “Jeigu dar ir litą turiu mokėti, tai tikrai neimsiu. Toks jūsų lupikavimas man nepriimtinas, ieškosiu kitur, kur ne tokie gobšūs.“ – “Niekuo negaliu padėti, turiu klausyti savo valdžios.“ Palinkėjau jai ramybės ir klausyti savo sielos, ir išėjau į lauką.
Diena šilta, saulėta. Einu ir dairausi, gal bus kita kur nors kavinė. Pamatau užrašą “Restoranas.“ Užeinu į vidų. Žmonių per stiklines duris salėje nematau, tuščia. Pastebiu užrašą, jog dirba tik nuo 14 valandos. O dabar dar beveik pusė valandos iki darbo pradžios. Vėl nepavyko. Einu toliau. Matau kažkokios durys atviros, o vitrinos tarsi patvirtintų, kad čia yra kažkoks verslo centras. Aišku, turi būti ir tualetas kažkur viduje. Įeinu. Viduje.priebalnda. Ilgas koridorius, iš grubių plytų lubos, lenktos kaip arka, tęsiasi tolyn, iš abiejų pusių išilgai viso koridoriaus stiklinės durys, daug jų, visos iš vidaus plevele aptrauktos, dar visai naujos. Per vidurį, irgi per visą koridorių, pastatyti suoliukai. Toli ant vieno iš jų sėdi vyras. Prieinu prie jo, pasisveikinu ir klausiu: “Gal čia kur nors yra tualetas.“ – “Čia grožio salonas.“ – “Tai puiku. Tik ir grožio salonui reikia kažkur tueleto, ar ne? Atvažiavau iš Vilniaus, užėjau į kavinę ir norėjau ten pasinaudoti tualetu, tai iš manęs paprašė lito. Kavinėje, lito, už tualetą...“ – “O, Kaune reikia visur mokėti, už viską reikia mokėti. Be pinigų mieste jau nepasinaudosite tualetu. Čia irgi visur mokami. Gal į restoraną nueikite, ten gale, nes čia dar viršininkas gali atvažiuoti ir patikrinti.“ – “Restorane jau buvau, dar nedirba, užrakinta. Matai, kai taip visi godūs, tai iš kiekvieno spaudžia litą, dėl to ir prieiname vis arčiau liepto galą visame pasaulyje, kai braška bankai, automobilių fabrikai, draudimo kompanijos, statybų kompanijos, visi tik nori kuo daugiau, ir kitų sąskaita. Niekas nenori pasidalinti ir padėti silpnesniam. Ir tik stipresnį palaiko ir valstybė, ir pačioje valstybėje tik su stipresniu skaitosi.“ – “Taip, tikrai žmogus nieko vertas, jeigu neturtingas, niekas nežiūri. O gal vis tik viršinnkas dar ir nepasirodys, einam, atrakinsiu aš tualetą.“ Mane nustebino jo toks netikėtas ryžtingas sprendimas. Jis rizikavo lygiai taip, kaip ir anoji barmenė, tik šis vyras priėmė sprendimą suteikti pagalbą, o anoji priešingai, likti ištikima nurodymo raidei, nors ir pati pripažindama neteisingumą nurodymo dvasiai.
Kuo toliau kalbėjau su šiuo vyru, tuo labiau mačiau, kad jis turi savyje daug nerimo, neatsakytų klausimų, ką daryti su savo jau mokyklą bebaigiančiais vaikais, kai darbai taip mažėja, pinigai taip pat, o abu jo vaikai jau tiek išaugo, kad nebegali su jais susitvarkyti, o už viską mokėk, o čia dar vienas studijuoti žada, tai dabar ir už studijas mokėk, o iš ko...
Aš jam parodžiau Jėzaus Krisstaus KALBU JUMS VĖL. Jis vartė, vartė, ir nuoširdžiai susidomėjo. Pradėjo klausti, kur galėtų ją nusipirkti. Paaiškinau, kad jos pirkti nėra niekur, o už paaukojimą galima gauti, arba net dovanų galima gauti. Aš jo klausiu: “Ar tu tikrai šitą knygą skaitysi?“ “Tikrai skaitysiu.“ – “Tu man nuoširdžiai suteikei pagalbą. Aš tau dovanoju šitą apreikšimą Jėzaus vardu už tavo gerą širdį. Skaityk jį, ir tu pats pamatysi, kaip jis tave stiprins, kad nepasimestum pats tokiomis nelengvomis sąlygomis, ir kad stiprintum ir kitus.“
Taip dar viena Jėzaus knyga surado savo skaitytoją. Nuoširdų skaitytoją.
Dėl šito aš turėjau važiuoti į Kauną. Kaip ir dėl susitikimo su mano mylimais sielos broliais ir sesėmis, kurie jau laukė knygyne, nes kai įėjau į knygyną, nustebau, jų buvo susirinkę gal daugiau kaip keturiasdešimt, ir man nebekilo klausimo, ką aš jiems dar galiu pasakyti, nes siela troško juos apkabinti...
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-05-12 12:30:08
Komentarai
Nieko neturiu pries Tave, Kestai, tik issakiau savo nuomone, paminedama, kas tinka prie Taves :)Mano manymu, tokie kaip Tu padeda zmonems tikrai suvokti ko jie iesko. Taip mane, vos atradus si foruma, viska kas man idomu, brangu ir tikra neigdamas, paveike Jonas. Dabar po keleriu metu, matau, kad turiu buti jam dekinga - ACIU, JONAI - radau tai, ko ieskojau. Jus kaip kokie katalizatoriai. Tokie antiurantiski truputi, nors abu esate Urantijos ir visos neaprepiamos Tevo Kurinijos pilieciai, mylimi sunus ir broliai.
Sekmes jums, jusu nelengvame darbe :)))
Vita
2009-05-14 19:18:45
Vitai,
tu pries mane kazka turi?
Kestas (buves niku Zilber
2009-05-12 19:45:03
Aciu, Algimantai, kad vaziavai i Kauna. Ir nors labai gaila, kad musu seima nespejo i garbinima, bet buvo tikrai idomu klausyti Tavo patyrimu, kuriuos aprasai ir cia. Taip pat buvo labai malonu pasimatyti ir susipazinti su visais , kurie troksta gyvos dvasines komunijos su Tevu, Trejybe ir tarpusavyje. Mano paskaiciavimu susitikime buvo 32 zmones :) Aciu jums visiems!!!
Nekantriai laukiu susitikimo Moletuose, visu jusu labai pasiilgau!!!
Vita
2009-05-12 19:06:04
O as "siek tiek" skaiciau Urantijos knyga, sudetinga jinai, reikalauja didelio susitelkimo, ramybes. O "Kalbu jums vel" jau skaitau trecia karta. Tai ka perduoda mums Jezus nepanasu man i jokia skaityta literatura, taip viskas paprastai, atvirai ir suprantamai ten pateikiama.
Priezodis "anti" jai netaikytinas :)
Bet sis zodis labai tinka prie Kesto :)
Vita
2009-05-12 18:22:34
Nuostabūs Algimanto patyrimai tiktai suteikia dar didesnio ryžto nepabūgti skleisti gyvąją šviesą visiems, todėl kad ji gyva ir jos nesutalpinsi į jokius rėmus. Iš tikro apima sielą gailestingumas tiems žmonėms, kurie nesuvokia, ko atsisako, ir kad jų pačių baimė juos paralyžuoja tiek, kad nebeskiria šviesos nuo tamsos. Ir džiugiausia kai suvokiu, kad aš jau gyvai kvėpuoju Tėvų meile, ir man niekas jokių dogmų niekada nebeprimes. Nuoširdžiai šio nepakartojamo Gyvojo atradimo džiaugsmo linkiu visiems, nes neatradusieji bei atstumiantys tai net nežino ko netenka. Bet kas ieško nuoširdžiai, tas randa, tam Tėvas visada ištiesia pagalbos ranką. Visada. Rojaus Tėvai apkabina savo begaliniu glėbiu visus be išimties.
Jurgita
2009-05-12 18:19:28
Ar tu skaitei:Kalbu jums vel?Ir kokia tavo nuomone apie si veikala?
Kestui
2009-05-12 16:53:31
Siek tiek skaiciau. Cia vis is tos pacios operos - Judo, Tomo evangelijos, Mikaldos ir Nostradamuso pranasystes, Mahometo, J. Smitho, E.White, Sedlerio ir kt. "apreiskimai", "new age" kulto mokymai, Brauno "Da Vinco kodai". Angelai ir demonai" ir t.t.
Antikrikscioniska literatura.
Kestas
2009-05-12 17:10:37
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]