Forumas: temos peržiūra
Galingas daugybės žmonių išgydymas ir Jėzaus reakcija į jį.
Šitą Urantijos Dokumento dalį jums siūlau dėl to, nes absoliuti dauguma žmonių ir šiandien žavisi išoriniu gyvenimu, o jeigu ima ieškoti KAŽKO, JIEMS PATIEMS DAR NESUPRANTAMO, dvasiniuose labirintuose, tai irgi tik tiek, kiek jiems pasiūlo įvairias meditaqcijos, jogos formas, apraminančias pasąmonę tam kartui. Tačiau tai irgi SAVIAPGAULĖS RŪŠYS, tik nebe materialios, o intelektualios, nes jose NĖRA DVASIOS VEIKIMO, NĖRA SIEOS ATSIVĖRIMO TĖVO ASMENIUI, KURIO DVASIA - MINTIES DERITNTOJAS - YRA KIEKVIENAME. Tačiau žmogaus NIEKAS nemokino ir nemokina nei namie, nuo pat vaikystės, nei mokykloje, nei bažnyčioje paties pagrindinioo dalyko - KAIP ATRASTI TĖVĄ SAVO VIDUJE išsakant, LABAI NUOŠIRDŽIAI, VISAS SAVO MINTIS JAM, IR KASDIEN. Būtent TIK ŠISTAS KELIAS YRa vinintelis tikras ir gyvas kelias į dvasinę Tėvo asmens meilę ir jos dalinimą savo sielos borliams ir sesėms, kaip vienos dvasinės VISOS kūrinijos šeimos nariams. Kadangi Tėvui atrasti savyje reikalingos ASMENINĖS, DIDELĖS, IR ILGALAIKĖS pastangos, dėl to žmonės pasirenka TUŠČIUS PAKAITALUS - MEDITACIJĄ, JOGĄ, IR NEGYVĄ BAŽNYČIĄ SU SAVO RITUALINĖMIS NEGYVOMIS PAMALDOMIS. Taip atiduodama DUOKLĖ PROTO NURAMINIMUI, o sielal taip ir lieka NEPAŽADINTA IR NEJAUTRI TĖVO MEILEI, NES NETURI JOKIO GYVO RYŠIO SU TĖVU, DĖL TO IR NEŽINO, KAD JIS YRA JOS PAČIOS VIDUJE GYVAS.
Skaitydami šito Dokumento 4 skyrių jūs ir galėsite patenkinti tik žmogiško žemojo proto lūkesčius tuo, kad jis jaus pasitenkinimą dėl tokio galingo gydymo apsireikšimo. Tačiau GYVA siela džiaugsis skaitydama Dokumento 5 skyrių, kuriame atsiskleidžia Jėzaus dieviškojo proto gelmė, jam tokia akivaizdi, bet tokia nesuvokiama jo apaštalams. Jis visikšai nesidžiaugia dėl tokio galingo suteikto gydymo, nes jis puikiai suvokia, jog toks akimirksnis, nors ir suteikiantis fizinį pagujimą kūnui, sielai nesuteikia ĮITIKĖJIMO. O juk vien tik įtikėjimas yra RAKTAS NUO PRISIKĖLIMO. Tačiau norint ĮTITKĖTI, reikia ATSIVERTI SAVAIS ŽODŽIAIS TĖVUI. O tam reikia NUOLATINIŲ IR NUOŠIRDŽIŲ ASMENINIŲ PASTANGŲ. O čia staiga be pastangų gautas pagijimas. Tad jo vertė dvasinio augimo kelyje yra menkavertė. Ir Jėzus tą puikiai suvokia. Tuo tarpu apaštalai ir visi žmonės džiūgauja vien tik išoriniais žmogiškojo ir gyvulinio proto reakcijos veikiami. Ir Jėzų tai yapč liūdina. Jį liūdina, kad žmogus yra toks AKLAS DVASIOJE IR DĖL TO GYVENA VIEN TIK ILIUZIJA. Šiandien dar daugiau negu Jėzaus laikais.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
----------
3. GYDYMAS PER SAULĖLYDĮ
Iki to meto, kai, besibaigiant šitai kupinai įvykių Sabato dienai, Jėzus ir jo apaštalai pasirengė valgyti vakarienę, visas Kapernaumas ir jo apylinkės buvo įaudrintos šitų tariamų gydymo stebuklų; ir visi tie, kurie sirgo arba buvo luoši, ėmė ruoštis pas Jėzų arba rūpintis, kad draugai nuneštų juos ten iškart, kai tik nusileis saulė. Pagal žydų mokymą Sabato šventomis valandomis nebuvo leidžiama eiti net ir gydytis.
[1632]▼
Dėl to, kai tik saulė nusileido žemiau horizonto, dešimtys luošų vyrų, moterų, ir vaikų ėmė traukti link Zabediejaus namų Betsaidoje. Vienas vyras su savo paralyžuota dukra išėjo vos tik tik saulė pasislėpė už jo kaimyno namo.
Visos dienos įvykiai parengė areną šitai nepaprastai saulėlydžio scenai. Net ir tas tekstas, kurį Jėzus buvo panaudojęs savo popietiniam pamokslui, užsiminė, jog negalavimo reikėtų atsikratyti; o jis kalbėjo su tokia precedento neturinčia galia ir valdžia! Jo žinia buvo tokia, jog vertė paklusti! Nors jis ir neapeliavo nė į vieną žmogiškąjį autoritetą, bet tikrai jis kalbėjo tiesiai į žmonių vidinius jausmus ir sielas. Nors jis nesirėmė logika, įstatymų išvedžiojimais, ar protingais posakiais, bet jis tikrai galingai, tiesiogiai, aiškiai, ir asmeniškai apeliavo į savo klausytojų širdis.
Toji Sabato diena buvo didi diena Jėzaus žemiškajame gyvenime, taip, visatos gyvenime. Iš esmės visai vietinei visatai šitas žydų mažas Kapernaumo miestas buvo tikroji Nebadono sostine. Saujelė žydų Kapernaumo sinagogoje buvo ne vienintelės būtybės, girdėjusios tą svarbų Jėzaus pamokslo baigiamąjį teiginį: "Neapykanta yra baimės šešėlis; kerštas yra bailumo kaukė." Jo besiklausantieji taip pat negalėjo užmiršti ir jo palaimingų žodžių: "Žmogus yra Dievo sūnus, o ne velnio vaikas."
Tuoj po saulėlydžio, kai Jėzus ir apaštalai vis dar sėdėjo prie vakarienės stalo, Petro žmona išgirdo balsus priekiniame kieme ir, priėjusi prie durų, pamatė paprastų ligotų žmonių besirenkantį didžiulį būrį, ir kad kelias iš Kapernaumo buvo pilnas tų, kurie ėjo ieškoti pagijimo iš Jėzaus rankų. Pamačiusi šį reginį, ji iškart nuėjo ir pranešė savo vyrui, kuris tą persakė Jėzui.
Kada Mokytojas iš Zabediejaus namų išėjo per priekinį įėjimą, tada jo akys išvydo daugybę ligonių ir luošų žmonių. Jis žvelgė beveik į vieną tūkstantį nesveikų ir kenčiančių žmogiškųjų būtybių; bent jau toks buvo skaičius asmenų, susirinkusių prieš jį. Nevisi atėję buvo nesveiki, kai kurie buvo atėję tam, kad padėtų savo mylimiesiems, besistengiantiems užsitikrinti pagijimą.
Šitų nesveikų mirtingųjų vaizdas, vyrai, moterys, ir vaikai, kenčiantys didele dalimi dėl klaidų ir blogų poelgių, kuriuos padarė jo paties visatos administracijos Sūnūs, kuriais jis pasitikėjo, ypatingai sujaudino Jėzaus žmogiškąją širdį ir metė iššūkį šito geranoriško Sūnaus Kūrėjo dieviškajam gailestingumui. Bet Jėzus gerai žinojo, kad jis niekada negalėtų sukurti stipraus dvasinio judėjimo ant grynai materialių stebuklų pamatų. Jo nuosekli politika būtent ir buvo susilaikyti nuo savųjų kūrėjo išskirtinių teisių demonstravimo. Nuo pat Kanos epizodo jo mokymo nelydėjo jokie viršgamtiniai ar stebuklingi dalykai; ir vis tik, šitokia nesveikųjų gausybė sugraudino jo kupiną užuojautos širdį ir labai stipriai apeliavo į jo supratingą meilę.
Balsas iš priekinio kiemo sušuko: "Mokytojau, pasakyk tą žodį, sugrąžink mums sveikatą, išgydyk mūsų ligas, ir išgelbėk mūsų sielas." Vos tik šitie žodžiai buvo ištarti, serafimų, fizinių kontrolierių, Gyvybės Nešėjų, ir tarpinių būtybių gausi palyda, kuri visada lydėdavo šitą įsikūnijusį visatos Kūrėją, pasirengė veikti su kuriančiąja galia, jeigu tiktai jų Valdovas duotų ženklą. Tai buvo viena iš tų akimirkų per Jėzaus žemiškąją karjerą, kada dieviškoji išmintis ir žmogiškoji užuojauta buvo taip persipynusios Žmogaus Sūnui ieškant sprendimo, kad jis pagalbos kreipėsi į savojo Tėvo valią.
Kada Petras meldė Mokytoją atkreipti dėmesį į jų pagalbos šauksmą, tada Jėzus, žvelgdamas žemyn į nesveikųjų minią, atsakė: "Aš atėjau į šitą pasaulį, kad atskleisčiau
[1633]▼
Tėvą ir įkurčiau karalystę. Dėl šito tikslo savąjį gyvenimą aš gyvenau iki šitos valandos. Todėl, jeigu tai būtų valia To, kuris pasiuntė mane, ir jeigu tai neprieštarautų manajam atsidavimui skelbti dangaus karalystės evangeliją, tai aš norėčiau matyti manuosius vaikus išgydytus – ir – " bet tolesnius Jėzaus žodžius nustelbė didžiulis sambrūzdis.
Jėzus atsakomybę dėl šio sprendimo išgydyti buvo perdavęs savojo Tėvo valiai. Akivaizdu, jog Tėvo valiai tai nesukėlė jokių prieštaravimų, nes, vos tik Mokytojo žodžiai buvo ištarti, kai dangiškųjų asmenybių asamblėja, tarnaujanti vadovaujama Jėzaus Personalizuoto Minties Derintojo, ėmė galingai veikti. Toji milžiniška palyda nusileido į šitą margą nesveikų mirtingųjų minią, ir per akimirksnį 683 vyrai, moterys, ir vaikai atsikratė negalavimų, buvo tobulai išgydyti nuo savo visų fizinių ligų ir kitokių materialių sutrikimų. Tokia scena žemėje buvo pirmą ir paskutinį kartą. Ir tiems iš mūsų, kurie ten dalyvavo ir pamatė šitą kuriančiąją išgydymo bangą, iš tikrųjų tai buvo jaudinantis reginys.
Bet iš visų tų būtybių, kurias pritrenkė šitas staigus ir netikėtas viršgamtinio išgydymo protrūkis, labiausiai nustebintas buvo Jėzus. Per akimirksnį, kada jo žmogiškasis susidomėjimas ir užuojauta susikoncentravo į kenčiančiųjų ir nesveikųjų sceną, atsivėrusią prieš jį, jis ignoravo tai, kad savo žmogiškajame prote laikytųsi savo Personalizuoto Derintojo patariančių perspėjimų dėl negalimumo apriboti Sūnaus Kūrėjo kuriančiųjų išimtinių teisių laiko aspektą esant tam tikroms sąlygoms ir tam tikroms aplinkybėms. Jėzus troško pamatyti šituos kenčiančius mirtinguosius visiškai išgydytus, jeigu šituo nebūtų pažeista jo Tėvo valia. Personalizuotas Jėzaus Derintojas akimirksniu nurodė, kad toks kuriančiosios energijos veiksmas tuo metu nepažeistų Rojaus Tėvo valios, ir tokiu sprendimu – atsižvelgiant į Jėzaus pirmiau išreikštą troškimą pagydyti – tas kuriantysis veiksmas tapo realybe. Ko Sūnus Kūrėjas trokšta, o Tėvas nori, tas YRA. Per visą vėlesnį žemiškąjį Jėzaus gyvenimą daugiau tokio masinio fizinio mirtingųjų išgydymo nebebuvo.
Kaip ir buvo galima tikėtis, garsas apie šitą išgydymą per saulėlydį prie Betsaidos Kapernaume pasklido po visą Galilėją ir Judėją ir į tolimesnius regionus. Tai dar kartą sukėlė baimę Erodui, ir jis pasiuntė stebėtojus tam, kad jam pranešinėtų apie Jėzaus darbą ir mokymus ir konkrečiai išsiaiškintų, ar jis yra tas buvęs dailidė iš Nazareto, ar iš mirusiųjų prisikėlęs Jonas Krikštytojas.
Daugiausia dėl to, kad buvo pademonstruotas šitas nesąmoningas fizinis išgydymas, nuo tol, per visą likusią savo žemiškąją karjerą, Jėzus buvo lygiai tiek gydytojas, kiek ir pamokslininkas. Tas tiesa, jis ir toliau mokė, bet jo asmeninį darbą daugiausia sudarė tarnavimas sergantiesiems ir pakrikusiesiems, tuo tarpu jo apaštalai atliko viešo pamokslavimo darbą ir tikinčiųjų krikštijimą.
Bet didžioji dauguma iš tų, kurie gavo viršgamtinį arba kuriantįjį fizinį išgydymą per dieviškosios energijos pademonstravimą saulėlydžio metu, dėl šito nepaprasto gailestingumo pasireiškimo nuolatinės dvasinės naudos nepatyrė. Tik nedaugeliui šitas fizinis patarnavimas iš tikrųjų tikėjimą padidino, bet šitas stebinantis be laiko kuriantis pagydymo išsiveržimas neišvystė dvasinės karalystės žmonių širdyse.
Gydantieji stebuklai, kurie kartas nuo karto lydėjo Jėzaus misiją žemėje, nebuvo jo plano dalis skelbiant karalystę. Jie buvo, beje, neatskiriami nuo to, kad žemėje buvo dieviškoji būtybė, turinti beveik neribotas kūrėjo išskirtines teises, susietas su dieviškojo gailestingumo
[1634]▼
ir žmogiškosios užuojautos beprecedentiniu deriniu. Bet tokie vadinamieji stebuklai Jėzui pridarė daug vargo tuo, kad jie gimdė prietarus kurstantį garsą apie jį ir formavo nepageidaujamą blogą reputaciją.
4. KITĄ VAKARĄ
Per visą kitą vakarą po šito didingo išgydymo protrūkio, džiūgaujanti ir laiminga minia užtvindė Zabediejaus namus, ir Jėzaus apaštalai buvo pasiekę emocinio entuziazmo aukščiausiąją viršūnę. Žmogiškuoju požiūriu, tai galbūt ir buvo didingiausia diena iš visų tų nuostabių dienų, kada jie bendravo su Jėzumi. Niekada anksčiau arba vėliau tikrai nebuvo jų viltys pakilusios į tokias tvirtų lūkesčių aukštybes. Tik prieš keletą dienų, ir kada dar jie buvo Samarijos teritorijoje, Jėzus jiems buvo sakęs, jog atėjo toji valanda, kai karalystė turi būti paskelbta su galia, ir dabar jų akys pamatė, kas, jų manymu, turi būti šito pažado įvykdymas. Jiems virpulį kėlė tas įsivaizdavimas, kas turi įvykti dar, jeigu šitas stulbinantis gydančiosios galios pasireiškimas yra tik pati pradžia. Tvyrojusios jų abejonės dėl Jėzaus dieviškumo buvo išsklaidytos. Juos tiesiogine prasme apsvaigino juos sugluminusi pakerėjimo ekstazė.
Tačiau, kada jie ėmė ieškoti Jėzaus, tai negalėjo jo surasti. Mokytojas buvo labai sunerimęs dėl viso to, kas buvo atsitikę. Šitie vyrai, moterys, ir vaikai, kurie buvo išgydyti nuo įvairiausių ligų, lūkuriavo iki vėlyvos nakties, tikėdamiesi, kad Jėzus sugrįš ir jie galės jam padėkoti. Apaštalai negalėjo suprasti Mokytojo elgesio, kada ėjo valandos, o jis tebebuvo atsiskyręs; jų džiaugsmas būtų buvęs visareikšmis ir tobulas, jeigu ne jo tebesitęsiantis nebuvimas. Kada Jėzus iš tiesų sugrįžo pas juos, tai metas buvo vėlus, ir praktiškai visi tie, kurie buvo gavę naudos iš to išgydymo epizodo, buvo išsivaikščioję į savo namus. Jėzus atsisakė to, kad jį sveikintų ir juo žavėtųsi šie dvylika ir kiti, kurie tebelaukė, kad jį pasveikintų, tiktai tepasakė: "Džiūgaukite ne dėl to, kad mano Tėvas yra galingas ir gali išgydyti kūną, bet dėl to, kad jis yra stiprus ir gali išgelbėti sielą. Eikime poilsio, nes rytoj mes turėsime užsiimti Tėvo reikalais."
Ir vėl iš tiesų šie dvylika vyrų nuėjo ilsėtis nusivylę, suglumę, ir nusiminę širdyje; mažai kas iš jų, išskyrus dvynius, tą naktį miegojo daug. Vos tiktai Mokytojas padarydavo ką nors tokio, kas suvirpindavo jo apaštalų sielas ir pradžiugindavo jų širdis, tada tuoj pat jis atrodo sužlugdydavo jų viltis ir visiškai sugriaudavo jų drąsos ir entuziazmo pamatus. Kada šitie pasimetę žvejai žvelgė vienas kitam į akis, tebuvo vienintelė mintis: "Mes negalime jo suprasti. Ką visa tai reiškia?"
5. ANKSTI SEKMADIENIO RYTĄ
Tą šeštadienio naktį Jėzus miegojo taip pat nedaug. Jis suvokė, jog pasaulis yra kupinas fizinio skausmo ir jame yra daug materialių sunkumų, ir jis mąstė apie tą didžiulį pavojų, kad jis gali būti priverstas skirti tiek daug savo laiko sergančiųjų ir nesveikųjų globai, kad jo misijai žmonių širdyse sukurti dvasinę karalystę trukdys tarnavimas fiziniams dalykams arba bent jau ji bus pavaldi fizinių dalykų tarnavimui. Dėl šitokių ir panašių minčių, kurios apėmė mirtingą Jėzaus protą nakties metu, tą sekmadienio rytą jis atsikėlė likus daug laiko iki aušros, ir visiškai vienas nuėjo į vieną iš savo mėgstamiausių vietų tam, kad pabendrautų su Tėvu. Šitą ankstyvą rytą Jėzaus maldos tema buvo prašymas išminties ir blaivaus sprendimo tam, kad jis negalėtų leisti savo žmogiškajai užuojautai,
[1635]▼
kuri yra susieta su jo dieviškuoju gailestingumu, pateikti sau tokio apeliavimo mirtingojo kančios akivaizdoje, kad viso jo laiko neužimtų fizinis tarnavimas ignoruojant dvasinį tarnavimą. Nors jis visiškai nenorėjo vengti tarnavimo sergantiesiems, bet jis žinojo, kad jis taip pat turi atlikti svarbesnį dvasinio mokymo ir religinio perengimo darbą.
Jėzus tiek daug kartų buvo išėjęs į kalnus pasimelsti, nes nebuvo jokių atskirų kambarių, tinkamų jo asmeninėms maldoms.
Petras tą naktį negalėjo užmigti; taigi, labai anksti, tuoj po to, kai Jėzus išėjo melstis, jis pažadino Jokūbą ir Joną, ir šie trys išėjo ieškoti Mokytojo. Po ilgiau negu valandą trukusio ieškojimo jie surado Jėzų ir meldė jį atskleisti jiems savo keisto elgesio priežastį. Jie troško žinoti, kodėl gi jis atrodė toks susirūpinęs dėl gydančiosios dvasios galingo išsiliejimo, kada visi žmonės nepaprastai žavėjosi ir jo apaštalai taip smarkiai džiūgavo.
Daugiau negu keturias valandas Jėzus stengėsi šitiems trims apaštalams paaiškinti, kas buvo atsitikę. Jis mokė juos apie tai, kas buvo įvykę, ir aiškino tokių pasireiškimų pavojus. Jėzus atskleidė jiems tą priežastį, dėl ko jis atėjo melstis. Savo asmeniniams padėjėjams Jėzus stengėsi paaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl Tėvo karalystė negali būti grindžiama stebuklais ir fiziniu gydymu. Bet jo mokymo jie negalėjo suvokti.
Tuo tarpu, ankstyvą sekmadienio rytą, kitos nesveikų sielų minios ir daug smalsuolių ėmė rinktis aplink Zabediejaus namus. Jie triukšmingai reikalavo pamatyti Jėzų. Andriejus ir apaštalai buvo taip suglumę, kad, tuo metu, kada Simonas Uolusis kalbėjosi su susirinkusiaisiais, Andriejus, su keliais savo bičiuliais, išėjo ieškoti Jėzaus. Kada Andriejus surado Jėzų, bendraujantį su tais trimis, tada jis tarė: "Mokytojau, kodėl tu palikai mus vienus su miniomis? Žiūrėk, visi žmonės ieško tavęs; niekada anksčiau tiek daug žmonių nesiekė tavojo mokymo. Net ir dabar namas yra apsuptas tų, kurie atėjo iš arti ir toli dėl tavo galingų darbų. Argi tu nesugrįši su mumis, kad padėtum jiems?"
Kada Jėzus tai išgirdo, tada jis atsakė: "Andriejau, argi aš nemokiau tavęs ir kitų, jog manoji misija žemėje yra Tėvo apreiškimas, ir manoji žinia yra dangaus karalystės skelbimas? Tuomet, kaip gi čia yra, kad jūs norėtumėte, jog mane nusuktų į šalį nuo manojo darbo dėl smalsiųjų patenkinimo ir tų, kurie ieško ženklų ir stebuklų, pasitenkinimo? Argi mes nebuvome tarp šitų žmonių visus šiuos mėnesius, ir argi jie susirinkdavo būriais į minias tam, kad išgirstų karalystės gerąsias naujienas? Kodėl gi jie atėjo dabar, kad mus apgultų? Argi tai ne dėl to, kad buvo išgydyti jų fiziniai kūnai, o ne tam, kad vietoje šito priimtų dvasinę tiesą savųjų sielų išgelbėjimui? Kada žmonės prie mūsų yra pritraukiami nepaprastais pasireiškimais, tai daugelis iš jų ateina dėl to, jog ieškotų ne tiesos ir išsigelbėjimo, bet vietoje šito ieškodami išsigydymo nuo savųjų fizinių negalavimų ir jog užsigarantuotų išsivadavimą iš savųjų materialių sunkumų.
"Visą šitą laiką nuo tada, kada aš esu Kapernaume, tiek sinagogoje, tiek prie jūros aš iš tiesų skelbiau karalystės gerąsias naujienas visiems, kas turi ausis, kad išgirstų, ir kas turi širdis, kad priimtų tiesą. Manojo Tėvo valia būtent nėra tokia, kad aš su jumis sugrįžčiau patenkinti tų smalsuolių ir užsiimti tarnavimu fiziniams reikalams atsisakant dvasinių. Aš liepiau jums skelbti evangeliją ir patarnauti ligoniams, bet aš neprivalau atsiduoti gydymui tiek, jog palikčiau nuošalyje savąjį mokymą. Ne, Andriejau, aš tikrai su jumis negrįšiu. Eikite ir pasakykite tiems žmonėms, jog tikėtų į tai, ko mes juos buvome mokę ir džiaugtųsi Dievo sūnų laisve, ir pasiruoškite mūsų išvykimui į kitus Galilėjos miestus, kur kelias jau
[1636]▼
buvo parengtas karalystės gerųjų naujienų skelbimui. Būtent šituo tikslu aš atvykau nuo savojo Tėvo. Eikite, tuomet, ir pasiruoškite išvykti tuo pat, tuo tarpu jūsų sugrįžtančių aš lauksiu čia."
Kada Jėzus baigė šnekėti, tada Andriejus ir jo bičiuliai apaštalai nusiminę sugrįžo į Zabediejaus namus, paleido susirinkusias minias, ir greitai susiruošė į kelionę, kaip buvo nurodęs Jėzus. Ir tokiu būdu, sekmadienio popietę, sausio 18-ąją, 28 m. po Kr. gim., Jėzus ir apaštalai išėjo į savo pirmąją tikrai viešą ir atvirą pamokslavimo kelionę po Galilėjos miestus. Šitos pirmosios kelionės metu karalystės evangeliją jie skelbė daugelyje miestų, bet Nazareto jie neaplankė.
Tą sekmadienio popietę, tuoj po Jėzaus ir jo apaštalų išvykimo į Rimoną, jo aplankyti atvyko jo broliai Jokūbas ir Judas, užsuko į Zabediejaus namus. Tą dieną maždaug apie pusiaudienį Judas susirado savo brolį Jokūbą ir atkakliai prašė, kad jie vyktų aplankyti Jėzaus. Kol Jokūbas sutiko eiti su Judu, Jėzus jau buvo išvykęs.
Apaštalai nenorėjo palikti Kapernaumo, kur kilo šitas didžiulis susidomėjimas. Petras apskaičiavo, jog nemažiau kaip vienas tūkstantis tikinčiųjų galėjo būti pakrikštyti ir priimti į karalystę. Jėzus juos kantriai išklausė, bet sugrįžti nesutiko. Kurį laiką tvyrojo tyla, ir tada į savo bičiulius apaštalus kreipėsi Tomas, tardamas: "Eime! Mokytojas savo žodį pasakė. Net jeigu mes ir negalime iki galo suvokti dangaus karalystės paslapčių, bet dėl vieno dalyko esame tikri: Mes einame su tokiu mokytoju, kuris nesiekia šlovės sau." Ir nenoromis jie išėjo gerųjų naujienų skelbti Galilėjos miestuose.
Algimantas
2009-05-20 11:59:45
Komentarai
Manau , kad šį , prieš dvejus metus Algimanto įkelta Urantijos Knygos dalis , yra aktuali ir šiandien.rimantasKaunas
2011-07-18 12:26:09
Taip , iš tiesų , mielas Algimantai , ši tema kaip tik laiku , kai šio forumo viešnia Sigutė taip aktyviai yra susižavėjusi Petrovo gydomaisias seansais .
Daugelis , ir net kiekvienas Žemės žmogus , nori sveiko kūno , sveikatos ir ilgaamžiškumo . Tačiau , turime suvokti , kad mes žmonės galime būti ir labai sveiki ir labai ilgaamžiai , jeigu turime tam didelį dieviškai pateisinantį gyvenimo tikslą .
Šioje temoje labai aiški , mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus reakcija į Jo mokinių ir minios entuziazmą , kai staiga išgydomas žmogaus kūnas , nors ir Jo , paties Viešpaties veikimu .
Jėzus mato žmonių džiaugsmą Jo veikimu , tačiau mato ir žmonių silpną dvasinį troškimą keisti savo mąstymą . O būtent silpnas dvasinis proto ir sielos ryšys , tiek tėvų , tiek ir vaikų , gimdo jų kūnuose negalias .
Jėzus Kristus tai aiškiai suprato , kad žmonės tokių stebūklų norės vis daugiau ir daugiau . Nors tie kūno gydymai iš tiesų labai reikalingi žmogui , tačiau Jis kaip Visatos Valdovas suprato , dar reikalingesnę dvasinę pagalbą šiems žmonėms , kad jų sielos būtų išgelbėtos ir patirtų amžinojo gyvenimo prasmę ir galimybes .
Jėzus Kristus gailėjo sergančių žmonių , bet labiausiai jis sielojosi , kad žmonių protas visada ieškos tik lengvo kelio ir be didelio dvasinio darbo , norės tik kūno sveikatos malonumų . Aišku , kad sveikata žmogui iš tiesų labai reikalinga , tačiau mes turime blaiviai mąstyti ir suprasti , kad ne amžinai čia Žemėje gyvensime . Mūsų laukia svaiginantis sielos - dvasios kelias , jau kitame morontiniame kūne , tad be dvasinio augimo , sureikšminti savo kūno ilgaamžiškumą , arba net iš mirusių prikėlimą šio žemiško kūno , būtų mažai naudingas procesas .
Petras
2009-05-20 22:30:15
Jėzus Kristus atėjo į šią planetą ne tam, kad išgydytų saujelę tuo metu gyvenusių tuose kraštuose ligonių. Jeigu Jis būtų skyręs visą savo laiką ir jėgas fizinių negalių gydymui ir gyventų šimtą metų (greičiausiai dėl tokios veiklos Jis nebūtų nužudytas), būtų pagydyta labai daug žmonių, bet tai būtų tik lašas jūroje. Juk vien tuo metu pasaulyje būtų likusi daugybė ligonių, kurių Jis nebūtų išgydęs. O kiek jų gyveno ir gyvens vėliau?
Ligos ir negalios atsiranda dėl to, kad gyvenama yra neteisingai, kad yra nesilaikoma sveiko gyvenimo principų ir nepaisoma dvasinės žmogaus pusės. Tie stebuklingi išgijimai, kurie įvyko tais laikais ir vyksta šiais, dėl tikėjimo į kieno nors įpatingas galias (tokių gydytojų buvo visais laikais) yra laikini. Jeigu žmogus nepakeičia savo gyvenimo būdo ir neatsigręžia į Tėva, liga sugrįžta. Reikia mokyti žmones sveikai gyventi ir eiti Tėvo keliu, tada ligos pasitrauks.
Jeigu siekiant šlovės s a u duoti alkanam žuvį, kad jis numalšintų alkį, tai kitą dieną jis vėl ateis prašyti maisto ir taps priklausomas. Geriau yra išmokyti jį žvejoti. Tada jis ne tik pats prasimaitins, bet ir kitus išmokys. Iš to bus nauda ne tik tuo metu gyvenantiems, bet ir ateinančioms kartoms.
Jėzus atsisakė ir toliau gydyti nesibaigiančią nesveikųjų minią todėl, kad jiems rūpėjo tik fizinis išgijimas. Jie visiškai negirdėjo to, ką jiems bandė pasakyti Mokytojas. Minia net neskaitė Jo mokytoju, o tik gydytoju stebukladariu, kuris gali išspręsti jų materialias problemas. Nesuprato Jėzaus net Jo mokiniai, kuriuos Jis pasirinko, todėl jie labai nuliūdo, kad nebus išnaudota tokia gera proga pakrikštyti tiek daug žmonių. Jie nesuprato, kad tai bus tik kiekybė, bet ne kokybė. Šitą klaidą ir šiais laikai daro dauguma tikinčiųjų įvairiuose tikėjimuose. Jų tikslas yra įtraukti į savo gretas kuo daugiau žmonių, bet kokiais būdais. Jie tiki, kad tokiu būdu neša gera vaisių ir užsidirba sau Dievo palankumą ir gerą pomirtinį gyvenimą.
Jėzus Kristus į šią planetą atėjo ne stebuklų rodyti (nors ir tai yra pamoka, kad su Tėvu v i s k a s įmanoma), o tam, kad apreikštų Tėvą ir žmonių brolystę. Jo tikslas buvo ir yra d v a s i n ė s karalystės (tiksliau gal būtų tėvystės ar brolystės?) sukūrimas.
Gaila, kad taip trumpai Jėzus Kristus vykdė savo misiją Žemėje. Jeigu dar nors kokių penkiasdešimt metų būtų čia gyvenęs ir mokęs, tai bent jau Jo mokiniai būtų daugiau supratę ir savo evangelijas geriau užrašę. Iš jų ateities kartos daugiau naudos būtų turėjusios ir mes dabar dvasingiau (o tai reiškia ir fiziškai sveikiau) gyventume.
Tas tvirtinimas, kad mirdamas ant kryžiaus Jis atpirko mūsų nuodėmes, taip pat yra t i k r o j o Jo mokymo nesupratimo pasekmė, o prisikėlimas būtų įvykęs ir po Jo natūralios mirties gilioje senatvėje tam, kad parodyti mums galimą mūsų n e m i r t i n g u m ą.
Su broliška meile
Rimantas
2009-05-23 17:59:52
sielos broli Algimantai,
perskaiciau sia tema ir jinai mane tikrai labai sudomino.todel kreipiuosi i jus,kad jus man patartumete ir padetumete inesti sviesa i musu tamsiaja institucine baznycia.pradesiu tiesiai nuo klausymo.
ka jusu nuomone reiketu keisti musu zmoniu suvokime,kad jie suvoktu dvasinio gyvenimo svarba?nuo ko reiketu pradeti?as jau trejeta metu esu isitraukusi i baznytine veikla ir tikrai matau,kad zmones ateina i baznycia tik ieskodami greito stebuko ir nusiraminimo,bet nepatiria ir neatranda gyvojo rysio su Tevu,nors ir yra bandoma jiems tai aiskinti.negave greito efekto i ju ieskomus klausimus jie paprasciausiai is ten arba pasitraukia arba eina,nes visi eina ir jie lyg atlikdami pareiga ateina tik uzsideti pliusiuka.
mane pacia tai labai leicia,nes tikrai norisi zmonems atverti akis,kad jie suprastu tikraja gyvenimo prasme ir gyvenimo grozi,norisi jiems nesti Tevo Sviesa ir Meile,bet zmones lieka uzdari ir pilni baimiu.po keleto metu darbo su jais jie vis dar bijo atverti savo burnas maldai,bijo pakelti rankas slovinant Trejybe,bet pavydi man,kad as tai darau laisvai ir vietoj to,kad patys prisiimtu kokia atsakomybe jie vis palieka tai atlikti kitiems,nes jie save skaito nevertais tai daryti.kiek jiems skirta mano maldu ir padrasinimu,kiek kiti zmones,tame tarpe ir Rita ,bando jiems nesti Sviesa,bet jie lieka salti ir pilni baimiu ir susivarzymu.
norisi tiems zmonems tikrai padeti,bet jie tos naujienos nepriima.
prasau jusu maldu musu sustingusiai bendruomenei ir patarimo.
is anksto jums Algimantai labai dekoju.
su meile
Sondra
Sondra
2009-05-25 15:08:20
Miela Sondra, aš ką tik parašiau, kad rengiuosi rašyti atskirą temą apie krikščionybės išnykimą. Toje temoje tu rasi ir atsakymą į tave jaudinančius klausimus, nes jie yra susiję su Petro-Pauliaus asmeniniais, arba iš žydų paimtais, prasimanymais apie Dievą, ir vėliau jau kitų žmonių sudėtais į Naująjį Testamentą, kuris nėruri nieko bendro su Dievu.
Todėl, KAS ne iš Tėvo, tas turi IŠNYKTI - TIEK SENASIS TESTAMENTAS, TIEK NAUJASIS TESTAMENTAS, TIEK BET KURI RELIGIJA, KURI EGZISTUOJA ŠIANDIEN URNAITJOJE.
IŠLIKS TIK MŪSŲ ĮKURTA GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖE RELIGIJĄ, KURI YRA IŠ JĖZAUS, IŠ TĖVO IR TROJAUS TREJYBĖS, IR Į KURIĄ TU TAIP PAT ĮSIJUNGSI, KAIP IR VISA URANTIJA.
Tą sakau Jėzaus, Tėvo ir Rojaus Trejybės avrdu.
Tai VIENINTELIS KELIAS VISOJE URANTIJOJE VISIEMS ATSIVERIANTIEMS, IR KIEKVIENAM ATVERIANČIAM SAVO SIELĄ TĖVUI, SUTEIKIANTIS GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU IR MOKANTIS GYVO RYŠIO SU TĖVU, IR APŠVIEČIANTIS GYVA ROJAUS TRJEYBĖS MEILĖS ŠVIESA KIEKVIENĄ DALYVAUJATĮ GYVOSIOSE PAMALDOSE. Ir tą patiria dalyvaujantieji pamaldose, ir KIEKVIENĄ KARTĄ. Dėl to ir yra mūsų - ROJAUS TREJYBĖS - religija GYVOJI. Ir dėl to ji ir leis jiems pajausti GYVĄ TĖVĄ SAVYJE, pripildys juos gyvo MEILĖS PATYRIMO IR PALAIMOS SIELOJE.
Šiandien šito nėra ir negali būti jokioje ritualinėje bažyčioje, nes bažnyčios yra NEGYVOS, ir jose viešaaptauja ritualas, kuris GYVAM RYŠIUI-MALDAI VISADA TIK TRUKDO.
Todėl, miela Sondra, akloje bažnyčioje su aklais vedliais ir tegali būti tik akli tikintieji, kurie sirgs ligomis, darys nuodėmes, net ir atitinkamomis aplinkybėmis pakels ranką vieni prieš kitus, net ir žudys.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-05-25 19:24:35
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]