Forumas: temos peržiūra
Molėtų sambūrio įspūdžiai, 2009 06 09
Mano mylimieji sielos broliai ir sesės, ačiū jums už dalyvavimą mūsų urantų sambūryje prie Molėtų.
Rojaus Trejybės dėka mes esame GYVI DVASINĖS ŠVIESOS ŠVYTURIAI TIEK, KIEK ŠITO NORIME PATYS. Šito noro už mus pačius negali panorėti daugiau net ROJAUS TREJYBĖ.
Ir kaip džiaugėsi mano siela matydama šįkart tiek daug urantų, palyginus su ankstesniųjų metų šešiais sambūriais, kada mūsų susirinkdavo po 30-40. Dabar buvo apie 70. Ne vienas mėginome suskaičiuoti, ir tas skaičius vis pasimesdavo kažkur beskaičiuojant. Jis svyravo apie 70.
NUOSTABU MATYTI TIEK DAUG NEPABŪGUSIŲ IR ŽVARBOKO ORO, IR SURADUSIŲ LAIKO ATVAŽIUOTI Į MOLĖTUS.
Man buvo malonu čia matyti mūsų Tomą. Sakau MŪSŲ, nes jis yra iš mūsų vilniškių urantų, o kadangi mes kas savaitę susirenkame į urantų grupę Urantijos Knygos studijoms, o kitą rytą dar ir į mūsų GYVĄSIAS pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje, o jas lanko NEVISI urantai ir nevisi urantai lanko ir Urantijos Knygos studijų grupę, tai ir išeina, kad mes tie, kurie lankomės ir vienoje, ir kitoje vietoje, ir matomės dažniau negu su kitais urantais, todėl ir pavadiname dažnai vienas kitą MŪSŲ. Taigi nudžiugau pamatęs mūsų Tomą, nes jis sakė, kad neatvažiuos į Molėtus. Po paskutiniųjų šeštadienio pamaldų Rojaus Trejybės šventovėje ir atsisveikinome iki Jėzaus gimtadienio – rugpjūčio 21-osios – kada vėl susirinksime mes, kai kurie urantai. O dabar matau Tomą mūsų sambūryje Molėtuose. Mane žavi Tomo noras aiškinti žmonėms apie Tėvą, apie Jėzų, ir aiškinti neiškreipaint Tėvo ir Jėzaus mokymų. O juk buvo KATALIKAS, kada atėjo pas urantus. Ir kaip jis nušvito Tėvo meile ir šviesa, ko taip jam stigo tarp katalikų, ir ko taip JŲ RITUALINĖJE IR DOGMATINĖJE TAMSOJE IR ŠIANDIEN STINGA. IR VISĄ LAIKĄ STIGS, KOL JIE NEATEIS PAS MUS.
Tomas švytėjo ir švietė Tėvo meile ir po Molėtų dangumi. Jis manęs paklausė su jam būdingu humoru, kuris paprastai jo lūpomis pateikiamas kaip rimtas dalykas, o ne pašmaikštavimas. Kol jo neperpratau, tol manydavau,kad taip jis sako rimtai.. Kada jam pradėdavaus aiškinti, jis tik tars – “Pajuokavau.” Tai ir šį kartą jau po pamaldų, ir po diskusijį man jis ir sako klausdamas: “O kur pamaldos, kodėl jų nebuvo, aš vis jų laukiau..?” Žinodamas jo šitą charakterio savybę jau iš karto suvokiau, jog jis šitaip šmaikštauja, nes tikrai pamaldos buvo kitokios negu paprasti būna. Todėl jam irgi atsakiau, “MŪSŲ pamaldoms panaudojau MOBILŲJĮ VARIANTĄ – SUTRUMPINTĄ.” Tada man Tomas ir paaiškino, KODĖĘL JIS TAIP PAŠMAIŠTAVO, sakydamas, kad jis vis laukė laukė mano pamokslo, o jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Nebuvo ne tik mano pamokslo, bet ir mūsų išplėstinės prašymų maldos ir su kitų garsiai išsakomais prašymais. Molėtuose pamaldos yra sutrumpintos, nes čia atvažiuoja urantai, kurie nėra buvę mūsų gyvosiose pamaldose nė karto, tad jiems gali būti per sunku, kada mūsų GYVOSIOS, NE RITUALINĖS pamaldos trunka apie pusantros valandos.
Šiais metais paprašiau pasisakyti, iš kokių vietovių yra suvažiavę mūsų sielos broliai ir sesės. Tai iš viso buvo net iš dvylikos Lietuvos vietovių - pradedant Didžiasaliu Ignalinos rajone Lietuvos Rytuose ir baigiant Klaipėda - Lietuvos vakarinėje dalyje, o į pietinę pusę mes pasiekėme Druskininkus, iš kur buvo atvažiavęs Raimondas. O dar buvo atvykusių mūsų sielos brolių ir iš kitų dviejų valstybių - JAV ir Olandijos. Iš pastarosios atvažiavo žmona or vyras – Saskija ir Mathew, arba kaip aš jį pavadinau mūsiškai Motiejus. Jie Lietuvoje iš visos pirmą kartą..
Tikrai džiugu buvo matyti tiek daug švytinčių mūsų sielos brolių ir sesių veidų.
Taip, kaip mūsų programoje buvo sumantyta, taip viskas ir vyko, tik dar daugiau net negu buvo sumanyta.
Nepaprastai malonu buvo klausytis mano sielos brolių ir sesių, kurie jau vis drąsiau kalba kaip DVASINIAI MOKYTOJAI. Juk per pačius pirmuosius mūsų sambūrius pasisakančiųjų reikėjo ieškoti tik tarp Vilniaus ir Kauno urantų grupių narių. O ką reiškia ieškoti, o gi PRAŠYTI, kad bent kas tartų žodį, kad tikrai būtų kuo užpildyti mūsų sambūrio programą. O dabar jau dalintis savuoju patyrimu yra ne vienas. Man jau atsiranda kita problema – kad savojo patyrimo pasidalinimą kalbantysis susietų su konkrečia tema, ir be jokio pasirašyto teksto.
Nėra - BE URANTŲ - visoje mūsų planetoje, kurie šitą galėtų daryti ŠIANDIEN. Todėl mes žengiame tikrai labai nedrąsiai, jausdami didelį nepasitikėjimą ir savimi, ir ypač mūsų mylima Rojaus Trejybe - Tėvu, Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, ir Begaline Dvasia-Motina-Sese. O iš kurgi mums bus pasitikėjimas, kai mes neturime JOKIŲ IŠORINIŲ MOKYTOJŲ, tik vidinius - ROJAUS TREJYBĘ, Sūnų Kūrėją-JĖZŲ, per jo Tiesos Dvasios veikimą, Vietinės Visatos Motiną Dvasią per jos Šventosios Dvasios veikimą, ir mūsų angelus sargus serafimus. Todėl tokio kelio iki šiol Urantijoje BE MŪSŲ NĖJO IR NEINA NIEKAS, nes tai GYVASIS KELIAS, KURĮ PATIRIA SIELA, ATSIVĖRUSI TĖVUI, IR JUO EINANTI, O NE APIE JĮ VIEN TIK SAMPROTAUJANTI.
O šitame kelyje labai svarbu ir žinios iš Urantijos Knygos apreiškimo, ir iš Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, BET YPAČ SVARBU GYVASIS ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMAS IR GYVOJI MALDA, KOKIA VYKSTA MŪSŲ ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE.
Gyvasis garbinimas suteikia gyvą ryšį su mūsų visų TĖVAIS, O ŽINIOS LEIDŽIA MUMS GERIAU padėti kitiems mūsų sielos broliams ir sesėms, jiems atskleidžiant didesnę kūrinijos panoramą ir mūsų, kiekvieno, vaidmenį JOJE DRAUGE SU TĖVU.
Ir kaip MAN BUVO NUOSTABU MATYTI MOLĖTUOSE TIEK DAUG TROKŠTANČIŲ DALINTIS GYVOSIOS MEILĖS IR ŠVIESOS DARBAIS SU SAVO SIELOS BROLIAIS IR SESĖMIS, KURIE DAR ŠITOS MEILĖS IR ŠVIESOS NEPAŽINO.
Aš džiaugiausi matydamas Liną, kuri taip atsidavusiai platina Urantijos Knygą abiejuose savo knygynuose Kaune, pardavinėdama ją be jokio antkainio, Ji sutiko savo knygyne už aukas platinti Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Ir tą daro jau keli mėnesiai. Kiti knygynai šito daryti nesutiko, nes tai JIEMS neduotų jokio pelno, jeigu knyga platinama ne komerciniu būdu, o už paaukojimą. Būtent šitaip skleisti šią knygą mane mokė TĖVAS.
Nors Valdas mūsų Urantijos grupėje pasirodė tik prieš savaitę, bet kiek jis pilnas energijos, džiaugsmo, kad atrado savo tikrus sielos borlius ir sese, kiek daug jis nori išsakyti, net perdaug nori, nes net nepagalvoja, kad tai, ką jis aiškina, jau seniai yra mūsų patyrimo neatskiriama dalis, o jis vis dar mano, kad mums šito reikia išmokti. Jis dar tik skaito Jėzaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, Urantijos Knygos dar net nepradėjo skaityti, bet jis pats aiškina, kad visi aptariami dalykai yra jam tokie suprantami, priimtini, ir artimi, kad jis tikrai jaučiasi ATSIDŪRĘS TARP MŪSŲ, kaip tikrai atsiradęs tarp savo sielos TIKRŲ brolių ir sesių. Jis džiaugiasi savo dvasine transformacija, įvykusia prieš mėnesį – gegužės 3 dieną – ir labai entuziastingai dalinasi su mumis savo patyrimais. Jis trokšte trokšta mums atsiverti ir savo poezija, jis pasakoja apie savo saulėtekius ir bendravimą su paukšteliais prieš saulėtekius, ir mus kviečia dalyvauti kartu su juo, nes saulės pasitikti jis išeina kiekvieną rytą. Jam dar labai stinga Urantijos Knygos apreiškimo tos giluminės ir sisteminės informacijos, nes šitos žinios padės jam nukreipti savo trykštantį entuziazmą gilumine ir kryptinga TĖVO VAGA. Jam labai daug padės ir Kristaus KALBU JUMS VĖL.
Ada šiais metais taip drąsiai dėstė savo mintis, kad net sunku pripažinti, kad tai toji pati mūsų Ada, kuri dar taip neseniai jausdavo susijaudinimą, kada norėdavo ką nors sakyti viešai, ir nedrįsdavo daug atsiverti. Tačiau dabar aš matau visiškai kitokią Adą – kurios vidų pakeitė, ir toliau keičia, Tėvas. Ir toks keitimasis yra didesne dalimi dėl to, kad ji lanko ne tik Urantijos grupę, bet ir mūsų gyvąją Rojaus Trejybės šventovę, kur jos siela ir gauna ypač palankią terpę atsiverti ir Tėvui, ir Amžinajam Sūnui-MOtinai-Broliui, ir Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei, o taip pat ir savo sielos broliams ir sesėms. O tada ima keistis ir charakterio savybės.
Negaliu atsidžiaugti mūsų Violetos dvasiniu švytėjimu ir pateikiamais mokymais, kurie yra tokie išsamūs ir nuoseklūs, tokie sustiprinnantys ir nuošviečiantys. Kada pirmąją dieną ji kalbėjo apie Dievo Tėvystę ir mūsų tarpusavio dvasinę brolystę visoje KŪRINIJOS ŠEIMOJE, ji kalbėjo su tokiu vidiniu tvirtumu, kalbėjo mums aiškindama, kaip ji supranta šią temą, kaip ją praktiškai patiria. Kada ji kalbėjo kitą dieną apie TIKĖJIMĄ IR ĮTIKĖJIMĄ, JI NE TIK AIŠKINO, JI JAU MOKĖ. Mūsų Violeta JAU yra tikras DVASINIS MOKYTOJAS. O DAR KOKIA JI BUS NET IR ŠITOJE PAČIOJE URANTIJOJE, JAU NEKALBANT APIE MORONTINIUS PASAULIUS PO PRISIKĖLIMO.
Argi gali nesižavėti Jura, kuris vienas, bet kaip ĄŽUOLAS, tik persikėlęs į Didžiasalį Ignalinos rajone ėmėsi Urantijos grupės sukūrimo, ir ji jau veikia apie porą metų. Jis jau subūrė aplink save daugiau kaip dešimt tų trokštančių tiesos ir šviesos rusiškai kalbančiųjų, atvažavusių gyventi iš Rusijos ir Baltarusijos, o dabar likusių be vienintelio pragyvenimo šaltinio, kai buvo uždaryta vienintelė didelė mieste įmonė - drenažo vamzdžių gamykla. IR ŠTAI TIE ŽMONĖS JUROS DĖKA KELIASI IŠ ALKOHOLIO IR BEVILTIŠKOMO ILIUZIJOS.
O KOKIA NUOSTABI YRA MŪSŲ LAIMA KLAIPĖDOJE. Pati jau bendraujanti su Tėvu, gaunanti JO MOKYMUS IR PADEDANTI SAVO SIELOS SESĖMS IR BROLIAMS ji dabar subūrė ir Rojaus Trejybę garbinimo grupę ir garbina ją kolektyviai kiekvieną ketvirtadienį.
O kitos Laimos, mūsų sielos sesės iš Velžio prie Panevėžio, sielos nuoširdus troškimas skleisti šviesą ir pagarbinti Rojaus Trejybę ir studijuoti apreiškimus jau irgi išsiliejo į atskiros grupės sutelkimą šitame miestelyje.
Tuo tarpu pačiame Panevėžyje veikia dar kita urantų grupelė, apie ją mums pasakojo Emilis-Petras.. Toji grupelė renkasi pas Aldoną ir nagrinėja Urantijos dokumentus, skaitydami knygą nuo pradžių ir nuosekliai. Tai ko gero dabar vienintelė grupė Lietuvoje šitaip NUOSEKLIAI IR ATKAKLIAI nagrinėjanti Urantijos Knygos apreiškimą, nes toks nuoseklus nagrinėjimas grupės mastu yra pats sunkiausias, bet tuo pačiu ir suteikiantis visuminį ir sisteminį šio apreiškimo, kaip ir kūrinijos ir jo KŪRĖJŲ supratimą. Jie perskaito dokumentą namuose, o grupėje aptaria ir aiškinasi, kas kam nesuprantama iš aptariamo Dokumento. Tik čia atsiranda, arba dar atsiras viena didžiulė problema dėl to, kad šis apreiškimas yra pateiktas DVASINIŲ BŪTYBIŲ, NE ŽMONIŲ. MUS JIS MOKO GILUMINIO KŪRINIJOS SISTEMINIO SUPRATIMO IR PAŽINIMO. Todėl nagrinėjant VIENĄ Dokumentą neįmanoma VISKO išsiaiškinti tik aptariant šitą Dokumentą, ir tik šitą konkrečia nesuprantamą vietą, nes paaiškinimai suteikimai TOLIAU, NET KITUOSE DOKUMENTUOSE, IR NET DAUGELYJE DOKUMENTŲ, IR NET ATRODYTŲ NEŽYMIAIS IR TARSI SU NIEKUO NESUSIETAIS SAKINIAIS, PASAKANT KĄ NORS LYG TARP KITKO, VISIŠKAI NIEKO NEPABRĖŽIANT, NEAKCENTUOJANT. Būtent dėl to ir yptaingas šis apreiškimas, nes antro tokio šaltinio NĖRA, IR NEBUVO NIEKADA, PATEIKTA ŽMONIJAI per visą žmonijos istoriją. Todėl visuminių atsakymų aiškinantis net ir vieną Dokumentą, arba jo kurią nors pastraipą, negali surasti tol, kol neperskaitai VISOS KNYGOS. O kadangi joje informacijos tiek gausu, tai sąmonės lygiu jos negali išlaikyti, todėl visi informacijos klodai nusėda į pasąmonę, ir joje saugomi, o skaitant jau antrą, trečią… SEPTINTĄ kartą VISĄ knygą, jie vis labiau ir labiau iš pasąmonės iškylą į sąmonės lygiu suteikiamą sisteminį paaiškinimą apteriant kokį nors Dokumentą, ar atksiras Dokumentų pastraipas.
Kaip malonu buvo klausytis Gailės iš Kauno patyrimų. O kokia jos kuriama švelni ir čiurlenanti tyru tekėjimu poezija. TAČIAU Tėvas jai suteikė ne vieną talentą tam, kad vien tik pajaustų poetinio žodžio polėkį. Dar jai davė ir subtilų mažylio vaikučio vidinio pasaulio pojūtį, to vaikelio, kuris gyvena šitame pasaulyje tyrą gyvenimą, bet dar negali suprasti daugelio aplink vykstančių reiškinių ir jis klauisia labai TYRU ŠIRDIES BALSELIU TOKIŲ KLAUSIMŲ, KURIE TIESIOG PAKERTA KOJAS SUAUGUSIAJAM, IR NE TIK PAKERTA, BET VERČIA JO GYVENSENOS NETIKRUS ĄŽUOLUS - JO NETINKAMĄ GYVENSENĄ, IR GALINGAI VERČIA JUOS SAVO TYRAIS KLAUSIMAIS. Kaip ji nuostabiai jaučia vaikučio VIDINIUS virpesius ir tą sudėlioja į poemos žodį su tokiu švelniu švelniu humoro jausmu.
O kokia energija ir veikla trykšta iš Šakių atvažiavusios trys moterys, tikra šviesos trejybė - Irena, Rūta, ir Astra. Jos pavers Šakius MEILĖS IR ŠVIESOS OAZE, apie kurią sužinos daugybė žmonių, ir kreipsis į jas patarimo ir sustiprinimo kasdieniuose skausmuose ir nusivylimuose. Aš dar daugiau džiaugiuosi ir dėl to, kad Irena ir Astra atvažiavo su savo vaikais - Mariumi ir Marija. Jaunimui ypač reikalingi tokie aukšto dažnio aplinkos virpesiai, kokie ir buvo mūsų sambūryje, kad jie sustiprėtų savo vidumi, kada aplinka, žemo dažnio virpesių aplinka, juos tokius nepatyrusius kaip mat sulaužys, jeigu tik nenorėsi likti toks pat, kokia yra aplinka.
O KOKIA GALIA SKLIDO IŠ ARŪNO PARAŠYTŲ EILIŲ, PARAŠYTŲ JAU MŪSŲ SAMBŪRIO METU. TAI NE PAPRASTOS EILĖS, TAI KALNAI, VIRŠŪNĖS, IR HORIZONTAI, KURIUOS STENGIAMĖS ĮVEIKTI TĖVO VEDIMU IŠ VIDAUS, PASIEKTI SAVYJE, IR KITIEMS PADĖTI TĄ PADARYTI. TAI - EILIUOTI MOKYMAI ARŪNO LŪPOMIS, GAUTI IŠ TĖVO.
O kokia jaudinanti ir tyra melodija ir žodžiai tos dainos, kurią pati ir sukūrė, ir padainavo mūsų sielos sesė, nors jos vardo ir nežinau, bet ji buvo tokia nuotabi sielos gaivos išraiška MUMS VISIEMS. Tačiau man buvo dar džiugiau, kad ji pati pasiūlė mums paklausyti jos parašytos dainos, ir net žodžius padalino porai kitų mūsų sielos brolių ir sesių, kad pritartų jai. Ir kada ji baigė dainuoti, mes visi likome kaip pakerėti. Aš nesu girdėjęs iki šiol tokio dainavimo, kur žodžiai, melodija, balsas, sielos atsivėrimas, ir be jokio muzikos instrumento pritarimo, taip susilietų į dievišką išraišką.
Štai jau ir kryptis į tai KOKIOS BUS MŪSŲ EILĖS, KOKIA BUS MŪSŲ POEZIJA, KOKIOS BUS MŪSŲ DAINOS. IR NORS TAI DAR NE TAI, KAS BUS, BET JAU TAI YRA TIKROJI KRYPTIS Į TIKRĄJĄ DAINĄ, TIKRĄJĄ MUZIKĄ, IR TIKRĄJĄ POEZIJĄ - TĖVO GELMĖS IR PRASMĖS PERTEIKIMĄ DAINA IR POEZIJA VISUMOS PAŽANGOS STIPRININO LABUI.
Kada man iš pradžių nuolat siūlydavo keisti mūsų Rojaus Trejybės šventovėje naudotas angliškas giesmes lietuviškomis, aš atsakydavau, kad TOKIŲ GIESMIŲ DAR NIEKAS NESUKŪRĖ, KURIOS TINKA GYVAJAI ŠVENTOVEI. Man prieštaraudavo, kad yra daug gražių dabar sukurtų naujų giesmių. Aš atsakydavau, kad TOKIŲ GIESMIŲ IR TOKIOS GELMĖS, KOKIA REIKALINGA MŪSŲ ŠVENTOVEI DAR NĖRA, NES NĖRA DAR TOKIŲ KURIANČIŲJŲ ŠITOKIU LYGIU ŽMONIŲ, NES JIE TURI PIRMIAU PERSKAITYTI URANTIJOS KNYGĄ, UŽMEGZTI GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU, GIMTI IŠ DVASIOS, GYVAI BENDRAUTI SU TĖVU, O TADA IŠ MEILĖS TĖVUI KURTI JAM. Tik tada suskambės tokios melodijos, kokių Lietuvoje dar nėra. KAIP IR VISOJE URANTIJOJE. Ėjo metai, bet tokio žmogaus neatsirado Lietuvoje. O mes ir patys netikėtai pajutome, kad mums pamaldų metu giesmės nebereikalingos iš viso, ir nustojome jas naudoti.
Ir štai dabar aš išgirdau tokią dainą, kuri gali būti jau ARTI TOKIOS dainos, kuri galėtų būti JAU TIKROJI DAINA, NORS DAR NEVISAI TOJI, KURIĄ AŠ ĮSIVAIZDUOJU ir GIRDŽIU SAVYJE KAIP ATEITIES DAINĄ, KURI APREPIA VISĄ URANTIJA IR NET VISĄ KOSMOSĄ, VISĄ KŪRINIJOS DVASINĘ ŠEIMĄ. Sakydamas dainą, aš ją vartoju kaip simbolinį žodį, turėdamas minty ateities poeziją, muziką, ir patį dainavimą. DABAR, KOL KAS DAR JO NĖRA DAR IŠ VISO. NIEKUR. BET BUS.
Ir būtent šitos mūsų sielos sesės daina ir dainavimas man vėl mane atvedė prie minties apie ATEITIES MENĄ, KURIO ŠIANDIEN DAR NĖRA.
O KO VERTAS BUVO MŪSŲ, KIEKVIENO, ASMENINIS BENDRAVIMAS. JUK MES BENDRAUDAMI ASMENIŠKAI VIENI SU KITAIS, GRUPELĖSE, PO DU, PO TRIS, KETURIS, AR DAUGIAU, DALIJAMĖS SAVO PATYRIMIAIS SU SAVO SIELOS BROLIAIS IR SESĖMIS DAUG ATVIRIAU NEGU KALBĖDAMI VIEŠAI. Kaip aš džiaugiausi, kai Laima iš Klaipėdos priėjo ir pasakė, kad atvažiuoja ir jos vyras su sūnumi, o ji pati buvo atvažiavusi su dukrai ir kitu sūnumi. Tai dabar ji tiek apsidžiaugė, kad jai paskambino, jog jie atvažiuoja irgi. Aš mačiau jos akyse džiaugsmą, ir iš jos vidaus sklido meilė, meilė iš Tėvo ir Trejybės. Aš džiaugiausi jos džiaugsmu ir dėkojau Tėvu, Amžinajam Sūnui-Motinai-Broliui, ir Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei, kad JŲ GYVOJI MEILĖ PASIEKIA MUS, KADA TIK MES PATYS ATSIVERIAME IR NENUSIGRĘŽIAME NUO TĖVO. TIK MES PATYS. JIE VISADA YRA MUMYSE.
Aš džiaugiausi daugelio savo sielos brolių ir sesių patyrimu. Visų jų net vardų nežinau, o siela džiaugiasi, kad mūsų vis daugėja, kad vis drąsiau jie savo aplinkoje ima šviesėti patys ir skleisti šviesą kitiems. Juk tai visos Lietuvos šviesėjimas, visos žmonijos šviesėjimas, o tuo pačiu ir kūrinijos šviesęjimas per kiekvieno iš mūsų asmeninį šviesėjimą.
Labai džiaugiuosi Nijolės veikla iš Darsūniško miestelio, nes mažuose miesteliuose daug sunkiau skleisti šviesą, kur vienas kitą gerai pažįsta ir turi savo nusistatymus, dėl to ir sakoma, kad savame kieme pranašu nebūsi.O vis tik ir save kieme daug kas skleidžia šviesą taip, kad ji pasiekia visos kūrinijos centrą - ROJŲ. Ir Nijolė tą labai nuoširdžiai daro taip pat. Ir ji atvažiavo drauge su savo vyru, dėl ko aš taip pat labai džiaugiuosi.
O kaip ryžtingai eina šituo šviesos skleidimo keliu Raimondas iš Druskininkų. Ir jam Tėvas atveria vis naujas galimybes šitaip atsiskleisti ir jam pačiam. Bet tuo pačiu duoda ir naujus iššūkius, pagal jo pečius. Ir Raimondas juos priima DRĄSIAI. Ir aš trokštu tik vieno - jam linkėti vis stipriau ir stipriau atsiverti Tėvui, kad šitame gyvajame kelyje jis pajaustų dar didesnę Tėvo paramą iš vidaus ir VEDIMĄ GYVUOJU KELIU VISŲ LABUI. BŪTENT VISŲ LABUI.
Žaviuosi Sauliaus ir jo PARTNERĖS ŽMOGIŠKUOJU, KOL KAS, pavidalu, vadinamos žmogiškąja kalba ŽMONA, Dalyte, neišsenkančia humoro gyslele, geranoriškumu, ir suteikiama pagalba. Būtent Sauliaus dėka ir galėjom susiburti Molėtuose, nes jis yra tas tikrasis ir nuostabusis organizatorius, kuris lieka nepastebimas, bet be kurio mums būtų daug daug sunkiau praleisti laiką taip, kaip praleidome.
Negaliu nesižavėti mums, kai kuriems, jau gerai pažįstama mūsų sielos brolių ir sesių - Arnoldo ir Vitos - jauna šeima, jų gyvu troškimu ir šito troškimo įgyvendinimu - kasdien gyventi su Tėvu, su Rojaus Trejybe, ir šitokio gyvo žingsnio mokyti ir savo atžalėlę - Gustuką. Ir taip puiku, kad jų mažylis sūnelis, na koks jau ten mažylis, jau ir ketverių sulaukęs VISAS GUSTAS, nebe Gustukas, kaip dar buvo kai tik TREJŲ tebuvo, ir jau pats palaipsniui tampantis DVASINIU MOKYTOJU SAVO KLAUSIMAIS SENELIAMS, APIE VIŠČIUKUS IR PARŠIUKUS. Juk Gailė būtent jį aprašė savo poemoje, kurią aš jau minejau. Na jūs man pasakykite, kuris iš jūsų galite išvardinti kitą tokį DVASINĮ MOKYTOJĄ, kuriam sulaukus visų ketverių jau paskirtų POEMĄ? Ir ne jo paties tėvai ar giminės, bet sielos sesė. Ar yra nors vienas vaikas visoje Urantijoje? NE. O MŪSŲ Gustas jau yra TOKS SU POEMA. O kas bus toliau. Ehe, mielieji Arnoldai ir Vita, paildoma našta ir ant jūsų pečių, kad populiarumas nepakištų jam kojos…
Kada Rimantą iš Vilniaus paprašiau pristatyti jo paties pateiktą temą mūsų sambūriui – kaip platinti Urantijos knygą ir KALBU JUMS VĖL, jis kalbėjo apie tai, kad kiti palitna savo leidinius gana aktyviai. Jehovės liudytojai vaikšto net po butus ir siūlo. Jis šitam veržimuisi į namus nepritarė, bet kvietė pasidalinti mintimis, kaip galime platinti savo šaltinius mes.
Kokia nuostabi buvo pateikta Vitos idėja, kaip skleisti Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, kai ant kas antro suoliuko Laisvės alėjoje sėdint ir visiems tuo pačiu metu skaitant KALBU JUMS VĖL. Ir žmonės pradėtų pastebėti, jog skaitoma TA PATI KNYGA, NES TOKIA PATI RYŠKI VIRŠELIO SPALVA. Vieni praeis, pamąstys, kiti ir paklaus, ką jie skaito. Tai tik idėja, o ją išgirdę ėmėme toliau rūtulioti. Ir atsirado tos pačios idėjos kelios variacijos. Ada siūlė net parengti trumpa filmuką. Tačiau tai jau susiję su didelėmis lėšomis kurių mes neturime.
Saskija iš Olandijos pasidalino savo patyrimu šioje sferoje. Jie tiesiog duoda nedidelį skelbimą į žurnalus, kurie skirti ezoterinėms temoms. Parašo tokio turinio klausimus – Kas esame mes? Kas esu aš? Kas yra šis pasaulis? Kokia mūsų evoliucija? Į kur mes einame? Urantijos Knyga, ir jų svetainės adresas.
Kaip visada Svetlana ir Deividas mus apdalijo dovanomis. Jie daug kur keliauja, nes juos domina tų kraštų religiniai ir kultūriniai klodai. Ir mums jie parveža iš tokių kelionių suvenyrų, kurriais su meile ir apdovanoja mus nuo patiestos stebuklingos staltiesės, ant kurios yra nupiešta ir senoviškų lietuviškų ornamentų, ir indiškų, ir trys koncentriniai žiedai, kaip Rojaus Trejybės simbolis ir kurią ji taip pat nusipirko vienos iš tokių kelionių metu.
O kiek buvo nuostabių bendravimo akimirkų jau prie laužo, kada diskusiojs vyko lankantis nuo grupės prie grupės, nuo vienos vietos prie kitos. Buvo ir dainų atskiromis grupelėmis.
Netoli griaudėjo kontrastu tranki muzika. Ji visiškai nesiderino prie mūsų DVASINIO VIDINIO TURINIO. Tuo tarpu TEN liejosi į gerklę alkohollis. Taip savaitgalį poilsiavo jaunimas. Vėlai NAKTĮ, kai prie laužo tebuvo like tik keli urantai, prie mūsų atėjo du girti jaunuolaii prašyi žvakučių pasišviesti. Aš jų turėjau keliasdešimt. Daviau aš jam tris žvakeles. Dar prieš laužą aš padaviau keliolika žvakelių ir paprašiau jas uždegti ir išdėlioti dveimis eilutėmis išilgai stalų, ant kurių prieš tai buvome išdėlioję vakaro valgius. Mat iki laužo užkūrimo dar susėdome aptarti iš Urantijos Knygos arba iš Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL pasirinktų patikusių pastraipų. Kadangi šitoji programos dalis turėjo būi kiekvieno parengta kaip NAMŲ DARBAI, tai dažnai jie būna nepadaromi, tikintis kaip nors prasmukti,, GAL MOKYTOJAS ŠIANDIEN NEPAKLAUS? Kadangi namų darbų nebuvo padaręs NĖ VIENAS, ėmiausi savo NAMUOSE ATLIKTO darbo dėstymo. Perskaičiau kelias pastraipas apie sutrejybinimą. Tai pats gilausias dalykas, kuris man padarė milžinišką įspūdį iš visos 2097 puslapių apimties Urantijos Knygos. Sutrejybinimas – tai naujos dvasios sukūrimas. Tą daro Rojaus Trejybė. Ir jai toks DVASIOS GYVYBĖS KŪRYBOS VEIKSMAS VISADA PAVYKSTA TOBULAI. Ir MUMS bus leista VIENĄ KARTĄ tokį veiksmą atlikti drauge su taip pat, kaip ir mes, ištobulintu mirtinguoju arba su Rojaus-Havonos asmenybe, kuri jau yra sukuriama tobula. Mums toks DVASIOS NAUJOS GYVYBĖS IR ASMENYBĖS KŪRYBOS VEIKSMAS PASISEKA NEVISADA. Tačiau tik susimąstykite – mums bus leista kurti GYVYBĘ KAIP ROJAUS TREJYBĖ JĄ KURIA. Štai koks ištobulinto tvarinio pasireiškimas – kilus iš materialaus organizmo materialaus žmogaus pavidalu, ir per milijardų milijardus metų mokymosi ir tarnavimo-gėrio kūrimo su Rojaus Trejybe patyrimo sukaupimą, ir pasiekus Rojų – kūrinijos geografinį centrą – mes gausime galimybę kurti DVASIĄ KAIP KURIA PATS DIEVAS. Ar jūs suvokiate, KAD MUMS BUS SUTEIKTA GALIMYBĖ PASIREIKŠTI SAVO SUKAUPTU DIEVIŠKUMU NET IR TAIP, KAIP PASIREIŠKIA PATS DIEVAS KURDAMAS NAUJĄ DVASIĄ?
Apie vienuoliktą valandą Svetlana jau ėmė klausti, kada gi pasirodye skraidančios lėkštės, nes kasmet mes matydavome skraidančius šviesulius. Tačiau Svetlana visada tuo metu jau miegodavo. Šiais metais ji irgi norėjo jų sulaukti. Aš jai pasakiau, kad reikės laukti iki pusiaunakčio. O dar po kiek laiko pajuokavau, kad pusiaunaktis turi būti Grynvičo laiku. Po truputį mūsų gretos prie laužo ėmė retėti, miegas siūlė savus sprendimus, KAIP TOLIAU PASIELGTI. Kada mūsų liko dvylika, nes kaip tik Valdas suskaičiavo tikslų skaičių, jis ir pamatė skraidančius šviečiančius objektus. Iš pradžių vieną, tada kitą, ir tuoj trečią, jie buvo matomi skraidantys skirtingomis kryptimis, ir keičiantys skrijimo kryptį. Raimondas bandė aiškinti, jog tai kosminės šiukšlės, kažkada kaip raketos išvestos į kosmosą žmogaus. Valdas su tuo nesutiko. Jis tvritino, kad tai ateivių laivai. Jie dingo, o po keliolikos minučių vėl prasidėjo jų šokis-piruetas. Tai tikrai tokiomis trajetorijomis nesktaido nei palydovai, nei kosminės žmoguas sukurtos ir apleistos kosminės šiukšlės. Buvo be dešimt dvi. Laužas jau nebedidelis, pats laikas kepti bulves. Tam aš nupirkau prieš važiuodamas beveik pustrečio kilogramo bulvių. Atnešiau bulves iš mašinos bagažinės, o Valdas ėmėsi jas kepti laužo žarijose. Bulvės iškepė nuostabios. Valdas kiek paskubėjo su savo pirmąja bulve. Tai ko gero valgė pusžalią. Kitas dar palaikėme. Kiek palaukęs su plastmasine šakute ėmiau po vieną bulvę, dėjau ant lekštės, ir pajausčiau, kad praauštų, o tada nešiau kiekvienam ratu aplink laužą ir po gabaliuką dalinau. Kada ištraukdavau taip PO VIENĄ bulvę ir ją supjaustudavau ir vis apdalindavau visus po gabalėlį, tai kitos bulvės tuo metu dar kepdavo, tad jos su kiekviena nauja ištraukta bulve vis geriau buvo iškepusios. Kai ištraukiau iš žarijų bulves ir apdalinau visus sėdinčius, jau kai kas ir nebenorėjo, nes privalgė. Tada paėmiau vieną gabaliuką paragauti ir aš. O Valdui pasakiau, kad dar kartą pažarstytų žarijas, gal dar bus kokia likusi ir neištraukta bulvė. Ir tikrai vieną dar jis surado ir ištrukė iš žarijų. Rimantui ji atiteko visa, nor sir jis jau sakė, kad sotus, ir nebenori. Aš pajuokavau, kad Jėzus laužydamas kelis kepalėlius duonos pamaitino penkis tūkstančius išalkusių, o aš jums šakute pjaustydamas žarijose keptas kelias bulves, pamaitinau irgi iki soties jus visus, kad daugiau nebenorite.
Valdas ir prie laužo mums aiškino apie saulėtekį, apie paukštelių pabudimą. Ir kada jie ėmė busti, jis aiškino, kaip jie kalbasi tarpusavyje, kaip prie vienų ima prisijungti kiti, o prie šitų dar kiti. Ir tai vyksta dar iki saulės tekėjimo. Dangus ėmė visai šviesėti. Bet dar laukė antroji sambūrio diena. Jau buvo ketvirta valanda ryto. Pasakiau jog einu nors kiek išsitiesti į mašiną, nes ryte vėl bus darbo. Kiti irgi nusprendė taip pat eiti poilsio.
Mūsų žvakutės ant stalų dar tebedegė…
Girtas jaunimas šėlo. Muzika siautėjo. Ne, tai ne muzika. Tai 21-ojo amžiaus civilizacijos laukinių agresyvus ritmas, skatinantis ir jaunimo agresiją. Dėl to ketvirtą valandą jie dar girti būdami plyšojo net nesuvokdami KAS JIE YRA IŠ TIKRŲJŲ, IR KO JIE ČIA ATVAŽIAVO. Alkoholis gyvulinį protą pavergia, kad jis nebesuvokia savo aplinkos ir savo veiksmų neadekvatumo TIKROVEI.
Mašinoje nenusirengės įlindau į miegamąjį maišą ir mėginau išsitiesti, bet sėdynės neišsitiesia taip, kad atsigultum, tai toks poilsis nėra poilsis. Tuo labiau, kad šūkaliojimai tęsėsi iki šeštos valandos. Tie pasigėrę ėmė vaikščioti kažkur aplinkiniaias takais, nes balsai pasigirsdavo jau vis kitose pusėse. Aš kalbėjausi su Tėvu, garbinau Rojaus Trejybę, ir iš esmės net nejaučiau nepatogumo kūnui.
Prasidėjo lietus. Jis perėjo į liūtį. Kada jis aprimo, buvo po aštuonių. Nusiprausiau ir nusiskutau prie mašinos, nes vandens tam atsivežiau dar iš namų. Ir kaip tik baigiau tvarkytis, prasidėjo jau ir stiprus lietus. Kada ėjau į mūsų sambūrio namelius, tie pasigėrę jaunuoliai, pakvietė prisijugti prie jų. Pasakiau,kad negeriu alkoholio iš viso. Jie labai nustebo ir nuoširdžiai pažklausė: “KODĖL?” Atsakiau, o dėl ko gerti, kada ryte būna pagirios, kuroos kankina. Tai kam daryti sau taip, kad būtų blogiau. Tada vienas iš jų paaiškino, kad jie švenčia gimtadienį. Aš pasveikianu su gimtadieniu. Jie labai nuoširdžiai padėkojo ir… palinkėjo man gero poilsio.
Antroji sambūrio diena vyko po stogu. Pradėjome pamaldomis mūsų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje. Sutrumpintomis pamaldomis palyginus su mūsų gyvosiomis pamaldomis šeštadieniais, ką ir buvo pastebėjęs Tomas.
Po pamaldų buvo mūsų antrosios dienos tema TIKĖJIMAS IR ĮTIKĖJIMAS.
Deividas čia išsakė savo nuostatą, kad įtikėjime SVARBIAUSIA yra GARBINIMAS. Tikėjimas yra žinios apie Dievą, o įtikėjimas yra šitų žinių taikymas praktikoje. Dėl to garbinimas yra esminis dalykas šitų žinių taikymui praktikoje.
Violetos pasisakymas šia tema buvo toks išplėsta ir toks visaapimantis, kad jis prilygo GYVAM MOKYMUI su savo asmeninės patirties su Tėvu ir Rojaus Trejybės gyvo garbinimo pasidalinimu. Apie tai jau rašiau.
Saskija kalbėjo, kaip ji supranta tikėjimą ir įtikėjimą. Ir jos samprata yra tokia, kad įtikėjimas jai yra Dievo SĄMONĖ. Jai Urantijos Knygos apreiškimas suteikia tas žinias, kurios jai padėjo pasiekti Dievo sąmonę ir jos dėka tarnauti savo sielos broliams ir sesėms.
Aš dar prieš aptariant šios dienos temą visiems pasiūliau pasinaudoti proga ir pateikti klausimų Saskijai ir jos vyrui Mathew, arba lietuviškai sakant Motiejui.
Deividas apibūdino Saskiją ir Mathew-Motiejų kaip tuos žmones, kurie visą savo aktyvų gyvenimą yra paskyrę Urantijos Dokumentų atsiradimo studijoms. Deivido nuomone, šiuo metu visoje Urantijoje nėra tokio kito žmogaus, kuris žinotų šių Dokumentų atsiradimo srityje ką nors geriau už juos abu..Saskija pasakojo apie savo veiklą. Ji tyrinėjo ir tyrinėja įvairius susirašinėjimus, straipsnius tų žmonių, kurie buvo tarp pirmųjų Urantijos Dokumentų studentų, kurie patys dalyvavo šitų Dokumentų atsiradimo aplinkybėse. Ji parašė jau penkias knygas, šeštąją rengia dabar. Tuo tarpu Motiejus studijuoja įvairius žmogiškuosius šaltinius, kurie buvo panaudoti apreikštuose Dokumentuose. Visi sakinai, kurie yra pavartoti kaip citatos su kabutėmis, rodo, kad tai yra pacituota iš žmogiškųjų šaltinių. Didžioji dalis tokių citatų yra paimta iš Biblijos. Tačiau šalia jų taip pat yra paimta ir devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus pradžios filosofų ir mąstytojų minčių, cituojamų iš jų knygų, atspausdintų tuo laikotarpiu. Dėl to, kada jis prieš trisdešimt metų susipažino pirmą kartą su Urantijos Knyga, tada ėmė domėtis ir devynioliktojo-dvidešimtojo amžiaus pradžios filosofais-mąstytojais, ir jis ėmė pastebėti, kad panašios mintys cituojamos ir Urantijos Knygoje. Jis taip po kruopelytę, KAIP TIKRASIS IEŠKOTOJAS-TYRĖJAS, ėmė vis labiau ir labiau surasti ir atskleisti vis naujus ir naujus konkrečius autorius, kurie buvo pacituoti autorių-APREIŠKĖJŲ.
Saskijos ir Motiejaus nuoširdūs atsakymai Rimantui iš Vilniaus sukėlė klausimą, kokios gi jie priėjo galutinės išvados. Atsakymas buvo trumpas – jokios. Rimantas nepasitenkino tokiu trumpu atsakymu, dėl to dar kartą paklausė kitaip, taip sakant, tiesiai šviesiai – kokiu būdu buvo materializuoti rankraščiai?.Į tai Motiejus atsakė, jog tuo metu, kada jis pirmą kartą atvažiavo į Čikagoje esamą Urantijos Fomdo būstinę, iš tų pirmųjų urantų, dalyvavusių Urantijos Dokumentų atsiradimo ir studijavimo aplinkybėse, tebuvo likęs tik vienas žmogus. Ir ji apie Dokumentų atsiradimą nekalbėjo nieko. Kaip ir kitų pirmųjų urantų raštiški dokumentai to neatskleidžia.
Tai tik patvirtino ir mūsų svetainės atskirame puslapyje aprašytas Urantijos Dokumentų atsiradimo aplinkybes, kur sakoma, jog nė vienas žmogus nežinojo, ir nežino, šitų Dokumentų materializavimo būdo, metodo.
Pabaigoje aš paprašiau, kad trečiadienį, birželio 10 dieną 10 valandą, visi pasimelstų už mane, nes aš susitariau su JAV ambasadoriumi Lietuvoje dėl susitikimo, kurio metu paduosiu jam Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, išverstą į anglų kalbą, kad jį perduotų asmeniškai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Barakui Obamai. Dar jam parašysiu neilgą laišką.
Į sambūrį atsivežiau penkis egzempliorius Jėzaus apreiškimo anglų kalba. Dviejų knygų paprašė Mathew, vienos – Deividas, ir dar porą atidaviau mūsiškiams. Tuo tarpu lietuviškų knygų atidaviau daugiau kaip keturias dešimtis.
Jau po mano baigiamojo žodžio ir po bendrų pietų Svetlana paprašė manęs pasimelsti, kad jai būtų suteiktas bent jau leidimas Lietuvoje gyventi, nes laimėjusi žalią kortą, ir išvažiavusi į Jungtines Valstijas ji po kelerių metų gavo JAV pilietybę. Tuo tarpu Lietuva atėmė iš jos turėtą Lietuvos pilietybę. Kadangi jos tėvai ne lietuviai, nors ji ir pati gimusi Bulgarijoje, o visą gyvenimą gyvenusi Lietuvoje, tai be šitos valstybės pilietybės ji neturėjo jokios kitos, išskyrus buvusios Tarybų Sąjungos, kurią turėjo absoliuti dauguma dabartinių net ir vidutinės kartos lietuvių. Tad dabar ji tegali Lietuvoje būti ne ilgiau, kaip tris mėnesius per metus.
Atsisėdau ir pradėjau garsiai melstis už Svetlaną, kad Lietuvos valdžia keistųsi taip, kad veiktų žmonių labui, o ne savo labui, kad tarnautų visų labui, o ne savo labui, kad taptų išmintinga ir neatiminėtų pilietybės iš ją visą gyvenimą turėjusiųjų.
Po šitos maldos ir baigėsi mūsų sambūris. Tačiau Violeta dar manęs paklausė, ar galėčiau aš kreiptis į Tėvą,. kad savo Žodį tartų mums JIS? Atsakaiu jai, aišku, kad galiu. Ir ji paprašė dar visų palaukti, nes dabar į mus kreipsis Tėvas su SAVO žodžiu. Violeta paėmė videokamerą, kad nufilmuotų Tėvo mums suteiktą mokymą. Kada jį iššifruos ir man atsiųs, tada įdėsiu ir jums į Forumą, o Saulius prijungs ir prie kitų Tėvo mokymų.
Už lango pliaupė lietus, bet mūsų viduje buvo šilta ir saulėta. Švietė mūsų visų melė ir Tėvo vaikų patyrimas VISŲ BROLYSTĖJE.
ATSISVEKINOME DAR LABIAU SUARTĖJĘ. Man Saskija sakė, kad ji džiaugiasi čia atvykusi. Deividas jai jau seniau buvo sakęs, kad čia jam būna galingi ir nuostabūs vidiniai patyrimai. Ir ji pati man sakė, kad pajuto sambūryje GALINGĄ ENERGIJĄ. Apsikabinome.
Jos vyras, Mathew-Motiejus, irgi liko labai patenkintas sukauptais per šias dvi sambūrio dienas patyrimais. Tačiau daugiau kalbėjo jo AKYS, o ne lūpos. Jos spindėte spindėjo GYVA dvasine šviesa. Spindėjo jo VIDUS, nes jis, kaip ir kiti, tikrai patyrė dvasinius ir gyvus meilės virpesius, SKLINDANČIUS IŠ VISŲ, O AKYS TIK ATSPINDĖJO JO GYVĄ VIDŲ – JO SIELOS BŪSENĄ.
Lietuviai atsisveikino vieni su kitais nuoširdžiai apsikabindami. Jautei, kad jie tikrai jautė viduje, net šito ir nesuvokdami, vykstančius dvasinius pasikeitimus. Tą rodė jų akys ir elgesys, jų nuoširdumas.
Važiuojant keliu į Uteną lietus jau pavirto liūtimi, o mano viduje meilės lietus liejosi iš Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės. Garbinau JUOS ir dėkojau už sambūrio patyrimus. Ir aš jaučiau, kad šito sambūrio meilės energijos galia buvo tikrai galinga, kaip sakė ir Saskija. JI pranoko visus ankstesnius sambūrius.
Po susitikimo su draugu Utenoje pasukau vėl atgal link Molėtų, ir toliau į Vilnių. Lietus dar labiau sustiprėjo. Kelyje tamsu. Matau autobuso stotelėje stovi vienišas siluetas po lietsargiu. Atrodo lyg ir ranką kelia, bet jau tokia prieblanda, jog po lietsargiu nelabai ir matosi. Mašinų už manęs visa virtinė. Vis tiek pristabdau, kad pamtyčiau, kelia ranką ar ne. Taip, prašo sustoti. Kadangi greitis nemažas, o privažiavau labai arti, kada jau pamačiau, jog ranka tikrai pakelta, tai dar gerokai nuvažiuoju nuo stotelės tolyn, kol visai sustoju. Priena pagyvenusi moteris ir klausia, gal važiuoju į Vilnių.
Važiuojant imu jos klausti, kur čia tokiame lietuje išsiruošė nakčiai – į svečiius ar namo? Sako namo, o čia viešėjo savo gimtinėje. Palaipsniui imu pasakoti, iš kur važiuoju, ko buvau atvažiavęs, imu pasakoti apie Molėtų sambūrį, tad vis giliau ir giliau pasakoju ir apie dvasinius dalykus ir apie Jėzų, ir apie Urantijos Knygą, ir apie KALBU JUMS VĖL. Ji taip įdėmiai klausosi.
Kuprinėje dar buvo likusi viena Jėzaus knyga. Dar sambūryje pagalvojau ar ir ją, paskutinę, kam nors atiduoti, ar vis tik pasilikti. Nusprendžiau pasilikti, gal pravers Utenoje, nežinia ką ir kur galiu sutikti. Paklausiau, ar ji nors kiek dvasiniais dalykais domisi, ar jai būtų įdomu pamatyti Jėzaus apreiškimą. Ji pasakė, kad tikrai nori pasižiūrėti. Kada pažvelgiau į jos akis, jos spindėjo.
Paprašiau, kad ji pasiektų nuo užpakalinės sėdynės kuprinę ir atsegtų ją pati. O tada surastų mėlynu viršeliu knygą. Ji išėmė ją. Ėmė vartyti. Aš paklausiau, ar ji norėtų ją skaityti. Atsakė, kad norėtų. Tada jai tariau: “Aš ją tau dovanoju Jėzaus Kristaus vardu.” Ji nedrąsiai paklausė: “Ką aš turiu atsakyti. Ar man reikia jam kaip nors padėkoti.” Tai mane net prajuokino, nes jos klausimas buvo tiks NUOŠIRDUS. Aš ir pradėjau juoktis. Sakau, jog gali ir padėkoti jam kaip tik nori, žodžiai visai nesvarbu, svarbu tik dėkoti NUOŠRDŽIAI, IŠ VISOS SIELOS. Ji padėkojo už knygą.
Tada paprašiau, kad išimtų dar vieną maišelį su Urantijos Knyga. Ji pamatė ir labai nustebo šios knygos apimtimi. Ėmė skaityti jos turinį. Pasakiau, kad yra net du turiniai – vienas smulkus, o kitas stambus. Ir vien tik turinio yra šešiasdešimt puslapių. Dar paprašiau paimti iš kuprinės kito skyrelio lapelį su mūsų svetainės adresu ir mano telefonu, jeigu ji norės Urantijos knygos, arba jeigu kils klausimų, gali skambinti bet kada.
Netikėtai suskambo jos telefonas. Ji klausėsi, kaip skambinęs jai kalbėjo kažką. Ji tik pasakė: “Užjaučiu tave.” Ir tuoj pat paklausė: “Gal tau reikia kuo nors padėti?” Ir baigdama pašnekesį, o tiksliau išklausiusi jai sakomą monologą, ji palinkėjo stiprybės ir kaip nors ištverti skambinusiajam dabartinę padėtį. O man pasakė: “Skambino draugė, ką tik mirė jos sesuo.”
Aš jai paaiškinau, kad žmogus nemiršta, tik pakeičia kitą apvalkalą, pereina į sielos aukštesnio energetinio dažnio kūną. Bet tas vidinis aš nemiršta, jis būna prikeliamas. Ir pridūirau, jog būtent dabar ji ir pati tikrai galės padėti savo draugei šitoje padėtyje, kada skaitys Jėzaus apreiškimą. Jis aiškina ir apie prisikėlimą. Ir draugei tikrai palengvės.
Išsiskiriant polinkėjau jai sėkmės ir ramybės. Ir tik tada suvokiau, kad mano kelionė į Uteną taip pat buvo Tėvo suplanuota, nes pliaupiant tokiam lietui jau abejojau, ar verta ten važiuoti. Ir tik pačią paskutinę akimirką, kada skambinau draugui, norėdamas pasakyti, kad nebeatvažiuosiu per tokią liūtį, tai netikėtai sau pačiam pasakiau “Jau atvažiuoju, susitiksim prie namų.”
Ir su draugu pabuvau neilgai. Bet tiek, kad pasikalbėtume trumpai, bet kad toji moteris ateitų į stotelę kaip tik tuo metu, kada pro ją pravažiuosiu aš, kad sustočiau ir paimčiau tam, kad padovanočiau Kristaus apreiškimą, kad suskambėtų skambutis, pranešantis jai apie jos draugės sesers mirtį, kaip tik gavus tokį šviesos apreiškimą, kuris ir paaiškina, kad mirties nėra, yra tik ėjimas vis į aukštesnį energetinį ir dvasinį lygį pas Rojaus Trejybę Rojuje, kuris apšvies ją pačią, o ji savo nusiminusią draugę.
Kaip viskas visur, net per visą seką veiksmų, iki sekundės sustyguota, kad tos, atrodo visai nereikšmingos, akimirkos atneštų galingus gyvus rezutatus – prasmingus susitikimus, kurie pavirs naujais gyvais susitikimais jau kitose situacijose ir su kitais žmonėmis.
Taip yra visoje kūrinijoje. Taip buvo ir mūsų sambūryje. Taip buvo ir mano kelyje iš sambūrio.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-06-09 00:16:58
Komentarai
Norėčiau susitikti su visais dar kartą kad ir šiais metaisMolėtuose , Kaune , o gal net ir Šakiuose visiems linkkėjimai Gailei, Laimutei iš Klaipėdos,Arnoldui ,Vitai
Arūnui ir žinoma Algimantui .
Marijus[šakiai]
2009-06-11 11:41:04
Myliu jus visus :-)
Raimondas Druskininkai
2009-06-10 21:52:55
Aš labai viliuosi kitais metais šiame sambūryje sudalyvauti, ir kartu su visa šeima - šiemet dar nesijaučiau pasirengęs. O šiaip - džiaugiuosi su visais dalyviais - paskaičiau Algimanto įspūdžius, tarsi kažkiek neakivaizdžiai ir dabar "sudalyvavau".
:-)
Rolandas
2009-06-10 20:27:28
Ačiū!
Marija
2009-06-10 14:58:46
Mylima ROJAUS TREJYBE-Tėve,Amžinasis Sūnau ir Begalinė Dvasia dėkoju už pačius nuostabiausius sielos brolius ir seses,kokius tik galima įsivaizduoti.Aš verkiu, nes neturiu žodžių išreikšti savo meilės jums.Dar tik buvot išvažiavę, o aš jau ilgėjausi jūsų.
Su meile ir dėkingumu .
Rūta
2009-06-10 13:53:18
Ramybė jautėsi sambūryje.
Matėsi ir jutosi, kad vis daugiau brolių ir sesių, ne tiek ieško informacijos iš išorės, ieško ne tų laikinų pastolių, bet remiasi į gyvą ryšį su Kūrėju, spinduliuoja savo tvirtybe iš vidaus.
Smagu, kad kai kurie iš mūsų pagaliau suprantame, kad už mus mūsų pasirinkimo niekas nepadarys ir, kad savo namų darbus čia - Urantijoje, o ir kitur per visą amžinybę, mes patys turėsime atlikti.
Kaip nuostabu matyti, kaip per tokį trumpą laiką sąmoningas gyvenimas su Trejybe keičia šeimų gyvenimus, į kuriuos ateina darna, supratimas, pilnatvė ... deja ne pas visus iš karto, kai kas dar tik pradeda savajį kelią, bet nenukabinkit nosies, su Trejybe pasiekiamas tik vienas dalykas - Meilė.
Man buvo gera Jus visus apkabinti, apkabinti Jūsų esybę, ir suprasti, kad tas kūnas, tas kūniškas protas, tai jis Mus tolina vienus nuo kito, tai jis uždaro Mus vienus nuo kitų, kai Siela trokšte trokšta apglėbti, trokšta save išlieti ir dalinti, to žodžiais negaliu apsakyti.
Ačiū visiems buvusiems sambūryje.
.
Mes važiavom namo naktyje, apšviesti slėpingos pilnaties, tarp rūko sklidinų daubų tingių.
Arnoldas
2009-06-09 15:33:49
Sveiki, mylimieji! Prie Algimanto gilių ir išsamių įspūdžių noriu pridėti dar porą smagių akimirkų.
Prieš išvažiuojant į Molėtus, rašiausi, ką turiu pasiimti ir netikėtai pagaunu mintį, įsidėti plaukams kirpti žirkles. Kažkas ne taip, pamaniau. Būtent toji šukuosena man patiko. Gal kas paprašys, nutariau. Juk parke pensininkės jau užsisakė pas mane nemokamam apsikirpimui. Įsidėjau. Sekmadienio rytą man apie žirkles primena, ir aš paklausiu, kas moka kirpti? Šakietės nurodo Rūtą. "Truputėlį nuo paausių nuimk" - paprašau. Ji taip smagiai sučiupo mano galvą, kad ėmėsi ir pakaušyje trumpint. Prašau mest šitą darbą, bet ji juokauja, caksina žirklėm kaip tikras profesionalas ir paleidžia tik tada, kai mano vilnų prikrenta gyvas galas. Apkirpo greičiau nei būtų galėjusi per tą laiką nuplauti salotas.
Kodėl, sese, nuliūdai ir pasimetei, kai Tėvas brolių ir sesių rankomis Tau atlygino už meilės darbą. Supratau, kad Tėvas suplanavo parodyti Tau gerą pragyvenimo būdą. Įvertink šį savo talentą. Trumpindama klientų plaukus, ne tik pagilinsi jų protą, bet ir padėsi atverti sielą, ir Tėvą atrasti.
Antrame epizode atsisveikinimo pietūs. Paslibizavojau, pamankštinau liežuvį angliškai ir pasiruošiau kilti nuo užstalės, tačiau mane aplenkė šalia sėdėjusi Violeta. Ji linksmai iškėlė savo garsiąją kamerą, pranešdama, jog liko daug tuščių kadrų ir ji norinti juos užpildyti. Jos judesiai buvo tokie staigūs ir ryžtingi, kad nejučia užkliudė Rimanto kavą ir paliejo. Pagavau nustebusį brolio žvilgsnį ir paskubėjau nuraminti, sakydama, jog iššluostysime, kai apmažės žmonių, juolab ir skudurą reikėtų surasti. Tik staiga Algimantas grįžtelėjo ir nieko nesvarstęs puolė į pastalę prie rudos balutės, tarytum vaikas prie smagaus žaidimo, ir netvarkos neliko.
Tas pats ir šio mini spektaklio režisierius.
Ačiū, Tėve.
Gailė
2009-06-09 15:36:09
Labai aciu uz pasidalinima, nes jo labai laukiau. Norejau pati atvaziuoti, bet paskui viskas taip susikloste, kad gal jau tikrai visus pamatysiu kada nors veliau. Skaitydama braukiau asaras, kaip jums ten buvo smagu. Mes londone taip pat neleidom lako "dykai". Kaip tik praejusia savaite kilo mintis sukurti grupele, kurioje nagrineti Urantijos dokumentu susrinktu keturi zmones. Atsirado zmogus, kuris Urantija perskaite pries desimt metu rusiskai ir antra karta jau dabar - lietuviskai. Like mes dar labai naujokai, bet kartu bus labai smagu ir lengviau. Dziaugiuos uz jus visus ir ta pabuvima patiriant gyvus Trejybes virpesius, benndravima ir Algimanto toki issamu uzrasyma. Aciu jums, kad esat.
rita
2009-06-09 10:06:11
Aciu broli uz nuostabu rasyni, deka kurio dar karta atsiduriau samburyje su visa Seima, pajutau Tevo dziaugsma ir Meile uz mus visus.Su meile visiems,iki pasimatymo.
Laima(Klaipeda)
2009-06-09 12:53:41
Ačiū Algimantai,man asmeniškai be galo yra svarbi mano sielos brolio,turinčio didesnę dvasinę įžvalga,didesnę dvasinę patirtį,nuomonė.Dar ir šiandien gyvenu Molėtų sąmbūrio dvasia.Kaip stipriai,palyginus su praeitais sąmbūriais,mes paaugom/dvasine prasme/.Jeigu,kai kurie,praeituose sąmbūriuose,pasirodėme ir nevisai iš šviesios pusės,tai šiais metais pastebimas didesnis nušvitimas.Ir savyje pajutau šiokius-tokius pakitimus-nekompleksuoju del praeities klaidų,nes ne mano galioje pakeisti praeitį.
Dar labiau sužibo sielos žiburys,neužgesinkime to žiburio,su juo pašvieskim draugui kelią,to draugo dvasinei naktį.
Myliu jus visus,ir linkiu visiems geros dienos.
Su meile
IRENA/Šakiai/
2009-06-09 09:34:21
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]