Forumas: temos peržiūra
DIEVO TĖVO DVASIOS ŠVENTOVĖ
DIEVO TĖVO DVASIOS ŠVENTOVĖ
Kiek daug veidų mūsų kelyje , kiek daug emocijų ir žvilgsnių . Tačiau ar jūs pastebite , kad dauguma sutiktų veidų yra susirūpinę arba rūškani . Kartais atrodo , kad visa minia žmonių tarsi laikytų sudėtingą egzaminą . Kaip mažai šypsenų ir nuoširdaus dvasingo juoko mes pasigendame šiame veidų kelyje . Kas atsitiko , kad mes pamiršome šypseną ir sveiką juoką ? Pamenu vieną televizinę laidą , kaip viena žurnalistė grįžusi iš kelionių , iš Filipinų ir Indonezijos salyno , išlipusi čia Vilniuje iš lėktuvo buvo apstulbinta to kontrasto , kurį kelionės laikas skyrė tik keliolika valandų ir visi atsiminimai , ir matyti vaizdai atmintyje buvo dar tokie švieži . ,, Apstulbino mane “ kalbėjo jinai ,, be šypsenų veidai areouoste ir troleibuse . Atrodė , kad patekau visai į kitą pasaulį , liūdną ir susirūpinusį ‘’. Tuo tarpu , kai šių salynų žmonės buvo visi su šypsenomis veide , ir mažame ir suaugusio žmogaus veide švietė laiminga šypsena . Jie tiesiog džiaugėsi , kad gyvena , nors tas gyvenimas , kaip pastebėjo ši žurnalistė , toli gražu nei labiai laimingas , nei labiai turtingas , tačiau džiaugsmas šia diena buvo akivaizdus ir pribloškiantis savo kontrastais grįžus į Lietuvą .
Taigi , kur mes einame , kodėl mes apsupti prašmatniausių prekybinių centrų , skęstančių neoninių šviesų jūrose , o patys po sėdyne dar turintys keturius ratus su motoru , jaučiamės lyg paskutinį žemės lopinėlį pardavę , jaučiamės taip lyg tai būtų ne mūsų gyvenimas , bet iliuzionistinis melas . Ačiū Dievui , niekas dar nemiršta nei nuo bado , nei nuo troškulio , tačiau laimės mažai mato . Kodėl ? Aš manau , kad žmones yra užvaldęs godulys . Žmonės nebeturi saiko savo godulį patenkinti , nes norisi vis daugiau ir daugiau . Norisi kažo tokio , ko dar neturi , bet buvo matyta kaiminystėje arba per reklamą. Norisi taip , kad net šypsena iš veido ilgam dingsta , kol susikuri norimą daiktą ar būvį . Tą kažką turėti inspiruoja ir visa vartotojiška visuomenė , su pašaipa žvelgianti į nevykėlį , kuris dar neturi to kažko . Taigi tas statistinis žmogelis arba net šulas , nutaręs turėti tą kažką , pradeda dirbti dviem etatais , verčiasi per galvą , dirba dieną ir naktį kol pagaliau jo kieme ar žemės sklype , ar bute atsiranda tas kažkas . Štai pagaliau tas kažkas yra . Šypsena šviečia dešimties mertų spinduliu ir žmogus yra laimingas . Tačiau , tačiau , po mėnesio kito ir vėl rūškanas veidas ir vėl rūpestėlis , vėl nerimas skverbiasi į širdį ir protą , nes to kažko aplinkiniai kaimynai įsigijo jau daug puošnesnių ir gražesnių . Ir taip be galo ir be krašto , kol vieną , dieną infarktas , insultas ir žmogelis guli ligoninės reanimacinėje palatoje . Bejėgis kūnas ant baltos paklodės ir nerišlios mintys dar šurmuliuoja apie nebaigtus darbus .
Tokiu arba panašiu paveikslu , gyvena šimtai tūkstančių mūsų tautiečių ir šimtai milijonų mūsų planetos gyventojų . Kas čia kaltas ? Niekas nekaltas . Kalta mūsų gyvulinė kilmė , kovos už būvį pasąmonių genetika , numarinusi mūsų dieviškąjį ,,AŠ’’ .
Tačiau ar jau taip viskas beviltiška , ar mes jau nebesugebėsime pasikviesti šypsenos ant savo veido ? Nejaugi mes nebesugėsime rasti , nors keliolikos minučių, laisvo laiko dienoje , prakalbinti savo vidinį ,,AŠ’’ - dieviškąjį minčių Derintoją , kad ateitų šypsena . Tik nesuraukime veidų , kaip tie fariziejai ir nenuteikime savęs kankinio išvaizdai , kai bandysime kalbinti Dievo Tėvo dvasią savo protuose , bet kalbinkime Jį su šypsena ir su džiaugsmu . Šį šventą darbą reikėtų atlikti visiems , be išimties , tuoj pat , šiandiena , nes rytoj gali būti per vėlu . Rytojus gali būti jau ir nebūtis , bet šiandiena tu žmogau , esi būtis ir šiandiena tavo valioje ir galioje pakesti visą savąjį likimą , ir net sveikatą , ir net darbinę ar kūrybinę karjeros perspektyvą . Viskas , žmogau , yra tavo valioje ir džiaugsmas ir viltis , ir neviltis .
Todėl leiskime augti , savo prote džiaugsmo mintims . Pasakykime savo protui ,, Aš noriu amžinai gyventi su savo Tėvu , aš noriu savo valią suderinti su Dievo Tėvo valia . Aš noriu tau Tėve atiduoti visus savo rūpesčius , nes Tu esi mano galia ir stiprybė . Aš atiduodu Tau visas savo problemas ir galiu būti laimingas , nes tu esi didžioji Meilė ir sujungei Save ir mane ’’
Mes žmonės potencialiai esame bendrakūrėjai su Aukščiausiomis Dievybėmis ir mes galime sukurti viską ką tik panorėsime . Mes galime sukurti naują Žemę ir naują pasaulį Žemėje . Mes galime sukurti net rojų žemėje . Mes galime viską . Tačiau mes galime ir pragarą sukurti ir gimtąją Žemę sunaikinti . Todėl ir sakau , šypsokimės vienas kitam ir kurkime gėrį , atsiremdami į dieviškąją dovaną - minčių Derintoją. Jis viską tiksliai ir genealiai pasakys , ką daryti , kaip išbristi iš dubės ar iš krizės . Tik Dievas Tėvas duos išmitingiausią ir genealiausią , bet kokios problemos , sprendimą .
Norint suartėti su Dievo Tėvo dvasia reika ugdyti norą būti JO Dvasios šventove . Taip , taip , pačia natūraliausia šventove , kurioje džiaugsmo giesmes gieda visos tavo proto mintys . Tačiau tik mažuma ugdo norą būti Dievo dvasios šventove , todėl ir mūsų mintys iš mūsų protų skrenda be Dievo dvasios palaiminimo , nesuderintos su Dievo Tėvo dvasia , be dieviškos išminties ir be dieviškos galios . Daugiausia jos yra tuščios , be dieviškos įkrovos galių , todėl ir tuštybė sėja tuštybes po pasaulį , o vėliau , ta pati karta ar kitos kartos jau tas tuštybes pjauna . Visi darbai ir visi gyvenimai nebeturi dieviškos skalsos .
Jeigu mes neugdome valios ir noro bendrauti su Dievo dvasia , mes tuo pačiu atmetame ir tą kosminį stebūklą , vienintelį ir nepakartojamą stebūklą , kad mes žmonės , esame vaikščiojančios Dievo Tėvo dvasios šventovės . Nebūdami Dievo dvasios šventovėmis , mes save įbūtiname , kaip vaikščiojantieji dvikojai, gyvulinės prigimties , kūnai , kuriuos tarpusavyje jungia ne dieviškos meilės jėgos , bet tik bendri socialiniai ir buitiniai interesai . Ir tokiuose iškreiptuose mūsų gyvenimuose ir geriausi mūsų protai būna tiek šventi ir moralūs , kiek tai naudinga , tai ar kitai socialinei grupei , kurią mes atstovaujame ir su kuria bendraujame . Tad nenuostabu , kad tokie savanaudiški ir bendrasaviniški interesai neturi broliškos meilės užtaiso . Tie santykiai ir negali būti tobuli , kadangi savo sąmonėje yra užslopinę Dievo Tėvo dvasios veikimą . Todėl šiandieną , prie aukščiausių techninių technologijų ir nuostabiausių mokslinių atradimų tarpsta nemokšiškumas , agresyvumas ir abejingumas gėrio pažangai ir jo plėtotei .
Daug kartų šiame forume , mūsų gerbiamas Algimantas yra pavartojęs posakį , kad ,, aklas aklo toli nenuves ‘’. Iš tiesų , tai yra tiesa , nes neugdant savyje dieviškų savybių ir nevedant dialogo su Dievo dvasia , kuris kiekviename reiškiasi kaip mūsų minčių Derintojas , kaip tu žmogau , sukursi gėrį ir džiaugsmą , jeigu šiems reiškiniams yra neugdomas atradimo džiaugsmas , neugdomas ir neauginamas dieviškasis potecialas , kuris turi visą galią išsiskleisti žmoguje , tačiau be laisvos žmogaus valios , be jo noro , ir Dievas yra bejėgis , JIS negali pažeisti pagrindinio kūrinijos dėsnio - laisvosios kūrinio valios .
Viso to neišauginto dvasingumo rezultatas - pasaulinė krizė , nerimas dėl ateities ir susirūpinę be šypsenų veidai . O reikėtų tik tiek nedaug - giliau pažvelgti į save . Atrasti norą ir ugdyti valią , pripažinti save Dievo Tėvo dvasios šventove . Tu ir aš , mes abu ir mes visi esame Dievo dvasios šventovės . Taip mąstydami ir įtikėdami , mes pakeisime ir savo proto mąstymo kokybę . Tokiame prote gims gražiausios mintys , kurios norės jungtis ir perteiks žinias visiems savo broliams ir seserims , kaip geriausiai gelbėti vienas kitą , kaip dovanoti vienas kitam džiaugsmo , meilės ir gėrio dovanas . Mūsų visų dieviškoji samprata , suras geriausius sprendimus visoms problemoms spręsti .
Jeigu pažiūrėsime globaliai į mūsų žemę , tai mes , visi žmonės , esame įbūtintas dieviškos kūrinijos pasaulis , norime to ar nenorime , tikime tai ar netikime , yra taip kaip yra . Tuo pačiu , potencialiai , mes visi esame apdovanoti ir laimingu gyvenimu. Mes laimingą gyvenimą suprantame , kaip naujausių technologijų įgyvendinimą , tačiau Dievui nereikia mūsų būsenų per technologinį pasaulį , Dievui nereikia ir mūsų kūno galių ugdymo universitetų. Dievui reikia mūsų protų ir širdžių atsivėrimo , kad Dievo dvasia galėtų veikti į mus visų geriausiu būdu , kad tame dieviškame veikime sužydėtų ir mūsų protas ir mūsų jėgos ir mūsų sveikata . Tik žmogus atsivėręs Dievo dvasios veikimui , jau čia , žemėje , galės atlikti stulbinančius darbus , apsuptus meilės ir brolystės dvasia , ir tai yra Dievo plano fragmentas , leidžiantis atsirasti tikriems stebūklams , bet su žmogaus sudvasinto proto pagalba .
Emilis - Petras
2009-06-14 21:36:04
Komentarai
Jonai,kartais pasakai labai gerą mintį: "Kaip tik ne save reikėtų iškelti šiame santykyje į pirmą planą, o tą patį žmogaus santykį, ryšį su kitu". O po to padarai klaidingas išvadas: "tarp urantų plinta užkrečiama liga - visa, ką jie mato kituose žmonėse (jei jie ne urantai), po truputį pradeda atrodyti juoda." Vėliau vėl seka labai nebloga mintis: "jei tu savo artimame (o kas yra tavo artimas) matai labiau neigiamybes, tai nereikėtų tikėtis, kad tarp jūsų ir kitų įsivyraus meilė, pagarba ir geri santykiai. Čia ir apsistokim, nes lyginti šunį su žmogumi tik kažkuria prasme (nemastančio atsidavimo) galima.
Iškėlei dvi prasmes. Pirma, kas tas mūsų artimas. Man tai ir tu, ir Kęstas, ir Algimantas, ir Gailė, ir Irena, ir žemiškas tėvas, motina ir t.t. Kažkas pagalvos, kad kalbu nenuoširdžiai, bet taip tikrai nėra. Bet jei bet kuris iš mano paminėtų žmonių norės nepagrįstai nuskriausti ar įžeisti bet kurį iš paminėtų žmonių, aš stosiu į skriaudžiamo asmens pusę. Anksčiau aš dar būčiau gerai pagalvojęs apie tokį pasirinkimą, tačiau po Urantijos Knygos studijų aš tuo neabejoju. Beje gyventi su tokiu pasirinkimu (tarp žmonių materialistų) tikrai sunku.
Dabar pagal antrą prasmę (jei tu artimame matai labiau neigiamybes, tai nereikėtų tikėtis, kad tarp jūsų ir kitų įsivyraus meilė, pagarba ir geri santykiai). Ši prasmė jau daug sudėtingesnė - nes pirmu atveju renkiesi tu vienas, o štai antru atveju - pasirinkimas abipusis. Štai aš labai norėčiau gerų santykių su Kęstu ir iš tiesų nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jis sugebėjo pakeisti savo ankstesnį gyvenimą, bet jo kategoriškumas remtis net ne Biblijos geriausiomis prasmėmis, o būtent tomis, kurios susijusios su prievarta, grąsinimais ir bausmėmis labai temdo šiame forume vyraujančią meilės ir pagarbos atmosferą. Pats irgi kartais prie to prisidedi. Neslėpsiu, manau ir aš prie to prisidedu ir nesvarbu, kad aš rašau komentarą žmogui, kuris yra priešiškai nusiteikęs dažniausiai prieš urantus ar Urantijos Knygą.
Pagarba ir geri santykiai nėra įmanomi tarp visiškai skirtingų pažiūrų žmonių. Man tik viena nesuprantama, juk meilė turėtų artinti žmones, bet kodėl apie meilę kalbantys žmonės yra taip nepriimtini kitiems žmonėms. Jei ir rasime kur nors bendrumus, tai tik meilėje, bet ne tokioje, kaip šunio su žmogumi (labai ateistiškas požiūris), bet dieviškoje Tėvo meilėje, broliškoje meilėje tarp visų žmonių, ką mums apreiškė Jėzus. Tad gal neieškokime tų nepagrįstų neapykantų ir pykčių ir tie skirtumai pradės nykti. Jie ir taip pradės nykti. Tačiau akivaizdu, skirtumų nykimo greitis yra dar labai mažas. Todėl mano nuoširdus prašymas, jei jau kas galite, tai bent netrukdykite tiems skirtumams pradėti tirpti...
Vaidas (VDS)
2009-06-15 22:35:01
Petrai, su ta žmogaus bendruomenine būtimi yra taip. Ką žmonės galvoja vieni apie kitus, tokia susikuria ir aplinka, ir bendruomeniniai santykiai. Filipinuose ar Indonezijoje žmonės neturi tiek priešiško nusistatymo vieni kitų atžvilgiu, nelenda kiekvienas į savo kiautą, priima kitą žmogų tokį, koks jis yra, todėl natūraliai formuojasi draugiška ir šilta atmosfera.
Tu gali gerai jaustis ir šypsotis tokioje kompanijoje, kuri tave priima tokį, koks tu esi - be jokių interesų ar noro tave pakeisti. Nemanau, kad buvimo ar nebuvimo šventove pajautimas išspręstų problemą. Ir visiškai klaidinga manyti, kad "giliau pažvelgti į save. Atrasti norą ir ugdyti valią , pripažinti save Dievo Tėvo dvasios šventove" padėtų ugdyti santykius tarp žmonių. Gal todėl daugelis geriausiu savo draugu laiko šunį, kuris nors ir nėra kažkokia šventovė, bet būtent jis geriausiai gali tave priimti tokį, koks tu esi.
Kaip tik ne save reikėtų iškelti šiame santykyje į pirmą planą, o tą patį žmogaus santykį, ryšį su kitu. Tačiau urantas lenda į savo vidų ir iš ten iškelia save kaip kažką itin gero. Ir tarp urantų plinta užkrečiama liga - visa, ką jie mato kituose žmonėse (jei jie ne urantai), po truputį pradeda atrodyti juoda. Ir jei tu savo artimame (o kas yra tavo artimas) matai labiau neigiamybes, tai nereikėtų tikėtis, kad tarp jūsų ir kitų įsivyraus meilė, pagarba ir geri santykiai. Petrai, kalbi apie šypsenas, tačiau tavo guru Algimantas besišypsančiuose veiduose įžvelgia tik blogį, jei tie veidai ne urantų. Tai liudiju ne aš, o paties Algio komentarai.
Nors tu ir maloniai šypsosies, nors ir garsiausiai pamokslausi apie šventoves savyje, manyje ir visuose, tačiau jei tu nesugebėsi REALIAI mylėti žmogaus bent labiau negu tai daro eilinis šuo, greičiausiai jo šeimininkas labiau mylės savo šunį, o ne tave. Skamba gal kiek netikėtai, bet neįsižeisk, tokia realybė.
Jonas
2009-06-15 17:33:39
Atleiskit, bičiuliai, bet labai norėčiau sužinoti - kodėl taip limpate prie Jono? Gal jūs urantai? Bet kodėl vardais nepasirašote (juk toks baisus dalykas - tapti anonimu)? O gal šiaip sektantai? Bet tada Jonas jums kaip ir sąjungininkas prieš urantus...
Zebre, o gal taip rodote savo prielankumą ir pagarbą?
Tiesą pasakius, ir man patinka Jono komentarai. Bet juk nereiškia, kad turėtume jį draskyti į gabalus, ane?
bičiulis
2009-06-15 17:09:08
Tas "netyčia" Jonui būna 24 val. per parą.Kada žmogus ir miega?Jam čia jau kaip koks apsėdimas.
Zebras
2009-06-15 16:41:36
Nebūk juokingas.Iki šiol kad ir slapsteisi po kitais vardais,bet bent jau buvai savoj stichijoj.O dabar,kai pradedi taip komiškai teisintis,tai jau apgailėtina.
?
2009-06-15 16:38:05
netyčia, kartais pasiskaitau ką rašote :)
Jonas
2009-06-15 16:28:39
Bet kaip tu,Jonai,sugebi taip operatyviai reaguoti?Ko gero,kaip tik šioje temoje ir buvai?Ar apskritai tu kada atsitrauki iš šito tinklapio?
?
2009-06-15 16:25:10
nenoriu kištis, bet mano vardą vėl kažkas prisimena ir vis dar juo pažaidžia. Pokštininke, išsiduodi :)
Jonas
2009-06-15 16:10:26
Ir dar...Tikrai nenoriu nieko įžeisti,bet kaip galima tikėti viena knyga,kaip galima atmesti kitus šaltinius?Juk yra tiek gerbtinų dalykų?Tikriausia taip yra dėl to,kad jūs nieko daugiau nesate skaitę.Bet juk išsilavinimo stoka yra didelis trūkumas.Gal tuomet geriau pasitikėti tais,kurie žino ir skaitė daugiau?O tai pas jus ir išeina,kad aklas aklą veda...
bičiulis Jonas
2009-06-15 15:57:24
Aciu, mielas Petrai, tai nuostabus pasidalijimas, tai yra ta informacija, kuria gyvename, ka kuriame savyje ir savo mintimis. Ir nesvarbu, kad ne visiems dar si sviesa suprantama, prieinama. Bukime pakantus tiems, ka apakina musu sypsenos, juk kai maziulis ieina i vyresniu klase, brandaus zmogaus pozymis- sutikti ji su sypsena ir supratimu.
Mes buvom ten, mes skaitem Biblija ir kai kurie gal net jau buvom patikeje, kad esam neverti, kad esam nuodemingi, kad sis pasaulis del kanciu, del atgailos ir pasmerkimo. Todel dabar tik dar stipriau rankas savas i tuos neregincius istieskim ir jeigu nepriimtina jiems tai, tik sirdimi su Tevu ir Trejybe mes kartu juos apkabinkim. pakalbinkim tyliu balsu, be gincu, priekaistu ir apmaudo. Juk taip puiku, kad vis daugiau atsiverianciu musu- Tevui, pasisnekanciu ir kasdien vis naujo pazinimo ir meiles gusnio vis daugiau i sirdi savo sugebam sugert. Mielieji, broliai, seses, mes vaikai JAM, mes vaikai Trejybes.Mes VIENIS su viskuo ir su visais. Tad bukime to verti.
Vita
2009-06-15 11:06:44
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]