Forumas: temos peržiūra
Kas yra žmogaus gimimas iš dvasios? Kodėl Jėzus nuolat prašė gimti iš dvasios?
Kas yra žmogaus gimimas iš dvasios? Kodėl Jėzus nuolat prašė gimti iš dvasios? At tai tik vaizdinė kalbos priemonė "gimti iš dvasios"? Ar gali žmogus kaip nors iš tikrųjų vėl gimti?
Algimantas
2005-12-21 09:57:51
Komentarai
Mielas, S., tavasis klausimas yra labai gilus ir į jį kiek beatsakyčiau, vis tiek tai bus tik žodžiai. O kad suprasti to atsakymo žodžius, būtinas patyrimas, būtina toji būsena, kad būtent ji ir patvirtintų, ko žodžiais išreikšti neįmanoma.Bet pamėginkim nuo pat pradžių.
Iš pradžių žmogus gimsta fiziniame kūne. Priklausomai nuo jį supačios šeimos, draugų, darbo, gatvės aplinkos, genetinio paveldėjimo, savo paties žingeidumo tenkinimo jis formuoja savo charakterį. Ir jeigu visa aplinka pagrindu jam kloja Dievo ryšį su juo asmeniškai, tai tas procesas sutampa su Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, vedimu iš vidaus. Ir tokiam žmogui pats gimimas iš dvasios nebus nei skausmingas, nei visiškai kitoks negu jo ikitolinis gyvenimas. Nes gimimą iš dvasios sudaro sielos, esančios kiekviename žmoguje, embriono įsiviešpatavimas to žmogaus mąstyme, visame gyvenime. Tad jeigu tokio žmogaus gyvenimas buvo nukreiptas daugiau į materijos pusę, tai toks žmogus BŪTINAI PATIRS SUKRĖTIMŲ, O PATS GIMIMO IŠ DVASIOS PROCESAS GALI BŪTI UŽSITĘSIANTIS ILGAM. Retkarčiais toks gimimas įvyksta PER AKIMIRKĄ. Bet kelias IKI tos akimirkos turi būti labai spygliuotas.
Kiekvienas galite pasitikrinti, kokiame gimimo iš dvasios etape esate patys, o gal jau gimę. Etapai yra įvairūs, ir kiekvienas pats gali apytiksliai sau nusistatyti, įvertinti, kokiame yra pagal tą apibūdinimą, kuris išreiškia gimusį iš Dvasios. Ir gimimas iš dvasios - tai nėra žmogaus nuopelnas. Tai TĖVO DOVANA. TĖVO SUTEIKIAMA MALONĖ, KURIĄ ŽMOGUS TURI PASIIMTI BRANDINDAMAS SAVO CHARAKTERĮ VIS DAUGIAU SUTAPATINDAMAS SAVO VALIĄ SU TĖVO VALIA.
Taigi, gimusį iš dvasios apibūdina toks charakteris:
Jis myli visus VIENODAI, KAIP IR PATS TĖVAS. Myli net ir tuos, kurie jį įžeidinėja. Ir tam jis nededa specialių savoįtaigos pastangų. Tiesiog tai yra savaiminė ir natūrali būsena.
Jis neturi pykčio ar keršto, baimės ar nerimo dėl savojo aš gyvulinio EGO pasireiškimo, bet visada užstoja skriaudžiantį net jeigu tai grėstų pavojus netekti savojo kūno.
Jis jaučia tiesą ir ja gyvena. Melas ar šmeižtas jo nejaudina ir neveikia. Jis visiškai nekreipia dėmesio į kitų nuomonę ir klauso tik sielos balso ir vadovaujasi Tėvo sutiekiama išmintimi, kas susiję su dvasiniu charakterio ugdymu.
Jis tarnauja savo sielos broliams iš meilės Tėvui ir JO kūrinijai, o ne dėl atlygio.
Jis yra drąsus, bet ne nutrūktgalvis. Atsargus, bet ne bailus.
Jis yra dosnus, bet ne išlaidus. Jis tenkina savo poreikius, bet turtų nekaupia, o juos panaudoja žmonių, pasišventusių dvasiniam darbui paramai ir palaikymui, ir tuo pačiu įneša savo indėlį į žmonių dvasinimą. Ir tą daro ne iš pareigos, bet iš MEILĖS Tėvui. Ir dėl to sulaukia dar didesnio materialaus atpildo, kad ir toliau remtų einančius dvasiniu keliu. Taip žmonijos dvasinis vystymasis ir užsitikrins sau materialų išsilaikymą.
Jis gyvena nulatiniame ryšyje su Tėvu, net jeigu tuo metu ir nepalaiko tiesioginės komunijos žodžiais ar mintimis, bet širdies virpesiai tą ryšį išlaiko dirbant BET KOKĮ DORĄ DARBĄ. Ir toji KOMUNIJA YRA GILUMINĖ IR PATI SVARBIAUSIA, NES EINA IŠ PAČIOS SIELOS GELMIŲ.
Jis yra nuolatinės ramybės ir palaimos būsenoje. SUsijaudinimas gali būti. Bet ir jis tuoj pat išnyksta tik pasikalbėjus su Tėvu, nes Jis akimirksniu nuramina.
Žodžiu, gimusio iš dvasios charakterio savybių apibūdinimas yra įvairus, bet šiaip jau sutelpa į viena teiginį JIS MYLI TĖVO MEILE VISUS VIENODAI. Ir iš to kyla visi kiti išvestiniai požymiai.
Kada įvyksta pilnutinis gimimas iš dvasios, tada bendravimas su Tėvu būna nuolatinis. Tiesiog kitaip nebeįmanoma. Ir būtent tokia padėtis leidžia pajusti, kad lytinis potraukis priešingai lyčiai staiga yra pakeliamas į daug daug aukštesnį lygį - į dvasinį lygį. O jame atsiranda poreikis į tarpusavio bendravimą visada kviestis ir Tėvą, kad drauge su Juo būtų kuriama tiek šeima, tiek nauja gyvybė šeimoje iš meilės Tėvui ir Jo kūrinijai. Bet vyraujantis motyvas yra DVASINIS RYŠYS SU TĖVU.
Ir net neturint šeimos ir nepatiriant intymaus gyvenimo malonumų, dvasiniai malonumai, kuriuos suteikia Tėvas daugybę kartų pranoksta materilų net ir paties aukščiausio laipsnio orgazmą. Dėl to, tik atsidavus Tėvo vedimui visa savo siela, išvengiama stresų ir net fizinių negalavimų negyvenant lytinio gyvenimo. Nes būtent Tėvas suteikia visiškai naują iki tol nepatirtą dvasinės veiklos ir energijos panaudojimo kanalą. Taip Jis išlygina bet kokį organizmo viduje kylantį spaudimą.
Ir kada tu imi pajusti dvasinį palimos pojūtį, tada padėkok Tėvui už šitą būseną ir prašyk Jo, kad tu galėtum dar daugiau tokią būseną pratęsti, kad galėtums geriau suvokti Jo tau siūlomą išmintį, kad galėtum tapti išmintingu instrumentu vykdant Jo valią, kad galėtum Jam tarnauti pagal savo pasirengimą, o aukštesnio lygio rengimui nesipriešintum.
O dėl šeimos, tai Dievas ir suveda tokius žmones, kad jie galėtų pasitikrinti patys savo charakterį, kiek jis yra ugdomas visumos labui, ne savojo ego asmeniniam labui. Ir melsk Dievo, kad savo kelyje sutiktum tokį žmogų, kuris irgi eitų Dievo keliu, kurio širdis būtų atsivėrusi. Tai būsimosios Lietuvos šeimų ateitis, kada bus tuokiamasi ne dėl pinigų, padėties, ir kitokių interesų egoistinio patenkinimo, bet iš meilės Dievui, susitikus dveims žmonėms, kurie vienas kitam atveria tuos pačius Tėvo meilės virpesius, dėl to tie du žmonės niekada nenustos mylėję vienas kito, savo vaikų, ir visų kitų žmonių, nes juose bus GYVA TĖVO MEILĖ. Ir tada tokia šeima visą savo gyvenimą skirs Tėvo valios vykdymui, kurdama naują gyvybę su Tėvu, auklėdama ją irgi su Tėvu, ir visada likdama ištikima Tėvo valios vykdymui.
O gimusio iš dvasios valia visada sutampa su Tėvo valia. IKi gimimo iš dvasios jis sakė" "Ne manoji valia, bet tavoji valia tebūnie." JIs savo valią nuslopindavo ir leisdavo pasireikšti Tėvo valiai. Bet po gimimo iš dvasios tas pats žmogus ima sakyti: "Manojo valia, kad būtų tavoji valia." Dabar jo valia nebeslopinama. Ji tiesiog yra tokia pati, kaip ir Tėvo. Dėl to jam nebereikia keisti savo valios, kad ji atitiktų Tėvo valią. Ji susiliejo.
Taigi, kūnas lieka toks pat, fizinis, bet žmogus yra naujai gimęs. JIs yra šitame pasaulyje, bet jau nebe iš šito pasaulio. Dabar jį ne tik geriau ir greičiau gali vesti Tėvo dvasia iš vidaus, bet ir jo siela ima augti KOKYBIŠKAI dar greičiau. Ir toks žmogus yra prie slenksčio, kad susilietų su Tėvo dvasia, Minties Derintoju. O susiliejimas reiškia šito materialaus kūno mirtį, kadangi šituo lygiu jis savęs ugdyti toliau nebegali. Jam reikalingas aukštesnis, morontinis lygis. Nebent būtų kitokia Tėvo valia, kuri numatytų tokį žmogų panaudoti ir toliau šitame lygyje kaip dvasinį mokytoja materialiu pavidalu kitiems, o tuo pačiu ir pačiam kaupiant patyrimą, kaip vesti daugybę savo bičiulių į dvasinį ryšį su Tėvu.
Kiekvienu atveju, viešpataujanti valia yra Tėvo, nes tvarinys savąją valią irgi yra sutaptinęs
su Tėvo valia.
Algimantas
2006-01-19 12:14:05
159 Dokumentas. 3 dalis NURODYMAI MOKYTOJAMS IR TIKNTIESIEMS.
rimantas
2006-01-18 11:03:11
gal kas zinot, kur tiksliau UK galiu apie tai paskaityti, nes mano UK skaitymas yra gan padrikas - per mazai laiko tam skiriu, nes namie knygos neturiu.
S.
2006-01-18 10:30:58
Nors klausimas yra Algimantui, bet man jis taip pat svarbus . Pilnai neatsakysiu, bet galiu pasakyti tiek , kad tai ką jūs patiriate URANTIJOS knygoje yra vadinama PARIBIO KONFLIKTU. Dabar neatsimenu kokiame dokumente tai yra nagrinėjama, bet jeigu knygą skaitote tai rasite tą vietą. Dar galiu pasakyti,kad žmogus gimęs iš dvasios tokio konflikto nejaučia lygiai kaip ir žmogus gyvenantis vien tik materialų gyvenimą.
rimantas
2006-01-18 10:14:49
mielas algimantai, sutinku su tuo, ka cia vardijate. zinu, kas yra gimimas is dvasios. nuostabu. bet negaliu to islaikyti nuolat. visa ta patirtis tarsi banguoja - gyvenu tai "is dvasios", tai vel "griztu" i materija. be to neturiu seimos ir kai gyvenu "pasaulyje" - labai trokstu ja tureti, taciau kai esu "dvasios prieglosbty" - man visai nesvarbu sis klausimas. tai kas man yra? esu pusiau gyvulinis, pusiau dvasinis zmogus. ir jei galite, atsakykite, o kaip intymiu santykiu poreikis, kai esi "dvasios zmogus", nejau tai savaime nuslopsta?
ir kaip islaikyti dvasini atgimima nuolat? be to, kad melstis kasdien.
S.
2006-01-17 18:02:12
Mielieji, gimimas iš dvasios yra pati tikriausia tikrovė, kurioje gyvena mirtingasis. Kol mes turime materialų apvalkalą tam, kad galėtume tarnauti vieni kitiems darydami gerus darbus, tol mes dar turime ir gyvulinių ydų - baimę, materialaus gyvenimo sureikšminimą, didžiulį norą gyventi vis geriau ir geriau savajam kūnui ar savosios biologinės šeimos nariams, viešpatauti kitų valios atžvilgiu, pavydą, pyktį, kerštavimą, padėkos siekimą, materialaus atlygio siekimą ir pan. Tai būtent yra tas balastas, kuris ir traukia asmenybę link dugno, neleisdamas pakilti ir išsklęsti sparnų skrydžiui. Ir Jėzus ne šiaip sau nuolat kartodavo "jūs turite gimti iš dvasio, kad patektumėte į dangaus karalystę." Apaštalams niekaip nebuvo suprantama, kaip gi galima gimti vėl, kada jau vieną kartą buvo gimta. Bet gimimas iš dvasios yra ne naujas MATERIALUS gimimas, bet DVASINIO AŠ GIMIMAS. Tai būtent tikrojo dvasinio aš, tos Tėvo asmenybės dovanos, naujas kokybinis pasireiškimas realiame kasdieniame gyvenime. Tai Dievo nuolat suteikiama malonė per Jo dvasią, Minties Derintoją, bet kuri nėra pajuntama tol, kol neįvyksta toji dvasinė transformacija. Įvyksta tokia giluminė dvasinė transformacija, kad tas pats žmogus pajunta visiškai kitokias savo charakterio savybes, kurių anksčiau, iki šios dvasinės transformacijos, galėjo ir nejausti, arba galėjo jausti ne taip akivaizdžiai, arba labai retomis akimirkomis. Gimimas iš dvasios yra tokia dvasinė asmenybės charakterio transformacija, kada visi gyvuliniai polinkiai, visos ydos pranyksta, o vietoje jų įsiviešpatauja dieviškos savybės: meilė Tėvui ir visiems tvariniams, noras tarnauti Tėvui ir Jo kūrinijai, troškimas Jį garbinti, noras daryti gera neloaukiant atlygio, nulatinė palaima ir ramybė, atsidavimas Tėvui ir pasitikėjimas Juo, baimės išnykimas, skvarbus žvilgsnis į aplinką, kosminė įžvalga.
Kadangi tokia būsena yra ne momentinė, bet nuolatinė, tai ji labai skatina pasveikimą nuo įvairių ligų, kurių priežastis galėjo būti įvarūs stresai ir nervinė įtampa.
Gimusio iš dvasios mirtingojo ima keisti veiksmai ir kalbėjimas, nes jis vis labiau ir labiau ima jausti Tėvo vedimą iš vidaus ir jam ima vis labiau atsiduoti ne dėl kokio nors ypatingo siekio, bet iš meilės, kurią Tėvui ima jausti vis stipriau ir stipriau. Ir tai vyksta realiai ir nuolat augančia linkme. Dėl to tokie Dievo sūnūs ir dukros ima vesti dvasinius vaisius. Taip realiai ima egzistuoti Dievo Tėvo visos dangiškosios šeimos žemiausioji grandis - mirtingieji. Ir tokie iš dvasios gimusieji mirtingieji nebepatiria nerimo ar nusivylimo, nebeturi neigiamų emocijų, kurios kenkia sveikatai, nebejaučia nerimo dėl savojo kūno patiriamų negandų, nes į jį žvelgia kaip į labai laikiną apvalkalą,, suteikiantį patyrimą juo apvilktai asmenybei.
Ir nors tai yra tą patį materialų kūną turinti žmogus, bet tai yra visiškai naujas žmogus _ Dievo sūnus ar dukra.
Dėl to Jėzus ir prašė gimti iš dvasios. Patirti šitokią gilumkinę dvasinę transformaciją, kuri ir gali žmogui suteikti naujas prasmes seniems faktams, nes juos vertina jau visiškai kitoks portas - nebe materialiai mąstančio mirtingojo protas, bet dvasinę įžvalgą nepaprastai išplėtęs Dievo sūnaus ar dukros protas. Tai pilnateisio Tėvo šeimos nario ir Tėvui su meile tarnaujančio vaiko protas...
Dėl to aš jus visus ir kiekvieną skatinu per vis glaudesnį ryšį su Tėvu, gimkite iš dvasios, kurie dar nesate gimę, ir patyrę tokias nuostabias dvasines transformacijas be baimės tarnaukite savo sielos broliams visoje kūrinijoje ir jos sutvėrėjui Tėvui, nesvarbu kur beatsidurtumėte.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2005-12-23 14:32:23
JĖZUS ragino būti dvasine vienove su JUO su DIEVU TĖVU taip kaip ta dvasine vienove su DIEVU yra JISAI PATS. JĖZUS apreiškė DIEVĄ būdamas materialiam kūne. JISAI pats savo gyvenimu materialiam kūne buvo MEILĖ ,TIESA ,GĖRIS ,GROŽIS GAILESTINGUMAS ,TEISUMAS. Todėl prašė žmones gimti iš dvasios, nes tik gimę iš dvasios žmonės tampa tikraisiais DIEVO SŪNUMIS.
rimantas
2005-12-22 11:22:30
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.