Forumas: temos peržiūra
Tai kas vis tik atsitiko 1985-aisiais?
TĖVO - ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ mokymai:
Iš kur žinoma, kad Urantijos izoliacija pasibaigė tiktai vos prieš du dešimtmečius?
Apie Gabrielio prieš Liuciferį Dienų Senųjų teismo Uversoje pabaigą ir priimtą nuosprendį Urantijos Knygoje nerašoma kiek nors daugiau, kaip tik paaiškinant, kad bus laukiama, kol pagrindiniai maištininkai patys nuoširdžiai pripažins savo kaltę. Ir nesvarbu, kiek dar reikėtų laukti.
Urantijos Knygoje įdėti dokumentai buvo baigti perduoti 1935 metais. Tolimesnis bendravimas su dvasinėmis būtybėmis dėl būsimosios Urantijos Knygos tęsėsi dar kelerius metus, bet naujų dokumentų nebebuvo pateikiama. Tuo tarpu knyga anglų kalba buvo atspausdinta 1955 metais. Tuo metu nei Liuceiferis, nei Šėtonas, nei Kaligastija dar savosios kaltės nebuvo nuoširdžiai pripažinę. Dėl to, Uversos teismas negalėjo priimti nuosprendžio, kuris būtų buvęs pateiktas ir Urantijos Knygoje. Bet kai šitas įvyko 1985 metais, tuomet maištininkams buvo pasiūlytas gailestingumas, kurį jie paniekinančiai atstūmė ir pasirinko savosios tapatybės sunaikinimą. Tas ir buvo padaryta. Dabar jų nebėra. JIe net ir išbraukti iš visų registrų. Tarsi jų ir nebūtų buvę. Bet paliktų jų sėklų duodamus derlius prireiks dar apie tūkstantį metų valyti.
*
Algimanto mokymai:
Tačiau planetos izoliacija tuo metu dar nebuvo panaikinta. JI panaikinta tik nuteisus Liuciferį, Šėtoną, ir Kaligastriją Uversos Dienų Senųjų Teisme. O tai įvyko tik tada, kada pagrindiniai maišto dalyviai NUOŠIRDŽIAI PRIPAŽINO SAVO KALTĘ (paryškinta mano). O tai atsitiko tik prieš šiek tiek daugiau kaip du dešimtmečius. Ir tik tada buvo panaikinta Satanijos Vietinės Sistemos ir Urantijos planetos izoliacija ir PALAIPSNIUI BUVO PRADĖTOS ATSTATINĖTI IR RYŠIO GRANDINĖS PAGAL POREIKIUS.
*
mano replika:
beje, Algimantai, ar tu netyčia įvėlei klaidą, ar apskritai susipainiojai, ar čia melo kojos trumpos? <..> Visi čia esam daug kartų girdėję kitokią tamstos versiją, kad šitie veikėjai neva atsisakė pripažinti kaltę ir pasirinko savo asmenybės sunaikinimą. Aišku, čia pasakos, bet pirmą kartą išgirdau tokį naują "happyendą" :)
*
Algimanto atsakymas:
Mieleiji, kada kai kurie iš jūsų mėginate mane pagauti prieštaraujant savo ankstesniems teiginiams, veltui vargstate - mano teiginiuose prieštaravimų NĖRA.
Jūs turite prisiminti VISADA, KAD ESATE Urantijos Knygos Forume.
GILESNIŲ MINČIŲ JŪS NESURASITE NĖ VIENAME FORUME, KIEK BEIEŠKOTUMĖTE.
MŪSŲ SVETAINĖ ATSIRADO TĖVO VALIA, IR BŪTENT MŪSŲ FORUMAS PALAIPSNIUI BUS LANKOMAS VIS GAUSIAU IR GAUSIAU, NES JAME VIEŠPATAUJA TĖVO DVASIA, ĮSIVIEŠPATAVUSI KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ TĖVUI ATSIVĖRUSIŲ.
IR BŪTENT DĖL TĖVO VIEŠPATAVIMO MANO VIDUJE JOKIŲ PRIEŠTARAVIMŲ MANO TEIGINIUOSE NE TIK NĖRA, BET IR BŪTI NEGALI, NES JEIGU AŠ IR KO NORS NEPRISIMENU, KĄ RAŠIAU ANKSČIAU, TAI TĖVAS VIS TIEK PATEIKIA KOMENTARUS TOKIUS, KURIE YRA NUOSEKLŪS IR NETURI JOKIŲ PRIEŠTARAVIMŲ.
Būtent TĖVAS, o ne žmogaus gyvulinis protas, PATEIKIA KOMENTARUS PER ATSIVĖRUSIĄ SIELĄ, IR TIK DĖL TĖVO TOBULO VEDIMO IR NEBEBŪNA PRIEŠTARAVIMŲ, NET JEIGU TIE TEIGINIAI BUVO PASAKYTI PRIEŠ DEŠIMTĮ METŲ.
Tačiau sakau jums dar kartą - NĖRA PRIEŠTARAVIMŲ TARP TEIGINIŲ. Tačiau yra ATSIVĖRUSIOS SIELOS VYSTYMASIS IR JOS GILĖJANTIS RYŠYS SU TĖVU, IR TADA TĖVAS JAU GALI PERDUOTI PLATESNĘ INFORMACIJĄ, KURI IŠSILIEJA KOMENTARAIS. Todėl komentarai ankstesni gali būti ne tokie gilūs, nes kaskart augant pasitikėjimui Tėvu, siela taip pat keičiasi - ji AUGA. Taip, kaip vaikas išauga į suaugusį, taip ir siela vystosi vis labiau ir labiau TVIRTĖDAMA PASITIKĖJIMU TĖVU IR ATSIDAVIMU TĖVUI. Tačiau ir vienu atveju ir kitu atveju yra TA PATI ASMENYBĖ, NORS JAU VERTINANTI APLINKĄ BESIVYSTANČIU IR BRANDESNIU ŽVILGSNIU.
Todėl ir jums rašydamas savo paskutinį mokymą šioje temoje aš parašiau trumpai, turėdamas omeny, jog tai ne toji tema, kurioje turėčiau aiškinti DAR KARTĄ, KAS YRA UVERSOS DIENŲ SENŲJŲ TEISMAS, NES JŪS JAU PER TIEK LAIKO GALĖJOTE PERSKAITYTI URANTIJOS KNYGĄ KELIS KARTUS. Todėl ir dabar nesiruošiu aiškinti DAR KARTĄ, KĄ JAU AIŠKINAU APIE DIENŲ SENŲJŲ TEISMĄ GABRIELIS PRIEŠ LIUCIFERĮ. SUSIRASKITE TAM SKIRTĄ TEMĄ.
Tai, ką aš parašiau yra TIESA IR BE JOKIO NET MENKIAUSIO PRIEŠTARAVIMO MANO ANKSTESNIEMS TEIGINIMAS, KURIE BUVO JUMS PATEIKTI DAUG IŠSAMIAU LIUCEFERIO MAIŠTO IR JO TEISMO AR PANAŠIAI PAVADINTOJE TEMOJE.
Mielas Jonai, susirask tas temas, nors kiek įdėk pastangų AUGTI, O NE priekabiauk TUŠČIAI.
Savo MOKYMUS RAŠAU IR TAU, TIK MOKYKIS. O DABAR ESI KAIP NEKLAUŽADA MOKINYS, NEI PATS MOKAISI, NEI KITIEMS LEIDI SUSIKAUPTI, KAI TAVO TUŠTI PLEPALAI BLAŠKO DĖMESĮ.
Perskaityk temą apie Liuciferio maištą, čia jau bus ir tau apsunkinimas, nes atrodo yra jūsų prikurtos net kelios tos pačios temos, tai perskaityk visas temas apie Liuciferio maištą, o tik tada ką nors kalbėk ar rašyk, nes tu NESĄMONES PARAŠAI. Man būtų GĖDA TAIP TUŠČIAI ŠVAISTYTI TOKĮ BRANGŲ LAIKĄ. ESI KAIP STOVINTIS KŪDROS VANDUO, KURIS JAU SMIRDA. Tu per visus metus leidžiamus mūsų Forume neparašei NĖ VIENO komentaro, kuris turėtų nors kokios vertės žmogaus dvasiniam augimui, kad žmogų stiprintum, ir pateiktum jam DIDESNĖ ŠVIESĄ. O priekabiauji NUOLAT. IR NIEKADA NEPATAIKAI.
Žinok, tavo GYVULINIS protas niekada nepranoks mano ATSIVĖRUSIOS TĖVUI SIELOS DIEVIŠKO proto, kuris VISIŠKAI ATSIDAVĘS TĖVUI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-07-29 19:22
*
Bet klausimas taip ir liko neaiškus - tai kas gi atsitiko 1985 metais?
Jonas
2009-08-05 12:41:15
Komentarai
Jonai,niekaip nesuprantu, kaip dar Arūnas tave protingesniu už save laiko. Gal ir turi nemažai intelekto, bet protinio įžvalgumo tai labai mažai.
Perskaityk 5 kartus - "Įsivaizduok Visatos mastu, kiek negalių, žmogžudysčių, kitokių nelaimių per maišto istoriją įvyko - ir viskas griūna ant tavo ir tavo pasekėjų sąžinės. Jei jie dar turėjo nors truputėlį sąžinės (dvasingumo), tai jie negalėjo su tokia pasekmių našta gyventi."
_____
Tiesa kai kurias savo "paniatijas" dėstai dėl to, kad neskaitei Urantijos Knygos, ar į ją neįsigilinai, bet tai čia jau tavo problema. Kalėjimas - tai žemiška prasmė, kurią čia kai kas tik taip tiesmukiškai ir supranta, jį galima išversti ir į laisvės apribojimą izoliuotuose pasauliuose, bet jau kai kas to nesupras. Formaliai žmogiškai kalbant Liuciferis pasirinko savižudybę, kaip ją dažnai pasirenka kokie nors didžiausi žmonijos nusikaltėliai, tokie kaip Hitleris. Tai tik palyginimas, o ne joks savižudybių propagavimas, ką čia bandai iškraipydamas prasmes man primesti, tad elgiesi negražiai, bet tai jau tavo problema.
Vaidas (VDS)
2009-08-05 17:20:25
Vaidai, na tu čia kažkokias kalėjimo "paniatijas" dėstai, savižudybes propaguoji kaip dvasingumą... Juk sako, kad jiems buvo pasiūlytas GAILESTINGUMAS, kurį jie PANIEKINANČIAI atstūmė, o ne kalėjimas visai amžinybei, ar tu čia jau pragaru pradėjai tikėti? Ar gailestingumo paniekinantis atstūmimas - tai sąžinės ir dvasingumo apraiška? Ką tu čia tipo "įkerti"? Turbūt galvok iš naujo :)
Jonas
2009-08-05 16:43:06
Jonai,
aš tau pabandysiu paaiškinti ne urantiškai (ko tu vis niekaip "neįkerti", bet "joniškai":
Truputį įsivaizduok - tu gyvenai pilnavertį dvasinį gyvenimą labai ilgą laiką ir net buvai labai didelės sistemos su daugybe pavaldinių vadovas, bet dvasinis gyvenimas tau paprasčiausiai atsibodo ir tu užsimanei laisvės nuo to tolimo tavo valdovo, dėl kurio buvimo tau kilo tam tikros abejonės. Tuomet tu paskelbei laisvės deklaraciją, galvodamas, kad pats gausi daugiau valdžios ir toje laisvėje kartu su savo pasekėjais gyvensite labai gerai. Na paskelbėt tą laisvę, patys pradėjot gyventi gerai (laisvai), tačiau įgavę laisvę tu ir tavo pavadiniai pradėjote daryti vis blogesnius dalykus, matėte kaip palaipsniui viskas keičiasi, kokias pasekmes ta Jūsų laisvė atnešė. Įsivaizduok Visatos mastu, kiek negalių, žmogžudysčių, kitokių nelaimių per maišto istoriją įvyko - ir viskas griūna atnt tavo ir tavo pasekėjų sąžinės.
Aš manau, kad Liuciferis su savo padėjėjais kito pasirinkimo neturėjo - jei jie dar turėjo nors truputėlį sąžinės (dvasingumo), tai jie negalėjo su tokia pasekmių našta gyventi, o jei tos sąžinės (dvasingumo) jau visai neliko, tai sėdėti kažkokiame kalėjime visą amžinybę nėra jokios prasmės (nusikaltėliai Žemėje dažniausiai patys sau kulką į galvą tokiu atveju paleidžia).
Vaidas (VDS)
2009-08-05 14:52:14
kad be reikalo nesikabinėtumėte prie mano logikos, iškart galiu paminėti, kaip suprantu tai chronologine tvarka. Iš pateiktų citatų logika susidėlioja tokia, kad:
1. pirmiausia buvo laukiama, kol maištininkai savo noru ir niekieno neverčiami patys nuoširdžiai pripažins savo KALTĘ.
2. 1985 jie neva taip ir padarė (ne prisipažino padarę tą ar aną, kas ir be prisipažinimo buvo žinoma, bet nuoširdžiai prisiėmė kaltę, t.y. gailėjosi, nes kitaip neaišku kokia kita prasme jie galėjo tą kaltę prisiimti). Ir kokie motyvai buvo tai padaryti, daugiau nelaukiant?
3. po to. kai jie neva nuoširdžiai pripažino savo kaltę, jiems buvo neva pasiūlytas gailestingumas;
4. dar po to, jie neva tą pasiūlytą gailestingumą paniekinančiai atstūmė, ir pasirinko susinaikinimą.
*
Man absurdiškiausia atrodo visa tokia paradoksali logika. Kam reikia nuoširdžiai prisiimti kaltę, gailėtis, tam kad po to atstumtum gailestingumą ir pasirinktum savo tapatybės sunaikinimą. Laukiu šito paradokso išaiškinimo, visiškai nesitikėdamas, kad sulauksiu bent kiek padoresnio atsakymo.
Jonas
2009-08-05 14:14:24
Aciu, Jonai, kad is tiesu imi dometis.
Algimanto atsakymo laukiu ir as.
Vita
2009-08-05 13:17:49
...o gal Liuciferiui nebuvo kito budo isnykti is registru , - sunaikinti tapatybe. Gal toks jo planas ... Sedejo ,galvojo , ir ... prigalvojo . Ka pridirbo gailisi , o pacia sistema netiki , stai ir atstume gailestinguma . Juk tik jis vienas zino , kur jis dabar . Juk gailestingumas beribis , stai ir netryne aibe metu , kol nebuvo atgailos .
O tada laisva valia delite
Donis
2009-12-06 11:44:47
Mielas Doni, problema yra tokia, kad žmogaus suvokimui yra labai siauras diapazonas, kur jis savo suvokimą galėtų PATIKRINTI. Visa materiali aplinka jam ne tik neleidžia tikrinti kitų pasaulio veiklos, net ir paties jų egzistavimo fakto, bet viskam šitam ji priešinasi, nes jai tamsa, dabartiniame jos išsivystymo lygyje, yra daug patogesnė už bet kokį kitimą. Žmogus bijo labiausiai nežinios ir keistis.
Todėl čia ŽMOGAUS MATERIALIĄ APLINKĄ ypač padeda PRANOKTI JO ĮTIKĖJIMAS, kuris praplečia ribas, KURIAS GALI JIS SUVOKTI TIKRINDAMAS SAVO ASMENINIU PATYRIMU. Bet šis išplėtimas yra TIKRAS, O NE ĮSIVAIZDUOJAMAS.
Todėl yra tikra, kad tas, kas yra sunaikintas, kaip individuali ASMENYBĖS TAPATYBĖ tikrovėje nustoja egzistuoti, o kaip jos visumos SAVYBĖS yra Aukščiausiosios Būtybės - VIENINTELĖS PATIRTINĖS DIEVYBĖS - GLĖBYJE. Tačiau tai tik asmenybės savybių visuma, tuo tarpu jos tapatybė yra sunaikinta PAGAL TOS PAČIOS - ANKSČIAU BUVUSIOS GYVOS - ASMENYBĖS INDIVIDUALIOS TAPATYBĖS LAISVOS VALIOS PASIRINKIMU. Tad ji ir niekada niekus nebegalės veikti, nes nustojo egzistuoti pasirinkusi sunaikinimo kelią savo GALUTINIU APSISPRENDIMU.
Kada aš man buvo perduota Urantijos Knyga anglų kalba ir aš perskaičiau pirmą puslapį - aš ja patikėjau. PATIKĖJAU VISA KNYGA, KURIOS NEBUVAU DAR SKAITĘS, nors jau pirmas puslapis daug ką atbaido, nes jame kalbama apie Urantijos pavadinimą, apie tikrovės tiesos sampratos išplėtimo reikalingumą žmogui, apie apribojimus perteikiant šią tiesą, apie SUPERVISATĄ, Orvontoną, apie VIETINĘ VISATĄ, Nebadoną, kas niekur niekada žmogui nebuvo iki tol aiškinta, ir ko žmogus nežinojo ir nesuprato, tačiau aš be jokių kliūčių savo viduje tiesiog TIKĖJAU KAIP SAVAIME SUPRATAMU DALYKU, KURIO NESUPRANTA NET ASTRONOMAI. Kada skaičiau antrąi rkitus puslapius ir NIEKO NESUPRATAU, man ir minties nekilo nors menkiaisuia dalele NETIKĖTI TUO, KĄ PRIEŠ TAI PERSKAIČIAU DĖLTO, KAD NEBESUPRANTU TOLIMESNIO TEKSTO.
Aš skaičiau UrantijoS Knygą NUOSEKLIAI. NĖ KARTO NEPERŠOKAU Į KITĄ SKYRIŲ DĖL SMALSUMO. Ir nesvarbu, kad nesupratau, ką skaičau, bet buvo kažkoks milžiniškas vedimaas iš vidaus SKAITYTI TOLIAU, IR TIK NUOSEKLIAI, nešokinėjant niekur, jeigu aš pats NORIU SUPRASTI KĄ NORS GILIAU. Ir visą laiką buvo NATŪRALUS TIKĖJIMAS TOMIS MENKOMIS DETALĖMIS, KURIAS ĖMĖ KAI KUR SUPRASTI IR MANO PROTAS. Bet mano aplinkos suvokimą tai ėmė praplės milžinišku dydžiu, tiesiog neįmanoma šitų proporcijų išreikšti materialiu žodžiu. Buvo tokių trūkčiojančių fragmentų, kada skaitant tuo pačiu pamatydavau tarsi blyksnius kažkokias visatas, o kai jau skaičiau Jėzaus gyvenimą ir mokymus, retsykiais pamatydavau net tas vietas, tas scenas, kur vyko Jėzaus mokymai, kur jis lankėsi ir bendravo su žmonėmis dar be apaštalų, vienas keliaudamas aplink Viduržemio jūros kraštus, vėliau jau su apaštalais. Net vietą žinojau, kur man geriau sėdėti, kad nejučia pamatyčiau tuos vaizdus. Jie nebuvo ryškūs, nes būdavo tarsi uždengiantys patį tekstą skaitymo metu. Man tada atrodė, kad aš taip sugebu savyje ĮSIVAIZDUO9TI, NES DAR NIEKO NEŽINOJAU NEI APIE TIESIOGINĮ TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ MOKYMŲ PRIĖMIMĄ, NEI APIE MINTIES DERINTOJO SUTEIKIAMĄ VAIZDO PROJEKCIJĄ Į VIRŠSĄMONĘ, TODĖL DAUG KO NEGALĖJAU PAAIŠKINTI, KAS ČIA MAN VYKSTA. Tada aš dar neturėjau ĮTIKĖJIMO IR NEBUVAU ATRADĘS TĖVO SAVYJE, JAU NEKALBANT KAD DAR NEBUVAU GIMĘS IŠ DVASIOS, BET SKAITOMA INFORMACIJA TIKĖJAU TIESIOG NATŪRALIAI, nors aš niekada nebuvau lengvai patikintis, jeigu kas ką nors pasako, jog taip ir yra.
Ir skaitant Urantijos Knygą aš dalinausi, nuo pat pradžių, su VISAIS tuo, ką ten perskaitydavau ir kas, net ir iškraipytai mano paties proto, išlikdavo atmintyje. Ir dauguma išklausydavo mano nuoširdžių pasakojimų, o tada su pašaipėle paklausdavo: "Sakyk, ar tu pats tuo, ką čia taip įodomiai pasakojai tiki?" Aš atsakydavau visiems: "Ne tik tikiu, bet TUO GYVENU, NES ŽINAU TAI, KĄ SAKAU." Po kurio laiko mane jau pasiekė gandai, kad mano buvę kai kurie kolegos iš televizijos kalba, kad "jis išprotėjo." Mačiau kaip kai kurių buvo pasikeitęs elgesys mano atžvilgiu, kai susitikdavau gatvėje, matydavau, kad kai kurie iš jų ėmė pereiti net į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų su manimi susitikti, arba tiesiog apsimesdami kad nepastebi nusigręždavo nuo manęs net šalia pareidami, arba net nebeatsakydavo į mano pasisveikinimą. Tačiau vis daugiau sutikdavau tokių žmonių, kurių nebuvau makęs akyse, ir kurie pasiklausę manęs tiesiog iš karto prisipažindavo: "Nežinau kodėl, bet aš jumis tikiu. Nors man ir pačiam keista tą sakyti, bet tikiu." Man toks jų atsakymas būdavo labai natūralus: "O kaip gi gali būti kitaip, jeigu yra taip, kaip aš jums pasakoju. Tai kaip gi gali netikėti."
Tada aš nieko dar nežinojau apie energetinius virpesius, kuriuos nuolat spinduliuoja mūsų pasąmonė ir sąmonė, o maldos metu ir viršsąmonė.
Todėl tie žmonės, kurie netikėjo, kurie ėmė mane net šmeižti, jie ne tik prasilenkė su TIKROVE, bet pažeidė ir TĖVO VALIĄ, nors į bažnyčią ir jie dėl akių irgi bėga. Taip jie GYVENA, NES GYVENA ŽEMAIS SAVO PASĄMONĖS IR SĄMONĖS VIRPESIAIS, TODĖL VISKUO, KAS PERDAUG PRANOKSTA JŲ SĄMONĖS VIRPESIUS, JIE NETIKI, JIE JAUČIA SAVO VIDIMU, IR VISO ŠITO BIJO, IR DĖL TO TAM PRIEŠINASI. Tačiau viso šito jie NESUVIOKIA, NES JIE APIE ŠITUOS DALYKUS, APIE ŠITUOS PASĄMONĖS IR SĄMONĖS, AR VIRŠSĄMONĖS VIRPESIUS NEŽINO NIEKO. Todėl jų reakcija yra NATŪRALI JIEMS IR VISADA ATMETIMO NET IR PAČIOS TIKROVĖS.
Bet gi nuo to, kad kas nors neigs TIKROVĘ, JI NEIŠNYKS.
Todėl ir prieštaravimas TIKROVEI, KAD LIUCIFERIS IR ŠĖTONAS SU KALIGASTIJA dar vis tiek kur nors turi būti užslėpti, nes juk negali būti šitaip, kad taip jau per visą amžinybę nieko ir nebeliktų iš jų tapatybės, juk negali šitaip elgtis DIEVAS. Bet tai nekeičia TIKROVĖS BE ŠITŲ MAIŠTININKŲ TAPATYBĖS PER VISĄ ATEITIES AMŽINYBĘ.
Tuo tarpu kūrinijoje nėra tokio dalyko kaip gailėtis dėl kažko. Tai tik dar nesubrendusių ir nedvasingų tvarinių požiūris, jog reikia dėl ko nors GAILĖTIS. Gailėjimasis - tai gyvenimas praeitimi, o kūrinija gyvena DABARTIES AKIMIRKA ir kloja pamatus ATEIČIAI, bet nė akimirkos negyvena praeities NUODĖMĖS ar KLAIDOS akimirka.
Įtikėjimas į Tėvą-Rojaus Trejybę sumažina gyvenimą praeitimi, o GIMIMAS IŠ DVASIOS VISIŠKAI IŠLAISVINA IŠ NUODĖMĖS, IR TADA TVARINYS GYVENA DABARTIES AKIMIRKA TAIP, KAIP JIS IR TEGALI GYVENTI, ATIDUODAMAS VISĄ SAVYJE TURIMĄ MEILĘ, KAD JOS PASISEMTŲ DAR DAUGIAU IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Ir tokioje būsenoje nebelieka vietos praeities apgailėjimui, nes yra tik vienas motyvas būti mylinčiu ir šviesiu VISŲ LABUI PASITIKINT TĖVU-ROJAUS TREJYBE IR ATSIDAVUS JO VEDIMUI IŠ VIDAUS.
Žmogiškas ATGAILOS supratimas yra iškreiptas, nes jį taip iškreiptai mokė bažnyčia VISĄ LAIKĄ - kaltas, labai kaltas, ir dar mušantis į krūtinę ar kryžium parkritus, arba ašutinę užsivilkus, ar sunkų kryžių užsimetus ant pečių tampyti po laukus. Beje ir čia jau surado būdą kaip išvinguriuoti - kryčių jau TAMPO ANT RATŲ PADARYTĄ. PROGRESAS NET IR ČIA.
Kūrinijoje yra tik meilė ir šviesa - todėl tik atsivėrimas ir pajutimas TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS GYVŲ MEILĖS VIRPESIŲ SAVO ATSIVĖRUSIOJE SIELOJE IR LEIDŽIA TVARINIUI IŠTAISYTI SUKLYDIMĄ, KURIS BUVO PRIEŠ AKIMIRKĄ, IR JO NEBEKARTOTI. IR NESUKTI SAU GALVOS DĖL JOKIOS ATGAILOS. Ne tam Tėvas davė nurodymą: Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu AŠ." O Tėvas NEATGAILAUJA NIEKADA. IR MŪSŲ NEMOKO TO DARYTI. TĖVAS VIEN TIK MYLI. IR MUS MOKO TIK MYLĖTI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-12-06 14:33:42
Algimantas rašo:"Šianden sielos neturi tie mūsų tamsūs ir neišmintingi žmonės, kurie sąmoningai pasirinko, NEGRĮŽTAMAI, ATSTUMTI TĖVĄ SAVYJE IR MAIŠTAUJA PRIEŠ JĮ."
Mielas Algimantai, o ar tokiem žmonėm buvo duota siela? Jeigu jie kažkada turėjo siela, tai jie niekaip negalėjo atstumti Tėvo, nes turėjo jausti jo meilę, ar ne?
O jeigu jiems nebuvo duota siela, tai kaip jie galėjo SĄMONINGAI pasirinkti būdami be sielos?
Vilma
2009-12-06 14:05:40
MIela Vilma, mes kaip DOVANĄ GAUNAME SAVO UNIKALIĄ ASMENYBĘ VOS TIK GIMSTAME. Tik gimęs kūdikis jau yra asmenybės kategorijos gyvybės forma, nors jo visas savosios asmenybės atskleidimas yra ateityje, ir net amžinybėje.
Tuo tarpu dabar Tėvas mums suteikia pagalbinę priemonę, savo dalelę, savo dvasią - MINTIES DERINTOJĄ, kurį patalpina mirtingojo prote, kaip tik šis protas priima pirmąjį moralų sprendimą. Tai įvyksta, vidutiniškai, apie penktus vaiko metus, mūsų planetoje. Ir būtent TĖVO DVASIA IR ŽMOGAUS PROTAS IR KURIA SIELOS TAPATYBĘ. Siela nėra dovana, kokią padovanoja mums Tėvas-Rojus Trejybė jau PARENGTĄ. Ją mes turime patys - asmeniškai - vystyti savo protu ir vis labiau jausdami Tėvo dvasios vedimą mūsų pačių protu ir vis labiau atsiduodami tokiam Tėvo vedimui iš vidaus. Ir kuo glaudesnis šis ryšys, tuo labiau stiprėja sielos tapatybė. Taičiau yra tokių žmonių, kurie GALUTINAI SAVO PROTU NUSPRENDŽIA, KAD JIEMS ŠIS KELIAS YRA NEREIKALINGAS. Ir jeigu toks sprendimas yra GALUTINIS, o kadangi Tėvas žino viską nuo PABAIGOS, tai žino, kad tvarinys šito galutinio sprendimo nepakeis ir paskutinę akimirką, todėl jis ir atšaukia savo dvasią iš tokio nuo Tėvo galutinai ir negrįžtamai nusigręžusio savo vaiko. O šis vaikas tokį sprendimą priima SAVO LAISVA VALIA IR SAVO PROTU.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-12-06 14:51:53
Arūnai,
Tau paaiškinsiu paprastai esu su visais Tėvo vaikais ir būsiu kiek tik galėsiu ir neišskiriu savęs, kad priklausau tik -antams ir viskas... suprantu, kad tau sunku suvokti kodėl, todėl daug ir nesiaiškinsiu, nes ateis laikas kai to norėsi ir pats viską suprasi
Linas J
2009-12-10 00:06:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]