Forumas: temos peržiūra
Auksinė taisyklė
"Amžius, einantis po save padovanojančio Sūnaus, gali tęstis nuo dešimties tūkstančių iki šimto tūkstančių metų. Nėra jokio savavališkai nustatyto laiko nė vienai iš šitų viena po kitos einančių dieviškosios tvarkos erų. Tai yra didžiulės etinės ir dvasinės pažangos amžius. Dėl šitų amžių dvasinės įtakos, žmogiškasis charakteris yra milžinišku laipsniu transformuojamas ir patiria fenomenalų vystymąsi. Auksinę taisyklę yra įmanoma pritaikyti taip, kad ji veiktų praktiškai. Jėzaus mokymai iš tikrųjų gali būti pritaikomi mirtingųjų pasauliui, kuris pradinį mokymą gavo iš ikipadovanojančių save Sūnų su savo dieviškąja tvarka, kilninančia charakterį ir vystančia kultūrą."[UK52:5:8]
Iš šios citatos matome, kad pagal laiką esame tik pačioje pradžioje. Praėjo tik du tūkstančiai metų, o mes jau turime pažangą, nežiūrint į tai, kad vystomės ne pagal planą, o su problemomis (maištas, izoliacija). Turim naują apreiškimą – Urantijos knygą. Todėl džiaukimės tuo ką turime gero ir nesijaudinkim dėl nesklandumų. Viskas eina natūraliai ir kitaip būti negali. Ir laiko šiek tiek dar turim :)
Bet tie, kas išgirdo Jėzaus Kristaus (save padovanojančio Sūnaus) mokymus, turi jau šiandien pradėti drąsiai gyventi pagal Auksinę taisyklę.
"Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai”.NT Mato 7:12 "Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus."NT Mato 5:43-44
„Jėzus nedvejodamas panaudojo iš Raštų geresniąją dalį, tuo tarpu atmetė menkesniąją dalį. Savo didįjį priesaką, “Mylėk savo artimą kaip save patį,” jis paėmė iš to Rašto, kuris sako: “Nekeršyk savosios tautos vaikams, bet iš tiesų mylėk savo artimą kaip save patį.” Jėzus pasinaudojo šito Rašto teigiama puse, tuo tarpu atmetė neigiamą pusę. Jis net priešinosi neigiamam arba pasyviam nesipriešinimui. Jis sakė: “Kada priešas tau trenkia per vieną skruostą, tada tu nestovėk praradęs žadą ir pasyvus, bet su teigiama nuostata atsuk ir kitą skruostą; tai yra, padaryk kokį tik įmanoma geriausią dalyką, kad savo klystantį sielos brolį aktyviu veiksmu išvestum iš blogio kelių į geresnius teisaus gyvenimo kelius.” Jėzus iš savo pasekėjų reikalavo, kad į bet kokią gyvenimo situaciją reaguotų teigiamai ir energingai. Kito skruosto atsukimas, arba bet kokio kito jį tipizuojančio veiksmo atlikimas, reikalauja iniciatyvos, priverčia tikinčiojo asmenybę pasireikšti energingai, aktyviai, ir drąsiai.“
UK[159:5:4]
Rimantas
2009-06-28 11:34:20
Komentarai
Kada kas nors sako, kad "paprastai žmonės tokio lygio (Jėzaus lygio) čia (Žemėje) nepasiekia," aš visada papildau, "pridėk porą žodelių - KOL KAS."Tiesiog pasamprotaukime logiškai, ko gi siekė tarp žmonių ir kaip žmogus Jėzus savo gyvenimu, būdamas Vietinės Visatos Sutvėrėju, VIENU IŠ DVIEJŲ, drauge su Vietinės Visatos Motina Dvasia, kurios pasireiškimas šioje visatoje vyksta per jos Šventąją Dvasią.
Vietinės Visatos Motina Dvasia iš savosios Vietinės Visatos Centro - Salvingtono - pajudėti negali, ji visada PRIVALO BŪTI VISATOS CENTRE, TAIP, KAIP IR ROJAUS TREJYBĖ VISADA PRIVALO BŪTI KŪRINIJOS CENTRE IR PAJUDĖTI TAIP PAT NIEKUR NEGALI.
Todėl Sūnus Kūrėjas, kaupdamas savo patyrimą, kad įgytų aukščiausiąją valdžią savojoje Vietinėje Visatoje, PRIVALO save padovanoti savo sukurtų, drauge su Vietinės Visatos Motina Dvasia, tvarinių pavidalu. Kitokio kelio Sūnums Kūrėjams tiesiog NĖRA, kad jie ĮSIVIEŠPATUATŲ SAVOSIOSE VIETINĖSE VISATOSE VALDYDAMI JAS NEBE TĖVO VARDU, BET SAVO VARDU, IR VALDYDAMI TAIP, TARSI JAS VALDYTŲ TĖVAS PATS ASMENIŠKAI BŪDAMAS TOSE VIETINĖSE VISATOSE.
Tokių Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo misijų būna SEPTYNIOS.
MŪSŲ VIETINEI VISATAI, NEBADONUI, YRA 400 MILIJARDŲ METŲ. O savo paskutinįjį savęs padovanojimo įsikūnijimą mūsų Sūnus Kūrėjas, MYKOLAS, atliko prieš du tūkstančius metų, gimdamas iš moters įsčių bejėgiu kūdikiu. Tai buvo jo pats rizikingiausisas įsikūnijimas, nes jis galėjo išaugti ir tokiu suaugusiu žmogumi, kuris būtų NEIGĘS TĖVĄ IR NET PRAKEIKĘS JĮ, tuo pačiu sužlugdydamas ne tik šią misiją, bet ir visą ankstesnių šešių savęs padovanojimų tokį ištikimą Rojaus Trejybei, labai įtemptą, ir šviesų tęstinį savo darbą.
KIEKVIENU SAVO ĮSIKŪNIJIMU KOKIO NORS DVASINIO AR MORONTINIO TVARINIO PAVIDALU, MŪSŲ SŪNUS KŪRĖJAS NE TIK KAUPĖ PATYRIMĄ, BET TUO PAČIU IR DEMONSTRAVO, KOKS GALI IR TURĖTŲ BŪTI TOS KATEGORIJOS TVARINYS.
Lygiai tas pats yra taikoma ir mūsų Sūnaus Kūrėjo, MYKOLO, savęs padovanojimo Jėzaus iš Nazareto asmenyje gyvenimui Urantijoje. Jis demonstravo TĖVUI, ir visai SAVO visatai, koks gali ir turi būti ŽMOGUS, kurį jis ir Vietinės Visatos Motina Dvasia sutvėrė iš GYVYBĖS PLAZMOS PAGAL DIEVO TĖVO ATVAIZDĄ.
Jėzus ir yra TĖVO ATSPINDYS ŽMOGIŠKUOJU PAVIDALU MUMS VISIEMS, IR VISO NEBADONO TVARINIAMS - VISŲ PLANETŲ ŽMONĖMS, SIELOMS, IR DVASIOMS.
Jis nėra tas NEPASIEKIAMAS HORIZONTAS-IDEALAS, PRIE KURIO ARTĖDAMAS VIS LABIAU PAVARGSTI, NES MATAI KAD HORIZONTAS-IDEALAS LYGIAI TIEK PAT LIKO NEPASIEKIAMAS, KAD IŠ VISO NUSTOJI JO SIEKTI. Jėzus mokė būtent priešingai, kad mes būsime tokie kaip jis, ir darysime net daugiau negu darė jis, jeigu tik panorėsime atsiduoti Tėvo valiai.
Jėzaus gyvenimas yra būtent tas akivaizdus PATS ELEMENTARIAUSIAS BŪDAS, KAIP SUTVARKYTI SAVO ASMENINĮ GYVENIMĄ.
Kito PAPRASTESNIO BŪDO tiesiog nėra, nes tuomet Jėzus būdų mums rodęs kitokį gyvenimą, nes jo gyvenimas buvio skirtas MUMS, KAD PAMATYTUME, JOG VISAS SAVO PROBLEMAS - ASMENINES, ŠEIMOS, VISUOMENĖS, RELIGIJOS, KULTŪROS, EKONIMIKOS, ŠVIETIMO, POLITIKOS IŠSPRĘSIME TIK GYVENDAMI TOKĮ PATĮ PAPRASČIAUSIĄ, bet tuo pačiu GYVYBINGIAUSIĄ IR ĮVAIRIAPUSĮ GYVENIMĄ.
Pasižiūrėkite, kokie POVAI yra prezidentai, prezidentės, priemjierai, premjierės, ministrai, karalienės ir karaliai, duok jiems raudoną kilimą po kojomis, mat jiems priklauso, duok jiems apsaugą, mat juos nušaus kitas sielos brolis, KOKIE JIE ŽEMI IR BAIMĖS PILNI SAVO GYVVULINIO PROTO VERGAI. JIE YRA TIKRAI IŠ VIDURAMŽIŲ, BET NE IŠ DVIDEŠIMT PIRMOJO AMŽIAUS. O kaip jie bendrauja su KAUKĖMIS, MANIERINGAI-TAIP NEGALIMA, NE TOKS ETIKETAS, ETIKETAS REIKALAUJA TO IR ANO, BET NE ŠITO. Ir jau šito ima mokyti savo atžalas. O juk visi tokie etiketai ir sukuria PROBLEMAS, KURIŲ IŠ TIKRŲJŲ NĖRA.
Tačiau Jėzus IRGI nebuvo AUKSINIS BERNIUKAS, jis turėjo visų tokių pačių pergyvenimų ir charakterio užsiplieskimų su tėvais, kol buvo vaikas. Ir tik jo nenurimstantis ir vis ieškantis tik jį patenkinančių atsakymų protas privedė jį prie tokio sprendimo, kad aplink jį esantys draugai, tėvai, mokytojai, ir kiti suaugusieji, negalėjo jam atsakyti į įvairius klausimus, kad tie atsakymai jį patenkintų. Ir vien tik dėl tokios išorinės aplinkos nesugebėjimo jį apšviesti tiek, kad jis liktų patenkintas, Jėzus ėmė vis daugiau ir daugiau MĄSTYTI, KELTI NEATSASKYTUS KLAUSIMUS SAU, IR PATS SAU NETIKĖTAI PASTEBĖJO, KAD JIS SULAUKIA KAŽKOKIŲ ŠVIESIŲ PAAIŠKINIMŲ, KURIE JĮ PATENKINDAVO. Ir netrukus jis pats pajuto, kad šie paaiškinimai jį praturtindavo ir jis jausdavo, kad jie ateina iš kažkur, bet ne iš jo paties. Taip jis ėmė šiuos atsakymus priskirti TĖVUI ir kreiptis su naujais klausimais jau į TĖVĄ, kaip į KITĄ, TIKRĄ, IR GYVĄ ASMENĮ, o ne vien tik sau mintyse svarstydamas JAM KYLANČIUS KLAUSIMUS.
Ir štai tokios pastangos, asmeninės pastangos, kurioms priešinosi visa aplinka, nes ji tokių dalykų negalėjo nei suvokti, nei jiems pritarti, Jėzui suteikė tokios ŠVIESOS, KURIOS JIS NEGALĖJO GAUTI IŠ TUOMETINIŲ RAŠTŲ.
Ir toks gyvas bendravimas su Tėvu gilėjo. Ir tai keitė jo charakterį, jo požiūrį į aplinkinius. Tiesiog jis vis labiau ir labiau iš SAVO GYVULINIO PROTO ĮTAKOS ĖMĖ PATEKTI Į TIKROJO SAVO AŠ MORONTINIO PROTO ĮTAKĄ, KAIP JIS IR TEGALI PATEKTI VYKDYDAMAS SAVĘS PADOVANOJIMO MISIJĄ KAIP ŽMOGUS TARP ŽMONIŲ. Štai kas formavo Jėzaus ĮTIKĖJIMĄ - GYVAS BENDRAVIMAS SU TĖVU IR JO VISIŠKAS ATSIDAVIMAS TĖVO VALIAI, KADA JO SEILA PER ATSIVĖRIMĄ PRISIPILDYDAVO TOKIOS GYVOS TĖVO MEILĖS, KAD JIS IRGI MYLĖJO VISUS TAIP, KAIP MYLI TĖVAS.
Štai koks yra Jėzaus ĮTIKĖJIMO PAGRINDAS - GYVAS PATYRIMAS SU TĖVU, KADA NEREIKIA JOKIŲ RAŠTŲ IR JOKIŲ KNYGŲ, KAD DALINTUMEISI SAVO ASMENINIU PATYRIMU SU SAVO SIELOS BROLIAIS IR SESĖMIS, KAS IR SUDARĖ JO MOKYMUS. BET TAM REIKIA NUOLATINIO GILUMINIO BENDRAVIMO IR REALIŲ ASMENINIŲ PASTANGŲ MOKANTIS IŠ TĖVO. Be pastangų negauni nieko. Tiksliau pasakius be pastangų negali PASIIMTI NIEKO, NET IR TO, KĄ TĖVAS JAU YRA SUTEIKĘS - SVEIKATĄ, ŽINIŲ, IR MEILĘ.
Jėzus tiesiog gyveno natūraliai ir natūralų gyvenimą, dirbo įvairius darbus. Tačiau jūs taip pat turite įsidėmėti, jog tą jis darė dar iki savo viešojo darbo pradžios, kol dar nebuvo pasirinkęs nė vieno savo apaštalo. Kada jis paskutį kartą nusirišo staliaus prijuostę tardamas: "MANOJI VALANDA ATĖJO," DAUGIAU JIS NIEKADA NEBEDIRBO TAM, KAD UŽSIDIRBTŲ PRAGYVENIMUI, NES TUOMET JAU GYVENO IŠ KITŲ PAAUKOTŲ PINIGŲ.
Todėl mano mielieji, jūs turite atskirti Jėzaus gyvenimo du atskirus periodus - pirmąjį ASMENINĮ, sudarantį savosios žmogiškosios patirties kaupimą, ir savo ryšio su Minties Derintoju stiprinimą iki visiško savosios valios suliejimo su Tėvo valia iki KRIKŠTO JORDANO UPĖJE, ir antrąjį VIEŠAJĮ, PO KRIKŠTO, apaštalų ir mokinių mokymą.
Tad savo antrajame, VIEŠAJAME PERIODE JĖZUS JAU PATS NEBEDIRBO, o kai dar pradžioje apaštalai pakaitomis po dvi savaites žvejodavo ir žuvį parduodavo, kad turėtų lėšų ir sau ir savo šeimoms, o kitas dvi savaites mokydavo mokinius, tai Jėzus taip pat prisijungdavo prie žvejojančiųjų, kad juos MOKYTŲ IR TOMIS SĄLYGOMIS, o kada su apaštalais nevykdavo žvejoti, jiems išplaukus, jis bendraudavo su Tėvu.
Tad viską MŪSŲ GYVENIME nulemia mūsų asmeninis gyvas ryšys su Tėvu. Ir šito ryšio siekdami per Rojaus Trejybės garbinimą, per gyvą komuniją su Rojaus Trejybe savais žodžiais ar mintimis, mes ne tik keičiame SAVO CHARAKTERĮ, BET IR PANAŠĖJAME Į JĖZŲ, KURIS PALAIPSNIUI DAROSI TOKS, KAD MES SUSILIEJAME SU JUO. MES TAMPAME JĖZUMI DVASIOJE IŠSAUGODAMI SAVO ASMENINĮ AŠ, PANAŠĖJANTĮ IR Į TĖVĄ ROJUJE.
O siela pati TĄ PANAŠĖJIMO Į JĖZŲ IR Į TĖVĄ PATYRIMĄ PATVIRTINA SAU PAČIAI, O KITI - MATYDAMI TOS SIELOS KASDIENĮ GYVENIMĄ, KADA TOKS ŽMOGUS GYVENA DORĄ GYVENIMĄ IR DIRBA SAVO KASDIENIUS DARBUS SU MEILE IR VISŲ LABUI.
Ir visiai nesvarbu, ką dirbtų tas žmogus, būtų policininkas, daktaras, ministras, prezidentas, jis pradeda savo darbą skirti TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI.
Ir tada tokio žmoguas žodžius ir darbus girdi ir mato visi aplinkui, ir mato, kad jie sutampa, o ne skiriasi, kaip galėjo būti anksčiau. Jie mato pasikeitimus tokio žmogaus.
Tačia tokie pasikeitimai nepatiks savanaudžiams ir bailiams. Jie juos gąsdins, dėl to jie ims priekabiauti, atkalbinėti, net šmeišti ir kaltinti nebūtais dalykais.
Bet nuoširdiems sielos broliams ir sesėms toks žmogaus pasikeitimas taps nuostabiu pavyzdžiu, kokiu norėtų sekti ir jie patys. Todėl jie godžiai klausysis tokių pasikeitusiųjų, nušvitusiųjų pasakojimų-mokymų, ir stengsis jais vadovautis patys.
O TOKIAM mirtingajam, kurio siela ATSIVĖRĖ ir PAJUTO Tėvo meilę savyje, ĮTIKĖJIAMS TAMPA KASDIENIU KVĖPAVIMU.
Ir jis trokšta savo įtikėjimą vis stiprinti ir gilinti per gyvą komuniją su Tėvu, su Rojaus Trejybe. Kaip tą darė ir Jėzus, nes kito kelio tiesiog NĖRA. Tai yra vienas vienintelis kelias ne tik visoje planetoje, bet ir visoje kūrinijoje.
Ir tik tada pajunta atsivėrusi Tėvui siela, KOKS YRA NUOSTABUS IR PAPRASTAS GYVENIMAS.
Tokiam žmogui DINGSTA IKI TOL JĮ SPAUDUSIOS PROBLEMOS. JOS IŠGARAVO.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-08-02 14:45:42
Ir nepamirškim, kad Jėzus kilo nuo to kas yra žmogiška į tai kas yra dieviška visa savo gyvenimą. Paprastai žmonės tokio lygio čia (Žemėje) nepasiekia. Taip, kad nereikia pergyventi, jeigu kas ne taip, bet stengtis reikia iš visų jėgų.
Garbė Jėzui Kristui
rimantas v
2009-08-02 11:52:09
Džiaugiuosi tokiom reikalingom žiniom iš UK:
"Jėzus atnešė Dievui, kaip šios sferos žmogus, didingiausią iš visų aukų: savo paties valios pašventimą ir atsidavimą dieviškosios valios vykdymo didingai tarnystei. Jėzus visada ir nuosekliai religiją aiškino vien tiktai Tėvo valios požiūriu. Studijuodami Mokytojo karjerą, kiek ji yra susijusi su malda
ar su bet kuriuo kitu religinio gyvenimo aspektu, dėmesį kreipkite ne tiek į tai, ko jis mokė, kiek į tai, ką jis darė. Jėzui malda niekada nebuvo religinė pareiga. Jam malda buvo nuoširdi dvasinio požiūrio išraiška, sielos ištikimybės pareiškimas, asmeninio pasišventimo išsakymas, padėkos pareiškimas, emocinės įtampos išvengimas, kelio užkirtimas konfliktui, mąstymo išaukštinimas, troškimo sukilninimas, moralinio sprendimo įrodymas, minties praturtinimas, aukščiausiųjų polinkių pagyvinimas, impulso pašventinimas, požiūrio išsiaiškinimas, įtikėjimo deklaravimas, transcendentinis valios atidavimas, didingas pasitikėjimo patvirtinimas, drąsos atskleidimas, atradimo paskelbimas, prisipažinimas apie aukščiausią atsidavimą, pasišventimo patvirtinimas, metodas, kaip suderinti sunkumus, ir galingas apjungtų sielos galių mobilizavimas, kad pasipriešintų visiems žmogiškiesiems polinkiams į savanaudiškumą, blogį, ir nuodėmę. Jis gyveno kaip tik tokį maldingo pasišventimo vykdyti Tėvo valią gyvenimą ir pabaigė savo gyvenimą triumfuodamas kaip tik su tokia malda. Jo neprilygstamo religinio gyvenimo paslaptis buvo šitas sąmoningas Dievo buvimo suvokimas; ir jis šį suvokimą pasiekė išmintinga malda ir nuoširdžiu garbinimu – nenutraukiama komunija su Dievu – o ne nurodymais, balsais, vizijomis, ar nepaprastais religiniais ritualais.
rimantas (vilnius)
2009-08-02 10:59:07
Matosi, kad Jėzus nebuvo teoretikas, sėdintis ant „kalno“ ir mokantis žmones kaip reikia gyventi. Jis buvo praktikas, buvo tarp žmonių ir jais labai domėjosi. Jis išbandė daug žmonių veiklos sričių (dirbo netgi šachtininku), todėl žinojo kuo mes „kvėpuojam“. Mūsų Mokytojas ne iš „dangaus nukritęs“, jis viską patyrė savo „kailiu“, todėl verta įsiklausyti į tai, ko Jis mokė būdamas žmogumi.
Su broliška meile
rimantas (vilnius)
2009-08-02 09:51:21
Noriu atkreipti mūsų dėmesį į tai, kad
"Jėzaus viską sugeriantis ir nepalenkiamas įtikėjimas niekada netapo fanatiškas, nes šis įtikėjimas niekada nemėgino atsiskirti nuo jo gerai subalansuotų intelektualių samprotavimų, susijusių su praktinių ir kasdienių visuomeninių, ekonominių, ir moralinių gyvenimo situacijų proporcingomis vertybėmis. Žmogaus Sūnus buvo nuostabiai suvienyta žmogiškoji asmenybė; jis buvo tobulai apdovanota žmogiškoji būtybė; jis taip pat buvo didingai suderintas kaip apjungta žmogiškoji ir dieviškoji būtybė, veikianti žemėje kaip atskira asmenybė. Visada Mokytojas sielos įtikėjimą tikrai suderindavo su užgrūdinto patyrimo išmintimi-įvertinimais. Asmeninis įtikėjimas, dvasinė viltis, ir moralinis atsidavimas visada buvo tarpusavyje susieti į harmoningo bendravimo neprilygstamą religinę vienybę giliai suvokiant bet kokios rūšies žmogiškosios ištikimybės – asmeninės garbės, šeimos meilės, religinio įsipareigojimo, visuomeninės pareigos, ir ekonominės būtinybės – tikrovę ir šventumą."
rimantas (vilnius)
2009-08-02 09:19:56
Man labai patiko šis dokumentas apie Jėzaus įtikėjimą. Buvau jau perkaitęs jį prieš porą metų, bet tada jis manęs taip neužkabino.
Jėzus gyveno paprastą ir nelengvą gyvenimą, kaip ir mes visi, bet jis turėjo tokį tikėjimą, kokio mes neturime. Jis visada pasitikėjo Dievo vedimu ir globa, patyrė jo meilę ir pats mylėjo visa širdimi. Jis suprato, kad yra mylintis mylimo Dievo Tėvo vaikas, todėl be baimės ėjo savo keliu ir padarė didelę pažangą savo žmogiškų silpnybių nugalėjime ir savo dieviškų savybių iškėlime. Tą ir mes galime padaryti, jeigu visur ir visada turėsime visišką pasitikėjimą mūsų dangiškuoju Tėvu ir vykdysime jo valią. Mokykimės iš Jėzaus Kristaus gyvenimo, tikėkime ne į Jį, bet tikėkime taip, kaip tikėjo Jis. Žmonės turi suprasti, kad Jėzus Kristus buvo kuklus pasaulietis, kuris įtikėjimo dėka pasiekė Dievo valios pažinimą ir vykdymą. Kaip mūsų visatos Kūrėjas, Jis turėjo aukščiausią valdžia, bet ja nesinaudojo ir visko pasiekė kaip paprastas žmogus.
Jėzus tikėjo, kad Dievas yra Tėvas, o visi žmonės Dievo vaikai ir jis matė, kad jie yra ne blogi, o silpni. Jis mylėjo žmones ir mokė juos auksinės taisyklės: mylėk savo artimą, kaip ir save patį .
Su broliška meile
rimantas (vilnius)
2009-08-01 15:34:47
Žmonės, nepatingėkit perskaityti:)
"JĖZAUS įtikėjimas į Dievą buvo didingas ir iš visos širdies. Jis patyrė įprastus mirtingosios egzistencijos pakilimus ir nuosmukius, bet religiniu požiūriu jis niekada neabejojo Dievo globos ir vadovavimo tikrumu. Jo įtikėjimas išsivystė iš įžvalgos, gimusios iš to dieviškojo buvimo veiklos, iš jo viduje gyvenančio Derintojo. Jo įtikėjimas nebuvo nei tradicinis, nei vien tiktai intelektualus, jis buvo visiškai asmeninis ir grynai dvasinis.
Žmogiškasis Jėzus Dievą matė tokį, kuris yra šventas, teisingas, ir didis, o taip pat ištikimas, gražus, ir geras. Visus šiuos dieviškumo požymius jis sutelkė į savo protą kaip “Tėvo danguje valią.” Jėzaus Dievas vienu ir tuo pačiu metu buvo “Izraelio Šventasis” ir “Gyvas ir mylintis Tėvas danguje.” Dievo kaip Tėvo sampratą pirmasis pateikė ne Jėzus, bet šią idėją jis iškėlė ir išaukštino iki didingo patyrimo, pateikdamas naują Dievo atskleidimą ir paskelbdamas, jog kiekvienas mirtingasis tvarinys yra šito meilės Tėvo vaikas, Dievo sūnus.
Jėzus nesikabino į įtikėjimą į Dievą taip, kaip kabintųsi tokia kovojanti siela, kuri kariauja su visata ir mirtinoje kovoje susikabina su priešišku ir nuodėmingu pasauliu; jis nesigriebė įtikėjimo vien tik kaip paguodos, kada iškildavo sunkumai, ar kaip nusiraminimo, kada grėsdavo neviltis; įtikėjimas nebuvo tiesiog iliuzinė kompensacija už gyvenimo nemalonias realybes ir skausmus. Visų natūralių sunkumų ir mirtingojo egzistencijos laikinųjų prieštaravimų akivaizdoje, jis patyrė aukščiausio laipsnio ir neabejotino pasitikėjimo Dievu ramybę ir, įtikėjimo dėka, pačioje dangiškojo Tėvo akivaizdoje jautė nuostabų gyvenimo jaudulį. Ir šitas triumfuojantis įtikėjimas buvo realaus dvasinio pasiekimo gyvas patyrimas. Jėzaus milžiniškas indėlis į žmogiškojo patyrimo vertybes buvo ne tai, kad jis atskleidė tiek daug naujų idėjų apie Tėvą danguje, o tai, kad jis taip nuostabiai ir žmogiškai pademonstravo naują ir aukštesnį gyvojo įtikėjimo į Dievą tipą. Niekada šitos visatos nė viename pasaulyje, nė vieno mirtingojo gyvenime, Dievas tikrai niekada nebuvo tapęs tokia gyva realybe, kaip tai buvo Jėzaus iš Nazareto žmogiškajame patyrime.
Mokytojo gyvenime Urantijoje, šios vietinės kūrinijos šitas pasaulis ir kiti pasauliai atranda naują ir aukštesnį religijos tipą, religiją, kuri remiasi grynai asmeniniais dvasiniais ryšiais su Visuotiniu Tėvu ir kurią visiškai patvirtina tikro asmeninio patyrimo aukščiausias autoritetas. Šitas gyvas Jėzaus įtikėjimas buvo daugiau negu intelektualus atspindys, ir jis nebuvo mistinis meditavimas.
Teologija gali nustatyti, formuluoti, apibrėžti, ir dogmatizuoti įtikėjimą, bet Jėzaus žmogiškajame gyvenime įtikėjimas buvo asmeninis, gyvas, savitas, savaiminis, ir grynai dvasinis. Šitas įtikėjimas nebuvo gili pagarba tradicijai, o taip pat nebuvo ir vien tiktai intelektualus tikėjimas, už kurio jis laikėsi kaip už švento tikėjimo, bet vietoje šito tai buvo didingas patyrimas ir gilus įsitikinimas, kuris tvirtai laikė jį. Jo įtikėjimas buvo toks realus ir visaapimantis, kad
--------------------------------------------------------------------------------
[2088]▼
į šalį nušlavė absoliučiai bet kokias abejones ir veiksmingai sunaikino bet kokį šiam įtikėjimui prieštaraujantį troškimą. Niekas negalėjo jo atplėšti nuo šios patikimos atramos, kuria buvo šitas aistringas, didingas, ir nepalaužiamas įtikėjimas. Net ir akivaizdaus pralaimėjimo akivaizdoje arba patirdamas nusivylimo ir grėsmingos nevilties kančias, jis ramiai stovėdavo dieviškoje būsenoje nejausdamas baimės ir sąmoningai suvokdamas savo dvasinį nenugalimumą. Jėzus turėjo tą gaivinantį įsitikinimą, kurį suteikia nepalaužiamas įtikėjimas, ir kiekvienoje sunkioje gyvenimo situacijoje jis būtinai demonstruodavo neabejotiną ištikimybę Tėvo valiai. Ir šito nuostabaus įtikėjimo neatėmė net ir žiauri ir nepakeliama gėdingos mirties grėsmė.
Religinį genijų, stiprus dvasinis įtikėjimas taip dažnai nuveda tiesiai į pragaištingą fanatizmą, į religinio ego pervertinimą, bet šito neatsitiko Jėzui. Jo nepaprastas įtikėjimas ir dvasinis pasiekimas praktiniame gyvenime neturėjo jam neigiamo poveikio, nes šitas dvasinis išaukštinimas buvo jo asmeninio patyrimo su Dievu visiškai nesąmoninga ir spontaniška sielos išraiška.
Jėzaus viską sugeriantis ir nepalenkiamas įtikėjimas niekada netapo fanatiškas, nes šis įtikėjimas niekada nemėgino atsiskirti nuo jo gerai subalansuotų intelektualių samprotavimų, susijusių su praktinių ir kasdienių visuomeninių, ekonominių, ir moralinių gyvenimo situacijų proporcingomis vertybėmis. Žmogaus Sūnus buvo nuostabiai suvienyta žmogiškoji asmenybė; jis buvo tobulai apdovanota žmogiškoji būtybė; jis taip pat buvo didingai suderintas kaip apjungta žmogiškoji ir dieviškoji būtybė, veikianti žemėje kaip atskira asmenybė. Visada Mokytojas sielos įtikėjimą tikrai suderindavo su užgrūdinto patyrimo išmintimi-įvertinimais. Asmeninis įtikėjimas, dvasinė viltis, ir moralinis atsidavimas visada buvo tarpusavyje susieti į harmoningo bendravimo neprilygstamą religinę vienybę giliai suvokiant bet kokios rūšies žmogiškosios ištikimybės – asmeninės garbės, šeimos meilės, religinio įsipareigojimo, visuomeninės pareigos, ir ekonominės būtinybės – tikrovę ir šventumą.
Jėzaus įtikėjimas visas dvasines vertybes įsivaizdavo tokias, kurios yra surandamos Dievo karalystėje; dėl to jis ir sakė: “Pirmiausia ieškokite dangaus karalystės.” Jėzus išsivysčiusioje ir idealioje karalystės bičiulystėje matė “Dievo valios” pasiekimą ir įgyvendinimą. Maldos, kurios jis mokė savo mokinius, pati ta šerdis yra tokia: “Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia.” Šitokiu būdu suvokęs karalystę kaip apimančią Dievo valią, jis pasišventė jos įgyvendinimo reikalui su stebinančiu nesavanaudiškumu ir beribiu entuziazmu. Bet per visą savo intensyvią misiją ir nepaprastą gyvenimą niekada nepasireiškė fanatiko įniršis arba paviršutiniško religinio egoisto putojimas.
Visą Mokytojo gyvenimą nuosekliai sąlygojo šitas gyvasis įtikėjimas, šitas kilnus religinis patyrimas. Šitas dvasinis požiūris visiškai viešpatavo jo mąstyme ir jausmuose, jo tikėjime ir maldose, jo mokymuose ir pamoksluose. Šitas asmeninis sūnaus įtikėjimas į dangiškojo Tėvo vadovavimo ir saugojimo tikrumą ir saugumą jo unikaliam gyvenimui suteikė giluminį sugebėjimą pajusti dvasinę tikrovę. Ir vis tik, nežiūrint būtent šito gilaus artimų ryšių su dieviškumu suvokimo, šitas Galilėjietis, Dievo Galilėjietis, kada į jį kreipėsi žodžiais Gerasis Mokytojau, tuoj pat atsakė, “Kodėl gi tu mane vadini gerasis?” Kada mes susiduriame su tokiu nuostabiu nesavanaudiškumu, tada pradedame suprasti, kaip Visuotiniam Tėvui buvo įmanoma taip iki galo pasireikšti jam ir per jį save atskleisti šios sferos mirtingiesiems.
Jėzus atnešė Dievui, kaip šios sferos žmogus, didingiausią iš visų aukų: savo paties valios pašventimą ir atsidavimą dieviškosios valios vykdymo didingai tarnystei. Jėzus visada ir nuosekliai religiją aiškino vien tiktai Tėvo valios požiūriu. Studijuodami Mokytojo karjerą, kiek ji yra susijusi su malda
--------------------------------------------------------------------------------
[2089]▼
ar su bet kuriuo kitu religinio gyvenimo aspektu, dėmesį kreipkite ne tiek į tai, ko jis mokė, kiek į tai, ką jis darė. Jėzui malda niekada nebuvo religinė pareiga. Jam malda buvo nuoširdi dvasinio požiūrio išraiška, sielos ištikimybės pareiškimas, asmeninio pasišventimo išsakymas, padėkos pareiškimas, emocinės įtampos išvengimas, kelio užkirtimas konfliktui, mąstymo išaukštinimas, troškimo sukilninimas, moralinio sprendimo įrodymas, minties praturtinimas, aukščiausiųjų polinkių pagyvinimas, impulso pašventinimas, požiūrio išsiaiškinimas, įtikėjimo deklaravimas, transcendentinis valios atidavimas, didingas pasitikėjimo patvirtinimas, drąsos atskleidimas, atradimo paskelbimas, prisipažinimas apie aukščiausią atsidavimą, pasišventimo patvirtinimas, metodas, kaip suderinti sunkumus, ir galingas apjungtų sielos galių mobilizavimas, kad pasipriešintų visiems žmogiškiesiems polinkiams į savanaudiškumą, blogį, ir nuodėmę. Jis gyveno kaip tik tokį maldingo pasišventimo vykdyti Tėvo valią gyvenimą ir pabaigė savo gyvenimą triumfuodamas kaip tik su tokia malda. Jo neprilygstamo religinio gyvenimo paslaptis buvo šitas sąmoningas Dievo buvimo suvokimas; ir jis šį suvokimą pasiekė išmintinga malda ir nuoširdžiu garbinimu – nenutraukiama komunija su Dievu – o ne nurodymais, balsais, vizijomis, ar nepaprastais religiniais ritualais.
Jėzaus žemiškajame gyvenime, religija buvo gyvasis patyrimas, tiesioginis ir asmeninis judėjimas nuo dvasinio gilaus gerbimo į praktinį teisumą. Jėzaus įtikėjimas davė dieviškosios dvasios transcendentinius vaisius. Jo įtikėjimas nebuvo nesubrendęs ir per daug patiklus, koks būna vaiko tikėjimas, bet daugeliu aspektų jis iš tikrųjų buvo panašus į vaiko proto neįtarų pasitikėjimą kitu. Jėzus pasitikėjo Dievu didele dalimi taip, kaip vaikas pasitiki savo tėvu ar motina. Jis turėjo giluminį pasitikėjimą visata – tiesiog pasitikėjo ja taip, kaip vaikas pasitiki tėvų aplinka. Jėzaus iš visos širdies įtikėjimas į visatos fundamentalų gėrį buvo labai panašus į vaiko pasitikėjimą savo žemiškosios aplinkos saugumu. Jis atsirėmė į dangiškąjį Tėvą taip, kaip vaikas atsiremia į vieną iš savo žemiškųjų tėvų, o jo karštas įtikėjimas niekada nė vienai akimirkai nesuabejojo dangiškojo Tėvo globos iš viršaus tikrumu. Jo niekada rimtai nesutrikdė baimė, abejonės, ir skepticizmas. Jis neturėjo netikėjimo, kuris būtų trukdęs jo gyvenimui reikštis laisvai ir savitai. Jis visiškai suaugusio žmogaus nepalaužiamą ir išmintingą drąsą sujungė su tikinčio vaiko tokiu optimizmu, kuris yra nuoširdus ir pasitiki kitu. Jo įtikėjimas išaugo į tokias pasitikėjimo kitu aukštumas, kad šis pasitikėjimas nebeturėjo baimės.
Jėzaus įtikėjimas pasiekė vaiko pasitikėjimo kitu tyrumą. Jo įtikėjimas buvo toks absoliutus ir nedvejojantis, kad reagavo į bendravimo su bičiuliais tvariniais žavesį ir į visatos stebuklus. Tuo, kas yra dieviška, jo pasitikėjimo jausmas buvo toks visiškas ir toks tvirtas, kad suteikė absoliutaus asmeninio saugumo džiaugsmą ir garantiją. Jo religiniame patyrime nebuvo jokio abejojančio apsimetimo. Šitą visiškai suaugusio žmogaus milžinišką intelektą aukščiausiu laipsniu valdė vaiko įtikėjimas sprendžiant visus reikalus, susijusius su religine sąmone. Nėra nieko keisto, jog kartą jis pasakė: "Jeigu jūs netapsite tokie, koks yra mažas vaikas, tai į karalystę tikrai nepateksite." Nežiūrint to, kad Jėzaus įtikėjimas buvo kaip vaiko, bet jis visiškai nebuvo vaikiškas.
Jėzus reikalauja, kad jo mokiniai tikėtų ne į jį, bet su juo, tikėtų į Dievo meilės tikrovę ir visiškai pasitikėdami priimtų sūnystės su dangiškuoju Tėvu garantijos saugumą. Mokytojas trokšta, kad jo visi pasekėjai turėtų visišką jo transcendentinį įtikėjimą. Jėzus savo pasekėjams metė nepaprastai jaudinantį iššūkį, kad jie ne tiktai tikėtų tuo, kuo tiki jis, bet ir tikėtų taip, kaip tiki jis. Tokia yra jo vieno aukščiausiojo reikalavimo, "Eik su manimi" giluminė reikšmė.
--------------------------------------------------------------------------------
[2090]▼
Jėzaus žemiškasis gyvenimas buvo pašvęstas vienam didingam tikslui – Tėvo valios vykdymui, gyvenant žmogiškąjį gyvenimą religingai ir įtikėjimu. Jėzaus įtikėjimas buvo pasitikintis kitais, toks, kaip vaiko įtikėjimas, bet jam visiškai nebuvo būdingas perdėtas pasitikėjimas savimi. Jis priimdavo energingus ir vyriškus sprendimus, drąsiai žvelgdavo į daugkartinius nuvylimus, ryžtingai įveikdavo nepaprastus sunkumus, ir nesigūždamas vykdydavo griežtus pareigos reikalavimus. Reikėjo stiprios valios ir neabejojančio pasitikėjimo, kad būtų tikima tuo, kuo tikėjo Jėzus ir taip, kaip tikėjo jis.
1. JĖZUS – ŽMOGUS
Jėzaus atsidavimas Tėvo valiai ir žmogaus tarnystei buvo net ir daugiau negu mirtingojo sprendimas ir žmogiškasis pasiryžimas; tai buvo iš visos širdies savo paties pasišventimas šitokiam beribiam meilės padovanojimui. Nesvarbu, koks bebūtų didis Mykolo aukščiausiosios valdžios faktas, bet iš žmonių jūs neturėtumėte atimti žmogiškojo Jėzaus. Mokytojas pakilo į dangų tiek kaip žmogus, tiek ir kaip Dievas; jis priklauso žmonėms; žmonės priklauso jam. Kaip gaila, jog pati religija turėtų būti aiškinama šitaip klaidingai, kad žmogiškasis Jėzus būtų atimtas iš kovojančių mirtingųjų! Tegul diskusijos apie Kristaus žmogiškumą ar dieviškumą neužtemdo šios gelbstinčios tiesos, kad Jėzus iš Nazareto buvo religingas žmogus, kuris, įtikėjimo dėka, pasiekė Dievo valios pažinimą ir vykdymą; jis buvo iš tikrųjų pats religingiausias žmogus, kuris kada nors buvo gyvenęs Urantijoje.
Pribrendo laikas paliudyti žmogiškojo Jėzaus simbolinį prisikėlimą iš kapavietės tarp devyniolikos amžių teologinių tradicijų ir religinių dogmų. Jėzaus iš Nazareto daugiau nebereikia aukoti net ir dėl nuostabios pašlovintojo Kristaus sampratos. Kokia tai būtų transcendentinė tarnystė, jeigu šito apreiškimo dėka, Žmogaus Sūnus būtų prikeltas iš tradicinės teologijos kapo ir būtų pateiktas kaip gyvasis Jėzus tai bažnyčiai, kuri vadinasi jo vardu, ir visoms kitoms religijoms! Iš tikrųjų krikščioniškoji tikinčiųjų bičiulija nesudvejos dėl to, jog padarytų tokius įtikėjimo ir gyvensenos pakeitimus, kurie ją įgalintų "eiti kartu" su Mokytoju, kad pademonstruotų jo religinio atsidavimo vykdyti Tėvo valią ir pasišventimo nesavanaudiškai žmogaus tarnystei tikrąjį gyvenimą. Ar prisiekę krikščionys bijo, kad bus demaskuota per daug savimi pasitikinti ir nepasišventusi bičiulija, siekianti visuomeninio respektabilumo ir savanaudiško netinkamo ekonominio prisitaikymo? Ar institucinė krikščionybė bijo galimo pavojaus tradicinei bažnytinei valdžiai, ar net jos nuvertimo, jeigu į mirtingųjų žmonių protą ir sielas Galilėjos Jėzus bus iš naujo sugrąžintas kaip asmeninio religinio gyvenimo idealas? Iš tikrųjų, krikščioniškosios civilizacijos visuomeniniai pertvarkymai, ekonominės transformacijos, moralinis atsinaujinimas, ir religinės revizijos būtų drastiškos ir revoliucinės, jeigu Jėzaus gyvoji religija staiga pakeistų teologinę religiją apie Jėzų.
"Eiti su Jėzumi" reiškia asmeniškai turėti jo religinį įtikėjimą ir pasinerti į Mokytojo gyvenimo dvasią nesavanaudiškai tarnaujant žmogui. Žmogiškajame gyvenime vienas iš svarbiausių dalykų yra išsiaiškinti, kuo tikėjo Jėzus, atrasti jo idealus, ir stengtis pasiekti jo išaukštinto gyvenimo tikslą. Iš viso žmogiškojo pažinimo, kuris turi didžiausios vertės, yra Jėzaus religinio gyvenimo pažinimas ir kaip jis jį nugyveno.
Paprasti žmonės Jėzaus klausėsi su džiaugsmu, ir jie vėl sureaguotų į pasakojimą apie jo pasišventusios religinės motyvacijos nuoširdų žmogiškąjį gyvenimą, jeigu tokios tiesos iš tikrųjų vėl būtų skelbiamos pasauliui. Žmonės jo klausėsi su džiaugsmu,
--------------------------------------------------------------------------------
[2091]▼
nes jis buvo vienas iš jų, kuklus pasaulietis; pasaulio didingiausias religinis mokytojas iš tikrųjų buvo pasaulietis.
Karalystės tikinčiųjų tikslas turėtų būti ne tiesiogine prasme imituoti Jėzaus išorinį gyvenimą materialaus kūno pavidalu, bet turėti jo įtikėjimą; Dievu pasitikėti taip, kaip jis pasitikėjo Dievu, ir žmonėmis tikėti taip, kaip jis tikėjo žmonėmis. Jėzus niekada neįrodinėjo nei Dievo tėvystės, nei žmonių brolystės; jis buvo gyva iliustracija vieno ir giluminis pademonstravimas kito.
Lygiai taip, kaip žmonės turi žengti pirmyn iš žmogiškosios sąmonės į dieviškąjį suvokimą, taip ir Jėzus tikrai pakilo iš žmogiškosios prigimties į Dievo prigimties sąmonę. Ir Mokytojas įgyvendino šitą didį pakilimą nuo to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, savo mirtingojo intelekto įtikėjimo ir savo viduje gyvenančio Derintojo veiksmų bendru pasiekimu. To fakto, kad pasiekta dieviškumo visuma, suvokimą (visą laiką visiškai sąmoningai suvokiant žmogiškąją tikrovę) lydėjo septyni etapai, per kuriuos buvo pasiekta vis didesnio sudievinimo įtikėjimo sąmonė. Šiuos savojo aš vis didesnio suvokimo etapus Mokytojo savęs padovanojimo patyrime žymėjo tokie nepaprasti įvykiai:
1. Minties Derintojo atvykimas.
2. Emanuelio žinianešys, kuris jam pasirodė Jeruzalėje, kada jis buvo maždaug dvylikos metų amžiaus.
3. Apsireiškimai, lydėję jo krikštą.
4. Patyrimai ant Transfigūracijos Kalno.
5. Morontinis prisikėlimas.
6. Dvasinis pakilimas.
7. Baigiamasis Rojaus Tėvo apkabinimas, suteikiantis beribį jo visatos suverenumą.
2. JĖZAUS RELIGIJA
Kada nors krikščioniškosios bažnyčios reformavimas bus pakankamai gilus, kad būtų sugrįžta prie grynųjų Jėzaus, mūsų įtikėjimo autoriaus ir užbaigėjo, religinių mokymų. Jūs galite skelbti religiją apie Jėzų, bet, būtinai, turite gyventi Jėzaus religija. Pentakosto entuziazmo metu, Petras nesąmoningai pradėjo naują religiją, religiją apie prisikėlusį ir pašlovintą Kristų. Vėliau Apaštalas Paulius šitą naują evangeliją transformavo į krikščionybę, į tokią religiją, kuri įkūnija jo paties teologines pažiūras ir vaizduoja jo paties asmeninį patyrimą su Jėzumi Damasko kelyje. Karalystės evangelija remiasi Jėzaus iš Galilėjos asmeniniu religiniu patyrimu; krikščionybė remiasi beveik išimtinai Apaštalo Pauliaus asmeniniu religiniu patyrimu. Beveik visas Naujasis Testamentas yra skirtas ne Jėzaus reikšmingo ir įkvepiančio religinio gyvenimo pavaizdavimui, bet diskusijai apie Pauliaus religinį patyrimą ir jo asmeninių religinių įsitikinimų pavaizdavimui. Vienintelės reikšmingos išimtys ir šito teiginio, be kai kurių vietų iš Motiejaus, Morkaus, ir Luko, yra Hebrajų Knyga ir Jokūbo Laiškas. Net ir Petras, savo rašinyje, tiktai vieną kartą užsiminė apie Mokytojo asmeninį religinį gyvenimą. Naujasis Testamentas yra nuostabus krikščioniškas dokumentas, bet jis tiktai menku laipsniu yra Jėzujietiškas.
Jėzaus gyvenimas materialiame kūne pavaizduoja transcendentinį religinį augimą nuo primityvaus garbinimo iš baimės ir žmogiškosios gilios pagarbos ankstyvųjų idėjų, vystantis aukštyn per asmeninės dvasinės
--------------------------------------------------------------------------------
[2092]▼
komunijos metus iki to, kol galų gale jis pasiekė tą išvystytą ir išaukštintą statusą, kad sąmoningai suvokė savo vienovę su Tėvu. Ir šitokiu būdu, per vieną trumpą gyvenimą, Jėzus iš tiesų sukaupė visą tą religinio dvasinio vystymosi patyrimą, kurį žmogus pradeda žemėje ir paprastai pasiekia tiktai užbaigdamas ilgą mokymąsi dvasinio lavinimo mokyklose per savo ikirojinės karjeros vienas po kito einančius lygius. Jėzus vystėsi nuo grynai žmogiškosios sąmonės, suvokdamas įtikėjimo tikrumą savo asmeniniame religiniame patyrime, iki didingų dvasinių aukštumų, kada aiškiai suvokė savo dieviškąją prigimtį, ir iki sąmoningo suvokimo, kad jis artimai bendrauja su Visuotiniu Tėvu valdant visatą. Jis vystėsi iš nuolankaus mirtingojo priklausomybės statuso, kuris jam pasufleruodavo spontaniškai atsakyti tam, kuris jį pavadindavo Geruoju Mokytoju, "Kodėl gi tu mane vadini geruoju? Nė vienas, išskyrus Dievą, nėra geras," iki tos didingos pasiekto dieviškumo sąmonės, kuri privertė jį sušukti, "Kuris gi iš jūsų teisia mane už nuodėmę?" Ir šitas palaipsnis kilimas nuo to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, buvo išskirtinai mirtingojo laimėjimas. Ir kada jis šitokiu būdu buvo pasiekęs dieviškumą, tada jis vis vien buvo tas pats žmogiškasis Jėzus, Žmogaus Sūnus, o taip pat ir Dievo Sūnus.
Morkus, Motiejus, ir Lukas kai ką išsaugojo iš žmogiškojo Jėzaus paveikslo, kada jis įsitraukė į nuostabią kovą tam, kad išsiaiškintų dieviškąją valią ir kad vykdytų šitą valią. Jonas pateikia triumfuojančio Jėzaus vaizdą, kada jis eina žeme visiškai sąmoningai suvokdamas savo dieviškumą. Didelė klaida, kurią padarė tie, kurie studijavo Mokytojo gyvenimą, yra ta, jog kai kurie jį suvokė kaip visiškai žmogišką, tuo tarpu kiti manė, kad jis yra vien tiktai dieviškas. Per visą savo patyrimą jis iš tiesų buvo tiek žmogiškas, tiek ir dieviškas, net ir dabar jis yra toks.
Bet didžiausia klaida buvo ta, jog tuo metu, kada žmogiškasis Jėzus buvo suvokiamas kaip turintis religiją, tai dieviškasis Jėzus (Kristus) religija tapo beveik per vieną naktį. Pauliaus krikščionybė pasirūpino, kad būtų garbinamas dieviškasis Kristus, bet ji beveik visiškai iš savo akiračio išleido kovojantį ir drąsų žmogiškąjį Jėzų iš Galilėjos, kuris, savo asmeninio religinio įtikėjimo drąsos ir jo viduje gyvenančio Derintojo didvyriškumo dėka, pakilo iš žemų žmogiškųjų lygių, kad taptų vienove su dieviškumu, šitokiu būdu tapdamas naujuoju ir gyvuoju keliu, kuriuo visi mirtingieji šitaip gali pakilti iš žmogiškumo į dieviškumą. Mirtingieji visuose dvasingumo etapuose ir visuose pasauliuose Jėzaus asmeniniame gyvenime gali surasti tai, kas juos sustiprins ir įkvėps, kada jie žengs į priekį iš žemiausių dvasinių lygių į aukščiausias dieviškąsias vertybes, nuo viso asmeninio religinio patyrimo pradžios iki pabaigos.
Tuo metu, kada buvo rašomas Naujasis Testamentas, autoriai ne tik kuo giliausiai tikėjo į prisikėlusiojo Kristaus dieviškumą, bet taip pat jie atsidavusiai ir nuoširdžiai tikėjo į jo nedelsiamą sugrįžimą į žemę tam, kad dangiškąją karalystę užbaigtų. Didele dalimi dėl šito stipraus tikėjimo į Viešpaties nedelsiamą sugrįžimą buvo polinkis iš užrašų praleisti tas užuominas, kurios vaizdavo Mokytojo grynai žmogiškuosius patyrimus ir savybes. Visas krikščioniškasis judėjimas atsitraukė nuo Jėzaus iš Nazareto žmogiškojo paveikslo link prisikėlusiojo Kristaus, pašlovinto ir netrukus sugrįšiančio Viešpaties Jėzaus Kristaus, išaukštinimo.
Jėzus sukūrė asmeninio patyrimo religiją, kada yra vykdoma Dievo valia ir tarnaujama žmogiškajai brolijai; Paulius sukūrė tokią religiją, kurioje pašlovintasis Jėzus tapo garbinimo objektu, o broliją sudarė bičiuliai tikintieji į dieviškąjį Kristų. Jėzaus savęs padovanojime šitos dvi koncepcijos buvo potencialios jo dieviškajame-žmogiškajame gyvenime, ir iš tikrųjų gaila, kad jo pasekėjai nepajėgė sukurti suvienytos religijos, kuri būtų galėjusi deramai suvokti
--------------------------------------------------------------------------------
[2093]▼
Mokytojo tiek žmogiškąją, tiek dieviškąją prigimtis, kaip jos buvo neatskiriamai susietos jo žemiškajame gyvenime ir taip šlovingai išreikštos karalystės pirminėje evangelijoje.
Jūsų nei pritrenktų, nei jums sukeltų nerimo kai kurie iš Jėzaus griežtų pareiškimų, jeigu tiktai jūs iš tikrųjų prisimintumėte, kad jis buvo, kuo nuoširdžiausias ir labiausiai atsidavęs pasaulio religininkas. Jis buvo visiškai pasišventęs mirtingasis, be galo atsidavęs savo Tėvo valios vykdymui. Didelė dalis iš jo akivaizdžiai griežtų pasakymų buvo daugiau asmeninė įtikėjimo išpažintis ir atsidavimo pasižadėjimas, o ne įsakymai savo pasekėjams. Ir būtent šitas vieno tikslo siekimas ir nesavanaudiškas atsidavimas leido jam pasiekti tokios nepaprastos pažangos nugalint žmogiškąjį protą per vieną trumpą gyvenimą. Į didelę dalį jo pareiškimų reikėtų žiūrėti kaip į išpažintį, ko jis reikalavo iš savęs, o ne iš visų savo pasekėjų. Būdamas pasišventęs karalystės reikalui, Jėzus už savęs sudegino visus tiltus; jis paaukojo viską, kas trukdė jo Tėvo valios vykdymui.
Jėzus laimino neturtinguosius, nes jie paprastai būdavo nuoširdūs ir religingi; jis smerkė turtinguosius, nes jie paprastai būdavo pasileidę ir nereligingi. Jis vienodai pasmerkdavo nereligingą elgetą ir pagirdavo pasišventusį ir garbinantį Dievą turtuolį.
Jėzus padėdavo žmonėms šiame pasaulyje jaustis patogiai; jis išvadavo juos iš tabu vergystės ir mokė juos, kad pasaulis nėra iš pagrindų blogas. Jis netroško pabėgti iš savo žemiškojo gyvenimo; jis įsisavino tą metodą, kaip tinkamai atlikti Tėvo valią būnant materialaus kūno pavidalu. Jis pasiekė idealistinį religinį gyvenimą esant realistinio pasaulio sąlygoms. Jėzus neturėjo Pauliaus pesimistinio požiūrio į žmoniją. Mokytojas žiūrėjo į žmones kaip į Dievo sūnus ir numatė nuostabią ir amžiną ateitį tiems, kurie pasirenka išlikimą. Jis nebuvo moralus skeptikas; jis žvelgė į žmogų iš teigiamos, o ne iš neigiamos pusės. Jis matė, jog didžioji dauguma žmonių yra silpni, o ne blogi, daugiau intelektualiai susipainioję, o ne moraliai smukę. Bet nežiūrint jų statuso, jie visi buvo Dievo vaikai ir jo sielos broliai.
Jis mokė žmones vertinti save aukštai laike ir amžinybėje. Dėl to, kad Jėzus šitaip aukštai vertino žmones, jis buvo pasirengęs visas atsiduoti nepertraukiamai tarnystei žmonijai. Ir būtent šito ribinio beribis vertingumas auksinę taisyklę jo religijoje pavertė esminiu faktoriumi. Kokio gi mirtingojo negali išaukštinti tas nepaprastas tikėjimas mirtinguoju, kokį tikėjimą juo turi Jėzus?
Jėzus nesiūlė jokių taisyklių visuomeniniam vystymuisi; jo misija buvo religinė, o religija yra išimtinai individualus patyrimas. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus šitai dieviškajai karalystei."
Rimantas
2009-07-31 16:50:47
O koks tavo aukščiausias ir strateginis tikslas, Jonai? Jeigu ne paslaptis.
Rimantas
2009-07-03 23:01:03
Jeigu jau užsiroviau ant tavo rūstybės, Jonai, paaiškinsiu, kad nesiruošiu nieko imti nei iš žmonių, nei iš mūsų žemelės, o jeigu ką paimsiu iš jos, tai lygiai tiek pat ir atiduosiu, nes dulke buvau, į ją ir pavirsiu. Čia viskas labai laikina.
Mane labiau domina tai, kas yra amžina. Pavyzdžiui MEILĖ. Jos TĖVAS turi visiems užtektinai, bet mažai kas gali ją paimt, nes dauguma nežino, kad norint gauti, ją reikia atiduoti. Visa tai aš žinau, bet tai nereiškia, kad tobulėjimui neturėčiau erdvės :)
Garbė TĖVUI mūsų
Rimantas
2009-07-03 22:51:17
Taip, aišku, juk urantui svarbiausias ir strateginis tikslas yra PAIMT, o tai yra akivaizdžiausias auksinės taisyklės laužymo pavyzdys. Dvasinės ir materialios sferos (ką paimt) juk nėra tas esminis skirtumas, iškeldamas ir išskirdamas save iš savo aplinkos tu norom nenorom paniekini ją. Va nuo tokių ir kenčia ta mūsų žemelė, ir tas "malonumas" gali trukti žymiai trumpiau nei jums atrodo. Kaip toj dainoj "atsimerki, o ant kaulų tavo namo pamatai"
Jonas
2009-07-03 09:32:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.