Forumas: temos peržiūra
Tėvo mokymas
Mielieji sielos broliai ir sesės, noriu su jumis pasidalinti Tėvo mokymu, kurio paprašiau iš Tėvo visiems mums, kad pasakytų kažką, kas sustiprintų mus. Ir štai užrašiau besiliejančias mintis:
.
Miela dukra, aš neatsakau nė vienam savo vaikui to, ko jam iš tikro reikia. Manyje telpa viskas, ir viską paskleidžiu Aš visai kūrinijai. Tavyje yra manoji gyva dalelė, yra ir kituose Mano vaikuose ir visus Aš myliu vienoda ir begaline meile. Aš neturiu laiko, aš beribis ir bekraštis.
Atraskite Mane savyje, mieli mano vaikai, ir jus užlies dar nematyta pilnatvė. Realybė nėra kažkur anapus, ji yra čia pat jumyse, kiekviename. Atsivėrę Man ir prisipildę iš Mūsų Rojaus Tėvų meilės, harmonijos, gailestingumo, išminties, imate patys tai skleisti į išorę. Spinduliuokite atsiverdami Man, atsiverdami Mums Tėvams. Pakilus jūsų virpesiams į aukštesnį lygį, jūs ir imate pajausti dar daugiau meilės, harmonijos aplink save ir savyje. Keičiatės jūs, o aplinka visada išlieka gyva ir kupina harmonijos ir šviesos. Atsivėrę Mums, atveriate vartus savo sielai ir įsileidžiate naujas galimybes. Jos kuria naujas aplinkybes. Jūsų, brangieji, atsivėrimas Mums ir veiksmai sąlygoja jūsų sielų vystymąsi; jūsų charakterio ugdymui čia, Urantijoje, yra pati pradžia. Sunkumai jus grūdina, bet gi jūs nė vienas neliekate nuošaly nuo Mūsų, jūsų brangių Tėvų. Mūsų vedimas jums juntamas priklausomai nuo jūsų pasitikėjimo Mumis, Mūsų realumu. Pastangos niekada nelieka nepastebėtos, kad ir kokios menkos jos būtų. Viskas jumyse. Jūsų valia atsiverti lobių skrynią ir pasiimti tai, ko trokštate. Bet šie lobiai yra begaliniai ir neišsenkami dvasiniai turtai, kurie tik auga, augant jums su Mumis, einant jums Mūsų parengtu keliu.
Mieli vaikai, niekada neabejokite Manimi, savo Tėvu, niekada neabejokite Mumis, visais Tėvais. Jūs patys nepajėgūs priimti teisingų sprendimų, paskleisti šviesos ir nuveikti žygdarbius. Be Mūsų jie tik blankus atspindys to, kaip galėtų būti įvykdyti remiantis Mumis. Tam ir sukurta kūrinija, tam ir parengta, kad joje darniai veiktų visi Mano vaikai kaip vienos šeimos lygiateisiai nariai, padėdami vienas kitam, padėdami visumos labui. Savo patyrimu, atsivėrę Mums Tėvams, spalvinate aplinką, ir spalvos tik ryškės, jums einant tvirčiau link Mūsų.
Būkite KŪRĖJAIS, kokiais esame Mes. Kurkite atskleisdami save, savo unikalią asmenybę, Mano jums padovanotą. Ji kaip mozaika, kurios kiekvieną detalę dabar bandote dėlioti. Bet tam turite visą amžinybę, laikas jūsų ir kartu visa amžinybė, kuri neturi laiko. Pamirškite savo rūpesčius, būkit čia ir dabar su Manimi Tėvu, kurkite save, dėliokite lyg mozaiką iš mažų detalių, kurių kiekviena yra jūsų asmeninis pasirinkimas būti su Mumis kiekvieną akimirką, kurią nuspalviname Savimi.
Visas jūsų gyvenimas susideda iš įvykių ir aplinkybių, bet renkatės kiekvienas asmeniškai, darote sprendimą arba pasikliaudami Mumis, arba nusigrežę nuo Mūsų. Taip ir įvykiai dėliojasi, priklausomai nuo jūsų asmeninio pasirinkimo. Arba esate su Mumis ir einate link Mūsų Tėvų arba be Mūsų, nors niekur nuo Mūsų nutolti negalite. Jūs visą laiką Mumyse, tik sprendimas ir galimybės jums duotos, ir kiekvienam asmeniškai. Eikite ir atraskite jas, klauskite Mūsų ir atsakysime. Tik klauskite, nestovėkite ir neliūdėkite. Kiekviena akimirka brangi, kiekviena akimirka gali būti dovana jums ir visumai.
.
Ačiū brangus Tėve už nuostabų mokymą visiems.
2009.06.25
Jurgita
2009-06-29 11:38:02
Komentarai
Aš ateinu čia ne kariauti , bet išminties pasisemti . Dvasioje nei pirmaujančių , nei kariaujančių negali būti . Manau , kad tik ramybėje visa išmintis , nors kartais mėgstu ir užsidegti , tačiau su DIEVU trokštu gyventi ramybėje .emilispetras
2011-06-12 22:10:01
Iš tiesų , galiu pritarti ir liūdyti , kad Dievui TĖVUI reikia ne mūsų žemiškų patyrimų , bet įtikėjimo ir patikėjimo , kad Dievo dvasia yra viso mūsų gyvenimo vedančioji Dvasia ir kad Dievas yra Meilė .
emilispetras
2011-06-12 19:59:18
Brangusai audriau iš Vilniaus & Co,
Mums visiškai neįdomu, kaip Urantijos Knygos Apreiškimą traktuoja krikščionybė. Mes tą puikiai žinome, žinome ir kodėl taip traktuoja (beje, nepainiokim: kaip traktuoja ne krikščionybė, bet naujoviški fariziejai. Derėtų skirti, nes krikščionybė, kaip ir jūsų negyvas dogmatinis dievas jau yra nugrimzdę praeityje, o gyvi likę tik fariziejai ir jų vergai save vis dar laikantys krikščionimis). Ir nesistenk pasirodyti labai jau "gelbėtoju", nes "kabliukai", kuriais disponuoja ir kabina mus mūsų sielos brolis - mokytojas - Rojaus Trejybės Ambasadorius Urantijai- Algimantas, yra nuo Tikrojo ir Gyvojo DIEVO ROJAUS TREJYBĖJE, ir jeigu mes "ant tų kabliukų užkibome", mes laimingi ir nesiskundžiame, nes į neviltį Algimantas mūsų tikrai nevaro, bet visi mes Algimantui esame labai dėkingi už tai, kad jis yra ir didžiuojamės, kad jis pirmasis visoje Urantijos planetoje uždegė tą nuostabų Tėvo meilės fakelą, kuriuo jau milijardus metų yra nušviesta visa sąmoningoji kūrinija.
Todėl aš negaliu sutikti su tuo, kai tu krikščionybę bandai pateikti kažkuo fundamentaliu, su kuriuo derėtų lyginti Urantijos Knygos Apreiškime pateiktų dokumentų tiesas. Ir štai kodėl negalima taip, kaip tu nori, lyginti, kiek gi Urantijos Knyga neatitinka krikščionybės "Raštams". Priešingai, galima lyginti tik kiek tie krikščionybės "Raštai" prieštarauja Urantijos Knygos Apreiškimui. Kai ką gali klaidinti ta aplinkybė, kad pastaroji egzistuoja tik nuo praeito šimtmečio vidurio, o krikščioniškasis, pvz.,Pauliaus "Naujasis Testamentas" net arti 2000 metų! Ar sudėtinga suvokti, kad taip neseniai žmonijai padovanotas Apreiškimas Urantijos Knyga kalba apie dalykus siekiančius tiek amžinybę į praeitį, tiek ir amžinybę į ateitį, ir šiuo Apreiškimu dabartinė žmonija informuojama apie visos kūrinijos amžiną ir vieningą visai kūrinijai Rojaus Trejybės Gyvąją Religija. Visos mūsų pasaulio religijos, įskaitant ir visas krikščionybės atmainas-sektas yra atsiradę Liuciferio maišto sumaištyje, nors iki maišto Urantijos Knygoje aprašyta Dievo Tėvystės - Žmonių brolystės Geroji Naujiena jau buvo propaguojama.
Jeigu supratote, ką pasakiau, atsakykit, kuri religija yra vyresnė amžiumi, labiau laiko išbandyta, kuri tikra, kuri žmonių išgalvota, kuri religija yra tik laboratorinio embriono stadijoje ir kurių raštų klaidas iš tikrųjų reikėtų taisyti?
Jeigu dabartinės kartos žmonija yra pamaloninta naujaisiais Apreiškimais, tai parodo tik viena: kaip labai mus, visą žmoniją, neišskiriant nei vieno, myli mūsų Rojaus Tėvai ir kad JIE labai mumis tiki, jog ši informacija mums suteikta tuo metu, kada žmonija jau yra pasirengusi ją suvokti ir įsisavinti!
Ar dažnai jūs nuviliate tuos, kurie jumis pasitiki?
Su meile,
Tomas VLN
2009-07-16 18:30:02
Laba diena visiems. Tai kad Audriaus sulyginime su newage ai6kiai šviečia, kad N.A. teorijos ir išvedžiojimai prasilenkia ir su tradicine krikščionybe ir su Urantijos teiginiais ir su teiginiais iš knygos "Kalbu jums vėl". Giliai nesu studijavęs N.A. teorijų, bet iš pirmo žvilgsnio - aiškus "briedas". Įdomu, kiek Audrius yra pasigilinęs į minėtus šaltinius?
Dar neperskaičiau
2009-07-16 17:54:33
Mielas Vaidai,mes turime ką skaityti ir gilintis..
arunas
2009-07-16 17:35:52
Audriau,
truputį paskaičiau tavo ilgą komentarą apie New Age. Atrodo tu jį gerai išstudijavęs. Matau daugybę to judėjimo teiginių, kurie prieštarauja Urantijos Knygoje apreikštoms tiesoms ir akivaizdžiai matosi spėliojimai, gal ir paremti tam tikromis dvasinėmis, bet klaidingai suprastomis vizijomis, todėl net nenoriu gilintis į tokias teorijas.
Tačiau geriau suprantu tave patį, kuomet tu čia oponuoji. Pamatęs ilgus tekstus ir nelabai suprasdamas tam tikras reikšmes ir prasmes tu nematai prasmės į jas gilintis ir darai skubotas išvadas. Gal tau nepasisekė, studijavai New Age, o po to nusivylei, o dabar ir Urantijos Knyga tau į tą judėjimą panaši. Pastebėjau, kad nemažai žmonių tokias paraleles išveda. Galiu tik pasiūlyti - jausk pirmiausia širdimi (siela), o tik po to protu,- tada gal ir atskirsi tikrus dalykus nuo netikrų. Bet jei ir toliau tęsi, kad pirmiausiai protu tyrinėsi, o po to gal ir siela užsikabins, tai taip nieko ir neišeis.
Bet kuo mes skirtingi. Tai, kad aš sužinojęs, kad New Age akivaizdžiai "grybauja", net nesiruošiu ieškoti jų saitų ir bandyti jiems ką nors įrodinėti ar juos įžeidinėti.
Vaidas (VDS)
2009-07-16 16:52:43
Gerbiamas Tomai VLN - būtent šis mano be galo ilgas tekstas ir yra apie tai kas dėstoma Urantijos knygoje ir kaip tai traktuoja krikščionybė. Jei atidžiai perskaitysi ir bandysi lyginti, tai pamatysi kad tai yra būtent tai ant kokių kabliukų jūs per poną Algimantą užkibote. Patikėk Urantijos knygos bei Algimanto replikos irgi nėra trumpos.
audrius/vilnius/
2009-07-16 16:10:46
Audriau iš Vilniaus,
Gal galėtum paaiškinti, kodėl į šį forumą dedi tą, kas visiškai prasilenkia su šio mūsų forumo tematika ir užima tiek daug vietos? Būk geras, pasiieškok bendraminčių ir draugaukit, aptarinėkit, ginčikitės, svarstykit, priimkit, atmeskit, ieškokit, atraskit ir vėl viską iš naujo kartokit, kartokit ir gal kada nors pasiseks. Turėkite viltį. Bet tuo atveju, kai ir jūs būsite savyje radę Tėvą, Jo vedimą, kitaip negalėsite kaip tik sugrįžti vėl pas mus, į mūsų forumą, bet jau kitaip nusiteikę, nes būsite įsitikinę, kad nėra nieko kito kas galėtų būti geriau už didžiąją ir vienintėlę tikrą ir pilną gyvybės Kūrinijos Šeimą. Suprask ir nepyk Audriau iš Vilniaus, pagrindinė dauguma mūsiškių jau senokai yra tą praėję, iškentėję ir tikrai nebegrįš atgal. Nejaugi tu nematai, kad mes gyvename visiškai ne tuo, kuo jūs, ir todėl būkite malonūs ir tiek supratingi - negrūskit mums to niekalo, kuris mums tikrai jau visiškai nebeįdomus. Ieškok, brolau, bendraminčių!
Linkiu tyra širdimi, savyje ieškokite ir raskite bent po truputėlį geros valios!
Su meile,
Tomas VLN
2009-07-16 14:44:51
4. „NAUJASIS AMŽIUS“ IR KRIKŠČIONIŲ TIKĖJIMAS KAIP PRIEŠINGYBĖ
Pavienius „Naujojo amžiaus” religiškumo elementus – kad ir kokie nekalti jie atrodytų – sunku atsieti nuo atraminio karkaso, kuris sudaro visos sąjūdžio minties pagrindą. Gnostinis šio sąjūdžio pobūdis verčia mus traktuoti jį kaip visumą. Krikščionių tikėjimo akimis, neįmanu „Naujojo amžiaus” elementų perskirti taip, kad vieni būtų priimtini, o kiti atmestini. Kadangi „Naujojo amžiaus” sąjūdis taip sureikšmina bendravimą su gamta ir kosminį visuotinio gėrio pažinimą – kartu neigdamas apreikštuosius krikščionių tikėjimo turinius, – jo negalima laikyti teigiamu ar nežalingu. Religinio reliatyvizmo paženklintoje kultūrinėje aplinkoje būtina įspėti, jog „Naujojo amžiaus” religiškumui nevalia teikti to paties rango kaip krikščionių tikėjimui, panaikinant skirtumą tarp tikėjimo ir įsitikinimo ir taip keliant painiavą tarp neapdairių žmonių. Šiuo atžvilgiu naudinga priminti Pauliaus raginimą nemokyti „klaidingų mokslų”, neužsiiminėti „pasakomis ir begaliniais kilmės sąrašais, kurie veikiau kelia ginčus negu yra pravartūs išganingiems Dievo sumanymams, įgyvendinamiems tikėjimu” (1 Tim 1, 3–4). Kai kurios praktikos, komerciniais sumetimais klaidingai pateikiamos su „Naujojo amžiaus” etikete, iš tikrųjų su tokia pasaulio vizija nesusijusios. Dėl to painiava dar didesnė. Todėl būtina rūpestingai nustatyti elementus, kurie priklauso „Naujajam amžiui” ir kurių nevalia perimti Kristų ir Bažnyčią tikintiesiems.
Žemiau pateikiami klausimai gali būti paprasčiausia priemonė norint pasverti kai kuriuos esminius „Naujojo amžiaus” minties ir praktikos elementus vadovaujantis krikščioniškąja perspektyva. „Naujasis amžius” siejasi su kai kuriomis paplitusiomis idėjomis apie Dievą, žmogų ir pasaulį, asmenimis, su kuriais krikščionys gali kalbėtis apie religiją, su publikacijomis, skirtomis meditacijos grupėms, terapijomis ir panašaus pobūdžio dalykais, teiginiais religijos tema ir t. t. Kai kurie iš pateikiamų klausimų, taikomi asmenims bei požiūriams, kuriems nepriklijuota aiški „Naujojo amžiaus” etiketė, gali iškelti aikštėn neišreikštas ar nesąmoningas sąsajas su visa „Naujojo amžiaus” aplinka.
* Kas yra Dievas – būtybė, su kuria turime ryšį, ar kas nors, kuo galima naudotis, pajungtina jėga?
„Naujajam amžiui” būdinga Dievo samprata gana miglota, tuo tarpu krikščioniška labai aiški. „Naujojo amžiaus” dievas yra beasmenė energija arba, tiksliau, ypatingas kosmoso priedėlis ar sandas. Dievas, tokiu supratimu, yra pasaulio gyvybinė jėga arba siela. Dievystė aptinkama kiekvienoje būtybėje, laipsniškai kylant „nuo nereikšmingiausio mineralų pasaulio kristalo ligi paties galaktinio Dievo, apie kurį negalime išvis nieko pasakyti. Tai – ne žmogus, bet Didžioji sąmonė” (65). Kai kuriuose „klasikiniuose” „Naujojo amžiaus” tekstuose aiškiai teigiama, jog žmonės gali laikyti save dievais, ir vieni šį bruožą gali būti išplėtoję labiau negu kiti. Dievas ieškotinas nebe anapus pasaulio, bet mano vidaus gelmėje (66). Net ir tada, kai „Dievas” yra kas nors, kas yra anapus manęs, jis yra tam, kad būtų manipuliuojamas.
Tai labai skiriasi nuo krikščioniškosios Dievo sampratos: krikščioniui Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas ir visų asmeninių ryšių versmė. Dievas yra asmeninės prigimties, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; jis sukūrė visatą, kad savo gyvenimo bendryste dalytųsi su sukurtaisiais asmenimis, „Dievas, ‘kuris gyvena neprieinamoje šviesoje’, nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, idant jie Jo vienatiniame Sūnuje taptų Jo įsūniai. Pats apsireikšdamas, Dievas nori suteikti žmonėms gebėjimą Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu jie tai būtų gebėję padaryti patys” (67). Dievas nėra tapatinamas su gyvybės principu, kuris suprantamas kaip kosmoso „Dvasia” ar „bazinė energija”, bet laikomas meile, kuri visiškai skiriasi nuo pasaulio ir kartu kūrybiškai slypi visame kame bei veda žmones į išganymą.
*Ar Jėzus Kristus yra vienintelis, ar egzistuoja tūkstančiai Kristų?
„Naujojo amžiaus” literatūroje Jėzus Kristus dažnai pateikiamas kaip vienas iš daugelio išminčių, apšviestųjų ar avatarų, tuo tarpu krikščionybės tradicijoje jis yra Dievo Sūnus. Štai keli bendri „Naujojo amžiaus” požiūrių momentai:
– asmeninis ir individualus istorinis Jėzus skirtinas nuo amžino, beasmenio bei visuotinio Kristaus;
– Jėzus nėra vienintelis Kristus;
– Jėzaus mirtis ant kryžiaus arba neigiama, arba peraiškinama, nes jis kaip Kristus negalėjęs kentėti;
– apokrifiniai tekstai (pavyzdžiui, neognostinės evangelijos) laikomi autentiškais šaltiniais, leidžiančiais pažinti Jėzaus gyvenimo aspektus, kurie neišnyra Rašto kanone. „Naujojo amžiaus” kristologijoje svarbi vieta skiriama kitiems apreiškimams apie Jėzų, perduodamiems esybių, vadovaujančiųjų dvasių ir pakilusiųjų mokytojų arba net per „Akasha kronikas”;
– Biblijos tekstams taikoma savotiška ezoterinė egzegezė, kuria siekiama apvalyti krikščionybę, būdingą oficialiajai religijai, neleidžiančiai prasiskverbti iki jos ezoterinės esmės (68).
Krikščioniškojoje tradicijoje Jėzus Kristus yra Jėzus iš Nazareto, apie kurį kalbama evangelijose, Marijos sūnus ir vienatinis Dievo Sūnus, tikras žmogus ir tikras Dievas, visiškas dieviškosios tiesos apreiškimas, vienintelis pasaulio Išganytojas: „valdant Poncijui Pilotui, Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje” (69).
*Žmogiškoji būtybė: kas egzistuoja – viena visuotinė būtybė ar daugybė individų?
„Naujojo amžiaus’ technikų tikslas yra atgaminti mistines būsenas kada nori, tartum tai būtų laboratorinė medžiaga. Atgimimas, biofeedback, sensorinė izoliacija, holotropinis kvėpavimas, hipnozė, mantros, pasninkavimas, miego ribojimas, transcendentinė meditacija – visa tai yra bandymai šias būsenas valdyti ir jas be paliovos išgyventi” (70). Visos tokios praktikos gimdo psichinį silpnumą (ir pažeidžiamumą). Kai pratybomis siekiama save iš naujo išrasti, kyla klausimas, kas „aš” esu. „Vidinio dievo” ir holistinės vienybės su kosmosu idėjos šį klausimą tik dar labiau paryškina. Vienišas individualias asmenybes „Naujasis amžius” (ypač transpersonalinė psichologija) laiko patologinėmis. Tačiau „tikrasis pavojus yra holistinė paradigma. ‘Naujojo amžiaus’ mąstymas paremtas totalitarine vienybe ir būtent dėl to kelia pavojų…” (71). Santūriau tariant: „Esame autentiški tada, kai ‘imamės atsakomybės’ už save, kai mūsų pasirinkimai ir reakcijos spontaniškai kyla iš mūsų giliausių poreikių, kai mūsų elgesys ir reiškiami jausmai atspindi mūsų asmens visybę” (72). Žmogiškojo potencialo sąjūdis aiškiausiai liudija įsitikinimą, kad žmonės yra dieviški ar savyje nešioja dieviškąją kibirkštį.
Krikščioniškasis požiūris išauga iš Rašto mokymų apie žmogaus prigimtį; žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 27), ir Dievas psalmininko nuostabai jais labai rūpinasi (plg. Ps 8). Žmogaus asmuo yra slėpinys, kuris iki galo paaiškėja tiktai Jėzuje Kristuje (plg. GS 22) ir tikrai žmogiškas tampa tiktai ryšio su Kristumi per Dvasios dovaną dėka (73). Tai toli gražu nėra tas krikščionybei priskiriamas sukarikatūrintas antropocentrizmas, kurį atmeta daugelis „Naujojo amžiaus” autorių bei sekėjų.
*Kas yra išganymas – mūsų pačių pastangų vaisius ar laisva Dievo dovana?
Esminis momentas yra žinoti, kas yra mūsų išganymo pagrindas. Ar tai savo veiksmais padarome mes patys, kaip dažnai aiškina „Naujasis amžius”, ar esame išganomi Dievo meilės? „Naujasis amžius”, kurio raktiniai žodžiai yra savirealizacija ir savęs paties atpirkimas, žmogaus prigimtį traktuoja iš esmės pelagianistiškai ir optimistiškai (74).
Krikščionių supratimu, išganymas priklauso nuo dalyvavimo Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime, veikiau nuo tiesioginio asmeninio ryšio su Dievu negu nuo kokios nors technikos. Žmogaus padėtį, ženklinamą pirmosios ir individualios nuodėmės, įmanu pataisyti tiktai Dievo veikimu: nuodėmė yra Dievo įžeidimas, ir tik Dievas gali mus su savimi sutaikinti. Pagal dieviškąjį planą žmonės išganomi Jėzaus Kristaus, kuris, būdamas Dievas ir žmogaus, yra vienintelis atpirkimo tarpininkas. Krikščionybėje išganymas – ne savęs potyris, meditacinis bei intuicinis koncentravimasis į save, bet nuodėmės atleidimas, išlaisvinimas iš mumyse tūnančių gilių dvilypybių ir prigimties nuraminimas bendrystės su mylinčiu Dievu dovana. Kelias į išganymą veda ne tik per savo paties pastangomis sužadintą sąmonės perkeitimą, bet per išlaisvinimą iš nuodėmės ir jos padarinių, išlaisvinimą, kuris mus nuo tada akina grumtis su nuodėme savyje ir visuomenėje, kurioje gyvename. Tai kartu neišvengiamai apima meilės kupiną solidarizavimąsi su mūsų vargstančiu artimu.
*Koks mūsų santykis su tiesa – išrandame ją ar priimame?
„Naujojo amžiaus” tiesa yra tiesa apie geruosius virpesius, kosmines atitiktis, dermę ir ekstazę, apskritai apie malonius potyrius. Svarbu rasti savo paties tiesą pagal geros savijautos kriterijų. Požiūris į religiją ir etiniai klausimai aiškiai priklauso nuo kiekvienam būdingų jausmų bei potyrių.
Krikščioniškasis mokymas pateikia Jėzų Kristų kaip „kelią, tiesą ir gyvenimą” (Jn 14, 6). Jo mokiniai raginami atverti jam ir jo vertybėms visą savo gyvenimą, kitaip tariant, atsiverti objektyvių reikalavimų, sudarančių galiausiai visiems pažinios tikrovės dalį, visumai.
*Į ką kreipiamės melsdamiesi ir medituodami – į save ar į Dievą?
Matant tendenciją painioti psichologiją ir dvasingumą, negalima nepabrėžti, kad daugelis šiandien taikomų meditacijos technikų nėra malda. Neretai jos yra geras pasirengimas maldai, bet ne daugiau, net ir tada, kai pakelia nuotaiką ar pagerina fizinę savijautą. Išgyvenami potyriai būna tikrai intensyvūs, tačiau likti šiame lygyje reiškia likti vienam, dar nebūti kito akivaizdoje. Tylos potyris, užuot buvęs tylus įsimąstymas į Mylimąjį, gali suvesti mus į akistatą su tuštuma. Taip pat tiesa, kad panirimo į savo sielos gelmes technikos galiausiai yra pastanga pasiekti dievystę ar tapti dieviškam savo jėgomis. Užmiršus, kad ir pats Dievas ieško žmogaus širdies, kalbėti apie krikščioniškąją maldą nebegalima. Net ir šį potyrį išgyvenant kaip vienybę su visuotine energija, „toks perdėm lengvas ‘ryšys’ su Dievu, kurio vienintelė paskirtis yra tenkinti visus mūsų poreikius, parodo esminį tokio ‘Naujojo amžiaus’ egoizmą” (75).
„Naujojo amžiaus” praktikos nėra tikra malda, nes paprastai reiškia introspekciją arba susiliejimą su kosmine energija, ir tuo skiriasi nuo dvikryptės krikščioniškosios maldos, kuri, nors ir praktikuoja introspekciją, pirmiausia yra susitikimas su Dievu. Užuot buvusi vien žmogiška pastanga, krikščioniškoji mistika savo esme yra dialogas, reikalaujantis „atsivertimo nuostatos, išėjimo iš ‘aš’ Dievo ‘tu’ link” (76). „Krikščionis, net ir būdamas vienas bei melsdamasis slapčia, suvokia, jog jis visada vienybėje su Kristumi, Šventojoje Dvasioje ir kartu su visais šventaisiais meldžiasi už Bažnyčios gerovę” (77).
*Kaip žiūrime į nuodėmę – linkstame ją neigti ar pripažįstame jos buvimą?
„Naujasis amžius” neturi tikro nuodėmės vaizdinio ir daugiau kalba apie netobulą žinojimą. Stokojame apšvietimo, kurį įmanu pasiekti atitinkamomis psichofizinėmis technikomis. Dalyvaujantiems „Naujojo amžiaus” veikloje nesakoma, kuo tikėti, ką daryti ir ko nedaryti, bet: „Egzistuoja tūkstančiai būdų vidinei tikrovei tirti. Eikite, kur veda jūsų protas ir intuicija. Pasitikėkite savimi” (78). Dievui teiktas autoritetas perkeltas į žmogiškąjį „aš”. Pati didžiausia problema, „Naujojo amžiaus” supratimu, yra ne asmeninis suklydimas ar nuodėmė, bet atitolimas nuo kosmoso. Tai atitaisyti galima vis labiau panyrant į būties visumą. Kai kurių „Naujojo amžiaus” publikacijų bei praktikų teigimu, vieno gyvenimo tam neužtenka, todėl turi egzistuoti reinkarnacija, leidžianti žmonėms iki galo išskleisti savo potencialą.
Krikščionybės akimis, „nuodėmės, ypač pirmosios, tikrovė iškyla aikštėn tik Dievo apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, negalima aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip vystymosi trūkumą, psichologinį silpnumą, klaidą, neišvengiamą netikusios socialinės struktūros padarinį ir t. t. Tiktai žinant, ką Dievas buvo sumanęs žmogaus atžvilgiu, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė žmonėms, sukurtiems tam, kad mylėtų Dievą ir vienas kitą” (79). „Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji žeidžia žmogaus prigimtį ir kenkia žmonių solidarumui” (80). „Nuodėmė yra Dievo įžeidimas <…>. Nuodėmė stoja prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo jos mūsų širdis <…>. Tad nuodėmė yra ‘savimeilė, net išdrįstanti niekinti Dievą’” (81).
*Kaip elgtis esame skatinami kančios ir mirties atžvilgiu – atmesti tai ar priimti?
Kai kurie „Naujojo amžiaus” autoriai laiko kančią paties sau pasiskirtu dalyku, bloga karma arba negebėjimu iki galo išnaudoti savo išteklių. Kitiems daugiausia rūpi būdai, kaip pasiekti sėkmę ir tapti turtingam (pvz., Deepak Chorpa, José Silva ir kt.). „Naujajame amžiuje” reinkarnacija dažnai laikoma būtinu dvasinio augimo elementu, dvasinės evoliucijos, prasidedančios prieš gimimą bei tebesitęsiančios po mirties, etapu. Patirdami kitų žmonių mirtį dabartiniame mūsų gyvenime išgyvename išganingą krizę.
Ir kosminė vienybė, ir reinkarnacija nesuderinamos su krikščioniškuoju įsitikinimu, kad žmogus yra individuali būtybė, gyvenanti vieną gyvenimą, už kurį yra visiškai atsakinga. „Naujajam amžiui” būdinga asmens samprata verčia suabejoti tiek atsakomybe, tiek laisve. Krikščionys žino, kad „ant Kristaus kryžiaus ne tik įvyko atpirkimas per kančią, bet ir buvo atpirkta pati žmogiškoji kančia. Kristus, pats būdamas be kaltės, prisiėmė ‘visą nuodėmės blogį’. Šio blogio potyris nulėmė neprilygstamą Kristaus kančios, kuri tapo atpirkimo kaina, mastą. <…> Atpirkėjas kentėjo vietoje žmogaus ir dėl žmogaus. Kiekvienas žmogus yra atpirkimo dalininkas. Todėl kiekvienas kviečiamas dalytis kančia, per kurią įvyko atpirkimas. Jis kviečiamas dalytis kančia, per kurią buvo atpirkta ir visa žmogiškoji kančia. Per kančią atnešdamas atpirkimą, Kristus į atpirkimo rangą pakėlė ir žmogiškąją kančią. Tad kiekvienas kenčiantis žmogus gali tapti atperkamosios Kristaus kančios dalininku” (82).
*Kaip siūloma laikytis socialinės veiklos atžvilgiu – vengti jos ar siekti?
Nors daug kas „Naujajame amžiuje” yra akivaizdi savireklama, kai kurios šiam sąjūdžiui toną duodančios asmenybės tvirtina, jog nederėtų apie visą sąjūdį spręsti iš savanaudiškų, iracionalių ir narciziškų žmonių, kurie sudaro mažumą, ir leistis būti apakintam kai kurių keistų praktikų, trukdančių įžiūrėti „Naujajame amžiuje” autentišką dvasinį ieškojimą bei autentišką dvasingumą (83). Vis dėlto individų susiliejimas į kosminį „aš”, kiekvienos skirtybės ar priešybės kosminėje harmonijoje pavertimas santykine arba panaikinimas nėra priimtinas krikščionybei.
Tikrai meilei reikalingas kitas, kuris būtų skirtingas (asmuo). Tikrasis krikščionis ieško vienybės, paremtos kito gebėjimu bei laisve ištarti „taip” arba „ne” meilės dovanai. Susivienijimas krikščionybėje laikomas bendryste, vienybė – bendruomene.
*Kokio pobūdžio yra mūsų ateitis – įrašyta žvaigždėse ar tokia, prie kurios įmanu prisidėti ir patiems?
„Naujajame amžiuje”, kuris brėkšta, gyvens tobulos, androgininės būtybės, visiškai pavaldžios kosminiams gamtos dėsniams. Šiame scenarijuje krikščionybė turėtų išnykti, užleisdama vietą globalinei religijai ir naujai pasaulio tvarkai.
Krikščionys be paliovos budi, laukdami paskutiniosios dienos, kai sugrįš Kristus. Jų Naujasis amžius prasidėjo prieš 2000 metų sulig Kristumi, kuris „yra ne kas kitas, kaip Jėzus Nazarietis, ir šis yra Dievo Sūnus, tapęs kūnu, kad visus išgelbėtų”. Jo Šventoji Dvasia yra gyva ir veikia individų širdyse, „visuomenėje ir istorijoje, tautose, kultūrose ir religijose”. Iš tiesų „visus gaivina Sūnaus be saiko teikiama Tėvo Dvasia” (84). Gyvename laikų pabaigoje.
Kita vertus, akivaizdu, jog daugelis „Naujojo amžiaus” praktikų, atrodo, nekelia doktrininių klausimų tiems, kurie į tai įsitraukia; tačiau sykiu nenuneigtina, kad pačios šios praktikos netiesiogiai perteikia mąstyseną, galinčią paveikti mąstymą ir įkvėpti labai savitą tikrovės viziją. „Naujasis amžius” tikrai skleidžia jam būdingą dvasią, ir kartais būna nelengva nekenksmingus dalykus atskirti nuo to, kuo tikrai derėtų suabejoti. Be to, pravartu gerai įsisąmoninti, kad „Naujojo amžiaus” sluoksniuose paplitusi pažiūra į Kristų įkvėpta Jelenos Blavatskajos teosofinių mokymų, Rudolfo Steinerio antroposofijos ir Alice Bailey ezoterinės mokyklos. Jų šiandieniai sekėjai ne tik skleidžia jų idėjas, bet ir kartu su naujaamžininkais stengiasi suformuluoti visiškai naują tikrovės aiškinimą, doktriną, kurią kai kurie stebėtojai vadina „’Naujojo amžiaus’ tiesa” (85).
audrius/vilnius/
2009-07-16 08:53:24
Tai nuostabi zinia mums visiems, Arunai. Daugeja musu tarpe girdinciu Teva. Ir kiekvienas, savo tyra sirdim naujai atveres si kelia dziugina mus, dziugina Trejybe ir Teva.
Si savaitgalis, kai Kaune lankesi Laima is Klaipedos, turtingas tarpusavio bendravimu, atsiverimu ir naujais potyriais. As taip pat patyriau visiskai naujus isgyvenimus garbinant Trejybe.
Penktadieni gavome nauja, galinga Tevo mokyma, kuriuo JIS praso musu isnaudoti vasaros meta dvasiniam tobulejimui. Tevas kreipesi i mus, prasydamas tiketi, pasitiketi JUO. Kasdiena pradeti su JUO. Keltis 6- ta ryto, garbinti, melstis, nebijoti prasyti, nes JIS nori is musu paciu isgirsti musu norus, troskimus, JIS nori tokiu santykiu su mumis, kokius mes turime su savo mazuciais vaikeliais, kurie kreipiasi i mus visais klausimais, kiekviena minute prasydami obolio ar atsigerti, ar pabuti, pazaisti kartu. Tevas mokyme prase visus dienos darbus aptarti, suplanuoti su JUO ir tai daryti kasdien.
Aciu Laimai, kad atvyko pas mus.
Aciu Linai ir Sauliui, kad svetingai mus prieme po savo stogu.
Aciu Sakiu grupelei- Irenai, Marijui ir Astrai, o taip pat Laimai is Panevezio, kad prisijunge.
Aciu Tevui, Trejybei, kad suvienijo mus, ikvepe.
Aciu uz visus ir uz viska!
Vita
2009-07-13 12:25:01
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.