Forumas: temos peržiūra
Mano pokalbis su dviemis vienuolėmis, o JŪSŲ mokymas iš šito pokalbio,
Man labai patinka toks oras, kada yra apie 27-30 laipsnių karščio. Dar kai mokiausi Utenoje I vidurinėje mokykloje, labai mėgau treniruotis tokiu oru. Mat užsiiminėjau dviračių sportu. Dabar taip pat treniruojuosi, važinėdamas sportiniu plento dviračiu. Ir taip pat tebemėgstu būtent treniruotis tokiu karštu oru.
Taigi jau gerokai po vidurdienio sugrįžau po savo treniruotės Nemenčinės plentu. Šis plentas važinėti man priimtiniausias. Šiandien net neplanavau tiek nuvažiuoti - šiek tiek daugiau kaip 40 kilometrų dideliu tempu - nes mano "porcija" yra 30 kilometrų ir per vieną valandą. Bet šiandien buvo kitaip. Tokia buvoo Tėvo valia, kad mano visai nenumatytoje ilgesnėje distancijoje užtrukčiau ilgiau, jog kaip tik jau sugrįžęs į miestą ir pasiekęs centrą, prie Arkikatedros, pamatyčiau dvi jaunas vienuoles, panašu, kad grįžtančias iš pamaldų Arkikatedroje, stovinčias prie sankryžos, kol užsidegs žalai šviesa.
Aš privažiavau prie jų, pasisveikinau, ir klausiu: "Ar galėčiau jums pateikti klausimą?" Atsakymas buvo kategoriškas: "Tik kol užsidegs žalia šviesa?" - "Gerai, paaiškinkit man, kaip atrasti Dievą?" - "Reikia būti NUOLANKIAM." Tada aš jų paklausiau, ar yra skirtumas tarp Dievo ir Tėvo. "Jeigu jums Dievas yra jūsų tėvas, tai, aišku, kad yra skirtumas." - "Ne, ne, aš klausiu, ar yra skirtumas tarp Dievo ir VISŲ TĖVO, KRISTAUS TĖVO?" Jos abi pasimetė, nutilo, ir tuoj pat pasakė: "Jau žalia užsidegė, mes turime eiti." Jau joms einant į sankryžą aš dar spėjau jų paklausti: "O kaip atrasti TĖVĄ?" - "Aš už jus pasimelsiu." - "Ačiū, labai gerai, mano vardas Algimantas." - "Pasimelsiu už jus..."
Toliau norėjau rašyti savo mokymą, tačiau nusprendžiau kol kas susilaikyti, o palikti jums apmąstyti šį labai trumpą pokalbį, kad MOKYMĄ PARAŠYTUMĖTE JŪS.
KĄ JŪS MATOTE ŠITAME POKALBYJE?
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-07-19 15:57:43
Komentarai
Vienuoles ar vienuoliai duoda izadus institucijai - baznyciai. Jie gyvena pagal institucijos nustatytus ritualus ar taisykles, savo ruoztu, uz tai gauna institucijos islaikyma. Nukrypimas nuo institucijos taisykliu jiems ar joms reikstu tik viena - islaikymo pabaiga, t.y. turetu patys (-cios) ieskoti, kaip pragyventi. Priimti, pvz., Jezaus "Kalbu jums vel" joms reikstu: pirma, vyresnybes spaudima tokio mokymo atsisakyti (nes toks mokymas nepatvirtintas vyskupo); arba, antra, iseiti is vienuolyno (nes atsiverusi siela vargu ar galetu pakelti ta vienuolynuose isbujojusia nesamone).Rolandas
2009-07-28 09:51:33
Jei vertinčiau šitą epizodą spontaniškumo požiūriu, manau, vienuolėmis nusivilti nėra didelio pagrindo. Manau, jų reakciją reikia vertinti kaip reakciją į provokaciją, bent jau taip jos labiausiai galėjo suprasti situaciją. O jų reakcija, ką jos pasakė netikėtai provokuojamos, nebuvo bloga.
Kitas dalykas yra paties Algimanto motyvai ir noras išprovokuoti vienuoles. Ar tai noras pasipuikuoti, ar pasirodyti, ar sumenkinti kitą? O tas noras pasipuikuoti kai kada taip prasimuša... Kad ir vardijant savo nuvažiuotus kilometrus ir skaičiuojant greitį :)
Jonas
2009-07-27 17:18:21
Siandien sutikau dvi vienuoles iseinancias is kataliku baznycios. As ten ejau, kad platinciau Jezaus apreiskima. Jos maloniai sutiko pakalbeti su manim. Viena buvo labai kategoriska ir manes paklause ar as lankau sita baznycia. jai pasakiau, kad lankau. Ar sita?-patikslino. Ne, ne sita pasakiau, einu i kita, bet taip pat katalikiska, nes taip buvau uzauginta...bet dabar po sitos knygos perskaitymo galiu melstis bet kur. Nueiti net i sinagoga ar mecete, ar pas anglikonus, jei tik JIE ISILEIS. Pirmoji buvo labai nuosirdi ir po musu pokalbio pasake, kad knygos ji nori ir tikrai skaitys, bet labai aiskiai pabreze, kad pinigu neturi. Knyga padovanojau ir paprasiau, kad ja pasidalintu su visom seserim. Pazadejo. Anrtoji vis stenges pasisalinti ir norejo savo sielos sese nuvesti, bet si tikrai jau atsiverusia siela suprato ir nuosirdziai akcentavo tikejima, o ne baznycios lankyma ir dar sitos, o ne kitos.
rita
2009-07-26 14:36:14
Mielieji,
Aš noriu pabandyti ir gal pavyks pamatyti šį bei tą naujai, kai įsijausiu į šią situaciją šiek tiek vietomis sukeisdamas vaizdelio personažus. Tarkim, aš atsiduriu vietoje tų jaunų vienuolių, nepažįstamasis, šviesoforui degant raudonai, kalbina mane, kur “mano regimasis apsireiškimas” ir yra tos dvi jaunos vienuolės, t.y. - aš.
Taigi, mudvi, t.y. aš, stovime ir laukiame, kol šviesafore užsidegs žalia šviesa. Dviračiu privažiuoja nematytas keistuolis, mandagiai pasisveikina ir taria:"Ar galėčiau jums pateikti klausimą?" Mes, t.y. aš, išgirdome nepažįstamojo labai paprastą prašymą, bet jis buvo ištartas taip, kad jokių abejonių nekėlė, jog jis nėra pasiklydęs ir kelio tikrai neklaus, bet jį mus šnekinti ragina ne kas kita, kaip tik išskirtinė mūsų-vienuoliška apranga, kurioje ir mes, visai neseniai ją dėvinčios, jaučiamės vis dar nelabai jaukiai. Ko gero ir klausimas bus iš mūsų srities. Todėl mes, t.y. aš džiūgaudamos vienu balsu atsakėme: "Klausk sielos broli, visada prašom! Tik gal paieškokime ramesnės vietelės, čia prie gatvės labai triukšminga... Eime kad ir ten, šalia Katedros Bazilikos, atokioj paunksmėj po tais medžiais yra nuostabus suoliukas. Prisėsim ir ramiai pasikalbėsim!"
"Na štai dabar mes norėtume išgirsti tavo, mielas broli, klausimą, atidžiai klausome". - "Mielos mano sielos sesutės, paaiškinkit man, kaip atrasti Dievą?" - "Ne, mielas broli, tavojo Dievo rasti nepavyks, nes tas Dievas, apie kurį tu klausi, yra abstrakcija, per ilgus amžius žmonijos sukurta iliuzija. Į tokį tavo dievą, brolau, niekas negali nei melstis, nei su juo normaliai bendrauti, nes jis yra iliuzinis ir negyvas. Bet kaip nebūtų keista, visi, na, didžioji dauguma mūsų planetos žmonių į jį meldžiasi, bet niekas su juo nebendrauja ir gyvo ryšio su juo niekas neieško ir vis lieka nepatenkinti, kad jų maldų jų Dievas lyg ir negirdi, nes dažniausiai viskas įvyksta priešingai. Būtų kita kalba, mielas broli, jeigu tu norėtum rasti ir pažinti Tėvą, Pirmąjį visos kūrinijos Šaltinį ir Centrą, vieną iš trijų Kūrinijos geografiniam centre – Rojuje visada ir nuolatos gyvenančių asmenybių, vienintėlių neturinčių pradžios ir todėl amžinai esančių, mūsų kaip ir visos neaprėpiamos Kūrinijos mylimų ir be paliovos visus mus mylinčių Rojaus Trejybės Tėvų, ne iliuzines, bet tikras asmenybes. Ir svarbiausia, kad tikro Dievo, kuris ir yra Vienintėlis visai Kūrinijai Dievas – Dievas Trijuose Asmenyse yra ne tik Rojuje, bet ir kiekviename iš mūsų. Todėl toli ieškoti nereikia: iškok savyje Tėvo dvasios realiai patiriamos dalelės, pavadintos Minties Derintoju, nes ji yra ne širdyje, ne smegenyse, bet patalpinta prote, kuris nėra materialus, bet niekam nekyla abejonių dėl jo realaus buvimo. Ieškok Tėvo tik savyje ir tik nuoširdžiai ir Jis prabils į tave ir jūs tapsite vienas kitą radę! Ir tada tavo gyvenimas iš pagrindų pasikeis, nes tikrosios vertybės iškils į joms priklausantį pirmąjį planą ir tada… galėčiau dar daug kalbėti, nes ši tema yra neišsenkanti, o mes gi visi dar turime ir kitų reikalų. Todėl, jeigu nori geriau suprasti, paieškok urantų, kurie studijuoja paskutinius mūsų laikmečio žmonėms “įkandamus” Apreiškimus. Jie nuoširdžiai kuo galės tuo padės. Kur juos rasti? Ogi www.urantija.lt! ”
“O mielos sasutės, sakykit, kodėl jūs šiuose rūbuose? Kodėl išpažįstat ne tikrą Dievą?” – galutinai praradęs visus loginius ryšius mūsų paklausė nepažįstamasis save prisistatęs Algimantu.
Ir ką gi mes galėjom jam atsakyti? Kodėl? Padėkite mums rasti atsakymą. Dėkoju!
Su meile,
Tomas VLN
2009-07-22 14:03:04
Sekmadienį vakare vyras paklausė manęs:
-Gal tu žinai atsakymą?
-Ne, ne. Aš nieko nežinau. – greit išpyškinau aš, nes ne kartą buvo taip, kad po jo klausimo, kai pradėdavau kalbėti, jis gana greitai mane sustabdydavo, sakydamas, kad nepasakočiau savo pasakų.
-Na, vis dėlto gal žinai kodėl iš Mėnulio nesimato žvaiždžių? Aš niekur neradau atsakymo. – o atsakymo jis ieškojo internete.
-O kas taip sakė, kad nesimato?
-Astronomai.
-O ką, jie buvo mėnulyje su savo teleskopais, kad šitaip teigia? Na, neturi dar vieno atsakymo į dar vieną klausimą, bet ar tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra atrasti Tėvą savo viduje.
-Ai, tėvas palauks. – pasakė jis, nelabai suprasdamas pie kokį Tėvą aš kalbu, nors ir ne kartą jau buvo girdėjęs iš manęs pie Dievą Tėvą.
-Aš tau sakau, kad svarbiausia yra atrasti Tėvą savo viduje. Tu šiandien nekreipi dėmesio į mano ištartus žodžius, bet kai tu būsi pažadintas gyvenamajame pasaulyje, tai tuomet tu prisiminsi, jeigu ne, tai tau tikrai primins tai, ką tau sakiau šiandien.
Taip baigėsi mūsų pokalbis be klausimo kas yra Tėvas ir ką reikia daryti, kad atrastum jį.
Viena šešiametė mergaitė į klausimą ar ji žino kur yra jos tėvas, atsakė, kad jis yra visur – ir viršuje, ir apačioje, ir aplink, ir jos viduje. Žinoma, tas klausimas buvo apie jos, avarijoje žuvusį, tėtį, bet tas pojūtis joje, tas netektį raminantis pojūtis, kuris vėliau, jeigu nebus paskandintas, gali pasitarnauti, prisiminus tą potyrį, kad Jis yra visur, jau sąmoningai ieškant to, kuris yra ir viduje, yra iš Tėvo dvasios dalelės, Minties Derintojo, kuris yra mums, mirtingiesiems, suteiktas, kaip dovana, ir kuris veikia mūsų protuose per viršsąmonę, o miego metu į sąmonę per pasąmonę, Tėvo meilės virpesiais, ir ne tik Tėvo, bet ir Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės virpesiais, nes Jie yra neatskiriami, nes Jie yra susilieję į vieną dvasioje. Jie yra Rojaus Trejybė, kurią mes galime vadinti, ir vadiname, vienu bendru vardu – Dievas. Bet, kad suvoktume, ir ne tik suvoktume, bet, kad Ji dar ir taptų artima, Rojaus Trejybę, kaip mūsų mylimą ir mylintį Tėvą, kaip mylimą Motiną-Brolį, ir kaip mylimą Motiną-Sesę, pirmiausia turime atrasti Dievą savo viduje. Bet be troškimo dvasiškai pabusti, be troškimo atrasti Dievą, be troškimo gyventi ne tuo ankstesniu gyvenimu vien materialiu lygiu, bet pradėti gyventi materialų gyvenimą dvasiniu lygiu, kuriame nyksta tas žmogiškasis savanaudiškas ego, o pradeda reikštis žmoguje tas tikrasis dieviškasis aš, kuris skatina žmogų veikti su meile dėl kitų gerovės, nieko nebus. Dievas taip ir liks toks tolimas ir labai mažai suprantamas, taip ir netapęs tokiu artimu, tokiu suvokiamu ir tokiu mylimu Tėvu, kuris visiems kūrinijos tvariniams, visiems iki vieno, yra tas pats ir vienintelis Tėvas. Jis yra Tėvas ir mums, patiems mažiausiems jo mirtingiesiems sūnums ir dukroms, ir Jėzui, kuris taip pat yra jo Sūnus, priklausantis Rojaus Sūnų kategorijai, kurie yra net ir tokie tobuli kokie tobuli yra Kūrinijos Tėvai, nes šitie Rojaus Sūnūs, o jų yra septyni šimtai tūkstančių, tiek yra ir vietinių visatų sukurtų drauge su Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės Kuriančiosiomis Dukromis, Vietinių Visatų Motinomis Dvasiomis, kurios taip pat yra net ir tokios tobulos kokie tobuli yra kūrinijos Tėvai, yra tiesiogiai kilę iš Kūrinijos Tėvų, o mes, kai atrandame Tėvą ir tik savo viduje savo atsivėrimu jam pradedame dvasinio tobulėjimo kelionę drauge su Tėvu, nes be Tėvo tokia kelionė yra neįmanoma, kad taptume net ir tokie tobuli kokie tobuli yra mūsų Tėvai, ir tokie tobuli kokie tobuli yra mūsų vyriausieji dvasiniai broliai Rojaus Sūnūs, tokie tobuli koks tobulas yra mūsų vietinės visatos Kūrėjas, mūsų vyriausias brolis Jėzus. Bet be atsivėrimo Tėvui, kaip matome, neįmanoma suvokti, kad Dievas yra mylintis Tėvas, ir kad mes visi, tokia gausi Rojaus Tėvų vaikų įvairovė visoje kūrinijoje esame tarpusavyje sielos broliai, dvasiniai broliai. Bet sito nesuprato praeities kartos, nesupranta ir dabartine kartos, ir nesupras dar ir ne viena ateities karta, jeigu nesieks atrasti Tėvo savo viduje, uzmezgant gyva dvasine komunija su juo, nes tai yra pagrindinis dalykas tokiame tamsiame, sujauktame, ir blogiu užterštame pasaulyje, kad galų gale pradėtume išsilaisvinti iš Liuciferio maišto pasekmių, pradėdami išsilaisvinimo procesą is mus slegiancios kančios, iš mus slegiančios baimės, nerimo, iš sunkių ligų, ir pradėtume išsilaisvinimą kiekvienas nuo savęs.
Mielieji mano sielos broliai ir sesės, aš jums sakau, kad nėra taip jau sudėtinga atrasti Tėvą savo viduje ir savuoju atsivėrimu užmegzti dvasinę komuniją. Metodas paprastas ir aiškus – pradėkite kalbėti su Dievu, pavyzdžiui, apie save, apie savo šeimos narius, apie įvairiausius įvykus, apie tai kas jus neramina, kas skaudina, apie tai ko trokštate, apie tai kas džiugina. Kreipkitės į Dievą su prašymais, su padėka, kad gyvenate, kad kvėpuojate, kad matote, kad ir girdite ir t.t. . Tik neprašykite milijardų, pilių, jachtų, brangiausių mašinų. Nors kodėl ne? Jeigu visa ta gausa bus panaudojama ne savo savanaudišką ego tenkinti, o dėl kitų gerovės, tai kodėl gi ne, bet neprasysite, nes atsiverusiojo samoneje brangiausia vertybe yra dvasinis pabudimas ir dvasinis augimas. Ankstesnes, savanaudiskas, vertybes keicia naujos altruistines vertybes. Ankstesni troskimai skiriasi, kaip diena nuo nakties, nuo atradusio Teva troskimu. Todel jusu prasymu maldose daug dazniau skambes prasymas dvasines geroves tiems, kurie gyvena nusigreze nuo Dievo, nes nuo dvasines geroves priklauso ir kiekvieno materiali gerove, kuri tikrai nepasireiks neapglebiamais turtais, nes atsiverusiojo poreikiai tampa minimalus. Kalbėkite su Dievu apie viska, ir kalbekite visada nuosirdziai Ir po kiek laiko pradėsite patirti Tėvo atsakomuosius meilės virpesius. Viena sielos sesė manęs paklausė, tai po kiek gi laiko pradedama patirti? Nėra tokios griežtai nustatytos laiko atkarpos. Kiekvienam skirtingai. Tie patyrimai priklauso nuo įdėtų pastangų. Tai yra kiek dažnai tu pašvęsi laiko vien tik komunijai su Dievu. Sakau vien tik komunijai, nes per tas akimirkas tu nieko daugiau nedarai, bet ramioje vietoje tu tik bendrauji su Dievu. Ir taip per kiekvienas atsivėrimo akimirkas, kurios tampa vis labiau ir labiau reikalingos pabudusiai sielai, kaip gyvąsis dvasinis penas, siela atsiveria vis giliau ir vis plačiau. Ir taip, netikėtai sau pačiam, išgirsti, kad maldoje tu jau sakai ne Dieve, bet Tėve, mylimas Tėve. Ir tas virsmas, kai Dievas tampa Tėvu, yra tai, kad Tėvo meilė užsidegė tavo viduje ir ji yra veikianti, nes Tėvo meilė moko myleti ir daryti gėrio darbus ir drauge su Tėvu kitiems, kurie yra mūsų sielos broliai ir sesės ne pagal priklausomybę kuriai nors religinei bendruomanei, bet todėl, kad mes visi esame kilę iš vieno ir to paties dvasinio Tėvo ir todėl mes visi esame Tėvo dvasiniai vaikai. Ir tik tuomet, kai, pajutusi meilę savo viduje, Dievą pavadinau Tėvu, tik tuomet pradėjau garbinti jį. Kol nemylėjau, tol negarbinau. Juk negali garbinti to, kurio nemyli, nors ir žinai, kad jis yra Kūrėjas ir, kad tikrai tik jis ir kiti Du Lygiaverčiai Rojaus Trejybės Partneriai, Amžinasis Sūnus-Kūrinijos Motina-Brolis ir Begalinė Dvasia-Kūrinijos Motina-Sesė, yra verti garbinimo. Tėvas kaip ir kiti Du Rojaus Trejybės Partneriai neturi nei pavidalo, nei formos. Jie yra gryna Dvasia ir todėl mes juos galime tik pati, tuorti pačiu ir pažinti, per savo atsivėrusias sielas patirdami meilės virpesius savo viduje per mūsų viduje esančias, Tėvo mums suteiktas, dvasios daleles.
Ar bažnyčia su savo didžiule armija kunigų moko šito mus, savo sielos brolius ir seses? Ne, nemoko, nors kai kuriems taip atrodo, kad taip, bet tikrai ne. Jau vien tai, kad sielos broliai ir sesės yra tik tie, kurie priklauso tam tikrai bendruomenei, daug ką sako. Jau vien tai, kad jiems Jėzus yra tas vienatinis Dievo Tėvo Sūnus, ir tai, kad šventoji Dvasia, kuri nėra asmuo, bet Motinos Dvasios pasireiškimas ir tik vietineje visatoje, yra priskiriama prie Trejybės trečiojo asmens, daug ką pasako. Bažnyčia gyvena painiavoj ir skelbia tą painiavą žmonėms. Bažnyčiose kunigai pasako daug gražių žodžių, bet kodėl jie neveikia? Kodėl jie nepasiekia žmogaus iš vidaus? Todėl, kad tie žodžiai yra ne iš Tėvo. Tie žodžiai yra gerai išmokti. Tuos žodžius moko tarti kunigų seminarijose, kuriose mokslas pagal sukurtą programą yra dėstomas kelerius metus. Todėl jie ir neveikia žmogaus, nes tie žodžiai yra tiesiog negyvi. Ir tik ryšyje su Tėvu, atrastu savo viduje, tie patys žodžiai tampa gyvais lašeliais krentačiais į išdžiūvusį šulinį, kurie atgaivina ir pripildo tą šulinį. Buvo laikas kai ieškojau Dievo bažnyčioje, kai ieškojau į ką galėčiau atsiremti, bet ten neradau atramos, nes ten Dievo nėra. Tuo metu nieko panašaus nei mąsčiau, nei kalbėjau. Tiesiog daugiau į bažnyčią nėjau ir tiek. Siandien as sakau, kad ten Dievo nera, tuo labiau Tevo. Jis yra kiekvieno viduje, ir kiekvienas turi galimybe atrasti ji savo viduje. Ir aš jį radau. Todėl sakau, kad baznycia yra mano viduje, ir jos Pagrindinis ir Vienintelis Pamokslininkas yra – Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia, tai yra – Rojaus Trejybė.
Jau vien tai, kai popiežius važiuoja atostogauti į kalnus ir jį lydi jo svita, o paskui svitą keliauja ir jo nuosavas pianinas, nes jis yra toks savas ir mielas jam, kad kitu tikrai neišeis sugroti kokio nors jo mėgstamo kūrinio, daug ką pasako. Tarp kitko, be reikalo vežė pianina, nes popiežius ėjo, paslydo, nukrito ir susilaužė ranką, ir dabar negali groti, ir jam yra sunku su ta ranka laiminti net ir tuos, kurie žvelgia į jį, kaip į Dievą, ir galvoja, kad tas jo rankos pakėlimas gali pakeisti tą sunkų gyvenimą į kur kas lengvesnį, geresnį, sotesnį ir gražesnį gyvenimą. Pripažinkite, kad popiežiaus taip vadinamas palaiminimas tikrai neišpido tų lūkesčių, kurių tikėjomės, nes popiežius yra toks pat sielos brolis kaip ir mes, ir jo galios yra tokios pačios kaip kiekvieno iš mūsų. Tai mes juos iškeliam ant aukščiausio postamento ir nuolat žavimės, ir tas žavėjimasis taip sutraukia mūsų protus, ir tas aukštai iškeltas žmogelis savo nenusakomu spindesiu taip aptaraukia akis ir ausis, kad daugiau nieko nematome, negirdime, net ir nemąstome.
Jeigu tos jaunos vienuolės, mergaičiukės juodais ilgais rūbais, sutiktos gatvėje, atrastų Tėvą savo viduje, tai jos tą pačią akimirką tuos juodus rūbus ir juodas su balta juosta skaras pakeistų į spalvotus rūbus, kurie džiugintų ir jas pačias, todėl, kad jos suvoktų, kad tai yra iš tikrųjų juokinga būti vienuole, nes vienuolės atsižadėjusios tokio gyvenimo, kuriuo gyvena daugybė jaunų merginų, tampa Jėzaus sužadėtinėmis. Jos savuoju atsivėrimu Tėvui suvoktų, kad Jėzui nereikia tokios armijos ir jaunų, ir senstančių, ir jau senų sužadėtinių. Jos suvoktų, kad Jėzus trokšta, kad mes visi gyventume su Tėvu savo viduje, mylėtume vienas kitą Tėvo meile ir drauge su juo ir su Vietinės Visatos Motina Dvasia garbintume mūsų visų Tėvą, Motiną-Brolį, Motiną-Sesę. Bet kol kas yra taip, kad Jėzaus sužadėtinių gretos vis pasipildo naujomis sužadėtinėmis, nes bažnyčios vyrų – kunigų armija pati nežino koks yra skirtumas tarp Dievo ir visų Tėvo, ir net Jėzaus Tėvo. Kaip jie gali skelbti tai ko patys nežino, ir, dar daugiau, nėra ir patyrę? Jie moko mus būti nuolankiais. Jie moko mus nuleisti galvas, nukreipti žvilgsnį žemyn, šitokiu būdu demonstruojant išorinį nuolankumą jų tariamiems žodžiams. Jie moko mus paklusnumo. Jų raginimas būti nuolankiais, tai reiškia būti ir paklusniais bažnyčiai ir tą bažnyčią atstovaujantiems kunigams. Nuolankumas bažnyčiai, ir nuolankumas Tėvui, kuris kyla iš vidaus ir iš meilės Tėvui ir visai kūrinijai, ir iš noro vykdyt Tėvo valia savo laisva valia, yra savo kokybe labai skirtingi
Tai ką gi daryti su ta, Tėvo mums suteikta, laisva valia, kurios nepažeidžia net ir pats tos laisvos valios dovanotojas?
Violeta(Vilnius)
2009-07-21 11:50:04
Reikia būti nuolankiam - toks buvo vienuolių atsakymas. Manau čia ir prasideda ir užsibaigia vienuolių mastymas. Todėl aš situaciją patyrinėsiu tik nuolankumo prasme, kuri užkirto kelią gilesnei diskusijai apie Visų Tėvą, apie kurią samprotavimus pateikė kiti. Pasiremsiu Urantijos Knygos mokymais ir tam tikra seka, iš kurios kiekvienas mastantis žmogus gali padaryti protingas išvadas:
____
"Netrukus po to, kada suvokiama, jog žmogiškojoje gyvybėje viešpatauja dvasia, tada tokio dvasios vedamo mirtingojo gyvenimo reakcijose vis daugiau ima pasireikšti Dvasios bruožų demonstravimas, "nes dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, švelnumas, gerumas, įtikėjimas, nuolankumas, ir santūrumas.""Ir kiekvieno išbandymo metu ir kiekvieno sunkumo akivaizdoje, dvasioje gimusias sielas palaiko toji viltis, kuri nugali bet kokią baimę, nes Dievo meilė yra skleidžiama plačiai visose širdyse dieviškosios Dvasios buvimu." - taigi ne vien nuolankumas yra kelias į Tėvo pažinimą, ir būtent baimė ypatingai trukdo skleisti tikrąją Tėvo meilę.
____
" Tačiau emocinio vystymosi srityje pats nuostabiausias žingsnis į priekį buvo tikrai žmogiškųjų jausmų naujos grupės staigus atsiradimas, garbinimo grupės, apimančios pagarbą iš baimės, nuolankumą, nusižeminimą, ir net primityvią dėkingumo formą. Baimė, susijungusi su gamtos reiškinių nesupratimu, netrukus suteiks pradžią primityviai religijai." - nuolankumas iš baimės - tai tik primityvios religijos vaisius.
_____
"Jėzaus mokymai buvo labai smarkiai iškraipyti ir labai klaidingai išreiškiami visą laiką per krikščionybės eros amžius; jūs taip pat laikėtės iškreiptų idėjų apie Mokytojo nusižeminimą ir nuolankumą. Tai, ko jis siekė savo gyvenime, pasirodo, jog yra nuostabi savigarba. Jis tiktai patarė žmogui nusižeminti, kad šis galėtų tapti tikrai išaukštintas; tai, ko jis iš tiesų siekė, yra tikrasis nuolankumas prieš Dievą. Jis suteikė didžiulę vertę nuoširdumui – tyrai širdžiai. Įvertinant charakterį jam kertinė dorybė buvo ištikimybė, tuo tarpu jo mokymų pati šerdis buvo drąsumas. “Nebijokite” buvo jo šūkis, charakterio stiprybės jo idealas buvo kantrus ištvėrimas. Jėzaus mokymai sudaro narsumo, drąsos, ir didvyriškumo religiją." - ši citata parodo, kaip klaidingas suprastas nuolankumas tampa baime religijoje.
_____
" Iš jūsų klaidingų sampratų apie Tėvą danguje gimsta melagingos idėjos apie nuolankumą ir atsiranda didelė dalis jūsų apgavysčių."
"Nuolankumas, iš tikrųjų, tampa mirtinguoju žmogumi, kuris visas šitas dovanas gauna iš Tėvo danguje, nors visiems tokiems įtikėjimo kandidatams į dangiškosios karalystės amžinąjį kilimą yra suteikiamas dangiškasis orumas. Pretenzingo ir apsimestinio nuolankumo beprasmiai ir sukeliantys degradavimą įpročiai yra nesuderinami su dėkingumu jūsų išgelbėjimo šaltiniui ir su jūsų iš dvasios gimusios sielos likimo suvokimu. Nuolankumas prieš Dievą visiškai dera jūsų širdies gelmėse; nuolankumas prieš žmones yra rekomenduotinas; bet sąmoningo ir siekiančio atkreipti dėmesį nuolankumo apgavystė yra vaikiška ir neverta apsišvietusių karalystės sūnų."
"Jūs gerai elgiatės, kad esate nuolankūs prieš Dievą ir save kontroliuojate prieš žmones, bet tegu jūsų nuolankumas būna dvasinės kilmės, o ne savo paties sąmoningai suvokiamo savojo teisumo viršenybės jausmo saviapgaulės demonstravimas. Pranašas kalbėjo apgalvotai, kada sakė, 'Eik nuolankiai su Dievu,' nes, nors Tėvas danguje ir yra Begalinysis ir Amžinasis, bet jis taip pat gyvena ir viduje ‘to, kuris turi atgailaujantį protą ir nuolankią dvasią.' Mano Tėvas niekina pasididžiavimą, neapkenčia apgaulės, ir bjaurisi piktybiniu blogiu." - gal kai kam bus sunkiau suprasti šio Jėzaus mokymo prasmę, todėl atkreipsiu dėmesį į šią frazę - "tegu jūsų nuolankumas būna dvasinės kilmės, o ne savo paties sąmoningai suvokiamo savojo teisumo viršenybės jausmo saviapgaulės demonstravimas".
______
Vaidas (VDS)
2009-07-20 15:55:49
Ne tiek svarbus tų vienuolių amžius, kiek ir toliau nebestebina nuviliantis jų elgesys. Be to, manau visiems reikėtų būti kiek objektyvesniems, nes nė vienas iš mūsų nežino tikrųjų šitų vienuolių asmeniškų elgesio motyvų ir jas užplūdusių pojūčių dėl atviro nukautuojančio tiesmukiško klausimo. Todėl galima analizuoti tik vienuolyno institucijos sistemos įtaką žmonijos dvasingėjimui.
..
Juk įtikėjus ir praplėtus savo pasaulėžiūrą religijos, dvasinio pasaulio pažinimo srityse PASIKEIČIA IR POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ IR PATS GYVENIMO BŪDAS. Taip pat kyla didesnis ar mažesnis noras dalintis su aplinkiniais savo pasikeitusio gyvenimo patyrimu ir paskatinti kitus atsiversti. Tuomet išnyksta kaip šiukšlės: noras, poreikis izoliuotis, bei savigraužiškas noras užsisklęsti savyje ir pergyventi nuoskaidas vis iš naujo kankintis ar stengtis visiškai jas ignoruoti užmirštant!
Kažkoks nesuderinamumas - tai jei vienuolyno institucija mokina žmogų atrasti Dievą ir gyventi vadovaujantis Jo mokymais, tai kodėl vienuoliams ir toliau kyla noras ir yra poreikis izoliuotis bei slėpti nuo visuomenės Dievo-Tėvo, Rojaus Trejybės pažinimo džiaugsmą ir įgautą patyrimą? Taigi, manau vienuolynas tėra tik tuščias kiautas ir kuriame mokina tik aprimti ir techniškai pažinti religiją, be gilaus dvasingumo.
Todėl tarp vienuolių SUNKU rasti žmogų kuriame būtų NESUDERINAMI dalykai: įtikėjimas + užsisklendimas nuo visuomenės.....
Marius
2009-07-20 15:17:55
Šiame pokalbyje aš aiškiai jaučiu baimę, kuria yra prisisotinusios vienuolės. Jos net bijo sustoti ir pakalbėti su žmogumi, kuris yra jų sielos brolis, o ką jau šnekėti apie tai, kad buvo užduotas klausimas apie Tėvą, apie Dievą. Tad koks gali būti žmogaus ryšys su Dievu, mums patiriamu Tėvu, jei nesklinda net nuoširdaus troškimo iš vienuolių pusės tiesiog pagelbėti žmogui čia pat gatvėje. Tik gyvas ryšys su Tėvu, su Rojaus Tėvais atveria sieloje supratimą, kas yra tikroji pagalba jaučiant realų gailestingumą, realią gyvą meilę ir išmintį. Ir visa tai dosniai lieja Rojaus Tėvai visiems ir visos kūrinijos labui.
Manau visa tokia uždara ir sielą ribojanti dogmatinė religinė sistema bus pasmerkta žlugti, nes siela nepatirianti gyvo ryšio su Rojaus Tėvais ir negalės skleisti gyvos šviesos visam pasauliui, visai žmonijai. Ji tik vargšė įkalinta kitų primestuose rėmuose, bet Tėvas tam ir suteikęs kiekvienam laisvą valią, kad patys pasirinktume sprendimą, niekieno neverčiami. O vienuolės Dievo atradimą supranta per nuolankumą, bet jis tik besąlyginis lankstymasis pavergiant savo valią kitiems. tad ar šitaip teisinga? tikrai ne. Žmogaus laisvos valios neturi ir negali apriboti niekas. Tėvo ir Rojaus Tėvų atradimas savyje ugdo viduje suvokimą, plečia pasaulėžiūrą ir skatina nuoširdų veikimą padėti kitiems sielos broliams ir seserims.
Tad matyti, koks skirtumas yra jau dabar tarp mūsų atradusių Tėvą savyje ir vienuolių, einančių link joms pačioms nesuprantamo ir svetimo Dievo, net nežinančių kaip Jį atrasti. Mes gi tai žinome ir mūsų kelias jau daug daug gyvesnis už bet kokių vienuolių ar kunigų, tuo net abejoti nebereikia. Reikia tik mums patiems pasitikėti Rojaus Tėvais ir vis drąsiau eiti, nepaisant jokių prieštaringų nuomonių, nes tiesą jau liudija gyvas Jų patyrimas atsiverainčia siela, viduje.
Jurgita (Vilnius)
2009-07-20 12:26:54
Mielas Algimantai. Net nezinodamos ko bus klausiama jos issigando.
Pazistu vienuoliu ir kunigu ir zinau kokiais motyvais jie pasirinko sita kelia. Tai yra kaip ir bet kurios kitos zemiskos specialybes pasirinkimas. Viena vienuole atvaziavusi i musu bendruomene jau kita diena pareiske: “kaip as nuo jusu pavargau, taip man gera pas save, uzsidarau viena sau ir niekas man netrukdo...”
Kai su Jezaus knyga “I speak to you again” stovejau prie Westminsterio katedros prie manes priejo kataliku kunigas – Patrik’as, kai jis manes paklause: “ar as tikiu Baznycia?” atsakiau:- NE. Zmogus net sudrebejo, kaip galima netiketi vienatine baznycia. “Tikiu i DIEVA TEVA, AMZINAJI SUNU ir BEGALINE DVASIA”- atsakiau. Pagrindas po kojom susvyravo. Pas katalikus klausimai neuzdavinejami. Jie turi armijas sventuju, turi Dievo Motina, savo sukurtus sakramentus, bet sako, kad jie yra is NT ir dar Jezaus isteigti!!??
Misios prasideda malda, kuri vadinasi kalciu ispazinimas. Jei kiekviena diena pradesi ta malda, tai bijosi bet kokio klausimo. KLAUSIMAI PAS KATALIKUS NEUZDAVINEJAMI. Jei turi klausimu reiskia “apsedo”. Todel jos ir pasake, kad pasimels. Nes uzduoti klausimai reiskia blogio pradzia, situ vienuoliu supratimu. Bet kur ir bet kada buk nuolanki. Nuolanki, nekalbek su bet kuo ir dar apie Dieva. Musu rubai rodo, kad esam su juo.
Jos nepuole priestarauti, bet skubejo pasisalinti, juk atsakymo nezino. Priestarauja dogmoms, kurios jau yra ikaltos i galva. O gal “vyresnybe” suzinos. O jei nuosirdziai, tai jos atsakymo neturi ir apie mus visus MYLINTI TEVA nieko nezino.
Kai vienam pazistamam prisipazinau, kad noreciau pabuti vienuolyne kelias dienas ir pakalbeti, pabuti drauge su vienuolem ir prie stalo ir maldos metu... Jis, isgyvenes Romoj daug metu, man pasake: neik ir niekur nevaziuok. Niekas ten su tavim nekalbes. Jei isileis tai ir paliks tave viena!? Gyvenk sau ir nelisk, jie taves nepriims ir su tavimi nebendraus. Kaip tai?- negalejau patiketi. Numojo ranka: daryk kaip ismanai.
Taip, baznycia yra mirusi. Gyvybes turi tik tiek, kad dar nera daug Gyvuju Rojaus Trejybes garbinimo vietu, dar mazai zmoniu apie tai zino. O jei ir zino, tai bijo, kaip ir sitos vienuoles.
rita
2009-07-20 12:20:37
Mielas, Algimantai, vakare perskaičiau tavąjį epizodą ir pagalvojau nelinksmai, jog situacija labai suprantama, tačiau aš dar nepasirengusi mokymui. Šįryt po garbinimo maldos, kaip tapo įprasta, gaunu iš vidaus aiškų vedimą. Prieš akis iškyla trumpai aprašytas tavo vaizdelis ir pasikeistos frazės. Prabyla į mane gailestingumas, kitaip to vidinio balso atspalvio nepavadinčiau.
Algimantai, abu esame iš pa utenas. Turėjo ir tavo ausis pasiekti tas mano vaikystėje išgyventas šiurpus įvykis, kai vaikų namuose sudegė šeši našlaičiai. Tą nakties įvykį stebėjo kone visa tuometinė nedidelė Utenėlė. Sulaikę kvapą siaubo akimis žiūrėjome, kaip vaikų namų direktorius, vienais apatiniais drabužiais, tiesiai iš lovos, drąsiai traukia iš ugnies vaikus ir meta iš antro aukšto ant lauke paruoštų tam tikslui čiužinių. Ugnyje traška, pleška visas namas. per sumaištį niekas nežino, kiek vaikų liko ugnyje, viliamės, kad jau visi išgelbėti... Jaunas ugnegesys lipa ant degančių kopėčių ir garsiai verkdamas šaukia vaikus prie lango: "Ateikite, vaikučiai, aš jus išgelbėsiu!" Ir visi išgirstame: "Man karšta, aš bijau!" Atsiliepia keli silpnučiai balsai, bet per gruodo surakintą tylą jie nuskamba aiškiai, pasiekdami kiekvieno mūsų širdį. Žmonės garsiai pravirksta, kopėčios lūžta, jaunas ugnegesių darbuotojas raitosi antžemės ir raudamasis plaukus verkia: "Neišgelbėjau mažučių, kodėl jie manęs bijo"?
Akivaizdžiausias baimės pavyzdys. Į kokią baisią pražūtį baimė nuveda žmones. Abejuose epizoduose atsiskleidžia ta pati paraližiuojanti žmogaus protą ir valią baimė. Abejuose epizoduose yra Tėvo teikiama pagalba per Jo siųstą žmogų - Algimantą ir jauną ugnegesį. Abiem atvejais pagalba išgirsta, bet pagalbos ištiesta ranka ir lieka nepriimta.
Našlaičiai augo negirdėję apie jokį dievą, o jaunos merginos, vedamos baimės, atsiskyrė nuo tamsios visuomenės į dar didesnę tamsą su negyvu, baudžiančiu dievu, kuriam lengviau bus neprasižengti ir neužsitraukti jo didesnės rūstybės tarp vienuolyno sienų. Tasai baimingas nuolankumas, pavadintas meile, nelaimingąsias laiko sukaustęs dieną ir naktį. Kanonai ir dogmos aprėminę jų suvokimo galimybes, saugo nuo šviesos, paskleistos iš už tų griežtų rėmų. atvertę užsigulėjusį akmenį, pamatysime daugybę tamsos prislėgtų gyvių, kurie bijo šviesos ir pakrikę bėga į visas puses pasislėpti nuo juos akinančios šviesos.
Tačiau Urantijoje daugėja atsivėrusių Gyvam Tėvui asmenybių, kurios per sielų nušvitimą jau dabar dvasinėmis akimis gali matyti naujų laikų Urantijoj horizontą, kai nusimetę ritualų ir dogmų grandines, iš vergų ir keliaklupsčiaujančių tarnų žmonės taps Tėvo laisvais ir mylinčiais sūnumis ir dukromis.
Ramybės ir meilės visiems.
Gaile
2009-07-20 08:55:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.