Forumas: temos peržiūra
Astronomai nesugeba atsakyti, kodėl jų ką tik atrasta nauja planeta sukasi aplink savo saulę į priešingą pusę negu kitos planetos. Padėkime jiems rasti atsakymą pasiremdami Urantijos Knyga, kurios jie neskaito, dėl to ir pateikia tokius vaikiš
Mielieji, įdedu jums astrofizikų naują atradimą, kuris buvo paskelbtas vakar, 2009 metų rugpjūčio 12 dieną. Tačiau mane lliūdina tai, kad jie iki šiol NESUVOKIA, KODĖL GI TOJI ATRASTA PLANETA SKRIEJA Į KITĄ PUSĘ NEGU SUKASI SAULĖ, APLINK KURIĄ SKRIEJA ATRASTOJI PLANETA. JIe daro spėliojimus, kurie yra klaidingi, o dėl to klaidina ir kitus žmones, kurie skaitoo jų pasisakymus, ir dėl to tiki, o kaip gi kitaip, juk jie astronomai, astrofizikai, specialistai. Tikri jie specialistai, žiūrintys "ne per tą pusę" teleskopo. Jeigu tik jie būtų susipažunę su Urantijso knyga astronomijos sferoje, tada nebūtų tokie akli ir pasiklydę. Viena yra paguoda, kad vis tik atsiras ir tarp atsronomų, skaitančių šį EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ IR SAVO DARBĄ PRADĖSIANČIŲ KOREGUOTI pagal Urantijos Knygos nuostatas, o ne toliau liekančių vos ne viduramžių astronomijos tamsoje, kurią dar vadina MOKSLU. Gerai jau bent tai, kad prisip[ažįsta, jog visa, ką jie MANO yra tik TEORIJA, O NE FAKTAI, ir tikisi, kad savo stebėjimais ŠIAS SAVO TEORIJAS patvirtins.
Taigi, kodėl viena atrastoji planeta sukasi į priešingą pusę negu kitos planetos, skriejančios apilnk tą pačią žveiogždę-saulę? Šį klausimą pateikiu JUMS, NES ATRONOMAI Į JĮ ATSAKYTI nesugeba net 21-ajame amžiuje. Padėkite jiems JŪS.
O žemiau pateikiu jums šito atradimo pagarsinimo savo vertimą iš anglų kalbos.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
--------------
Planetos skrieja aplink žvaigždes ta pačia kryptimi, kokia kryptimi sukasi ir tos žvaigždės. Jos visos taip skrieja. Išskyrus vieną planetą.
Naujai atrasta planeta skrieja klaidinga kryptimi, į kitą pusę palyginus su savo šeiminikės žvaigždės sukimosi kryptimi. Planetos atradėjai mano, jog koks nors beveik susidūrimas galėjo sukurti vadinamąją retrogradinę orbitą.
Ši žvaigždė ir ši planeta, WAST-17, yra nutolusios maždaug už 1.000 šviesmečių. Ši struktūra buvo surasta Jungtinės Karalystės Plataus masto planetų paieškos projekto (WASP) bendradarbiaujant su Ženevos Abservatorija. Apie šį atradimą buvo paskelbta šiandien (2009 08 12), bet informacija dar nebuvo atspausdinta žurnale.
"Aš turėčiau pasakyti, jog tai yra viena iš keisčiausių planetų, kokias tik mes žinome," sakė Sara Seager, astrofizikė iš MIT, kuri nebuvo susieta su šiuo aytradimu.
Kas čia vyksta.
Žvaigždė susiformuoja, kada dujų ir dulkių debesis suyra. Kokį bebūtų turėjęs judėjimą šis debesis, jis suintensyvėja debesiui kondensuojantis, tuo nulemiant žvaigždės skriejimo kryptį. Kaip susiformuoja planetos yra mažiau žinoma. Tačiau yra žinoma, kad jos išsivysto iš likutinės masės, paprastai iš dujų ir dulkių disko formos masės, kuri skrieja aplink naująją žvaigždę, todėl į kurią pusę sukasi šita materija, o tai yra šios žvaigždės skriejimo kryptis, tai ir tampa šios planetos skriejimo kryptimi.
Astronomai mano, kad WASP-17 lygiai taip patyrė artimą susitikimą su didesne planeta, o gravitacinis tarpusavio veikimas pasitarnavo kaip laidynės šūvis, kad WASP-17 planetai suteiktų šį keistą kursą
"Aš manau, jog tai yra nepaprastai jaudinantis dalykas. Nuostabu yra tai, kad mes galime tyrinėti tokių tolimų planetų orbitas," Seager sakė SPACE.com. "Visada tai yra teorija, bet nėra nieko kito, kaip tik stebėjimas, kad tai iš tiesų patbirtintų."
Astronomai mano, kad kosminiai susidūrimai nėra neįprasti. Žemės menulis susiformavo, kai mūsų planeta susidūrė su Marso dydžio objektu. Šios savaitės pradžioje NASA Spitzer Space Telescope surado įrodymų apie dviejų planetų susidūrimą prie tolimos ir jaunos žvaigždės. Kai kurie mūsų saulės sistemos mėnuliai skrieja retrogradinėmis orbitomis, tikriausiai, bent jau kai kuriais atvejais dėl to, kad jie skiejo erdve vieni, o tada buvo sugauti; ir manoma, jog taip atsitiko su Neptūno didžiuoju palydovu Tritonu.
Algimantas
2009-08-13 22:35:11
Komentarai
Atsakymą rasime čia:"5. MONMATIJOS – URANTIJOS SAULĖS SISTEMOS – KILMĖ
Prieš 5.000.000.000 metų jūsų saulė buvo santykinai izoliuotas degantis dangaus kūnas, prisitraukęs didžiąją dalį materijos, skriejusios netoli erdvėje, tuos neseniai buvusių sukrėtimų, kurie lydėjo jos pačios atsiradimą, likučius.
Šiandien, jūsų saulė yra pasiekusi santykinį stabilumą, bet jos vienuolikos su puse metų saulės dėmių ciklai išduoda, kad savo jaunystėje ji buvo nepastovi saulė. Jūsų saulės egzistavimo pradžioje besitęsiantis traukimasis ir dėl to palaipsniui kylanti temperatūra jos paviršiuje sukėlė didžiausias konvulsijas. Šitiems titaniškiems kvėpavimams prireikdavo trijų su puse dienos tam, kad būtų užbaigtas besikeičiančio ryškumo ciklas. Šita besikeičianti būsena, šitas periodiškas pulsavimas, jūsų saulę padarė labai jautrią kai kuriems išoriniams poveikiams, su kuriais ji turėjo netrukus susidurti.
Tokiu būdu iš tikrųjų vietinės erdvės arena buvo parengta tam, jog unikaliai atsirastų Monmatija, toks yra jūsų saulės planetinės šeimos, tos saulės sistemos, kuriai priklauso jūsų pasaulis, vardas. Mažiau negu vienas procentas Orvontono planetinių sistemų turi panašią kilmę.
Prieš 4.500.000.000 metų milžiniška Angonos sistema ėmė artėti prie šitos atsiskyrusios saulės. Šitos gigantiškos sistemos centras buvo erdvės tamsusis milžinas, kietas, su labai didžiule energine įkrova, ir turintis galingą gravitacinį traukimą.
--------------------------------------------------------------------------------
[656]▼
Kada Angona prie saulės labiau priartėjo, tada, saulės pulsavimo maksimalaus išsiplėtimo momentais, dujinių medžiagų srovės būdavo iššaunamos į erdvę kaip gigantiški saulės liežuviai. Iš pradžių šitie liepsningų dujų liežuviai neišvengiamai nukrisdavo atgal į saulę, bet kuomet Angona artinosi vis labiau ir labiau, tuomet tos gigantiškos viešnios gravitacinis traukimas tapo tokiu galingu, kad šitie dujų liežuviai kai kuriose vietose atitrūkdavo, šaknys sukrisdavo atgal į saulę, tuo tarpu išorinės dalys pasilikdavo atitrūkusios, kad sudarytų savarankiškus materijos kūnus, saulės meteoritus, kurie nedelsiant imdavo skrieti aplink saulę savo pačių elipsinėmis orbitomis.
Angonos sistemai vis artėjant, iš saulės ištraukta materija vis augo ir augo: iš saulės buvo atitraukiama vis daugiau ir daugiau materijos, kad taptų savarankiškais kūnais, skriejančiais aplink esančioje erdvėje. Tokia situacija vystėsi maždaug penkis šimtus tūkstančių metų tol, kol Angona prie saulės prisiartino arčiausia; tuomet saulė, dar tuo pačiu paveikta vienos iš savo periodiškų vidinių konvulsijų, patyrė dalinį suirimą; iš priešingų pusių ir vienu metu, su jėga buvo išsviesti milžiniški materijos tūriai. Nuo Angonos pusės buvo ištraukta milžiniška saulės dujų kolona, gana nusmailėjusi iš abiejų pusių ir ryškiai išsipūtusi centre, kuri iš saulės tiesioginės gravitacijos kontrolės visiškai ištrūko.
Šita milžiniška saulės dujų kolona, kuri buvo tokiu būdu atskirta nuo saulės, vėliau išsivystė į dvylika saulės sistemos planetų. Aidu atsiliepiantis dujų išmetimas iš priešingos saulės pusės kartu su padidėjusiu reagavimu į šito gigantiško saulės sistemos protėvio išsiveržimą, nuo to laiko kondensavosi į meteorus ir saulės sistemos erdvės dulkes, nors didelę, labai didelę šitos materijos dalį vėliau vėl iš naujo pasigriebė saulės gravitacija, kada Angonos sistema pasitraukė į tolimąją erdvę.
Nors Angonai ir pavyko atitraukti saulės sistemos protėvinę planetų materiją ir milžinišką materijos tūrį, dabar skriejantį aplink saulę kaip asteroidai ir meteorai, bet iš šitos saulės materijos sau ji neišsaugojo visiškai nieko. Besisvečiuojanti sistema neprisiartino tiek arti, kad realiai pasivogtų bent kiek iš saulės substancijos, bet ji priskriejo pakankamai arti, kad į įsiterpiančią erdvę atitrauktų visą materiją, kuri sudaro šiandieninę saulės sistemą.
Tos penkios vidinės ir penkios išorinės planetos greitai susiformavo miniatiūroje iš vėstančių ir besikondensuojančių branduolių mažiau masyviuose ir plonėjančiuose galuose to gigantiško gravitacinio išsipūtimo, kurį Angonai pasisekė atplėšti nuo saulės, tuo tarpu Saturnas ir Jupiteris buvo suformuoti iš masyvesnių ir išsipūtusių centrinių dalių. Jupiterio ir Saturno galingas gravitacinis traukimas anksti pasigriebė didžiąją materijos dalį, kuri buvo pavogta iš Angonos, kaip šitą liudija jų kai kurių palydovų skriejimas į priešingą pusę.
Jupiteris ir Saturnas, kadangi kilo iš milžiniškos superkarštų saulės dujų kolonos paties centro, todėl turėjo tiek daug labai karštos saulės materijos, kad jie švietė spindinčia šviesa ir skleidė milžinišką karščio kiekį; iš tikrųjų jos trumpą laiką po savo susiformavimo į atskirus erdvės kūnus buvo antrinės saulės. Šitos dvi didžiausios planetos saulės sistemoje išliko didele dalimi dujinėmis iki šios dienos, dar net neatvėsusios iki visiško kondensavimosi ar sukietėjimo taško.
Kitų dešimties planetų branduoliai, susidarę dėl dujų susitraukimo, greitai pasiekė kietėjimo etapą, ir tokiu būdu ėmė prie savęs pritraukti vis daugiau meteorinės materijos, skriejusios netoli erdvėje. Šitokiu būdu saulės sistemos pasauliai turėjo dvigubą kilmę: kondensuotų dujų branduoliai vėliau
--------------------------------------------------------------------------------
[657]▼
padidėjo, pasigaudami milžinišką kiekį meteorų. Iš tikrųjų jie vis dar tebegaudo meteorus, bet daug mažesniu kiekiu.
Planetos nesisuka aplink saulę savo motininės saulės ekvatorine plokštuma, ką jos darytų, jeigu būtų išmestos dėl saulės sukimosi. Vietoje šito jos keliauja ta plokštuma, kokia saulės masę ištraukė Angona ir kuri susiformavo dideliu kampu su saulės ekvatoriaus plokštuma.
Nors Angona saulės masės nepajėgė pasigriebti nė trupučio, bet jūsų saulė prie savo besikeičiančios planetinės šeimos tikrai šiek tiek prisidūrė iš apsilankiusios sistemos erdvėje skriejusios medžiagos. Dėl Angonos stipraus gravitacinio lauko, jai pavaldžių planetų šeima skriejo tokiomis orbitomis, kurios buvo gerokai nutolusios nuo šio tamsiojo milžino; ir tuoj po saulės sistemos protėvinės masės išstūmimo ir tuo metu, kai Angona dar buvo saulės kaimynystėje, trys iš didžiųjų Angonos sistemos planetų skriejo taip arti masyvaus saulės sistemos protėvio, kad jo gravitacinis traukimas, padidintas tos saulės traukos, buvo pakankamas tam, kad nugalėtų Angonos gravitacijos grybšnį ir visam laikui atitrauktų šitas tris priklausomas dangiškojo klajūno dalis.
Visa saulės sistemos materija, kilusi iš saulės, iš pradžių buvo apdovanota vienodos krypties orbitiniu skriejimu, ir jeigu nebūtų buvę šitų trijų svetimų erdvės kūnų įsiveržimo, tai visa saulės sistemos materija tebeturėtų tą pačią orbitinio judėjimo kryptį. Atsitiko taip, jog trys Angonos intakai atsirandančioje saulės sistemoje suteikė naujas ir svetimas reguliuojančias jėgas, o dėl šito atsirado priešingos krypties judėjimas. Priešingos krypties judėjimas bet kurioje astronominėje sistemoje visada būna atsitiktinis ir visada kyla dėl svetimų erdvės kūnų susidūrimo įtakos. Tokie susidūrimai nevisada gali sukelti priešingos krypties judėjimą, bet nė vieno kūno, skriejančio priešinga kryptimi, neatsiranda niekur kitur, išskyrus tokią sistemą, kurios masės turi skirtingą kilmę. "
Vaidas (VDS)
2009-08-14 10:10:24
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]