Forumas: temos peržiūra
Mano pamokomasis žodis apie dvasinį mokytoją, pasakytas mūsų - Rojaus Trejybės - šventovėje per gyvąsias pamaldas 2009 10 24
Mielieji, kiekvieną šeštadienį mūsų šventovėje, ROJAUS TRJEYBĖS šventovėje, vyksta gyvosios pamaldos. Visada pasakau savo pamokomąjį žodį. Praėjusiais metais pradėjau ir savo sielos brolius ir seses mokyti pasakyti SAVO SIELOS PAMOKOMĄJĮ ŽODĮ. Absoliučiia daugumai tai labai sunkus laiptelis Dvasinio mokytojo kelyje, bet jis yra labai reikalingas, nes tada pats nors kažkiek jau gali patirti, ką reiškia nuosekliai reikšti savo mintis, kurios neštų šviesą ir tuo pačiu plėstų kitų žmonių požiūrį į aplinką ir į save.
Mano mokymai gimsta spontaniškai, jiems spacialai nesiruošiant, net ir šito pamokymojo žodžio temos nežinojau pats, kol siela nepaklausė garsiai KAS YRA DVASINIS MOKYTOJAS?
Čia ir pateikiu šį pamokomąjį žodį apie dvasinį mokytoją, pasakytą mūsų gyvųjų pamaldų metu Rojaus Trejybės šventovėje praėjusį šeštadienį, 2009 10 24.
Nuoširdus mano ačiū Violetai, kuri sumanė įrašyti šį mokymą ir jums. Kažkiek jo pradžios trūksta.
Algimantas:
... mes vienas iš kito tuo pačiu metu mokomės ir mokome. Nėra tų, kurie būtų vien tiktai dvasiniai mokytojai arba dvasiniai mokiniai. Vienu lygiu mes esame dvasiniai mokytojai, kitu lygiu me sesame dvasiniai mokiniai.
Kada AŠ kalbu apie tai, kad mes turime tapti dvasiniais mokytojais, aš kalbu apie TUOS DVASINIUS MOKYTOJUS, kurie pasireikš ateityje PAČIU AUKŠČIAUSIU, ŠIANDIEN PRIEINAMU ŠITAI PLANETAI, LYGIU, pačiu aukščiausiu, kuris yra suteikiamas MUMS tiek dvasinių būtybių pagalba, kurių mes net nematome, tiek ir materialių dvasinių šaltinių, kuriuos mes pradedame palaipsniui studijuot.
Tačiau, dvasinis mokytojas, kada eina šituo keliu, imdamas tai, kas yra JAU GILAIUSIA, AUKŠČIAUSIA SUTEIKTA, tai jis tuo pačiu STIPRINIA IR SAVE kaip asmenį; atskleidžia save kaip asmenybės Tėvo padovanotą amžinąjį potencialą jau tvirtesniu ir aukštesniu savo aktualaus pasireiškimo spindėjimu, ryškesniu spinduliu, kuris gali kitą išgąsdinti; gali, ir gąsdina, bet jūs neturite orentuotis į tuos, kurie išsigąsta. Jūs turite orentuotis į tai, kad jūs PATYS ruoštumėtės prisipildyt KUO RYŠKESNĖS ŠVIESOS. Jeigu kažkas išsigando, tai nereiškia, kad jūs neturit tos didesnės šviesos patys pildytis. Tas, kuris išsigando, reiškia jam tas yra per sunkus mokymas ir jam yra per ryški šviesa. Jis jos neims. Jūs jo neįtikinsit, nes DVASINIS MOKYMAS NĖRA ĮTIKINĖKJIMAS. Dvasinis mokymas yra – NORINČIAM NUOŠIRDŽIAI DIDESNĖS ŠVIESOS – PARODYMAS TO KELIO, KAIP TĄ ŠVIESĄ PASIIMTI, ir nieko daugiau; suteikti platesnį kontekstą, kad tame platesniame kontekste jis nesijaustų pasimetęs.
O tas, kuris DAR NĖRA PRIAUGĘS IKI TO LAIPTELIO, jūsų šito mokymo ir neims. JAM jūs suteiksite PAPRASTESNĮ mokymą, paaiškinsite, bet, jeigu jis ir šito neims, jūs negaišit laiko su tokiu žmogumi, kadangi tai ne jo kelias. Bet dvasinis mokytojas – tai nereiškia, kad jisai turi eit tuo keliu pametęs viską.
Juk, ir maldoje mes, kada nuoširdžiai prašom daugiau ryžto mums, daugiau atsidavimo, tai tas galioja ir kasdieniame darbe, kurį mes dirbame kiekvienas, kad būtų tenai daugiau atsidavimo, daugiau pašventimo ir tada, per tą veiksmo atlikimą, kuris atliekamas aplinkoje, sklinda tas pats šviesos skleidimas; skinda, nes tas darbas atliekamas jau visiškai kitokia nuostata, kitokiu motyvu – ne vardan to, kad atlyginimą gauna, o vardan to, kad jis gali pašvęsti šitą darbą Tėvui-Rojaus Trejybei. MOTYVAS yra KITAS, KITAIP yra atliekamas darbas. Ir tą skirtingumą su geresniu rezultatu pastebi aplinka. Ir tada galima paiškinti tai aplinkai, kad ir jie gali šitaip elgtis, bet, jeigu dar vyrauja apgaulė, veidmainiavimas, tai tada reikia pasakyt: “ Mielieji, čia yra apgaulė, čia yra veidmainiavimas. Negalime šitaip gyventi. Negalime mes dvejintis viduje. Vienas aš veidmainiauja, kitas aš tam priešinasi, ir kitoje vietoje, kada lieka vienas, tampa nuoširdus.” Ne. Dvasinio mokytojo ir yra pareiga net ir per materialų aiškinimą pasakyti: “ Ne, mielieji, šitaip gyventi mes negalime. Šitaip mes prieiname liepto galą. Šitaip mes žalojame savo sveikatą. Žalojame visa tai, kas yra Tėvo suteikta mums, kad būtų sveika aplinka, ir gamta nepaliesta, ir tarpusavio santykiai būtų šviesūs, ir šitas kūnas būtų visuomet sveikas ir pasirengęs daryti šviesos ir gėrio darbus drauge su Rojaus Trejybę.”
Bet kol jūs patys NEPRISIPILDOTE tos šviesos, kuri yra per jūsų asmeninį garbinimą, tada jūs garbinate vieni, kada siela prisipildo individualiai, ji trokšta garbinti kolektyviai; trokšta, nes nebeužtenka asmeninio, individualaus garbinimo. Trokšta! Jeigu netrokšta siela šito garbinimo, reiškia jinai nėra dar prisipildžiusi tiek meilės virpesių, ir jinai užsisklendusi kamputyje tiktai nori garbint.
O siela atsivėrusi, ji trokšta garbint nuo aukštų stogų! Viešai trokšta garbint, ir jai nėra tokios kliūties, kuri gali ją sustabdyt. Dėl to ir yra tas GYVAS KELIAS. Jis yra patiriamas, ir sielai nereikia jokių metodų. Nieko nereikia. Reikia ATSIVĖRIMO. Ir pati ta siela, kada pradeda savo IŠMINTIES PROTU vadovautis, kada pajunta vis daugiau ir daugiau gyvų meilės virpesių, tada ji pamato, kad aplinka gyvena iliuzijoj, ir ji jai nėra kliūtis. Ne. Ji eina, kaip peiliu per sviestą.
Štai tada ir susiburia TIE, KURIE NORI GARBINTI KOLEKTYVIAI, ir tada siela taip pat nori SISTEMINGŲ ŽINIŲ VIS DAUGIAU IR DAUGIAU, bet TOKIŲ ŽINIŲ, kurios yra PAČIOS ŠVIESIAUSIOS, GILIAUSIOS, nes šiaip žinių, pabirų, yra pilna, bet tokiai sielai jau yra reikalinga pati šviesiausia, susisteminta, kūrinijos apraiška, o ne šiaip kas yra paskleista.
Laipteliai yra skirtingi.
Ir tada, kada yra ir žinios, ir pripildyta meilės virpesių atsivėrusi Tėvui-Rojaus Trejybei siela, štai tada TOKIA siela ir tampa DVASINIU mokytoju BET KUR IR BET KAM. Ji gali kalbėt su bet kuo. Vienam ji paaiškins mokymą jo lygmeniu, ji pajaus, pajaus gyvus virpesius iš to žmogaus ar jam išvis verta aiškinti. Tai – GYVI virpesiai. JIE YRA PAJUNTAMI TIK ATSIVĖRUSIOS SIELOS.
Kol siela yra neatsivėrusi, liežuvis gali padarytI milžinišką kliūtį tai pačiai sielai atsivertI. Jis gali kalbėt daug gražių žodžių, kurie bus tušti, tik apvalkalas, bet nepripildyti gyvos meilės. Nors kalbės kitiems gražius žodžius, bet bus apgaulės žodžiai, kadangi jie bus negyvi, bet kažkam jie paveiks; paveiks tie, kurie dar neatskiria žodžių, pripildytų gyvų meilės virpesių, nuo apvalkalo.
Aš jus ruošiu, kad jūs atskirtumėt apvalkalą, kuris gali būti apgaulingas. Ir tas, vartojantis gražius žodžius, bet neturintis GYVO turinio, tvirto turinio, jisai apsigaus ir kito sakomais žodžiais, gražiais žodžiais.
Meilė tai nėra sentimentalumas.
Kas yra sentimentalumas? Tai yra savęs, toks yra tarmiškas žodis – “patiešinimas,“ pats savęs pamaloninimas, kad kuo labiau paplonint liežuvį, kaip ragana, žinot Bebenčiuką, pasaką, plonina leižuvį, kad apgaut kitą. Tai, va, paploninant liežuvį, galima daug gražių žodžių prisakyt. O meilė tai yra ATSAKOMYBĖ, kad šviesa sklistų NEIŠKREIPTA.
Dvasiniame kelyje NEGALI BŪTI DAROMA KOMPROMISŲ. Kada mes darom kompromisus, jie palaipsniui išsigimsta, ir tas dvasinis spindėjimas pradeda apsitraukt voratinkliais. Kompromiso jūs nepainiokit su tuo žmogum, kada tu dvasiškai bendrauji artimai, individualiai, ir bendrauji, ir NUSILEIDI IKI JO LYGIO, ASMENIŠKAI NUSILEIDI, bet tu jauti, ar tas žmogus NUOŠIRDUS, ar jam REIKIA šito, ir KIEK jam reikia paaiškint, kad jis suprastų.
Bet kaip dvasinis mokytojas, kada jūs turėsit savo grupes, jūs vis tiek sieksite suteikt KUO DIDESNĘ šviesą, kad tie žmonės STIPRĖTŲ. Tai čia sentimentalumas jums nepadės. Negalėsit plonint liežuvio. Jums reikės visą laiką AKINT IR AKINT, kad jie NESUSTOTŲ šitame kelyje, kad jie siektų dar didesnio kąsnio, negu jį jau dabar turi burnoje. Negalima to paties kąsnio visą laiką gromulIuotI ir gromulIuotI. Jį reikia kramtytI, ne gromulIuotI. Kramtei, sukramtei, nuryk, imk naują kąsnį, negalima visą laiką, kaip karvė atrajoja visą laiką tą pačią žolę.
Dvasinis kelias, jisai yra GYVASIS, bet visą laiką veda vis trupučiuką aukštėjančiu vektorium į viršų, kad KILTŲ LYGIS IR TO, KURIS MOKO, IR TŲ KUIRE MOKOSI. Tam reikalingos PASTANGOS; pastangos NUOŠIRDŽIOS, NUOSEKLIOS, KASDIENĖS. Tik į TĄ reaguoja ir siela, ir fizinis kūnas. Bet nebereaguoja protas, kas apie jus ką pasakys. Sielos protas, jis yra aukštesnis, IŠMINTIES PROTAS, ir jis nebereaguoja į jokias pašaipas, į jokias pastraipas, kokias bepasakytų, kokias beparašytų, ką norėtų pasakyt APIE jus – jums nesvarbu.
Jums svarbu, kad jūs EITUMĖTE šituo keliu ir NEVENGTUMĖTE PRIIMTI VIS NAUJUS SPRENDIMUS, kurie jus UGDO. Dėl to NUO JŪSŲ priklauso KIEK bus tiesa IŠKRAIPYTA. NUO JŪSŲ PRIKLAUSO.
O TIESA – tai yra GYVYBĖ. Be tiesos nėra MEILĖS.
--------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-29 15:54:29
Komentarai
Iš širdies sakau;labai džiaugiuosiu,kad šiame forume atsirado/bent man/dar viena asmenybė-Donis.Kai turime drąsos atsiverti ne tik TĖVUI,bet ir vienas kitam,tai gali atnešti dvasinę naudą kiekvienam išsiilgusiam tiesos;tam,kuris dar tik pradeda žengti dvasinio augimo keliu.Paprasčiau tariant,mes papildom vienas kitą,pasidalindami savo asmenine patirtimi.Geros dienos,mielieji.
Su meile,
IRENA
2009-11-19 13:02:13
Aš tai sakyčiau yra skirtumas tarp tų žmonių kurie yra normalūs, paprastai protaujantys, atviri bendravimui, turi ir norą pažinti ir suprasti ir tarp tų kurie mano kad kažką žino ir tuomet jie net nenori girdėti ir išklausyti kad kažką suprastų, ar net nenori pamatyti kad jų pačių nuostatos yra neteisingos. Todėl susitikus gatvėje paprastą žmogų, jeigu jis yra atviras bendravimui nėra ribų jam perteikti dvasinį mokymą, ir tik jeigu jis tarkim turi kokių nuostatų kaip kad "turiu bibliją ir negaliu nieko naujo išgirsti, bijau sužinoti ką nors daugiau" tai tuomet nieko galbūt ir neperteiksi - bet gali operuoti ir patvirtinti tas tiesas iš biblijos sustiprinant ir padedant žmogui, remtis į Jėzaus žodžius, primenant ir parodant juos naujoje šviesoje net ir tokioje kokią mes jau žinome iš Urantijos Knygos.
Jeigu žmogus gyvena moralų gyvenimą kažkokiu laipsniu jeigu jis yra bendraujantis kaip minėjau nėra ribų, todėl kad viskas dvasiniuose pasauliuose yra vientisa ir bent man galbūt reikia tik laiko ir savo paties atminties viską prisiminti reikiamu momentu kad sustiprinti, sutvirtinti ir įvesti į dvasingesnį gyvenimą, labiau sąmoningesnį gyvenimą, ar leisti jam pačiam susivokti kokius sprendimus jis priima. Ir tik tais atvejais kada žmogus yra apsiginklavęs na kaip dažniausiai pasitaiko - biblija, tada net sakinio negali pasakyti, jis iš karto sako kad jam net biblija draudžia ką nors naujo išgirsti. Tada kaip minėjau irgi ir ypač kai sutinki žmogų labai trumpam ir jis nėra turtingas ar net benamis kad galėtų susipažinti su Urantijos Knyga, tada REMIANTIS biblija ir Jėzaus mokymais gali ir tokį žmogų sustiprinti, padėti jam širdyje atsiverti Tėvo vedimui, pradėti įsileisti Tėvo kaip tobulo kūrėjo ir meilės šaltinio gerumą! Į savo sustabarėjusį, save patį kaltinantį nuostatų kalėjimą nebegirdintį savo paties dvasinės sąmonės vedimo ir balso.
Tai parašiau dėl šios eilutės: "O tas, kuris DAR NĖRA PRIAUGĘS IKI TO LAIPTELIO, jūsų šito mokymo ir neims. JAM jūs suteiksite PAPRASTESNĮ mokymą, paaiškinsite, bet, jeigu jis ir šito neims, jūs negaišit laiko su tokiu žmogumi, kadangi tai ne jo kelias." Manau kad paprastumui ribų nėra, ir kad ir prie sustabarėjusio galima prisiderinti ir per jo paties žinias sustiprinti jį, tačiau mūsų forume pvz yra toks Jonas, kuris yra tiesiog užsivėręs ir nieko negali pasakyti net ir matydamas kad jis pats atrodytų turėtų matyti tą patį, jis kažkodėl netgi NELOGIŠKAI elgiasi. Kaip ir kitas veikėjas Povilas, jam duodi nuorodą į tokius mokymus nuo kurių jis atrodytų niekaip negalėtų pabėgti kaip tik pripažindamas tiesą juose, o jis ir jų atsisako - tai tuomet nieko negali padaryti. Bet tie "nieko negali" yra labai reti atvejai, labai reti, ir visvien mes galime rodyti savo gyvą gyvenimo meile pavyzdį, skleisti besąlyginės meilės virpesius į aplinką.
Ir tik SIAURO mąstymo mokytojas atrodytų yra apribotas kad negali prisiartinti prie žmogaus SIELOS per tą proto nostatų sluoksnį! Manau net ir Jėzus galbūt susikalbėtu su Jonu ar Povilu. Nors irgi nesu tikras. Tokie mano pamąstymai, kol kas tiek. Ačiū Algimantui ir Violetai. Geros dienos!
Vaidas
2009-10-30 11:57:09
Pilnai sutinku su mintimi,kad vienu metu esame ir mokiniai,ir mokytojai.Juk yra net pasdakymas:"Nėra pasaulyje išminčiaus,kuris netutėtų ko pasimokyti iš bet kurio praeivio".Taip yra todėl,kad visi žmonės skirtingi,
unikalūs (asmenybės).Vienoje srityje tu "profesorius",o kitoje -profanas.Šią tikrovę pirmučiausiai turėtų įsidėmėti tie,kurie labiau nori būti mokytojais negu mokiniais.
Kaip jums atrodo,kurių žmonių yra daugiau,kalbančių ar klausančių?Kuri savybė dvasiniame kelyje vertingesnė -sugebėjimas reikšti mintis ar sugebėjimas "girdėti"?Toks klausimas nėra šių savybių supriešinimas.Tik noras į jas pažiūrėti detaliau.
SUGEBĖJIMAS SKLANDŽIAI KALBĖTI -tokių žmonių pažįstame visi.Jie moka šimtus anekdotų,būna bet kokios kompanijos "siela",gali kalbėti (ir kalba) be perstojo...
Bet jų neklausk apie dalykus dvasinius,nes ši sritis ne jų (kalbu ne apie visus,o apie daugumą).Dvasinio lygmens jie nepasdiekia todėl,kad tiktai -kalba.Klausytis jiems labai sunku,pertrauks tave jau antram sakinyje...
SUGEBĖJIMAS KLAUSYTIS -GIRDĖTI.Kitaip yra su klausančiais,tokio "piltuvėlio" kompanijoje gali ir nepastebėti,bet jei nori atsiverti,pakalbėti "pa dušam" -
kreipkis pas jį.
Pas kinus yra gera patarlė-"Didžiausios upės -žemiausiose vietose".
Būti mažesniu už mažiausią."Aš žinau,kad nieko nežinau"...Šioje būsenoje,nuo šio laiptelio atsiveria...
Nes tas srautas iš Dangaus (per visus Trejybės pagalbininkus) liejasi ant mūsų,kaip koks "grybinis lietus"
Ar pasieks jis mūsų vidų priklauso tik nuo mūsų:
- ar sugebame būti ne tik "siustuvo",bet ir "priėmimo"
režime.
- ar nesame panašūs į skėčius,sklidini nuo savojo "aš"?Rusai tai vadina "самость",lenkai- "co to ja"
Būtent ši sielos būsena yra pati didžiausia kliūtis dvasineme kelyje.Ji vienodai pavojinga ir mokiniui,ir mokytojui,prisiminkime kad ir Liuciferį...
Ne atsitiktinai visose religijose ir mokymuose kuklumas,nuolankumas yra dorybė,o pujkybė -didžiausia nuodėmė.
Baigsiu priča apie mokinį ir mokytoją:
Atėjo mokinys pas mokytoją.Jam taip rūpi pasirodyti,
kad ir jis "ne pėsčias".Ir pradėjo jis dėstyti savo nuomone,ir vienu klausimu,ir kitu.Mokytojas tik klausososi,
klausosi.Galiausiai atnešė virdulį su arbata svečiui pavaišinti ir pila į puoduką.Puodukas jau pilnas,arbata liejasi per stalą,jau pasipylė ant mokinio kelių.Tik tada
nutrūko mokinio monologas,jis pašokęs,klausia:
-Ką jus mokytojau darot?!
O mokytojas,rodydamas į puoduką,klausia:
-Ar įmanoma įpilti į sklidiną indą?...
Algimantui keliaujant po Ameriką,Lietuvą,tiesiog gatvėse siūlant susipažįnti su URNTIJOS KNYGA,avejų buvo visokių -ir priėmimo(net labai jaudinančių),ir abejingumo,
ir įtarumo-atstumimo.Pagal šitas žmonių reakcijas,jų proporcijas,galime spresti apie taip vadinamus "indus".
Pvz jaunas vienuolis prie kryžių kalno buvo akivaizdžiai
"sklidinas" nuo biblijos ir t.t. ir pan.
O kokie "indai" esame mes -urantijiečiai?
Romas
2009-11-01 14:50:04
Sutinku su Jono pozicija del mokejimo ISGIRSTI . Del KOKS Algimantas - ne mano reikalas :)))) . Gal Jonas cia tam , kad Algimantas TOBULETU :))))).
Akivaizdu , kad akinti gali DVASINE SVIESA ir akinti gali TIESMUKISKUMAS. Kvaila psichiniam ligoniui iskarto aiskinti , kad jis idijotas kokiu reta , nes jis budams sveiko proto gali tai matyti . Nors visa tai galima paslepti po NEBIJOK TIESOS . Ir motyva cia galima garzu PRISIUTI. Asmeniskai as dedu dideles pastangas to NEMATYTI. Nes kitaip naudos .... Mokytojas yra DYDIS TALENTAS . Ar daug kas ji turi??? TEVAS , matomai , "NETURI" didelio pasirinkimo , nes tam butina kandidato LAISVA VALIA . Ar daug norinciu ir nebijanciu musu tarpe uzimti Algimanto vieta???? As nenoreciau KOL KAS , oi nenoreciau , nes pabandyk tu PAMOKYTI TOKIUS KAIP mes :))))))))))))
Algimantas isdryso , ir uz tai jam pagarba . O jei jis blogas MOKYTOJAS - yra kitu - cia juk neprivaloma svietejiska organizacija :))))))))
Yra kur moko ... kulinarijos , pvz. Mes cia nedel to , kad priestaraujam Algimantui , ar del to , kad gelbejam kitus nuo jo - mes cia NES MUMS TO REIKIA . IR SAVES - SAVO ESYBES - NEAPGAUSI. O jei mes klystam , tai didelio cia daikto :)))) - Po ... tukstancio metu atsikvosesim ir eisim toliau :)))
Donis
2009-11-19 11:55:39
Nuostabu, vakar kaip tik pokalbyje iškilo tas pats klausimas.
Esmė tame, kad pačiam dvasiniam mokytojui, pirmiau negu mokiniui, yra būtina ir privaloma mokėti ne tik kalbėti ir dėstyti mintis, bet būtent klausytis, įsiklausyti ir suprasti kitą žmogų. Neturėdamas šios savybės negali net pretenduoti į dvasinius mokytojus.
Ir deja, kas kas o Algimantas yra tikrai iš tų, kuris yra sklidinas savęs paties ("samost"), bent jau labiausiai iš visų kuriuos pažįstu. Jam žymiai svarbiau yra kalbėti, negu klausytis. Mano nuomone, jis nesupranta žmonių. O žmonės nesupranta jo. Logiška, kitaip ir būti negali.
Suprasti kito žmogaus širdį yra tam tikra dvasinė dovana - charizma, tikrai ne visi ją turi. Tačiau net ir turėdamas, kaip talentą, gali užkasti, o gali vystyti.
Manau, mokytojui turi būti būdingas dvasinis (nebūtinai informacinis) imlumas, kaip tik ta prasme, kad kiekvienas mokytojas yra tuo pačiu ir mokinys, tai būtina norint suprasti žmogų, jo sielą. Ir jokiu būdu ne hierarchinis laiptų modelis, skirstant į dvasinius lygius ir laiptelius. Tai yra antimokymas, nes jis tiesiog eskaluoja puikybę, pavydą, susiskaldymą ir pan.
Jonas
2009-11-01 23:43:20
Dar norėtųsi paminėti tą posakį, kad "Su Dievu viskas yra įmanoma".
Vaidas
2009-10-30 11:58:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]