Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos antrojo Dokumento, aiškinančio Dievo prigimtį, studijos.
Dabar panagrinėkime Urantijos Knygos antrąjį Dokumentą – Dievo prigimtį.
Mano nagrinėjimas yra tarp pastraipų, kurios yra kabutėse ir su nuorodomis. Tai jums padės geriau suprasti Urantijos Knygos Dokumentus, praplės jūsų požiūrį.
2 DOKUMENTAS
DIEVO PRIGIMTIS
“TIEK, kiek žmogaus aukščiausiai įmanoma samprata apie Dievą apima žmogiškąją idėją ir žmogiškąjį idealą apie pirminę ir begalinę asmenybę, tiek yra leistina, ir gali pasirodyti naudinga, studijuoti dieviškosios prigimties tam tikrus bruožus, kurie sudaro Dievybės charakterį. Dievo prigimtį galima geriausiai suprasti per Tėvo apreiškimą, kurį Nebadono Mykolas pateikė savo daugiapusiais mokymais ir savo nuostabiu mirtingojo gyvenimu materialiame kūne. Tą dieviškąją prigimtį žmogus taip pat gali suprasti geriau, jeigu jis save laiko Dievo vaiku ir į Rojaus Kūrėją žvelgia kaip į tikrą dvasinį Tėvą.“0033-01
Ši pastraipa mums paaiškina, jog mes galime kuo giliau išvystyti savo sampratą apie Dievą kaip IDĖJĄ IR IDEALĄ, kurį mes taikytume PIRMINEI Dievo asmenybei, IR KIEK MES ŠIĄ IDĖJĄ IŠVYSTYSIME, TIEK mums ir bus naudinga studijuoti atskirus Dievo asmenybės charakterio bruožus. Mūsų idėjos samprata mus pačius ir apriboja – KIEK MES PAJĖGSIME SUVOKTI DIEVO CHARAKTERIO ATSKIRUS BRUOŽUS IR KIEK GILLIAI IR VISAPUSIŠKAI SUVOKSIME KIEKVIENĄ IŠ JŲ ATSKIRAI IR KAIP DIEVO ASMENYBĖS CHARAKTERIO VISUMĄ. Būtent dėl to mums daug lengviau suvokti Tėvo asmenį, kada mes patys save laikome Jo vaiku, ir pajuntame asmeninį dvasinį ryšį su JUO. TAI IR YRA MŪSŲ RYŠIO SU TĖVU ASMENINIS PATYRIMAS. Kas šito nepajunta, tam ir Tėvo asmenį suvokti nepasiseka, todėl jis ir klaidžioja pasimetęs aplinkui, nors jam yra aiškinama suprantama kalba, bet ŠITOS ŽODŽIŲ KALBOS jis nepajėgus dar suvokti, nes pats savęs nejaučia, kad būtų TĖVO SŪNUS AR DUKRA.
1. DIEVO BEGALYBĖ
“Nepaisant Tėvo amžinosios ir visuotinės asmenybės stebinančiai didingų pasireiškimų begalybės, jis be apribojimų sąmoningai suvokia tiek savo begalybę, tiek savo amžinybę; lygiai taip pat jis visiškai žino apie savo tobulumą ir galią. Jis yra vienintelė būtybė visatoje, be savo dieviškųjų partnerių, kuri tobulai, deramai, ir iki galo įvertina pati save.“0034-02
Ši mintis sako, jog nepaisant neįtikėtinai pačių didingiausių begalybės pasireiškimų, Tėvas, kaip ir kiti DU JO ROJAUS TRJEYBĖS PARTNERIAI, VISIŠKAI, IR IKI GALO, SUVOKIA SAVO BEGALYBĘ. IR TIK JIE TRYS SUVOKIA BEGALYBĘ VISOJE KŪRINIJOJE IR PATYS SAVE TOBULAI ĮVETINA, NES NIEKAS KITAS JIEMS PRILYGTI VISUMOS POŽIŪRIU NEPAJĖGUAS, TODĖL JŲ IR VERTINTI TAIP PAT NĖRA PAJĖGUS.
“Tėvas nuolat ir būtinai patenkina poreikį skirtingam jo paties pareikalavimui, kada šis pareikalavimas kartas nuo karto keičiasi jo pagrindinės visatos įvairiose sekcijose. Didis Dievas pažįsta ir supranta save; jis be apribojimų sąmoningai suvokia visus pirminius savo tobulumo požymius. Dievas nėra kosminis atsitiktinumas; taip pat jis nėra ir visatos eksperimentuotojas. Visatų Aukščiausieji Valdovai gali įsitraukti į rizikingą užduotį; Žvaigždynų Tėvai gali eksperimentuoti; sistemų vadovai gali praktikuoti; bet Visuotinis Tėvas mato pabaigą nuo pradžios, ir jo dieviškasis planas ir amžinasis tikslas realiai apima ir numato visų savo pavaldinių visus eksperimentus ir visas rizikingas užduotis savo milžiniškų sferų kiekvienos visatos kiekviename pasaulyje, kiekvienoje sistemoje, ir kiekviename žvaigždyne.“
Ši mintis yra labai gili ir šviesi ta prasme, kad daugumai ji nėra net suvokiama. Dievas nesikeičia. Jis yra VISUR. Tačiau tuo pačiu jis prisiderina prie aplinkos poreikio JO BUVIMUI toje aplinkoje. Nepaisant to, kad jis nesikeičia ir yra visur, kada tik iškyla tarp jo sūnų ir dukrų didesnis poreikis jo buvimui, jis ir atitinka to didesnio poreikio patenkinimą tą pačią akimirką. Kada tik jūsų atsuvėrusi siela trokšta didesnio Tėvo pasireiškimo jos pačios viduje, ir trokšta šito iš meilės, ir visumos labui, tada ji ir pati ima jausti padidintą Tėvo buvimą jos viduje. Ir kiek ji benorėtų DAUGIAU TĖVO BUVIMO, tiek Tėvas jos šitą troškimą ir patenkins. Ir kada toks troškimas apima vis daugfiau tvarinių, tada toji kūrinijos dalis ir patiria DIDESNĮ TĖVO BUVIMĄ TOJE DALYJE, IR TOJI KŪRINIJOS DALIS SPINDULIUOJA AUKŠTESNIO DAŽNIO SMĄONĖS VIRPESIUS Į KOSMOSĄ. TODĖL KUO MES LABIAU DVASINGĖSIME, EIDAMI Į ROJŲ, TUO DAUGIAU TROKŠIME TĖVO-ROJAUS TRJEYBĖS BUVIMO MŪSŲ VIDUJEIR TUO LABIAU BUS PATENKITAS ŠITAS MŪSŲ TROŠKIMAS. Būtent dėl to, ROJUJE, yra pats galingiausias Rojaus Trejybės buvimas, ir ne tik dėl to, kad tai yra Rojaus Rrejybės gyvenamioji buveinė, bet ir dėl to, kad pasikeę Rojų ir patys tavriniai tiek trokšta savo visa dvasia Roajsu Trejybės buvino, kad jis jiems asmneiškai ir yra patenkinamas pačiu galingiausiu lygiu, kuriuo ir atsiveria tvariniai.
“Nė vienas daiktas nėra naujas Dievui, ir nė vienas kosminis įvykis niekada nebūna netikėtumu; jis gyvena amžinybės apskritimuose. Jis be dienų pradžios ar pabaigos. Dievui nėra jokios praeities, dabarties, ar ateities; visas laikas yra dabartis bet kuriuo konkrečiu momentu. Jis yra didysis ir vienintelis AŠ ESU.“0034-04
Tėvas apkabina visą amžinybę SAVO dabarties akimirkoje, nors mums, besivystantiems link Tėvo šviesos Rojuje, tai sudarys milijardus metų, kol pasieksime savo likimą. Tėvui-Rojaus Trejybei – tai vien tik dabartis. Ir jam mes JAU DABAR ESAME ROJUJE.
Tačiau šiandien mes negalime pažinti Tėvo taip, kaip jį pažinsime nuėję kaupdami savo patyrimą visą kelią per kosmoso visatas iki Rojaus. Ir dėl to mums šį pažinimo kelią Rojaus Trejybė palengvina, visą tikrovę padalindama į atskirus segmentus, kuriuose mes ir sieksime kūrinijos didesnio pažinimo ir Tėvo patyrimo, vadovaujami ir mokomi įvairių dvasinių asmenybių, ir savo indelį įnešime bendru su Rojaus Trejybe gėrio kūrimu.
“Visuotinis Tėvas yra absoliučiai ir be apribojimų begalinis visomis savo savybėmis; ir šis faktas savaime automatiškai jį atskiria nuo bet kokio tiesioginio asmeninio bendravimo su ribinėmis materialiomis būtybėmis ir kitais žemais sukurtais protingais tvariniais.“0034-05
“Ir visa tai sukuria būtinybę, jog ryšiui ir bendravimui su jo tvarinių įvairove būtų nustatyta tokia tvarka, pirma, Dievo Rojaus Sūnų asmenybės, kurios, nors yra tobulos dieviškumu, bet dažnai taip pat patiria planetinių rasių pačią tą materialaus kūno ir kraujo prigimtį, tapdamos vienu iš jūsų ir susijungdamos su jumis; tokiu būdu, iš tikrųjų, Dievas tampa žmogumi, kaip tai įvyko Mykolo savęs padovanojimo metu, kuris pakaitomis buvo vadinamas Dievo Sūnumi ir Žmogaus Sūnumi. Ir antra, yra Begalinės Dvasios asmenybės, įvairios serafinių gausybių ir kitų dangiškųjų protingų tvarinių kategorijos, kurios priartėja prie žemos kilmės materialių būtybių ir šitokia būdų gausa dirba joms ir tarnauja joms. Ir trečia, yra neasmeniai Paslaptingieji Pagalbininkai, Minties Derintojai, paties didžiojo Dievo reali dovana, pasiųsta tam, kad gyventų tokių, kaip Urantijos žmonių, viduje, pasiųsta be paskelbimo ir be paaiškinimo.“ 00334-06
“Kadangi Pirmasis Tėvas yra begalinis savo planais ir amžinas savo tikslais, dėl to bet kokiam ribiniam tvariniui yra įgimta tai, kad niekada jam nebus įmanoma iki galo suprasti ar suvokti šitų dieviškųjų planų ir tikslų. Mirtingasis žmogus gali tiktai kartas nuo karto, tai čia, tai ten, žvilgtelėti į Tėvo tikslus, kada jie yra apreiškiami tvarinio kilimo plano veikimo atžvilgiu, kai visatoje yra žengiama į priekį vienas po kito einančiuose lygiuose. Nors žmogus negali suvokti begalybės reikšmės, bet begalinis Tėvas iš tikrųjų kuo tikriausiai iki galo suvokia ir su meile apkabina visų savo vaikų visą ribiškumą visose visatose.“0035-03
Kiek mes benorėtume suvokti Tėvo planus visumine prasme, vis tiek niekada šito nepajėgsime padaryti per visą amžinybę, nes jie vis atsiskleis naujomis ir naujomis spalvomis, kurios bus tokios ryšios ir šviežios, kad mes nenustosime jomis stebėtis, koks vis tik yra Tėvas ir Jo Lygianverčiai Rojaus Trejybės Partneriai, kokie jie yra BEGALINIAI SAVO PLANAIS IR VEIKSMAIS. NIEKADA MES NETURĖSIME NUOBODULIO JAUSMO, NES PER VISĄ AMŽINYBĘ MES KELIAUSIME PO KOSMINĘ KŪRINIJĄ SU MISIJOMIS IR ŽAVĖSIMĖS TĖVO ASMENS BEGALYBĖS PASIREIŠKIMAIS, KURIE NESIKARTOJA, O VISADA YRA ŠVIEŽI IR NAUJI. IR MUS STEBINANTYS.
2. TĖVO AMŽINASIS TOBULUMAS
Tėvas niekada nekeičia nei savo sprendimų, nei pats savęs, nes jis yra TOBULAS IR NEGALI BŪTI KOKS NORS KITOKS, KAIP TIK TOBULAS. Jis negali būti tobulesnis, arba priešingai netobulesnis, nes tobulas ir yra tik tas, kas turi savo visą pilnatvę ir keistis NEBEGALI. Būtent Tėvas, kaip ir jo Rojaus Trejybės Partneriai ir yra tokie. Tačiau visa kūrinija, jų sukurta, yra AMŽINAME KEITIMOSI JUDĖJIME. Todėl visakas keičiasi nesikeičiančio Tėvo glėbyje – materialiose visatose ir materialiuose, morontiniuose, ir dvasiniuose tvariniuose.
“Nesikeičiančio Dievo reakcijos, įgyvendinant savo amžinąjį tikslą, gali atrodyti, jog keičiasi sutinkamai su tuo, kaip mainosi jo sutvertų protingų tvarinių požiūris ir kaip keičiasi jų protas; tai yra, jie gali akivaizdžiai ir paviršutiniškai keistis; bet po šiuo paviršiumi ir už visų išorinių pasireiškimų, vis tiek tebėra amžinojo Dievo nesikeičiantis tikslas, amžinai trunkantis planas.“0036-01
“Išorėje visatose tobulumas būtinai turi būti santykinis terminas, bet centrinėje visatoje, ir ypač Rojuje, tobulumas yra nesumažintas; kai kuriais aspektais jis yra net absoliutus. Trejybės pasireiškimai keičia dieviškojo tobulumo pademonstravimą, bet jo nesumažina.“ 0036-02
Taigi keičiamės tik mes, o mūsų požiūrio kitimas liudija mūsų augimą arba degradavimą. Kuo daugiau mes dvasingėjame, tuo giliau mes matome Tėvo pasireiškimą aplinkoje, kuris ir anksčiau buvo, tik jo mes nepastebėjome. Tuo pačiu mes pastebime ir kiek daug aplinkoje yra atliekama tokių veiksmų, kurie PRIEŠTARAUJA TĖVO VALIAI, kai anksčiau ir mes tokius pačius vieksmus atlikdavome ir net nesusimąstydavo apie Tėvo valią, kuris ir tuo metu vienodai pasireiškė tiek mūsų viduje, tiek aplnk mus, tik mūsų dvasinis lygis neleido mums jo pasireiškimo ne tik matyti, bet ir pačiam PATIRTI SAVYJE IR SAVO VEIKIME IŠORĖJE VYKDANT TĖVO VALIĄ.
“Dievo pirminį tobulumą sudaro ne tariamas teisumas, bet vietoje šito jį sudaro tobulumas, kuris yra neatskiriamas nuo jo dieviškosios prigimties gėrio. Jis yra galutinis, užbaigtas, ir tobulas. Nėra nieko tokio, ko trūktų jo teisaus charakterio grožiui ir tobulumui. Ir visas gyvųjų egzistencijų planas erdvės pasauliuose yra sukoncentruotas ties dieviškuoju tikslu visus valinius tvarinius iškelti į tokią aukštą lemtį, kad jie patys patirtų Tėvo Rojaus tobulumą. Dievas nėra nei savanaudiškas, nei užsidaręs; jis nesustodamas save dovanoja savo milžiniškos visatų visatos visiems savimoningiems tvariniams.“0036-03
Ši pastraipa mums atskleidžia, jog tobulumas negali būti be gėrio ir teisumo. Viskas, kas sudaro mūsų žengimą link mūsų asmeninio tobulėjimo, tuo pačiu neatsiejamai didina ir mūsų teisumą ir gėrį. Todėl kuo dvasingesnis tvarinys, tuo teisesnis ir geresnis yra jo pasireiškimas, nors kitiems, esantiems daug žemesniame dvasiniame lygyje negu jis, gali atrodyti priešingai, kad teisūs ir geri yra būtent jie. Jeigu šitaip būtų iš tikrųjų, tada nebegalėtų egzistuoti Tėvo planas, numatantis evoliuciją visai kūrinijai ir jos tvarinių tobulinimą.
3. TEISINGUMAS IR TEISUMAS
“Kaip bergždžia kvailai apeliuoti į tokį Dievą dėl to, kad savo nekeičiamus dekretus pakeistų tam, kad mes galėtume išvengti jo išmintingų natūralių dėsnių ir teisių dvasinių mandatų veikimo teisingų pasekmių! “Neapsigaukite; iš Dievo nesijuokiama, nes, ką žmogus bepasėtų, tą jis tikrai ir pjaus.” Tas tiesa, net šitame teisingume, kada nuimamas blogo darbo derlius, tada šitą dieviškąjį teisingumą visada sušvelnina gailestingumas. Begalinė išmintis yra tas amžinasis arbitras, kuris nulemia teisingumo ir gailestingumo proporcijas, kurios bus iš tikrųjų paskirstytos bet kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Už nuodėmę ir tyčinį maištą prieš Dievo valdžią didžiausia bausmė (tikrovėje neišvengiama pasekmė) yra egzistencijos, kaip tos valdžios individualaus subjekto, praradimas. Piktybinės nuodėmės galutinė pasekmė yra sunaikinimas. Galiausiai, tokie su nuodėme susitapatinę individai save sunaikina, tapdami visiškai nerealūs dėl to, jog piktybiškai apkabina blogį. Tačiau, tokio tvarinio faktiškas išnykimas yra visada uždelsiamas tol, kol pagal nustatytą teisingumo tvarką, tuo metu galiojančią toje visatoje, ji yra panaudojama iki galo.“0036-07
Taigi, kūrinijoje yra teisingas ir teisus Tėvas, kurio teisingumas visada turi išmintingą gailestingumą. Todėl Tėvo kūrinijoje ir turi pasireikšti objektyvus dėsnis – priežasties-veiksmo-pasekmės. Šitam dėsniui veikiant nė vienas tvarinys nėra nuskriaudžiamas arba iškeliamas virš kitų, nes visiems yra sudaromos vienodos galimybės naudotis Tėvo tesingumu ir teisumu savo asmeninio veikimo sferoje. Todėl net ir nusigręžus nuo Tėvo, sukėlus net maištą prieš Tėvą, tvarinys ne iš karto yra sunaikinamas, bet jam leidžiama patirti Tėvo tesisingumo ir teisumo pasireiškimą pajuntant skirtingas savo veiksmų pasekmes, kad tas pats maištininkas susimąstytų. Ir tik tada, kada būna priimamas GALUTINIS maištininko APSISPRENDIMAS NEBEITI TĖVO KELIU, TADA Tėvo teisingumas pasireiškia tokios tapatybės sunaikinimu.
“Dekretas dėl egzistencijos nutraukimo paprastai yra priimamas pateikiant naujos dieviškosios tvarkos arba epochinį nuosprendį valdai ar valdoms. Tokiame pasaulyje, kaip Urantija, jis būna planetinės dieviškosios tvarkos pabaigoje. Dekretą dėl egzistencijos nutraukimo tokiais momentais gali suderintu veiksmu paskelbti tos sferos visi tribunolai, pradedant planetine taryba, einant aukštyn per Sūnaus Kūrėjo teismus iki Dienų Senųjų nuosprendžio tribunolų. Mandatą dėl sunaikinimo priima supervisatos aukščiausieji teismai po to, kada nusižengusiojo gyvenamojoje sferoje būna patvirtinamas nepaneigiamas kaltinimas; ir kada nuosprendį dėl sunaikinimo patvirtina aukščiau, tada sunaikinimas įvykdomas tiesioginiu veiksmu tų teisėjų, kurie gyvena supervisatos būstinėje ir veikia iš supervisatos būstinės.“0037-01
Tik mūsų asmeninis apsisprendimas, ir laisva valia, ir suteikia mums arba amžinybę ir patekimą pas teisingą ir teisų mūsų Tėvą Rojuje, arba mūsų asmeninį pasitraukimą iš šito kelio visiems amžių amžiams. Renkamės patys tarp būties ir nebūties. Mūsų niekas neprievartauja, bet visomis priemonėmis tik padeda mums tobulėti ir siekti šviesos. Bet prieš mūsų valios sprendimus yra bejėgis net visagalis Tėvas.
“Kada šitas nuosprendis yra pagaliau patvirtinamas, tada su nuodėme susitapatinusi būtybė tą patį akimirksnį nustoja egzistavusi tarsi jos niekada ir nebūtų buvusios. Nėra jokio prisikėlimo iš tokios lemties; tai trunka visą laiką ir amžinai. Laiko transformacijos ir erdvės metamorfozės gyvosios energijos tapatybės faktorius suskaido į kosminius potencialus, iš kurių jie kažkada ir atsirado. Kai dėl piktadario asmenybės, tai iš jos yra atimama besitęsiančios gyvybės priemonė dėl to, jog tvarinys nesugebėjo pasirinkti tokios krypties ir priimti tokio galutinio sprendimo, kas būtų užtikrinę amžinąjį gyvenimą. Kada asocijuoto proto pagalba tebesitęsiantis nuodėmės apkabinimas aukščiausią tašką pasiekia visišku savojo aš susitapatinimu su piktybiniu blogiu, tada po gyvybės nutraukimo, po kosminio išskaidymo, tokią izoliuotą asmenybę absorbuoja kūrinijos viršsiela, ji tampa Aukščiausiosios Būtybės besivystančio patyrimo dalimi. Niekada daugiau ji tikrai nebepasirodo kaip asmenybė; jos tapatybė išnyksta tarsi jos niekada ir nebuvo. Asmenybės, kurioje gyveno Derintojas, atveju, patirtinės dvasinės vertybės išlieka toliau gyvenančio Derintojo tikrovėje.“0037-02
Dabar kitos pastrispos pirmasis sakinys mums ir atskleidžia mūsų ASMENINIO AUGIMO PRASMĘ – mes turime triumfuoti savo tikruoju ir nuolat augančiu ir vis giliau Tėvo spalvomis atsikleidžiančiu aš, nes VISADA AUKŠTESNIO DVASINIO LYGIO ASMUO TRIUMFUOS PRIEŠ ŽEMESNIO LYGIO ASMENĮ, PRADEDANT NET IR MŪSŲ MATERIALIU GYVENIMU URANTIJOJE. Štai kodėl siekiantys lengvesnio kelio yra pasmerkti, kad jie pradės atsilikti ir nebesup[rasti aplinkos, jieug tik stoviniuos savo dvasinio augimo kelyje, kai kiti juo eis vis drąsiau ir ryžtingiau ir panašės į Tėvą. Tokia yra Tėvo-Rojaus Trejybės VALIA. Štai kodėl mes neturime ŽUDYTI PATYS SAVĘS LIKDAMI SU BLOGIU, KURĮ SUDARO IR MŪSŲ NENORAS AUGTI. Ir tik Tėvo gailestingumas dar LAIKINAI LEIDŽIA TOKIAM TAMSOS BRLOGIUI SUPTI IR IR MUS. Tačiau galiausiai šis blogis IŠNYKS MŪSŲ NUŠVITIMO IR ŠVIESOS DĖKA. Viskas, kas ne iš Tėvo, turi IŠNYKTI. Ir tą sunaikins TĖVO-ROJAUS TRJEYBĖS TEISINGUMAS, NET IR PASIREIŠKUS VISAM DIEVIŠKAJAM GAILESTINGUMUI, KURIS NEGALI SAVĘS IŠKELTI VIRŠ TEISINGUMO.
“Bet kuriose visatos varžybose tarp tikrovės aktualių lygių, aukštesnio lygio asmenybė galiausiai triumfuos žemesnio lygio asmenybės atžvilgiu. Šito visatos nesutarimo neišvengiama pasekmė yra neatskiriama nuo to fakto, jog kokybės dieviškumas prilygsta bet kokio valinio tvarinio tikrovės arba aktualybės laipsniui. Nesumažintas blogis, visiškas suklydimas, sąmoninga nuodėmė, ir nežabotas piktybinis blogis natūraliai ir automatiškai žudo. Tokie kosminės nerealybės požiūriai gali išlikti visatoje tiktai dėl laikino gailestingumo-pakantumo, laukiant, kol ims veikti teisingumą nulemiantys ir dorumą nustatantys visatos tribunolų teisingo nuteisimo mechanizmai.“0037-03
Tik Tėvo gailestingumas ir leidžia mums augti, darant ir klaidas ir net nuodėmes. Jeigu ne Tėvo kantrybė, tai mes jau seniai būtume neatlaikę Tėvo teisingų sprendimų mūsų atžvilgiu, kurie visada yra sušvelninami mūsų naudai. Todėl mes taip ilgai ir kankiname vieni kitus, net, dėl savojo neišmanymo, siųsdami Tėvui prakeiksmus, kad jis taip leidžia mums kankintis ir kentėti. Jis vis tiek mus myli ir globoja.
4. DIEVIŠKASIS GAILESTINGUMAS
Tolimesnė pastraipa mums atkleidžia Tėvo tokį vaizdą, kokio jūs ne tik nematote, bet net ir nesusimąstote, koks jis YRA GAILESTINGAS IR GERAS. Todėl savo maldose daugelis ir meldžia, kad jis BŪTŲ GAILESTINGAS IR GERAS. KAIP gi jis gali būti KITOKS? Tai kam tada melsti GAILESTINGUMO IR GĖRIO? Reiškia tokiu atveju tas, kuris meldžia Tėvo gailestingumo ir gėrio arba nežino, kad jis yra gailestingas ir geras VISADA, KAS AKIMIRKĄ, arba jo gailestingumu ir gėriu nepasitiki ir jo nejaučia iš viso, kad iš jo prašo to, ką jis ir taip JAU SAVAIME suteikė, telieka tik pačiam visa tai PAJAUSTI PER ATSIVĖRIMĄ TĖVUI. Jis GAILESTINGUMO IR GĖRIO SUTEIKIA TIEK, KIEK SUGEBATE PASIIMTI IŠ JO PATYS. Tėvas jums duoda savojo gailestingumo ir gėrio pagal jūsų poreikį – mažai iš jo imate šitų dovanų, mažai ir turite, tačiau niekada nemelskite jo daugiau gailestingumo ir gėrio, tarsi jis šitų dovanų jums neduotų, o laikytų paslėpęs nuo jūsų. Melskite didesnio atsivėrimo Tėvui-Rojaus Trejybei, kad ir patirtumėte DIDESNĮ TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS IR GAILESTINGUMĄ, IR GĖRĮ, ir tą patirsite. Tačiau melskite SAVOJO DIDESNIO ATSIVĖRIMO. Ir per savo asmeninį aytsivėrimą jūs tegalite naudotis visomis Tėvo jums jau suteiktomis dovanomis, kurių jums melsti NEREIKIA NĖ VIENOS. Melskite, kad jūs jas PAJUSTUMĖTE JAU JO SUTEIKTAS KIEKVIENAM.
“Dievas yra savaime malonus, natūraliai užjaučiantis, ir visą laiką gailestingas. Ir niekada iš tiesų Tėvo nereikia niekaip įtakoti tam, kad būtų sukeltas jo meilės kupinas gerumas. Tvarinio poreikio visiškai pakanka tam, kad būtų užtikrintas Tėvo švelnaus gailestingumo ir išgelbstinčio maloningumo pilnas tekėjimas. Kadangi Dievas apie savo vaikus žino viską, tai jam yra lengva atleisti. Kuo geriau žmogus supras savo artimą, tuo lengviau jam bus atleisti, net jį mylėti.“ 0038-02
Kuo didesnis jūsų atsivėrimas, tuo gilesnį ir Tėvo teisingumą jjūs pajausite. Todėl nebereikės ir Tėvo teisingumo melsti, nes jis yra jau suitiektas IRGI KIEKVIENAM. Ir kuo didesnis bus jūsų atsivėrimas Tėvui, tuo mažiau kreipsite dėmesį į kokias nors paskalas apie jus pačius ar kokią kieno nors išsakomą nuomonę – gerą ar blogą – apie jus, nes jūs vis labiau ir labiau panašėsite į tesingą ir teisų Tėvą, kuris nekreipia jokio dėmesio į kitų nuostatas, nes jis žino kas yra jis, kas yra jo teisingumas ir gailestingumas. Taip ir jūs nustosite kreipti dėmesį į kitų nuostatas, nes iš Tėvo gausite giluminę ĮŽVALGĄ IR TIK JA VADOVAUSITĖS. O kiti, neturintys tokios įžvalgos jus šmeiš ir keiks, kaip šmeižė ir keikė Jėzų. Tačiau tai jie darys dėl savojo nesuvokimo ir savosios tamsos ir baimės. Tačiau į tai jūs nekreipsite JOKIO DĖMESIO, nes vykdysite TĖVO ŠVIESOS misiją. Ir kas tik norės jūsų nešamoje šviesoje gyventi, tas jos spinduliais ir džiaugsis. Jūsų teisingumas triumfuos, nes jis atitinka Rojaus Trejybės valią ir teisingumą – šviesti visus, kad jiems būrų visiems šviesiau, tuo pačiu ir jums.
“Tiktai begalinės išminties įžvalga įgalina teisų Dievą suteikti teisingumą ir gailestingumą tuo pačiu metu ir bet kokioje konkrečioje visatos situacijoje. Dangiškojo Tėvo niekada nedrasko prieštaringi požiūriai į savo visatos vaikus; Dievas niekada nebūna požiūrinių antagonizmų auka. Dievo visažinumas jo laisvą valią nuolat nukreipia į tai, kad pasirinktų tokį visatos elgesį, kuris tobulai, tuo pačiu metu, ir vienodai patenkina visų savo dieviškųjų požymių reikalavimus ir savo amžinosios prigimties begalines savybes.“ 0038-03
Gailestingumas yra tobulas teisingumo pasireiškimas taip, kad būtų atsižvelgta į tvarinių netobulumą ir suklydimus ir kad būtų leista jiems su meile ištaisyti savo klaidas, ir tuo pačiu įgyti didesnį pasitikėjimą šituo pačiu keliu ir jo Tobulu ir Gailestingu Kūrėju. Tai reiškia, kad ir Kūrėjo gailestingumas labiau atlaidus patiems žemiausiems ir netobuliausiems tvariniams, nes jie turi didesnį klaidžiojimų ir susipainiojimų lauką, kuriame yra daugiau erdvės nusižengti ir Kūrėjo meilei. Jo gailestingumui vis mažiau lieka vietos reikštis, kuo toliau žengia tvarinys savojo tobulėjijmo gyvuoju keliu, nes jam vis labiau mažėja galimybių suklysti. Dėl to mažėja ir gailestingumo poreikis. Ir pasiekę Rojų, kuirs ir yra mūsų Likimas, mes nustosime darę klaidas iš viso. Jūs tik pamąstykite – toliau visą amžinybę mes gyvensime ir veiksime be jokių klaidų. O juk savo kelią DABAR pradėjome vien tik nuo klaidų ir pasimetimų pirmojo žingsnio Urantijoje. Net ir dabar patys palyginkite, kiek mažiau mes darome klaidingų sprendimų, palyginus su tais, kurie nieko iš viso nežino apie Urantijos Knygos egzistavimą, arba dar mažiau darome klaidų už tuos, kurie sąmoningai neigia Urantijos Dokumentus ir Tėvo buvimą mūsų viduje. Jų kiekviena diena – tai negyva egzistencija vien tik klaidose. Bet jie šito net nesuvokia. Tai jiems ir gailestingumo reikia rodyti DAUGIAU.
“Dieviškasis gailestingumas išreiškia sąžiningumo metodą, prisiderinant tarp visatos tobulumo ir netobulumo lygių. Gailestingumas yra Aukštybės teisingumas, adaptuotas besivystančio ribinio situacijoms, amžinybės teisumas, modifikuotas tam, kad patenkintų laiko vaikų aukščiausius interesus ir visatos gerovę. Gailestingumas nėra teisingumo pažeidimas, bet vietoje šito jis yra aukščiausiojo teisingumo reikalavimų supratingas aiškinimas, kada jis yra dorai taikomas pavaldžioms dvasinėms būtybėms ir besivystančių visatų materialiems tvariniams. Gailestingumas yra Rojaus Trejybės teisingumas išmintingai ir su meile suteiktas laiko ir erdvės kūrinių daugialypėms protingoms būtybėms, kaip jį suformuluoja dieviškoji išmintis ir nulemia Visuotinio Tėvo visažinantis protas ir suvereni laisva valia ir visi jo asocijuoti Kūrėjai.“0038-05
5. DIEVO MEILĖ
Kadangi Tėvas NESIKEIČIA, todėl neverta iš jo tikėtis, kad jis šoks pagal JŪSŲ DŪDELĘ – KAPRIZUS. Tėvas yra kupinas begalinės meilės, todėl tik mes jam ATSIVĖRĘ IR TEGALIME PATYS PAJUSTI, kaip jis mus myli.
“Klaidinga apie Dievą galvoti taip, kad jo Sūnų aukos arba jam pavaldžių tvarinių užtarimai jį įtikina mylėti savo vaikus, ‘nes Tėvas myli jus pats.‘ Būtent reaguodamas į šitą tėviškąją meilę, Dievas pasiunčia nuostabiuosius Derintojus, kad apsigyventų žmonių prote. Dievo meilė yra visuotinė; ‘kas tiktai nori, tas gali ateiti.‘ Jis nori, ‘kad visi žmonės būtų išgelbėti pažindami tiesą.‘ Jis ‘nenori, jog kas nors žūtų.‘“0039-01
“Kūrėjai yra patys pirmieji, kurie mėgina išgelbėti žmogų nuo pragaištingų pasekmių, kada jis kvailai pažeidžia dieviškuosius įstatymus. Dievo meilė prigimtimi yra tėviška meilė; dėl to jis kartais iš tikrųjų ‘mus baudžia mūsų pačių labui, kad mes paragautume jo šventumo.‘ Net per savo nuožmius išmėginimus prisiminkite, jog ‘visose mūsų kančiose jis kenčia su mumis.‘”0039-02
Ką tik jūsų perskaitytą pastraipą dar turiu paaiškinti plačiau, kad žinotumėte, jog Urantijos Knygos tekste kabutėse parašyti kokie nors teiginiai, jeigu tai nėra Jėzaus cituojami pasakymai iš ketvirtosios šios knygos dalies, rodo apreiškėjų paimtas citatas iš žmogiškųjų šaltinių. Būtent todėl ir šitoje pastraipoje yra pacituotas iš žmogiškųjų šaltinių toks teiginys: “ Dievo meilė prigimtimi yra tėviška meilė; dėl to jis kartais iš tikrųjų ‘mus baudžia mūsų pačių labui, kad mes paragautume jo šventumo.‘“ Šitą žmogiškąją citata aš noriu jums paaiškinti, jog mes negalime išprašyti iš Tėvo, kad jis ką nors darytų taip, kaip patiktų mums. Todėl mums tai gali sukelti ir kančią, kad jis tarsi neišklauso mūsų maldos, ir dėl to neatsiunčia mums taip geidžiamo rezultato. Tačiau būtent mūsų jau gaunamas rezultatas mums sukelia kančią, nes mes manome, kad jis turėtų būti KITOKS. Ir šituo kaip tik nesikeičiantis Tėvas mus tarsi ir “nubaudžia,“ nors jis niekada nebaudžia nieko. Tačiau tiesiog jis, NESIKEIČIANTIS NIEKADA IR VEIKIANTIS SAVO TĖVIŠKA MEILE VISUS MUS VIENODAI, pasireiškia per priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimą, kurio pasekmės, dėl mūsų gyvo ryšio su Tėvu stokos, ir atrodo mums, jog sukelia kančių ir skausmo. Ir tereikia tik atrasti Tėvą savyje, pradėti Jį, drauge su kitais Rojaus Trejybės Dviemis Partneriais – Amžinuoju Sūnumi Motina-Broliu ir Begaline Dvasia-Motina-Sese – nuoširdžiai garbinti ir bendrauti, kai labai greitai pasikeis jūsų požiūris į savo tariamą kančią, kuri tikrai pavirs į nuostabią patyrimo kaupimo palaimą. Ir tuo pačiu į jūsų sielos gyvą augimą ir tvirtėjimą atsidavus Rojaus Trejybei ir drauge su Rojaus Trejybe.
“Pagaliau Dievo gerumo didžiausias įrodymas ir aukščiausia priežastis, dėl ko jį reikėtų mylėti, yra viduje gyvenanti Tėvo dovana – Derintojas, kuris taip kantriai laukia tos valandos, kada jūs abu iš tiesų būsite amžinai paversti vienu. Nors jūs negalite surasti Dievo ieškodami, bet jeigu jūs tikrai atsiduosite viduje gyvenančios dvasios vadovavimui, tai būsite neklystamai vedami žingsnis po žingsnio, gyvenimas po gyvenimo, per visatas, einančias viena po kitos, ir iš amžiaus į amžių tol, kol galiausiai stovėsite Visuotinio Tėvo Rojaus asmenybės akivaizdoje.“0039-04
Štai dėl kokių Tėvo meilės GYVŲ dovanų – JO PATIES DVASIOS, GYVOS IR REALIOS DVASIOS, O NE PRIFANTAZUOTOS IR IŠSIGALVOTOS – Minties Derintojo – padovanojimo mums, kiekvienam, mes ir trokštame TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ MYLĖTI IR MYLIME, IR GARBINAME iš meilės, o ne iš pareigos. Ką DAUGIAU DAR gali mums Tėvas-Rojaus Trejybė padovanoti? Ar suvokiate KOKS TAI MEILĖS veiksmas MUMS, PATIEMS ŽEMIAUSIEMS LAISVĄ VALIĄ TURINTIEMS TVARINIAMS VISOJE KŪRINIJOJE, KAD TURIME PATIES TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS DOVANĄ SAVYJE. NIEKAS KITAS, jokia kita dvasia, ŠITO NETURI, NET AUKŠČIAUSIO LYGIO DVASIOS, GIMUSIOS IŠ ROJAUS TREJYBĖS TIESOGIAI.
Todėl TIKRAI AŠ IRGI PRITARIU ŠITAM APREIŠKĖJO – DIEVIŠKOJO PATARĖJO – KURIS PATS TIESIOGIAI KILĘS IŠ ROJAUS TREJYBĖS, TEIGINIUI:
“Kaip neprotinga negarbinti Dievo dėl to, jog žmogiškosios prigimties apribojimai ir jūsų materialios kūrinijos kliūtys padaro taip, kad jums neįmanoma jo pamatyti. Tarp jūsų ir Dievo yra milžiniškas atstumas (fizinė erdvė), kurį reikia nukeliauti. Lygiai taip pat egzistuoja didžiulė dvasinio skirtumo bedugnė, kurios krantus privalu sujungti; bet nepaisant viso to, kas fiziškai ir dvasiškai jus skiria nuo Dievo asmeninio buvimo Rojuje, stabtelkite ir apmąstykite šį rimtą faktą, kad Dievas gyvena jūsų viduje; jis savo paties metodu jau nutiesė tiltą per šią bedugnę. Jis iš savęs pasiuntė savąją dvasią, kad gyventų jūsų viduje, ir kad sunkiai dirbtų su jumis, kada jūs siekiate savo amžinosios karjeros visatoje.“0039-05
“Man lengva ir malonu garbinti tą, kuris yra toks didis ir tuo pačiu metu šitaip su meile atsidavęs tam, kad dirbtų, keldamas savo žemus tvarinius. Aš natūraliai myliu tą, kuris yra toks galingas kurdamas ir valdydamas tai, ką sukūrė, ir kuris vis vien yra toks tobulas gėriu ir toks ištikimas mylinčiu nuoširdumu, kurie nuolat apgaubia mus. Aš manau, jog aš mylėčiau Dievą lygiai tiek pat stipriai, jeigu jis nebūtų toks didis ir galingas tol, kol jis yra toks geras ir gailestingas. Mes visi mylime Tėvą labiau dėl jo charakterio, o ne dėl to, jog pripažįstame jo stebinančias savybes.“0039-06
Ir šitą teiginį jau patvirtina ne vienas urantas, lankantis mūsų gyvąją Rojaus Trejybės šventovę.
“Kada aš stebiu Sūnus Kūrėjus ir jiems pavaldžius administratorius taip drąsiai kovojančius su laiko daugialypiais sunkumais, kurie yra neatskiriami nuo erdvės visatų evoliucijos, tada pastebiu, jog šitiems visatų mažesniems valdovams aš jaučiu didžiulę ir gilią meilę. Pagaliau, aš manau, mes visi, įskaitant ir valdų mirtinguosius, mylime Visuotinį Tėvą ir visas kitas būtybes, dieviškąsias ir žmogiškąsias, nes pastebime, jog šitos asmenybės iš tiesų myli ir mus. Mylėjimo patirtis labai didele dalimi yra tiesioginis atsiliepimas į patyrimą būti mylimu. Žinodamas, kad Dievas myli mane, aš turėčiau toliau mylėti jį aukščiausiu laipsniu, net jeigu jis ir nebeturėtų jokių savo aukštybės, galutinumo, ir absoliutumo požymių.“0039-07
“Tėvo meilė seka mus dabar ir per amžinųjų amžių nesibaigiantį apskritimą. Kada jūs apmąstote Dievo mylintį charakterį, tada asmenybė turi tiktai vieną protingą ir natūralią reakciją į tai. Jūs vis labiau mylėsite savo Sutvėrėją; jūs suteiksite Dievui tokią meilę, kuri yra analogiška tai meilei, kurią vaikas jaučia savo žemiškiesiems tėvams; nes kaip tėvas, realus tėvas, tikras tėvas, myli savo vaikus, taip Visuotinis Tėvas myli savo sutvertus sūnus ir dukras ir amžinai rūpinasi jų gerove.“0040-01
“Bet Dievo meilė yra išmintinga ir įžvalgi tėviška meilė. Dieviškoji meilė veikia suvienytoje asociacijoje su dieviškąja išmintimi ir visomis kitomis Visuotinio Tėvo tobulos prigimties begalinėmis savybėmis. Dievas yra meilė, bet meilė nėra Dievas. Mirtingosioms būtybėms didžiausias dieviškosios meilės pasireiškimas yra Minties Derintojų padovanojimas, bet jūsų didingiausias Tėvo meilės atskleidimas yra matomas jo Sūnaus Mykolo savęs padovanojimo gyvenime, kada jis gyveno žemėje idealų dvasinį gyvenimą. Būtent viduje gyvenantis Derintojas Dievo meilę individualizuoja kiekvienai žmogiškajai sielai.“0040-02
Taigi Dievas yra meilė, taip, kaip jis veikia. Tačiau MEILĖ NĖRA DIEVAS, NES DIEVAS YRA ASMUO IR ASMENYBĖ, TURINTI IR DAUG KITŲ SAVYBIŲ – GAILESTINGUMĄ, TEISUMĄ, TEISINGUMĄ, KANTRYBĘ, ŠVIESĄ, GĖRĮ, GROŽĮ, SUPRATIMĄ, RYŠIUS SU KITOMIS ASMENYBĖMIS, IR PAN. Tačiau jūs turite labai gerai įsidėmėti, jog TĖVO GILUMINĖ MEILĖ LEIDŽIA ATIDUOTI DALELĘ SAVOJO TOBULUMO IR ŠVIESOS PADALINANT SAVO DVASIĄ VISIEMS IR BE JOKIO ATSTŪMIMO IR NUSKRIAUDIMO – GERIEMS IR BLOGIEMS VIENODAI. Ir štai ką gali žmogaus ir Tėvo bendra sąjunga – JĖZAUS GYVENIMAS KASDIENĖJE APLINKOJE. Ir tai ne idealas, o mums jau šiandien prienamas gyvasis kelias ir juo aš jus raginu eiti ryžtingai ir be jokios baimės. Tik šitaip mes ir galėsime studijuoti Urantijos Dokumentus, patirdami Tėvo meilę savyje, kad šita šviesa patys daugiau nušvistume ir ją dalintume ir šviestume VISIEMS, KAS NUOŠIRDŽIAI ŠITOS ŠVIESOS JAU TROKŠTA SAVO ATSIVĖRUSIA SIELA.
“Kartais būna beveik skaudu, jog esu priverstas pavaizduoti dangiškojo Tėvo dieviškąją meilę jo visatos vaikams, vartodamas žmogiškąjį žodinį simbolį meilė. Šitas terminas, nors jis tikrai pažymi žmogaus aukščiausią sampratą apie mirtingųjų pagarbos ir atsidavimo ryšius, bet taip dažnai įvardija tokią didelę žmogiškųjų ryšių dalį, kuri iš viso yra žema ir visiškai netinkama, kad būtų žinoma kokiu nors žodžiu, kuris taip pat būtų vartojamas tam, jog pavadintų gyvojo Dievo neprilygstamą meilę savo visatos tvariniams! Kaip gaila, jog aš negaliu pasinaudoti kokiu nors dievišku ir išimtiniu terminu, kuris perteiktų žmogaus protui Rojaus Tėvo dieviškosios meilės tikrąjį pobūdį ir nuostabiai gražų prasmingumą.“0040-03
Tie iš jūsų, kurie lankote mūsų gyvąją Rojaus Trejybės šventovę, jau irgi patiriate, kad stinga žmogiškų žodžių nusakyti, apibūdinti mūsų meilės GYVĄ RYŠĮ SU ROJAUS TRJEYBE, kaip dabar stinga žodžių ir Dieviškajam Patarėjui apibūdinti dieviškąją meilę. Todėl tik per gyvąsias pamaldas atsivėrusios sielos PATYRIMAS IR KOMPENSDUOJA TĄ KALBOS SKURDUMĄ. Štai dėl ko BŪTINA LANKYTI MŪSŲ GYVĄSIAS PAMALDAS ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE, KAD PATIRTUMĖTE, KAS YRA DIEVIŠKOJI MEILĖ, KAI JAI NUSAKYTI NEUŽTENKA ŽODŽIŲ..
“Kada žmogus praranda iš akiračio asmenio Dievo meilę, tada Dievo karalystė tampa tiesiog gėrio karalyste. Nepaisant dieviškojo charakterio begalinės vienybės, meilė yra visų Dievo asmeninių reikalų su savo tvariniais dominuojantis bruožas.“0040-04
Štai kodėl jokia BEDIEVĖ NUASMENINTA meditacija negali atstoti MEILĖS GYVO BROLYSTĖS ryšio su VISA KŪRINIJOS DVASINĘ ŠEIMA, KURIOS TĖVAI YRA ROJAUS TRJEYBĖ.S ASMENYS – VIENAS DIEVAS VEIKIANTIS KŪRINIJOJE KAIP TRYS LYGIAVERČIAI ASMENYS, VISADA ESANTYS ABSOLIUČIAI VIENA DVASIOJE.
6. DIEVO GERUMAS
“Fizinėje visatoje mes galime matyti dieviškąjį grožį, intelektualiame pasaulyje mes galime pastebėti amžinąją tiesą, bet Dievo gerumas yra surandamas tiktai asmeninio religinio patyrimo dvasiniame pasaulyje. Savo tikrąja esme, religija yra įtikėjimas į Dievo gerumą ir pasitikėjimas Dievo gerumu. Dievas galėtų būti didis ir absoliutus, kažkuria prasme net protingas ir asmenis, filosofijoje, bet religijoje Dievas turi taip pat būti moralus; jis turi būti geras. Žmogus galėtų bijoti tokio didingo Dievo, bet jis pasitiki tiktai geru Dievu ir myli tiktai gerą Dievą. Šitas Dievo gėris yra Dievo asmenybės dalis, ir visiškas jo atskleidimas pasirodo tiktai tikinčių Dievo sūnų asmeniniame religiniame patyrime.“
Štai šituos Tėvo gerumo aspektus mūsų sieos broliai ir sesės, lankantys Rojauas Trejybės gyvąjąč šventovę irgi patiria nuostabiu sieos atsivėrimu per Rojaus Trejybės garbinimą ir prašymų maldą. Tą siela ir išsako savo virpesiais kaip ASMUO ROJAUS TRJEYBĖS ASMENIMS. Ir toks yra ATSIVĖRUSIOS SIELOS TĖVO GĖRIO PATYRIMAS IR KASDIENIUOSE EPIZODUOSE, KUIRIAIS JI PO PAMALDŲ ATVIRAI PASIDALINAI SU KITAIS SAVO SIELOS BROLIAIS IR SESĖMIS BE JOKIOS BAIMĖS, JAUSDAMA TĖVO GĖRIO PASIREIŠKIMĄ JOS GYVENIME.
Štai būtent dėl to Jėzus ir paprašė įkurti GYVĄJĄ APREIŠKIMO RELIGIJĄ, KURI JAU SEPTYNERI METAI KAIP ĮKURTA LIETUVOJE – ROJAUS TREJYBĖS – GYVOJI APREIŠKIMO RELIGIJA, KURI IR IŠTIRPINS VISAS ŠIOS DIENOS RELIGIJAS IR SEKTAS, EGZISTUOJANČIAS URANTIJOJE – ISLAMĄ, BUDIZMĄ, KATALIKYBĘ, PROTTESTANTIZMĄ, STAČIATIKYBĘ, IR VISAS KITAS. Būtent dėl to mūsų maldose dalyvauja ir dvasios iš visos kūrinijos dvasinės šeimos, kad mus stiprintų šituo keliu žengiančius tik pačius pirmuosius žingsnius. Būtent dėl to mes meldžiamės ir už kūrinijos atskirus segmentus ir už visą kūrinijos dvasinę šeimą – už VISŲ PASAULIŲ MATERIALIUS MIRTINGUOSIUS, UŽ VISAS sielas, ir dvasias, už visą kūrinijos gyvūniją – materialią, morintinę, ir davsinę – ir ne tik garbiname, bet ir meldžiamės net ir už pačią ROJAUS TREJYBĘ.. Tokia yra Rojaus Trejybės valia. Ir ją mes IŠTIKIMAI IR SU MEILE VYKDOME. Ir būtent dėl to, kad mes REALIAI MYLIME ROJAUS TREJYBĘ, IR VISUS, MŪSŲ GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA YRA SKAISTI, MORALI, IR DORA, o ne dėl to, kad mes ją tokia galime pavadinti. Ir mūųs religija kitokia būti tiesiog negali, nes ji yra GYVAS ROJAUS TRJEYBĖS ATVAIZDAS MŪSŲ SIELŲ MEILĖS VEIKIME KASDIENOJE IR ROJAUS TRJEYBĖS GARBINIME IR GYVOJE MALDOJE ROJAUS TRJEYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.
“Religija pažymi, jog dvasinės prigimties viršpasaulis žino ir reaguoja į žmogiškojo pasaulio fundamentalius poreikius. Evoliucinė religija gali tapti etine, bet tiktai apreikštoji religija tampa iš tikrųjų ir dvasiškai morali. Senovės sampratą, jog Dievas yra tokia Dievybė, kurioje viešpatauja karališkoji moralė, Jėzus pakėlė į tėvo-vaiko ryšio intymios šeimos moralės jaudinantį, kupiną meilės lygį, už kurį mirtingojo patyrime nėra nieko švelnesnio ir gražesnio.“0040-06
Mūsų yra ir TEISUMAS, IR TĄ MES TVIRTAI ŽINOME, O NE MANOME, KAD ESAME TEISŪS, nes esame susilieję su Tėvu-Rojaus Trejybe. Kuo didesnis susiliejimas, tuo tvirtesnis mūsų teisumo GYVENIMAS MEILE IR MEILĖJE VISUR IR VISADA.
Štai dėl ko toks požiūris yra TVIRTAS IR ATSPINDI TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĖS ASMENIS MŪSŲ VEIKSMUOSE.
Tai sielos, atsivėrusios Rojaus Trejybei, meilės būsenos PATYRIMAS, O NE TEORINIS SAMPROTAVIMAS.
Rojaus Trejybės meilė yra GYVA IR GYVAI PATIRIAMA TIK ATSIVĖRUSIOJE SIELOJE IR TIK ATSIVĖRUSIOS SIELOS.
Kitiems Meilė yra tik parašytas teiginys, ar žodis, nepripildytas GYVO MEILĖS TURINIO, KURIUO IR PRIPILDO TIK ATSIVĖRUSI ROJAUS TREJYBEI SIELA IR TIK ATRADUSI TĖVĄ SAVYJE, IR GIMUSI IŠ DVASIOS, O SAVO ĮTIKĖJIMO GILINIMU VIS GILINANTI IR GYVĄJĄ MEILĘ IR RYŠĮ SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, IR KURIANTI KASDIEN.DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE GĖRĮ VISUR IR VISOS ŽMONIJOS IR NET VISOS KŪRINIJOS LABUI.
Štai dėl ko meilėje netenka prasmės nuodėmių atpirkimas, nes meilė visada vien tik myli, ir jai nereikia net jokio atleidimo. Apie kokį atleidimą, o tuo labiau atpirkimą galima kalbėti, kada Tėvas skleidžia vien tik meilę? Gyvendami tokia meile, gyva meile, ir mes nustojame įsižesiti ir pykti. Kada ir mes vien tik mylime, ir tada nebetenka PRASMĖS JOKIE ATSIPRAŠYMAI, KALTĖS ATLEIDIMAI, NES VIS TIEK IŠ MŪSŲ TŲ, KURIE JAU GYVENA REALIAI GYVŲ RYŠIU SU ROJAUS TREJYBE, LIEJASI VIEN TIK GYVA ROJAUS TRJEYBĖS MEILĖ. IR MES NIEKADA NEBEUŽPYKSTAME IR MUMS NEBEREIKIA NIEKAM NIEKO ATLEISTI. Štai koks yra galingas Tėvo-Rojaus Trejybės gyvos meilės poviekis MUMS, atradusiems Tėvą savyje. Ir tik tada mes patiriame, kad mūsų asmenybė įgavo tiek dvasinę brandą, tiek dvasinę VIENYBĘ, VIENYBĘ SAVYJE IR SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE. Štai kada atsiranda mūsų DIEVIŠKOJO JĖZAUS CHARAKTERIO TVIRTUMAS IR RYŽTAS GYVENTI TEISŲ IR TEISINGĄ GYVENIMĄ KASDIEN, KO IKI TOL MŪSŲ GYVULINIS PROTAS NIEKAIP NE TIK NEGALĖJO DARYTI, BET MUMS VISAIP TRUKDĖ MŪSŲ GYVAM RYŠIUI SU TĖVU. O štai dabar pradėjus vis tvirčiau gyvulinio proto vadžias perimti sielos morontiniam protui, mes vis labiau, ryžtingiaiu ir drąsiau pradedame vis ryškiau šviesti ir apšviesti kitus savo sielos brolius ir seses iš mielės ir laisva valia. Šitaip mes atspindime TĖVĄ.
“Teisumas reiškia, jog Dievas yra visatos moralinio įstatymo šaltinis. Tiesa Dievą parodo kaip apreiškėją, kaip mokytoją. Bet meilė suteikia meilę ir trokšta meilės, siekia supratingos bičiulystės, tokios, kokia egzistuoja tarp vieno iš tėvų ir vaiko. Teisumas gali būti dieviškoji mintis, bet meilė yra tėvo požiūris. Klaidingas manymas, jog Dievo teisumas yra nesuderinamas su dangiškojo Tėvo nesavanaudiška meile, sukūrė be pagrindo prielaidą, jog Dievybės prigimtyje nėra vienybės, ir tiesiai vedė į tai, kad būtų išplėtota atpirkimo doktrina, kuri yra filosofinis puolimas tiek prieš Dievo vienybę, tiek prieš jo laisvą valią.“0041-03
“Mylintis dangiškasis Tėvas, kurio dvasia gyvena jo vaikuose žemėje, nėra suskaidyta asmenybė – teisingumo viena, gailestingumo kita – taip pat jai iš tikrųjų nereikia ir tarpininko tam, kad užtikrintų Tėvo palankumą ar atleidimą. Dieviškojo teisumo nevaldo griežtas baudžiantis teisingumas; Dievas tėvas, pranoksta Dievą teisėją.“0041-04
Koks bebūtų mylintis Tėvas, ir kiek jis berodytų gailestingumo, jo teisingumas visada turi viešpatauti visoje kūrinijoje. Todėl jis ir pasižymi priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimu mūsų aplinkoje, kuri daug kam atrodo kupina bausmės ir kančios. Tai tiesiog MŪSŲ PAČIŲ SUKELTOS NEIŠMINTINGAIS VEIKSMAIS SKAUDŽIOS PASEKMĖS, kurias mes, dėl savo nemokšiškumo ir tamsumo, klaidingai priskiriame MYLINČIAM Tėvui. Tėvas NETURI NEAPYKANTOS. Net ir NUODĖMEI. Ir tą jau mes, gimę iš dvasios patiriame savo gyvu ryšiu su juo. Tuo tarpu Dieviškasis Patarėjas, šio Dokumento autorius pateikia šį Dokumentą VISIEMS, TUO PAČIU IR DAR NEGIMUSIEMS IŠ DVASIOS, kuriems dar yra perdaug akinanti šveisa, tuoj pat išgirsti tokią žinią, kad Tėvas net ir nuodėmei nerodo jokios enapykantos, jo meilės tiesiog leidžia pasireikšti PRIEŽASTIES-VEIKSMO-PASKEMĖS dėsnio veikimui. Ir darantis nuodėmę pats SAU PASIRAŠO ATITINKAMŲ SKAUDŽIŲ PASEKMIŲ NUOSPRENDĮ. Ir tas pasekmes patiria realiai. Tuo tarpu Tėvas jį ir tokį MYLI VIENODAI. Lygiai taip jį myli ir kiti du Roajus Trejybės Asmneis – Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis ir Begalinės Dvasia-Motina-Sesė. Jie visi trys yra ABSOLIUČIOJE DVASINĖJE VIENOVĖJE. Ir tik nuodėmę darantis pats savo laisva valia, taip pat gauta iš Tėvo-Rojaus Trejybės, atsitolina nuo Tėvo, ir dėl to daro neišmintingus sprendimus, atlieka neišmintingus veiksmus, ir dėl to susilaukia sau skaudžių pasekmių. Ir tereikia jam atsigręžti į Tėvą savyje, atrasti jį savyje, ir pasekmės pasikeičia. O Tėvo požiūris NESIKEIČIA NIEKADA. Jis vienodai myli ir vien tik myli visus. Ir visus VIENODAI. Ir nuodėmes darančius. Kaip ir nedarančius. Vienodai myli.
“Dievas niekada nebūna įtūžęs, kerštingas, ar piktas. Tas tiesa, jog išmintis iš tikrųjų dažnai suvaržo jo meilę, tuo tarpu teisingumas sąlygoja tai, kad jis atmeta gailestingumą. Jo meilė teisumui negali būti neparodyta kaip tolygi neapykanta nuodėmei. Tėvas nėra nenuosekli asmenybė; dieviškoji vienybė yra tobula. Rojaus Trejybėje yra absoliuti vienybė, nepaisant Dievo lygiaverčių partnerių amžinųjų tapatybių.0041-05
“Dievas myli nuodėmingąjį ir neapkenčia nuodėmės: toks teiginys yra teisingas filosofiškai, bet Dievas yra transcendentinė asmenybė, o asmenys gali mylėti tiktai kitus asmenis ir nekęsti tiktai kitų asmenų. Nuodėmė nėra asmuo. Dievas myli nuodėmingąjį, nes jis yra asmenybės tikrovė (potencialiai amžina), tuo tarpu nuodėmės atžvilgiu Dievas neišreiškia jokio asmeninio požiūrio, kadangi nuodėmė nėra dvasinė realybė; ji nėra asmenė; dėl to iš tiesų tiktai Dievo teisingumas žino apie jos egzistavimą. Dievo meilė išgelbsti nuodėmingąjį; Dievo įstatymas sunaikina nuodėmę. Šitas dieviškosios prigimties požiūris akivaizdžiai pasikeistų, jeigu nuodėmingasis galiausiai visiškai susitapatintų su nuodėme lygiai taip, kaip tas pats mirtingojo protas gali visiškai susitapatinti su viduje gyvenančiu dvasiniu Derintoju. Toks su nuodėme susitapatinęs mirtingasis tada taptų visiškai nedvasingu prigimtimi (ir dėl to asmeniškai nerealiu) ir galiausiai patirtų būties sunaikinimą. Nerealybė, net tvarinio prigimties neužbaigtumas, negali egzistuoti amžinai progresiškai realioje ir vis labiau dvasingėjančioje visatoje.“0041-06
7. DIEVIŠKOJI TIESA IR GROŽIS
“Visos ribinės žinios ir tvarinio supratimas yra santykiniai. Informacija ir duomenys, gauti net iš aukščiausiųjų šaltinių, yra užbaigti tiktai santykinai, tikslūs tiktai vietiniu atžvilgiu, ir teisingi tiktai asmeniniu požiūriu.“0042-02
“Fiziniai faktai yra gana vienodi, bet tiesa visatos filosofijoje yra gyvas ir lankstus faktorius. Besivystančios asmenybės bendraudamos vienos su kitomis yra tiktai iš dalies išmintingos ir santykinai teisingos. Jos gali būti tikros tiktai tiek, kiek nusidriekia jų asmeninis patyrimas. Tai, kas akivaizdžiai gali būti visiškai teisinga vienoje vietoje, gali būti tiktai santykinai teisinga kitame kūrinijos segmente.“0042-03
Būtent tai ir paliudija mūsų žinių gilinimą ir mūsų pačių požiūrio keitimąsi. Kas gi galėjo anksčiau tvirtai teigti, iki Urantijos Dokumentų pasirodymo, iki mūsų gyvosios Rojaus Trejybės šventovės įkūrimo, kad Rojaus Trejybės Asmenys yra vien tik mylintys, ir nieko niekada nebaudžiantys, kai dabr savo patyrimu mes tą jaučiame studijuodami Urantijos Dokumentus ir garbindami Rojaus Trejybę per mūsų gyvosios Rojaus Trejybės šventovėje vysktančias GYVĄSIAS PAMALDAS. Kad tokios GYVOSIOS PAMALDOS gali iš viso būti nežinojo prieš septynerius metus NĖ VIENAS ŽMOGUS VISOJE URANTIJOJE. Tačiau tada mūųs supratimas apie Dievą ir Tiesą taip pat buvo. Tačiau šiandien jis yra nepalyginamai išplėstas ir mūsų asmeniniu patyrimu patvirtintas. Tai ir parodo, kad tiesa YRA SANTYKINĖ IR VISĄ LAIKĄ AUGANTI, AUGANT MŪSŲ POŽIŪRIUI Į KŪRINIJĄ IR GILĖJANT MŪSŲ GYVAM BENDRAVIMUI SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE. Juk mes jau dabar garbiname ROJAUS TREJYBĘ, O NE VIEN TIK TĖVĄ. Niekas, be mūsų, šito nedaro iki pat HAVONOS-ROJAUS CENTIRNĖS VISATOS. NET IR DVASIOS GARBINA TIK TĖVĄ.. ŠTAI KOKS YRA MILŽINIŠKAS MŪSŲ SANTYKINIS TIESOS IŠPLĖTIMAS SUTIEKTAS MUMS. IR DAR KUR – MAIŠTĄ PATYRUSIOJE IR ATSILIKUSIOJE PLANETOJE – URANTIJOJE. Tai yra tarsi du skirtingi poliai TOBULUMO IR ŠVIESOS ROJUS – apgyvendintas tamsus, dėl maišto prieš Tėvą, Urantijos atsilikęs pasaulis, ĮRĖMINA VUISĄ KŪRINIJĄ. Štai kaip santykinai yra išplėsta Rojaus Trejybės Tiesa mūsų mažytei saujelei urantų, kad ją mes paskliestume visame pasaulyje, o vėliau ir visame savo kelyje į Rojų. Ir šitokiu būdu mes prisidedame prie santykinio Tiesos iįplėtimo, palyginus su jos dabartine samprata atitinkamuose visatos segmentuose.
“Dieviškoji tiesa, galutinė tiesa, yra vienoda ir visuotinė, bet dvasinių dalykų istorija, kaip ją pateikia didelis skaičius individų, kilusių skirtingose sferose, gali kartais skirtis smulkmenomis dėl to, kad yra šitas santykinumas žinių užbaigtume ir asmeninio patyrimo pilnatvėje, o taip pat šitas santykinumas yra to patyrimo ilgume ir laipsnyje. Tuo tarpu Pirmojo Šaltinio ir Centro įstatymai ir dekretai, mintys ir požiūriai, yra amžinai, be galo, ir visuotinai teisingi; tuo pačiu metu jų pritaikymas kiekvienai visatai, sistemai, pasauliui, ir sukurtai protingai būtybei, ir suderinimas su kiekviena visata, sistema, pasauliu, ir sukurta protinga būtybe, vyksta sutinkamai su Sūnų Kūrėjų planais ir metodu, kai jie veikia savo atitinkamose visatose, o taip pat atitinka Begalinės Dvasios ir kitų asocijuotų dangiškųjų asmenybių vietinius planus ir metodus.“0042-04
O štai ir esminė mintis skirta mokslininkui materialistui – jis daro blogį žvelgdams į tiesą izoliuotai ir atskirose izoliuotose sferose, visiškai nematydamos SISTEMOS VEIKIMO VISUR – tiek santykinėje artimoje aplinkoje, tiek kosmose, tiek žmogaus paties organizme, tiek savo sieloje – IR net išdrįsdamas neigti ASMENIO KŪRĖJO NEMATOMO PROTO VADOVAVIMĄ visai šitai harmoningai ir darniai veikiančiai mikrokosminei ir makrokosminei GYVAI sistemai.
Todėl visas mokslas turės įgauti visiškai kitą pagrindą, kurio dabar jis ne tik nemato, bet jį net NEIGIA. Tai argi tai mokslas, neigiantis savo pagrindą, ant kurio laikosi visos matomos žvaigždės, visas augimas, visa gyvybės evoliucija. Tai pseudomokslas, santykiani atitinkantis VIDURAMŽIUS I RANŲ LAIKŲ LAUKINIŲ MĄSTYSENĄ, BET TIK NE DABARTINĘ ŠVIESĄ. Jis TOKS išnyks kaip dūmai pūstelėjus net menkiausiam vėjeliui.
“Netikras materializmo mokslas mirtingąjį žmogų nuteistų taip, kad jis visatoje taptų atstumtuoju. Tokios dalinės žinios yra potencialus blogis; tai žinios, sudarytos tiek iš gėrio, tiek iš blogio. Tiesa yra graži, nes ji yra tiek pilna, tiek simetriška. Kada žmogus ieško tiesos, tada jis siekia to, kas yra dieviškai realu.“0042-05
Daug kas dabar žavisi filosofija, tačiau ji atveda vien tik į AKLVIETĘ, PILNĄ NELOGINIŲ ir grynai INTELEKTUALIŲ SAMPROTAVIMŲ, KURIE NETURI JOKIOS PRASMĖS NEI EVOLIUCINIAM ŽENGIMUI PIRMYN, NEI KASDIENIAME GYVENIME. Tai tuščios jų pastangos ir sprogstantys purslai, kuire ir apgauna lengvatikes intelektualias PAPŪGAS, kurios NORI PASIPUIKUOTI SAVO PSEUDOINTELEKTŲ IR SKAITYTOMIS PSEUDOFILOSOFUOTOJŲ NEGYVOMIS CITATOMIS.
Šiais laikais iš viso nėra nė vieno filosofo, yra tik pseudofilosofuotojai. Filosofai buvo tie praėjusių amžių mūsų sielos broliai, kurie savo teiginiais vadovavosi ir jais stengėsi gyventi, tai buvo jų gyvenimo teiginai. Tuo tarpu dabartiniai filosofuotojai patys perrašinėja tokių filosofų knygų teginius ir šitaip parašo savo pseudoknygas, kuriose jų savojo aš nėra, yra tik kaip papūgos atkartojimas kitų teiginių, surinktų į vieną vietą.
“Filosofai daro savo rimčiausią klaidą, kada jie yra klaidingai nuvedami į abstrakčius sofizmus, į tokią praktiką, kada dėmesį sutelkia į vieną tikrovės aspektą, ir tada tokį izoliuotą aspektą paskelbia visa tiesa. Išmintingas filosofas visada ieškos kūrybinio sumanymo, kuris slepiasi už visų visatos reiškinių ir egzistuoja iki visų visatos reiškinių. Kūrėjo mintis būtinai eina anksčiau už kūrybinį veiksmą.“0042-06
Sūnaus Kūrėjo, mums daugumai žinomo tik Jėzaus iš Nazareto vardu, Tiesos Dvasia, jau nekalbu apie Tėvo dvasios – Minties Derintojo – veikimą iš vidaus, sudaro tą pagrindą, ant kurio ir PRIVALO stovėti ir mokslininkas ir filosofas, jeigu jis iš viso nori atrasti TIESĄ.
“Intelektuali savimonė tiesos grožį, jos dvasinę kokybę, gali atrasti ne tiktai savo sampratų filosofinio nuoseklumo dėka, bet daug tvirčiau ir užtikrinčiau visą laiką esančios Tiesos Dvasios neklystančio reagavimo dėka. Laimė kyla iš tiesos suvokimo, nes tiesą galima įkūnyti; ja galima gyventi. Nusivylimas ir liūdesys lydi suklydimą, nes nebūdamas tikrove, jis negali būti įgyvendintas patyrime. Dieviškąją tiesą galima geriausiai pažinti iš jos dvasinio aromato.“0042-07
“Amžinai yra ieškoma susivienijimo, dieviškojo susijungimo. Toli nusidriekianti fizinė visata susivienija Rojaus Saloje; intelektuali visata susivienija proto Dieve, Bendrai Veikiančiajame; dvasinė visata susivienija Amžinojo Sūnaus asmenybėje. Bet izoliuotas laiko ir erdvės mirtingasis susivienija Dieve Tėve dėka tiesioginio ryšio tarp viduje gyvenančio Minties Derintojo ir Visuotinio Tėvo. Žmogaus Derintojas yra Dievo fragmentas ir visą laiką siekia dieviškojo susijungimo; jis susivienija su Pirmojo Šaltinio ir Centro Rojaus Dievybe ir šioje Dievybėje.“0042-08
Toks susivienijimas yra ne šiaip sau, o dėl to, kad iš Rojaus pasklinda į kūriniją visa MATERIALI ENERGIJA. Iš Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens – Trečiojo Šaltinio ir Centro-Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – pasklinda Proto grandinė ir visa, kas turi protą, jį ir gauna iš Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės. Tuo tarpu iš Antrojo Šaltinio ir Centro-Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio-Antrojo Šaltinio ir Centro – pasklinda į visą kūriniją DVASINGUMO grandinė. Ir visos asmenybės reaguoja į jos veikimą, jeigu tik jos pačios savo laisva valia nuoširdžiai šito NORI. Ir ASMENYBĖS grandinė pasklinda iš Pirmojo Šaltinio ir Centro – Tėvo.
“Aukščiausiojo grožio suvokimas yra tikrovės atradimas ir integravimas: Dieviškojo gėrio atradimas amžinojoje tiesoje, tai yra galutinis grožis. Net žmogiškojo meno žavesį sudaro jo vienybės harmonija.“0043-01
Štai kodėl Urantijosje TAIP GRIETIA NYKSTA GROŽIS muzikoje, dailėje, architektūroje, šeimoje, tarpusavio bendavime, nes nėra gyvo ryšio su KŪRĖJU ir VIENYBĖS SU JUO HARMONIJOS.
O štai kas mūsų jau nebe laukia, bet jau kasdien mes, urantai, šituo gyvename:
“Šito amžiaus religinis iššūkis yra tiems toli numatantiems ir į priekį žvelgiantiems dvasinės įžvalgos vyrams ir moterims, kurie išdrįs konstruoti naują ir patrauklią filosofiją, kaip gyventi išplėstomis ir nuostabiai suvienytomis kosminės tiesos, visatos grožio, ir dieviškojo gėrio šiuolaikinėmis sampratomis. Toks naujas ir teisus moralės matymas patrauks viską, kas yra gera žmogaus prote, ir stimuliuos tai, kas yra geriausia žmogiškojoje sieloje. Tiesa, grožis, ir gėris yra dieviškosios realybės, ir kada žmogus kyla dvasinio gyvenimo skalėje, tada šios aukščiausiosios Amžinojo savybės yra vis labiau koordinuojamos ir suvienijamos Dieve, kuris yra meilė.“0043-03
Kadangi TIKROJO grožio ir gėrio ŠIUO METU tėra tik atskiros salelės, per visą mūsų planetą, visoje žmonijoje, tai mums dar reikia, kol kas, pridėti ir žodį TIKRASIS, nes daug yra žmonių vartojančių žodžius ir gėris, ir grožis, nors neturinčių nė menkiausio supratimo, kas yra ir gėris, ir grožis, Štai todėl dar ir rašome TIKRASIS GĖRIS, IR TIKRASIS GROŽIS, nors tikrovėje nėra nei tikrojo gėrio, nei tikrojo grožio, o yra GĖRIS IR GROŽIS. Bet mums tai dar ateities dalykas. Žmonijai. O urantams tai jau KASDIENYBĖ, NES JIE IR GĖRĮ IR GROŽĮ GAUNA IŠ GYVOJO RYŠIO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE ir veikia ne izoliuotai, bet SUJUNGTOJE IR GYVOJE SISTEMOJE – KŪRINIJOS ŠEIMOS GYVOJE SISTEMOJE .
“Visa tiesa – materiali, filosofinė, ar dvasinė – yra tiek graži, tiek gera. Visas tikras grožis – materialus menas ar dvasinė simetrija – yra tiek teisingas, tiek geras. Visas tikras gėris – ar tai būtų asmeninė moralė, visuomeninis teisingumas, ar dieviškasis tarnavimas - yra vienodai teisingas ir gražus. Sveikata, blaivus mąstymas, ir laimė yra tiesos, grožio, ir gėrio sujungimas į visumą, kada jie susilieja žmogiškajame patyrime. Tokie efektyvaus gyvenimo lygiai atsiranda tada, kada yra suvienijamos energetinės sistemos, idėjinės sistemos, ir dvasinės sistemos.“0043-04
Ir štai paskutinioji pastraipa, kuri pasako, giluminę mintį – MEILĖ YRA SĄLYGOJAMA, ir ją sąlygoja IŠMINTIS IR APRIBOJA IŠTIKIMYBĖ. IŠTIKIMYBĖ ROJAUS TREJYBEI. Būtent dėl to mums ir reikalinga gilesnės išmintis ir didesnės sisteminės žinios, kad pažintume tikrovę ir žinotume kaip joje TOBULAI gyvent,i per visą amžinybę, vedami Rojaus Trejybės TĖVŲ.
“Tiesa sujungia, grožis patraukia, gėris stabi¬lizuoja. Ir kada šitos vertybės to, kas yra realu, yra suderinamos asmenybės patyrime, tada rezultatas yra aukšta meilės kategorija, kurią sąlygoja išmintis ir riboja ištikimybė. Tikrasis viso visatos švietimo tikslas yra įgyvendinti izoliuoto pasaulių vaiko geresnį suderinimą su jo besiplečiančio patyrimo didesnėmis realybėmis. Realybė yra ribinė žmogiškajame lygyje, begalinė ir amžina, aukščiausiuose ir dieviškuosiuose lygiuose.“0043-05
[Pateikta Dieviškojo Patarėjo, veikiančio Dienų Senųjų Uversoje įgaliojimu.]
Dabar patys pamėginkite panagrinėti jums labiausiai patikusias pastraipas.
Nebijokite pasikartoti, net ir kelis kartus, nes tik rašydami savo samprotavimus jūs geriau imsite suvokti ir tas pačias pastraipas, kurias nagrinėjate.
Ir nesvarbu, kad jau kas nors jas nagrinėjo. Bet tai buvo kiti, bet ne jūs.
Jums atrodo, kad jums viskas jau ir taip aišku, tačiau, kada reikės jums parašyti savo aiškias nuostatas, patys patirsite, kad daug kas staiga tapo nebeaišku, nors skaitant kito parašytas mintis, jos buvo jums ir aiškios.
Tai rodo jūsų PASYVŲ SUVOKIMĄ.
Kad jis taptų AKTYVUS, jūs tuirite RAŠYTI PATYS.
Ir tik šitaip ĮDĖDAMI SAVO ASMENINES PASTANGAS JŪS PALAIPSNIUI MOKYSITĖS IR ANALIZUOTI IR REIKŠTI SAVO MINTIS AKTYVIA FORMA.
Jeigu TYLĖSITE KAIP VANDENS PRISIGĖRĘ, TAI IR NEIŠMOKSITE NEI ANALIZUOTI, NEI KITUS MOKYTI, KADA ATSIDURSITE TOKIOJE PADĖTYJE, KAI JŪSŲ KITI PRAŠYS PAGALBOS IR ATSAKYMŲ Į KLAUSIMUS.
O sprendimas yra jūsų asmeninis ir laisva valia.
Aš jums patiekiau savo trumpus komentarus tarp pastraipų DĖL JŪSŲ, KAD JUMS BŪTŲ LENGVIAU. Man šitų komentarų NEBEREIKIA. O JUMS REIKIA. KAIP REIKIA JŲ KITIEMS, KAD JUOS PATIEKTUMĖTE KITIMES SAVO SIEOS OVRLIAMS IR SESĖMS, KURIUOS DAR TIK SUTIKSITE SAVO KELYJE. DĖL JŲ IR MOKOTĖS. TUO PAČIU IR DĖL SAVĘS.
Nesimokysite šito čia – Urantijoje – mokysite vis tike PO PRISIKĖLIMO JAU SIELOS PAVIDALU.
Neatidėkite ateičiai to, ką galite padaryti dabar.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009 11 15
Algimantas
2009-11-15 14:29:37
Komentarai
Dieviškoji tiesa, galutinė tiesa, yra vienoda ir visuotinė, bet dvasinių dalykų istorija, kaip ją pateikia didelis skaičius individų, kilusių skirtingose sferose, gali kartais skirtis smulkmenomis dėl to, kad yra šitas santykinumas žinių užbaigtume ir asmeninio patyrimo pilnatvėje, o taip pat šitas santykinumas yra to patyrimo ilgume ir laipsnyje. Tuo tarpu Pirmojo Šaltinio ir Centro įstatymai ir dekretai, mintys ir požiūriai, yra amžinai, be galo, ir visuotinai teisingi; tuo pačiu metu jų pritaikymas kiekvienai visatai, sistemai, pasauliui, ir sukurtai protingai būtybei, ir suderinimas su kiekviena visata, sistema, pasauliu, ir sukurta protinga būtybe, vyksta sutinkamai su Sūnų Kūrėjų planais ir metodu, kai jie veikia savo atitinkamose visatose, o taip pat atitinka Begalinės Dvasios ir kitų asocijuotų dangiškųjų asmenybių vietinius planus ir metodus. 0042 -04 ( Pateikta Dieviškojo Patarėjo , veikaiančio Dienų Senųjų Uversoje įgaliojimu )
Čia mes , iš Urantijos knygos ištraukos , galime susudaryti nuomonę , kas yra Dieviška Tiesa . Jau pats tekstas duoda išsamų ir logišką paaiškinimą , tačiau šios Tiesos geriausiam supratimui ir išreiškimui mums , laiko ir ervės mirtingiesiams , ši Tiesa geriausiai ir suprantamiausiai yra realizuojama per mūsų Vietinės visatos Dievo Tėvo Sūnų Kūrėją , Jėzų Kristų ir Jo bendrakūrėją , Vietinės visatos Motiną Dvasią. Šių Vietinės visatos Kūrėjų ir Šeimininkų sumodeliuotas Dieviškosios Tiesos perdavimo modelis , vykdomas pagal visišką Šventosios Rojaus Trejybės principą , išmintį ir teisumą . Tačiau pats geriausias ir labiausiai į žmogaus ribinį protą suvokiamiausias , Dieviškosios Tiesos , taikymo būdas yra unikalus ir kūrybiškai nepakartojamas kiekvieno , Vietinių visatų , Sūnų Mykolų Kūrėjų , asmeninio patyrimo ir asmeninės kūrybos braižas .
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus , su savo kuriančiąja dvasine partnere Nebadonija , šios visatos Motina Dvasia , išnaudoja Dieviškos Tiesos skleidimui , mums jau gerai žinomus metodus , kaip savo Tiesos Dvasios , su meile beldimą į uždaras širdis ir protus . Taip pat Jėzaus Kristaus dvasinė partnerė kūrėja Nebadonija , apgaubdama žmonių protus pagalbinėmis proto dvasiomis , vykdo amžiną ir nenuilstamą tarnystę , ribinių tvarinių išvedimui iš evoliucinio planetinio materijos poveikio . Mus žmonės , su meile ir begaline kantrybe , vis veda ir stiprina mūsų protus ; atsivėrimui , suradimui , supratimui Dieviškosios tiesos , kuri globaliai yra realizuojama net į pačius žemiausius , protingosios kosminės gyvybės , klodus , kaip žmogus ir visa žmonija .
Petras
2009-11-17 21:38:02
Atsiranda troškimas vis labiau pažinti TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ,JO Dieviškają prigimtį.
Štai ką sako mūsų mylimas brolis Dieviškasis Patarėjas UK knygos antrame dokumente,trokšdamas mums perteikti vieną TĖVO prigimties bruožą:"Nepaisant dieviškojo charakterio begalinės vienybės,meilė yra visų Dievo asmeninių reikalų su savo tvariniais DOMINUOJANTIS bruožas."Truputį ankščiau tas pats Dieviškasis patarėjas sako:"Bet Dievo meilė yra išmintinga ir įžvalgi tėviška meilė."
Mūsų visų mylimas brolis Jėzus iš Nazareto taip pat yra įspėjas,kad ištiesdami savo pagalbos ranką pasiklydusiam broliui,nereikėtų pamiršti tokį reiškinį,kad tas brolis gali nutraukti tavo ištiestą ranką.Dar kitaip išsireiškus, visuomet reikia turėti mintyje,kad brolis gali tavę patį nutemti nuo tavo pasiekto dvasinio laiptelio.Žinoma,tai atsitinka todel,kad dar pats netvirtai stovi ant to laiptelio;dar neturi tvirto ryšio su Tėvu,neturi JO dieviškos įžvalgos.
IRENA
2009-11-17 15:12:25
"Dievas galėtų būti didis ir apsoliutus,kažkuria prasme net protingas ir asmenis,filosofijoje,bet religijoje Dievas turi taip pat būti moralus;JIS TURI BŪTI GERAS.Žmogus galėtų bijoti tokio DIDINGO Dievo,bet jis pasitiki tiktai GERU Dievu ir myli tiktai GERĄ Dievą."0040-01-05. 6.-DIEVO GERUMAS.
Šitoje Urantinėje svetainėje,per šitą forumą, pagal Tėvo planą ir JO valią yra ruošiami ateities dvasiniai Mokytojai,tai reiškia,kad ir toliau, mūsų šiek tiek susipainiojusioje planetoje rengiamas, materialioms akims matomas, Rojaus Tėvo atstovavimas.Tam,kad kuo sekmingiau būtų vykdoma šita misija,manau,kad tiems ateities nuoširdiems Mokytojams teks truputį pasistengti atstovaujant TĖVĄ.Pasiklydę mūsų sielos broliai ir sesės savo materialiomis akimis matys tik tai Mokytojų materialius kūnus,jų formą.Rojaus Tėvas yra DVASIA;Mokytojo užduotis-pademonstruoti TĖVO DVASIĄ.Vieną tokį MOKYTOJĄ ŽMONIJA JAU PAŽĮSTA-JĖZŲ IŠ NAZARETO.Jis tobulai pademonstravo savo Rojaus Tėvą,JO tobula ASMENYBĘ.Manau,kad ir ateities Mokytojams taip pat pavyks.Pirmiausiai savo sielos brolius ir seses pasiklydusius dvasinėje naktyje,sušalusius ir susibraižiusius,bus pamėginta sušildyti,SUŠILDYTI TĖVIŠKU GERUMU.Galima pasikartoti.Pasitikima yra TIK GERU TĖVU.Be jokios abejonės,GERUMAS yra MEILĖS išvestinė.Manau,kad ateities Mokytojui teks pamiršti savę;savo rangą,savo dvasinio kilimo pakopas,mažesnes ar didesnes ambicijas,savo pranašumą prieš MAŽUTĖLIUS;teks GIMTI IŠ DVASIOS.Mažutėliams nebus primenama jo praeitis, nebus akcentuojama jo kilmė,jis nebus pastoviai kritikuojamas iki to laiko,kada pats tvirtai neatsistos ant savo nuosavų dvasinių kojų.Pirmiausiai bus gydomos jo DVASINĖS ŽAIZDOS,bus nurodomi DVASINIAI GYDOMIEJI BALZAMAI.Atgimęs iš Dvasios Mokytojas PROTINGAI demonstruos GERUMĄ.
IRENA
2009-11-17 13:07:26
"Tą dieviškąją prigimtį žmogus taip pat gali suprasti geriau, jeigu jis save laiko Dievo vaiku ir į Rojaus Kūrėją žvelgia kaip į tikrą dvasinį Tėvą.“0033-01
Tėvas mums yra Tėvas tik dvasine prasme. Jis yra dvasia , net absoliuti dvasia, bet kartu ir asmenybė ir net pirminė asmenybė. Reiškia ir mums save reikia suvokti , kad esame dvasios o karu ir asmenybės ,jeigu save laikome jo vaiku,ir kreiptis į jį kaip į asmenybę ir asmenį Tėvą tuomet ir pajustį ryšį su juo butų lengviau.Ar ne šito pritrūko Gautamai Sidhardai ( Budai ), to vieno nedidelio žigsnelio, ar ne šito pritrūksta ir mums dabar , ir tiems , kurie siūlo beasmenę meditaciją.
rimantas ( Kaunas )
2009-11-17 09:34:39
Visatų Aukščiausieji Valdovai gali įsitraukti į rizikingą užduotį; Žvaigždynų Tėvai gali eksperimentuoti; sistemų vadovai gali praktikuoti; bet Visuotinis Tėvas mato pabaigą nuo pradžios, ir jo dieviškasis planas ir amžinasis tikslas realiai apima ir numato visų savo pavaldinių visus eksperimentus ir visas rizikingas užduotis savo milžiniškų sferų kiekvienos visatos kiekviename pasaulyje, kiekvienoje sistemoje, ir kiekviename žvaigždyne.“
Šita citata rodo,kad Vissuotinis Tėvas,sutvėręs savo Kūriniją,savo vaikams,kokio jie bebūtų rango,leido gan laisvai "žaisti" eksperimentuojant,tačiau tų visų ekpetrimentų jis nepelieka be priežiūros,nes VISKĄ NUMATO.Numato,nes VISKA ŽINO.Tėvas tuo žinojimu prisiima didžiulę atsakomybę už visą vyksmą:ne tik už savo asmeninius,tačiau ir už savo vaikų veiksmus.Tik begalinė Tėvo meilė gali talpinti savyje begalinę atsakomybę.Atsakomybė yra Dievo prigimties bruožas,vadinasi, ir mūsų charakterio bruožas,kurį mes ištobulinsime ,eidami savo Likimo keliu į Rojų.Tačiau jau ir dabr,dar būdami planetoje,turime nuolat plėsti suvokimą,kad esame atsakingi už savo sielos kūrimą,už savo planetos šviesinimą,už evoliucinio proceso sistemoje atstatymą...už tai,ką mes jau žinome.
Laima Kvietkauskienė(Pan
2009-11-16 18:31:27
Mielieji, noru pratęsti teisingą Laimos(Velžys) išsakytą mintį, jog visos kitos būtybės - visoje kūrinijoje - neturi tokio sugebėjimo, kad tobulai įvertintų Tėvą ir Jo Lygiaverčius Rojaus Trejybės Partnerius - Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę. Ir taip bus per visą amžinybę, kuri ir pasklinda iš Rojaus Trejybės Asmenų. Todėl mes keik besiektume juos pažinti TOBULAI, eidami į Rojų PAS JUOS - SAVO TIKRUOSIUS DVASINIUS TĖVUS - vis tiek visada daug daugiau liks nepažinto ir neatverto jų pasireiškimo mums, ir visai kūrinijai. Būtent tai ir daro nuostabų mūsų žengimą pirmyn, mūsų vystymąsi, nes niekada nepatirsime MONOTONIJOS IR GALUTINIO PASITENKINIMO, KAD VISKAS JAU PASIEKTA, VISOS ASMENINĖS VIRŠŪNĖS JAU ĮVEIKTOS, IR NAUJŲ SIEKINIŲ NEBETURIME, KURIE JAUDINTŲ MUS IR VĖL MUS UŽDEGTŲ ŽENGTI PIRMYN Į DAR RYŠKESNĘ ŠVIESĄ.
Tačiau mes juk turime savyje PATIES TĖVO DALELĘ - MINTIES DERINTOJĄ. Būtent mūsų asmeninis ir gyvas ryšys su juo jau dabar suvirpina mūsų sielą, kad ji trokšta didesnės meilės ir ryškesnės kūrinijos šviesos, nes toks yra Rojaus Trejybės sumanymas - EVOLIUCIJA VISOJE KŪRINIJOJE.
Štai šitame Urantijos Dokumente ir mums pateikta iššūkio idėja:
"Šito amžiaus religinis iššūkis yra tiems toli numatantiems ir į priekį žvelgiantiems dvasinės įžvalgos vyrams ir moterims, kurie išdrįs konstruoti naują ir patrauklią filosofiją, kaip gyventi išplėstomis ir nuostabiai suvienytomis kosminės tiesos, visatos grožio, ir dieviškojo gėrio šiuolaikinėmis sampratomis. Toks naujas ir teisus moralės matymas patrauks viską, kas yra gera žmogaus prote, ir stimuliuos tai, kas yra geriausia žmogiškojoje sieloje. Tiesa, grožis, ir gėris yra dieviškosios realybės, ir kada žmogus kyla dvasinio gyvenimo skalėje, tada šios aukščiausiosios Amžinojo savybės yra vis labiau koordinuojamos ir suvienijamos Dieve, kuris yra meilė." 0043-03
Mes JAU PRADĖJOME žvelgti toli į priekį. Ir tas žvilgsnis yra stimuliuojamas mūsų viduje veikiančios Tėvo dvasios - Minties Derintojo. Ir kuo daugiau jam atsiveriame savomis mintimis, tuo daugiau mūsų siela laisvėja ir pati ima trokšti DRĄSIAI IR RYŽTINGAI siekti "kosminės tiesos, visatos grožio, ir dieviškojo gėrio" - ROJAUS TREJYBĖS TIESOS, GROŽIO, IR GĖRIO savo aplinkoje, kasdieniame pasireiškime, nes atsivėrusi siela ir atsidavusi Tėvo-Rojaus Trejybės VEDIMUI IŠ VIDAUS vis stipriau ir suvienija šitas pačias Aukščiausioje savybes SAVYJE, IR TIK TADA JI PASIREIŠKIA GYVA IR VIENODA MEILE VISIEMS BE IŠIMTIES.
Ir tai yra mūsų tikrasis gyvenimas atspindint Tėvą savo mintimis, siekiais, ir darbais visų labui ir Tėvo-Rojaus Trejybės meilės, nuspalvintos mūsų asmeninių atspalviu, viešpatavimo kūrinijoje labui.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-02-09 11:48:54
Nepaisant Tėvo amžinosios ir visuotinės asmenybės stebinančiai didingų pasireiškimų begalybės, jis be apribojimų sąmoningai suvokia tiek savo begalybę, tiek savo amžinybę; lygiai taip pat jis visiškai žino apie savo tobulumą ir galią. Jis yra vienintelė būtybė visatoje, be savo dieviškųjų partnerių, kuri tobulai, deramai, ir iki galo įvertina pati save.“0034-02
Ši citata nurodo, kad tik Tėvas ir jo dieviškieji partneriai gali tobulai ir iki galo įvertinti save.Vadinasi, visos kitos būtybės tokio gebėjimo neturi. Manau, kad tas gebėjimas mums, mirtingiesiems, pliačiasi isisąmoninant vis daugiau dieviškos tikrovės, tačiau objaktyviausiai mūsų tobulumo lygmenį gali apibūdinti tik ta asmenybė, kuri jau praėjo mūsų šiandienios kelią, pažengė toliau.Kuo toliau einama tobulejimo kelyje, tuo mažiau lieka įsižeidimų ir asmeninių nesupratimų, nes sąmonėje veriasi vis tikresnė ir didingesnė Tėvo Kūrinijos panorama.
Laima(Velžys)
2010-02-08 20:16:32
“Visa tiesa – materiali, filosofinė, ar dvasinė – yra tiek graži, tiek gera. Visas tikras grožis – materialus menas ar dvasinė simetrija – yra tiek teisingas, tiek geras. Visas tikras gėris – ar tai būtų asmeninė moralė, visuomeninis teisingumas, ar dieviškasis tarnavimas - yra vienodai teisingas ir gražus. Sveikata, blaivus mąstymas, ir laimė yra tiesos, grožio, ir gėrio sujungimas į visumą, kada jie susilieja žmogiškajame patyrime. Tokie efektyvaus gyvenimo lygiai atsiranda tada, kada yra suvienijamos energetinės sistemos, idėjinės sistemos, ir dvasinės sistemos.“0043-04
Tai dar vienas nuostabus Urantijos mokymų fragmentas , tikros dieviškos išminties grožio , kuris gali brangakmeniu švytėti bet kokioje filosofijoje . Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra daugialypis ir įvairiaplanis , tiek dvasine įkrova , tiek ir intelektualiuoju išprusimu , tačiau kai šios žmogiškosios vertybės susijungia į visumą , žmogaus protas , žmogaus siela gauna didžiausią naudą ir patyrimą bet kuriose gyvenimo situacijose . Proto ir dvasios vienovė , tai ideliausias gyvenimo modelis , kuris ir tegali sukurti stabilią asmenybę , turtingą savo dvasia ir išmintingą savuoju intelelektu .
Petras
2010-02-14 22:14:17
“Teisumas reiškia, jog Dievas yra visatos moralinio įstatymo šaltinis. Tiesa Dievą parodo kaip apreiškėją, kaip mokytoją. Bet meilė suteikia meilę ir trokšta meilės, siekia supratingos bičiulystės, tokios, kokia egzistuoja tarp vieno iš tėvų ir vaiko. Teisumas gali būti dieviškoji mintis, bet meilė yra tėvo požiūris. Klaidingas manymas, jog Dievo teisumas yra nesuderinamas su dangiškojo Tėvo nesavanaudiška meile, sukūrė be pagrindo prielaidą, jog Dievybės prigimtyje nėra vienybės, ir tiesiai vedė į tai, kad būtų išplėtota atpirkimo doktrina, kuri yra filosofinis puolimas tiek prieš Dievo vienybę, tiek prieš jo laisvą valią.“0041-03
Panagrinėkime šį apreiškimo fragmentą mūsų dieviško minčių Derintojo šviesoje ir tiesoje .
DIEVO teisume susikūrė Šv. Raštas , ypač Senasis Testamentas , dalinai ir Naujasis , kuriuose teisumas pabrėžiamas , kaip žmogaus sielos ir dvasios siekamybė , per kurį žmogus gaus amžinybės dovanas . Tačiau Jėzaus Kristaus Evangelija atnešė Dievo meilę , kurioje dieviškas teisumas ir dieviška meilė sukūrė Dievo Tėvo sampratą , kaip gražiausią žemiškos meilės pavyzdį tarp tėvo ir jo vaikų . Kai kuriuose religinės filosofijos raštuose , Dievo teisumas priešpastatomas dieviškai meilei , kaip nesuderinamumas . Bet tai yra tik žmogaus proto veiklos nesuderinamumas tarp sielos ir dvasios . Iš tikrųjų Aukščiausiai Dievybei , Pirmajam Šaltiniui ir Centrui , teisumas ir meilė eina lygiagrečiai . Kartais šis nuostabus proto ir dvasios derinys , gražiausiai įsipina ir į žmogaus protą . Tačiau visų gražiausiame derinyje , taip nuostabiame dieviškame teisume ir dieviškoje broliškoje meilėje buvo pademonstruotas mums , savo visu gyvenimu ir dvasine veikla , mūsų Viešpats Jėzus Kristus , kuris atspindėjo savimi ir Tėvo teisumą ir Tėvo meilę .
Dievo Tėvo teisumas apima visą Kūriniją ir gula visuose Kūrinijos materialiuose ir dvasiniuose dėsniuose , tuo tarpu Dievo meilė visoje Kūrinijoje sujungia su Tėvu visus materialųjų Visatų visus vaikus , tiek dvasias tiek ir materialaus proto asmenybes . Ir tai yra Tėviška meilė , kokią tik begali įsivaizduoti įtikėję ribiniai materialūs sūnūs ir dukros . Dievas Tėvas vientisai yra teisume ir meilėje ir savo dieviška išmintį , teisume ir meilėje , tobulai išskleidžia per visą Kūriniją , savo vaikams .
Petras
2010-01-23 22:47:15
Jonai, apvertus klausimą reikia sukurti naują temą, kuri beje man taip pat aktuali.
Arnoldas
2010-01-09 22:37:07
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]