Forumas: temos peržiūra
KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS
Mielieji, džiaugiuosi, kad ir jūs galite susipažinti su mano mokymu, kurį pavadinau KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS. Jis išėjo neplanuotai ilgas. Maniau, kad parašysiu kelis puslapius, tačiau Tėvo valia buvo tokia, kad jis vis plėtėsi, augo, ir atsirado iš esmės knygos apimties mokymas. Todėl teko parengti ir turinį, kuris padės jums orientuotis.
Noširdžiai sakau ačiū Sauliui, kad jis techniškai jį pevertė prieinamą mūsų svetainei.
KRIŠKČIONYBĖS DUŽENOS yra labai svarbus mokymas tiek urantams, tiek ir patiems katalikams, kad jie patys pažvelgtų į savo pačių pagrindinį šaltinį - Naujajį Testamentą, nes aš pateikiu būtent iš Naujojo Testamento citatas, kurios sąmoningai paliekamos šešėlyje, nes jos nuvainikuoja tiek patį Naująjį Testamentą, kad jis NĖRA DIEVO ŽODIS, O ŽMONIŲ PRISIMINIMAI APIE JĖZŲ IR LAIŠKAI, tiek ir tuos, kurie JO PATYS NESILAIKO - bažnyčias ir dabar esančias krikščionybės duženas - sektas - katalikų, protestantų, stačiatikių, baptistų, mormonų, naujojo amžiaus ir daugbę kitų, nors jos visos visada labai agresyviai mojuoja tik sau palankioms citatomis.
Tačiau skaitykite šį mokymą patys. Jis patalpintas atskirame puslapyje, kurį pamatysite kompiuterio monitoriaus kairėje pusėje esančiame puslapių sąraše - KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS.
Linkiu malonaus ir giluminiio skaitymo, su pamąstymais, kurie išplėstų jūsų požiūrį tiek į Naująjį Testamentą, tiek į tuos, kurie juo vadovaujasi.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-04 20:52:44
Komentarai
Beje, Linai J, kam tiek klaustukų privarei, kad net puslapis nenormaliai išsilėtė. Ar čia tokia tavo taktinis ėjimas taip pat kenkti ir fiziškai?Ramybės tau, nesinervuok taip,
Tomas VLN
2009-10-09 11:33:45
Žinai, brangusis Linai J, kad mes vienas kitą suprastume, reikia, kad ir aš pradėčiau, ką nors kliedėt, nusišnekėt...
Gal baigiam, nes mūsų kliedesiai vargu ar ką sudomins ir kažin ar kas nuo mūsų kliedesių bent truputėlį dvasiškai ūgtels...
Su meile,
Tomas VLN
2009-10-09 11:24:38
Kuomet mes kalbame apie krikščionybę, man norisi pasakyti žemiau užrašytą palyginimą. Šis palyginimas labai siauras ir labai paprastas, tačiau gal kažkam jis padės nauju žvilgsniu pažvelgti į senuosius krikščionybės mokymus.
Krikščionybė tai tarsi dviratis. Dviratis yra labai gera transporto priemonė. Tačiau mes turime tikslą nukeliauti į mėnulį. Tam, kad nukeliauti į mėnulį, mums reikia erdvėlaivio su reaktyviniu varikliu. Dviratis, deja, tam nėra tinkamas. Krikščionybė yra toks reiškinys, kuris nori mums įrodyti, jog tik su dviračiu mes galime nukeliauti į mėnulį. Jeigu mes nei karto nekeliavome į mėnulį, mes tokiu mokymu patikėsime, nes mes neturime galimybės to išbandyti. Tačiau išaušus tokiam rytui, kada kažkas jau pabuvojo mėnulyje, tuomet toks žmogus aiškiai ir nedviprasmiškai sako, jog su dviračiu į mėnulį nenukeliausite. Toks žmogus sako, negaiškite laiko važinėdami su dviračiu, bet statykite erdvėlaivį, nes tik su erdvėlaiviu nukeliausite į mėnulį. Tačiau dviračio šalininkai nepasiduoda ir toliau tvirtina savo tiesą ir daugelį žmonių atitraukia nuo erdvėlaivio statybos vietoj to pasiūlydami toliau treniruotis su dviračiais.
Kuomet mes siauriu žvilgsniu žvelgiame į dviratį, dviratis savaime yra labai gera transporto priemonė. Ir dviračio šalininkai turi daug argumentų, kodėl mums ir toliau reikia pasilikti prie dviračio. Ir tie argumentai iš tikrųjų protingi, pagrįsti ir logiški. Tačiau tas, kas jau buvo mėnulyje, labai aiškiai mato apgailėtinas pastangas su dviračiu nukeliauti į mėnulį.
.......
Iš amžių glūdomos mumyse esančios baimės mus laiko sukaustę ir neleidžia atsisakyti įprastų dogmų ir išdrįsti eiti savo keliu, pasitikint vedimu iš vidaus.
Tegul ramybė jus lydi.
Povilas L.
2010-03-18 09:45:11
Gal kam nors ir nemalonu girdėti, bet tokiems sunerimusiems arbitrams ir jų pasimetusiems užtarėjams aš kalbu ne pasišaipydamas, bet visiškai rimtai, nes jau dabar matau, kaip iš šitų duženų kyla kai kas labai didinga, tai kas tikrai iškils aukščiau to pražūtingojo pasaulinio mąsto sektantizmo, kurio tamsoje dar šiandien skendi visas mūsų pasaulis-Urantija ir visa jos-Urantijos prasmė-žmonija, ir jos likimas, įskaitant ir jūsų, mielieji (kurie, vos blykstelėjus naujam šviesos spindulėliui, ir jau išsigandote), likimas.
Kardu ar tankais pasiekta pergalė yra netikra, tik menama, pergalė, pasiekta pačiu neišmintingiausiu būdu, todėl visiškai bevertė, o greičiau pražūtinga, kai tuo tarpu Tikroji Triumfuojanti Pergalė pasiekiama tik visa nugalinčia Mylimo Tėvo ir Visos Trejybės Žodžio gimusio jų Meilėje ir iš Meilės Jiems, galia.
"Krikščionybės duženų" misija yra nuoširdi, garbinga, išmintinga, todėl ir bus pergalinga, nes Žodžiu ir veikiant DIDŽIOJOJE MEILĖJE, su visos Kūrinijos tėviška ir broliška parama, o ne kardu, bus įveikta dvasinė tamsa Urantijoje. Taip bus, ir nėra tos jėgos, kuri būtų viršesnė ir galingesnė už DIEVO TREJYBĖJE valią, kuri, būtent, tokia ir yra.
Su meile,
Tomas VLN
2009-10-07 12:12:14
Mielieji, man staiga kilo šelmiška mintis, ir noriu ja su jumis pasidalinti: ar kuo nors skiriasi studijos kunigų seminarijoje ir kunigų "įšventinimas" kunigystei nuo studijų sovietinėje aukštojoje pertinėje mokykloje ir šios mokyklos diplomas, kuriuo net šiais laikais didysis gediminas kirkilas sėkmingai pasinaudojo, siekdamas dar aukštesnių mokslų, netgi taip kaip ir kunigai kopdami savais karjeros laiptais į "palaimintųjų" ir "šventųjų" luomą??? Aš čia įžvelgiu ne vieną paralelę. Ir vis tik prašosi retorinis klausimas: o kaip gi jūs manot?!, nors nemanau, kad šiokią "temą" derėtų plėtoti. Čia tik trumpam poilsiui...
Su meile šiek tiek pajuokaudamas,
Tomas VLN
2009-10-07 18:11:54
Jei beskaitydamas DUŽENAS labai jau susijaudinai, kad tapai itin sunerimusiu, kuo skubiau kreipkis į gydytoją. Jis tau nepadės, bet vargu bau, ar kas kitas tau irgi padės, jeigu pats sau nepadėsi... Skaityk atidžiai, kad viską suprastum, ir kad nuo to didžiulio TIESOS PAŽINIMO MOKYMO luito gal nutrupės bent mažytis trupinėlis, kurio gali ir pakakti, kad išnyktų tavyje visas staiga atbudęs krikščionies nerimas ir tavyje apsigyventų RAMYBĖ.
Su meile,
Tomas VLN
2009-10-06 17:11:03
Tokį Gaivinantį šaltinį jaučiu tekant per save,skaitydamas šitą mokymą..Kažką panašaus jaučiau,kuomet pradėjau skaityti Urantijos Knygą.Ir vėl matau ir jaučiu atsakymus,kurie ir yra GYVENIMAS..Tai tikra Tiesa,kuri Tikra ir aš jau tą žinau,nes negali būti netikra,jei jaučiu tai,ką jaučiau tik pradėjęs skaityti Urantijos Knygą.Kaip tai gaivina,mielieji ir stiprina,kaip tai žadina ryžtą.Neslėpsiu,aš pravirkau,dėkodamas Trejybei ir tau,mielas Algimantai.
Arūnas
2009-10-05 19:01:26
"Krikščionybės duženos" pradėjau skaityti vakar vakare.Nenoriu plėstis rašydama,kaip viskas vel iš naujo sieloje susijaukė;su TĖVU ryšį atnaujinau tik šiandiena po pietų.Maniau,kad mano dviejų metų dalyvavimas šiame forume,UK,ir Kalbu jums vel knygų studijos, ir jų vis gilesnis suvokimas jau baigė sudėlioti visus taškus ant"i".
Taip, aš nebuvau drungna katalikė,aš trisdešimt metų buvau TIESOS IEŠKOTOJĄ.Ne vieną kartą mano buvo perskaityti NT,ST,Apaštalų darbai,Šventujų gyvenimai, "sovietiniais" laikais iš palėpių ištraukti,kaip "geltonoji literarūra",už kurią užsitraukiau tuometinio saugumo nemalonę;manę tiesiog siutiną ir į neviltį varo,kad aš tuo metu neturėjau tokios įžvalgos,nesugebėjau visos gautos informacijos suvesti į bendrą visumą ir pamatyti visą apsurdą toje tradicinėje bažnyčioje;dar daugiau prisidėjau prie aiškęregės Jėzaus Bernadetos.Kaip dabar suvokiu,šalia jos ,pradžioje, viskas buvo gerai.Pirmą sąmpratą apie GYVAJĮ TĖVĄ-iš jos gavau.Mano buvusios draugės,mūsų grupės narės/kuri vėliau mus išdavė saugumui/,sukurta giesmė apie TĖVĄ,ir dabar katalikų bažnyčioje yra giedama;buvo pagiedota ir per mano mamos mirimo metines.Per ją,Jėzus,maždaug prieš 25 metus,mūsų grupę atitraukė nuo tradicinės bažnyčios.Reziume-iš visos grupės aš viena negrįžau prie bažnyčios lankymo,net pati mokytoja sugrįžo prie ritualinės bažnyčios.Esu jos paklaususi,kodel jinai taip pasielgė?atsakė,kad bažnyčioje regėjimus grąžesnius mato/šitą dovaną turi nuo vaikystės/.Neaprašinėsiu,kiek papildomai baimės buvo įvaryta;čia ir antikristas iki smulkmenų buvo apibudintas ir jo vekla kaip atrodys,ir kaip jį atpažinti reikės,ir apsėdimai,ir prakeikimai ir prietarai,o svarbiausiai, nepriklausomybės laikais,per izoterinę literatūrą visi šitie bauginantys reiškiniai buvo patvirtinti.
Tegul visa Rojaus Trejybė ir mano mylimas TĖVAS man atleidžia,kad vakar vakarė perskaičius naujaji tiesos atskleidimą,supykau,net ant Dieviškūjų savo TĖVŲ,kad urantams aš buvau pateikta,kaip viso to dogmatinio apsurdo simbolis. Prisiminiau,kaip sąmbūriuose,kai kurie į manę žvelgė su užuojauta,kiti su pašaipa.Tik šiandiena,truputį numigus,pradėjau blaiviai mastyti;juk tai mano egoizmas sukilo;juk tai aš norėjau padėti Dievui mūsų sujauktame pasaulyje,tvarką atstatyti.Ir aš iš tiesų myliu žmones ant tiek,kad visai nerūpi jų pašaipos iš mano nuolatinių išpažinčių,šį kartą ant visos Lietuvos.
Visiems linkiu dvasinės ramybės.
Su meile
IRENA/Šakiai/
2009-10-05 15:50:28
Ačiū, mano sielos broli Algimantai,
už tavo ryžtą ir už tą tavo nuoširdų atsidavimą ir ištikimybę Rojaus Trejybės Reikalui, pateikiant dar vieną labai svarbų savo darbą siekiantį atstatyti menamu Naujuoju Testamentu iškraipytą Tikrąją Tiesą, kurios tyčinė (ar netyčinė) klastotė mūsų planetos-Urantijos gyventojų sąmonei, tikrovės (plačiąja prasme) pažinimui pridarė sunkiai išmatuojamos žalos. Iš tiesų atėjo metas padėtį taisyti. Nors sektantai dažniausiai būna ir fanatikai, bet jie yra ir mūsų sielos broliai ir sesės. Mes visi dvasioje esame patirtinėje, gyvoje vienovėje kaip tarpusavyje, taip ir ROJAUS TREJYBĖJE, todėl šis darbas yra visus mus dar labiau sustiprinantis, suvienijantis ir savalaikis.
Pauliaus legenda apie Jėzaus kančia ir mirtimi ant kryžiaus atpirktas nuodėmes yra tapusi krikščionybės esmine dogma, kertiniu krikščionybės visų sektų akmeniu, kuri „numarino“ ir nuo kojų ant galvos ilgiems amžiams pastatė mūsų Visatos Kūrėjo Mykolo-Jėzaus atneštą Tikrąją Evangeliją, nes Pauliaus evangelijoje yra visiškai eliminuota tikroji esmių esmė: Dievo tėvystė-žmonių brolystė, inspiruojanti žmonijos kiekvieno asmens, mirtingojo tvarinio, tikrąjį ir gyvą santykį su tikruoju visos Kūrinijos Šaltiniu ir Centru, kurį vėliau Jėzus iš naujo, jau kaip mirtingasis tvarinys-paauglys rado savyje ir įvardino tardamas: „Mano mylimas Tėvas“, su kuriuo gyvai ir meilėje nuolat bendraudavo to paties mokydamas ir savo mokinius, kaip tai mūsų dabartyje daro ir žinomas mūsų sielos brolis. Tik prašau manęs nesuprasti klaidingai: taip sakydamas aš Algimantą ne garbinu, bet tik viso labo gerbiu, nes jo pasisakymai, jo aiškinimai yra man suvokiami ir priimtini, todėl mano siela džiūgauja, kai iš jo mokausi, nes tai darau savo laisva valia, gauta iš Tėvo ir niekieno neverčiamas.
Krikščionybės atsiradimą laikau istorine klaida, didžiulio masto nesusipratimu, kuris dalį žmonijos nukreipė klystkeliais ir devyniolikai šimtmečių sustabdė pastarosios žmonijos dalies dvasinio augimo evoliuciją. Kiek šimtmečių tokia padėtis dar gali tęstis? Todėl jau anksčiau žinodamas apie savo sielos brolio Algimanto šį darbą, jo pulikacijos nekantriai laukiau, nes tai yra unikalus šviesos šaltinis, sustatantis, kaip sakoma, daiktus į savo vietas ir ypač aktualus visiems, kurie aklai įsikibę visais atžvilgiais pasenusių krikščioniškų dogmų vis dar laiko save krikščionimis, neaplenkiant ir vadinamo dvasiškių luomo.
Ačiū tau, Algimantai, mano mylimas sielos broli!
Su meile,
Tomas VLN
2009-10-05 15:23:56
“Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį" (Pirmasis korintiečiams, 2, 15)
Ši pati mintis gali pasitarnauti ir dvasiniam augimui, ir žaizdoms gilinti. Šis pats pradinis atskaitos taškas ir jo traktavimas man liudija apie Algimanto vidinius sužeidimus. Tuo, kad remiamasi ne faktų pagrįstumu, ne idėjomis, ne veikla, o tik savo susigalvotu autoritetu. Tokios vertinimo nuostatos iš pat pirmo sakinio užkerta bet kokį kelią dialogui, supratimui ir pažinimui. Apgailestauju, bet tai yra ta pati nihilistinė dvasia, kuria yra persmelktas Algimanto mąstymas ir mokymai. Matyt ta prasme šis mokymas ir yra "dvasinis". O tai iš tikrųjų yra ne informacijos pasekmė, o širdies nuostata. Kaip sako kažkuris šventasis, pasitaiko surūgusių ir apkartusių širdžių, kurios viską kas į jas patenka, paverčia kartumu ir rūgštimi. Tokiems žmonėms patiems pakeisti savo širdies nuostatas yra be galo sunku, ir jiems reikia gero dvasinio mokytojo. O kai paties autoritetas to neleidžia pasirinkti, tai padėtis yra dar sunkesnė.
Galima tik dar kartą pakartoti - kas geba suprasti ir mylėti, tam visiškai nėra aktualu pabrėžti savo svarbą, teisumą, kaltinti ir statyti sienas. Tik taip aš ir suprantu tikrąjį dvasingumą, kas yra visiškai priešinga tokiam mokymui. Nepaisant to, mylintis ir suprantantis žmogus gali gebėti ir analizuoti, ir jo meilė tada nebūna akla. Būtent tai, manau ir sudaro Pauliaus minties pagrindą - tikrai mylinčio ir suprantančio, įsijaučiančio/įsigyvenančio į artimo sielą žmogaus meilė nėra akla, todėl jis gali spręsti. Tai yra mums siekiamybė.
Kai tu, Algimantai, tobulai įsigyvensi į kito žmogaus sielą, pajausi jo meilę žmonėms, meilę Dievui Tėvui, Jėzui, Šventajai Dvasiai, t.y. Trejybei, kai tu realiai patirsi besimeldžiančių ir garbinančių žmonių tyrumą ir nuoširdumą, kai tu pamilsi žmones taip, kaip juos mylėjo Jėzus, tau savaime praeis noras teisti, smerkti ir kaltinti :)
Sėkmės ir ramybės,
Jonas
2009-10-05 11:11:08
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.