Forumas: temos peržiūra
Įvairios ištraukos, pastraipos, ar atskiros mintys iš Urantijos Knygos ir jūsų komentarai
Mielieji, šitą temą siūlau dėl to, kad galėtumėte patys patalpinti kokias nors ištraukas iš Urantijos Knygos apreiškimo, ilgesnes ar trumpersnes, kelių pastraipų, ar vienos pastraipos, ar net vieno sakinio, ir jas PAKOMENTUOTI, KODĖL jos yra tokios svarbios JUMS, kaip jas suvokiate JŪS.
Kadangi tai yra bendra tema iš Urantijos Knygos apreiškimo, tai joje bus įvairių temų rinkinys, kuris leis jums patiems sklaidyti Urantijos Knygą ir dalintis, kas TUO METU jums labiau įstrigo minty, kas sujaudino, ir KODĖL.
Dabar man perskaičius vieną pastraipą apie mūsų atvykimą į Havoną man sukilo mintis, kuria ir noriu pasidalinti.
Iš pradžių pateikiu būtent šitą pastraipą:
"Jūsų Havonos karjeroje pirmasis veiksmas bus suvokti ir padėkoti savo transportiniam sekonafimui už ilgą ir saugią kelionę. Tada jūs būsite supažindintas su tomis būtybėmis, kurios organizuos jūsų ankstyvąją veiklą Havonoje. Po šito jūs nuvyksite užregistruoti savojo atvykimo ir paruošti padėkos ir gilios meilės pranešimą, kuris bus pasiųstas jūsų vietinės visatos Sūnui Kūrėjui, visatos Tėvui, kuris padarė jūsų sūnystės karjerą įmanomą. Šitai užbaigia atvykimo į Havoną formalumus; po šito jums yra suteikiamas ilgas poilsio laikotarpis laisvam stebėjimui, ir tai yra proga paieškoti savo draugų, bičiulių, ir partnerių iš ilgo kilimo patyrimo. Jūs taip pat galite pasinaudoti programomis, kad nustatytumėte, kurie iš jūsų bičiulių piligrimų išvyko į Havoną nuo tada, kada Uversą palikote jūs." (0343-03)
Taigi, mes jau pakylame į Havoną. O tai reiškia, kad PRIEŠ TAI, labai ilgą laiką, jau buvome mokomi kaip DVASIOS, o iki to - dar kaip SIELOS, ir visą laiką turime savo tą patį aš. Ir HAVONOJE VIS TIEK turime savo tą patį AŠ, KOKS YRA DABARTINIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS KŪNE, TIK HAVONOJE JIS NEPALYGINAMAI DAUG GERIAU SUOKIA TIKROVĘ, DAUG GILIAU PAŽĮSTA ENERGIJAS, VISĄ APLINKĄ - KOSMOSĄ, ŽVAIGŽDES, VISATAS, JŲ VALDYMĄ, IR VISOS ŠITOS TIKROVĖS KŪRĖJUS - ROJAUS TREJYBĘ, BET DAR NE TIEK, KIEK JĄ PAŽINS PO HAVONOS.
Ir ką mes darome savo pirmuoju VEIKSMU HAVONOJE - O GI DĖKOJAME.
Nuoširdi padėka visada galima tik iš meilės, ne iš pareigos, bet iš meilės. REIŠKIA MES MYLIME APLINKĄ. Dėkojame mus atgabenusiam į Havoną transportiniam angelui, kurio dvasinė kategorija yra labai aukšta - sekonamifimas - jo energetinė įkrova mižinišką, todėl jis mus gali gabenti šimtus tūkstančių šviesmečių atstumais, ko NEGALI PADARYTI VIETINĖS VISATOS ANGELAI TRANSPORTUOTOJAI.
Tačiau mes taip pat dėkojame ir savo vyresniajam dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui, kuris Urantijoje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Mes jam siunčiame padėką už JO MEILĘ ir RŪPESTĮ, nes JO VIETINĖ VISATA MUMS PER VISĄ AMŽINYBĘ LIKS GIMTOJI VISATA, KIEK BESIPLĖSTŲ KŪRINIJOS RIBOS Į IŠORINĘ KOSMINĘ ERDVĘ, IR NORS MŪSŲ NAMAI YRA ROJUS, BET PRADŽIĄ Į AMŽINYBĘ MES GAVOME BŪTENT NEBADONO VIETINĖJE VISATOJE, nes būtent čia mes patyrėme materialų augimą ir pirmąjį GYVĄ ryšį su savo Rojaus Tėvais, garbindami JUOS iš meilės, būtent čia mes perėjome per patyrimą, kada iš materialus pavidalo po prisikėlimo tapome SIELOMIS, ir per tūkstančius metų MŪSŲ TEORINIO MOKYMO KLASĖSE IR ŠITŲ MOKYMO PRAKTINIO ASMENINIO TAIKYMO, mes vis ėjome pirmyn į savo amžinąjį DVASIOS STATUSĄ. Ir kada tapome dvasia, ja ir tapome būtent VIETINĖJE VISATOJE. Ir tada mus vyresnysis Brolis palydėjo į SUPERVISATOS, mūsų tolimesnio mokymo, pakopą, kuri užtruko daug ilgiau negu mūsų visas mokymasis ir gyvenimas Vietinėje Visatoje.
Ir po atvykimo į amžinąją Havoną, mes parengiame padėkos ir meilės pranešimą mūsų dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui-Jėzui. O tai reiškia, kad mūsų meilės ryšys su juo yra toks giluminis, nes jam dėkojame už visą jo mokymą ir globą, kuri buvo prieš tūkstančius metų, o šis gyvas ryšys ir tooiau tęsiais, ir jis būtent ir padiktuoja tokią padėką ir jam.
Ir šį pranešimą parengiame žvelgdami nebe iš apačios į viršų, kaip žvelgėme būdami materialiu pavidalu, žmogaus kūne, kada maldoje prašėme pagalbos iš jo, esančio kažkur toli ir aukštai, kad net nežinia kur ir kaip jį pasiekti, ar būdami sielos morontiniu pavidalu, ir net tapę jauna dvasia. Dabar mes jau pasiekę amžinąją Havoną turime supervisatos etapo sukauptą patyrima. Štai dėl ko mes jau į vietinę visatą žvelgiame tarsi iš ANAPUS.
O kadangi mūsų brolystė yra tapusi tokia išvystyta, meilės virpesiai yra pasiekę tokį aukštą dažnį, jog pati GYVA meilė mūsų viduje ir diktuoja tokį padėkos pranešimą mūsų gimtosios Vietinės Visatos Valdovui-Sūnui Kūrėjui-Jėzui.
Ir Havonoje, mums visiškai naujoje kūrinijos dalyje, jau nebe laiko ir erdvės visatose, kur mus mokino anksčiau, dabar mumis su meile tiek rūpinasi, kad mums PIRMIAUSIA suteikia POILSĮ IR APSIPRATIMĄ naujoje vietoje, ir galimybę, kaip kūrinijos šeimos nariui susitikti su kitais mūsų broliais ir sesėmis dvasioje, su kuriais palaikėme arba nepalaikėme ryšius anksčiau.
Ar suvokiate, kad visa tai daroma, kad tik geriau būtų mums, kad tik patenkintų mūsų giluminius bendravimo troškimus, kada meilė apjungia visumą be jokių išlygų.
Ir tada galėsime sutikti ne tik tokius savo buvusius sielos brolius, kaip Paulių, Petrą, ar Joną Krikštytoją, bet GALBŪT ir Staliną ar Hitlerį, JEIGU JIE VIS TIK PASIRINKS TIESOS IR ŠVIESOS KELIĄ PO PRISIKĖLIMO KVIEČIANT PAGAL SĄRAŠĄ, KURĮ DAR TIK PATIRS ATEITYJE, ir kurie iki Havonos pasiekimo taip pat bus tapę MEILĖS IR ŠVIESOS SKLEIDĖJAIS, aukštą lygį pasiekusiomis DVASIOMIS, KAIP IR MES.
TODĖL IR NUOSTABUS ROJAUS TREJYBĖS MŪSŲ TOBULINIMO PLANAS, KAD NĖRA ATSTUMIAMAS NĖ VIENAS, KAD IR KOKIUS NUSIKALTIMUS, MŪSŲ SUPRATIMU, BŪTŲ PRIDARĘS, NEBENT JIS PATS NUSIGRĘŽIA IR GALUTANAI APSISPRENDŽIA MEILĖS IR ŠVIESOS GYVOJO KELIO ATSISAKYTI SAVO LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-16 15:31:46
Komentarai
Miela Irena, ačiū tau už tai, kad taip NUOŠIRDŽIAI STUDIJUOJI Urantijos Knygą, kad kyla tau klausimų, kuriuos ir pateiki mūsų Forume, ir tuo pačiu leidi ir kitiems mūsų dvasiniams broliams ir sesėms pamąstyti apie GILUMINĮ ŽVILGSNĮ Į URANTIJOS KNYGOS teiginius, kad jiems visiems mano atsakymai padėtų įgauti KOSMINĘ ĮŽVALGĄ.Tarpinės Būtybės negali įsikišti be savosios vyresnybės leidimo, kad pakeistų įvykių seką tiek, kad pats įvykis NEĮVYKTŲ iš viso. Jos GALI ATSILIEPTI Į nuoširdžią maldą iir suteikti pagalbą, tačiau ir tokiu atveju jos turi gauti savosios vyresnybės leidimą VEIKTI.
Tačiau Tarpinės Būtybės veikia, labai dažnai, bet nevisada, ne vienos, bet drauge su angelais-serafimais, ir ne tik su jais. Tuo tarpu angelai serafimai materijos paveikti tiesiogiai negali, nes tai yra vien tik Tarpinių Būtybių sugebėjimai. Bet jie veikia MATERIJOS APLINKYBES.
Štai būtent tokios ir buvo serafimų sudarytos aplinkybės, kad dėl smėlio audros Jėzus lėktų nuo antro aukšto žemyn kuo greičiau ir nudardėtų laiptais. Tai buvo tokos sumodeliuotos aplinkybės NE JĖZUI, BET PER JĖZŲ JO TĖVAMS - JUOZAPUI IR MARIJAI. Jėzui nieko ir neturėjo atsitikti taip, kaip buvo pačios aplinkybės sumodeliuotos, o pats nelaimingas atsitikimas, kokių nutinka KIEKVENAM EILINIAM VAIKUI - VIENAM DIDESNIŲ, KITAM MAŽESNIŲ - buvo PAMOKA JUOZAPUI.
O ši pamoka buvo tokia.
Būk atidesnis dirbdamas, ir padaryk VISUR IR VISADA VISKĄ IKI GALO. Kodėl nepadarei turėklų, juk tai pavojus ne tik Jėzui, bet ir būsimiesiems jūsų kitiems vaikams, ir net jums patiems, nes gali ne tik nuriedėti laiptais žemyn, bet būdamas didesnio amžiaus ir bėgdamas greičiau ir praradęs dėmesį gali iš viso nukristi ir susilaužyti stuburą, likti paralyžiuotas, ir net užsimušti, nes nėrą į ką įsitverti, jokių turėklų. Tai, kad Juozapas vis tiek ne IKI GALO liko dėmesingas, rodo ir jo paties tragiška žūtis, kada statybose ant jo užvirto keltuvas. Jeigu jis būtų buvęs DĖMESINGAS, JIS NEBŪTŲ PATYRĘS TRAGIŠKOS ŽŪTIES.
Kita priežastis, KODĖL BUVO SERAFIMŲ SUMODELIOUTOS TOKIOS ŠVELNIOS TRAGIŠKO ĮVYKIO APLINKYBĖS buvo dėl to, kad motina būtų ne atidesnės - ji jau ir taip buvo labai atidi, o po šio įvykio, ji iš viso puolė į paniką ir nustojo leisti Jėzų kiek nors toliau nuo jos sijono pasitraukti - bet kad ji nustotų apie savo vaiką mąstyti kaip apie tokį išskirtinį karalių, būsimąjį Izraelio išvaduotoją, kada ji vis piršo savo nuostatas Juozapui, KOKS BUS JŲ JĖZUS, o kad jis augtų kaip ir visi EILINIAI vaikai, kad jam net nudardėti nuo laiptų taip pat įprastas dalykas, kaip ir kiekvienam eiliniam vaikui, kad ji kuo mažiau kurtų savo fantazijose planų JĖZAUS ATEIČIAI, NE JOS ČIA REIKALAS. Tas pats tinka ir dabartiniais laikais - ne tėvo ar motinos reikalas - ką vaikas studijuos ar nestudijuos, su kuo susituoks ar nesusituoks. DABARTINIŲ TĖVŲ REIKALAS YRA VIENAS IR VIENINTELIS - PRIPILDYTI SAVO VAIKUS MEILE, IR GYVĄ SAMPRATA APIE ROJAUS TREJYBĘ. O kaip gi pripildysi juos gyvą samprata, jeigu pats ar pati jos nežinai ir nepatyrei. Taip ir Marijai - ne tuo užsiimi savo mintyse rengdama Jėzų į karaliaus SOSTĄ. Ne karalius Jėzus, dėl to niekas jo ir nepopina, kaip popina - o iš tikrųjų ŽALOJA KAIP ASMENYBES - karaliaus vaikus šimtai auklių ir tarnų.
Lygia taip pat buvo Juozapui sudarytos aplinkybės tarti savo žodį dėl Jėzaus ateities ir JAM, KOL MARIJA SAVO EGO SAMPRATŲ JĖZAUS ATŽVILGIU NEUŽAUGINO TOKIŲ MILŽINIKŠŲ, KAD JUOZAPAAS JAU BŪTŲ NEDRĮSĘS JŲ NET PAJUDINTI, nes aikštingoji Marija girdėjo tik SAVE, IR PLANAVO JĖZUI ATEITĮ TIK JI, bet ne Juozapas. Ir po šito nelaimingo atsitikimo iš viso Marija nebeišlieido Jėzaus niekur, kad tik jis būtų prie pat jos. Juozapui kainavo daug energijos ir proto įtampos savo žmoną vis tk įtikinti, kad Jėzus nebendraudamas su savo bendraamžiais iš viso nebežinos KAIP JAM ELGTIS, JEIGU JAU JO MISIJA BUVO TOKIA KARALIŠKA, KAIP MANĖ JĄ ESANT MARIJA, IR DĖL TO LABAI INTENSYVIAI MINTYSE KŪRĖ PLANUS, KURIUOS NEVISUS ATSKLEIDĖ SAVO VYRUI. O po kelerių metų tokios egoistinės ir tuščiagarbiškos Marijos įtakos tiek Jėzui, tiek Juozapui jo paties pasipriešinimo Marijai ši energija jau būtų buvusi arba nebeveiksminga iš viso, arba būtų turėjusi neigiamų pasekmių tiek Jėzaus charakterio formavimuisi, tiek ir ateities įvykiams, jeigu tik šis įvykis nebūtų nebūtų BUVĘS SUMODELIUOTAS.
Gali kilti jums klausimas, kaip gi iš viso galima modeliuoti nelaimingus atsitikimus, juk tai žiauru? Žiauriu tik iš pirmo žvilgsnio. O kaip PRISIBELSTI PRIE ŽMOGAUS PROTO IŠMINTIES, KADA JIS UŽSISPYRĘS GYVENA TIK SAVO INTERESO SIEKIMU, ir jo įgyvendinimas yra žalingas ne tik jam, bet ir DAUGYBEI KITŲ. Todėl ir sumodeliuojamos angelų sargų-serafimų tokios aplinkybės, kurios LEISTŲ pamąstyti, ir net fiziškai būti nepajėgiam toliau atlikti tokius veiksmus, kad anas siekis būtų realizuojamas.
Man yra tą akivaizdžiai ir labai skausmingai pademonstravę angelai-serafimai ir Tarpinės Būtybės ne vieną kartą.
Prieš septynerius metus aš ruošiausi veteranų dviratininkų varžyboms, kurios kasmet vykdavo Panevėžyje. O vis man prasiverždavo mintis - O KAM MAN TOS VARŽYBOS, KO AŠ JOMIS SIEKIU, JUK TAI GYVULINIO EGO PASIREIŠKIMAS. Tą puikiai suprantu, bet vis tike SMALSU GYVULINIAM PROTUI, O KAIP GI VIS TIK MAN PAVYKS PASIRODYTI TARP KITŲ IR JAUNESNIŲ UŽ MANE DAR NESENIAI BUVUSIŲ PROFESIONALŲ, KOKIU AŠ NIEKADA NEBUVAU. Ir treniravausi, vis stebėdamas spidometro parodymus - koks laikas, ir koks vidutinis greitis. Važiuodamas VISADA pasimelsdavau ir prašydavau apsaugos. Aš leisdavau įsikišti į mano laisvą valią, nes pats paprašydavau apsaugos. Tačiau vieną pavakarę jau buvau nuvažiavęs apie 30 kilometrų, iki namų buvo likę 6 kilometrai. Aš jau važiavau mieto gatvėmis - Žirmūnų gatve ties Hiper Rimi prekybos centru - gana greitai, apie 40 kilometrų per valandą greičiu, ir mane aplenkė vina mašina ir iš karto suko į Hyper Rimi prekybos aikštelę visiškai užblokuodmaa man kelią, aš tiesiog neturėjau galimybė niekur išsukti, nes šalia buvo aukštas šaligatvio bordiuras, ir mane užblokavusi važiuojanti mašina, sukanti į dešinę. Aš atsidūriau tarp mašinos ir bordiuro, ir jokio vietos manevrui, tad mėgianua ir stabdyti ir sukti, kaip ir mašina į dešinę į stovėjimo aikštelės įvažiavimą, bet toji moteris vairuotoja man visiškai nepaliko vietos, o grietis mano buvo didelis, tad ir trenkiausi į važiuojančios ir sukančios mašinos užpakalinį dešinį sparną. Aš važiuoju su plento lenktyniniu dviračiu, su dviratininko apranga, ir batais, kurie turi specialius fiksatorius ant padų, kad užsifiiksuotų ant specialių pedalų. Ir per tą akimirką, kada pajutau, kad aš krentu, iki paliečiau asfalto dangą spėjau pagalvoti, kad dabar tai lūšiu ir ne vienoje vietoje lūšiu tokiu greičiu susidūrus. IR BŪTENT PRIE PAT ASFALTO DANGOS PAJUTAU KRITIMO SULĖTĖJIMĄ, TARSI KAŽKAS BŪTŲ JĮ SULAIKĘS, O PALIEČIAU ASFALTĄ ANT KAIRIO ŠONO NUKRITĘ IR BATŲ FIKSATORIAI NEIŠSILAISVINO IŠ PEDALŲ, IR AŠ TAIP PAT PAJUTAU, REALIAI PAJUTAU, KAIP NUSILEIDAU ANT...PAGALVĖS. Taip minkštai. Ir nepatyriau nė vieno lūžio. Tačiau pats atsistoti negalėjau, nes kojos buvo fiksuotos ant pedalų, o aš negalėjau jų išlaisvinti. Kada prilėlkė prie manęs žmonės, tai paklausė, gal iškviesti greitąją pagalbą, aš tik paprašiau padėti man išlaisvinti batus iš pedalų ir pasakiau kaip tą padaryti. Nepatyriau nė vieno lūžio, tik nusibrozdianau ir patenpiau dešinės kojos kirkšnio raiščius. Šiaip taip viena koja parmyniau tuos likusius 6 kilometrus iki namų. Tada apie savaitę praleidau lovoje. O mintis vis kirba, kad tik greičiau vėl ant dviračio, nes artėja tos varžybos, o aš negaliu joms ruoštis, tada nėra tikslo važiuoti į jas. Ir po savaitės vos paeidamas nuėjau į garažą, kuris yra kieme, ir vėl išvažiavau treniruotis. Nors ir skaudėjo važiuojant, bet ne taip smarkiai, tad numyniau 40 kilometrų. Tačiau tai buvo toks apkrovimas raiščiams, kad po šitos treniruotės aš iš lovos tris savaites tegalėjau išlipti iš nueiti į tualetą, virtuvę, ir vonią. Kada vėl sėdau ant dviračio iki varžybų buvo likusi savaitė, o mano tiek laiko buvo praleista be treniruočių, kad jau ir minties nebebuvo iš viso varžyboms rengtis.
Štai šitaip man konkrečiu veiksmu, kuris buvo man skausmingas, bet ne tragiškas, buvo realiaii užkirstas man kelias dalyvauti nereikalingose gyvulinio ego pasireiškimo varžybose. O kaip kitiap iki manęs galėjo prisibelsti, kada beldė nuolat, kad nedalyvaučiau tose varžybose ir joms nesirengčiau. Tačiau troškimas save išbandyti, juk vis tik aš dalyvaudavau mėgėjų dviračių varžybose kai mokiausi mokykloje, ir dabar iškilo toks galingas, kad šis troškimas nustelbė bet kokius man perteikiamus Tėvo mokymus, nesivaikyk to, kas tau iš viso nereikalinga, tad taip stipriai išaugo SMALSUMAS pasižiūrėti, o kaip gi seksis, tuo labiau, kad maitinausi vegetariškai, tai dar labiau akino pasižiūrėti, kaip kūnas energiją eikvoja, kiek jos gauna, nes jaučiau, kad jos yra tikrai nemažai ir be jokių maisto narkotizuotų papildinių.
Štai ir buvo sumodeliuotos tokios aplinkybės, kurios mane FIZIŠKAI ATRIBOJO MANE NUO VARŽYBŲ, kokios nereikalingos niekam, ne tik man, nes jos tik ŽALOJA ŽMOGAUS KŪNĄ.
Tad po šio epizodo man ir minties nebekilo daugiau tose varžybose dalyvauti. Aš pasimokiau iš man suteiktos serafimų ir Tarpinių Būtybių pamokos, kurią jos suteikė savo vyresnybės nurodymu, atitiinkančiu ROJAUS TREJYBĖS VALIĄ, KAD MANE APSAUGOTŲ NUO DAR DIDESNIŲ IR SKAUSMINGESNIŲ SUKLYDIMŲ, KURIE BŪTŲ TIKRAI ĮVYKĘ MANO ATEITYJE.
Lygiai tas pats ir Juozapui ir Marijai suteiktas PAMOKYMAS per vadinamąjį nelaimingą atsitikimą Jėzui.
TELYDI JUS RAMYBĖ.
SU BROLIŠKA MEILE,
Algimantas
2010-07-20 00:53:00
Vienintelis rimtas nelaimingas atsitikimas,nutikęs Jėzui iki šio laiko,buvo tai,kad jis nuvirto nuo užpakalinio kiemo akmeninių laiptų,vedančių į miegamajį,kuris buvo uždengtas stora drobe. Tai įvyko per smėlio audrą,netikėtai užgriuvusią iš rytų liepos mėnesį. UK 1361-05.
Nebuvo jokios galimybės užbėgti už akių šitam nelaimingam atsitikimui. Negalima kaltinti aplaidumu laikinųjų sargybinių tarpinių būtybių,vienos pirminės ir vienos antrinės tarpinės būtybės,kurios buvo,kurios buvo paskirtos berniuką prižiūrėti;taip pat negalima kaltinti ir serafinių sargų. UK 1361-06.
Dangiškosios asmenybės negali savavališkai įsikišti į materialius nelaimingus atsitikimus,fizinės prigimties įprastus reiškinius.Įprastinėmis aplinkybėmis į materialias sąlygas gali įsikišti tiktai tarpinės būtybės tam,kad apsaugotų likimo vyrų ir moterų asmenis,bet net ir ypatingose situacijose šitos būtybės šitaip gali veikti tiktai paklusdamos savosios vyresnybės specialiems nurodymams. UK 1361-07.
Skaitant šitą Jėzaus gyvenimo epizodą iškilo klausymas;kodel vyresnybė nedavė specialaus nurodymo tarpiniams tvariniams,jeigu jie buvo priskirti Jėzui-vaikui apsaugai?Ar todel,kad vyresnybė numatė,kad vaikui nieko rimto netsitiks?Jog priešingu atveju galėjo sužlugti mūsų Vietinės Visatos Valdovo septintasis savęs padovanojimas-Jo misija.Jėzaus žemiškasis tėvas Juozapas statybose žuvo.Ar buvo leista šiam įvykiui atsitikti tam,kad šitas judrus vaikas šio to pasimokytų,ir kad jo motina atidesnė būtų?
Mielas Algimantai, vieną kartą šiame forume tu aprašei savo patyrimą atsitikusį Vilniuje tau einant į Mokytojų namus.Tuomet į tavę vos neatsitrenkė mašina;tu pajutai,kad kažkas lyg tai būtų paėmęs už kojų ir būtų permetęs per automašinos priekinę dalį.
Ir Gailė yra aprašiusi savo patyrimą,kada jai gatvėje jaunuoliai smogė;beveik parpuolusią į balą,jinai tvirtai buvo pastatyta ant kojų.
Jeigu nelabai sutrukdysiu tavę norėčiau sužinoti tavo nuomonę šiuo klausymu.
Ar mūsų,žmonių materialūs kūnai yra saugomi tik tuomet,kada esame pastoviame ryšyje su Tėvu-Rojaus Trejybe;su Dievu,ir tik tuomet,kada šaukiamės Dangaus pagalbos?Ar prašymai apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų mūsų artymus ir pažįstamus žmones,galioja?Mano patirtis sako,kad galioja.Norėčiau pasitikslinti.
Ačiū.
IRENA
2010-07-19 16:29:58
Vieną dieną po vakarienės Jėzus ir jaunasis filistinietis vaikščiojo palei jūrą,ir Gadijas,nežinodamas,kad šitas "raštininkas iš Damasko" yra taip gerai susipažinęs su hebrajų padavimais,parodė Jėzui laivų prieplauką,iš kurios buvo manoma,kad Jona buvo pradėjęs savo nelemtą kelionę jūra į Taršišą.Ir kada jis išsakė savo pastabas,tada Jėzus paklausė:"Bet,ar tu manai,jog toji didelė žuvis iš tikrūjų prarijo Joną?"Jėzus suvokė,jog šitas padavimas nepaprastai įtakojo šito jauno vyro gyvenimą,ir jog apmąstymai apie šį padavimą privertė jį padaryti tokią kvailystę,kad jis mėgintų pabėgti nuo pareigos;del to Jėzus nepasakė nieko tokio,kas dabartinius Gadijo praktinio gyvenimo motyvacijos pagrindus staiga sugriautų.Atsakydamas į šitą klausymą,Jėzus tarė:"Mano drauge, mes visi esame jonos,turime nugyventi savo gyvenimą,sutinkamai su Dievo valia,ir visais atvejais,kada tik stengiamės išvengti kasdienio gyvenimo dabartinės pareigos bėgdami link tolimų pagundų,tada šituo mes atsiduodame tam,kad mus tiesiogiai valdytų tie poveikiai,kurių nereguliuoja tiesos galios ir teisumo jėgos.Begimas nuo pareigos yra tiesos paaukojimas.Bėgimas nuo šviesos ir gyvenimo tarnystės gali atnešti tiktai tokius kankinančius susidūrimus su atkakliais savanaudiškumo banginiais,kurie galų gale atveda į tamsą ir mirtį,nebent tokie Dievą apleidę jonos tikrai atsuktų savo širdį,net ir apimti didžiausios nevilties,į Dievo ir jo gėrio iėškojimą.Ir kada tokios nevilties apimtos sielos Dievo ieško nuoširdžiai-yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisumo-nėra visiškai nieko,kas galėtų juos toliau laikyti nelaisvėje.Kad ir kokiame dugne jie būtų atsidūrę,tačiau kada šviesos jie ieškos iš visos širdies,tada dangiškojo Viešpaties Dievo dvasia juos išlaisvins iš jų nelaisvės;gyvenimo nepalankios aplinkybės juos išmes į naujų galimybių sausą žemę atnaujintam tarnavimui ir išmintingesniam gyvenimui."
Per pastarąsias kelias savaites,man asmeniškai vel teko susidurti su asmenimis iš praeities,kurie iš naujo bando mano valią pajungti savo valiai,ir žinoma,vėl Dievo vardu.Stebiuosiu savo tvirtybe ir drąsa išsąkant visą tiesą.Man norisi iš visos širdies padėti dvasiškai praregėti tai moterėlėi,bet nesu tikra,kad tokią sujauktą savo pasąmonę dar šiame gyvenime jinai suspės išsivalyti,nors,po mano pasakojimų apie NAUJAJĮ EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ,jinau pajuto didelį susidomėjimą.Jinai paprašė manęs,kad nupirkčiau jai UK knygą ir su savimi išsivežė du egzempliorius knygos:"Kalbu jums vel".
Teisus yra mūsų Valdovas Mykolas Kristus-mūsų brolis Jėzus iš Nazareto.Baisus dalykas yra gyventi įliuzijoje;baisu yra ir tai,kad paklausai tokių dvasinių vedlių,kurie Dievo vardu tavę įveda į iliuzinį pasaulį.
Visur reikalinga harmonija.Žmogaus materialiame ir dvasiniame gyvenime taip pat reikalinga harmonija,antraip,tenka labai daug kentėti.
Be galo esu dėkinga Jėzui,kuris per savo Tiesos Dvasią atvedė manę prie Penktojo Epochinio Apreiškimo;čia randu visus atsakymus į klausymus,kurie iškilo ieškant TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS.Ir tai yra TIESA,kad žmonių,ieškančių TĖVO,EPOCHINIAI APREIŠKIMAI IŠTAISO evoliucines klaidas.
Nuoširdžiai džiaugiuosiu,kad mano dvasiniame kelyje pirmiausiai buvo patyrimai,o dabar savo rankose turiu pačia ryškiausią šviesą,pačias naujausias žinias iš AUKŠTYBIŲ nuleistas.
Su meile,
IRENA
2010-07-10 14:20:16
Eij, nekeliam čia tų uraganų ir bangų.
Ishsikratys vieną dieną tas iliuzijas, gers arbata ir juoksis kaip kūdikiai :)
Eglė
2009-10-17 12:13:40
Tauškiate niekus , Dievo niekas nematė ir nepažysta . Dievo veikimas , taip yra žmoguje , tačiau šis mažytis Dievo dvasios fragmentas yra virš žmogaus sąmonės . Kai kada , žmogaus sąmonė sugeba atpažinti , girdėti ir jausti šį Dievo veikimą , bet žinoti apie Dievą žmogus nieko negali . Abstrakčiai taip , daug ką gali žinoti , bet giluminio Dievo dvasios pažinimo , niekas negali žinoti ir pilnai pažinti . Bendras Dievo pažinimas yra plačiai aprašytas Urantijos knygoje . Tai labai platus ir išsamus bendras aprašymas , bet tik tiek ir ne daugiau . Šis pažinimas , visoms žmogiškoms sieloms yra nukeltas į tūkstantmečius , jeigu ne milijonus metų į ateitį , į sielų kosminį evoliucinį procesą . Dievo pažinimas , tai proto ir sąmonės evoliucijos finišas , tai jau visai kitame lygmenyje , dvasiniame lygmenyje , kai žmogiškoji siela , kosminės evoliucijos kelyje pereina į dvasinį lygmenį , kai palieka visus mūsų septintosios Visatos pasaulius ir išeina jau į dvasinę Visatą - Havoną . Štai tada ,žmogiškoji asmenybė jau išaugusi į tikrą dvasią , kurios sruktūros ir substancijos niekas nepažysta ir niekada čia žemėje nepažins , tada jau pradeda iš tiesų patį tikriausią pažinimo procesą , ne tik viso dvasinio pasaulio , bet ir visos Kūrinijos Centro ir Šaltinio pažinimo , tai Dievo Tėvo , Amžinojo Rojaus Sūnaus ir Begalinės Dvasios pažinimą . Štai brangieji , kada prasideda tikrasis Dievo ir visos Šventos Trejybės pažinimas . Ir kai jūs , jau būsite nuėję ir paaugę iki tokio lygio , tada atvažiuokite čia į forumą ir dryskite diskutuoti apie Dievą . O dabar , mieli žmoneliai , visi jūsų pokalbiai ir įsivaizdavimai yra tik jūsų sąmonės asmeninės kūrybos produktas . Linkiu visiems kuo gražiausios kūrybos . Amen .
Petras
2009-10-17 16:47:08
Dievas gali griauti tik vieną reikalą - iliuzija. Daugiau reikalu jis negriauna :) Rykliai ir vilkolakiai yra ishgalvoti dalykai - užtai aš jų ir nebijau.
Eglė
2009-10-17 11:21:10
Ir kas is musu cia dabar putoja ,Algimantai?Is kur tu zinai,kad mes nemoksos,kad nieko nesusigaudome istorijoje?Nei as cia svaigstu nuo tu musu kunigaiksciu,nei,manau,kiti.Geriausia gynyba yra puolimas,ar ne ?Tai ir taskaisi dabar savo isankstiniu zinojimu,aukstesniu statusu,didesne izvalga.Bet jei juos turi,kaip galejai taip neatsakingai elgtis?
Darius
2009-10-17 10:51:12
Tai kam tada Urantijos knyga,kam Jezaus apreiskimas?Gyvenkim visi kaip gyvuliai,zudykim,kankinkim vieni kitus,tenkinkime tik savo savanaudiskus poreikius,o paskui kai paklaus,pasirinksime ta sviesos kelia?Juk koks skirtumas,kada busim prikelti - trecia diena ar po tukstancio metu?Juk vis tiek miegosime.Iseina,kad koks niekam blogo nepadares zmogelis,gyvenes tylu sviesu gyvenima bus prikeltas kartu su tais pabaisomis Hitleriu ,Stalinu ir panasiais?Nesvarbu,kad to vargso zmogelio kalte tik tokia,kad jis gal nesugebejo rasti kelio pas Dieva,nors nugyveno kupina meiles gyvenima.
Kam tuomet tie gimimai is dvasios,meile visai kurinijai?Pasirodo,tai visai nesvarbu.Svarbu tik laiku teisingai pasirinkti.
Darius
2009-10-16 21:45:45
2085.10.195dok. Daugeliui nuoširdžių žmonių,kurie mielai būtų ištikimi evangelijos Kristui,buvo labai sunku su entuziazmu remti tokią bažnyčią,kuri demonstruoja tiek mažai jo gyvenimo ir mokymų dvasios ,ir kurią,kaip jie buvo klaidingai mokomi,jis įkūrė.Jėzus vadinamosios krikščioniškos bažnyčios neįkūrė,bet visais įmanomais būdais,atitinkančiais savo prigimtį,skatino ją kaip geriausią egzistuojantį jo gyvenimo darbo žemėje aiškintoją.Jeigu tiktai krikščioniškoji bažnyčia tikrai išdrįstų palaikyti Mokytojo programą,tuomet tūkstančiai akivaizdžiai abejingų jaunuolių lėktų pirmyn dalyvauti tokioje dvasinėje užduotyje,ir jie nedvejojami nueitų visą kelią per šitą didingą jaudinanti patyrimą.Krikščionybei rimtai gresia tokia lemtis,kurią įkūnija vienas iš jos pačios šūkių:"Tarpusavyje susiskaldžiusi šeima išsilaikyti negali"Nekrikščioniškas pasaulis vargu ar kapituliuos prieš į sektas susiskaldžiusią krikščionybę.Gyvasis Jėzus yra vienintelė viltis įmanomam krikščionybės susivienijimui. Tikroji bažnyčia-Jėzaus brolystė-yra nematoma,dvasinė,ir ją apibūdina vienybė,nebūtinai vienodumas.Vienodumas yra mechaninės prigimties fizinio pasaulio skiriamoji žymė.Dvasinė vienybė yra įtikėjimo sąjungos su gyvuoju Jėzumi vaisius.Matoma bažnyčia turėtų nustoti trukdyti Dievo karalystės nematomos ir dvasinės brolijos žengimu į priekį.Ir šita brolija turi lemtį tapti gyvu organizmu,kaip kontrastas suinstitutintai visuomeninei organizacijai. Bet net ir dvidešimto amžiaus krikščionybės nereikia niekinti.Ji yra daugelio rasių Dievą-pažįstančių žmonių bendro moralinio didžiulio talento produktas per daugelį amžių,ir iš tikrųjų gėriui ji buvo viena iš didžiausių jėgų žemėje,ir dėl to nė vienas žmogus neturėtų į ją žiūrėti nerimtai,nežiūrint jos įgimtų ir įgytų trūkumų.Krikščionybė vis dar sugeba sujaudinti mąstančių žmonių protą stipriomis moralinėmis emocijomis.Bet nėra jokio pateisinimo tam,kad bažnyčia įsitraukia į komerciją ir politiką;tokio nešventos sąjungos yra siaubingas Mokytojo išdavimas.Ir tikrieji tiesos mylėtojai negreit užmirš tai,jog šita galinga suinstitutinta bažnyčia dažnai išdrįsdavo smaugti ką tik gimusį naują tikėjimą ir persekioti tiesos skleidėjus,kuriems tekdavo pasirodyti netradiciniais apdarais.Visiškai akivaizdu,jog tokia bažnyčia nebūtų išsilaikiusi,jeigu nebūtų buvę tokių žmonių,kurie teikė pirmenybę tokiam garbinimo stiliui.Daug dvasiškai aptingusių sielų trokšta senovinės ir įsakmios religijos,kuri remiasi ritualais ir šventomis tradicijomis. Vargu ar žmogiškosios evoliucijos ir dvasinio vystymosi pakanka tam,kad žmonės galėtų apsieiti be religinės valdžios.Ir nematomoje karalystės brolijoje tikrai gali būti šitos šeimyninės grupės, priklausančios įvairioms visuomeninėms ir temperamentinėms klasėms,jeigu tiktai iš tiesų nori tapti dvasios vedamais Dievo sūnumis.Bet šitoje Jėzaus brolystėje nėra vietos sektantiškam varžymuisi,priešiškumui tarp grupių,o taip pat ir tvirtinimams apie moralinį pranašumą ir dvasinį neklystamumą.Šitos įvairios krikščionių grupuotės gali pasitarnauti tam,kad suderintų didžiulį skaičių skirtingų būsimųjų tikinčiųjų tipų,kurie yra Vakarų civilizacijos įvairiose tautose,bet toks krikščionybės susiskaldymas yra rimta silpnoji vieta,kada Jėzaus evangeliją ji mėgina nešti Rytų tautoms.Šitos rasės dar nesupranta,kad Jėzaus religija yra atskira nuo,ir kažkuria prasme greta,krikščionybės,kuri vis labiau ir labiau tampa religija apie Jėzų.Krikščionybė yra improvizuota religija,ir dėl to ji iš tiesų veikia mažu greičiu.Tam,kad dvasiniai procesai vyktų didžiuliu greičiu,reikia laukti naujo apreiškimo ir kad tik Jėzaus religija būtų priimta didesniu mastu.Bet krikščionybė yra galinga religija,matant,kaip nukryžiuoto dailidės paprasti mokiniai išjudino tuos mokymus,kurie per tis šimtus metų užkariavo romėnų pasaulį ir tuomet toliau tęsė triumfą priš tuos barbarus,kurie nuvertė Romą.Šita pati krikščionybė nugalėjo-absorbavo ir išaukštino-visą hebrajų teologijos ir graikų filosofijos srovę.Ir tada,kada šita krikščioniškoji religija komos būsenoje praleido daugiau negu tūstanti metų dėl per didelės dozės misterijų ir pagoniškumo,ji prisikėlė ir iš esmės užkariavo visą Vakarų pasaulį.Krikščionybė Jėzaus mokymų turi pakankamai,kad taptų nemirtinga.Jeigu tiktai krikščionybė suvoktų didesnę dalį Jėzaus mokymų,tai ji galėtų padaryti nepalyginamai daugiau padėdama šiuolaikiniam žmogui spręsti savo naujas ir vis sudėtingesnes problemas. Krikščionybė kenčia dėl didžiulio kliuvinio,nes ji viso pasaulio mintyse yra sutapatinama su Vakarų civilizacijos visuomeninės sistemos, industrinio gyvenimo,ir moralinių normų dalimi;ir šitokiu būdu iš tiesų atrodė,jog krikščionybė nesąmoningai remia tokią visuomenę,kuri svirdulioja nuo tos kaltės,kad toleruoja mokslą be idealizmo.politika be principų,turtą be darbo,malonumus be suvaržymų,žinias be ugdymo,valdžia be sąžinės,ir gamybą be moralės.Šiuolaikinės krikščionybės viltis yra ta,kad jai reikėtų nustoti remti Vakarų civilizacijos visuomenines sistemas ir gamybinę politiką,tuo pačiu nuolankiai nusilenkti prieš tą kryžių,kurį ji taip drąsiai liaupsina,kad iš naujo sužinotų iš Nazareto Jėzaus tas didingiausias tisas,kurias mirtingasis žmogus kada nors gali išgirsti-gyvąją evangeliją apie Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę. (šį tekstą iš UK skiriu svetainės svečiams,kurie save įvardija katalikais,krikščionimis,mormonais,liuteronais,jehovistais, stačiatikiais,sentikiais,,musulmonais,tikėjimo žodžio grupėms,ir daugelį kitų religinių grupių,organizacijų veikėjams.)
Fredas
2010-02-26 11:54:56
Mielas Vitali, matau, kad tu esi tiek susipainiojęs savo dvasniniuose ieškojimuose, kad pats nebeatskri, KĄ RAŠAI viename sakinyje, ir ką kitame. O gaila, nes turėtum PAŽINTI TIKROVĖ, O NE MAJĄ-ILIUZIJĄ, kurią dabar išdėstei, viename sakinyje teigdamas VIENĄ NUOSTATĄ, o kitame jau JĄ PANEIGDAMAS, o toliau, VĖL atstatydams PANEIGTĄ, o tpliau VĖL JĄ PANEIGDAMS, ir taip per visą trumpą savo REPLIKĄ. Būtent dėl tavo VIDINIO SUSIPAINIOJIMO net negaliu tau nieko ir paaiškinti, nes neaišku TAVO NUOSTATOS.
ILIUZIJOS KOMENTUOTI NEĮMANOMA, TAI KAIP RŪKAS, BET JUK NEPAISANT TO, KAD RŪKAS DENGIA APLINKĄ, JIS NĖRA RŪKAS, O YRA VANDUO, TAČIAU BŪTENT RŪKAS DENGIA TIKROVĘ, NORS VANDUO YRA SKAIDRUS IR PERMATOMAS.
JEIGU NORI IŠSIVADUOTI IŠ SAVO SUSIKURTOS ILIUZIJOS IR PAŽINTI TIKROVĘ, SKAITYK URANTIJS KNYGĄ DAR IR DAR KARTĄ, skaityk Jėzas Kristaus KALBU JUMS VĖL, Roajsu Trejybės Asmenų mokymus, skaityk MANO MOKYMUS VISAME FORUME, TADA GAĖSI PATIRTI PATS TIKROVĘ, NE MAJĄ, IR SAVYJE, ir aplinkui ir nebegyvensi RŪKE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-10-17 07:37:44
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.