Forumas: temos peržiūra
Įvairios ištraukos, pastraipos, ar atskiros mintys iš Urantijos Knygos ir jūsų komentarai
Mielieji, šitą temą siūlau dėl to, kad galėtumėte patys patalpinti kokias nors ištraukas iš Urantijos Knygos apreiškimo, ilgesnes ar trumpersnes, kelių pastraipų, ar vienos pastraipos, ar net vieno sakinio, ir jas PAKOMENTUOTI, KODĖL jos yra tokios svarbios JUMS, kaip jas suvokiate JŪS.
Kadangi tai yra bendra tema iš Urantijos Knygos apreiškimo, tai joje bus įvairių temų rinkinys, kuris leis jums patiems sklaidyti Urantijos Knygą ir dalintis, kas TUO METU jums labiau įstrigo minty, kas sujaudino, ir KODĖL.
Dabar man perskaičius vieną pastraipą apie mūsų atvykimą į Havoną man sukilo mintis, kuria ir noriu pasidalinti.
Iš pradžių pateikiu būtent šitą pastraipą:
"Jūsų Havonos karjeroje pirmasis veiksmas bus suvokti ir padėkoti savo transportiniam sekonafimui už ilgą ir saugią kelionę. Tada jūs būsite supažindintas su tomis būtybėmis, kurios organizuos jūsų ankstyvąją veiklą Havonoje. Po šito jūs nuvyksite užregistruoti savojo atvykimo ir paruošti padėkos ir gilios meilės pranešimą, kuris bus pasiųstas jūsų vietinės visatos Sūnui Kūrėjui, visatos Tėvui, kuris padarė jūsų sūnystės karjerą įmanomą. Šitai užbaigia atvykimo į Havoną formalumus; po šito jums yra suteikiamas ilgas poilsio laikotarpis laisvam stebėjimui, ir tai yra proga paieškoti savo draugų, bičiulių, ir partnerių iš ilgo kilimo patyrimo. Jūs taip pat galite pasinaudoti programomis, kad nustatytumėte, kurie iš jūsų bičiulių piligrimų išvyko į Havoną nuo tada, kada Uversą palikote jūs." (0343-03)
Taigi, mes jau pakylame į Havoną. O tai reiškia, kad PRIEŠ TAI, labai ilgą laiką, jau buvome mokomi kaip DVASIOS, o iki to - dar kaip SIELOS, ir visą laiką turime savo tą patį aš. Ir HAVONOJE VIS TIEK turime savo tą patį AŠ, KOKS YRA DABARTINIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS KŪNE, TIK HAVONOJE JIS NEPALYGINAMAI DAUG GERIAU SUOKIA TIKROVĘ, DAUG GILIAU PAŽĮSTA ENERGIJAS, VISĄ APLINKĄ - KOSMOSĄ, ŽVAIGŽDES, VISATAS, JŲ VALDYMĄ, IR VISOS ŠITOS TIKROVĖS KŪRĖJUS - ROJAUS TREJYBĘ, BET DAR NE TIEK, KIEK JĄ PAŽINS PO HAVONOS.
Ir ką mes darome savo pirmuoju VEIKSMU HAVONOJE - O GI DĖKOJAME.
Nuoširdi padėka visada galima tik iš meilės, ne iš pareigos, bet iš meilės. REIŠKIA MES MYLIME APLINKĄ. Dėkojame mus atgabenusiam į Havoną transportiniam angelui, kurio dvasinė kategorija yra labai aukšta - sekonamifimas - jo energetinė įkrova mižinišką, todėl jis mus gali gabenti šimtus tūkstančių šviesmečių atstumais, ko NEGALI PADARYTI VIETINĖS VISATOS ANGELAI TRANSPORTUOTOJAI.
Tačiau mes taip pat dėkojame ir savo vyresniajam dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui, kuris Urantijoje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Mes jam siunčiame padėką už JO MEILĘ ir RŪPESTĮ, nes JO VIETINĖ VISATA MUMS PER VISĄ AMŽINYBĘ LIKS GIMTOJI VISATA, KIEK BESIPLĖSTŲ KŪRINIJOS RIBOS Į IŠORINĘ KOSMINĘ ERDVĘ, IR NORS MŪSŲ NAMAI YRA ROJUS, BET PRADŽIĄ Į AMŽINYBĘ MES GAVOME BŪTENT NEBADONO VIETINĖJE VISATOJE, nes būtent čia mes patyrėme materialų augimą ir pirmąjį GYVĄ ryšį su savo Rojaus Tėvais, garbindami JUOS iš meilės, būtent čia mes perėjome per patyrimą, kada iš materialus pavidalo po prisikėlimo tapome SIELOMIS, ir per tūkstančius metų MŪSŲ TEORINIO MOKYMO KLASĖSE IR ŠITŲ MOKYMO PRAKTINIO ASMENINIO TAIKYMO, mes vis ėjome pirmyn į savo amžinąjį DVASIOS STATUSĄ. Ir kada tapome dvasia, ja ir tapome būtent VIETINĖJE VISATOJE. Ir tada mus vyresnysis Brolis palydėjo į SUPERVISATOS, mūsų tolimesnio mokymo, pakopą, kuri užtruko daug ilgiau negu mūsų visas mokymasis ir gyvenimas Vietinėje Visatoje.
Ir po atvykimo į amžinąją Havoną, mes parengiame padėkos ir meilės pranešimą mūsų dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui-Jėzui. O tai reiškia, kad mūsų meilės ryšys su juo yra toks giluminis, nes jam dėkojame už visą jo mokymą ir globą, kuri buvo prieš tūkstančius metų, o šis gyvas ryšys ir tooiau tęsiais, ir jis būtent ir padiktuoja tokią padėką ir jam.
Ir šį pranešimą parengiame žvelgdami nebe iš apačios į viršų, kaip žvelgėme būdami materialiu pavidalu, žmogaus kūne, kada maldoje prašėme pagalbos iš jo, esančio kažkur toli ir aukštai, kad net nežinia kur ir kaip jį pasiekti, ar būdami sielos morontiniu pavidalu, ir net tapę jauna dvasia. Dabar mes jau pasiekę amžinąją Havoną turime supervisatos etapo sukauptą patyrima. Štai dėl ko mes jau į vietinę visatą žvelgiame tarsi iš ANAPUS.
O kadangi mūsų brolystė yra tapusi tokia išvystyta, meilės virpesiai yra pasiekę tokį aukštą dažnį, jog pati GYVA meilė mūsų viduje ir diktuoja tokį padėkos pranešimą mūsų gimtosios Vietinės Visatos Valdovui-Sūnui Kūrėjui-Jėzui.
Ir Havonoje, mums visiškai naujoje kūrinijos dalyje, jau nebe laiko ir erdvės visatose, kur mus mokino anksčiau, dabar mumis su meile tiek rūpinasi, kad mums PIRMIAUSIA suteikia POILSĮ IR APSIPRATIMĄ naujoje vietoje, ir galimybę, kaip kūrinijos šeimos nariui susitikti su kitais mūsų broliais ir sesėmis dvasioje, su kuriais palaikėme arba nepalaikėme ryšius anksčiau.
Ar suvokiate, kad visa tai daroma, kad tik geriau būtų mums, kad tik patenkintų mūsų giluminius bendravimo troškimus, kada meilė apjungia visumą be jokių išlygų.
Ir tada galėsime sutikti ne tik tokius savo buvusius sielos brolius, kaip Paulių, Petrą, ar Joną Krikštytoją, bet GALBŪT ir Staliną ar Hitlerį, JEIGU JIE VIS TIK PASIRINKS TIESOS IR ŠVIESOS KELIĄ PO PRISIKĖLIMO KVIEČIANT PAGAL SĄRAŠĄ, KURĮ DAR TIK PATIRS ATEITYJE, ir kurie iki Havonos pasiekimo taip pat bus tapę MEILĖS IR ŠVIESOS SKLEIDĖJAIS, aukštą lygį pasiekusiomis DVASIOMIS, KAIP IR MES.
TODĖL IR NUOSTABUS ROJAUS TREJYBĖS MŪSŲ TOBULINIMO PLANAS, KAD NĖRA ATSTUMIAMAS NĖ VIENAS, KAD IR KOKIUS NUSIKALTIMUS, MŪSŲ SUPRATIMU, BŪTŲ PRIDARĘS, NEBENT JIS PATS NUSIGRĘŽIA IR GALUTANAI APSISPRENDŽIA MEILĖS IR ŠVIESOS GYVOJO KELIO ATSISAKYTI SAVO LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-16 15:31:46
Komentarai
Mielieji, Urantijos Knyga yra skirta tam, kad mus APŠVIESTŲ, KAD MES PAŽINTUME KŪRINIJĄ PLAČIAU, KAD SUŽINOTUME, JOG SIELA IR DVASIA - TAI NE TAS PATS, nors ir vienu, ir kitu atveju esame mes savo tikrojo aš atsispindėjimas kitiems, kurie su mumis bendrauja vienu ar kitu dvasiniu lygiu; ji skirta tam, kad mes ATRASTUME Tėvą SAVYJE.IR TIK TAI PAKEIS MUS Į TIKRĄJĮ MŪSŲ AŠ.
Ir tik tada nebebus nei nusikaltimų, nei karų, nei LIGŲ. Bus tarpusavio SANTARVĖ VISŲ LABUI IR IŠ MEILĖS VISIEMS. Ir toks žmogus elgsis ne taip, kaip elgėsi barbarai tokie kaip MINDAUGAS, VYTAUTAS, KĘSTUTIS, STALINAS, HITLERIS, AR KITI MŪSŲ SIELOS BROLIAI IR SESĖS.
Tokia yra evoliucija. Tik nuo MŪSŲ, KIEKVIENO, priklauso, ar mes prisidėsime prie jos šviesos, ar ją mėginsime stabdyti.
Tai argi jūs norite, kad jūsų dabartinis gyvenimas ir toliau būtų skausme, tamsoje, kančioje, baimėje? Aišku, kad ne.
IR BŪTENT URANTIJOS KNYGA IR MŪSŲ FORUMAS JUMS IR RODO TĄ KRYPTĮ, KURIA EIDAMI PALIKSITE ŠVIESESNĮ GYVENIMĄ ATEINANČIOMS KARTOMS.
Kito kelio NĖRA Kita kryptis veda į savižudybę žmonijos mastu.
O sprendžia kiekvIenas - ko jis siekia ir kokiais motyvais REMIASI.
Aš jus raginu siekti MEILĖS IR ŠVIESOS JĖGA, VISŲ LABUI, IR ROJAUS TREJYBĖS GALIOS DĖKA.
Tačiau ir vėl jūsų prašau, ŠITOJE TEMOJE pateikite citavimus iš Urantijos Knygos, ir aptarinėkite juos, o ne replikuokite tuščiai TARSI URANTIJOS KNYGOS IR NEBŪTŲ.
Beje, šiandien ir aš įsijungiau į mūsų FORUMO apvalymą nuo kai kurių iš jūsų nuolatinio plepėjimo ir niekam nereikalingo dėmesio atitraukimo nuo giluminių dvasinių Urantijos Knygos studijų, ir kitų mūsų svetainėje esančių dvasinių šaltinių, kurie taip pat siejasi su Urantijos Knygos epochiniu apreiškimu, NUOŠIRDAUS STUDIJAVIMO, kam būtent ir yra skirtas mūsų Forumas. Todėl nenustebkite, kada, kartas nuo karto, neberasite ne tik mūsų Forume nereikalingų TUŠČIŲ replikavimų, bet ir pasikartojančių temų, kaip ir anoniminių pasisakymų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-10-17 17:07:16
Daugelio, manau čia nei kiek nešokiruoja Hitlerio ar Stalino "įkišimas" į Havoną, neva sudarant kontrastą su kitais žmonėm. Jie yra žmonės ta prasme kaip ir mes, ir kaip tas pats Algimantas. Man teko susipažinti su Hitlerio ir Stalino charakterių studijomis, tačiau manau, kad padarius išsamią Algimanto charakterio studiją labiau skirtųsi tik gyvenimo rezultatai, aplinkybės ir pasekmės, bet ne pati charakterio struktūra. Ir čia joks ne kaltinimas, kiekvienas savo charakteryje turime tam tikrų sužeidimų, ir susidarant palankioms sąlygoms, negydant, tos žaizdos plečiasi ir pasireiškia išorėje pagal susiklosčiusias aplinkybes. Juk sprendžiant pagal charakterio struktūrą, polinkius ir sužeidimus, jei kokie senovės kunigaikščiai būtų turėję dujų kameras, jos tikrai nebūtų buvę tuščios. Jei ST laikais žydai, o gal net tas pats Mozė būtų turėję atomines bombas, jos būtų buvę susprogdintos. Problema yra ne tame, kad vieni žmonės yra monstrai o kiti ne, nes žmonių yra ir bus visokių, kaip ir charakterių, o problema tame, kad žmonės, turintys stiprių destrukcinių polinkių, kai kada įgauna didelę ar neribotą valdžią, ir tada kyla didelio masto tragedijos.
Deja, kaip gražiai besuoktų Algimantas, aš ir jo charakteryje pastebiu stiprių destrukcinių polinkių, o kaip jūs?
Jonas
2009-10-17 11:15:23
Kuo nuoširdžiau bendrausime su visais forumo skaitytojais kaip su lygiaverčiais sielos broliais ir seserimis vieningos neaprėpiamos Kūrinijos dvasinėje visus vienodai mylinčio Tėvo šeimoje, tuo mažiau reikės aiškinti apie mums duoto Mokytojo dvasinę paskirtį žemėje.
“Tada Jėzus vėl atsistojo ir savo apaštalus mokė toliau: “Aš esu tas tikrasis vynmedis, o manasis Tėvas yra tas žemdirbys. Aš esu tas vynmedis, , o jūs esate šakos. Ir Tėvas iš manęs reikalauja tiktai to, kad jūs iš tiesų duotumėte daug vaisių. Vynmedį apkarpo tiktai tam šakų vaisingumas., kad padidėtų jo šakų vaisingumas. Kiekvieną šaką, išaugančią iš manęs, kuri neveda vaisių, Tėvas pašalins. Kiekvieną šaką, kuri duoda vaisių, Tėvas nuvalys tam, kad ji galėtų duoti daug vaisių. Jūs jau tikrai apsivalėte mano pasakyto žodžio dėka, bet jūs turite ir toliau likti švarūs. Jūs turite gyventi manyje, o aš turiu gyventi jumyse; šaka nudžius, jeigu ji bus atskirta nuo vynmedžio. Kaip šaka negali duoti vaisių, jeigu ji negyvena vynuogmedyje, lygiai taip ir jūs negalite duoti kupino meilės tarnavimo vaisių, jeigu negyvenate manyje, Prisiminkite: aš esu tas tikrasis vynmedis, o jūs esate tos gyvosios šakos. Tas, kuris gyvena manyje, ir kurio viduje gyvenu aš, duos daug dvasios vaisių ir patirs didžiausią džiaugsmą vesdamas šiuos dvasinius vaisius. Jeigu jūs norite palaikyti šitą gyvą dvasinį ryšį su manimi, tai jūs duosite gausų derlių. Jeigu jūs gyvensite manyje, o manieji žodžiai bus gyvi jumyse, tuomet jūs galėsite su manimi bendrauti laisvai, ir tada manoji gyva dvasia galės į jus įsilieti tiek, kad jūs galėsite paprašyti bet ko, ko tik nori manoji dvasia, ir padaryti viską, būdami garantuoti, jog manasis Tėvas mūsų prašymą patenkins. Šitaip iš tiesų yra šlovinamas Tėvas: kad vynmedis turi daug gyvų šakų, irk ad kiekviena šaka duoda daug vaisių. Ir kada pasaulis pamatys šitas vaisius vedančias šakas – manuosius draugus, kurie vienas kitą myli, net ir taip, kaip juos mylėjau aš – tada visi žmonės žinos, kad jūs iš tikrųjų esate mano mokiniai.”1945-04
Ši visiems iškalbinga alegorija lengvai suprantama ir šiems ir būsimiems laikams. Tačiau kokiai daugumai ji buvo, yra ir bus priimtina, iliustruoja eilutės apie šakų, nenešančių vaisių, nugenėjimą.
Šio talpaus Jėzaus mokymo kontekste noriu išskirti vieną aspektą – visų meilės vieni kitiems reikšmingumą.
“Taip, kaip Tėvas mylėjo mane, taip iš tikrųjų jus mylėjau aš. Gyvenkite manojoje meilėje net ir taip, kaip aš gyvenu Tėvo meilėje. Jeigu jūs darysite taip, kaip jus mokiau aš, tuomet jūs tikrai gyvensite manojoje meilėje, net ir taip, kaip ir aš laikiausi Tėvo žodžio ir visą laiką gyvenu jo meilėje.”1945-05
Pajuskim, kad esame ne tik kūnas, protas ir siela. Mes esame ta dieviška sąmone, kuria remiasi viskas Visatoje.
Tėvo – pirmapradžio Kūrėjo - kosminiai kūrybos spinduliai aplanko Urantijos planetą vis galingesne dvasine šviesa. Ryškiausias Tėvo meilės pasireiškimas įvyko prieš du tūkstančius su viršum metų Sūnaus Kūrėjo Mykolo savęs padovanojimo baigiamuoju aktu.
Didysis Mokytojas yra visų mūsų gimtosios Nebadono visatos Tėvas ir valdovas. Jo žmogiško gyvenimo materialiame kūne pavyzdys daugeliui šio ir kitų pasaulių kylantiesiems tvariniams tapo neginčijamu dvasiniu etalonu.
Ar mums lengva juo sekti ir būti vynmedžio šakomis, nešančiomis saldžius dvasinius vaisius?
Jėzus visą laiką rodo į Tėvą-vynuogyno žemdirbį. Jis nieko neprašo, ko mes negalime duoti. Visur ir visada jis savo ir Tėvo vardu moko mylėti vieni kitus. Mes negalime paspartinti laiko tėkmės, kaip ir negalime daryti vadinamų stebuklų laiko išjungime. Bet mes galime eiti Jėzaus nušviestu keliu pas Tėvą į Rojų ir tam vis daugiau mūsų sąmonė pribręsta. Mums ne tik davė paruoštą ir vis tebetobulinamą gyvos Tėvo religijos skelbėją dvasinį mokytoją kaip kelrodį ir švietėją, bet ir išpureno dirvą, kad sėtumėm į ją savo meilės sėklas ir patys stiebdamiesi dvasiniu ūgiu, puoselėtumėm augindami naujus daigus, vykdydami Tėvo valią. Be asmeninio gyvo įtikėjimo mes nepažinsime Tėvo valios. Ir jeigu savo įtikėjimo negilinsime, siela ims merdėti, negalės vystytis.
Intelektiniu lygiu įsisavintos dvasinės žinios ne tik sielai neatneš naudos, bet ir iškels gyvulinio proto viršavimą virš išmintingojo sielos proto.
Jėzus įspėja, kaip nelengva mylėti kitaip galvojančius, suprantančius ir matančius sielos brolius. Tačiau šis barjeras nesunkiai įveikiamas su Jėzumi ir Tėvu. Tai yra toks patyrimas, kada mokomasi suvokti ir pasirenkama vykdyti Tėvo valią. Kada tikinčiojo valia iš tiesų yra susieta su Jo valia, tada šitaip suvoktoje valios sąjungoje yra įgyvendinama per Jėzų į Tėvą kaip vynmedžio gyvybės tekėjimas į gyvas šakas ir per jas.
Kuo daugiau ir gausesnio dvasios vaisių derliaus mūsų šakos duos, tuo bus glaudesnis ryšys tarp dieviškumo ir žmonijos.
Matyti kiekviename žmoguje Dievą yra tikrasis gyvas Tėvo meilės pasireiškimas tikinčiojo asmenyje. Tikrieji dvasios vaisiai: mylėti žmogų taip, kaip ir jį patį myli Tėvas. Mylėti vienas kitą taip, kaip myli kiekvieną mus Jėzus.
Mes niekada nebuvome palikti be Jėzaus pagalbos. Jis pažadėjo: “Bet aš tikrai jūsų nepaliksiu pasaulyje vienų. Labai greitai, po to, kai būsiu išėjęs, aš tikrai atsiųsiu dvasinį pagalbininką. Jūs iš tikrųjų turėsite su savimi tą, kuris užims mano vietą tarp jūsų, tą, kuris jus toliau mokys tiesos kelio, kuris net ir guos jus.”1947-02
Kada tikėjimu įeiname į sūnysitės su Dievu sąmonės džiaugsmą ir laisvę, tada įgyjame dvasinės įžvalgos protą ir tik tada mes jau galime kiekvieną akimirką save suvokti šviesoje, meilėje, harmonijoj ir ramybėj. Tačiau kad ir kaip norėsime įgyti dvasinės įžvalgos protą, kaip besimelsime už gilesnį Tėvo valios atskleidimą, jeigu neturėsime meilės vienas kitam, sielai vystytis nepadėsime ir gyvo ryšio su Tėvu atrast niekaip nepajėgsime.
Tėvas yra meilė, o meilė yra vienintelė kūrinijos vystimosi tobulėjimo linkme varomoji jėga. Tėvas yra kiekviename iš mūsų. Mes kiekvienas esame jame. Nieko nėra be Dievo. Viskas, ką matome yra Tėvo pasireiškimas. Būdami vienos Tėvo sistemos segmentai, mes esame jo mylima šeima, visi broliai ir sesės.
Jėzui pabuvus tarp žmonių visi tikintieji patirs Tiesos Dvasią, kuri tam ir pasirodė, kad vestų žmones į visą tiesą, į besiplečiantį žinojimą apie tą patyrimą, kurį sudaro amžinos ir kylančios sūnysitės su Tėvu dvasinės tikrovės gyvenimas ir auganti sąmonė.
Pentakostas su savo dvasine dovana, Tiesos Dvasia, mirtingąjį žmogų apdovanojo galia atleisti už asmenines nuoskaudas. Ir mes galime būti geri net ir esant didžiausiam neteisingumui. To mokomės bendraudami vieni su kitais, ir ateis laikas, kai išliksime ramūs net siaubingo pavojaus akivaizdoje. Visas Jėzaus mokymas yra grindžiamas Tėvo meile ir meile Tėvui. Jo mokymas apie tai, kaip mums blogį nugalėti gėriu, mokymas apie žmogaus brolystę, meilės gerą valią ir abipusį pasitikėjimą.
Bet meilės nėra be atleidimo. Tik kada atleidžiame savo bičiuliams, Tėvo atleidimą mes asmeniškai padarome prieinamą sau patiems. Kitokio veiksmo, neparemto meile iš Tėvo, dvasiniame mokyme nėra. „Kada atleidžiame savo broliui materialiame kūne, tada šito atleidimo dėka savo paties sieloje mes kuriame sugebėjimą už savo pačių klaidingus poelgius priimti Dievo atleidimo realybę.1861-05
„Visada mes galime turėti intelektualaus suvokimo ir interpretavimo įvairovę ir suvisuomeninimo skirtingus laipsnius, bet tai, kad nėra dvasinės brolystės, yra tiek nepateisinama, tiek ir priekaištautina.“1866-03
„Kada išmintingas žmogus supras savo bičiulių vidinius impulsus, tada jis juos pamils. O kada savo brolį jūs mylite, tada jūs esate jam jau atleidę. Šitas sugebėjimas žmogaus prigimtį suprasti ir akivaizdų skriaudimą jam atleisti yra panašus į Dievą.“
„Jūsų nesugebėjimas arba nenoras savo bičiuliams atleisti yra jūsų nesubrendimo matas, jūsų nesugebėjimas pasiekti suaugusiojo užuojautą, supratingumą ir meilę. Jūs nešiojate pyktį užantyje ir puoselėjate kerštą tiesiog proporcingai savo nežinojimui apie savo bičiulių būtybių vidinę prigimtį ir tikruosius troškimus. Meilė yra gyvenimo dieviškojo ir vidinio akstino padarinys. Jos pagrindas yra supratimas, ją ugdo nesavanaudiška tarnystė, ir ją tobulina išmintis.“1898-04,5
Kada mes žiūrime į žmogų be dvasinės įžvalgos, mes nematome jame Tėvo. Žvelgdami į žmogų fizinėmis akimis mes jame matome tik tai, kas jame yra patrauklaus arba priešingai, kas mums nepriimtina. Žiūrėdami į kitą, mes tarsi veidrodyje matome ir savo atspindį. Tik ne visada norime, ne visada sugebame atpažinti savų ydingų charakterio savybių. Ir tik atradus savo viduje Tėvą ir užmezgus su juo gyvą ryšį mes ir galime matyti jį kitame žmoguje. Tačiau neignoruokime ir veidrodinio atspindėjimo, tik jau žvelkime mylinčio Tėvo akimis. Visus charakterio aštrius kampus nušlifuoti kiekvienas privalėsime patys. Kuo žmogaus sąmonė pasiekia aukštesnį dvasinį lygį, tuo lanksčiau suvokia blogį, kaip pamoką sau.
Diskusijoje apie dvasinę vienybę Jokūbas Zabediejus paklausė: “Mokytojau, kaip mes iš tikrųjų išmoksime žiūrėti vienodai ir tuo pačiu pasiekti didesnį tarpusavio sutarimą?” Kada Jėzus išgirdo šitą klausimą, tada jis savo paties dvasios viduje tiek smarkiai suvirpėjo, kad atsakė: “Jokūbai, Jokūbai, kada gi aš jus mokiau, kad jūs visi turite žiūrėti vienodai? Aš atėjau į pasaulį paskelbti dvasinės laisvės tuo tikslu, jog mirtingiesiems būtų suteikta galia gyventi savąjį ir laisvą individualų gyvenimą prieš Dievą. Aš nenoriu, jog visuomeninę harmoniją ir brolišką ramybę tikrai reikėtų pirkti, paaukojant laisvą asmenybę ir dvasinę savastį. Tai, ko aš reikalauju iš jūsų, savo apaštalų, yra dvasinė vienybė – ir tą jūs galite patirti tame džiaugsme, kada esate vieningai atsidavę tam, kad iš visos širdies vykdytumėte manojo Tėvo danguje valią. Jums nereikia matyti vienodai arba jausti vienodai tam, kad dvasiškai būtumėte vienodi. Dvasinė vienybė kyla iš tos sąmonės, jog kiekviename iš jūsų gyvena, ir vis labiau viešpatauja, dangiškojo Tėvo dvasinė dovana. Jūsų apaštališkasis sutarimas turi kilti iš tos realybės, kad kiekvieno iš jūsų dvasinė viltis yra tapati kilme, prigimtimi, ir lemtimi.
“Šitokiu būdu jūs galite patirti dvasinio tikslo ir dvasinio supratingumo ištobulintą vienybę, kylančią iš abipusio sąmoningo suvokimo, jog Rojaus dvasios, gyvenančios kiekviename iš jūsų, yra tapačios; ir jūs galite turėti šitą giliai dvasinę visišką vienybę, išlaikydami savo intelektualaus mąstymo, temperamentingo pojūčio, ir visuomeninio elgesio pačius įvairiausius individualius ypatumus. Jūsų asmenybės gali būti gaivinančiai įvairios ir labia skirtingos, tuo tarpu jūsų dieviškojo garbinimo ir broliškos meilės dvasinė prigimtis ir ir dvasios vaisiai gali būti suvienyti tiek, jog visi tie, kurie matys jūsų gyvenimą, tikrai pažins šitą dvasinį tapatumą ir sielos vienybę; jie atpažins, kad jūs buvote su manimi ir šito dėka išmokote, ir gerai išmokote, kaip vykdyti Tėvo danguje valią. Jūs galite pasiekti tarnavimo Dievui vienybę net ir tada, kada jūs šitaip tarnaujate sutinkamai su savo paties proto, kūno ir sielos savitais sugebėjimais.
“Jūsų dvasinė vienybė numato du dalykus, kurie visada derinsis individualių tikinčiųjų gyvenime; Pirma, jūs turite bendrą akstiną gyvenimo tarnystei; jūs visi labiau už viską trokštate vykdyti Tėvo danguje valią. Antra, jūs visi turite egzistencijos bendrą tikslą; jūs visi siekiate tikslo surasti Tėvą danguje, ir šituo įrodydami visatai, jog tapote panašūs į jį.”1591-03,4,5
Jėzus daug dėmesio skyrė apaštalų tarpusavio santykių gerinimui, mokydamas juos gailestingumo ir pakantumo vienas kitam, suprasdamas, jog be šitų savybių žmonės nesugebės mylėti dieviškąja meile. Jis mokė: „Per visus gyvenimo vingius, visada prisiminkite mylėti vienas kitą. Nesipykite su žmonėmis, net ir su netikinčiais. Rodykite gailestingumą net ir tiems, kurie niekindami jus įžeidinėja. Pasirodykite, kad jūs esate ištikimi piliečiai, moralūs darbininkai, pagyrimo verti kaimynai, atsidavę giminaičiai, supratingi tėvai, ir nuoširdūs tikintieji į Tėvo karalystės brolystę. O manoji dvasia tikrai bus su jumis, dabar ir net iki pasaulio pabaigos.“1932-02
Nepakanka žinoti apie meilę. Ją reikia praktikuoti gyvu patyrimu. Ir niekas giliau ir gražiau neatspindi šio jausmo didybės kaip duali Dievo-Žmogaus asmenybė materialiu pavidalu Jėzaus asmenyje: „Kada šį vakarą aš įėjau į šitą kambarį, tada jūs nepasitenkinote tuo, kad išdidžiai atsisakėte numazgoti kojas vienas kitam, bet jūs taip pat turėjote įsivelti ir į tarpusavio ginčą dėl to, kas turėtų užimti garbės vietas prie manojo stalo. Tokių garbės ženklų siekia fariziejai ir šito pasaulio vaikai, bet šitaip neturėtų būti tarp dangiškosios karalystės ambasadorių. Argi jūs nežinote, jog prie manojo stalo negali būti nė vienos vietos, kuri turėtų privilegijų? Argi jūs nesuprantate, kad kiekvieną iš jūsų aš myliu taip, kaip myliu ir visus kitus? Argi jūs nežinote, jog arčiausia vieta prie manęs, taip, kaip ją garbinga supranta žmonės, gali visiškai nieko nereikšti, kiek tai yra susiję su jūsų padėtimi dangaus karalystėje? Jūs žinote, jog pagonių karaliai turi valdžia saviems pavaldiniams, tuo tarpu tie, kurie šitą valdžią panaudoja, kartais yra vadinami geradariais. Bet tikrai šitaip nebus dangaus karalystėje. Tas, kuris tarp jūsų norėtų būti didis, tegul tampa toks, kaip jaunesnysis; tuo tarpu tas, kuris valdo, tegul tampa toks, kuris patarnauja. Kuris gi yra didingesnis, ar tas, kuris sėdi prie stalo, ar tas, kuris patarnauja? Argi neįprasta laikyti, jog tas, kuris sėdi prie stalo, yra didingesnis? Bet jūs pamatysite, jog aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja. Jeigu vykdant Tėvo valią jūs norite su manimi būti bičiuliai tarnai, tada būsimojoje karalystėje jūs tikrai sėdėsite su manimi galioje, ir ateities šlovėje toliau vykdydami Tėvo valią.“1940-01
Šitaip iš tiesų yra šlovinamas Tėvas: kad vynmedis turi daug gyvų šakų, ir kad kiekviena šaka duoda daug vaisių.
Gaile
2010-03-16 12:00:22
/7. DALIS IR VISUMA
Per visą laiką ir erdvę ir bet kokios prigimties visos tikrovės atžvilgiu veikia nepalenkiamas ir neasmenis dėsnis, kuris yra ekvivalentiškas kosminės apvaizdos veikimui. Gailestingumas apibūdina Dievo meilės požiūrį į individą; nešališkumas motyvuoja Dievo požiūrį į visumą. Dievo valia nebūtinai vyrauja dalyje – bet kokios asmenybės širdyje – bet jo valia iš tikrųjų valdo visumą, visatų visatą. /
Kuomet skaičiau šio dokumento(12)7-ą dalį ir prieš tai esančias dalis,negalėjau nepasidalinti su jumis jo gelme.Jau vien įžanginiame žodyje,Išminties Tobulintojas pasako beveik visišką esmę.Tik pabandykime įsigilinti į TĖVO-TREJYBĖS VISAPUSIŠKUMĄ..Gailestingumas-tai JO ištiesta pagalbos ranka išsivaduoti iš nuodėmės apkabinimo ir įrodymas to,kaip JIS MUS MYLI..Nešališkumas-tai nuoroda į tai,kad TĖVUI-TREJYBEI nėra jokių autoritetų,JIS visus myli vienodai,nuo pačio žemiausiai puolusio sūnaus ar dukros iki pačio dvasingiausio kūrinio.Netgi Liuciferiui buvo pasiūlytas gailestingumas,tai ne,išdidumas neleido jo priimti.Todėl ir ravime dar didesnį lauką prisėtų jo piktžolių.Ir tikrai ravėtume mažiau,jei ši nuostabi Lanonandekų kategorijos dvasia,nors ir maištavusi,bet nuolankiai priėmusi gailestingumą,būtų tarnavusi ir toliau visumos labui..Ir kuomet sakoma:
Dievo valia nebūtinai vyrauja dalyje – bet kokios asmenybės širdyje /.
Tai parodoma,jog nevykdydami JO valios,mes visiškai nieko nepakeisime,nes TĖVO-TREJYBĖS VALIA YRA TOBULAI IŠMINTINGA..Mes galime nesuprasti JO veiksmų ir laikyti,kad TĖVAS-TREJYBĖ savivaliauja(atseit suteikia laisvą valią,bet tuom pat ir suvaržo.tai kokia čia laisva valia ir ar tikrai TĖVAS-TREJYBĖ VEIKIA mūsų visų labui),bet nepamirškime,kad Jo visuose ryšiuose su visomis būtybėmis tai yra tiesa, jog
/Dievo įstatymai nėra neatsiejamai savavališki. Jums, su jūsų apribotu matymu ir ribiniu požiūriu, Dievo veiksmai dažnai turi atrodyti diktatoriški ir savavališki. Dievo įstatymai yra tiesiog Dievo įpročiai, jo būdas, kaip nuolat atlikti reikalus; ir jis visą laiką visus reikalus atlieka gerai. Jūs matote, jog Dievas tą patį dalyką atlieka tuo pačiu būdu, nuolat, tiesiog dėl to, jog tai yra geriausias būdas atlikti tą konkretų reikalą konkrečiomis sąlygomis; o geriausias būdas yra teisingas būdas, ir dėl to iš tikrųjų begalinė išmintis visada įsako, jog tai būtų atlikta tuo tiksliu ir tobulu būdu./
Sekančioje citatoje sakoma,kad mes galime neteisingai primesti savosios prigimties netobulumą,kad ir genetiškai paveldėtų(nors taip nėra)ligų ar negalavimų baudžiančiam TĖVUI-TREJYBEI,bet tikrai yra taip,kad mes patys pažeidžiame priežasties-veiksmo dėsnį ir turime skaudžias jo pasekmes /Jūs taip pat turėtumėte prisiminti, jog prigimtis nėra išskirtinis Dievybės veiksmas; šituose reiškiniuose būna ir kiti poveikiai, kuriuos žmogus pavadina prigimtimi./
Ir nors TĖVUI-TREJYBEI yra pasibjaurėtinas mūsų sielų degradavimas jas užveriant TĖVO-TREJYBĖS MEILEI priimti arba mums žinant Tikrojo kelio svarbą pasirinkimas aplinkinių takelių,visdėlto yra taip,kad TĖVAS-TREJYBĖ,kaip aiškina Išminties Tobulintojas:
/ jeigu bet kokios situacijos dieviškume, bet kokios aplinkybės kraštutinume, bet kokiu atveju, kur aukščiausiosios išminties kryptis galėtų pažymėti kitokio elgesio reikalavimą – jeigu tobulumo reikalavimai galėtų dėl kažkokios priežasties diktuoti kitokį, geresnį, reagavimo būdą, tuo metu ir toje vietoje visaišmintis Dievas iš tikrųjų veiktų tuo geresniu ir tinkamesniu būdu. Tai būtų aukštesniojo įstatymo išraiška, o ne žemesniojo įstatymo panaikinimas. /.
Ką tai reiškia?Manau,kad tai,jog nors ir TĖVAS-TREJYBĖ veikia visą laiką vienodai,bet iškilus tam tikrai situacijai,tarkim nenumatytam individo poelgiui ar veiksmui aktuale,kuris ves aukštesniam dieviškumui pažinti,TĖVAS-TREJYBĖ gali veikti ir tinkamesniu būdu,kuris ir parodo kaip mus MYLI TĖVAS-TREJYBĖ..Ir Jis yra TOBULAS,BE PRIEŠTARAVIMŲ ĮSTATYMUOSE,DIEVIŠKASIS PROTAS..Atrodytų,kad JIS yra lyg ir sustingdytas akimirksny,bet taip tikrai nėra.JIS NUOLATOS YRA VEIKIME,KŪRINIJOS PLĖTIME,MŪSŲ PROTO,IŠMINTIES GILINIME.Sakyčiau-begaliniame neapibrėžtume.
/ Nėra nė vieno prieštaravimo tarp Begaliniojo įstatymų; jie visi yra neklystančios prigimties tobulumai; jie visi yra nediskutuotini veiksmai, išreiškiantys nepriekaištingus sprendimus. Įstatymas yra begalinio, tobulo, ir dieviškojo proto nekintanti reakcija. Dievo veiksmai, nepaisant šito atrodančio vienodumo, yra visi valiniai./
Ir atrodytų,jog ir kūrinija paimta atskirais individais,turėtų būti tokia pat-tobula.Bet taip nėra,nes kuo toliau nuo Rojaus,tuo didesnė tikimybė suklysti,nes vėlgi,nesame robotai,turim laisvą valią,tuom pačiu yra potenciali tikimybė,kad tą valią panaudosime savanaudiškai.Ypač mes,ribiniai mirtingieji valiniai tvariniai.Laisva valia-tai atsakomybė ir savo veiksmų suvokimas teigiama linkme.
/ Bet visa tai, ką iš tiesų galima pasakyti apie Visuotinį Tėvą, to negalima pasakyti su tokiu pačiu tikrumu apie visas jo pavaldžias protingas būtybes arba apie jo evoliucinius tvarinius. /
Sekančiose pastraipose paminėsiu trumpai,koks yra TĖVAS-TREJYBĖ ir kodėl mes JUO galim ir turim pasitikėti:
/Kadangi Dievas yra nesikeičiantis, dėl to iš tikrųjų jūs galite pasitikėti, visomis įprastomis aplinkybėmis, kad jis padarys tą patį dalyką šituo pačiu identišku ir įprastu būdu. Dievas yra stabilumo užtikrinimas visiems sutvertiems daiktams ir būtybėms. Jis yra Dievas; dėl to jis nekinta./
/Ir visas šitas elgesio pastovumas ir veiksmo vienodumas yra asmeninis, sąmoningas, ir visiškai valinis, nes didysis Dievas nėra bejėgis savo paties tobulumo ir begalybės vergas. Dievas nėra savaime veikianti automatinė jėga; jis nėra įstatymo supančiota vergaujanti galia. Dievas nėra nei matematinė lygtis, nei cheminė formulė. Jis yra laisvos valios ir pirminė asmenybė. Jis yra Visuotinis Tėvas, būtybė, iki kraštų pripildyta asmenybės ir visų tvarinių asmenybių visuotinis šaltinis./
Mes dažnai klystame TĖVO-TREJYBĖS ieškojimuose.Vieniems reikia Budos,kitiems dar kažkokio abstraktaus Dievo.Bet esmė tai MUMYSE ESANTIS TĖVAS-TREJYBĖ.JĮ reikia atrasti.Atrasti per nuoširdžią maldą,garbinimą.Argi jau taip seniai Jėzus mūsų protėvius to mokė?Ir moko vėl,nes Jo mokymai buvo iškraipyti,nesuvokti ir mus supriešinantys tarpusavy,iškraipant evangeliją.Argi nerodo sekanti pastraipa,kad mes TURIME ATRASTI TĖVĄ-TREJYBĘ SAVYJE,PER ĮTIKĖJIMĄ ATGIMTI IŠ DVASIOS IR TAI BUS TAS,TIKRASIS IR GYVASIS ROJAUS TREJYBĖS KELIAS,KURIAME MES SUVOKSIME,JOG ESAME TĖVO-TREJYBĖS SŪNŪS IR DUKROS,TAIP PAT ESAME BROLIAI IR SESĖS SIELOJE TARPUSAVY IR DVASIOJE ESAM VIENA ŠEIMA..Ir tikrai tereikia be jokios išankstinės nuostatos patikėti,atrasti ir įtikėti
/Dievo valia nevienodai vyrauja Dievo ieškančio materialaus mirtingojo širdyje, bet jeigu laiko rėmai bus praplėsti už to momento, kad apimtų pirmojo gyvenimo visumą, tuomet iš tikrųjų Dievo valia tampa vis daugiau matoma dvasios vaisiuose, kurie yra auginami dvasios vedamų Dievo vaikų gyvenime. Ir tada, jeigu žmogiškasis gyvenimas yra toliau praplečiamas, kad aprėptų morontinį patyrimą, tai dieviškoji valia yra pastebima, jog vis ryškiau ir ryškiau šviečia sudvasinančiuose veiksmuose tų laiko tvarinių, kurie pradėjo ragauti tą dieviškąją palaimą, patirdami žmogaus asmenybės ryšį su Visuotinio Tėvo asmenybe.
Dievo Tėvystė ir žmogaus brolystė pateikia dalies ir visumos paradoksą asmenybės lygiu. Dievas myli kiekvieną individą kaip atskirą vaiką dangiškojoje šeimoje. Tačiau Dievas šitaip myli kiekvieną individą; jis nėra joks asmenų gerbėjas, o jo meilės visuotinybė pagimdo visumos ryšį, visuotinę brolystę./
Mūsų išlikimas amžinybėje yra garantuotas tik įtikėjimo pagalba,bet tam reikalingos mūsų pačių pastangos.Ir nėra taip,kad,-ai,suspėsime ar kai numirsim,tai bus aišku kaip ten yra..NORĖTUMĖT..Jau dabartinis mūsų visų indėlis į Tėvo banką reikalingas ŠIANDIEN.Ir sekančios eilutės atskleidžia TĄ,TIKRĄJĄ MEILĘ,KURIA MUS MYLI TĖVAS-TREJYBĖ,KAD NET MATYDAMAS DAR IR LAUKINIAIS ESANČIUS VISUOSE EVOLIUCINIUOSE LAIKO IR ERDVĖS PASAULIOSE,DALIJA MEILĘ VISOJE KŪRINIJOJE VIENODAI
/Tėvo meilė šlovina kiekvieną Dievo vaiką, apšviesdama kiekvieną dangiškosios šeimos narį, griežtai apibrėždama kiekvienos asmenės būtybės unikalaus pobūdžio siluetą neasmenių lygių fone, nusidriekiančiame už visų Tėvo broliškosios grandinės ribų. Dievo meilė pritrenkiančiai pavaizduoja kiekvieno valios tvarinio transcendentinę vertybę, neklystamai atskleidžia tą aukštą vertybę, kurią Visuotinis Tėvas suteikė visiems ir kiekvienam iš savo vaikų, pradedant Rojaus statuso aukščiausiosiomis kūrėjo asmenybėmis ir baigiant valios orumo žemiausiomis asmenybėmis tarp žmonių laukinių genčių žmogiškųjų rūšių aušroje kai kuriuose evoliuciniuose laiko ir erdvės pasauliuose./
Mūsų Mylimo ir Mylinčio TĖVO-TREJYBĖS MEILĖ,jeigu atrandam TĖVĄ-TREJYBĘ SAVYJE,GILINAM ĮTIKĖJIMĄ IR ATGIMSTAM IŠ DVASIOS,padaro mus šeima,VISOS KŪRINIJOS ŠEIMA,MYLINČIA VISUS IR RAGINANČIA BŪTI TOKIAIS PAT TOBULAIS,NET KOKS TOBULAS YRA TĖVAS.Nebelieka užsispyrusių individų,bet ATSIRANDA VIENINGI,MYLINTYS VIENAS KITĄ IR VISĄ KŪRINIJĄ URANTAI,KURIEMS NĖRA KITOKIO AR KITOKIOS,NELIEKA NEIGIAMŲ SAVYBIŲ-PAVYDO,AMBICIJŲ AR DAR KOKIŲ NORS KITŲ,GYVULINIO PROTO TERŠALŲ.ĮSIVYRAUJA MEILĖ.
/Pati šita Dievo meilė individui pagimdo visų individų dieviškąją šeimą, Rojaus Tėvo laisvos valios vaikų visuotinę brolystę. Ir šitoji brolystė, būdama visuotinė, yra visumos ryšys. Brolystė, kada yra visuotinė, atskleidžia ne kiekvieno ryšį, bet visų ryšį. Brolystė yra visumos tikrovė ir dėl to atskleidžia visumos savybes kaip priešpastatymą dalies savybėms./
Kada sakoma:
/Brolystė sudaro ryšio tarp kiekvienos asmenybės visuotinėje egzistencijoje faktą./
Turima omeny tai,kad tik gyvendami tiek šitame,tiek morontiniame ar dvasiniuose pasauliuose išliksime tik brolystės dėka tarp visos kūrinijos tvarinių
/ Nė vienas asmuo negali išvengti naudos ar bausmės, kuri gali būti ryšio su kitais asmenimis pasekmė./
Ši citata atskleidžia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimą.Mes galim ir išeikvoti savo fizinės energijos užtaisą,tuo pasirašydami sau tapatybės sunaikinimo nuosprendį net ir prikelti,kai mums pasiūlys rinktis.Tikrai nesinori tikėti,kad taip pasielgs mūsų sielos broliai ar sesės.
/ Dalis patiria naudos ar kančios proporcingai su visuma. Kiekvieno žmogaus geros pastangos suteikia naudos visiems žmonėms; kiekvieno žmogaus suklydimas ar blogis padidina visų žmonių kančias. Kaip juda dalis, taip juda visuma./
Mūsų visų individualiai priimami sprendimai turi milžinišką įtaką visai kūrinijai.Ir nors atrodo,kad jis ar ji nieko nereiškia visumoje,turiu jus nuvilti,mielieji.Mes esam patys savo likimo kalviai.Tai ir nukalkime jį taip,kad nereikėtų lėtinti judėjimo ROJAUS TĖVŲ GLĖBIN
/ Kokia yra visumos pažanga, tokia yra dalies pažanga. Santykinis dalies ir visumos judėjimo greitis nulemia tai, ar visumos inercija sulėtina dalį, ar ją nuneša pirmyn kosminės brolystės pagreičiu./ Toliau eina kalba apie Minties Derintojus,apie TĖVO-TREJYBĖS DIDINGUMĄ IR GROŽĮ,VISOS KŪRINIJOS PRITRENKIAMĄ DIDINGUMĄ..Mums nereiktų išsigąsti GYVAI PATIRTINIO ROJAUS TREJYBĖS KELIO..Paminėsiu tik vieną pastraipą,kuri įstrigo savo MILŽINIŠKU DIDINGUMU
/ Nors vieno iš Sūnų dvasia yra išlieta visiems materialiems kūnams, nors vienas iš Sūnų kartą gyveno mirtingojo materialaus kūno pavidalu, nors serafimai asmeniškai saugo ir veda jus, kaip gali bet kuri iš šitų Antrojo ir Trečiojo Centrų dieviškųjų būtybių kada nors tikėtis priartėti prie jūsų taip arti ar suprasti jus taip visiškai, kaip Tėvas, kuris atidavė savo paties dalį, kad būtų jumyse, kad būtų jūsų tikrasis ir dieviškasis, net jūsų amžinasis, aš?/.
Arūnas
2010-04-13 19:47:10
Paskutiniu metu labai daug mąstau šiomis temomis, kurias aprašė Gailė savo komentare. Galiu pasakyti tik vieną - prie šio komentaro neturiu nei ką pridėti, nei ką atimti. Tik noriu pasakyti nuoširdų Ačiū Gailei už kruopštų darbą ir nuoširdžiai pasidžiaugti Tėvo veikimu, kad jis vienu metu labai panašiomis mintimis ir apmąstymais veikia žmones.
Vaidas (VDS)
2010-03-16 12:46:03
Tokios turėtų būti tikybos mokytojos,Gailė yra pavyzdys.Ne veltui Jėzus dėjo pastangas suburiant moterų korpusą,oi ne veltui.Nuoširdus dėkui straipsnio autorei,dėkui visiems kurie turi laiko pasidalinti savo mintimis.
Fredas
2010-03-16 14:32:18
4.APREIŠKIMO DOVANA
/Apreiškimas yra besivystantis, bet visada yra žengiantis pirmyn. Per pasaulio istorijos amžius, religijos apreiškimai yra visą laiką besiplečiantys ir kiekvieną kartą vis labiau apšviečiantys. Būtent apreiškimo misija yra išrūšiuoti ir išvalyti viena po kitos einančias evoliucines religijas./
Tiesiog labai panorėjus ir pamėginus studijuoti,tampa aišku tai,kad pats apreiškimas parodo mirtingojo gyvuliniu protu pasiektą ribą,kurios jis ir neperžengtų,jei evoliucijos akimirkoje nebūtų apreikšta neišvengiamas kokybinis šuolis per apreiškimą.Ir jo misija tikrai sudeda taškus ant“i“.Kodėl taip vyksta?Manyčiau,kad žmogus,evoliucijos kely,kurį mums numatė ROJAUS TREJYBĖ IR KURĮ MES NE VELTUI VADINAME GYVAI PATIRTINIU,NES EITI TUO KELIU ĮMANOMA TIK ATRANDANT TĖVĄ-TREJYBĘ SAVYJE VIS GILIAU IR GILIAU,GILĖS ĮTIKĖJIMAS IR MES,GALIAUSIAI,NETGI BŪDAMI ČIA,URANTIJOJE,ŽVELGSIME Į VISKĄ JĖZAUS ŽVILGSNIU..Iki to laiko,kol apreiškimas yra materializuojamas,atsiranda visokiausių gyvulinio proto apraiškų.Tai ir įvairių religijų,kurios net sunkiai yra pavadinamos religijomis,nes grindžiamos nuo seno vėlių baime ar abstraktaus Dievo baime,net nesuvokiant,kad MYLINTIS TĖVAS NET NEGALI BAUSTI.TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ MYLI,ko nesuprato žmogus,kol jam nebuvo apreikšta dvasinio pasaulio veikimas.Bet ir tai yra nesuvokiami dalykai ir žmonės kelia ranką prieš tikrai žinančius.Mes esam tiek valdomi gyvulinio proto,o dvasios taip viltingai žvelgia į mus,kad net rizikuoja avansu į priekį apreikšti mums tiesą ir tikintis,kad visi blaškymaisi pasibaigs ir žmonija pagaliau ims suprasti,o vėliau ir suvokti,kokią išvalymo reikšmę duoda apreiškimas.Mūsų neturėtų liūdinti tas faktas,kad nesuprantam ir nesuvokiam kito.Žemų vibracijų veikiami,mes tiesiog išsigąstam ir aršiai puolame tuos,kurie taria išmintingą žodį.Kas ir įvyko daugeliu atvejų,kuomet žudėme pranašus,pamynėme Jėzaus evangeliją apie Tėvo sūnystę ir žmonių brolystę.Dabar jau paminam ir ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ RELIGIJĄ,ATMETAM VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĘ,BENDRADARBIAVIMĄ VISUMOS LABUI,KARTU SU TĖVU-TREJYBE,JIEMS IR PAŠVENČIANT VISKĄ.
/Tačiau, jeigu apreiškimas turi išaukštinti ir išvystyti evoliucijos religijas, tada tokie dieviškieji apreiškimai iš tiesų turi pavaizduoti tokius mokymus, kurie nėra per daug nutolę nuo minties ir reakcijų to amžiaus, kuriame jie yra ir pateikiami. Tokiu būdu apreiškimas visada turi būti ir yra iš tikrųjų susietas su evoliucija. Apreiškimo religiją visada turi riboti žmogaus imlumo sugebėjimas./
Šita pastraipa atsako į klausimus,kuriuos mes net po šiai dienai atmetame.Apreiškimas išaukština ir išvysto evoliucijos religijas,nes mes JAU PRIBRENDOME SUVOKIMUI.Bet dieviškieji mokymai turi prisitaikyti prie mūsų mentaliteto,pajėgumo suprasti neišgąsdinant ir tikintis,jog mes pajėgsime netgi suvokti.Kas ir įvyko Urantijos Epochinio apreiškimo atžvilgiu.MES IŠSIGANDOME..Bet mielieji,mes gavome nuostabius Jėzaus Kristaus“Kalbu jums vėl“mokymus,mes turime TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ mokymus,KRIKŠČIONYBĖS DUŽENAS..Tikrai ant tiek smulkiai mums“sukramtytą“dvasinį peną,kad telieka į jį panirti Atgimimui..Bet dvasinė kūrinija jau nuo viduramžių planavo kaip mums reikėtų pateikti Urantijos apreiškimą,Žvelgiant iš laiko perspektyvos,atsiveria nuožmi praeities panorama,kuomet net Jėzaus apaštalai Jo mokymų nesuvokė.Dvasinė kūrinija jau eina į kompromisus VARDAN MŪSŲ AMŽINOJO IŠLIKIMO.JI NEAKINA PER DIDELE ŠVIESA.JI PRISITAIKO PRIE MŪSŲ SUGEBĖJIMO SUVOKTI.
/Bet nepriklausomai nuo savo ryšio arba kilmės, apreiškimo religijos visada yra apibūdinamos tikėjimu į kokią nors galutinės vertybės Dievybę ir į kokią nors sampratą apie asmenybės tapatybės išlikimą po mirties./
Šita citata parodo,kad apreiškimo religijos turi vėlgi mūsų neišgąsdinti ir kad mes jų neatmestume,todėl apreiškimai turi būti būtinai neatstumiantys,bet atitikti tai,kad egzistuoja KAŽKAS GALUTINIS ir mes būtinai išliksime ir po mirties,jei tikėsime,kad ir į pilnus tradicinio ritualinio dogmatizmo,bet tikrai atrodančius sau realybe Aukštuosius ar Aukštąjį Jį ar Juos.Ir tikrai yra taip,kad dabartyje atsiskleidžia praeities balastas.Tik iškreipto mokymo dėka mes ir liekame tais tuščiais asmenybių indais,kurių tapatybė gali net neišlikti,jei nebus pildoma TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS GYVOSIOS IR PATIRTINĖS MEILĖS,ŠVIESOS,IŠMINTIES..Negirdysime savo uždarų sielų GYVUOJU VANDENIU.Mes NEŠAM SAVIMI ATRASTĄ TĖVĄ-TREJYBĘ,BET AR MES ŽINOM TAI?..Žinosime tik ATSIVĖRĘ IR PATIRSIME GYVAI IR NENUTRŪKSTAMAI TIK PASTOVIAME RYŠYJE BŪDAMI..Mums buvo tiesiami klaidinantys keliai,bet išties yra taip,kad KELIAS YRA VIENAS IR TURIME JUO ŽENGTI SAVU ŽINGSNIU-LĖČIAU AR GREIČIAU..Juk mus sujungs ateitis,kurią kuriame dabar,kad ir klaidingai,bet perspektyvoje išmintingai.
/ Jeigu dvasinis NUOSEKLUS – NUO VAIKYSTĖS - mokymas yra sutrikdytas, tuomet žmogaus intelektuali ir fizinė veikla ima viešpatauti dvasinio lavinimo atžvilgiu ir jį visiškai užgožia. O tai spąstai žmogaus intelektui ir milžiniška kliūtis Minties Derintojo veikimui į mūsų protą. Žmogus pamato savo darbo akivaizdžius, ir greitus, rezultatus, ir juos tuoj pat panaudoja savo materialiam gerbūviui kelti. Ir šitaip labai greitai užkrečia kitus, nes materialū pasiekimai pamatomi labai greitai. Todėl jie patraukia ir kitus. Būtent dėl to žmonės reikalavo iš Jėzaus stebuklų.
Kada TUŠČIAS ŽMOGAUS VIDUS, TAI TOKS ŽMOGUS NIEKUO NESISKIRIA NUO GYVULIO, IŠSKYRUS TAI, KAD JIS TURI SAVIMONĘ – SUVOKIA SAVE IR APLINKĄ ABSTRAKČIAI, KO NEGALI SUVOKTI JOKS GYVULYS, NES JIS NETURI ASMENYBĖS DOVANOS, KURI ROJAUS TREJYBĖS YRA SUTEIKTA TIK ŽMOGIŠKOSIOS GYVYBĖS KATEGORIJAI.
Tačiau mūsų gyvybės kategorija turi pereiti visą gyvulinio lygio evoliuciją – nuo LAUKINIO iki Tėvo SŪNAUS ar DUKROS lygio./ /Evoliucinė religija yra jausminė, ne loginė. Ji yra žmogaus reakcija į tikėjimą į hipotetinį vėlių-dvasių pasaulį – žmogiškasis tikėjimo refleksas, kurį sužadina suvokimas ir baimė to, kas yra nežinoma. Apreiškimo religiją siūlo realus dvasinis pasaulis; tai yra viršintelektualaus kosmoso reagavimas į mirtingojo alkį tikėti į visuotines Dievybes, ir jomis pasikliauti. Evoliucinė religija pavaizduoja žmonijos, ieškančios tiesos, aplinkinius ieškojimus aklomis; apreiškiama religija yra pati ta tiesa./
.Čia mes matome tą patį-kad nebraidytume drumzlinoje kūdroje ieškodami iškritusios adatos,kas visad bus aklas klaidžiojimas-mums apreiškiama religija,kuri ir yra TIKRA TIESA,PASOTINANTI MŪSŲ DVASINĮ ALKĮ IR NURODANTI TIKRĄJĄ DVASINĘ ATRAMĄ..Toliau sekantys Epochiniai apreiškimai vienaip ar kitaip buvo sužlugdyti.Kad ir Dalamatijos mokymai,kurie neišliko dėl puolusio sūnaus Liuciferio maišto prieš TĖVĄ.Prie to prisidėjo ir planetos Princas Kaligastija.Nors Jis nuoširdžiai dirbo savo darbą,pirmą kartą Urantijoje paskelbdamas teisingą sampratą apie TĖVĄ-PIRMĄJĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ,bet net ir jis neatsispyrė gundymams ir prisidėjo prie maišto..Planeta su visa Satanijos sistema buvo izoliuota nuo dvasinių grandinių,nes kam reikalingas dvasingumas,jei jis eina perniek..Ir mūsų didvyris Vanas,apie kurį susižavėjusi kūrinija nuolat klausdavo,-kaip jis laikosi?.Jis TVIRTAI atsilaikė prieš gundymus,būdamas ištikimu iki galo..Kaip žinoma iš Urantijos Knygos,Adomo ir Ievos(materialūs sūnus ir dukrą,kurie sukuria violetinę rasę )misija žlugo,nes buvo PASKUBĖTA,KAS NEATITIKO TĖVO PLANO..Bet jie neprisidėjo prie maištininkų..Melkizedeko iš Salemo(kitaip-Salemo Karalius),misija irgi nepavyko,nes jo mokymai buvo iškraipyti.O jau iki Kristaus Jis kalbėjo apie PASITIKĖJIMĄ IR ĮTIKĖJIMĄ,kas vyksta ir mūsų laiku-forume ir iliuziniame gyvenime..Apie Jėzaus evangeliją jau kalbėta.Ir mųsų protėvių iškraipymas Jėzaus evangelijos davė impulsą atsirasti evangelijai apie Jėzų..Tegalime džiaugtis Urantijos Epochiniu apreiškimu ir išravėti tas Liuciferio piktžoles..VERTINKIM TAI KĄ GALIM STUDIJUOTI IR IŠLIKTI TIKRAI GYVI AMŽINYBĖJE,O NE gyvi trumpoje mirtingojo gyvenimo atkarpoje.
/ Buvo daug religinio apreiškimo įvykių, tačiau tiktai penki buvo epochinės svarbos. Jie buvo tokie:
1. Dalamatijos mokymai. Urantijoje pirmą kartą teisingą sampratą apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą paskelbė Princo Kaligastijos personalo vienas šimtas materialų kūną turinčių narių. Šitas besiplečiantis Dievybės apreiškimas tęsėsi daugiau negu tris šimtus tūkstančių metų tol, kol jį netikėtai nutraukė planetos atsiskyrimas ir mokymo režimo suirimas. Išskyrus Vano darbą, Dalamatijos apreiškimo poveikis praktiškai buvo prarastas visam pasauliui. Net ir noditai šitą tiesą buvo užmiršę iki to meto, kada atvyko Adomas. Iš visų rasių, gavusių šios šimtinės mokymų, raudonieji žmonės juos išsaugojo ilgiausia, bet Amerindėnų religijoje Didžiosios Dvasios idėja buvo ne kas kita, kaip tik miglota samprata, kada ryšys su krikščionybe ją smarkiai nuskaidrino ir sustiprino.
2. Edeno mokymai. Adomas ir Ieva vėl pavaizdavo visų Tėvo sampratą evoliucinėms tautoms. Pirmojo Edeno žlugimas sustabdė Adominio apreiškimo kursą dar jam iki galo visiškai ir neprasidėjus. Bet nutrauktus Adomo mokymus tęsė dvasininkai setitai, ir kai kurios iš šitų tiesų niekada nebuvo visiškai prarastos pasauliui. Setitų mokymai pakeitė visą Levanto religinės evoliucijos kryptį. Bet iki 2.500 m. pr. Kr. žmonija didele dalimi buvo praradusi šį apreiškimą, kuris buvo atsiradęs Edeno dienomis.
3. Melkizedekas iš Salemo. Šitas nepaprastųjų misijų Nebadono Sūnus pradėjo trečiąjį tiesos apreiškimą Urantijoje. Jo mokymų principiniai priesakai buvo pasitikėjimas ir įtikėjimas. Jis mokė pasitikėti Dievo visagaliu geradariškumu, ir skelbė, jog įtikėjimas yra tas veiksmas, kurio dėka žmonės užsitarnauja Dievo palankumą. Palaipsniui jo mokymai susimaišė su įvairių evoliucinių religijų tikėjimais ir
________________________________________
[1008]▼
ritualais ir galiausiai išsivystė į tas teologines sistemas, kurios buvo Urantijoje prasidedant pirmajam tūkstantmečiui po Kristaus.
4. Jėzus iš Nazareto. Kristus Mykolas ketvirtą kartą pateikė Urantijai Dievo kaip Visuotinio Tėvo sampratą, ir šitas mokymas apskritai išsilaikė nuo to meto visą laiką. Jo mokymo esmė buvo meilė ir tarnavimas, kupinas meilės garbinimas, kurį tvarinys sūnus išreiškia savanoriškai pripažindamas Dievo savo Tėvo kupiną meilės tarnavimą, ir reaguodamas į Dievo savo Tėvo kupiną meilės tarnavimą; laisvanoriška tarnystė, kurią tokie tvariniai sūnūs dovanoja savo sielos broliams džiaugsmingai suvokdami, kad šitoje tarnystėje jie lygiai taip pat tarnauja ir Dievui Tėvui.
5. Urantijos dokumentai. Šie dokumentai, iš kurių vieną sudaro ir šitas dokumentas, yra pats naujausias tiesos pateikimas Urantijos mirtingiesiems. Šitie dokumentai skiriasi nuo visų ankstesniųjų apreiškimų, nes jie nėra vienos atskiros visatos asmenybės darbas, bet daugelio būtybių sudėtinis pateikimas. Bet nė vienas apreiškimas, kuriame nėra siekiama Visuotinio Tėvo, niekada negali būti pilnutinis. Visi kiti dangiškieji pagalbos suteikimai yra ne daugiau kaip daliniai, laikini, ir iš esmės pritaikyti vietinėms sąlygoms laike ir erdvėje. Nors tokie pareiškimai, kaip šis, matomai gali sumažinti visų kitų apreiškimų betarpišką įtaką ir autoritetą, bet į Urantiją atėjo tas metas, kada yra tikslinga pateikti tokius atvirus pareiškimus, net ir rizikuojant, jog ateityje šito, paties naujausiojo iš tiesos apreiškimų poveikis ir autoritetas Urantijos mirtingųjų rasėms bus susilpnintas/
Arūnas
2010-03-16 20:10:44
"Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu.DIEVĄ GALIMA SUVOKTI TIKTAI ŽMOGIŠKOJO PATYRIMO SFEROSE"...
"Tie,kurie pažįsta Dievą,yra patyrę jo buvimo faktą;tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą,kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai"
- - - - - - - - - -
Sakyčiau,šventi Žodžiai,laiku vel buvo paskaityti.
Kaip įprasta,mes esantys Šakiuose,po Rojaus Trejybės pagarbinimo,pasidalinome savo patirtimis,kurie yra patiriami savaitės bėgyje.
Asmeniškai manę labai nustebino ir be galo pradžiugino Astros patyrimas.Jeigu,kas dabar,mielieji,pagalvojote,kad Astra patyrė kažkokį apčiuopiama "stebūklą"-klystate;jinai patyrė daugiau.Vakar jai buvo parodytas jos vidinis pasaulis.Papasakojo su ją įvykusia situaciją.
Vakar ir šiandien jinai del šio įvykio labai išgyvena.Bet manę pritrenkė jos suvokimas,atvirai pasakius,iš jos šito aš nesitikėjau.JINAI PATI,BE MANO ĮSIKIŠIMO,PAMATĖ,VIENA SAVO NETOBULUMO ASPEKTĄ.
Prisimenu,jinai yra manęs prašiusi,kad įvardinčiau kokia nors jos ydą,atsakiau,kad dar kartą ant to pačio grėblio nestosiu;jos netobulumai yra JOS ir TĖVO reikalas.Šiandiena mano teisingas sprendimas pasitvirtino.
Tėvas taip nuostabiai,su Jam atsidavusiu vaiku dirba,kad mano įsikišimai,sufleravimai,moralizavimai,atrodo daugiau negu juokingi.
Astra pasakė,kad dar ir šiandieną jaučianti gėda,del savo poelgio;ir,kad iki šiol visai nepagalvojo,kad yra tokia didelė egoistė.
Šiandiena padėkojome Tėvui už nuostabu vedimą;pasimokė Astra,bet labiausiai pasimokiau aš,nes supratau kokia klaidą dariau su šalia esančiu žmogumi ištisus vienuolika metų;o dar aimanavau ant visos Lietuvos,kodel toks sumautas tas mano gyvenimas,todel,kad buvau sugalvojusi Tėvui priklausančius,JO darbus dirbti.
Kai Tėvas dirba-rezultatai džiuginantys,kokybė šimtaprocentinė;pamoką suvokusi siela-laiminga.
Šiame forume buvo daug kalbėta apie dvasingumą;kalbėjo pasekėjai,kalbėjo oponuojantys.Bet šiandiena pirmą kartą pagalvojau,ar mes iš tiesų,ar tikrai žinome su kuo tas dvasingumas yra valgomas?
Astros paprašiau leidimo aprašyti,nors truputį,josios įgyta patirtį,nes jinai yra labai nuvargusi nuo šio ryto gatvės valymo darbų.
Miela,Astra,dar kartą,viešai,sveikinu tavę su gimimo diena.Kol kas yra tokios tradicijos.Tikiu,kad ateinant Naujai Epochai bus sugalvotos naujos tradicijos,per kurias bus galima gyvai išreikšti palankumą ir meilę savo artymiesiems ir draugams.Miela sese,mieloji Astra,AUKIME KARTU!
Visiems linkiu gerios dienos.
Su meile,
IRENA
2010-02-20 11:20:45
Sveikas Vaidai , skaitau tavo išplėstinius komentarus ir nemažai tavo minčių kelia susidomėjimą , nuširdžiu tavuoju supratimu ir aiškinimu dvasinių tiesų .
Čia dažnai forume , daug kas , tame tarpe ir tu Vaidai rašai : ,, Dievo valios vykdyme yra gyvenimas ir amžinybė ''. Būtų labai malonu , kad tu , o gal ir Algimantas užgirs mano žodžius . Paaiškinkite plačiau ir išsamiau šį sakinį . Nenorėčiau pasirodyti visiškas dundukas , tačiau , labai dažnai girdėdamas šį , arba panašų teiginį , norėčiau platesnio , konkretesnio komentaro , kai žmonės dirba , mokosi , gyvena pilką eilinį ir problematišką fizinį gyvenimą , kur pasireiškia ir kaip pasireiškia Dievo valios vykdymas ???
Tik nerašykite aukštomis meilės virpesių frazėmis . Parašykite labai aiškiai ir paprastai . Man atrodo , kad šio sakinio tobulame ir kartu paprastame išaškinimo variante , turi slypėti raktas į urantinių dvasinių tiesų geriausią priėmimą ir supratimą . Šio rakto aprašymas ir jo pritaikymas , gali padėti kiekvienam ieškančiąjam , atrakinti duris į paslaptį . Jeigu sugebėsime nuoširdžiai suvokti , kad dievo valios vykdymas ne visiems yra tikras aiškumas , tai tikslus rakto parinkimas , manau , kad prisidės prie geresnio šios paslapties suvokimo .
O tai gali būti arba jau yra , aiškiausias ir vienintelis tikros Tiesos suvokimas - Dievo valios vykdyme ; ir tai be abejonės , gali tapti tuo vieninteliu ir tikru raktu , sielos perspektyvai ir mandatui į amžinybę .
Petras
2009-12-06 18:30:08
"Tą patį vakarą Jėzus kreipėsi į apaštalus su tuo neužmirštamu pareiškimu dėl statuso su Dievu ir žengimo į priekį amžinajame kilime į Rojų
santykinės vertės. Jėzus sakė: "Mano vaikai, jeigu tarp vaiko ir Tėvo egzistuoja tikras ir gyvas ryšys, tai vaikas tikrai nuolat žengs į priekį
link Tėvo idealų. Tiesa, šis vaikas iš pradžių į priekį gali žengti lėtai, bet nežiūrint šito, vis tiek žengimas pirmyn yra užtikrintas. Svarbu
yra ne jūsų žengimo į priekį greitumas, bet vietoje šito svarbu yra jo užtikrintumas. Jūsų realus pasiekimas nėra svarbus tiek, kiek svarbus
yra tas faktas, kad jūsų žengimo į priekį kryptis yra link Dievo. Kuo jūs tampate diena iš dienos yra be galo svarbiau už tai, kas šiandien jūs
esate." 1653-01-01
Šiose eilutėse matau kaip gyvas ryšys, kada jis grindžiamas nuoširdumu keičia vaiką o net galbūt ir Tėvą kažkuria prasme. Tėvas veikia visumos
labui, nieko neišskirdamas, ir myli besąlygiškai, išminties ir žinojimo apie kitus vykstančius įvykius jam nestinga, todėl jis tikrai ras kas
praturtintų mus, kas nukreiptu mus būti dieviškesniems, kas padėtų atsiskleisti mūsų asmenybei.
Gyvas ryšys nesiremia tuo kas yra dogmos, tuo kas yra tradicija, ar nuolatiniai pasikartojimai, kopijavimas, "visiškai taip tik priešingai" tai
yra gyvas atsivėrimas, kada nežinai kas tai bus ateityje, bet auga pasitikėjimas, tvirtumas.. išgirsti ką nors, galbūt nežinai kiek tai
teisinga, bet gyveni tuo mėnesį ar metus, ir pajauti kad tai tikrai buvo teisinga ir gera, kad tai atnešė ramybę ir laimę.
Dar, tas pastovus žengimas į priekį - kaip lipimas kopėčiomis į viršų - jeigu žmogus lipa aukštyn, ir nesustoja ir nekeičia krypties, tai su
laiku jis vistiek užlips. Ir jeigu jis stovi, ar net juda priešinga kryptimi, tai jau nebesvarbu ar jis labai aukštai ar žemai - nėra aišku dėl
to ar jis užlips.
Prieš keletą dienų, taip pat kilo mintis apie tokią sampratą, kuomet yra daug dėl ko stengiamąsi, daug reikalų ir taip toliau, bet idėja kilo
apie tai kad pamatyti/pajausti "o kur link viskas juda". Nemoku žodžiais perteikti, bet kaip ir Einšteinas sakė "problema negali būti išspręsta
toje pat sąmonės būsenoje, kokioje ji buvo sukurta", taip ir čia reikia keistis atitinkamai taip, kad pamatytume jog tikrai visa tai juda
teisinga ir dieviška kryptimi. Ar bent uždaresnėje sistemoje kas juda link gero, iš ko daug tokių susideda vėliau ir viskas kas yra. Nors
bendrai jeigu yra sąstingis, jeigu galima numatyti kad ateityje viskas tokiu būdu kaip juda nejuda tinkama linkme tai reikia "keistis".
Ir pagaliau, galime vėl pasidžiaugti kad kalbėdami apie Rojaus Tėvą, mes net galime kažkokiu laipsniu visada imti palyginimą su žemiškuoju
tėvu, o Rojaus Tėvas visad ikūnija gerąsias savybes, kaip visų gerų savybių šaltinis, ir tuo pačiu pranoksta visus mūsų įsivaizdavimus - prie
ko prieiti galime tik per atsivėrimą, nuoširdumą ir gyvą ryšį.
*** *** *** ***
Petrai, jei kažko nesupainioju, geriausiai prisimenu tave iš susitikimo Molėtuose. Pabandysiu atsakyti į tavo keliamus klausimus. Nors kaip aš
sakau, visada matau daugiau, negu galiu ar pritaikau praktiškai. Bendrauju su Tėvu, bet pasiginčyju būna su juo, gal nemoku tiek pilnai
atsiverti ir prieiti prie savo vidaus kad pamatyti kodėl Tėvas sako vienaip, o man su protu daug argumentų būna ir kitaip, bent jau vienu
atveju kurį turiu omeny. Daug ką taikau, ir savotiškai gyvenu ryšyje su juo, bet kaip sakiau neviską pritaikau - bet galbūt tame yra logikos
kaip ir iš pradžių matyti žemėlapyje kelią kuris yra priešais, o tuomet keliaujant į tą vietą nukeliauti. Tuo noriu pasakyti kad daugiau
patirties turintys, daugiau pritaikantys Dievo mokymus, gyvenantys aukštomis "santykinai" vibracijomis galėtų perteikti "aukštesnę" tiesą, tuo
tarpu mano galbūt bus artimesnė žmogiško proto pamąstymams ir sudėliojimui, ir gal net labiau pritaikoma praktiškai kažkuria prasme.
-
Dievas veikia per mus, ir mūsų atsivėrimą, o kituose žmonėse galime atpažinti dieviškumą, kaip ir labiau pažinti Dievą, jeigu tie žmonės patys
veikia iš savo vidinio vedimo, ir vis labiau ar net visumos labui. Dievas - Trejybė - veda į SUSIVIENIJIMĄ, sujungimą visko į vieną ir bendrą
šeimą, paremtą pavadinkim dvasiniais dalykais, meile, nuoširdumu ir atsivėrimu, kur jau ant tokio pagrindo yra visos intelektualios ir
protingos interpretacijos, ar pasireiškimai net ir fiziniai, energijų. Todėl, norėtųsi pasakyti kaip ir fizikoje "Uždaros sistemos žlunga,
reikia susiderinti su visuma." Taip ir kūrinijoje, žmogus ir kiekvienas turi eiti nuo to kas yra labiau izoliacija ir apsiribojimas, link to
kad susivienytų, ar suprastų esąs visos kūrinijos šeimos narys ir veiktų VISUMOS LABUI.
Kai dirba - darbas ne todėl kad reikia, bet kad matoma prasmė "pasitarnauti" gėrio plitimui, dieviškumo pasireiškimui, tuo kad tai pakeis kitų
žmonių charakterius į dieviškesnį, tuo kad darydamas viską su meile tai įsigers į visą kas yra aplink ir persiduos ir tolyn, kaip sakoma "nė
viena gera ir aukšta mintis kūrinijoje neprapuola, o prisideda prie geresnės ateities (perfrazuoju mintį)".
Mokymuisi - edukologiniu požiūriu geriausias motyvas yra pažintinis - visuomet kai prašome daugiau išminties, tai yra tas proto sampratų
keitimąsis kada pamatome kad tai padės ne tik mums bet ir šeimos grupei, miesto grupei, ne tik šeimos grupei ar miesto grupei, bet planetos
žmonių grupei, ne tik planetos žmonių grupei bet visai visatai ir kūrinijai. Ir pagaliau tai pereina prie to kad veikimas yra ne skaičiuojant
kam ir kiek tai daroma, bet papraščiausiai kad pasirenki besąlygiškai būti tuo kuo esi - įvertines aukščiausia ir geriausias vertybes - būni
jomis, spinduliuoji ir dalini jas į aplinką, nes sugebi tai atpažinti, ir matyti tame prasmę, suteikti tam dievišką prasmę.
Kaip sako jogos (yoga) mokytojai, tai visus judesius reikia daryti "be pastangų", be pasipriešinimo. Taip ir gyvenimas su laiku manau turi
pereiti prie to, kad kiekvienoje akimirkoje pamatyti malonumą ir prasmę, meilę ir dieviškumą, ir daug galimybių panaudoti tai gyvai, o tai gali
ateiti per minčių derinimą ir MĄSTYMO PROCESĄ. Ką būtent daro Dievas kada gyvai su juo bendraujame - tai keičia mūsų sąmonės būseną, taip kad toje pačioje akimirkoje - mes pradedame žvelgti į tą patį momentą jau kitaip. O ir Jėzus ragino savo apaštalus, išplėsdamas mintį apie tai kad "darykite kitiem tai ką norėtumėte kad jums darytų" su mintimi apie tai kad "darykite kitiem tai, ką aš Jėzus, ar Tėvas darytų jūsų vietoje".
Pilkas gyvenimas - tai savotiška monotonija, ir nežinau bet savotiškai "reikia būti išprotėjusiu" ar kaip tai pavadinti, kad nebūti griežtai įsikabinusiam į proto nuostatų kalėjimą, į baimes keistis, o tuomet įsiklausyti į kylančias mintis ir išreikšti kilusias idėjas. Nežinau, galbūt tam gali prireikti ir laiko kol atsiranda stabilumas, tvirtumas ir ramybė savotiška tame augime. Bet Dievas yra ne tam kad pabėgti nuo problemų, bet kad išspręsti jas ir būti pergalingiems prieš jas. O svarbiausia mūsų pačių keitimąsis, tai kad mes esame kitokie, požiūris į gyvenimą.
Dėl problematiškumo, tai irgi norėtųsi pasakyti - jeigu už lango yra daug sniego ir apsnigę visi keliai - tai daug ir kad ir aštuonias valandas kasant sniegą tie keliai bus nukasti. Tuo tarpu mąstant ir galvojant apie sniegą, apie kasimą - tai kažin ar ką nors keičia. Mes kaip galvoju, esame būtent tokiame pasaulyje, su būtent tokiomis galimybėmis - kad pasireikštų mūsų charakteris. Pvz ta idėja apie galimybę teleportuotis - kas atrodytų būtų šaunus sugebėjimas, visgi gali egzistuoti toks sugebėjimas tik tada kada žmogus MANO savo proto nuostatose, kad jis negali atlikti visko kas jam reikalinga nepasitelkdamas teleportacijos, nors iš tikro jis mano supratimu visa tai gali atlikti. Savotiškai žmonės yra apsiriboję savo mąstymuose ir proto nuostatose, ir net tos nuostatos prasilenkia viena su kita - čia ateina minčių derinimas.
-
Tai pagrindinė mintis apie tai kad gyvenimas ir amžinybė yra SUSIVIENIJIME su VISKUO KAS YRA, kuo labiau žmogus suvokia tai kad viskas yra viena, ir veikia išvien ir visumos labui, kuomet pradeda matyti kad balsas iš vidaus tai yra savotiškas kvietimas veikti išvien su visa kūrinija, kuomet yra vadovaujamasi iš aukštesnių suvokimų apimančių visa kas yra tame yra gyvenimas išlikimas ir amžinybė. Tuo tarpu pvz žmogus pradeda mąstyti apie "drugelio mirtį" - štai koks gražus o turi mirti, kokia neteisybė, kaip blogai.. ir liūdi diena po dienos.. panašiai galima užsidaryti ir nematyti visumos daugieliu prasmių.
Raktas - tai pradėti matyti kad esi vienos visumos dalis, vienos kūrinijos šeimos narys, ir visos dvasios veikia taip kad bendrai pasirūpintų kiekvienu joje esančiu. Galbūt net rūpintis savimi, matant save kaip vieną iš beveik begalybės ar kaip ten. Raktas - tai savo PROTO NUOSTATŲ sluoksnio ATSIVĖRIMAS, tarsi ausų atsikimšimas išgirsti dvasinių dėsnių ir mokymų srautui, taip kad tai prasideda GYVAS ir gyvybingas gyvenimas.. O iš kitos pusės galbūt ir PROCESAS kuomet bandoma atrasti ta vieta, tarp Dievo ir dabartinių žmonijos civilizacijos gyvenimo sąlygų. Kada nutyla žmogaus proto nuostatų abejonės ir baimės, o visiškame atsivėrime pasigirsta nuoširdžios mintys vedinos troškimo to kas dieviška, kada auga pasitikėjimas praktiškai įvykdant tai, kai patiriama laimė.. tai yra kelias.
Jėzus gi sakė "kelias į dangaus karalystę yra nuoširdumas", taip pat mokė "mylėkite kiekvieną taip kaip save", o "Dievą mylėkite visa siela, protu, jėgomis". Tai ar nesutelpa visa tai į tai? Kaip ir žodžiui 'meilė' negali būti apibrėžimo, be kiekvieno iš žmonių asmeninio patyrimo, taip ir čia reikalingas patyrimas, ir asmeniniai suvokimai. O žmogus turi gebėjimą pažinti Dievą. Tuo ir baigiu. Geros dienos!
Vaidas
2009-12-06 22:26:28
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.