Forumas: temos peržiūra
Įvairios ištraukos, pastraipos, ar atskiros mintys iš Urantijos Knygos ir jūsų komentarai
Mielieji, šitą temą siūlau dėl to, kad galėtumėte patys patalpinti kokias nors ištraukas iš Urantijos Knygos apreiškimo, ilgesnes ar trumpersnes, kelių pastraipų, ar vienos pastraipos, ar net vieno sakinio, ir jas PAKOMENTUOTI, KODĖL jos yra tokios svarbios JUMS, kaip jas suvokiate JŪS.
Kadangi tai yra bendra tema iš Urantijos Knygos apreiškimo, tai joje bus įvairių temų rinkinys, kuris leis jums patiems sklaidyti Urantijos Knygą ir dalintis, kas TUO METU jums labiau įstrigo minty, kas sujaudino, ir KODĖL.
Dabar man perskaičius vieną pastraipą apie mūsų atvykimą į Havoną man sukilo mintis, kuria ir noriu pasidalinti.
Iš pradžių pateikiu būtent šitą pastraipą:
"Jūsų Havonos karjeroje pirmasis veiksmas bus suvokti ir padėkoti savo transportiniam sekonafimui už ilgą ir saugią kelionę. Tada jūs būsite supažindintas su tomis būtybėmis, kurios organizuos jūsų ankstyvąją veiklą Havonoje. Po šito jūs nuvyksite užregistruoti savojo atvykimo ir paruošti padėkos ir gilios meilės pranešimą, kuris bus pasiųstas jūsų vietinės visatos Sūnui Kūrėjui, visatos Tėvui, kuris padarė jūsų sūnystės karjerą įmanomą. Šitai užbaigia atvykimo į Havoną formalumus; po šito jums yra suteikiamas ilgas poilsio laikotarpis laisvam stebėjimui, ir tai yra proga paieškoti savo draugų, bičiulių, ir partnerių iš ilgo kilimo patyrimo. Jūs taip pat galite pasinaudoti programomis, kad nustatytumėte, kurie iš jūsų bičiulių piligrimų išvyko į Havoną nuo tada, kada Uversą palikote jūs." (0343-03)
Taigi, mes jau pakylame į Havoną. O tai reiškia, kad PRIEŠ TAI, labai ilgą laiką, jau buvome mokomi kaip DVASIOS, o iki to - dar kaip SIELOS, ir visą laiką turime savo tą patį aš. Ir HAVONOJE VIS TIEK turime savo tą patį AŠ, KOKS YRA DABARTINIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS KŪNE, TIK HAVONOJE JIS NEPALYGINAMAI DAUG GERIAU SUOKIA TIKROVĘ, DAUG GILIAU PAŽĮSTA ENERGIJAS, VISĄ APLINKĄ - KOSMOSĄ, ŽVAIGŽDES, VISATAS, JŲ VALDYMĄ, IR VISOS ŠITOS TIKROVĖS KŪRĖJUS - ROJAUS TREJYBĘ, BET DAR NE TIEK, KIEK JĄ PAŽINS PO HAVONOS.
Ir ką mes darome savo pirmuoju VEIKSMU HAVONOJE - O GI DĖKOJAME.
Nuoširdi padėka visada galima tik iš meilės, ne iš pareigos, bet iš meilės. REIŠKIA MES MYLIME APLINKĄ. Dėkojame mus atgabenusiam į Havoną transportiniam angelui, kurio dvasinė kategorija yra labai aukšta - sekonamifimas - jo energetinė įkrova mižinišką, todėl jis mus gali gabenti šimtus tūkstančių šviesmečių atstumais, ko NEGALI PADARYTI VIETINĖS VISATOS ANGELAI TRANSPORTUOTOJAI.
Tačiau mes taip pat dėkojame ir savo vyresniajam dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui, kuris Urantijoje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Mes jam siunčiame padėką už JO MEILĘ ir RŪPESTĮ, nes JO VIETINĖ VISATA MUMS PER VISĄ AMŽINYBĘ LIKS GIMTOJI VISATA, KIEK BESIPLĖSTŲ KŪRINIJOS RIBOS Į IŠORINĘ KOSMINĘ ERDVĘ, IR NORS MŪSŲ NAMAI YRA ROJUS, BET PRADŽIĄ Į AMŽINYBĘ MES GAVOME BŪTENT NEBADONO VIETINĖJE VISATOJE, nes būtent čia mes patyrėme materialų augimą ir pirmąjį GYVĄ ryšį su savo Rojaus Tėvais, garbindami JUOS iš meilės, būtent čia mes perėjome per patyrimą, kada iš materialus pavidalo po prisikėlimo tapome SIELOMIS, ir per tūkstančius metų MŪSŲ TEORINIO MOKYMO KLASĖSE IR ŠITŲ MOKYMO PRAKTINIO ASMENINIO TAIKYMO, mes vis ėjome pirmyn į savo amžinąjį DVASIOS STATUSĄ. Ir kada tapome dvasia, ja ir tapome būtent VIETINĖJE VISATOJE. Ir tada mus vyresnysis Brolis palydėjo į SUPERVISATOS, mūsų tolimesnio mokymo, pakopą, kuri užtruko daug ilgiau negu mūsų visas mokymasis ir gyvenimas Vietinėje Visatoje.
Ir po atvykimo į amžinąją Havoną, mes parengiame padėkos ir meilės pranešimą mūsų dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui-Jėzui. O tai reiškia, kad mūsų meilės ryšys su juo yra toks giluminis, nes jam dėkojame už visą jo mokymą ir globą, kuri buvo prieš tūkstančius metų, o šis gyvas ryšys ir tooiau tęsiais, ir jis būtent ir padiktuoja tokią padėką ir jam.
Ir šį pranešimą parengiame žvelgdami nebe iš apačios į viršų, kaip žvelgėme būdami materialiu pavidalu, žmogaus kūne, kada maldoje prašėme pagalbos iš jo, esančio kažkur toli ir aukštai, kad net nežinia kur ir kaip jį pasiekti, ar būdami sielos morontiniu pavidalu, ir net tapę jauna dvasia. Dabar mes jau pasiekę amžinąją Havoną turime supervisatos etapo sukauptą patyrima. Štai dėl ko mes jau į vietinę visatą žvelgiame tarsi iš ANAPUS.
O kadangi mūsų brolystė yra tapusi tokia išvystyta, meilės virpesiai yra pasiekę tokį aukštą dažnį, jog pati GYVA meilė mūsų viduje ir diktuoja tokį padėkos pranešimą mūsų gimtosios Vietinės Visatos Valdovui-Sūnui Kūrėjui-Jėzui.
Ir Havonoje, mums visiškai naujoje kūrinijos dalyje, jau nebe laiko ir erdvės visatose, kur mus mokino anksčiau, dabar mumis su meile tiek rūpinasi, kad mums PIRMIAUSIA suteikia POILSĮ IR APSIPRATIMĄ naujoje vietoje, ir galimybę, kaip kūrinijos šeimos nariui susitikti su kitais mūsų broliais ir sesėmis dvasioje, su kuriais palaikėme arba nepalaikėme ryšius anksčiau.
Ar suvokiate, kad visa tai daroma, kad tik geriau būtų mums, kad tik patenkintų mūsų giluminius bendravimo troškimus, kada meilė apjungia visumą be jokių išlygų.
Ir tada galėsime sutikti ne tik tokius savo buvusius sielos brolius, kaip Paulių, Petrą, ar Joną Krikštytoją, bet GALBŪT ir Staliną ar Hitlerį, JEIGU JIE VIS TIK PASIRINKS TIESOS IR ŠVIESOS KELIĄ PO PRISIKĖLIMO KVIEČIANT PAGAL SĄRAŠĄ, KURĮ DAR TIK PATIRS ATEITYJE, ir kurie iki Havonos pasiekimo taip pat bus tapę MEILĖS IR ŠVIESOS SKLEIDĖJAIS, aukštą lygį pasiekusiomis DVASIOMIS, KAIP IR MES.
TODĖL IR NUOSTABUS ROJAUS TREJYBĖS MŪSŲ TOBULINIMO PLANAS, KAD NĖRA ATSTUMIAMAS NĖ VIENAS, KAD IR KOKIUS NUSIKALTIMUS, MŪSŲ SUPRATIMU, BŪTŲ PRIDARĘS, NEBENT JIS PATS NUSIGRĘŽIA IR GALUTANAI APSISPRENDŽIA MEILĖS IR ŠVIESOS GYVOJO KELIO ATSISAKYTI SAVO LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-16 15:31:46
Komentarai
"Tą patį vakarą Jėzus kreipėsi į apaštalus su tuo neužmirštamu pareiškimu dėl statuso su Dievu ir žengimo į priekį amžinajame kilime į Rojų santykinės vertės. Jėzus sakė: "Mano vaikai, jeigu tarp vaiko ir Tėvo egzistuoja tikras ir gyvas ryšys, tai vaikas tikrai nuolat žengs į priekį link Tėvo idealų. Tiesa, šis vaikas iš pradžių į priekį gali žengti lėtai, bet nežiūrint šito, vis tiek žengimas pirmyn yra užtikrintas. Svarbu yra ne jūsų žengimo į priekį greitumas, bet vietoje šito svarbu yra jo užtikrintumas. Jūsų realus pasiekimas nėra svarbus tiek, kiek svarbus yra tas faktas, kad jūsų žengimo į priekį kryptis yra link Dievo. Kuo jūs tampate diena iš dienos yra be galo svarbiau už tai, kas šiandien jūs esate." 1653-01-01Šiose eilutėse matau kaip gyvas ryšys, kada jis grindžiamas nuoširdumu keičia vaiką o net galbūt ir Tėvą kažkuria prasme. Tėvas veikia visumos labui, nieko neišskirdamas, ir myli besąlygiškai, išminties ir žinojimo apie kitus vykstančius įvykius jam nestinga, todėl jis tikrai ras kas praturtintų mus, kas nukreiptu mus būti dieviškesniems, kas padėtų atsiskleisti mūsų asmenybei.
Gyvas ryšys nesiremia tuo kas yra dogmos, tuo kas yra tradicija, ar nuolatiniai pasikartojimai, kopijavimas, "visiškai taip tik priešingai" tai yra gyvas atsivėrimas, kada nežinai kas tai bus ateityje, bet auga pasitikėjimas, tvirtumas.. išgirsti ką nors, galbūt nežinai kiek tai teisinga, bet gyveni tuo mėnesį ar metus, ir pajauti kad tai tikrai buvo teisinga ir gera, kad tai atnešė ramybę ir laimę.
Dar, tas pastovus žengimas į priekį - kaip lipimas kopėčiomis į viršų - jeigu žmogus lipa aukštyn, ir nesustoja ir nekeičia krypties, tai su laiku jis vistiek užlips. Ir jeigu jis stovi, ar net juda priešinga kryptimi, tai jau nebesvarbu ar jis labai aukštai ar žemai - nėra aišku dėl to ar jis užlips.
Prieš keletą dienų, taip pat kilo mintis apie tokią sampratą, kuomet yra daug dėl ko stengiamąsi, daug reikalų ir taip toliau, bet idėja kilo apie tai kad pamatyti/pajausti "o kur link viskas juda". Nemoku žodžiais perteikti, bet kaip ir Einšteinas sakė "problema negali būti išspręsta toje pat sąmonės būsenoje, kokioje ji buvo sukurta", taip ir čia reikia keistis atitinkamai taip, kad pamatytume jog tikrai visa tai juda teisinga ir dieviška kryptimi. Ar bent uždaresnėje sistemoje kas juda link gero, iš ko daug tokių susideda vėliau ir viskas kas yra. Nors bendrai jeigu yra sąstingis, jeigu galima numatyti kad ateityje viskas tokiu būdu kaip juda nejuda tinkama linkme tai reikia "keistis".
Ir pagaliau, galime vėl pasidžiaugti kad kalbėdami apie Rojaus Tėvą, mes net galime kažkokiu laipsniu visada imti palyginimą su žemiškuoju tėvu, o Rojaus Tėvas visad ikūnija gerąsias savybes, kaip visų gerų savybių šaltinis, ir tuo pačiu pranoksta visus mūsų įsivaizdavimus - prie ko prieiti galime tik per atsivėrimą, nuoširdumą ir gyvą ryšį.
*** *** *** ***
Petrai, jei kažko nesupainioju, geriausiai prisimenu tave iš susitikimo Molėtuose. Pabandysiu atsakyti į tavo keliamus klausimus. Nors kaip aš sakau, visada matau daugiau, negu galiu ar pritaikau praktiškai. Bendrauju su Tėvu, bet pasiginčyju būna su juo, gal nemoku tiek pilnai atsiverti ir prieiti prie savo vidaus kad pamatyti kodėl Tėvas sako vienaip, o man su protu daug argumentų būna ir kitaip, bent jau vienu atveju kurį turiu omeny. Daug ką taikau, ir savotiškai gyvenu ryšyje su juo, bet kaip sakiau neviską pritaikau - bet galbūt tame yra logikos kaip ir iš pradžių matyti žemėlapyje kelią kuris yra priešais, o tuomet keliaujant į tą vietą nukeliauti. Tuo noriu pasakyti kad daugiau patirties turintys, daugiau pritaikantys Dievo mokymus, gyvenantys aukštomis "santykinai" vibracijomis galėtų perteikti "aukštesnę" tiesą, tuo tarpu mano galbūt bus artimesnė žmogiško proto pamąstymams ir sudėliojimui, ir gal net labiau pritaikoma praktiškai kažkuria prasme.
-
Dievas veikia per mus, ir mūsų atsivėrimą, o kituose žmonėse galime atpažinti dieviškumą, kaip ir labiau pažinti Dievą, jeigu tie žmonės patys veikia iš savo vidinio vedimo, ir vis labiau ar net visumos labui. Dievas - Trejybė - veda į SUSIVIENIJIMĄ, sujungimą visko į vieną ir bendrą šeimą, paremtą pavadinkim dvasiniais dalykais, meile, nuoširdumu ir atsivėrimu, kur jau ant tokio pagrindo yra visos intelektualios ir protingos interpretacijos, ar pasireiškimai net ir fiziniai, energijų. Todėl, norėtųsi pasakyti kaip ir fizikoje "Uždaros sistemos žlunga, reikia susiderinti su visuma." Taip ir kūrinijoje, žmogus ir kiekvienas turi eiti nuo to kas yra labiau izoliacija ir apsiribojimas, link to kad susivienytų, ar suprastų esąs visos kūrinijos šeimos narys ir veiktų VISUMOS LABUI.
Kai dirba - darbas ne todėl kad reikia, bet kad matoma prasmė "pasitarnauti" gėrio plitimui, dieviškumo pasireiškimui, tuo kad tai pakeis kitų žmonių charakterius į dieviškesnį, tuo kad darydamas viską su meile tai įsigers į visą kas yra aplink ir persiduos ir tolyn, kaip sakoma "nė viena gera ir aukšta mintis kūrinijoje neprapuola, o prisideda prie geresnės ateities (perfrazuoju mintį)".
Mokymuisi - edukologiniu požiūriu geriausias motyvas yra pažintinis - visuomet kai prašome daugiau išminties, tai yra tas proto sampratų keitimąsis kada pamatome kad tai padės ne tik mums bet ir šeimos grupei, miesto grupei, ne tik šeimos grupei ar miesto grupei, bet planetos žmonių grupei, ne tik planetos žmonių grupei bet visai visatai ir kūrinijai. Ir pagaliau tai pereina prie to kad veikimas yra ne skaičiuojant kam ir kiek tai daroma, bet papraščiausiai kad pasirenki besąlygiškai būti tuo kuo esi - įvertines aukščiausia ir geriausias vertybes - būni jomis, spinduliuoji ir dalini jas į aplinką, nes sugebi tai atpažinti, ir matyti tame prasmę, suteikti tam dievišką prasmę.
Kaip sako jogos (yoga) mokytojai, tai visus judesius reikia daryti "be pastangų", be pasipriešinimo. Taip ir gyvenimas su laiku manau turi pereiti prie to, kad kiekvienoje akimirkoje pamatyti malonumą ir prasmę, meilę ir dieviškumą, ir daug galimybių panaudoti tai gyvai, o tai gali ateiti per minčių derinimą ir MĄSTYMO PROCESĄ. Ką būtent daro Dievas kada gyvai su juo bendraujame - tai keičia mūsų sąmonės būseną, taip kad toje pačioje akimirkoje - mes pradedame žvelgti į tą patį momentą jau kitaip. O ir Jėzus ragino savo apaštalus, išplėsdamas mintį apie tai kad "darykite kitiem tai ką norėtumėte kad jums darytų" su mintimi apie tai kad "darykite kitiem tai, ką aš Jėzus, ar Tėvas darytų jūsų vietoje".
Pilkas gyvenimas - tai savotiška monotonija, ir nežinau bet savotiškai "reikia būti išprotėjusiu" ar kaip tai pavadinti, kad nebūti griežtai įsikabinusiam į proto nuostatų kalėjimą, į baimes keistis, o tuomet įsiklausyti į kylančias mintis ir išreikšti kilusias idėjas. Nežinau, galbūt tam gali prireikti ir laiko kol atsiranda stabilumas, tvirtumas ir ramybė savotiška tame augime. Bet Dievas yra ne tam kad pabėgti nuo problemų, bet kad išspręsti jas ir būti pergalingiems prieš jas. O svarbiausia mūsų pačių keitimąsis, tai kad mes esame kitokie, požiūris į gyvenimą.
Dėl problematiškumo, tai irgi norėtųsi pasakyti - jeigu už lango yra daug sniego ir apsnigę visi keliai - tai daug ir kad ir aštuonias valandas kasant sniegą tie keliai bus nukasti. Tuo tarpu mąstant ir galvojant apie sniegą, apie kasimą - tai kažin ar ką nors keičia. Mes kaip galvoju, esame būtent tokiame pasaulyje, su būtent tokiomis galimybėmis - kad pasireikštų mūsų charakteris. Pvz ta idėja apie galimybę teleportuotis - kas atrodytų būtų šaunus sugebėjimas, visgi gali egzistuoti toks sugebėjimas tik tada kada žmogus MANO savo proto nuostatose, kad jis negali atlikti visko kas jam reikalinga nepasitelkdamas teleportacijos, nors iš tikro jis mano supratimu visa tai gali atlikti. Savotiškai žmonės yra apsiriboję savo mąstymuose ir proto nuostatose, ir net tos nuostatos prasilenkia viena su kita - čia ateina minčių derinimas.
-
Tai pagrindinė mintis apie tai kad gyvenimas ir amžinybė yra SUSIVIENIJIME su VISKUO KAS YRA, kuo labiau žmogus suvokia tai kad viskas yra viena, ir veikia išvien ir visumos labui, kuomet pradeda matyti kad balsas iš vidaus tai yra savotiškas kvietimas veikti išvien su visa kūrinija, kuomet yra vadovaujamasi iš aukštesnių suvokimų apimančių visa kas yra tame yra gyvenimas išlikimas ir amžinybė. Tuo tarpu pvz žmogus pradeda mąstyti apie "drugelio mirtį" - štai koks gražus o turi mirti, kokia neteisybė, kaip blogai.. ir liūdi diena po dienos.. panašiai galima užsidaryti ir nematyti visumos daugieliu prasmių.
Raktas - tai pradėti matyti kad esi vienos visumos dalis, vienos kūrinijos šeimos narys, ir visos dvasios veikia taip kad bendrai pasirūpintų kiekvienu joje esančiu. Galbūt net rūpintis savimi, matant save kaip vieną iš beveik begalybės ar kaip ten. Raktas - tai savo PROTO NUOSTATŲ sluoksnio ATSIVĖRIMAS, tarsi ausų atsikimšimas išgirsti dvasinių dėsnių ir mokymų srautui, taip kad tai prasideda GYVAS ir gyvybingas gyvenimas.. O iš kitos pusės galbūt ir PROCESAS kuomet bandoma atrasti ta vieta, tarp Dievo ir dabartinių žmonijos civilizacijos gyvenimo sąlygų. Kada nutyla žmogaus proto nuostatų abejonės ir baimės, o visiškame atsivėrime pasigirsta nuoširdžios mintys vedinos troškimo to kas dieviška, kada auga pasitikėjimas praktiškai įvykdant tai, kai patiriama laimė.. tai yra kelias.
Jėzus gi sakė "kelias į dangaus karalystę yra nuoširdumas", taip pat mokė "mylėkite kiekvieną taip kaip save", o "Dievą mylėkite visa siela, protu, jėgomis". Tai ar nesutelpa visa tai į tai? Kaip ir žodžiui 'meilė' negali būti apibrėžimo, be kiekvieno iš žmonių asmeninio patyrimo, taip ir čia reikalingas patyrimas, ir asmeniniai suvokimai. O žmogus turi gebėjimą pažinti Dievą. Tuo ir baigiu. Geros dienos!
Vaidas
2009-12-06 22:28:25
Pageidavimas dėl neišlygiuotų teksto eilučių ankstesį variantą ištrinti.
Vaidas
2009-12-06 22:27:34
Pageidavimas dėl neišlygiuotų teksto eilučių ankstesį variantą ištrinti.
Vaidas
2009-12-06 22:27:28
/“Dievas yra meilė”/.
Ir tai tikra tiesa,nes Dievas,o dabar mes jau žinome,kad tai-TĖVAS-TREJYBĖ,negali ant mūsų užpykti,nes Jis mus vien tik myli.Tai kaipgi galima teigti,jog“bijotume dievo“,kuomet mes pažįstame MYLINTĮ TĖVĄ?Kaip rašoma Urantijos Knygoje,kad klystame manydami,jog Sūnūs Kūrėjai Mykolai,save padovanojantys mums,PER AUKĄ,ar kitų tvarinių užtarimai Tėvą įtikina mus mylėti,taip klystame ir kitus klaidiname,atstumdami nuo suvokimo
/“nes Tėvas myli jus pats.”/.
Ir savo nenoru ieškoti ir atrasti savyje TĖVĄ-TREJYBĘ,mums peršamos dogmos,ritualų blizgesys-kitaip-spindesys ir skurdas,veržia virvę aplink kaklą,kad tik paklustume,kad tik vykdytume ne TĖVO,bet sutanotųjų valią,mes save patys pasmerkiame myriop sielos užvėrimu TĖVO-TREJYBĖS GYVĄJAM PATYRIMUI..Ir visiškai priešingai yra tada,kuomet mes IEŠKOM TĖVO-TREJYBĖS SAVYJE.Mes pradedame ĮTIKĖTI GELMĖN Į IŠLIKIMĄ IR UŽMEZGAME RYŠĮ SU ROJAUS TREJYBE,EIDAMI TUO KELIU,KURĮ MUMS NUMATĖ ROJAUS TĖVAI..Tą kelią mes galime tamsoj atrasti patys,kuomet drąsiai pareiškiame,-TĖVE,AŠ TROKŠTU TAVE PATIRTI GYVAI,TROKŠTU,NES MANĘS JAU NEBETENKINA TRADICIJŲ IR RITUALŲ APGAULINGA IR PROTĄ BLAŠKANTI TUŠTYBĖ..Bet tai turi būti nuoširdus troškimas,toks nuoširdus,kokį demonstruoja urantai..Ir tikra yra tai,kad bėgant laikui,įdedant atkaklias pastangas per nuoširdžią maldą savais(ne bažnytiniais poteriais)žodžiais,Rojaus Trejybės garbinimą,mes virpesiais pajusime JŲ MEILĘ.PATIRSIME GYVAI..Ir tai įvyks tik gilinant įtikėjimą,garbinant ne tik vienam,bet ir kolektyviai,nes garbinimas lygus garbinančių sumai pakeltai kvadratu.Ir geriausia tai daryti ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.Būtina studijuoti Urantijos dvasinius šaltinius..Ir mieli broliai ir sesės sieloje,mes tikrai EINAME GYVAI PATIRTINIU IR EVOLIUCINIU ROJAUS TREJYBĖS KELIU,KURIAME VIS GALINGIAU SKLEIDŽIAM MEILĘ TĖVUI-TREJYBEI,NES SAVYJE JUOS ATRADĘ IR GIMĘ IŠ DVASIOS URANTAI NEGALI NEMYLĖTI
/ Būtent reaguodamas į šitą tėviškąją meilę, Dievas pasiunčia nuostabiuosius Derintojus, kad apsigyventų žmonių prote. Dievo meilė yra visuotinė; “kas tiktai nori, tas gali ateiti.” Jis nori, “kad visi žmonės būtų išgelbėti pažindami tiesą.” Jis “nenori, jog kas nors žūtų.”/
Kada supranti priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnį,tuomet tikrai negali kaltinti kito ar netgi TĖVO savo nelaimėse,nors gyvulinis ego ir sako,kad ieškotum ir kaltintum kitus.Tai gali būti ir yra mūsų išmėginimai įtikėjimo gelmės:
/ Net per savo nuožmius išmėginimus prisiminkite, jog “visose mūsų kančiose jis kenčia su mumis.”/
Vadinasi ne TĖVAS baudžia mus,bet mes patys savo nuožmumu,kitų smerkimu,savęs išaukštinimu,ambicingumu.MES NESUVOKIAME PRIEŽĄSTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS DĖSNIO VEIKIMO PRINCIPO..Ir verkšlename nesuvokdami,kad PATYS TURIME ieškoti tiek BROLYSTĖS SU KŪRINIJA IR TARPUSAVYJE,TIEK RYŠIO UŽMEZGIMO PER MINTIES DERINTOJĄ SU ROJAUS TĖVAIS.Ar suvokiame-ROJAUS TĖVAI?.Omes gyvename iliuziniame pasaulyje,kraudami ant kito savo ambicingumą ir išdidumą..Liuciferis buvo išdidus ir mes žinome kuo tai baigėsi,kada nuostabi,Lanonandekų kategorijos dvasia sukėlė maištą prieš TĖVĄ-TREJYBĘ..Tad leiskite paklausti,mieli broliai ir sesės,-AR MES TIKRAI MYLIME TĖVĄ-TREJYBĘ?.O gal tik patys save?Teatsako į tai jūsų siela,jei ji atvira ir nesiekianti savivaliauti savo sielos sesės ar brolio atžvilgiu.
/Dievas yra dieviškai geras nusidėjėliams. Kada maištininkai sugrįžta į teisumą, tada jie yra gailestingai priimami, “nes mūsų Dievas atleis su kaupu.” “Aš esu tas, kuris jūsų nusižengimus ištrina savo paties labui, ir aš tikrai neprisiminsiu jūsų nuodėmių.” “Žiūrėkite, kokio pobūdžio meilę Tėvas padovanojo mums tam, kad mes tikrai turėtume būti vadinami Dievo sūnumis.” /
TĖVAS-TREJYBĖ MYLI mus,bet ar MYLIME mes?Gal tik mylime?.Jei abejojame Rojaus Tėvų Meile ir Gerumu,tai kaip galime teigti,jog neabejojame savo nuoširdumu ir darbu VISUMOS LABUI.Kas ta visuma?KŪRINIJA,KURIĄ TAIP MYLI TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ:
/Pagaliau Dievo gerumo didžiausias įrodymas ir aukščiausia priežastis, dėl ko jį reikėtų mylėti, yra viduje gyvenanti Tėvo dovana – Derintojas, kuris taip kantriai laukia tos valandos, kada jūs abu iš tiesų būsite amžinai paversti vienu. Nors jūs negalite surasti Dievo ieškodami, bet jeigu jūs tikrai atsiduosite viduje gyvenančios dvasios vadovavimui, tai būsite neklystamai vedami žingsnis po žingsnio, gyvenimas po gyvenimo, per visatas, einančias viena po kitos, ir iš amžiaus į amžių tol, kol galiausiai stovėsite Visuotinio Tėvo Rojaus asmenybės akivaizdoje./.
Ką mums pasako pastaroji citata?Argi nekalba apie susiliejimą su Minties Derintoju?Ar neatsako kur nuklydo Buda,ieškodamas savojo dievo?Taip,jis rado,bet rado ką?NIRVANOS BŪSENĄ,BET NE DIEVĄ..Bet juk mums reikia ieškoti ir atrasti TĖVĄ-TREJYBĘ,GILINTI ĮTIKĖJIMĄ,ATGIMTI IŠ DVASIOS.IR TAI DARYTI GALIME TIK PASITIKĖDAMI ATRASTU SAVYJE TĖVU-TREJYBE,KURIE IR BUS MŪSŲ ATRAMA IKI MES STOVĖSIME TĖVO AKIVAIZDOJE,PAŽINĘ BEGALINĘ DVASIĄ-MOTINĄ-SESĘ,AMŽINĄJĮ SŪNŲ-MOTINĄ-BROLĮ..Ir jeigu nematome materialiu žvilgsniu,tai ar TO nėra?Ir tegul jums atsako sekanti pastraipa,prie kurios pridursiu,jog tiltas per bedugnę-tai tiesioginis ryšys su ROJAUS TREJYBE PER MINTIES DERINTOJĄ ir dvasinės bedugnės krantų sujungimas-tai mūsų dvasinės karjeros laiptai
/Kaip neprotinga negarbinti Dievo dėl to, jog žmogiškosios prigimties apribojimai ir jūsų materialios kūrinijos kliūtys padaro taip, kad jums neįmanoma jo pamatyti. Tarp jūsų ir Dievo yra milžiniškas atstumas (fizinė erdvė), kurį reikia nukeliauti. Lygiai taip pat egzistuoja didžiulė dvasinio skirtumo bedugnė, kurios krantus privalu sujungti; bet nepaisant viso to, kas fiziškai ir dvasiškai jus skiria nuo Dievo asmeninio buvimo Rojuje, stabtelkite ir apmąstykite šį rimtą faktą, kad Dievas gyvena jūsų viduje; jis savo paties metodu jau nutiesė tiltą per šią bedugnę. Jis iš savęs pasiuntė savąją dvasią, kad gyventų jūsų viduje, ir kad sunkiai dirbtų su jumis, kada jūs siekiate savo amžinosios karjeros visatoje./
Toliau aš pateikiu kelias pastraipas,kurios parodo štai ką.Mes Mylime TĖVĄ-TREJYBĘ ne dėl JO DIDINGUMO IR GALINGUMO(dėl to irgi),bet dėl JO GERUMO IR GAILESTINGUMO..Mes taip pat turėtume būti tokio charakterio:
/ Aš manau, jog aš mylėčiau Dievą lygiai tiek pat stipriai, jeigu jis nebūtų toks didis ir galingas tol, kol jis yra toks geras ir gailestingas. Mes visi mylime Tėvą labiau dėl jo charakterio, o ne dėl to, jog pripažįstame jo stebinančias savybes./.
Arūnas
2010-04-07 19:34:54
Dieviškasis Patarėjas kalba su tokia jaudinančia Meile apie visos visatos ir kitų Supervisatų visatas ir jų tvarinius bei dvasines būtybes,kad neįmanoma nesižavėti.Mane patį visad jaudino ir prikeldavo gyventi Jėzaus kelias,Jo gyvenimas,pavaizduotas Urantijos Knygoje.Tartum aš kartu su juo ėjau,kartu juokiausi,kartu verkiau.Jo nueitas kelias nešant Tėvo sūnystę ir žmonių brolystę tebus,mielieji,jums pavyzdžiu,nes nėra nė vieno žmogaus Urantijoje,kuris įrodytų,jog sakau netiesą,kuomet kalbu apie JO GYVĄJĮ VEIKIMĄ NET IR ŠIUO MOMENTU..Savo laiku Jis padėjo man atsilaikyti prieš,atrodo gniuždančias,bet išties netikras,aplinkybes,kurias aš pats ir susikūriau..Ir aš liudiju savo patirtim,kad JIS-TAS KELIAS.
/Kada aš stebiu Sūnus Kūrėjus ir jiems pavaldžius administratorius taip drąsiai kovojančius su laiko daugialypiais sunkumais, kurie yra neatskiriami nuo erdvės visatų evoliucijos, tada pastebiu, jog šitiems visatų mažesniems valdovams aš jaučiu didžiulę ir gilią meilę./.
Ir negali būti netiesa,kuomet per įtikėjimo gelmę,nemylėtume vis giliau ir prasmingiau TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ..Čia norėčiau pacituoti ir tuom pačiu pasakyti kokia yra stipri virpesiais mūsų meilė lig pat Rojaus ir meilė mums,ką ir kalba Dieviškasis Patarėjas:
/ Pagaliau, aš manau, mes visi, įskaitant ir valdų mirtinguosius, mylime Visuotinį Tėvą ir visas kitas būtybes, dieviškąsias ir žmogiškąsias, nes pastebime, jog šitos asmenybės iš tiesų myli ir mus. Mylėjimo patirtis labai didele dalimi yra tiesioginis atsiliepimas į patyrimą būti mylimu./ Kada Dieviškasis Patarėjas kalba,jog žino apie Dievo meilę(mes taip pat žinome apie Tėvo-Rojaus Trejybės MEILĘ VISAI KŪRINIJAI,KO NEGALĖJO SKELBTI JĖZUS ANUO LAIKU.),Jis žino ką sako:
/ Žinodamas kad Dievas myli mane, aš turėčiau toliau mylėti jį aukščiausiu laipsniu, net jeigu jis ir nebeturėtų jokių savo aukštybės, galutinumo, ir absoliutumo požymių./
Kuomet mes imamės grandiozinio ir sunkaus darbo(tikrai lengvo,kuomet pašventi TREJYBEI IR DIRBI SU TĖVU VISUMOS LABUI)apmąstymui apie Tėvo meilę,mes būtinai savąja įžvalga pasieksime ir išmintingos išvados,kad
/Tėvo meilė seka mus dabar ir per amžinųjų amžių nesibaigiantį apskritimą. Kada jūs apmąstote Dievo mylintį charakterį, tada asmenybė turi tiktai vieną protingą ir natūralią reakciją į tai. Jūs vis labiau mylėsite savo Sutvėrėją; jūs suteiksite Dievui tokią meilę, kuri yra analogiška tai meilei, kurią vaikas jaučia savo žemiškiesiems tėvams; nes kaip tėvas, realus tėvas, tikras tėvas, myli savo vaikus, taip Visuotinis Tėvas myli savo sutvertus sūnus ir dukras ir amžinai rūpinasi jų gerove./
Kada mes kalbame apie Meilę,visad turėkime omeny,kad tai turi būti įžvalgi meilė.Juk neduosime vaikui degtukų apie kuriuos jis nieko neišmano,sėdėdamas tarp išmėtytų laikraščių krūvos.Mes būtinai suvoksime apie padėties tragiškumą.Tik Tobulu būdamas TĖVAS-TREJYBĖ,MYLI DIEVIŠKAI,Bet mes tikrai taip negalime mylėti,būdami ribiniais tvariniais ir suvokdami tai,kad kūrinys niekad nebus tobulesnis už patį KŪRĖJĄ,atminkime ir nuolat siekime savo dvasinėje karjeroje TĖVO NURODYMO,-BŪKITE TOKIE TOBULI,NET KOKS TOBULAS ESU AŠ..Broliai ir sesės sieloje,atminkite,kad būdami ROJUJE MES TURĖSIME UNIKALIĄ GALIMYBĘ.Mes gausime šansą tapti KŪRĖJU-DVIESE SUKURTI TREČIĄ..O dabar nepamirškime paprašyti pagalbos pas didžiausią TĖVO MEILĖS ĮRODYMĄ-MINTIES DERINTOJĄ,KAD JIS ĮGAUTŲ GALIMYBĘ VEIKTI NE TIK MIEGANT KAI NESAPNUOJI.Bet jau dabar ir čia ir neatidėliojant:
/Dievo meilė yra išmintinga ir įžvalgi tėviška meilė. Dieviškoji meilė veikia suvienytoje asociacijoje su dieviškąja išmintimi ir visomis kitomis Visuotinio Tėvo tobulos prigimties begalinėmis savybėmis. Dievas yra meilė, bet meilė nėra Dievas. Mirtingosioms būtybėms didžiausias dieviškosios meilės pasireiškimas yra Minties Derintojų padovanojimas, bet jūsų didingiausias Tėvo meilės atskleidimas yra matomas jo Sūnaus Mykolo savęs padovanojimo gyvenime, kada jis gyveno žemėje idealų dvasinį gyvenimą. Būtent viduje gyvenantis Derintojas Dievo meilę individualizuoja kiekvienai žmogiškajai sielai./
Prašau labai ATIDŽIAI ĮSIGILINTI Į DIEVIŠKOJO PATARĖJO ŽODŽIUS:
/ Kartais būna beveik skaudu, jog esu priverstas pavaizduoti dangiškojo Tėvo dieviškąją meilę jo visatos vaikams, vartodamas žmogiškąjį žodinį simbolį meilė. Šitas terminas, nors jis tikrai pažymi žmogaus aukščiausią sampratą apie mirtingųjų pagarbos ir atsidavimo ryšius, bet taip dažnai įvardija tokią didelę žmogiškųjų ryšių dalį, kuri iš viso yra žema ir visiškai netinkama, kad būtų žinoma kokiu nors žodžiu, kuris taip pat būtų vartojamas tam, jog pavadintų gyvojo Dievo neprilygstamą meilę savo visatos tvariniams! Kaip gaila, jog aš negaliu pasinaudoti kokiu nors dievišku ir išimtiniu terminu, kuris perteiktų žmogaus protui Rojaus Tėvo dieviškosios meilės tikrąjį pobūdį ir nuostabiai gražų prasmingumą.
Kada žmogus praranda iš akiračio asmenio Dievo meilę, tada Dievo karalystė tampa tiesiog gėrio karalyste. Nepaisant dieviškojo charakterio begalinės vienybės, meilė yra visų Dievo asmeninių reikalų su savo tvariniais dominuojantis bruožas/.
Arūnas
2010-04-07 20:47:35
Irena rašo:"Tėvo meilės garbei prirašomos ištisos "paklodės",ir tai vyksta jau keli metai,o pas kai kuriuos tos meilės kaip nėra taip nėra;matys ne nuo "paklodžių" ilgio ta Dieviškoji meilė priklauso."
"Įvykiai pasaulyje verčia susimąstyti,ir net labai.Glauskimės PRIE TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS,vaikiškai pasitikėdami JUO."
Sutinku, Irena, reikia viską daryti su meile. Komentarai forume galėtų būti labiau pripildyti meilės ir jau yra nemažai tokių. Skaitai tokius ir šilta krūtinėje darosi. Ir nereikia prierašo apačioje tokių komentarų "su broliška meile" ir panašiai. Bet nieko baisaus, išmoksim. Svarbu, kad išvis kažkas vyksta :)
O dėl jūsu 1984-1985 metais pasakysiu, kad jūs šaunuoliai!
Rimantas V
2010-04-19 17:08:18
Dėkoju Dievui Tėvui ir visai Rojaus Trejybei už nuostabu dvasinį vedimą per ištisus dešimtmečius.Nesigailiu del nieko,tuo labiau del nieko nesigėdiju.Dar kartą šiame forume kartoju;tai mano buvo gyvenimas tai mano dvasinė patirtis, tai mano pats didžiausias turtas.Tėvo dvasia manę kantriai vedė ir atvedė prie URANTINĖS TIESOS,ties tą šviesa žadu ir apsistoti.Tik vienas Tėvas žino kokiu žingsniu man reikia toliau žengti.TĖVAS žino ir kaip kitus mano sielos brolius ir seses toliau vesti;kiekvienas žengs tik jam vienam priimtinu žingsniu.Tai TĖVO reikalas- ne mano.Visiems,kam bus įdomu,ir toliau kalbėsiu apie TĖVĄ,apie ROJAUS TREJYBĘ.Ir tai darysiu savo nuosava laisva valia,niekeno neverčiama.
O pilstyti iš tuščio į kiaurą -ne mano charakteriui.
Dvasinius Mokytojus renkuosiu aš pati.Algimanto dėka šiandiena ant stalo turiu UK knygą lietuvių kalba,turiu knygą:"Kalbu jums vel" ir turiu priėjimą prie DIEVIŠKUJŲ ROJAUS TĖVŲ Mokymų.
Laikas maldai.
Gero vakaro.
Su meile,
IRENA
2010-04-19 22:02:33
Šių laikų dabartiniai fariziejai nepažengė pirmyn net per vieną dvasinį žingsnelį.Sakyčiau atvirkščiai-jie net Jėzaus Kristaus knygos „Kalbu jums vėl“ne tik kad nesuvokia,bet net nesupranta ir ypač tada,kada kalba remdamiesi tiek Urantijos Knyga,tiek Jėzaus mokymais.Nesupranta,nes nesuvokia,kad šiame forume ne vieta pasidalijimui savo kančiomis ar pergyvenimais,kurie taip giliai įsirėžę į pasąmonę,kad tai ir parodo to individo dvasinę būseną.Šiame forume turi švytėti TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ŠVIESA,ugdanti asmenybę aukštyn,bet neleidžianti,kad mirtingojo kančių demonstravimas kabotų kaip balastas,kuris nuolat ištraukiamas į paviršių.Kaip mes norime „perauklėti“kitą,bet savęs nematome.Kaip nuostabiai skamba žodžiai:
/ Kada gi pagaliau,dvidešimt pirmo amžiaus,pakankamai išprūsę žmogeliukai suvoks,kad kiekvienam žmogui tikrają laimę atneša TIKROVĖ pastatyta ant DVASINIO PAGRINDO,kad TĖVAS KŪRĖJAS yra GYVAS,o ne mitinis,Tai jo dvasinė šviesa ir šiluma sušildo pavargusias,sužvarbusias širdis,tai JIS įkvepia didingiems darbams,didvyriškiems poelgiams,nemirštančiai kūrybai/ .
Ir nors juose matosi ambicingas noras primesti savo gyvulinio ego nuostatą kitų atžvilgiu:
/Kada gi pagaliau,dvidešimt pirmo amžiaus,pakankamai išprūsę žmogeliukai suvoks /.
Visa kita sakinio dalis tikrai nuskamba tiesoje.Forumas YRA NE TAM SKIRTAS,KAD VISA KAS BUVO-TAI MANO GYVENIMAS,TAI MANO DVASINĖ PATIRTIS..NE,TAI PATIRTIS VISUMOS LABUI,TAI GYVENIMAS KITŲ LABUI KELIANTIS SIELŲ BRANDUMĄ IR KVIEČIANTIS PAKILT PARKLUPUSIUS,NURODANTIS KRYPTĮ KURLINK EITI,O NE KAS BUVO.KAS BUVO DEMONSTRUOKIME KITUR,BET NE ROJAUS TREJYBĖS ŠVIESOS FORUME.NES PRAEITIS-TAI BALASTAS,KURIS IR PARODO NE ATKAKLŲ PROVERŽĮ PIRMYN IR AUKŠTYN,BET UŽSISPYRUSĮ NORĄ MOKYTI PAČIAM NEIŠMOKUS..Išties,kada gi pagaliau tie žmogeliukai suvoks-YRA NE MŪSŲ REIKALAS,NES MES TIK UŽ SAVĄJĮ ĮTIKĖJIMĄ ESAM ATSAKINGI,BET NĖ PER PLAUKĄ UŽ KITO.
/Tik vienas Tėvas žino kokiu žingsniu man reikia toliau žengti./.
Gryna tiesa.Bet ar pats individas ŽINO,AR ŽENGIA TIKRAI TAIP KAIP NORI TĖVAS..Tai tik pamąstymas,nereikalaujantis atsakymo.Siūlau kartu nusikelti į Jėzaus laikus ir IŠGIRSTI Jį dabar,nes anų laikų apaštalai JO TIKRAI NEGIRDĖJO.
/“Kada aš būsiu jus palikęs, tada nepraraskite drąsos dėl to, jog pasaulis bus priešiškas. Nenusiminkite net ir tada, kada bailūs tikintieji atsigręš prieš jus ir susikabins rankomis su karalystės priešais. Jeigu pasaulis tikrai neapkęs jūsų, tuomet jūs turėtumėte prisiminti, kad jis ėmė nekęsti manęs net ir anksčiau negu jis ėmė neapkęsti jūsų./.
Dabartiniu momentu man kilo mintis,kažin kaip būtų,jeigu mes,urantai,būtume palikti ir mūsų niekas nesuburtų į būrį šiandien jau,tai iškyla tikrai man klausimas,kuris iš urantų pajėgtume NEŠTI TĖVO-TREJYBĖS ŠVIESĄ?IR ATSAKAU,KAD TIKRAI NĖ VIENAS,NES TIKRASIS URANTAS TURI BŪTI:
/1. Sukelia etikos ir moralės žengimą į priekį, nepaisant įgimtų ir priešiškų gyvulinių polinkių.
2. Sukuria didingą pasitikėjimą Dievo gerumu net ir kartaus nusivylimo ir triuškinančio pralaimėjimo akivaizdoje.
3. Gimdo giluminę drąsą ir pasitikėjimą, nepaisant gamtos priešiškumo ir fizinės nelaimės.
4. Demonstruoja nepaaiškinamą savitvardą ir sustiprinančią ramybę nežiūrint sunkių ligų ir net aštraus fizinio skausmo.
5. Išlaiko paslaptingą asmenybės savitvardą ir ramybę netinkamo elgesio ir grubiausio neteisingumo akivaizdoje.
6. Išlaiko dieviškąjį pasitikėjimą galutine pergale nepaisant tariamai aklo likimo žiaurumų ir akivaizdžiai visiško gamtos jėgų abejingumo žmogaus gerovei.
7. Išlaiko nepalaužiamą tikėjimą į Dievą nepaisant visų tam prieštaraujančių logikos įrodymų ir sėkmingai atsilaiko prieš visus kitus intelektualius išvedžiojimus.
8. Toliau demonstruoja drąsų įtikėjimą į sielos išlikimą nepaisant netikro mokslo apgaulingų mokymų ir neprotingos filosofijos įtikinėjančių apgavysčių.
9. Gyvena ir triumfuoja nepriklausomai nuo dabartinių laikų sudėtingų ir iš dalies išvystytų civilizacijų triuškinančiai sunkios naštos.
10. Prisideda prie to, jog nuolat išliktų altruizmas, nepaisant žmogiškojo savanaudiškumo, visuomeninių antagonizmų, pramoninio godumo, ir politinio menko prisiderinimo prie gyvenimo aplinkybių.
11. Atkakliai laikosi drąsaus tikėjimo visatos vienybe ir dieviškuoju vadovavimu, nepaisant blogio ir nuodėmės supainiojančio buvimo.
12. Toliau garbina Dievą į nieką nekreipdamas dėmesio. Išdrįsta pareikšti, "Net jeigu jis mane ir sunaikins, vis tiek aš tarnausiu jam."
Mes žinome, tada, pagal tris reiškinius, jog žmogus turi dieviškąją dvasią arba dvasias, gyvenančias jo viduje: pirma, pagal jo asmeninį patyrimą – religinį įtikėjimą; antra,
________________________________________
[1109]▼
pagal apreiškimą – asmeninį ir rasinį; ir trečia, pagal stebinantį tokių nepaprastų ir nenatūralių reakcijų į savo materialią aplinką demonstravimą, kaip tą iliustruoja anksčiau išvardinti panašūs į dvasinius dvylika pasireiškimų tikros žmogiškosios egzistencijos aktualių ir išbandančių situacijų akivaizdoje. Ir yra dar ir kitokių./
Ir tikra tiesa skamba Jėzaus žodžiai apie bailius tikinčiuosius,kurie tik savąja dauguma gali būti „drąsūs“.Ir Jėzaus žodžiai,kad Jo neapkęsti pradėta buvo dar anksčiau negu pasaulio tikintieji susikabino rankomis su Karalystės priešais,puikiai parodo mums,jog kalba eina apie aklos tamsos minią(nesvarbu kokio sektantiško tikėjimo)ir tuos silpnus tikinčiuosius-NEATRADUSIUS SAVY TĖVO-TREJYBĖS IR NESIREMIANČIUS Į JUOS.VADINASI IR NEĮTIKĖJUSIUS.O TĄ IR TURĖJO OMENY JĖZUS IR KIEK LEIDO JAM TUOLAIKINIS ŽMONIŲ SUPRATIMAS,TĄ JIS IR MOKĖ SAVUOSIUS APAŠTALUS..Tolesni JĖZAUS žodžiai rodo,kad JO apaštalai galimai patirs šio pasaulio įniršį prieš pačius apaštalus(beje,kas ir buvo),nes tuolaikiniai tamsuoliai ir dogmatai nepriėmė JĖZAUS EVANGELIJOS APIE TĖVO SŪNYSTĘ IR ŽMONIŲ BROLYSTĘ,DABAR JAU IŠPLĖSTĄ IKI TĖVO-TREJYBĖS SŪNYSTĘ IR VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĘ,KURIOJE DOMINUOJA BROLIŠKAS BENDRADARBIAVIMAS IR TO AKSTINAS YRA ROJAUS TĖVŲ MEILĖ VISIEMS SAVO VAIKAMS,KAIP IR VAIKŲ MEILĖ ROJAUS TĖVAMS..Kada skaitysite šį komentarą,atminkite tie,kurių savasis ego yra daugiau už dieviškąjį ego-pradedate nuklysti nuo TIKROVĖS.Kol kas jums TĖVO RANKA IŠTIESTA VISĄ LAIKĄ,BET JŪSŲ ĮNORIAI GALI JUMS „PATARTI“-AŠ TEISUS,NES TAIP MANAU.Ne brangieji,besiblaškantis protas tik diktuoja išdidumą.Ir man būtų liūdna,jei nežinočiau,kad svarbu KOKYBĖ,bet visiškai ignoruoju KIEKYBĘ.Deja,šio forumo piktukai nėra baisūs,bet tikrai blogai,kai prisidengdami URANTIJOS DVASINIAIS ŠALTINIAIS AMBICINGIEJI EINA PRIEŠ KITS KITĄ.
/Jeigu jūs būtumėte iš šito pasaulio, tuomet iš tiesų pasaulis saviškius mylėtų, bet kadangi jūs nesate tokie, tai pasaulis jus mylėti atsisako. Jūs esate šitame pasaulyje, bet jūsų gyvenimas neturi būti panašus į šio pasaulio gyvenimą. Aš jus pasirinkau iš šio pasaulio tam, kad jūs atstovautumėte kito pasaulio dvasiai net ir šitame pasaulyje, iš kurio jūs buvote pasirinkti./
Šie JĖZAUS žodžiai gali kai kuriuos išgąsdinti,bet nereikia bijoti sunkumų įtikėjimo kelyje,drąsaus įtikėjimo,o ne „atsiprašau,gal galiu įtikėti?)“.Jėzus kalba su nuoroda į atgimusius dvasioje,apie visą kūriniją,kurios JIS negalėjo apreikšti,kaip tegalėjo kalbėti tik apie Tėvą.Jei jau tų laikų tamsuoliai,betarpiškai bendraudami tarpusavy,negalėjo suvokti to ko mokė JĖZUS,nes jų LANKSTUS NUOLAIDŽIAVIMAS SAVĄJAM EGO IR DOGMATIŠKUMAS suvaržė sielos atvirumą,tai pasakykite man,KO VERTAS MŪSŲ ĮTIKĖJIMAS,KUOMET PRABYLA NE ATVERTA SIELA,BET GYVULINIS EGO?..Įdėmiai perskaitykit sekančią pastraipą ir pabandykit suvokti,kad įsižeidžia tik neįtikėjęs arba įtikėjęs paviršutiniškai žmogus,kuriam vis norisi pasitikrinti savo dvasinį lygį.ĮTIKĖJUSIAM NET TOKIA MINTIS NEŠAUNA Į GALVĄ
/ Bet visada prisiminkite tuos žodžius, kuriuos aš jums sakiau: Tarnas nėra didingesnis už savo šeimininką. Jeigu jie drįsta persekioti mane, tai jie taip pat persekios ir jus. Jeigu mano žodžiai įžeidžia netikinčiuosius, lygiai taip ir jūsų žodžiai iš tikrųjų įžeis tuos nuodėminguosius. Ir visa tai jie iš tikrųjų darys jums dėl to, nes jie netiki nei į mane, nei į Tą, kuris atsiuntė mane; todėl, iš tikrųjų jūs daug kentėsite manosios evangelijos vardan. Tačiau, kada jums reikės šiuos sukrėtimus ištverti, tada turėtumėte prisiminti, jog anksčiau negu jūs aš taip pat kentėjau šitos dangiškosios karalystės evangelijos labui./
O ar mes prisimenam?Ar galėtume bent vienas kentėti tiek,kiek kentėjo JĖZUS.Tikrai ne.Ypač tie,kurie save iškelia aukščiau kitų ir trimituoja,-oi kaip aš myliu JĖZŲ..Sekantys JĖZAUS žodžiai tegul atsijoja pelus nuo grūdų,ypač ten,kur kalbama apie išdrįsimą atmesti pažintą tiesą.Gal tai padės atsikvošėti ir permąstyti ką čia veikiam-ir forume,ir gyvenime:
/"Didelė dalis iš tų, kurie užsipuls jus, apie dangaus šviesą nieko neišmano, bet šito nepasakysi apie kai kuriuos iš tų, kurie mus persekioja dabar. Jeigu mes nebūtume jų mokę tiesos, tai jie galėtų padaryti daug keistų dalykų, už kuriuos jų nesmerktų, bet dabar, kadangi šitą šviesą jie pažino ir išdrįso ją atmesti, tai savajam požiūriui jie nebeturi jokio pateisinimo. Tas, kuris neapkenčia manęs, tas neapkenčia ir manojo Tėvo. Negali būti kitaip; toji šviesa, kuri jus išgelbėtų, jeigu būtų priimta, gali jus pasmerkti tiktai tuomet, jeigu ji būtų sąmoningai atstumta./.
Sąmoningai atstumta.Taip taip,mielieji,kada gyvulinis ima viršų,prasideda savo ego dominavimas ir tuomet TĖVAS-TREJYBĖ,JĖZUS lieka nuošaly.JUK MANO AMBICINGA NUOMONĖ YRA TIESA..Tik pamirštame žodelį“ambicinga“.Sąmoningai pamirštame,nes mūsų patyrimas tampa vos ne JĖZAUS PATIRTIMI.TAMPAME SAVIMYLOMIS,MANANTYS,JOG KALBAME(TIKROVĖJE NUSIKALBAM)TIESĄ..Tiesa yra viena ir kol kas ne mūsų nosiai ją pažinti..Ir kaip nuostabiai skamba JĖZAUS žodžiai,kuomet JIS prakalba apie ne tik save,bet ir apie Minties Derintoją:
/ Ir ką gi aš padariau šitiems žmonėms, kad jie turėtų manęs neapkęsti tokia siaubinga neapykanta? Nieko, išskyrus tai, kad jiems siūlau bičiulystę žemėje ir išgelbėjimą danguje. Bet argi jūs neskaitėte Rašto tos vietos, kur pasakyta: 'Ir jie neapkentė manęs be jokios priežasties'?
"Bet aš tikrai jūsų nepaliksiu pasaulyje vienų. Labai greitai, po to, kai būsiu išėjęs, aš tikrai atsiųsiu dvasinį pagalbininką. Jūs iš tikrųjų turėsite su savimi tą, kuris užims mano vietą tarp jūsų, tą, kuris jus toliau mokys tiesos kelio, kuris net ir guos jus./.
Toliau JĖZUS kalba apie savo vietinę visatą NEBADONĄ,kurią JIS kartu su MOTINA DVASIA ir sukūrė.Taip pat JIS kalba apie morontinius pasaulius,apie kuriuos JO apaštalai tikrai nenutuokė ir kas mums dabar tapo suprantama..TAI NEGI,MIELIEJI MUMS NEAIŠKU VIS DAR,KAD AVANSU GAVOM URANTIJOS KNYGĄ,JĖZUS KALBA MUMS VĖL,TURIME TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ mokymus.Bet pradedame kosminės beprotystės ratą,kuris kūrinijos atžvilgiu atrodo tik dar viena kvailystė,kuomet atsisakome ROJAUS TREJYBĖS GYVAI PATIRTINIO EVOLIUCINIO KELIO.
/ "Tegul jūsų širdys nebūna sunerimusios. Jūs tikite į Dievą; taip pat toliau tikėkite ir į mane. Nors aš ir turiu jus palikti, bet tikrai nuo jūsų nebūsiu toli. Aš jau sakiau jums, kad manojo Tėvo visatoje yra daug laukimo vietų. Jeigu tai nebūtų tiesa, tai apie jas aš jums nebūčiau ir kalbėjęs nuolat. Aš rengiuosi sugrįžti į šiuos šviesos pasaulius, Tėvo danguje buveines, į kurias jūs tikrai kažkuriuo metu pakilsite. Į šitą pasaulį aš atėjau iš tokių vietų, o dabar netoli yra toji valanda, kada turėsiu sugrįžti į savojo Tėvo darbą tose sferose danguje./.
Ir tolesnė Jėzaus kalba apaštalams jau tapo sunkiai suvokiama ir suprantama,kai JIS kalbėjo apie GYVĄJĮ GYVENIMĄ SIELOS IR DVASIOS PAVIDALE IR APIE SALVINGTONĄ,KUR SUSITIKS JĖZŲ ASMENIŠKAI..Kaip ir kūrinija,kuri taps amžinu gyvenimu apaštalams:
/"Tokiu būdu, jeigu jau aš anksčiau už jus einu į Tėvo dangiškąją karalystę, tai būtinai pasirūpinsiu, kad jus atgabentų tam, jog su manimi galėtumėte būti tose vietose, kurios mirtingiesiems Dievo sūnums buvo parengtos anksčiau negu buvo šitas pasaulis. Nors ir turiu jus palikti, bet aš tikrai būsiu su jumis dvasioje, ir galiausiai jūs tikrai būsite su manimi asmeniškai, kada būsite pakilę pas mane manojoje visatoje net ir taip, kaip aš netrukus pakilsiu pas savąjį Tėvą didesnėje jo visatoje. Ir tai, ką aš jums esu sakęs, yra tikra ir egzistuoja amžinai, nors jūs šito suvokti iki galo ir negalite. Aš vykstu pas Tėvą, ir nors jūs dabar paskui mane sekti ir negalite, bet jūs tikrai paskui mane seksite per ateinančius amžius."/.
Tikrai labai sunku buvo Jėzų suprasti ir suvokti anuomet,kada jo apaštalus taip stipriai įtakojo tų laikų šventikų rašliavos.Netgi,sakyčiau,sistemingas smegenų praplaudinėjimas.Bet mes gi gyvenam tikrai laisviau nuo dogmų,bet ginčijamės tame,kas yra visiškai beprasmiška.MES ŽINOM KELIĄ,TAI IR EIKIM JUO..O gal esame tokios personos,kad laukiame pačio JĖZAUS pasirodymo?Gal tada patikėsime.Tad netapkime susireikšminę sektantai,kada yra tik vienas kelias.Ir nors einame skirtingu žingsniu,kryptis yra viena
/Kada Jėzus atsisėdo, tada atsistojo Tomas ir tarė: "Mokytojau, mes nežinome, kur tu eini; todėl, aišku, mes nežinome ir to kelio. Bet mes tikrai paskui tave seksime šitą pačią naktį, jeigu tu mums tą kelią parodysi."
Kada Jėzus išklausė Tomą, tada jis atsakė: "Tomai, aš esu tas kelias, toji tiesa, ir tas gyvenimas. Nė vienas žmogus nepatenka pas Tėvą kaip nors kitaip, kaip tik per mane. Visi tie, kurie suranda Tėvą, iš pradžių suranda mane. Jeigu jūs pažįstate mane, tai tą kelią pas Tėvą jūs žinote. O jūs iš tikrųjų mane pažįstate, nes su manimi gyvenote ir dabar mane matote."
Bet daugeliui apaštalų šitas mokymas buvo perdaug gilus, ypač Pilypui, kuris, persimetęs keliais žodžiais su Natanieliumi, atsistojo ir tarė: "Mokytojau, parodyk mums Tėvą, ir viskas, ką tu pasakei, bus aišku."/.
Toliau,mielieji,tenka konstatuoti,kad apaštalai buvo išties akli,jei neįžvelgė TOS TIESOS,KURIĄ ATNEŠĖ JĖZUS APIE TĖVO SŪNYSTĘ IR ŽMONIŲ BROLYSTĘ..Ir dabar,kuomet žinome JOG ESAME TREJYBĖS SŪNŪS IR DUKROS IR GYVENAME BROLIŠKAI SU VISA KŪRINIJA,NEGI TEIGSIME,JOG NETIKIME JĖZAUS ŽODŽIAIS:
/Tas, kuris matė mane, tas matė Tėvą. /.
/Ir kada Pilypas šitaip pasakė, tada Jėzus tarė: "Pilypai, nors su jumis aš buvau taip ilgai, ir vis tiek tu net ir manęs nepažįsti? Vėl aš tikrai pareiškiu: Tas, kuris matė mane, tas matė Tėvą. Kaip gi tuomet tu gali sakyti, Parodyk mums Tėvą? Argi tu netiki, jog aš esu Tėvo viduje, o Tėvas yra manyje? Argi aš nemokiau jūsų, jog tie žodžiai, kuriuos aš sakau, nėra mano žodžiai, bet jie yra Tėvo žodžiai? Aš kalbu Tėvo vardu, o ne savo vardu. Šitame pasaulyje aš esu tam, kad vykdyčiau Tėvo valią, ir tą aš padariau. Manasis Tėvas gyvena manyje ir dirba per mane. Tikėkite manimi, kada aš sakau, jog Tėvas yra manyje, ir kad aš esu Tėvo viduje, arba tiesiog tikėkite manimi paties to gyvenimo, kurį aš gyvenau, labui - šio darbo labui."/
Arūnas
2010-04-20 20:39:08
Maždaug šiuo metu tarp apaštalų ir tiesioginių jų mokinių išsivystė didžiulės nervinės ir emocinės įtampos būsena.Jie vargu ar buvo įpratę gyventi ir dirbti drauge...
Andrėjus buvo beveik pakrikęs.1610-05.
Štai šitoje gana dramatiškoje situacijoje ir pasimąto nuostabiai subalansuota Jėzaus,kaip Žmogaus ir Mokytojo asmenybė.
GRAŽI ASMENYBĖ!
Jis nepuolė susipainiojusius žmones kritikuoti,moralizuoti,ar kaip nors kitaip auklėti;jis paprasčiausiai patarė Andrėjui suteikti pavargusiems žmonėms trijų dienų poilsio laikotarpį.Tuo labiau,kad žmonėse jis matė tokį reiškinį,apie kurį kalbėjo Edrėjoje;ten Jis nurodė,kad įspėtų tikinčiuosius del PARIBIO KONFLIKTO.
Ir mums,šių dienų žmonėms,taip pat turint tokią nemalonę patirtį,manau,kad studijuojant unikalu Jėzaus iš Nazareto gyvenimą,reikėtų atkreipti dėmesį į Andrėjaus asmenybę.
Jis nemažiau už kitus savo bendrąžygius išgyveno tą, sielai skaudų vidinį konfliktą,bet vis delto turėjo daugiau išminties už kitus savo draugus;jis nuėjo klausti patarimo pas Jėzų.Jėzus jiems atstovavo Tėvą Danguje.Ir Jėzus su jais pasielgė TIKRAI TĖVIŠKAI.
Manau,kad ir mums,suspaudimo valandėlėmis visada reikėtų kreiptis tik Į TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ.
Bendraujant su JUO tikrai pamatysime,kad mums visai nebūtina kaltinti vienas kitą,įtarinėti,apkalbinėti;pokalbio su Tėvu metu mes tikrai suprasime, kad didžiausios susipainiojimo problemos slypį mūmyse,mūsų viduje.
Kalbu iš patirties.
Kad ir labai išdidi iš prigimties esu,vis delto šį rytą atsiprašiau sūnaus.Ir dabar abu,tyliai,išgyvenam ramybės laikotarpį.
Su meile,
IRENA
2010-04-22 11:04:35
Jėzus savo Pamoksle ant Kalno sako:"Tikrai laimingi yra vargšai dvasioje-nuolankieji".Vaikui laimė yra betarpiško trokštamo malonumo patenkinimas.Suaugęs nori pasėti savęs atsižadėjimo sėklas tam,kad vėliau nuimtų išaugusios laimės derlių.Jėzaus laikais ir nuo to meto iki šiol,laimė per daug dažnai buvo siejama su turto turėjimu.Pasakojime apie fariziejų ir mokesčių rinkėją,besimeldžiančius šventykloje,vienas jautėsi turtingas dvasioje-egoistiškas;kitas jautėsi"vargšas dvasioje"-nuolankus.Vienas buvo savimi patenkintas;kitas buvo supratingas ir ieškantis tiesos.Vargšai dvasioje ieško dvasinio turto tikslų-ieško Dievo.Ir tokiems tiesos ieškotojams nereikia laukti atlygio tolimoje ateityje;jiems atlyginama DABAR.Jie dangaus karalystę suranda savo pačių širdyse,ir tokią laimę patiria DABAR.
Praėjus dviem tūkstančiams metų nuo Jėzaus Pamokslo ant Kalno problemą išliko ta pati.Ir šiais laikais ne vienas žmogelis nuėjas į bažnytėlę jaučiasi užtikrintai,pasitikinčiai.Ir kaip gi gali būti kitaip?Bažnyčia įsako bent vieną kartą metuose Velykinės išpažinties priėiti,mišias išklausyti,o žmogutis kiekviena sekmadienį mišias išklauso ir vieną kartą į mėnesį nuodėmklausiui išpažintį atlieką;argi dar per mažai jis Dievui padaro?O kur dar finansinė parama dvasininkijai?
Ir dar daug ,daug dalykų žmogus del Dievo yra padaręs.Argi čia viską suskaičiuosi?
Čia dabar? Ko tam nusidėjėliui muitininkui iš Dievo reikia?ką jis čia šneką?Atėjo,iš bruzgynų išlindęs,visas susibraižęs,kaip "bomža"ir kalba nesamonęs;atseit,Dievą Tėvą kiekvienas savo širdyje turi ieškoti,kad kiekvieną žmogų reikia mylėti,ir mylėti reikia ne bet kokia meilę,bet broliška meilę.TO tai tikrai per daug.Nuskurėlis,namų nuosavų neturi,taupyti nemoka,nuolatinio, gerai apmokamo darbo neturi,vos vos prasimaitina,ir dar giriasi,kad jo sieloje dangaus karalystė apsigyveno,kad nuolatinę palaimą jaučią,ramybę jaučia,atseit jo jokie stresai nekamuoja,sieloje angelai gieda.Nesamonė!Jam jau"stogas pavažiavo"!Į "psichušką" laikas jį vežti!
Maždaug taip atrodo šiolaikinė,farizėjaus ir muitininko,situacija.
Kada gi pagaliau,dvidešimt pirmo amžiaus,pakankamai išprūsę žmogeliukai suvoks,kad kiekvienam žmogui tikrają laimę atneša TIKROVĖ pastatyta ant DVASINIO PAGRINDO,kad TĖVAS KŪRĖJAS yra GYVAS,o ne mitinis,Tai jo dvasinė šviesa ir šiluma sušildo pavargusias,sužvarbusias širdis,tai JIS įkvepia didingiems darbams,didvyriškiems poelgiams,nemirštančiai kūrybai.JIS randasi ne tarp sienų,žmonių rankomis pastatytų;Jo tikroji Bažnyčia-žmogaus širdis.
Su meile,
IRENA
2010-04-20 13:12:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.