Forumas: temos peržiūra
Įvairios ištraukos, pastraipos, ar atskiros mintys iš Urantijos Knygos ir jūsų komentarai
Mielieji, šitą temą siūlau dėl to, kad galėtumėte patys patalpinti kokias nors ištraukas iš Urantijos Knygos apreiškimo, ilgesnes ar trumpersnes, kelių pastraipų, ar vienos pastraipos, ar net vieno sakinio, ir jas PAKOMENTUOTI, KODĖL jos yra tokios svarbios JUMS, kaip jas suvokiate JŪS.
Kadangi tai yra bendra tema iš Urantijos Knygos apreiškimo, tai joje bus įvairių temų rinkinys, kuris leis jums patiems sklaidyti Urantijos Knygą ir dalintis, kas TUO METU jums labiau įstrigo minty, kas sujaudino, ir KODĖL.
Dabar man perskaičius vieną pastraipą apie mūsų atvykimą į Havoną man sukilo mintis, kuria ir noriu pasidalinti.
Iš pradžių pateikiu būtent šitą pastraipą:
"Jūsų Havonos karjeroje pirmasis veiksmas bus suvokti ir padėkoti savo transportiniam sekonafimui už ilgą ir saugią kelionę. Tada jūs būsite supažindintas su tomis būtybėmis, kurios organizuos jūsų ankstyvąją veiklą Havonoje. Po šito jūs nuvyksite užregistruoti savojo atvykimo ir paruošti padėkos ir gilios meilės pranešimą, kuris bus pasiųstas jūsų vietinės visatos Sūnui Kūrėjui, visatos Tėvui, kuris padarė jūsų sūnystės karjerą įmanomą. Šitai užbaigia atvykimo į Havoną formalumus; po šito jums yra suteikiamas ilgas poilsio laikotarpis laisvam stebėjimui, ir tai yra proga paieškoti savo draugų, bičiulių, ir partnerių iš ilgo kilimo patyrimo. Jūs taip pat galite pasinaudoti programomis, kad nustatytumėte, kurie iš jūsų bičiulių piligrimų išvyko į Havoną nuo tada, kada Uversą palikote jūs." (0343-03)
Taigi, mes jau pakylame į Havoną. O tai reiškia, kad PRIEŠ TAI, labai ilgą laiką, jau buvome mokomi kaip DVASIOS, o iki to - dar kaip SIELOS, ir visą laiką turime savo tą patį aš. Ir HAVONOJE VIS TIEK turime savo tą patį AŠ, KOKS YRA DABARTINIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS KŪNE, TIK HAVONOJE JIS NEPALYGINAMAI DAUG GERIAU SUOKIA TIKROVĘ, DAUG GILIAU PAŽĮSTA ENERGIJAS, VISĄ APLINKĄ - KOSMOSĄ, ŽVAIGŽDES, VISATAS, JŲ VALDYMĄ, IR VISOS ŠITOS TIKROVĖS KŪRĖJUS - ROJAUS TREJYBĘ, BET DAR NE TIEK, KIEK JĄ PAŽINS PO HAVONOS.
Ir ką mes darome savo pirmuoju VEIKSMU HAVONOJE - O GI DĖKOJAME.
Nuoširdi padėka visada galima tik iš meilės, ne iš pareigos, bet iš meilės. REIŠKIA MES MYLIME APLINKĄ. Dėkojame mus atgabenusiam į Havoną transportiniam angelui, kurio dvasinė kategorija yra labai aukšta - sekonamifimas - jo energetinė įkrova mižinišką, todėl jis mus gali gabenti šimtus tūkstančių šviesmečių atstumais, ko NEGALI PADARYTI VIETINĖS VISATOS ANGELAI TRANSPORTUOTOJAI.
Tačiau mes taip pat dėkojame ir savo vyresniajam dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui, kuris Urantijoje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Mes jam siunčiame padėką už JO MEILĘ ir RŪPESTĮ, nes JO VIETINĖ VISATA MUMS PER VISĄ AMŽINYBĘ LIKS GIMTOJI VISATA, KIEK BESIPLĖSTŲ KŪRINIJOS RIBOS Į IŠORINĘ KOSMINĘ ERDVĘ, IR NORS MŪSŲ NAMAI YRA ROJUS, BET PRADŽIĄ Į AMŽINYBĘ MES GAVOME BŪTENT NEBADONO VIETINĖJE VISATOJE, nes būtent čia mes patyrėme materialų augimą ir pirmąjį GYVĄ ryšį su savo Rojaus Tėvais, garbindami JUOS iš meilės, būtent čia mes perėjome per patyrimą, kada iš materialus pavidalo po prisikėlimo tapome SIELOMIS, ir per tūkstančius metų MŪSŲ TEORINIO MOKYMO KLASĖSE IR ŠITŲ MOKYMO PRAKTINIO ASMENINIO TAIKYMO, mes vis ėjome pirmyn į savo amžinąjį DVASIOS STATUSĄ. Ir kada tapome dvasia, ja ir tapome būtent VIETINĖJE VISATOJE. Ir tada mus vyresnysis Brolis palydėjo į SUPERVISATOS, mūsų tolimesnio mokymo, pakopą, kuri užtruko daug ilgiau negu mūsų visas mokymasis ir gyvenimas Vietinėje Visatoje.
Ir po atvykimo į amžinąją Havoną, mes parengiame padėkos ir meilės pranešimą mūsų dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui-Jėzui. O tai reiškia, kad mūsų meilės ryšys su juo yra toks giluminis, nes jam dėkojame už visą jo mokymą ir globą, kuri buvo prieš tūkstančius metų, o šis gyvas ryšys ir tooiau tęsiais, ir jis būtent ir padiktuoja tokią padėką ir jam.
Ir šį pranešimą parengiame žvelgdami nebe iš apačios į viršų, kaip žvelgėme būdami materialiu pavidalu, žmogaus kūne, kada maldoje prašėme pagalbos iš jo, esančio kažkur toli ir aukštai, kad net nežinia kur ir kaip jį pasiekti, ar būdami sielos morontiniu pavidalu, ir net tapę jauna dvasia. Dabar mes jau pasiekę amžinąją Havoną turime supervisatos etapo sukauptą patyrima. Štai dėl ko mes jau į vietinę visatą žvelgiame tarsi iš ANAPUS.
O kadangi mūsų brolystė yra tapusi tokia išvystyta, meilės virpesiai yra pasiekę tokį aukštą dažnį, jog pati GYVA meilė mūsų viduje ir diktuoja tokį padėkos pranešimą mūsų gimtosios Vietinės Visatos Valdovui-Sūnui Kūrėjui-Jėzui.
Ir Havonoje, mums visiškai naujoje kūrinijos dalyje, jau nebe laiko ir erdvės visatose, kur mus mokino anksčiau, dabar mumis su meile tiek rūpinasi, kad mums PIRMIAUSIA suteikia POILSĮ IR APSIPRATIMĄ naujoje vietoje, ir galimybę, kaip kūrinijos šeimos nariui susitikti su kitais mūsų broliais ir sesėmis dvasioje, su kuriais palaikėme arba nepalaikėme ryšius anksčiau.
Ar suvokiate, kad visa tai daroma, kad tik geriau būtų mums, kad tik patenkintų mūsų giluminius bendravimo troškimus, kada meilė apjungia visumą be jokių išlygų.
Ir tada galėsime sutikti ne tik tokius savo buvusius sielos brolius, kaip Paulių, Petrą, ar Joną Krikštytoją, bet GALBŪT ir Staliną ar Hitlerį, JEIGU JIE VIS TIK PASIRINKS TIESOS IR ŠVIESOS KELIĄ PO PRISIKĖLIMO KVIEČIANT PAGAL SĄRAŠĄ, KURĮ DAR TIK PATIRS ATEITYJE, ir kurie iki Havonos pasiekimo taip pat bus tapę MEILĖS IR ŠVIESOS SKLEIDĖJAIS, aukštą lygį pasiekusiomis DVASIOMIS, KAIP IR MES.
TODĖL IR NUOSTABUS ROJAUS TREJYBĖS MŪSŲ TOBULINIMO PLANAS, KAD NĖRA ATSTUMIAMAS NĖ VIENAS, KAD IR KOKIUS NUSIKALTIMUS, MŪSŲ SUPRATIMU, BŪTŲ PRIDARĘS, NEBENT JIS PATS NUSIGRĘŽIA IR GALUTANAI APSISPRENDŽIA MEILĖS IR ŠVIESOS GYVOJO KELIO ATSISAKYTI SAVO LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-16 15:31:46
Komentarai
"Prieš pat išeinant apaštalai pasigedo Mokytojo, ir Andriejus išėjo jo ieškoti. Netrukus Jėzų surado sėdintį valtyje ant kranto, ir jis verkė. Šie dvylika dažnai buvo matę savo Mokytoją, kada jis atrodydavo prislėgtas sielvarto, ir jiems buvo tekę matyti, kada jis būdavo giliai susimąstęs, bet nė vienas iš jų niekada nebuvo matęs jo verkiančio. Andriejus kažkuria prasme buvo pritrenktas matydamas Mokytoją šitaip paveiktą prieš jų išvykimą į Jeruzalę, ir jis surizikavo prieiti prie Jėzaus ir paklausti: “Šitą didžią dieną, Mokytojau, kada mes turime išeiti į Jeruzalę, kad paskelbtume Tėvo karalystę, kas yra, kad tu verki? Kuris iš mūsų tave įžeidė?” Ir Jėzus, grįždamas su Andriejumi pas šiuos dvylika, jam atsakė: “Nė vienas iš jūsų manęs neįskaudino. Man liūdna tiktai dėl to, kad nė vienas iš mano tėvo Juozapo šeimos narių neprisiminė, kad ateitų mums palinkėti laimingos kelionės ir geros kloties.” Šituo metu Rūta viešėjo pas savo brolį Juozapą Nazarete. Kitus jo šeimos narius sulaikė išdidumas, nusivylimas, nesupratimas, ir apgailėtinas įsižeidimas, kilęs dėl užgautų jausmų." (1587-02) 141 dok.Tai iliustruoja, kaip ir šiais laikais žmonės nesuvokia kad daug svarbiau dažnai yra tiesiog žmogiškas palaikymas savo artimųjų, draugų, ar pažįstamų, ar šiaip žmonių - net jeigu yra nesuprantama kažkas protu. Nes kas išvardinta apie išdidumą, nusivylimą, nesupratimą - tai vis tas žiūrėjimas per proto suvokimą, mažesnėmis atskiromis nuostatomis. O žiūrint plačiau, tiems kurie myli gan aiškiai suvokiama, kad ir koks žmogus yra svarbu yra žmogiškas palaikymas.
Tik kokiose nors institucijose yra vykdomi teismai, atliekamos bausmės, taip įsivaizduojant kad elgiamasi teisingai, tačiau ne teisingumas yra svarbiausia - bet per nuoširdumą suvokimas ir įsijautimas į gyvus žmones. Tiesa dažnai egzistuoja kaip negyva šalta tiesa žmogaus prote, pagal ją būna kad žmonės teisia ir vertina kitus negailestingai. Tuo tarpu nuoširdumas leidžia įsijausti į kito žmogaus kailį ir suprasti jo motyvaciją, ir taip pat pabandyti išplėsti jo suvokimą.
Verkimas, dažnai susijęs su savęs gailėjimusi, pvz kai gaila savęs atsidūrusio kokioje neteisingoje padėtyje. Taip ir šiuo atveju, manau Jėzus išgyveno tai - kad jis viską daug darė teisingo, tuo tarpu nepatyrė tokios šilumos iš savo artimųjų, kokios bent šiek tiek tikėjosi.
Vaidas
2011-12-06 11:34:24
Mielieji, vakar įdėjau tą pačią citatą į temą, kur įdedamos tik citatos be komentarų. Mąsčiau, kodėl mano dėmesį atkreipė būtent ta citata. Todėl šiandien ją pakartoju jau kitoje forumo temoje, kurioje galiu ją ir pakomentuoti.
Citata: „
Jėzus žino sferų evoliucinių ir kylančiųjų mirtingųjų mintis ir jausmus, akstinus ir impulsus, nuo gimimo iki mirties. Žmogiškąjį gyvenimą jis gyveno nuo fizinio, intelektualaus, ir dvasinio savojo aš pačios pradžios, toliau patyrė kūdikystę, vaikystę, jaunystę, ir suaugusiojo gyvenimą – net patyrė žmogiškąją mirtį. Jis ne tik perėjo per šituos įprastus ir pažįstamus intelektualaus ir dvasinio vystymosi žmogiškuosius periodus, bet jis taip pat iki galo patyrė tas aukštesnes ir labiau išsivysčiusias žmogaus ir Derintojo susiderinimo fazes, kurias iš viso pasiekia toks nedidelis skaičius Urantijos mirtingųjų. Ir šitokiu būdu jis patyrė mirtingojo žmogaus visą gyvenimą, ne vien tik taip, kaip jis yra nugyvenamas jūsų pasaulyje, bet taip pat ir taip, kaip jis yra nugyvenamas visuose kituose laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose, net aukščiausiuose ir labiausiai išsivysčiusiuose iš visų pasaulių, kurie yra įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime. 1425 - 04, Urantijos Knyga.
Citatoje sakoma, kad Jėzus savo mirtingame gyvenime ne tik patyrė visas mums įprastus žmogaus gyvenimo periodus, bet ir pasiekė “…tas aukštesnes…” “…žmogaus ir Derintojo susiderinimo fazes…’ ir tokiu būdu jis patyrė tokį mirtingojo gyvenimą “…kaip jis yra nugyvenamas visuose kituose laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose, net aukščiausiuose ir labiausiai išsivysčiusiuose iš visų pasaulių, kurie yra įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime“.
Vadinasi, mirtingasis, prieš du tūkstančius metų gyvenęs Urantijos planetotoje, kuri buvo apimta maišto, izoliuota nuo beveik visų kūrinijos informacinių grandinių, kurioje dar nebuvo Tiesos Dvasios veikimo, pasiekė tokias dvasines aukštumas, kurias gali pasiekti mirtingieji net labiausiai išsivysčiusiuose pasauliuose. Iš Urantijos Knygos ir Apreiškimo „Kalbu jums vel“ žinome, kad Jėzus gimė ir augo kaip kiekvienas normalus planetos vaikas, jaunuolis, vyras. Visą to meto Jėzaus aplinkos žmonių gyvenimą reguliavo griežtos žydų religijos taisyklės. Visą informaciją apie aplinkinį pasaulį Žmogaus Sūnus susirinko betarpiškai bendraudamas su jo sutiktais žmonėmis, skaitydamas į jo rankas patekusias knygas. Ir tik šio vaiko nepaprastas žingeidumas, noras išsiaiškinti reiškinių esmę leido jam užmegzti ryšį su Minties Derintoju. Šio žmogaus nuoširdžios pastangos pažinti tiesą gylino atsivėrimą kūrinijos Trims Šaltiniams ir Centrams ir jo įtykejimas davė nuostabius dvasinius vaisius, tokius vaisius, kuriuos galima subrandinti tik gyvenant pasauliuose, įsitvirtinusiuose šviesoje ir gyvenimą, kur pati aplinka rodo ir skatina individo dvasinio gyvenimo vyksmą.
Mes gyvename jau kitoje aplinkoje. Sūnaus Kūrėjo, kuris Urantijoje gyveno kaip Jėzus, Tiesos Dvasia skatina mus eiti dvasios keliu, baigtas Satanijos sistemoje jos valdovo Liuciferio sukeltas maištas, atveriamos informacinės kūrinijos grandinės, mums perduoti tokie nuostabūs apreiškimai: Urantijos Knyga, Kalbu jums vėl, Rojaus Trejybės Asmenų mokymai, yra įkurta Rojaus Trejybės šventovė. Algimanto asmenyje turime dvasinį mokytoją, kuris planetoje jau nuėjo žymią Jėzaus dvasinio kelio dalį, ir kuris dalinasi savo patyrimais.
Taip, žmonių religingumas šiuo metu yra silpnesnis, negu jis buvo Jėzaus gyvenimo laikas, tačiau mes turime daugiau išorinių dvasinių poveikių, kurie skatina mūsų atsivėrimą ir įtykėjimą. Jėzus savo gyvenime patyrė didžiulius išmėginimus. Jis kaip žmogus atsispyrė prieš gundymą prisidėti prie maišto prieš Tėvą. Jo visiškas valios suliejimas su Tėvo valia leido mums dabar patirti tą nuostabų dvasinį virsmą, kuris dabar vyksta planetoje, ir kurio betarpiški liūdininkai ir dalyviai esame.
Mums atvertos visoso galimybės dabartiniu metu aktuoalizuoti į maksinamliai galimus savo asmenybės potencialus. Jėzaus kelias yra mūsų kelias, tai: įtikėjimas ir atsivėrimas, Tėvo valios vykdymas, suliejant savo valią su Tėvo valia kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Jėzus savo gyvenimu planetoje parodė, kad kiekvienas Nebadono mirtingasis gali pasiekti dvasines aukštumas. Ir mes galime!
Su meile,
Laima
2011-09-29 13:14:27
Mielas EMILIPETRAI,
KŪRĖJAS YRA NE TIK ASMENYBĖ, BET IR ASMENYBĖS ŠALTINIS. Tai reiškia, kad jis padovanoja ir ASMENYBĖS AMŽINĄ DOVANĄ VISOMS ASMENYBĖMS. Žmogus taip pat turi savo ASMENYBĘ, KURI TAIP PAT YRA JAM SUTEIKTA KŪRĖJO AMŽINOJI DOVANA, SU VISU ASMENYBĖS POTENCIALU. Todėl žmogiškoji asmenybė tik tik pradeda savo potencialo pavertimą aktualu. Būtent dėl to žmogiškoji asmenybė yra tik KŪRĖJO ASMENYBĖS ŠEŠĖLIS. Kiekviena asmenybė, o ypač žmogiškojo mirtingojo pavidalu dar tebegyvenanti materialiame kūne, yra vis vien sukurta pagal KŪRĖJO ASMENYBĖS ATVAIZDĄ SAVOSIOMIS SAVYBĖMIS - TIESOS SUPRATIMU IR GYVENIMU TIESA, GAILESTINGUMU, GROŽIO IŠRAIŠKA, TEISINGUMO SIEKIU IR SKLEIDIMU, GYVOSIOS MEILES VIRPESIŲ LIEJIMU VISIEMS VIENODAI, GĖRIO IR ŠVIESOS PASIREIŠKIMU VISŲ LABUI. Tad asmenybė nėra žmogaus MATOMAS KŪNAS, bet šitame kūne gyvenančio asmens BŪSENA - KIEK JIS JAUČIA - REALIAI - ENERGETINIAIS VIRPESIAIS MEILĖS, GAILESTINGUMO, TIESOS, TEISINGUMO, GROŽIO, GĖRIO.
BŪTENT ASMENS DVASINĖ BŪSENA IR YRA TIKRASIS KŪRĖJO ATVAIZDAS TĄ AKIMIRKĄ, KADA TOKS ŽMOGUS, PABUDĘS IŠ DVASINIO LETARGO MIEGO IMA AKTYVIAI VEIKTI.
Tačiau KŪRĖJO ASMENYBĖ NĖRA LAIKO-ERDVĖS ASMENYBĖ, NES JI SAVYJE NE TIK TALPINA VISAS KŪRINIJOS ASMENYBES, KAD IR KIEK PATI MATERIALI KŪRINIJA BESIPLĖSTŲ - PER VISĄ AMŽINĄ ATEITĮ - VIS VIEN TOJE AUGANČIOJE MATERIALIOJE - IR DVASINĖJE - ENERGETINĖJE TIKROVĖJE, KURI YRA LAIKO IR ERDVĖS LYGIO, VIS TIEK VISOS ASMENYBĖS GAUNA ASMENYBĖS AMŽINĄ DOVANĄ IŠ TO PATIES ASMENYBĖS ŠALTINIO - KŪRĖJO. Tai reiškia, kad paties dieviškojo Kūrėjo ASMENYBĖ - laiko ir erdvės lygiu - KOSMINĖJE VISATŲ ENERGETINĖJE TIKROVĖJE - tegali būti tik ATVAIZDU, kurį ir įprasmina - įvairiais lygiais - tiek tiesiogiai iš Rojaus Trejybės kilusios asmenybės, tiek ir žemesnio lygio asmenybės.
Tuo tarpu mes - patys žemiausi asmenybės lygio tvariniai - mirtingieji žmonės - savo amžiną asmenybės potencialą tik pradedantys paversti į aktualą labai sunkiai, su daugybe baimių, abejojimų, priešiškumo, ir net savęs naikinimo apraiškomis VIS TIK ESAME KŪRĖJO ATVAIZDAS, NES MŪSŲ ASMENYBĖS PROTE GYVENA KŪRĖJO DALELĖ - MINTIES DERINTOJAS, KURIS IR PADEDA MUMS ASMENYBĖS POTENCIALĄ PAVERSTI AKTUALU
Tuo tarpu MINTIES DERINTOJAS yra ne asmenis ir ne viršasmenis, jis yra ikiasmenis, todėl ir turi gauti iš mūsų asmenybę, MŪSŲ ASMENYBĘ, kada mes susiliejame su savo Minties Derintoju.
ŠTAI ŠITAIP MES VIS LABIAU TAMPAME KŪRĖJO ASMENYBĖS ATVAIZDU VIS DAUGIAU IŠ MINTIES DERINTOJO TIESIOGIAI ĮSISAVINDAMI KŪRĖJO DIEVIŠKUMĄ, KURIUO MINTIES DERINTOJAS IR YRA MŪSŲ PROTE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-09-12 20:09:53
Žmogiškoji asmenybė yra laiko-erdvės atvaizdo šešėlis, kurį meta dieviškojo Kūrėjo asmenybė. Ir niekada negalima deramai suvokti jokios tikrovės tyrinėjant jos šešėlį. Šešėliai turėtų būti aiškinami kaip tikrosios substancijos funkcija. 0029 - 07 ( Pateikta Dieviškojo Patarėjo ).
rimantasKaunas
2011-09-12 09:58:26
Tai yra Rimanto įkelta citata . Ir man ją perskaičius kilo klausimas . Kaip suprasti pirmą sakinį ? ,, Žmogiškoji asmenybė yra laiko-erdvės atvaizdo šešėlis, kurį meta dieviškojo Kūrėjo asmenybė ''
Kaip čia reikėtų suprasti ,, dieviškojo Kūrėjo asmenybė '' ?
Ar tai perkeistas pats žmogus , ar tai dieviškasis minčių Derintojas ? Jeigu tai Derintojas tai jis yra viršasmenis , o jeigu tai pats ,dvasiškai perkeistas , žmogus tai .... , tada lyg ir kažko dar trūksta , šiame Urantijos knygos sakinyje .
emilispetras
2011-09-12 10:29:07
Kodėl įkėliau šia citatas ? Manau , kad jose pajutau kažką asmeniško , bet nebūtinai tai kaip savo , tai greičiau kaip aplink cirkuliuojančius išminties perliukus .
Emilis
Viena iš priežasčių, dėl ko Petras, Jokūbas, ir Jonas, kurie taip dažnai lydėdavo Jėzų per jo ilgus naktinius budėjimus, niekada negirdėjo, kaip Jėzus meldžiasi, buvo ta, kad jų Mokytojas taip retai savo maldas sukalbėdavo garsu ištariamais žodžiais. Iš esmės Jėzaus visos maldos buvo sukalbamos dvasioje ir širdyje – tyliai. 1621psl.
5. Burtų metimas, nors gali ir būti patogus būdas išspręsti daugelį nereikšmingų sunkumų, bet tai nėra toks metodas, kuris būtų sumanytas tam, jog būtų nustatyta dieviškoji valia. Tokios baigmės yra grynai materialaus atsitiktinumo dalykai. Vienintelė bendravimo su dvasiniu pasauliu priemonė yra žmonijai padovanota dvasia, viduje gyvenanti Tėvo dvasia, drauge su Sūnaus išlieta dvasia ir su Begalinės Dvasios visur esančia įtaka. 1681psl.
“Aš sakau jums: Mylėkite savo priešus, darykite gerą tiems, kurie jūsų neapkenčia, laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už tuos, kurie su jumis elgiasi žiauriai. Ir ką, jūsų manymu, žmonėms daryčiau aš, tą patį jiems darykite ir jūs.
“Jūsų Tėvas danguje yra toji priežastis, dėl kurios saulė šviečia tiek blogiems, tiek geriems žmonėms; lygiai taip pat jis siunčia lietų ant teisingųjų ir neteisingųjų. Jūs esate Dievo sūnūs; net ir dar daugiau, dabar jūs esate manojo Tėvo karalystės ambasadoriai. Būkite gailestingi, net ir tokie, koks gailestingas yra Dievas, ir amžinojoje karalystės ateityje jūs būsite tobuli, net ir tokie, koks tobulas yra jūsų dangiškasis Tėvas. 1571psl.
Stiprus charakteris neatsiranda dėl to, jog nesielgiama blogai, bet jis atsiranda dėl to, kad realiai yra daromas gėris. Nesavanaudiškumas yra žmogiškojo didingumo ženklas. Aukščiausieji saviraiškos lygiai yra pasiekiami garbinimu ir tarnyste. Laimingą ir aktyvų žmogų skatina ne baimė elgtis blogai, bet didžiulis noras elgtis gerai. 1572psl.
Jėzus žmoniją myli dualistine meile. Žemėje jis gyveno kaip dviguba asmenybė – žmogiškoji ir dieviškoji. Kaip Dievo Sūnus jis žmogų myli tėviška meile – jis yra žmogaus Kūrėjas, jo visatos Tėvas. Kaip Žmogaus Sūnus, Jėzus mirtinguosius myli kaip brolis – jis iš tikrųjų buvo žmogus tarp žmonių. 1573psl.
Matyti Dievą – įtikėjimu – reiškia įgauti tikrą dvasinę įžvalgą. O dvasinė įžvalga sustiprina Derintojo vadovavimą, ir visa tai galiausiai padidina Dievo-sąmonę. Ir kada jūs pažįstate Tėvą, tada jums yra patvirtinamas dieviškosios sūnystės užtikrinimas, ir jūs galite vis labiau mylėti kiekvieną iš savo brolių materialiame kūne, ne tiktai kaip brolis – broliška meile – bet taip pat ir kaip tėvas – stipria tėviška meile. 1574psl,
“Jūs esate girdėję įstatymo mokytojus sakant, “Nesvetimauk.” Bet aš jums sakau, jog kiekvienas vyras, kuris žiūri į moterį turėdamas ketinimą patenkinti geidulį, jau svetimauja su ja savo širdyje. Jūs galite spręsti apie žmones tiktai iš jų veiksmų, bet manasis Tėvas žvelgia į savo vaikų širdis, ir juos teisia gailestingai sutinkamai su jų ketinimais ir tikraisiais troškimais.” 1576psl.
“Kūno lempa yra akys; todėl, jeigu jūsų akys yra dosnios, tada ir visas jūsų kūnas bus pilnas šviesos. Bet, jeigu jūsų akys yra savanaudiškos, tada ir visas jūsų kūnas bus užpildytas tamsos. Jeigu visa toji šviesa, kuri yra jūsų viduje, yra atsukta į tamsą, kokia didžiulė yra toji tamsa.” 1576psl.
Jėzus mažai ką kalbėjo apie savo laikmečio visuomenės ydas; jis iš tikrųjų retai kada užsimindavo apie moralės laužymą. Jis buvo tikrąsias vertybes teigiantis mokytojas. Perteikdamas mokymą jis atkakliai vengė negatyvaus metodo; jis atsisakė reklamuoti blogį. Jis net nebuvo moralinis reformatorius. Jis gerai žinojo, ir taip mokė savo apaštalus, kad žmonijos juslinių potraukių negalima nuslopinti nei religiniais priekaištavimais, nei įstatymų draudimais. Tas negausus skaičius jo pasmerkimų buvo didesne dalimi nukreiptas prieš pasididžiavimą, žiaurumą, priespaudą, ir veidmainystę. 1582psl.
Pasaulyje yra gausu išalkusių sielų, kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje. Žmonės ieško karalystės lobių ilgesingomis širdimis ir pavargusiomis kojomis, kada juos visus galima pasiekti gyvuoju įtikėjimu. 1766psl.
“Gerai įsidėmėk manuosius žodžius, Natanieli, niekas, ką palietė žmogiškoji prigimtis, negali būti laikomas neklystančiu. Dieviškoji tiesa per žmogaus protą iš tikrųjų gali šviesti tolyn, bet ji visada bus gryna tik santykinai ir dieviška tik iš dalies. Tvarinys gali trokšti neklystamumo, bet tiktai Kūrėjai jį turi. 1768psl
Jis sakė: “Kada priešas tau trenkia per vieną skruostą, tada tu nestovėk praradęs žadą ir pasyvus, bet su teigiama nuostata atsuk ir kitą skruostą; tai yra, padaryk kokį tik įmanoma geriausią dalyką, kad savo klystantį sielos brolį aktyviu veiksmu išvestum iš blogio kelių į geresnius teisaus gyvenimo kelius.” Jėzus iš savo pasekėjų reikalavo, kad į bet kokią gyvenimo situaciją reaguotų teigiamai ir energingai. Kito skruosto atsukimas, arba bet kokio kito jį tipizuojančio veiksmo atlikimas, reikalauja iniciatyvos, priverčia tikinčiojo asmenybę pasireikšti energingai, aktyviai, ir drąsiai. 1770psl.
emilispetras
2011-08-16 14:00:29
Atkreipiu dėmesį į tai kaip angelai ar tarpinės būtybės sugeba suvesti žmones, sugeba sumodeliuoti situacijas, geba numatyti kas bus ateityje atrodo, kad ir patys angelai ar tarpinės būtybės kad ir ribotai bet gali matyti paraleles realybes, numatyti ateitį ir pagal tai pateikti mums situacijas. Apie paraleles realybes daug kur jau prirašyta pakankamai, taip ir čia neteigiu kad išnyksta laiko ir erdvės matymas. Bet kuri asmenybė gyvena vienoje laiko linijoje, vienoje erdvėje, nors tuo pačiu suvokia kad Dieve kaip absoliute jau telpa viskas virš laiko ir erdvės - o tai reiškia kad jame jau egzistuoja tos realybės kur mes būsime tik po metų, kaip ir egzistuoja tos realybės kur mes buvome prieš metus. Tai gali būti sunku apsakyti žodžiais, tai jeigu kažkam nėra pažįstama paralelių realybių kurios visos sutelpa visa apimančiame Dievo kūne, tai nenoriu daugiau ką ir sakyti.
Mano supratimu, kai Urantijos Knygoje yra kalbama apie "proto modelius", tai tiems proto modeliams būtent ir būdinga tai kad mes esame "įpratę" ar "pririšti" prie tam tikrų fizikinių dėsniu, kaip ir prie tam tikrų realybių, laiko linijos... ir gyvendami tokį paprastesnį gyvenimą - mes pažįstame kūriniją vis labiau, o einant milijonams metų mes vis labiau ir labiau keičiamės, pradedame atsiverti protu, įgyjame gebėjimą vis labiau suvokti tai kokiu būdu Dievas savo kūno pasireiškimu apima "viską", ir jis yra "visa kas yra", nors Dievas kaip asmuo, pvz Rojaus Tėvas yra tobulo charakterio pasireiškimas, jame nėra vietos blogiui. Būtent apimdamas visos kūrinijos matymą ir suvokimą.. jam mano supratimu, nieko ir nelieka, kaip pranokti visus kitus išmintimi, suvokimu, matymu, todėl jis geriausiai gali vesti visus kitus žemesnės sąmonės tvarinius. Ir labai gražus yra pasakymas kad Dievas žino pradžią nuo pabaigos, pavartotas Urantijos Knygoje.
Vaidas
2011-06-27 21:07:25
Mielas Vaidai, tu esi teisus, kad mūsų požiūris į kūriniją - pasiekus Rojų ir stovėjus Rojaus Trejybės betarpiškoje akivaizdoje - PASIKEIS. Tačiau jokiu būdu nebus taip, kad mes KŪRINIJĄ MATYSIME BE LAIKO IR ERDVĖS.
Tai, kad Rojuje nėra laiko ir erdvės nereiškia, kad ir kitur GALI BŪTI VISATOS BE LAIKO IR ERDVĖS. Šitaip yra vien tik ROJUJE, nes būtent ROJUS ir yra VIENINTELĖ erdvės-kosmoso ir laiko generatorius-šaltinis VISAI KŪRINIJAI.
Jeigu būtų taip, kaip sakai TU, tuomet nustotų vystytis ir judėti evoliucinės visatos, NUSTOTŲ VYKTI EVOLIUCIJA IR VISA KŪRINIJA SUGRIŪTŲ, NEBEBŪTŲ REIKALINGA ROJAUS TREJYBĖ, IR TAS PATS ROJUS - JŲ GYVENAMOJI BUVEINĖ IR MŪSŲ LIKIMAS, Į KURĮ ŽENGIAME MES JAU DABAR.
Būtent vien tik Rojus ir yra STATIŠKAS - NEJUDANTIS, O VISA KŪRINIJA JUDA JO ATŽVILGIU, IR JIS PATS NIEKAD NESIKEIČIA, NES VISKAS KEIČIASI APLINK JĮ.
Tuo tarpu visos visatos, ir net AMŽINOJI HAVONA su savo vienu milijardu pasaulių turi LAIKĄ kiekvienoje savo apskritimo planetoje, kuris ir atitinka to apskritimo pagrindinio arba pilotinio pasaulio laiką, ir kuris priklauso nuo ŠIO PASAULIO apsisukimo aplink ROJŲ TRUKMĖS.
Todėl laiko neturi TIK TAS, KAS PATS KURIA LAIKĄ - ROJAUS TREJYBĖ IR ROJUS. Visi kiti pasauliai ir tvariniai, net gimę tiesiogiai iš Rojaus Trejybės, laiko pojūtį visi turi ir visada - per visą amžinybę gyvendami amžinybėje - turės.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-06-23 11:37:27
"Absoliutus lygis neturi pradžios, pabaigos, laiko, ir erdvės. Pavyzdžiui, Rojuje laikas ir erdvė neegzistuoja; Rojaus laiko-erdvės statusas yra absoliutus." (0002-13)
Nežinau kaip yra iš tikro, bet skaitant Urantijos Knygą ir matant kūrinijos struktūrą, kaip keliaujant vis arčiau Rojaus keičiasi aplinka ir jos savybės man išryškėja žmogaus keitimasis savo sąmonės būsena. Ta vieta kur rašoma, jog Rojuje laikas ir erdvė neegzistuoja, taip pat kad laiko-erdvės statusas yra absoliutus - man labai panašu, kad ne tai kad mes nukeliavę į Rojų, patirsime būtent tokį Rojų, bet kad mūsų požiūris į kūriniją, žvilgsnis į ją pasikeis. Ir netgi ne tik patį Rojų, bet gali būti kad visą kūriniją mes pradėsime matyti taip, kaip čia yra pavaizduotas tik Rojus - be laiko ir be erdvės.
Tai, mano supratimu, rodo jog visas laikas "jau egzistuoja" ir jau telpa visaapimančiame Dievo kūne. Kaip ir egzistuoja absoliutumas su erdve-realybėmis, kiekvienas tiesiog pats pasirenka tas realybes ir kuria laiką savo laisva valia pagal įprotį kurie yra suformuoti mūsų proto modelyje. Mūsų protas atrodytų yra įpratintas prie fizikinių dėsniu, kurie mums atrodo nesulaužomi - būtent todėl tokias realybes mes ir patiriame su tais fizikiniais dėsniais. Tuo tarpu kitoje visatoje kur gali būti kitoks proto modelis, fizikiniai dėsniai jau gali būti kitokie.
"Tikrovės absonitinį lygį apibūdina daiktai ir būtybės be pradžios ir pabaigos ir laiko ir erdvės pranokimas. Absonitai nėra sukuriami; jie atsiranda—jie tiesiog yra." (0002-12) Kalbant apie Absonitus, minima laiko ir erdvės pranokimas, o būtent tokio suvokimo asmenybės ir galėtų tai padaryti.. jeigu matytų kad kūrinija yra be laiko, tiesiog vienas dabarties momentas.
Vaidas
2011-06-23 11:17:40
"URANTIJOS - toks yra jūsų pasaulio pavadinimas - mirtingųjų prote egzistuoja didžiulis susipainiojimas dėl tokių terminų, kaip Dievas, dieviškumas, ir dievybė, prasmės. Žmogiškosios būtybės dar daugiau yra susipainiojusios ir nėra tikros dėl dieviškųjų asmenybių, įvardintų šituo didžiuliu skaičiumi pavadinimų, ryšių. Dėl šito koncepcinio skurdumo, susijusio su tokiu dideliu idėjų supainiojimu, man buvo nurodyta suformuluoti šitą įvadinį pareiškimą, paaiškinant tas prasmes, kurios turėtų būti suteiktos tam tikriems žodiniams simboliams, kaip jie gali būti vėliau vartojami tuose dokumentuose, kuriuos Orvontono tiesos apreiškėjų korpusas buvo įgaliotas išversti į Urantijos anglų kalbą.
Nepaprastai sunku pateikti išplėstas sąvokas ir išvystytą tiesą, mums stengiantis išplėsti kosminę sąmonę ir padidinti dvasinį suvokimą, kada mus varžo šios sferos ribotas kalbos vartojimas. Bet mūsų mandatas perspėja mus, jog dėtume visas pastangas tam, kad perteiktume savo prasmes, vartodami anglų kalbos žodinius simbolius. Mums buvo nurodyta, jog naujus terminus įvestume tiktai tada, kada ta sąvoka, kurią reikia pavaizduoti, anglų kalboje neturi jokio termino, kurį galima būtų pavartoti tam, kad tokia nauja sąvoka būtų perteikta iš dalies ar net su didesniu ar mažesniu prasmės iškraipymu.
Vildamiesi, kad palengvinsime kiekvieno mirtingojo, kuris gali atidžiai analizuoti šituos dokumentus, suvokimą ir užkirsime kelią kiekvieno mirtingojo susipainiojimui, manome, jog šitame įvadiniame pareiškime išmintinga pateikti apžvalgą tų prasmių, kurios yra priskiriamos dideliam skaičiui angliškų žodžių, kurie turi būti pavartoti, įvardijant Dievybę ir tam tikras sąvokas, susijusias su visuotinės tikrovės dalykais, prasmėmis, ir vertybėmis.
Bet tam, kad būtų suformuluotas šitas terminijos apibrėžimų ir apribojimų Įvadas, būtina tikėtis, jog šitie terminai bus vartojami vėlesniuose perteikimuose. Dėl to šitas Įvadas pats nėra užbaigtas pareiškimas; jis tiktai yra patikimas vadovas, numatytas tam, jog padėtų tiems, kurie iš tiesų skaitys pridėtus dokumentus, aptariančius Dievybę ir visatų visatą, kuriuos suformulavo Orvontono komisija, tuo tikslu pasiųsta į Urantiją.
Jūsų pasaulis, Urantija, yra vienas iš daugelio panašių apgyvendintų planetų, kurios sudaro Nebadono vietinę visatą. Šita visata, kartu su panašiais kūriniais, sudaro Orvontono supervisatą, iš kurios sostinės, Uversos, atvyko mūsų komisija. Orvontonas yra viena iš septynių laiko ir erdvės evoliucinių supervisatų, kurios juosia niekada neprasidedantį, niekada nesibaigiantį dieviškojo tobulumo kūrinį – Havonos centrinę visatą. Šitos amžinosios ir centrinės visatos šerdyje yra statiška Rojaus Sala, begalybės geografinis centras ir amžinojo Dievo gyvenamoji vieta.
Šias septynias besivystančias supervisatas, susietas su centrine ir dieviškąja visata, mes paprastai laikome didžiąja visata; jos yra dabar organizuoti
ir apgyvendinti kūriniai. Jos visos yra pagrindinės visatos, kuri taip pat apima neapgyvendintas, bet mobilizuojamas išorinės erdvės visatas, dalis."(0001-01)
Tai, kas mano supratimu svarbu ir galima būtų suprantamiau pasakyti žmonėms:
Žodis "Urantija" yra naudojamas kaip pavadinimas mūsų planetai žemei. Pats apreiškimas susidedantis iš dokumentų anglų kalboje dar būna taip ir vadinamas 'Urantijos Dokumentai' - kas reikštu mūsų planetai priskirtus dokumentus. Pirmosios dvi knygos dalys labiau apima tai kas vyksta plačioje kūrinijoje, kitose dviejose - mūsų planetos istorija ir Jėzaus gyvenimas ir mokymai.
Pirmiausia svarbu paminėti, kad įvadas yra dideliu laipsniu skirtas tik tiems, kurie yra jau apsisprendę perskaityti visą Urantijos Knygą. Paskaičius apreiškimą, įvadas tampa gan paprastai suprantamas ir atvirkščiai - visiškai neskaičiusiam knygos įvadas gali pasirodyti labai sudėtingas ir atstumiantis skaityti pačią knygą. Pati knyga nėra taip sudėtingai parašyta, įvadas yra vienas sunkiausių tekstų kuris suprantamas gali būti tik tiems kurie skaitė pačią knygą ir žino įvairių terminų platesnį kontekstą.
Knygą rekomenduojama skaityti nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos, o ne paskaitant tai čia tai ten. Pats taip skaičiau, nors tarpais dar atsivertęs po kelis puslapius paskaitydavau po kelis puslapius iš įvairių vietų. Yra žmonių, kurie knygą pradėjo skaityti nuo ketvirtosios dalies - nes Jėzus mums gan ir taip pažįstamas. Todėl visi kas dar nėra daug skaitę knygos gali pagalvoti ir apie tokį variantą.
Įvade aptariamos įvairios dievybės ir ryšiai tarp jų. Pritariu 0:0.2 aprašomiems sunkumams ir išminčiai. Kaip matyti aptariami įvairūs dalykai, vertybės, prasmės.
Pati knyga taip pat yra parašyta tokiu būdu, jog pirmiausia aptariami esminiai dalykai, visaapimantys reiškiniai kaip kad Rojus, Dievas, visa Kūrinija ir Kūrinijos centras, tuomet einama per didžiulius kūrinijos darinius kaip evoliucinės supervisatos ir jos struktūrinius vienetus link mūsų saulės sistemos, mūsų planetos, jos vystymosi etapų, žmonijos joje vystymosi etapų ir galiausiai Jėzaus gyvenimo ir mokymų. Tokiu būdu priėję prie paprastų dalykų kaip kad Jėzaus mokymų - mes turėdami gilesnį kontekstą apie visą plačią kūriniją daug plačiau suvokiame Jėzaus veiklos prasmę.
Iš esmės kaip pagal Urantijos Knygą sudaryta kūrinija, tai kūrinijos centre yra gan didelis Rojus, aplink jį yra tobula Havonos visata, aplink ją skrieja septynios evoliucinės supervisatos. Vienoje iš tokių supervisatų "Orvontone" randasi daug vietinių visatų. Mūsų vietinėje visatoje "Nebadone" Jėzus yra kaip tos vietinės visatos kūrėjas, valdovas ir remėjas kartu su savo partnere "Motina Dvasia". Taigi mūsų planeta yra tik vienas iš daugybės apgyvendintų žmonėmis planetų.
Aplink septynias supervisatas yra dar keturios "išorinės erdvės juostos" kuriose organizuojami pasauliai. Už šių juostų yra dar daug erdvės kurioje kol kas tik formuojamos įvairios energijos - kažkada ir ten bus daugybė visatų. O dabar yra būtent toks "visatų visatos" amžius, su tokiu jos išsivystymu.
( Atnaujintas ar papildytas šios dokumento dalies nagrinėjimas taip pat galės būti pasiekiamas adresu: viduje.puikiai.lt/?ae=2124 )
Vaidas
2011-06-22 12:15:22
„Kartais būna beveik skaudu, jog esu priverstas pavaizduoti dangiškojo Tėvo dieviškąją meilę jo visatos vaikams, vartodamas žmogiškąjį žodinį simbolį meilė. Šitas terminas, nors jis tikrai pažymi žmogaus aukščiausią sampratą apie mirtingųjų pagarbos ir atsidavimo ryšius, bet taip dažnai įvardija tokią didelę žmogiškųjų ryšių dalį, kuri iš viso yra žema ir visiškai netinkama, kad būtų žinoma kokiu nors žodžiu, kuris taip pat būtų vartojamas tam, jog pavadintų gyvojo Dievo neprilygstamą meilę savo visatos tvariniams! Kaip gaila, jog aš negaliu pasinaudoti kokiu nors dievišku ir išimtiniu terminu, kuris perteiktų žmogaus protui Rojaus Tėvo dieviškosios meilės tikrąjį pobūdį ir nuostabiai gražų prasmingumą.” (0040-03)
Kada aš vakar vakare skaičiau Urantijos knygoje skyrių „Dievo meilė“, man padarė įspūdį tai, kaip ši aukščiausiojo lygio dvasia Dieviškasis Patarėjas stengėsi perteikti mums šios planetos mirtingiesiems Tėvo dieviškąją meilę. Juk ji kilusi tiesiai iš Rojaus Trejybės, mūsų visų Dangiškųjų Tėvų, taip begaliniai mus visus mylinčių. Nėra nė vieno ir nieko, ko nebūtų savo meilės skraiste apgaubusi Rojaus Trejybė. Ji viską talpina savo galingame glėbyje. Būtent tai, aš jaučiu, ir norėjo perteikti Dieviškasis Patarėjas mums, kad nors kiek suvoktume, nes žmogiškojoje kalboje vartojamas simbolis meilė yra pernelyg seklus ir netikslus tam, kad išreikšti tokius gilius jausmus ir patyrimus, kurie atskleistų realią tikrovę. Mūsų žmogiškoji kalba yra labai skurdi, kad galėtų tinkamai išreikšti dvasines sampratas ir perteikti tikrąsias dvasines vertybes.
Kada aš ateinu į Rojaus Trejybės šventovę kartu su kitais dvasios broliais ir sesėmis garbinti Kūrinijos Tėvų, pajuntu nuostabių ir galingų jausmų antplūdį, kuris toli gražu pranoksta bet kokį terminą ar simbolį, kuris tai galėtų atspindėti. Galiu tik sakyti, kad patiriu gyvą dvasinę meilę, bet ar tai būtų tikrovės išreiškimas? Tėvo-Rojaus Trejybės meilė yra visuma, apkabinanti mus kiekvieną akimirką ir kartu talpinanti savyje viską. Tik atsivėrę Jiems mes ir galime imti patirti tai, ką mums bando perteikti nuoširdžiai Dieviškasis Patarėjas. Gyva dvasinė dieviška meilė yra patiriama tik nuoširdžiu kasdieniu atsivėrimu. O atsivėrusi siela pajunta tikrąjį prasmingumą mūsų gyvenimo čia, mūsų asmenybės atsiskleidimo vis tolyn artėjant link Kūrėjo savo laisva valia. Gyvojoje komunijoje su Rojaus Trejybe galima imti patirti realią Tėvo tikrovę, kuri kaip šydą praskleidžia – atveria mums, kokia yra plati ir neaprėpiama gelmė to, link ko juda atsivėrusiojo siela. Ir taip žingsnis po žingsnio gilėjant kosminei įžvalgai ir patiriama vis gilesnė Tėvo-Rojaus Trejybės visuminė meilė kaip ta tikrovė, kuri ir sudaro ją. Ir mes kiekvienas esame kūrinijos tikrovės dalis, dažnai savo užsivėrimu ir nesuvokimu griaunantys ir niokojantys savo kelyje tai, kas taip su meile buvo sukurta mūsų visų gerovei.
Kada Tėvo patarimu ėmiau skaityti Urantijos knygą prieš tai pagarbinusi ir pasimeldusi, pradėjau patirti, kad nors ir nesuprantu visko, bet pajuntu nuostabią dvasinę gelmę jos turinio, kuri vis labiau ir labiau po truputį ima man atsiskleisti. Tai yra nuostabu, nes žinau, kad vis toliau man skaitant su nuoširdžiu gyvu atsivėrimu, vis labiau patiriu ir patirsiu meilę ir nuoširdumą tų dvasinių būtybių, kurios mums bando atskleisti dvasinę kūrinijos tikrovę, Rojaus Trejybės trijų lygiaverčių asmenybių vieningą veikimą kiekviename jos segmente. Todėl tik nuo mūsų pačių kasdienių pastangų priklauso, kiek prisidėsime prie bendro gėrio kūrimo kartu su dieviškaisiais Tėvais visų ir kiekvieno gerovei. Juk kiekviena įdėta pastanga atneša vis didesnį palaimos ir ramybės pojūtį, išsiliejantį iš mūsų atsivėrusios sielos.
Jurgita
2011-06-13 23:05:21
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.